Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais: Baltijos šalys 1492-1772 metais 5417008249 [PDF]

Zitiervorschau

DAVID KIRBY

Staures n'uropa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais

DAVID KIRBY v

Siaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais BALTIJOS ŠALYS

1492-1772 METAIS

D AVI D KIRBY

Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais BALTIJOS ŠALYS 1492-1772 METAIS

ALK Mintis 2000

UDK 948 Ki- 135

Versta iš: David Kirby Northern Europe in the early - modern period: the Baltic world 1492-1772 Knygos leidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas ir Atviros visuomenės institutas Budapešte (Vidurio Europos universiteto Vertimų projektas) This edition is published with support from the Open Society Fund-Lithuania and from the CEU Translation Project of the Open Society Institute-Budapest

ISSN 1392-1673 ISBN 5-417-00824-9

© Longman Group UK Limited 1990 This translation of „Northern Europe in the early modern period: The Baltic world 1492-1772“ First Edition is published by arrangement with Pearson Education Limited. © Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Bautrūniene 2000

v

Turinys

Ž e m ė l a p i ų t u r i ny s P r a t a r mė PI RMA DALIS: Baltijos šalys viduramžių pabaigoje 1.

2.

3.

Baltijos šalys Europos ūkyje Olandijos prekybos iškilimasBaltijos šalyse Žemė Valdovai ir valdiniai Žmonės Kalmaro unija Šlezvigo kunigaikštystė ir Holšteino grafystė Teutonų ordinas Ordino žlugimas 1492-1558 m. Sąjunga ir skilimas Livonijos klausimas

A N T R A DALIS: Livonijos karai 4.

5.

6.

Naujosios srovės Švietimas ir kultūra Bažnyčia ir reformacija Karaliaus valdžia ir jos apribojimai Kova dėl valdžios. Pirmasis etapas,1558-1621 m. Livonijos karai Švedijos iškilimas Karas ir visuomenė Karo priemonės Karo lėšos ir ištekliai Žemvaldžiai ir valstiečiai Migrantai, svetimšaliai ir tikėjimoįvairovės problema

vii ix 1 3 3 17 TJ 27 47 48 49 36 56 75 85 87 87 91 109 121 121 139 153 153 166 169 179

Turinys

vi

TRE ČI A DALIS: Didžioji Švedijos valstybė

185

7.

Karai centrinėje Europoje (1618-1679) Germania Dania Polonia Suecia Karinė valstybė Luomai ir valdovai Švedija ir Baltijos kraštai Prekyba ir Baltijos šalių ūkis Nuo grūdų prie jūrininkystės prekių Vyriausybė ir šalies vidaus ūkis Žemė Visuomenė ir kultūra baroko amžiuje Kasdieniai džiaugsmai ir rūpesčiai Švietimas Centrinė valdžia ir provincijos

187 187 203 206 216 221 221 245 258 258 265 276 294 294 315 317

KE T V I R T A DALIS: Rusijos iškilimas

331

11.

333 333 345 364 364 381 396 396 412 432

8.

9.

10.

12.

13.

14.

Kova dėl viešpatavimo - paskutinysis etapas Kelias į Poltavą Beviltiška Švedijos padėtis Šiaurėspolitika ir diplomatija po Nystado taikos Baltijos šalys XVIII amžiuje - Europos užutekis? Politika ir partijų kova Valstybė ir visuomenė Šviečiamajame amžiuje Baltijos šalių ūkis Rangas, statusas ir gerai sutvarkyta valstybė 1772 metai - erospabaiga?

Bi b l i o g r a f i j a Ž e mė l a p i a i

455 469

Baltijos kraštų valdovai 15 0 0—1 7 72 met ų l a i k o t a r p i u Kny g o j e v a r t o j a mų t e r mi n ų ž o d y nė l i s Ro d y k l ė

478 482 484

Žemėlapių turinys

1. Žemėlapis 2. Žemėlapis 3. Žemėlapis 4. Žemėlapis

Baltijos kraštai 1500 Rytų Baltijos kraštai 1617 Vakarų Baltijos kraštai 1645-1660 Rusija ir Prūsija 1648-1772

470-471 472-473 474-475 476-476

Prat armė

Rašydamas pirmąjį iš dviejų istorijos tomų apie Baltijos kraštų gyvenimą nuo viduramžių iki šiųdienų, visąlaiką skausmingai suvokiau, kad manasis darbas neprilygs didingamir monumentaliam Ferdinando Braudelio moks­ liniam darbui apie Viduržemio jūros valstybes. Todėl prisipažįstu, kad šis darbas pirmiausia buvo sumanytas kaip apibendrintas Baltijos regiono isto­ rijos ir jo istorinių prieštaravimų įvadas. Reikėtų taip pat pripažinti, kad Europoje požiūris į šias dvi jūras visais laikais smarkiai skyrėsi. Viduržemio jūra laikoma civilizacijos lopšiu, kur nuo neatmenamų laikų kultūros keitė viena kitą. Baltija, priešingai, suvokiama kaip šaltas periferijos užutekis pa­ čiame civilizuotojo pasaulio pakraštyje. Viduržemio jūros kraštai tikrąja žo­ džio prasme yra neatskiriama Europos kultūros dalis. Jų meno kūriniai puikuojasi muziejuose, pakrantės kasmet privilioja šimtus tūkstančių ieš­ kančių saulės žmonių. Visai kitokia yra Baltija. Net vieną garsiausių jos sūnų Thomą Manną nesulaikomai traukė pietūs, ir tik probėgšmais Budenbrokuose)\s prisimena savo vaikystę prie Baltijos. Iš tikrųjų, jeigu civilizacija reiškia kultūrinį miestų paveldą, tai Bal­ tijos kraštai gavo civilizaciją, o ne ją kūrė. Beveik visais istoriniais laikais Baltijos pakrantėse gyvenusios tautos turėjo taikytis prie kur kas gyvybingesnio išorinio pasaulio įgeidžių ir spaudimo. Būtent prisitaikyti, o ne vergiškai paklusti, nes nors Siaurės tautoms galbūt ir stigo tokių įgudu­ sių meistrų bei technikos, kokius turėjo tie, kurie įvairiais laikais paliko

Pr a t a r mė

x

čia savo žymę - vokiečių riteriai, olandų pirkliai ar škotų mechanikai, joms nestigo savų talentų, o svarbiausia - jos sugebėjo išlikti, sumaniai panaudodamos nepalankias gyvenimui sąlygas. Baltija visą laiką buvo „Rytų” ir „Vakarų” konfliktų arena. Gerai žinomas priešiškumas grėsmingajai Rusijai, XVI amžiaus Lenkijos karaliaus žodžiais tariant, „bet kokios laisvės šiam pasaulyje priešui”. Rusijos kaimynėms ne kartą teko nusivilti laukiant pagalbos iš Vakarų. Nebuvo išgirsti nei Livonijos ordino maldavimai, kai jis kreipėsi į Vo­ kietijos imperiją, prašydamas suteikti karinę pagalbą, nei baisusis įspėji­ mas hodie mihi eras tibi (šiandien - aš, rytoj - tu). Petro Didžiojo ryžtas ir karinė galia po Karolio XII pralaimėjimo ties Poltava 1709 metais švedams tapo neįveikiami, o neryžtinga hanoverinės Anglijos politika neįstengė išsaugoti „pusiausvyros Šiaurėje”; nepajėgė to padaryti ir Šve­ dija. Anglija ir Prancūzija gal ir būtų įtikinusi Sovietų Sąjungą sėsti prie taikos derybų stalo, jei 1939-1940 metų žiemą, kaip buvo siūloma, įsiveržimu būtų parėmusios Suomiją, tačiau suomiai, patikėję sąjungi­ ninkų pažadais, būtų labai neišmintingai pasielgę, nes svarbiausias įsi­ veržimo tikslas buvo nutraukti Švedijos geležies rūdos tiekimą Vokieti­ jai. Baltijos kraštus Vakarų valstybės visuomet buvo linkusios paaukoti. Anglų politikai XXamžiaus trečiajame dešimtmetyje išsakė didelių abe­ jonių dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės išlikimo, o kai 1939 metais šių valstybių egzistavimui iškilo grėsmė, jokios pagalbos nesuteikė. Jei 1948 metais rinkimus Italijoje būtų laimėję komunistai, Jungtinės Valstijos tikrai būtų ėmusios ir sankcijų prieš šią šalį. Komu­ nistinis perversmas Suomijoje panašios reakcijos nesukėlė. Didesnę šioje knygoje aprėpiamo laikotarpio dalį Baltijoje domina­ vo Švedija, kuriai priklausė ir Suomija. Ilgą laiką XVII amžiuje Švedijos Karalystė viešpatavo nuo Ladogos ežero iki Rygos įlankos nusidrieku­ siose žemėse. Trisdešimties metų kare Gustavas II Adolfas iš Vokietijos atėmė Pomeraniją, Bremeną ir Verdeną, ir Švedija tapo viena iš galingų karinių Europos valstybių. Todėl pasakojimas apie Švedijos iškilimą ir nuosmukį sudaro šios knygos šerdį. Daugiausia dėmesio skiriama po Kalmaro unijos susikūrusių dviejų šiaurinių karalysčių istorijai, o Len­ kijos-Lietuvos, Rusijos bei Prūsijos Karalystės vidaus įvykiai liko kiek nuošaly, nes Švedija ir - galbūt kiek mažiau - Danija buvo dominuo­

Pr at ar mė

XI

jančios Baltijos regiono šalys. Toks išskyrimas gali atrodyti gana pre­ tenzingas, todėl prašau atleisti, kad šioje knygoje į šalį nustumiu Norve­ giją ir neskiriu deramo dėmesio Lenkijai ir Lietuvai. Pagrindinė šio darbo tema yra kova dėl egzistencijos atšiauriomis sąly­ gomis. Europos žemyno gyventojų išsivadavimas nuo bado rykštės, ligų, skausmo ir skurdo yra galbūt didžiausias pasiekimas, kokį gali aprašyti istorikas, tačiau jis pernelyg dažnai nublanksta bendrame istorinių veika­ lų kontekste. Rašydamas šią istoriją ryškiai suvokiau tą niūrią ir dažnai beviltišką atmosferą, kurioje kartų kanos gyveno, dirbo ir mirė. Sunku atkuni praėjusių amžių gyvenimo kasdienybę, pajusti namų audimo mul­ tino bei nebalintos drobės šiurkščią realybę, kuri gaubė tamsų pasaulį. Mes gyvename visai kitokiame amžiuje, nuo protėvių mus skiria didžiu­ lės materialinių bei dvasinių dalykų prarajos. Stipri jų valia nebesugrįš, tačiau lyg gaudesys per amžius lydės mus didžiųjų ir galingųjų žygiai, kurių aprašymais taip kliaujasi istorija. Vis dėlto tikiuosi, kad mano dar­ bo fone kartkanėmis girdėti žemas paprastų žmonių balso tembras. Mėginau išspręsti vietovardžių problemą: Švedijos karalystės, t. y. Švedijos (įskaitant Skanę) ir Suomijos, vietovardžius pateikiau švedų kalba, o Estijos, Livonijos, Kuršo, Prūsijos bei Holšteino (bet ne Šlezvigo) vietovėms palikau vokiškus pavadinimus. Valdovų vardai origina­ lūs, jų nederinau prie anglų kalbos rašybos taisyklių*. Pasitaikė galbūt viena ar dvi išimtys, kai Švedijos karalius Sigizmundas tapo Lenkijos karaliumi Zigmantu. Tai gali pasirodyti kiek smulkmeniška. Tačiau iš patirties žinodamas, kad vis mažiau angliškai kalbančių studentų gali ir nori suprasti kokią nors kitą kalbą, tekste pribarsčiau nesuprantamų pavadinimų ir posakių, taip tikėdamasis pažadinti suvokimą, kad už šių palaimintųjų salų vyksta ir kitoks gyvenimas. Nuoširdžiai dėkoju už vertingus patarimus ir pastabas Rogeriui Bartlettui, Michaeliui Branchui, Maxui Engmanui, Robertui Frostui, Janetai Hartley, Billui Meadui, Rudolfui Muhsui, Thomasui Munch-Petersenui, Thomasui Munckui, Stewartui Oakley’ui irTony’iui Uptonui. * Vertime dėl tų pačių autoriaus pateiktų motyvų išlaikoma originali vardažodžių forma. Pagal nusistovėjusią lietuvišką tradiciją rašomi valdovų vardai bei lietuvinami dažnai vartojami labai populiarūs vietovardžiai, tokie kaip Stokholmas, Kopen­ haga, Ryga, Maskva ir dar vienas kitas.

Skiriu savo tėvams

PI RMA DALI S

Baltijos salys viduramžių pabaigoje

PI RMAS SKYRI US

Baltijos šalys Europos ūkyje

OLANDIJOS PREKYBOS ĮSITVIRTINIMAS BALTIJOS ŠALYSE

Europos žemynas įsispraudęs tarp dviejų jūrų, besidriekiančių iš rytų į vakarus, kur jų vandenys siaurais sąsiauriais išsilieja į Atlanto vandenyną. Jau pats pietų pakrantes skalaujančios Viduržemio jū­ ros pavadinimas byloja apie jos, kaip pagrindinio susisiekimo ke­ lio, reikšmę užsimezgant civilizacijai. Septyniskart mažesnis už Vi­ duržemio jūrą šiaurinis jūrų kelias europiečiams atrodė ne toks patrauklus. Iš tikrųjų dervos ir sūdytų silkių kvapų nė iš tolo negali lyginti su citrinmedžio žiedų aromatais, o retai apgyventos Siaurės Europos lygumos ir kalvos vargu ar galėjo menininkams sukelti tokį įkvėpimą kaip pietų kalnynai ir salos. Iki didžiųjų kelionių laikų smėlingos ir nederlingos Šiaurės Europos žemės, didžiuliai Skandinavijos miškai tebuvo šalta, atoki ir nesvetinga Europos že­ myno periferija. Nors ir ne tokia reikšminga kaip Viduržemio jūra, Baltija buvo gyvybiškai svarbi ne tik jos skalaujamų, bet ir giliau žemyne esančių šalių ūkiui. Didžiosiomis Rytų Europos lygumų upėmis, įtekančio­ mis į seklius Baltijos vandenis, vyko gyva prekyba. Šiais vandens ke­ liais dar vikingai pasiekdavo Kaspijos ir Juodąją jūras. Matyt, pelny­ tai Baltija garsėjo kaip Rytų jūra, kadangi per ją Centrinės Rusijos

B a l t i j o s Šal ys v i d u r a m ž i u p a b a i g o j e

4

vandens keliai vedė prie pasakiškųjų Rytų turtų. Nutrūkus vikingų kelionėms dar ilgai šilkas ir prieskoniai viliojo pirklius per Baltijos jūrą plaukti į Rytus, nors Baltijos šalis į Vakarų Europos rinką atve­ dė kur kas kasdieniškesnės, gyvenimo reikmėms svarbesnės prekės kailiai, odos, vaškas ir lajus. XIII ir XIV amžiuje laisvoji Vestfalijos bei Siaurės Vokietijos miestų konfederacija, žinoma Hanzos sąjun­ gos vardu, išplėtė savo prekybos tinklą nuo Novgorodo rytuose iki Briugės bei Londono vakaruose. Tvirti, gerai suręsti, daugiau kaip 100 ląstų (apie 200 tonų) talpos kogai (plačiadugnės, buku priekiu ir galu valtys - vert. past.) buvo įprastas reginys vandenyno pakrantė­ se, baltakraščiais korpusais savo kilmę išduodantys ir sūresniuose At­ lanto vandenyse. Nuo XIV amžiaus Hanzos miestų pirkliai pirme­ nybę ėmė teikti didesniems ir platesniems plokščiadugniams laivams, o viduramžių pabaigoje pasirodė tristiebės karavelės lygiais korpu­ sais ir aukštais priešakiniu ir užpakaliniu deniais. Atokiau nuo Balti­ jos uostų nusidriekusiose žemėse buvo visko, ko reikėjo laivų staty­ bai: medienos, deguto bei dervos, linų ir kanapių pluošto burėms ir virvėms. Daugumoje uostų buvo laivų statyklos, o didesnieji, tokie kaip Liubeko ir Dancigo, uostai turėjo ir įtaisus laivų remontui. Apie tokiais laivais plaukiojusius žmones žinome nedaug, tačiau medžio drožiniai, altorių paveikslai, vis dar puošiantys buvusius Han­ zos miestus, leidžia susidaryti tikrą viduramžių jūreivystės vaizdą. Navigacijos priemonių buvo labai mažai. Nei kompaso, nei jūrų že­ mėlapių iki pat ankstyvųjų Naujųjų amžių Baltijos šalyse dar neži­ nota. XV amžiuje išverstas į vokiečių žemaičių kalbą flamandų jūri­ ninkystės vadovas Seebuch teikė mažai ir labai glaustų navigacijos žinių. Iš jo galima buvo sužinoti tik apie pakrančių orientyrus ir svambalo naudojimą sekliuose vandenyse. Štai kaip jame aprašomas kelias nuo Briugės iki Jutlandijos pusiasalio šiaurinio taško: Ircm alse gi vvillen seghelen ute den Svvene na dat RefF, unde gy komen buten landės uppe 27 vadem, so sole gy gan nortnortost bet uppe dat RefF, unde dat kors sole gy holden so lange, dat gy uppe 40 vadem ghene grunt en hebben, dan ghaet nortosten osten, bet dat gy Jutland seyen, unde dan

Ba l t i j o s šal ys Eur o p o s ūky j e

5

m°ge gy juwe kors setten, dar na dat gy dat lant vorvellen bet to den Schla-

ge-' (Jei nori plaukti iš Svenės iki Judandijos rifo, reikia nuo kranto plaukti tol, kol pasieksi 27 jūros sieksnių (6 pėdų) gilumą, tada sukti į šiaurę-šiaurės rytus Rifo link ir to kurso laikytis tol, kol 40 jūros sieksnių gilumoje nebe­ pasieksi dugno, tuomet plaukti šiaurės rytų-rytų kryptimi tol, kol tolumoje pamatysi Jutlandiją. Šio kurso reikia laikytis iki pat Skageno, kad visą laiką matytum žemę.)

Jūrininkui, plaukiančiam siauru, Zundo vardą gavusiu vandens ruožu, skiriančiu Zelandijos salą nuo Skanės provincijos, buvo siū­ loma orientuotis pagal Helsingoro bažnyčios bokštą. Lygaus pieti­ nio Baltijos jūros kranto bažnyčių bokštai jūrininkams buvo geri kel­ rodžiai - 126 metrus siekiantį Šv. Petro bokštą Rostoke giedrą dieną galėjai matyti iš daugiau kaip 20 mylių nuotolio. Domensnas kyšu­ lio - pagrindinio orientyro laivams, plaukusiems į Rygos ir Livoni­ jos uostus pro „valstiečius ir piktavalius žmones”, kranto medžių la­ pijos kontūrai kėlė didelį jūrininkų nepasitenkinimą, kol šioje gyvybiškai svarbioje vietoje neiškilo bokštas, rodantis kelią į Livoni­ jos uostus.2 Revelio miesto taryba uosto seklumose liepė iškelti dvi statines ir už jas ėmė mokestį. Be to, labiausiai į vakarus nutolusiame Dago salos krante Revelio taryba pastatė švyturį, perspėjantį jūrinin­ kus apie Nekmansgrundo seklumos pavojus. Kelionės būdavo ilgos, jų trukmė labai priklausydavo nuo palan­ kių vėjų. Pavėjui kogu per parą galima buvo įveikti nuo šešių iki aštuonių dešimčių jūrmylių. Kelionė iš Liubeko į Dancigą paprastai trukdavo keturias dienas, bet jei pasitaikydavo blogi orai, galėjo pri­ reikti ir dviejų savaičių. 1591 metais Fynesas Morysonas 150-ies to­ nų talpos anglų laivu ,Antilopė” iš Helsingoro į Elbingą plaukė pen­ kias dienas. Būtent šiame Rytų Prūsijos uoste 1579 metais buvo Koppmann K. Das Seebuch. Bremen, 1876, nuo 52 p. 2 Goetze J. Harisische Schiffahrtsivege in der Ostsee Harisische Geschichtsbldtter, 1975, 93: 71-88.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i u p a b a i g o j e

6

įsitvirtinę Anglijos Rytų žemių bendrovės pirkliai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad uostas netinkamas dėl priežasčių, kurias vėliau paste­ bėjo ir Fynesas Morysonas: „Melvino uostas [j/V] yra vos dešimties pėdų gylio, bet mūsų laivas skrodė dumblą lyg arklas dirvą.”3 Be pavojaus užplaukti ant dumblo sąnašų, jūrininkai dar galėjo įstrigti ledų sangrūdose Aistmarėse (Frisches Haffi ir Vistulos deltoje, todėl nuo lapkričio iki balandžio plaukioti rytinėje Baltijos jūros dalyje buvo neįmanoma. Kita „Rytų jūros” vandenų neganda buvo plėši­ kaujantys kaperiai. Nelengva atsekti Hanzos sąjungos atsiradimo ištakas. Antrojoje XII amžiaus pusėje Gotlando saloje prekiavę vokiečių pirkliai susi­ būrė į bendriją. Po šimtmečio Gotlando bendrija faktiškai nustojo egzistavusi, kai Visbio miestas prarado savo, kaip prekybos centro, reikšmę, šį vaidmenį perėmus pietinėje Baltijos dalyje suklestėjusiems prekybiniams miestams. Viduramžiais ėmė rastis miestų sąjungos. Jų tikslas buvo užtikrinti taiką ir apsaugoti prekybą, o to jau nepajė­ gė griūvančios imperijos valdžia. Nuo 1260-ųjų minima Vendų mies­ tų sąjunga su svarbiausiuoju miestu Liubeku, XIV amžiuje įsikūrė Prūsijos bei Livonijos miestų sąjungos. Hanzos pirkliai visuomet nei­ gė, kad jų sąjunga yra kas nors daugiau nei „tvirta daugelio miestų, miestelių ir bendrijų konfederacija (confederatio), kurios tikslas - už­ tikrinti, kad verslo įmonės sausumoje ir jūroje gautų palankių ir pa­ geidaujamų rezultatų”, tačiau ji turėjo didelę politinę galią, kurią skaudžiai patyrė Anglijos, Nyderlandų bei šiaurinių karalysčių val­ dovai.4 XV amžiaus pabaigoje Hanzos sąjunga nebeturėjo tokios didelės politinės valdžios kaip anksčiau, nors Liubekas ir įstengė suvaidinti lemiamą vaidmenį Danijos ir Švedijos konflikte dėl trijų Skandina­ vijos karūnų susijungimo XV amžiuje ir XVI amžiaus pradžioje. Ėjo prie pabaigos ir Hanzos dominavimas Siaurės Europos jūrų keliuo­ se. Pirmosios minimos Zundo prievolės - jomis Danijos karalius ' Moryson F. An Itinerary (perspausdintas leid.), 4 t. Glasgo\v, 1907, r. 1 nuo 129 p. * Hanzos sąjungos arsakvmas Slaprajai Anglijos valstybės tarvbai po Hanzos pirklių suėmimo Londone, ciruojama iš Dollinger P. The German Hansa, 1970, p. 411 -413.

Ba l t i j o s šal ys Eur o p o s

ūkyj e

7

apmokestino laivus, įplaukiančius į Baltijos jūrą ar išplaukiančius iš jos sąsiauriu tarp Helsingoro ir Halsingborgo - rodo, kad 1497 me­ tais dauguma laivų priklausė Siaurės jūros pietinės pakrantės (Zuider Zee) miestams. XVI amžiuje olandai su savo kur kas pranašes­ niais laivais ir prekybos įgūdžiais turėjo neginčijamai įsigalėti tarptautinėje prekyboje tarp Baltijos jūros šalių. Konkurenciją Han­ zos miestams sudarė taip pat ir didžiosios Vokietijos pirklių, tokių kaip Fuggerių, šeimos. Dėl senoviškų prekybos būdų bei tuometi­ nių reikalavimų nesilaikymo ir dėl Baltijos šalių valdovų spaudimo pašlijo miestų vienybė. Olandijos skverbimasis į Baltijos šalių rinką lėmė ir tų miestų nuosmukį. Kadangi Zundo kelias perėmė prekybą, vykusią sausuma per Holšteino pusiasalį, kurį ištisus amžius kontro­ liavo Liubekas, pastarasis ir kaimyniniai Vendų sąjungos miestai kiek galėdami stengėsi olandus išstumti. Kita vertus, Baltijos rytinių pa­ krančių miestams olandų laivų pasirodymas pavasarį būdavo pagei­ dautinas dalykas, todėl Liubeko siekiai sužlugdyti olandų prekybą kėlė didelį pasipiktinimą. Netgi kaimyninės šalys ir jų sąjungininkės ėmė bodėtis Liubeko pasiuntinių diktatorišku tonu bei raginimais kovoti prieš Nyderlandų kontrabandininkus. Pavyzdžiui, 1533 me­ tais Hamburgo miestas ramiai atsiskyrė nuo antiolandiškos koalici­ jos ir slapta susitarė su Amsterdamu - stambiausiu Hamburgo alaus pirkėju. Galų gale tiktai mažieji ir palyginti nereikšmingi Meklen­ burgo įlankos miestai liko ištikimi Liubeko kvietimui. Liubeko klestėjimą viduramžiais nulėmė dvi prekės: Liuneburge kasama smulkioji druska ir Skanėje sugaunama daugybė silkių. XVI am­ žiaus pradžioje silkių laikymosi vietos nebebuvo tiek gausios žuvies, kaip tai apibūdino danų metraštininkas Saksas Gramatikas, kad jų žvejybai nereikėtų tinklo. Olandai, turėdami pigesnės Burgnevės įlan­ kos druskos atsargas ir žinodami tobulesnius žuvies apdorojimo bei išsaugojimo būdus, ėmė stumti liubekiečius iš rinkos. Tačiau nepai­ sydami tokios konkurencijos, liubekiečiai vis dar atrasdavo naujų rinkų, ypač Ispanijoje. Didžiąją prekybos Baltijos uostuose dalį savo rankose tebelaikė liubekiečiai. 1593 metais Liubekas turėjo 253 lai­ vus, o laivų statyklose kasmet būdavo pastatoma nuo penkiolikos iki

Ba l t i j o s sal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

8

dvidešimties naujų laivų. Žymus Hanzos tyrinėtojas istorikas Walteris Vogelis teigia, kad XVI amžiaus pabaigoje bendras Hanzos mies­ tų laivų tonažas buvo 90 000 tonų - 50 procentų didesnis nei prieš šimtmetį. Turėdama apytikriai tūkstančio laivų prekybinį laivyną, Hanzos sąjunga nieku būdu nebuvo nusilpusi, nors prekyboje su Baltijos jūros šalimis ir prarado vadovaujantį vaidmenį. Vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu tarptautinės prekybos dėmesio centras iš Baltijos šalių nukrypo į rytus. XIII amžiuje vokiečių pir­ kliai įsteigė prekybos punktą Novgorode —Peterhofo kontorą. XV amžiuje per Novgorodo kontorą liubekiečiai jau nebekontroliavo Li­ vonijos miestų, nors prekyba Novgorode tuo metu ir ėmė smukti. 1494 metais, kai Ivanas III - Rusijos didysis kunigaikštis - uždarė Peterhofą, čia tebuvo likę tiktai keturiasdešimt devyni vokiečių pir­ kliai. Didžioji prekybos rusiškomis prekėmis dalis persikėlė į Livoni­ jos miestus, kurie gavo iš to daug naudos. Jų atsisakymas leisti savo teritorijose užsienio pirkliams be tarpininkų prekiauti erzino Vendų miestus, dėl to negalėjusius tiesiogiai derėtis su rusų pirkliais. 1514 metais vėl atidaryta Peterhofo kontora nieko negelbėjo. Hanzos są­ jungai nepriklausiusiems pirkliams buvo leista prekiauti mieste, o rusų pirkliai toliau naudojosi sausumos keliais į svarbiausius Estijos bei Livonijos uostus. Žemes Rusijos gilumoje buvo galima pasiekti vandens keliu, ėju­ siu Nevos upe, per Ladogos ežerą, toliau - Volchovo upe žemyn, arba Narvos upe iki Pskovo. Tačiau abiem atvejais keliones trukdė slenksčiai, taigi sausumos kelius per Revelį, Rygą arba Piarnu dau­ guma pirklių labiau mėgo. 1346 metais šiems trims Hanzos uostams buvo suteiktos Turgaus teisės, o tai reiškė, kad visos Rusijos rinkai skirtos prekės minėtuose miestuose turėjo būti iškraunamos, pasve­ riamos ir čia vėl iš naujo pakraunamos. Daugelis užsienio pirklių, norėdami išvengti tokios gaišaties, mieliau parduodavo savo prekes miesto pirkliams (kopluda). Tų miestų biurgeriai akylai saugojo savo teisę būti tarpininkais. Bursprake—pro Revelio miesto rotušės langą kasmet skaitomas pagrindinių miesto taisyklių bei įstatymų sąrašas nedviprasmiškai skelbė: „Ein borger cope als ein borger, ein gast als eiti

Ba l t i j o s šal ys Eur o p o s

ūkyj e

9

gasf (miestietis prekiauja kaip miestietis, o svečias [užsienio pirklys] kaip svečias). Estijos ir Livonijos miestai taip pat mėgino išstumti iš prekybos vietinius žmones, kuriuos vadino „nevokiečiais” (undutsche). Tačiau, nepaisant įstatymų ir perspėjimų, daugelis pirklių nau­ dojosi vietinių žmonių tarpininkavimu prekiaujant su giliau žemyne buvusiais kraštais. Didžioji smulkiosios prekybos dalis šiuose mies­ tuose teko „nevokiečiams”. Jie išnešiodavo žuvį, siūlydavo pirkti sa­ gas, grandines, smeigtukus ir kitokius niekniekius.5 Pagrindinės prekės, viduramžiais keliavusios iš Rusijos gilumos, buvo vaškas ir kailiai, nors prekiauta ir alyva, odomis, eršketais, žuvų klijais ir netgi rytietiškomis gėrybėmis. Laivų statybos pramonės plėtra jūrinių tyrinėjimų bei ekspansijos laikotarpiu skatino statybinių me­ džiagų, kurių buvo gausu tolimose nuo Baltijos jūros uostų žemėse, paklausą. Iš Baltarusijos ir Lietuvos Dūnos upe į Rygą baržomis bu­ vo gabenami linai ir kanapės eksportui. XVI amžiaus pabaigoje šios dvi prekių rūšys Rygoje buvo pagrindinės. Čia taip pat vyko gyva prekyba laivų stiebais, jie buvo gaminami iš Dūnos upe atplukdytų rąstų ir parduodami Vakarams. Linai ir kanapės buvo eksportuoja­ mi ir iš Prūsijos uostų, daugiausia iš Konigsbergo, kur taip pat buvo parduodama daug deguto, dervos, naudotų muilo ir stiklo gamybai pelenų. Iki XV amžiaus olandai retai užklysdavo į Baltijos vandenis. Pir­ mieji minimi olandų pirkliai Novgorode lankėsi 1432 metais ir siūlė pirkti silkių, audeklų bei prancūziškos druskos. Amžiaus viduryje jie čia jau buvo dažni svečiai. Olandų prekybos reikšmę rytinių Baltijos jūros pakrančių miestams galima įvertinti remiantis Maksimiliano Transilvano - imperatoriaus pasiuntinio Hamburge - 1534 metais rašyta ataskaita: Visas Lenkijos Karalystės turtas ir minėto jos miesto Dancigo suklestėjimas priklauso nuo to, kad į Dancigą kartą ar du kasmet atplaukia du arba trys

s Johansen P., von zur Miihlen H. Deutsch und Undeutsch im mittelalterhchen und friihzeitlichen Rėvai Cologne-Yienna, 1973, p. 140-154, 434.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

10

šimtai olandų laivų ir per keturiolika dienų superka ir išplukdo visus grūdus iš minėto Dancigo miesto. Nes per pastaruosius dvidešimt penkerius metus garbieji Lenkijos ir Prūsijos ponai ten atrado būdų tam tikromis upėmis atplukdyti visus savo grūdus į Dancigą ir parduoti juos minėtam miestui. Ir dėl to Lenkijos Karalystė ir garbūs jos ponai labai praturtėjo. Nes iki to laiko jie nežinojo, ką su šitieka grūdų daryti, ir laikydavo savo žemes near­ tas, o Dancigo miestas, kuris buvo viso labo tik mažas kaimelis, dabar yra galingiausias ir turtingiausias miestas prie Rytų jūros.6

1481 metų vasarą vienas laivų savininkas iš Dancigo užregistravo per tūkstantį didesnių ir mažesnių javų prikrautų laivų, iš uosto iš­ plaukusių į vakarus Olandijos Zelandijos ir Flandrijos link. Praėjus šimtmečiui, kasmet į uostą nuolat užsukdavo daugiau kaip du tūks­ tančiai laivų ir į Amsterdamą išplukdydavo daugybę iš Lenkijos že­ mių suvežtų grūdų. Prekyba su Dancigu sudarė vos ne pusę visos Amsterdamo prekybos. Beveik 80 procentų į šį Olandijos miestą XVI amžiuje importuotų rugių atplaukdavo iš Dancigo uosto. Pre­ kyba buvo tokia svarbi, jog netgi per karą prieš Habsburgų Ispaniją olandų pirkliai nenustojo plukdę grūdų iš Baltijos į Iberijos pusiasa­ lį. Nenuostabu, kad olandai prekybą grūdais laikė „jūrininkystės ir klestinčios prekybos su šiomis šalimis šerdimi”7. Olandai klestėjo, tačiau klestėjo ir Dancigo miestas. Jo prekybi­ niame laivyne, viduramžiais konkuravusiame su Liubeko prekybos laivynu, iki 1600 metų teliko vos keli tuzinai mažųjų laivų. Turėda­ mi prekybos monopolį, Dancigo pirkliai verčiau saugiai kaupė tur­ tus prekiaudami mieste, nei vėlėsi į rizikingą prekybą užjūryje, kur didelę konkurenciją sudarė olandai, mokėję mažesnius frachto mo­ kesčius, naudoję pažangesnius prekybos būdus bei ištobulintą sudė­ tingą kreditų sistemą. Iš aplinkinių ir tolimesnių vietovių miestas 6 Hapke R. (leid.) Niederlandischen Akten und Urkunden zur Geschichte der Hanse und zur deutschen Seegeschichte, 2 c. Munich-Leipzig, 1913, t. 1, p. 200. Faber J. „The decline of the Balne grain trade in the second half of che sevenrecnth cenrury”, Actą Historica Neederlandica 1: 108. Taip par žr. Malo\visc M. „The economic and sočiai developmenr of the Balric countries from the fifteenth to the sevenreenth centuries", Economic History Revieiv antrąjį leidimą, 1959. 12: p. 177-189.

Ba l t i j o s šal ys Eur o p o s

ūkyj e

11

traukė būrius persikėlėlių. Religiniai karai iš Nyderlandų stūmė šimtus pabėgėlių, o šie į Dancigą atnešė meistriškumo, naujų metodų ir įgūdžių. Miestas tapo gamybos centru. Masinei rinkai buvo gamina­ mos pigios prekės, o čia pagaminti kokybiški baldai, stiklas, popie­ rius bei verpimo rateliai buvo paklausūs visame Baltijos jūros šalių regione. Baigiantis XVI amžiui miesto tarybos pareiškimu Dancige ir jo apylinkėse buvo šimtas tūkstančių gyventojų. Sis skaičius galėjo būti ir padidintas, tačiau net ir pusę tiek gyventojų turėdamas Dan­ cigas būtų buvęs gerokai didesnis už kitus Lenkijos miestus - jis bu­ vo net penkiskart didesnis už karališkają sostinę Varšuvą.8 Dancigo eksporto prekyboje vyravo dvi prekių rūšys - mediena ir grūdai. Toli į Lietuvą nusidriekusios tankios ąžuolų bei pušų gi­ rios teikė miško medžiagą. Iš jos buvo gaminamos spygliuočių bei kitokios medienos lentos - Klappholz, —naudotos statinėms gamin­ ti, ir Wagenschossyarba laivų statybai naudotas skaldytas ąžuolas, taip pat smala ir degutas. Mazovijos medienos paklausa buvo tokia dide­ lė, kad šiose vietose apsigyveno daugybė valstiečių girininkų. Medie­ na ir grūdai į uostus buvo plukdomi upėmis. Ir šiuo atžvilgiu Danci­ go pirklių padėtis buvo geresnė, nes prekybą Oderiu trukdė nuolatinė Brandenburgo bei Pomeranijos didikų nesantaika, o Nemuno ir Dūnos upėmis laivyba vykdavo trumpiau ir buvo pavojingesnė dėl povandeninių uolų bei seklumų. XVI amžiaus viduryje didžiąją Len­ kijos prekybos grūdais dalį valdė bajorija, sugebėjusi apginti savo interesus ir pasiekti, kad Lenkijos įstatymų leidžiamasis susirinkimas Seimas - priimtų bajorams palankius įstatymus. Dancigo pirkliai paprastai sumokėdavo iš anksto, taip atsakomybę ir išlaidas už pre­ kių atgabenimą palikdami tiekėjams. Toks būdas leido pirkliams kon­ troliuoti prekių pasiūlą, tačiau būta nuomonių, kad taip dirbtinai būdavo palaikomos aukštos grūdų kainos Amsterdamo rinkoje. Ričardo II valdymo laikais Dancige anglų pirkliai įsteigė preky­ bos bendrovę, bet ji neatnešė lauktų rezultatų, tad net ir gerokai 8 Bogucka M. „Danzig an der Wende zur Neuzeir: von der akcivcn Handelsradt zum Srapel und Prodiikrionszenrrum’, Hansische GeschichtsbUitter, 1984, 102 : 1-103.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

12

įpusėjus XVI amžiui Anglija dar smarkiai priklausė nuo Hanzos są­ jungos, gabenusios prekes iš Baltijos šalių. Ričardo Kanclerio 1553 metais atrastas kelias į Rusiją per Baltąją jūrą atvėrė galimybių išplės­ ti angliškųjų audeklų rinką. Beveik trečdalis Maskvos didžiosios kuni­ gaikštystės bendrovės įkūrėjų buvo audeklų eksportuotojai, todėl su naujuoju keliu buvo siejamos didžiulės viltys. Manyta, kad anglų pirkliai aplenkė savo priešininkus. 1554 metais Ričardo Kanclerio bendražygis Johnas Hase rašė: Mūsų pirkliai gali gerai pasipelnyti aprūpindami rusus tokiomis prekėmis, kokias jiems tiekia olandai - flandriškus ir olandiškus audinius, kuriuos, manau, jie gali tiekti geriau ir su mažesnėmis išlaidomis negu Rye, Dorpato ar Revelio pirkliai, nes nemenkas dalykas iš Flandrijos atvežti audeklus į kurį nors iŠ tų miestų, o išlaidos už jų gabenimą sausuma iki Novgorodo, kuris yra už 900 rusiškų mylių nuo Rye, yra nemažos.9

Baltosios jūros kelio atradimas kėlė didelį nerimą naujai įkurtos Maskvos didžiosios kunigaikštystės bendrovės konkurentams, tačiau taip ir netapo svarbiu prekybos keliu. Plaukti pro Šiaurės kyšulį bu­ vo pavojinga. Iš trijų laivų, iš Londono išplaukusių 1553 metų gegu­ žės 20 dieną, du užplaukė ant seklumų prie Laplandijos krantų, o jų įgulos žuvo. Net ir įkūrus Archangelską, uosto įrengimų beveik ne­ buvo, o eksportuojamų prekių tiekimu ne visuomet būdavo galima pasikliauti. 1558 metais rusams užėmus Narvą, atsivėrė nauja gali­ mybė pakliūti į Rusijos rinką. Šio prekybos punkto Livonijos mies­ tai nebegalėjo kontroliuoti (nors įnirtingai mėgino užtverti kelią lai­ vams į šį miestą). Kitais metais Vyborgo miesto gubernatorius Švedijos karaliui jau galėjo pranešti, kad vienas anglų pirklys ketina grįžęs į namus apskelbti savo tėvynainiams, jog daugiau nebereikės ilgai plaukti aplink Norvegiją, nes visas trokštamas prekes bus galima įsi­ gyti naujajame pagrindiniame caro uoste - Narvoje. 1564 metais k> Hakluyt R. The Principal Navigations, Voyages, Trafftųues and Discoveries of the English Nation (perspausdincas leid.), 12 t., Glasgovv, 1903, r. 2, p. 277-278.

Ba l t i j o s sal ys Eur o p o s

ūkyj e

13

seras Nicholas Baconas pareiškė, kad prekyba Narvoje buvo „geriau­ sias prekių judėjimo srautas mūsų amžiuje”. Tačiau Maskvos didžio­ sios kunigaikštystės bendrovės nelaimei, jai nepriklausę pirkliai bei „atskalūnai” taip pat gyvai prekiavo Narvoje ir, nepaisydami Slapto­ sios tarnybos draudimų, tos veiklos nenutraukė.101 Prekyba su Baltijos šalimis labai priklausė nuo rinkos svyravimų ir politinio nestabilumo. Tą gerai iliustruoja išlikusi komercinė pir­ klių ir jų tarpininkų korespondencija. Rygoje ir Karaliaučiuje dirbu­ sių Liubeko pirklių atstovų, laiškuose, gausiai prikaišiotuose dievo­ baimingų frazių, rašoma apie laivų atvykimą, kainų svyravimus ir prekių paklausą rinkoje. 1438 metų birželio 4 dieną rašydamas iš Rygos Albertui Bischofui į Liubeką, Hinrikas May’us dėkoja Dievui už sėkmingą Bayvaro laivų, plukdžiusių druską iš Burgnevės įlankos, atvykimą, tačiau tuoj puola į niūrius svarstymus, kaip olandų atvy­ kimas galėtų paveikti kainas. Grėsmę prekybai kėlė ir Livonijos or­ dino karo su Lenkijos karaliumi perspektyva. Laiškas baigiamas to­ kiais žodžiais: Aš ir mano žmona dėkojame jums už uogų statines ir statinę obuolių. Telei­ džia man Dievas jums tarnauti. Nežinau, ką ypatingo apie prekybą galėčiau jums parašyti. Čia nedaug yra ką veikti. Audeklus parduoti sunku, rusai jų nebenori, ypač flamandiškų, kuriuos dabar mažai kas perka, bet gerai sekasi prekyba angliškais audiniais ...11

Praėjus šimtmečui Thomo Sextono atstovas Dancige turėjo par­ duoti 3800 triušių kailiukų krovinį. Jis skundėsi, kad kaina mieste kritusi ir kad dauguma kailiukų „buvo taip suėsti kirmėlių ... kad negalėjau jų parduoti”12. Visai suprantamas toks agento nerimas, nes 10 Zins H. „England and the Baltic in the Elizabethan Era ", Manchester and Torowa, NJ, 1972, p. 41; ir Willan T. The Early History of the Russia Company 1553-1603. Manchesrer, 1956. 11 Srein W. „Handelsbriefe aus Riga und Konigsberg”, Hansische GeschichtsbLitter, 1898, 4: 90-91. Zins, op. čir., p. 303.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

14

nuo ro, kiek gaus už krovinius, atgabentus iš Anglijos, labai priklau­ sė, ką galės pirkti vietos rinkoje. Geriau suprasti gandų apipintą ir smarkios konkurencijos kupiną XVI amžiaus komercijos pasaulį pa­ deda Maskvos didžiosios kunigaikštystės bendrovės sandėrių doku­ mentai. 1567 metais pasklidus gandams apie galimą taikos tarp Da­ nijos ir Švedijos sudarymą, bendrovė nurodė savo atstovams Rusijoje send our seruuntes to Nougorode the grett, Plasco [Pskov] and the townes of the trade adioyning, to engrosse and buy vpp all, or as much as they can, of wax, fflax, Tallowe & c goods, commodities for these partes, to staye the Russes from Rie and Reuell... ffor our speciali entent is to preuent the Russes trade to Rie and Reuell, if it were possible the trade of ye Nerue [Narva] being shutt vp from vu by any meanes.13 (siųsti mūsų tarnus į Didįjį Novgorodą, Pskovą ir gretimus prekiaujančius miestus, imti ir pirkti viską arba tiek, kiek jie galės nupirkti vaško, linų, Tallotve & c prekių, kitų plataus vartojimo reikmenų, ir laikyti rusus ato­ kiau nuo Rye ir Revelio ... nes ypatingas mūsų ketinimas yra neleisti ru­ sams prekiauti Rye ir Revelyje, jeigu atsitiktų taip, kad prekyba Narvoje kokiu nors būdu mums būtų užginta.)

Susidūrę su didėjančia Siaurės jūros prekeivių konkurencija, Han­ zos miestų pirkliai siekė žūtbūt išlaikyti savąsias prekybos privilegijas ir ieškojo būdų, kaip savo miestuose neleisti užsieniečiams prekiauti be tarpininkų. Taip pat siekė užkirsti kelią kaimo gyventojams skverb­ tis į aktyvią prekybą. Ne visados jiems tai sekėsi. Pomeranijos ir Mecklenburgo miestai negalėjo sustabdyti valdovų ir diduomenės brovimosi į jų privilegijas, taip pat negalėjo panaikinti nelegalios, Kliphefene bei pajūrio uolų prieplaukose vykusios kilmingųjų pre­ kybos su užsienio pirkliais. Pavyzdžiui, netoli Danijos salų esanti Femarno sala buvo gerai žinoma ir pamėgta grūdų prekybos vieta. Šiaurinėse karalystėse, kur miestų būta nedaug ir tie patys - labai1 1' Attman A. The Russian and Polish Markets in Inrernarional Trade 1500-1650. Publications of rhe Instirute of Economic Hisrory of Gorhenburg Universiry 26, Goteborg, 1973. p. 27.

Ba l t i j o s šal ys Eu r o p o s

ūkyj e

15

maži, aktyviai prekiavo kaimų gyventojai. Pavyzdžiui, buvo nustaty­ ta, kad Danijos salų valstiečių jūros prekyba su Vokietijos pakrančių gyventojais viduramžių pabaigoje darė didžiausią įtaką Danijos pre­ kybai. Nepaisant Švedijos regentų priešiškumo kaimiškajai preky­ bai, vien ta aplinkybė, kad Švedijos Karalystėje beveik nebuvo mies­ tų, lėmė bet kokių sankcijų neveiksmingumą. Suomių valstiečiai verčiau plaukdavo į Revelį Suomijos sąsiauriu, nei prekiaudavo su savos šalies miestais. Gyvai prekiavo ir Bažnyčia. Abo katedros deka­ nas dirbo taip energingai, kad sukėlė miesto pirklių nepasitenkini­ mą. Pavel Sckeelas, šios katedros dekanas XV amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, buvo užmezgęs verslo ryšių nuo Liubeko iki Revelio. Jis parduodavo sviestą, lašišas, odas ir kailius, o pirkdavo druską, apynius, vyną, silkes ir audeklus. Pirkdavo jis ir graviūrų bei altorių paveikslų katedrai puošti. Net parapijų kunigai aktyviai vertėsi pre­ kyba. Jie parduodavo vienuolynų ir bažnyčių valdomose žemėse už­ auginto derliaus perteklių. Linkopingo bažnyčių ūkiai prekiavo visa­ me regione ir net Gotos upės žiotyse su olandų pirkliais. Preetzo vienuoliai Holšteine, kaip ir vietos diduomenė, augino galvijus eks­ portui, o Danijos didikai buvo tokie galingi, kad 1513 metais pri­ vertė Kristijoną II atgaivinti jiems naudingas laisvos prekybos su už­ sienio pirkliais teises. Didžiulės per žiemą nupenėtų galvijų bandos Jutlandijos viržynų keliais kasmet būdavo genamos į Hamburgą. Šia prekybos rūšimi vertėsi ir daugelis Danijos didikų. Mūsų amžiaus pradžioje buvo paskelbti sąrašai, kuriuose išvardy­ ti Zundu praplaukę laivai ir aprašyti jų kroviniai. Šie sąrašai istori­ kams tapo svarbiausiu šaltiniu tyrinėjant Baltijos šalių prekybą, ta­ čiau čia derėtų laikytis tam tikro atsargumo. Įregistruota škiperio tautybė nebūtinai sutapdavo su laivo kilmės uostu. Daug laivų galė­ jo būti įregistruoti ir kituose Baltijos jūros uostuose, tačiau iš muiti­ nių registrų to nebuvo matyti. Zundo mokesčių registruose buvo fiksuojami tik praplaukiantys į Baltijos jūrą laivai. Niekur neužfik­ suota prekyba, vykusi per Holšteino pusiasalį iš Liubeko, neužsime­ nama ir apie Beito sąsiauriais plaukusius laivus. Labai tikėtina, kad buvo nemaža kontrabandos bei vengimo mokėti mokesčius atvejų.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

16

Nepaisant šių išlygų, Zundo mokesčių registrai geriausiai parodo prekybos su Baltijos šalimis apimtis ir pobūdį. Iš 1557-1588 metų laikotarpio registrų matyti, kad iš Prūsijos ir Livonijos uostų į Vaka­ rus išplaukdavo vidutiniškai 1690 laivų, o XVI amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje jų buvo per du tūkstančius. Daugiau kaip du trečdaliai šių laivų prekiavo su Dancigu. Kiti du uostai, į kuriuos nuolat atplaukdavo per šimtą laivų per metus, buvo Ryga ir Konigsbergas.14 Iš mokesčių registrų matyti ir tai, kad Baltijos šalių eksportuoja­ mų prekių vertė buvo du kartus didesnė nei importuojamųjų, kurių svarbiausios buvo druska, vynas ir audiniai. Daug druskos buvo nau­ dojama maistui konservuoti. Siaurės šalys druskos telkinių neturėjo, todėl joms, staiga nutrūkus druskos tiekimui iš Vakarų, grėstų ka­ tastrofa. XV amžiaus ketvirtajame desimtemtyje Švedijos karalius Gustavas Vaza išmintingai pasielgė keliose centrinėse šalies vietovėse sukaupęs dideles druskos atsargas. Vėliau, per septynerių metų Šiau­ rės karą (1563-1570) šaliai jos labai pravertė, nes danai smarkiai trukdė tiekti prekes. 1566 metais, kai druskos atsargos jau buvo beiš­ senkančios, Švedijos karo laivynui pavyko užgrobti visą penkiasde­ šimties laivų olandų flotilę, gabenusią druską. Aštuoniasdešimt ke­ turių tūkstančių barelių druskos vieneriems metams pakako visai karalystei, o karaliui tokia Švedijos laivyno pergalė padėjo nuslopin­ ti šalyje tvyrojusią įtampą.15 Iš esmės druska buvo vienintelė prekė, turėjusi tokią plačią rinką visoje Šiaurės Europoje. Audiniai, maisto prekės, prieskoniai ir vynas 14 Zr. Christiansen A. „Der handelsgeschichtliche Wert der Sudnzollregister”, Hansische Geschichtbldtter, 1935, 59: 28-142. Jeannin P. „Les comptes du Sund comme source pour la construction d’indices generaux de l’activite economiąue en Europe (XVle-XVIIIe siėcles)”, Revue Historiąue, 1964, 231: 55 ir roliau. Schildhauer J. „Zum Handel der Seestadte dės siidosrichen Kustengebietes der Ostsee in der Zeic dės Beginns dės Kampfes um das Dominium maris Baltici”, in Siilivask K (leid.)

ripoČAeMbi pa36umua (peodaauiMa u Kanuma.ui3\ia e cmpanax SaimuKU. Tartu, 1972, p. 21-46. 15 Hildebrand K.-G. „Salt and cloth in Swedish economic history”, Scandinavian Economic History Revieiv, 1954, 2: 74-102.

Ba l t i j o s šal ys Eur o p o s

ūkyj e

17

vargu ar galėjo rūpėti nuskurdusiai, bet ekonomiškai labai nepri­ klausomai valstietijai, tačiau turėjo paklausą pietinėje Baltijos dalyje esančių šalių miestuose. Baltijos šalių prekybos balansas buvo smar­ kiai pakreiptas į Vakarus eksportuojamų birių prekių naudai. Atsi­ žvelgus į visas kitas aplinkybes atrodytų, jog į Baltijos regioną pa­ kliūdavo didžiulės pinigų sumos prekėms apmokėti, bet tų pinigų įtaka regiono ūkiui yra gana ginčytina. Pavyzdžiui, 1529 metais Li­ vonijos landtagas, nusprendęs įsteigti kokybės inspekciją iš Rusijos gabenamiems linams ir kanapėms, pastebėjo, kad būta daug nusi­ skundimų dėl šių prekių prastos kokybės, nors rusai gavo „reyne sulver, besegelde lake, wichtlicke guldė, gewracheden heringk und ander vaste guder”, kitaip tariant, bortąfideprekes ir tauriuosius metalus. Iš Liubeko Rusijai skinas prekes plukdžiusių laivų krovinių aprašai taip pat liudija, jog laivuose būta daug monetų bei tauriųjų meta­ lų.16 ŽEMĖ

Retai apgyventų šiaurinių Baltijos jūros pakrančių ūkis labai pri­ klausė nuo gamtos sąlygų. Tankiuose krūmynuose, miškuose reikė­ davo iškirsti laukymes, kurios, net ir trumpą laiką neprižiūrėtos, tuo­ jau virsdavo dykynėmis. Dėl atšiaurių žiemų ir nederlingų žemių verstis žemdirbyste buvo rizikinga. Net ir gerais metais grūdų derliai būdavo menki, o vasaros sausros arba ankstyvi šalčiai galėjo viską sunaikinti. Rytų ir Siaurės Suomijos bei atokesnių Švedijos vietovių valstiečiai net ir XIX amžiuje dar maišydavo sutrintą medžio žievę su miltais ir iš tokios tešlos kepdavo duoną. Už apgyventos Botnijos pakrančių lygumos ir šiaurvakarių Suomijos plytėjo miškai. Tik XVI amžiuje į juos pamažu ėmė skverbtis gyventojai. Miškas buvo neat­ skiriama valstiečių ūkio dalis. Jis teikė kurą ir statybines medžiagas. Statinės, kubilai, kaušai gėrimui, lėkštės, šaukštai ir baldai buvo u' Artman, op. cit., p. 103-1 14 ir nuo 119 p.

Ba l t i j o s sal ys v i d u r a m ž i u p a b a i g o j e

18

skaptuojami iš medžio, o iš beržo žievės valstiečiai pindavo vyžas ir krepšius. Laukinė miškų gamta teikė skurdaus kasdienio maisto — kietos duonos ir sūdytos žuvies. Gausūs šiaurinės Europos vandenys knibždėte knibždėjo žuvies, kurią žmonės rūkė, džiovino, sūdė, ma­ rinavo savo reikmėms ir pardavimui. Siauriau 58° platumos auginti gyvulius nebuvo pelninga, nes il­ gus mėnesius žiemodami tvartuose, galvijai suėsdavo daugiau paša­ rų, nei atnešdavo naudos šeimai. Antra vertus, gyvulių mėšlo labai reikėjo ariamajai žemdirbystei, nors buvo ir kitų žemės tręšimo bū­ dų. Miškingose vietovėse valstiečiai kirsdavo ir degindavo medžius, o į pelenais patręštą žemę sėdavo javus. Gana dažnai derlius būdavo geras, tačiau žemė greitai tapdavo nualinta, taigi šis būdas buvo labai nuostolingas. Pelenų būdavo gaunama ir deginant šakas bei šiaudus, o pakrančių valstiečiai žemę tręšdavo jūržolėmis.17 Daugiausia auginta rugių ir miežių. Danijoje „kietųjų javų” (hartkorn) derlius buvo matuojamas jardais, kaip ir žemė. Iš miežių dary­ davo salyklą. Alaus, kaip matyti, gerta neįtikėtinai daug, tačiau val­ gant sūrų maistą tai ir nenuostabu. Vaistažolėmis ir prieskoniais pagardintu alumi žmonės gynėsi nuo ligų ir blogo virškinimo, iš alaus ir senos duonos virdavo tirštą sriubą. Alumi diena prasidėdavo, alus palydėdavo nuilsusį darbininką patalan. Trys keturi litrai alaus per dieną net ir vaikams buvo visiškai normalus dalykas. Kopenha­ gos vaikų prieglaudoje seniūnui netgi buvo liepta rakinti šulinius, kai jais nesinaudojama, kad prieglaudos įnamiai negertų nesveiko vandens. Pietinių Baltijos pakrančių šalyse duoną kepdavo daugiau­ sia iš rugių. Miežinė duona ir avižų paplotėliai bei košė buvo pagrin­ dinis Švedijos ir Suomijos gyventojų maistas, nors XVI amžiuje ir šiose šalyse pradėta auginti rugius. Miškų platybė ir nė gyvos dvasios; mylių mylias gali nukeliauti, kol pamatysi bažnyčios bokštą, rodantį kad čia gyvenama žmonių. Įvairūs žemes rręšimo lydimineje žemdirbysreje būdai aprašomi Soininen A. „Burnbearing as a rechnical basis tor colonisanon”, Scandinavian Fcononuc History Re­ neto, 1964, 12 : 143-162.

Ba l t i j o s šal ys Eur opos

ūkyj e

19

Buvo tikrai sunku keliauti akmeningų atodangų išraižytomis vieto­ mis, besikaitaliojančiomis su plačiai išsidriekusiomis pelkėmis, o kur dar atšiaurus, žvarbus šiaurės klimatas. Kelių būta mažai ir tie patys prasti. Miestų gatvėse būdavo tiek purvo, kad net arkliai darganotu oru jame klimpdavo iki šlaunų. Geriausia keliauti būdavo arkliais traukiamomis rogėmis žiemą, kai užšaldavo vandens keliai. Pastarie­ ji ir vasarą labiausiai tiko kelionėms. Netgi karai vykdavo arba gilią žiemą, arba vidurvasarį, kai karo gurguolės ir artilerija be kliūčių galėjo judėti sausuma, karvedžiams nekeldamos rūpesčių dėl to, kad pavasarinio atlydžio ar rudens liūčių sukeltas potvynis ar klampynė sužlugdys visus planus. Dideliuose Švedijos karalystės plotuose, nuo akmeningojo Smalando per kiek derlingesnes centrines Ostergotlando bei Upplando ly­ gumas išilgai Botnijos įlankos per Suomijos provincijas nusidrieku­ siuose net iki Karelijos sąsmaukos, XVI amžiuje gyveno vos vienas milijonas žmonių. Daugiausia tai buvo valstiečiai. Miestai menkai tesiskyrė nuo didelių kaimų. Net ir Stokholmas, turėjęs šešis ar sep­ tynis tūkstančius gyventojų, nebuvo toks svarbus kaip Liubekas ar Dancigas, kurių kiekviename tuo laiku gyveno daugiau kaip po 20 tūkstančių žmonių. Nedidelės miesto pirklių bendruomenės daugu­ mą sudarė vokiečiai. Vienuolynų buvo mažai. Palyginti su Vakarų Europos vienuolynų pastatais, jie atrodė skurdžiai. XVI amžiuje Šve­ dijoje Bažnyčiai priklausė vienas penktadalis žemių, maždaug tiek pat, kiek ir didikams. Karūna tevaldė vos penkis procentus visų že­ mių, o visa likusioji dalis priklausė laisviesiems valstiečiams (Suomi­ joje - 95 procentai). Būtent ši gausi turėjusių žemės ir mokesčius mokėjusių valstiečių (skattebonder) klasė neleido Švedijai sekti Dani­ jos pavyzdžiu ar pasukti vokiečių nukariautų žemių keliu, kur vals­ tiečių padėtis ir teisės buvo labai apgailėtinos. Daug ginčų istorikams kyla dėl priežasčių, kurios sudarė sąlygas primesti Rytų Europos valstiečiams naujosios baudžiavos jungą. Kai kurie mokslininkai teigia, jog šį reiškinį skatino būtinybė palaikyti nedidelę grūdų kainą, o be pigios, vergiškos darbo jėgos grūdų rin­ koje išsilaikyti būtų buvę sunku. Kiti įsitikinę, kad j rytus nuo Elbės

Ba l t i j o s sal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

20

esančių žemių savininkai galėjo atimti valstiečiams teises ir laisves, nes buvo skatinami kolonizuoti sritį, kurios pasipriešinimo žemval­ džiams ilgą laiką neįstengė įveikti. Taigi valstiečiai nebuvo saugūs, o nualinti karo, maro ir bado, visiškai palūžo.18 Istorikai laikosi vieningos nuomonės, kad tarp Oderio ir Ne­ muno plytinčių žemių kolonizavimo banga vėlyvaisiais viduram­ žiais pamažu ėmė slūgti, o ariamos žemės plotai - tuštėti. Doku­ mentai liudija, kad jau 1337 metais Brandenburge būta apleistų kaimų. Maras ir nuolatiniai karai paspartino žemių tuštėjimą. Prū­ sijoje gyventojų ėmė mažėti XV amžiuje, kai nutrūko emigrantų srautas iš Vokietijos, o tarp ordino ir Lenkijos dažnai įsiplieksdavo karai. 1412 metais Didysis magistras išleido įsakus, skelbiančius, kad nė vieno valstiečio ar trobelninko joks miestas negali priimti, jeigu tas neįrodo palikęs žemę savo ponui leidus. Siekiant sustab­ dyti valstiečių bėgimą nuo žemės, vėlesniais metais išleista dar ir kitų, didžiausią galimą uždarbį reglamentuojančių įstatymų. Vals­ tiečiai gavo daugiau prievolių, todėl jiems likdavo mažiau laiko dirbti savo žemę. Ordino pralaimėjimu ir Kulmo (Kulmerland), Pomeranijos bei Dancigo praradimu pasibaigęs Trylikametis karas (1433-1466) tarp Lenkijos ir Prūsijos dar labiau nuniokojo ir iš­ tuštino žemes. Iki XVI amžiaus pradžios tiek Prūsijoje, tiek ir Len­ kijoje valstiečių padėtis smarkiai pablogėjo. 1521 metais Lenkijos valstiečiai neteko teisės apskųsti savo poną karališkajame teisme. 1494 metais Prūsijoje išleisti įstatymai skelbė, kad pabėgusius vals­ tiečius reikia sugrąžinti jų šeimininkams, o tie galį valstietį pakarti arba už ausies prikalti prie stulpo, palikę tik peilį išsilaisvinimui. Pomeranijos, Brandenburgo, Meklenburgo valstiečių padėtis taip pat blogėjo, tačiau šiose žemėse, pavyzdžiui, Rūgeno saloje, jie tu­ rėjo šiokios tokios laisvės. Pomeranijos kronikininkas Thomas Kantzowas XV amžiaus trečiajame dešimtmetyje pastebėjo, kad kuni­ 18 Plg. Brenner R. „Agrarian class strucrure and economic development ir pre-industrial Europe”, Past and Present, 1976, 1982, 70: 55-59, ir 97: 66-76. Brcnerio pažiūrų kririka išspausdinta rame pačiame žurnale, 1978, 78: 24-55-

B a l t i j o s s al y s Eu r o p o s ūk y j e

21

gaikštystės valstiečių padėtis jokiu būdu nebuvo vienoda. Vieni vals­ tiečiai turėjo teisę savo ūkius paveldėti, mokėjo nedidelę duoklę ir prievolių jiems reikėjo eiti mažiau. Sumokėję ponui dešimtinę, jie netgi galėjo parduoti ūkį ir nevaržomi išvykti. Kitų, kaip pastebi Kantzowas, padėtis buvo kur kas prastesnė: Jie negali paveldėti savo ūkių ir turi patarnauti ponui, kada tik tas užsigei­ džia; dėl tų prievolių negali nudirbti darbų savame ūkyje, todėl nuskursta ir slapčia pabėga. Žinomas valstiečių posakis, kad šešias dienas per savaitę jie tarnauja, o septintąją - neša laiškus. Iš tikrųjų šie valstiečiai yra ne kas kita kaip baudžiauninkai, nes ponas naudojasi jais kaip tik nori.19

Buvo vietų, kuriose gyveno laisvi ir pasiturintys valstiečiai Colmische Freieykuriems priklausė daugiau kaip 15 procentų Prū­ sijos žemės, be to, jie turėjo teisę skųstis Įstatymų leidžiamajam susirinkimui, o vadinamieji „Kuršių karaliai” Livonijoje turėjo eiti karinę tarnybą, bet buvo atleisti nuo kitų prievolių ordinui. Tačiau 1498 metais įvedus specialų mokestį, Livonijos valstiečių karo tar­ nybos prievolė buvo panaikinta, o po devynerių metų jie prarado ir laisvųjų piliečių teisę nešiotis ginklą. XV amžiuje Livonijoje pa­ plito „paveldimojo valstiečio” (erfbur) sąvoka. Dėl krizės, ištiku­ sios žemės ūkį po „juodosios mirties”, daug valstiečių buvo įsisko­ linę žemvaldžiams, kurie, nenorėdami prarasti pagrindinio savo pajamų šaltinio - dešimtinių ir kitų valstiečių mokamų duoklių, noriai skolindavo jiems galvijus, darbinius gyvulius ar grūdus sėk­ lai. Baigiantis XV amžiui kiekvienas valstietis buvo dvaro skolinin­ kas, todėl negalėjo palikti savojo ūkio, negavęs pono sutikimo, ir dar turėjo eiti prievoles dvaro ūkyje. Adscriptus glebae - valstiečių prijungimas prie ūkio - neatėmė jiems visų teisių, tačiau, pasak Latvijos istoriko Arnoldo Svabės, 19 Koseganen H. (leid.) Pomerania oder Ursprunck, Altheit und Geschicht der Volcker und landė Pomem, Cassuben, Wenden, Stettin, Rhūgen.. .von Thomas Kantzoiu, 2 t. Greifswald, 1817, t. 2, p. 418-419. Apie Prūsijos įvykius žr. Carsten F. The origins of Prussia. Oxfordy 1954, p. 101-116.

B a l t i j o s s al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

22

Feodalo dvare įkurdinti baudžiauninkai prarasdavo tiesioginę priklausomybę nuo aukščiausios valdžios, vadinasi, tam tikra prasme buvo aneksuojami. Tarp suvereno ir baudžiauninko įsiterpė vasalas, savo dvarą laikęs atskira teritorija, o jos gyventojus - nuosavybe. Taigi baudžiava virto tikra asmens priklausomybe. Paveldimasis valstietis tapo ne tik dvaro, bet tam tikru mas­ tu ir savo pono priedu.20

Panašių tendencijų pastebėta ir Danijoje, taip pat Šlezvigo bei Holšteino hercogystėse. XV amžiuje visoje teritorijoje, kur galiojo Zelandijos įstatymai (t. y. Zelandijos, Meno, Lolando ir Falsterio salose) įsigaliojo vomedskab sistema. Ji vertė visus paprastus kaimo gyventojus likti savo gimtuosiuose dvaruose ir priimti visa, kas jiems žemvaldžio buvo skiriama. Be feodalo leidimo iš dvaro ištrūkusius valstiečius šeimininkas turėjo teisę susigrąžinti net ir jėga. Mažėjant gyventojų ir dėl to ėmus stigti darbo jėgos bei krintant žemės ūkio produktų kainoms, dėl silpnos centrinės valdžios feodalai buvo su­ interesuoti susaistyti valstietiją prie žemės, bet valstiečiams buvo pa­ liktos jų teisės ir teisinė padėtis. Derlingose Holšteino žemėse didikų dvarai daugiausia buvo susivieniję, tad feodalai turėjo savus teismus, kurie galėjo skirti valstiečiams kūno ir mirties bausmes (Hals- und Handrecht). Danijoje dvarai buvo išsisklaidę, todėl ir feodalų teismų buvo mažiau, o teisingumą dažniausiai vykdydavo herredsting, ku­ riame valstiečiai vaidino aktyvų vaidmenį. Danijos diduomenė ne kartą mėgino sustiprinti savo valdžią valstiečiams. Iš ką tik išrinkto Kristijono II 1513 metais ji pareikalavo savo tarnams ir dvarų vals­ tiečiams (vomede) tokių pat teisių, kokias jiems buvo suteikę „gerieji žmonės” iš Holšteino. Kristijonas II 1521 metų Žemės įstatymu mė­ gino apsaugoti nuomininkų teises. Įstatymas skelbė, kad žemės nuomojimo laikas turi trukti ne trumpiau kaip aštuonerius metus, o nuomininkų negalima nuvaryti nuo žemės, jeigu jie ūkį išlaiko, kas­ met sumoka nuomos mokestį, atlieka prievoles ir yra savo šeiminin­ kams „paklusnūs”. Trečiuoju šio įstatymo straipsniu vomedskab 20 Schwabe A. Agrarian History ofLatvia. Riga, p. 45.

Ba l t i j o s š al y s Eu r o p o s ūk y j e

23

„blogas ir nekrikščioniškas paprotys” - buvo atšauktas, tad nuo savo ponų nukentėję nuomininkai pagal šį straipsnį būtų turėję teisę išei­ ti iš dvaro. Tačiau po dvejų metų nuvertus Kristijoną II, dauguma šio įstatymo nuostatų buvo panaikinta. Naujasis karalius Frederikas I rinkimų paktu (handfizstning) pritarė feodalų teisei priversti valstie­ čius priimti tai, ką žemvaldys jiems pasiūlys, bei nuvaryti juos nuo žemės „pagal to krašto paprotį ir įstatymą”21. Ypač dideles teises išnaudoti savo dvarų žemių nuomininkų dar­ bą 1538 metais įgavo Koldingo slėnio didikai, tačiau dvarų ūkiai Danijoje sudarė nedidelę visos dirbamos žemės dalį. Pagrindinis Da­ nijos žemės ūkio bruožas buvo nedideli valstiečių nuomojamos že­ mės ūkiai. Ne tokiose derlingose Šlezvigo srityse bei pelkėtose Šiaurės jūros pakrantėse dvarų buvo mažai. Čia daugiausia gyveno laisvieji valstie­ čiai ir žemę nuomojantys ūkininkai, turėję palyginti nedaug prievo­ lių. Derlingajame Holšteine turtingų ir didelių ūkių buvo daug, tad valstiečiai čia kentė sunkią prievolių naštą ir buvo priklausomi nuo feodalų įstatymų. Dvaruose buvo auginami galvijai, kiaulės, javai; dvarininkai steigė apynių auginimo, bitininkystės įmones, lenpjūves bei stiklapūčių dirbtuves. Kylis, pagrindinis šios srities miestas, buvo svarbus aristokratų verslininkų susibūrimo centras. Ne mažiau svar­ bus jis buvo ir kaip pinigų rinka. Kieler Umschlag—kasmetinė mugė — priviliodavo šimtus nuskurdusių bajorų. Pats imperatorius XV am­ žiaus paskutiniajame dešimtmetyje šioje mugėje stengėsi gauti pa­ skolą karui su Turkija finansuoti. Danijos šventikas ir istorikas Andersas Vedelis 1591 metais piktinosi nuskurdusių bajorų, elgetaujančių Kylio gatvėse, reginiu. 1604 metais Danijos valstybės taryba smarkiai priešinosi karui su Švedija. Savo nepritarimą ji grin­ dė tuo, kad „šios karalystės bajorija yra labai nuskurdusi, todėl negalės 21 Apie diskusijas dėl vornedskab sisremos ir. Skrubbeltrang F. Dėt danske landbosamfund 1500-1800. Copenhagen, 1979, p. 18-25. Munck T. The Pesantry and the Early Absolute Monarchy in Denmark 1660-1708. Copenhagen, 1979, p. 175 ir roliau. Taip pat Ladewig Petersen E. Fra standssamfund til rangssamfund 15001700 {Dansk sočiai hisrorie, 3 t.). Copenhagen, 1980.

Ba l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

24

pakelti jokių papildomų išlaidų, juolab kad dauguma bajorų yra įsi­ skolinę Holšteino žemei”22. Ditmaršo valstiečiai vis dėlto parodė tur­ tingiems magnatams „ilgą nosį”, 1500 metais sudavę rimtą smūgį smarkiai ginkluotiems karaliaus Jono (Hanso) landsknechtams. Pel­ kėtose Siaurės jūros pakrantėse valstiečiai jautėsi visiškai saugūs, už­ puolikus „išplaudavo” lauk, praardydami dambas ir šitaip sukelda­ mi potvynių. Šie valstiečiai, kaip XV amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje rašė Fynesas Morysonas, „ilgai išsaugojo grubią arba kaimiškąją laisvę”23. Labiau pasiturintys pelkėtose vietovėse gyvenę valstiečiai buvo geri prekiautojai. Pievose gerai įmitusius galvijus jie eksportuodavo į Olandiją bei Rytų Fryzijos uostus. Šie puošnių dvi­ aukščių namų gyventojai savo klestėjimo laikotarpiu XVI amžiuje sudarė žemesnįjį smulkiosios netituluotos bajorijos sluoksnį. Viduramžių pabaigoje žemės ūkis po krizių atsigavo, išsiplėtė ir Baltijos šalių grūdų rinka, tačiau šie faktai neturėtų klaidinti, nes pro­ cesas buvo netolygus ir silpnas. Tai nebuvo nenutrūkstamas kilimas. Techninės priemonės ir toliau naudotos primityvios. Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, našumas nedidėjo, nors ūkiai ir plėtė savo val­ das, o produkcijos netgi sumažėjo. Baltijos regione javų derliai būda­ vo skurdūs. Vakarų Europoje pasėtas grūdas duodavo nuo šešių iki astuonių grūdų, tuo tarpu daugumoje Rytų Europos šalių šis santykis tebuvo tik apie tris. Gyvuliai buvo liesi, jiems trūko svorio. XVI am­ žiuje Šlezvige - Holšteine kiaulės tesvėrė 42—48 kilogramus, o Lom­ bardijoje jos užaugdavo nuo 55 iki 90 kilogramų. Livonijoje XVII amžiuje iš vienos karvės pieno per metus būdavo prisukama iki 12,5 22 Erslev K. Akstykker og Oplysninger til Rigsraadets og St&nderm?dėmės Historie (3 to­ mai). Copenhagen, 1883 t. 1, p. 127. Taip pat žr. Ladevvig Petersen E. „La crise de la noblesse danoise entre 1380 et 1660”, Annalesy 1968, 23: p. 1237-1261; ir Kellenbenz H. „German aristocratic entrepreneurschip. Economic activities of the Holstein nobility in the sixteenth and seventeenth centuries”, Exlorations ir Entrepreneurial History, 1934, 6: 103-114. Moryson, 1908, t. 4, p. 63. Ditmaršo ir Femarno valstiečiai taip pat aktyviai daly­ vavo Baltijos šalių prekyboje: ir. Reuter C. Ostseekandel und Landwirtschaft im sechzehnren un siebzehnren Jahrhundert. Berlin, 1912, p. 18-29.

Ba l t i j o s š al y s Eu r o p o s ūk y j e

25

kilogramų sviesto (tai tik dešimtadalis to, kiek gaunama iš vienos mel­ žiamos karvės XX amžiuje). Ilgą šiaurės žiemą ištvėrę galvijai būdavo tokie nusilpę, kad pavasarį į ganyklas juos tekdavo nešte nešti. Atsivėrus naujiems prekybos keliams per Atlantą, Vakarų Europos miestų ir manufaktūrų augimas ir ekonominės veiklos kilimas paveikė ir Baltijos regioną. Iš Siaurės Europos šalių dabar buvo perkami jau ne medžioklės produktai, o grūdai, mediena ir atsargos kariniam jūrų laivynui. Už šias prekes krautuvininkai buvo pasirengę mokėti iš kar­ to. Žinių apie sukauptus turtus - pinigus ir tauriuosius metalus - yra mažai. Dalis jų, be jokios abejonės, nugrimzdo į labiau pasiturinčių valstiečių ir amatininkų kišenes. Pavyzdžiui, vienas Lolando saloje že­ mę nuomojęsis ūkininkas turėjo penkiolika melžiamų karvių, 14 Rei­ no guldenų, 16 Danijos markių ir 4 Vokietijos markes, du auksinius žiedus ir daugybę sidabrinių papuošalų, taip pat rūbų, siūtų iš flaman­ diškų, olandiškų ir angliškų audinių. Rūgeno salos valstiečių testa­ mentai taip pat atskleidžia nuosaikiai pasiturimą valstiečių gyvenimo lygį. Vidutinis pirklys ar krautuvininkas galėjo turėti sukaupęs nuo 2000 iki 5000 markių, o urmine prekyba su tolimesnėmis užjūrio šalimis besiverčiantis pirklys - ir kur kas daugiau. XVI amžiaus pra­ džioje gyvenęs Johannas Bussmannas iš Liubeko turėjo daugiau kaip 40 000 markių kapitalą, - didelį, palyginti su Šiaurės Europos stan­ dartais, bet mažą prieš Fuggerų 375 000 markių lobius 1511 metais. Netgi kilmingųjų žemvaldžių tunai neatrodė dideli prieš stambiųjų magnatų, gyvenusių turtingose Vakarų Europos žemėse, lobius. Kuo toliau į šiaurę, tuo mažesnę reikšmę ūkyje turėjo pinigai. Švedijos ir Livonijos valstiečiai nuomą dažniausiai mokėdavo natūra - sviesto, silkių statinėmis, netgi kailiais ir odomis. Tai saugojo žemvaldžius nuo infliacijos ir galbūt todėl Livonijoje baudžiava įsigalėjo gerokai vėliau. Tačiau tai žeidė monarchų ambicijas, nes išlaidos nuolat augo, reikėjo mokėti algas samdytai kariuomenei. Nuostabus XVI amžiaus Baltijos šalių ūkio bruožas - grūdų preky­ bos didėjimas. Prisimenant, kokie menki čia užaugdavo derliai, našu­ mas —taip pat mažas, bent jau XVII amžiuje, galima tik įsivaizduoti, kaip ūkininkai turėjo dirbti, kai jų darbo vaisius nuolat grasino

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

26

nusiaubti nederlius, audros, sausra, o ypač niokojantys karai. Istori­ niai šaltiniai byloja, kad nuo XVI amžiaus vidurio iki trečiojo XVII amžiaus dešimtmečio Zundo sąsiauriu buvo perplukdoma vis dau­ giau grūdų, tačiau yra pasitaikę metų, kai grūdų eksportas buvo smar­ kiai sumažėjęs: pavyzdžiui, taip atsitiko devintąjį XV amžiaus dešimt­ metį. Geriausias buvo paskutinysis XV amžiaus dešimtmetis, kai per metus Zundo sąsiauriu būdavo perplukdoma nuo 50 000 iki 80 000 ląstų (vienas lastas apytikriai lygus 2,3 tonos) daugiausia iš Dancigo ir Konigsbergo. Pietinių Baltijos jūros pakrančių javų augintojai galėjo eksportuoti tokius didelius grūdų kiekius, nes naudojosi pigiu vergiš­ ku valstiečių darbu (tai nieku gyvu nebuvo privalumas, kaip XVII am­ žiuje tuo įsitikino žemvaldžiai), o vidaus rinka buvo siaura. Yra apskai­ čiuota, kad visus Estijos gyventojus (jų buvo šiek tiek per ketvirtį milijono) XVI amžiaus viduryje pamaitinti būtų prireikę 30 00035 000 ląstų grūdų kasmet. Maždaug tuo pat metu iš Estijos uostų buvo išplukdoma apie 10 000 ląstų grūdų, kitaip tariant, gana didelis derliaus perteklius. Daugiausia tai būdavo valstiečių ūkiuose išauginti grūdai. Bajorų ūkių buvo mažiau, bet grūdus parduodavo dažniausiai bajorija. Paprastai grūdų būdavo užsėjama keturiskart daugiau: ket­ virtadalį derliaus valstietis turėdavo atiduoti kaip mokestį šeiminin­ kui, kitą ketvirtadalį pasilikdavo sėklai, o pusė likdavo prasimaitinti ar parduoti.24Taigi pagrindinis grūdų eksportas į rinką ėjo iš tos Euro­ pos dalies, kurioje buvo menki derliai, skurdi žemė ir nepalankios kli­ mato sąlygos. To pasiekti buvo galima tik prijungus valstiečius prie dvarų ir atėmus daugumą jų teisių bei laisvių. Veikiausiai būtent šis reiškinys sumenkino vidaus rinkos savarankiškumą ir prislopino gyvy­ bingumą. Stengdamiesi išspręsti mažėjančių pajamų problemą, žem­ valdžiai, kaip ir šias žemes kolonizavę jų protėviai, Vakarų rinkoje pa­ klausių grūdų derliui gauti toliau naudojo priverstinį valstiečių darbą. Šitaip kilo didžiulė socialinė ir ekonominė problema, kurios padari­ nių nagrinėjimas yra viena svarbiausių šios knygos temų. 24 Doroshenko V. ir kr. Trade and Agrarian Development ir the Baltic Provinces 15th— 19th Centuries. Tallin, 1974, p. 5-7.

ANTRAS SKYRI US

Valdovai ir valdiniai

ŽMONĖS Beveik tris šimtus metų Baltijos kraštai viliojo karinguosius kryžiuo­ čius, siekusius pakrikštyti visas čia gyvenusias pagonių tautas. Į pieti­ nes pakrantes veržėsi Vokietijos imperija. Įkandin kryžiuočių rite­ rių, skynusių kelią per tankius miškus ir nešusių krikščionybę užsispyrusių pagonių gentims - XII amžiuje vendams, o XIII amžiu­ je lyviams, latviams, estams ir prūsams, —sekė kolonistai iš Saksoni­ jos bei Vestfalijos žemių. Vieninteliai prieš šią ekspansiją atsilaikę pagonys buvo lietuviai. Jų valdovai ne tik laikė atstu Teutonų ordi­ no kunigaikščius, bet sugebėjo sukurti didelę valstybę, kuri baigian­ tis XTVamžiui buvo nusidriekusi nuo etninių palei Nemuną plytin­ čių žemių iki pat Juodosios jūros. 1385-1386 metais pagonių kunigaikštis Jogaila apsikrikštijo mainais už išrinkimą Lenkijos ka­ raliumi. Šitaip jis paklojo pamatus Lenkijos ir Lietuvos unijai ir pra­ dėjo Jogailaičių dinastiją. Jogailos (jį lenkai pakrikštijo Vladislavu) ir jo pavaldinių atsivertimas į krikščionybę nebeleido Teutonų ordi­ nui savo išpuolių iš Prūsijos žemių dangstyti kova prieš pagonybę. Taigi nuo to laiko karas tarp ordino ir Lenkijos bei Lietuvos vyko nebe dėl sielų, bet dėl teritorijos. Rytuose ordinas susidūrė su stačia­ tikių tikėjimu. Livonijos kalavijuočiams (nuo 1237 metų gyvavusiai

B a l t i j o s s al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

28

Teutonų ordino atšakai) nepavyko užkariauti viduramžių miestų vals­ tybių Novgorodo ir Pskovo. Peipaus ežeras skyrė katalikų gyvena­ mas žemes nuo pravoslavų kraštų. Stačiatikių Bažnyčios įtaka išplito miškingojoje Karelijoje kaip tik tuo metu, kai suomių gentys buvo krikštijamos per daugybę kryžiaus žygių iš Švedijos. XIV amžiaus pradžioje švedai užėmė Karelijos sąsmauką ir čia pastatė Vyborgo pilį. 1323 metais tarp Švedijos ir Novgorodo pasirašyta Noteborgo sutartis buvo pirmasis mėginimas nustatyti sieną, tačiau sąlygos bu­ vo labai miglotos ir netikslios. Įprasta manyti, kad ši siena nuo tos vietos, kur Sestrorecko upė įteka į Suomijos įlanką, ėjo į šiaurvaka­ rius Savo ir Karelijos ežerais bei miškais iki šiaurinio Botnijos įlan­ kos galo. Nei pirkliai, nei Suomijos naujakuriai tų ribų pernelyg nepaisė. Nuolat kildavo vaidai tarp užpuolikų ir gyvulių vagių. Pus­ antro šimtmečio truko Švedijos ir Novgorodo valdovų kivirčai dėl sienų.1 Vokiečių žemaičių kalba Baltijos šalyse buvo linguafranca. Ši kalba vanota komercijoje, jūrininkystėje, o kartais —ir diplomatijoje. Tai buvo valdančiojo visuomenės sluoksnio, kolonizavusio pietines jū­ ros pakrantes, kalba. Iki XVI amžiaus tarp Elbės ir Oderio esanti pakrantės dalis buvo visiškai germanizuota. Vienas XVI amžiaus vi­ durio rašytojas užsimena, esą paskutinysis pomeraniečių kalba kal­ bėjęs Rūgeno salos gyventojas miręs prieš šimtą metų, ir šioje Pome­ ranijos dalyje tebegyveną tik keletas vendų ir kašubių. Rytinėse žemėse mažėjo ir prūsiškai kalbančių žmonių. Ši kalba nunyko XVIII am­ žiuje. Į rytines Baltijos žemes vokiečių kolonistai skverbėsi ne taip smarkiai, o vokiečių miestų diduomenės ir žemvaldžių sluoksnio už-1

1Šį laikotarpį puikiai vaizduoja Chirstiansen E. „The Northern Crusades”, The Bal­ ne andthe Catholic Frontier 1100-1525, 1980. Išsamiau Prūsiją tyrinėjo Burleigh M. Prussian society and the German Order. An aristoeratie Corporation in crisis c. 14101466. Cambridge, 1984. Apie Lenkijos-Lietuvos uniją žr. Davies N. God’s Playground. A History ofPoland, 2 t., Oxford, 1981, t. 1, p. 115-155. Viduramžių Kare­ lijos istoriją aprašė Kirkinen H. Karjala idan ja lėinnen vdlissa. Historiallisia Tutkimuksia 80. Helsinki, 1970.

Va l d o v a i ir v a l d i n i a i

29

darumas trukdė germanizuoti vietinius žmones. Nuo XIV amžiaus tenykščiai latviai ir estai laipsniškai ėmė prarasti teisę dalyvauti svar­ besnėse savo miestų prekybos bei komercijos srityse. Kadangi vokiš­ kai kalbantys valdovai vietos gyventojus priskirdavo „nevokiečiams”, tai pastarieji negalėjo tapti nei Didžiosios Rygos gildijos, nei kitų miesto gildijų nariais. Buvo mėginama uždrausti mišrias santuokas. Pavyzdžiui, apie 1400 metus Revelio vokiečių pirkliams buvo drau­ džiama vesti ne vokiečių kilmės moterį. Toji daugybė taisyklių ir įsakų, skirtų varžyti ne vokiečių kilmės gyventojus, negalėjo užkirsti kelio tautų ir kalbų maišymuisi. Pavyz­ džiui, Revelyje vartotoje vokiečių kalboje prigijo daug estiškų ir šve­ diškų žodžių bei posakių. 1556 metais iš užsienio atvykusiam pa­ meistriui buvo skina piniginė bauda už tai, kad šis paklausė, ar miesto tarybos nariai apskritai kalbą vokiškai. Tas kalbų kratinys trikdyda­ vo ne vieną atvykėlį iš Vokietijos. Iš Liubeko atvykę pirklių atstovai būdavo skatinami mokytis vietos kalbų. Apskritai buvo manoma, kad deramų įgūdžių įgyti buvo galima per septyniolika savaičių, tai­ gi netrūko įvairiausių kalboms gabių tarpininkų bei maklerių, labai erzinusių miesto valdžią, kuri visaip mėgino užgniaužti jų veiklą.2 Vokiečių valdančiojo sluoksnio uždarumas ir arogancija, savaime suprantama, kėlė įtampą. Vokiškoji gyventojų mažuma dar nebuvo pamiršusi 1343 metų Estijos valstiečių sukilimo, kai buvo išžudyta daug vokiečių, nenorėjusių prarasti politinio viešpatavimo jiems pa­ valdžiose tautose. XVI-XV1I amžiuje uždėtas vergovės jungas vietos gyventojams atnešė daug kančių. Jos apdainuojamos daugelyje liau­ dies posmų: Kui mina paasen moisa’ asta, siis mina paasen porgu’usta paasen kui soe suusta,

Kai ištruksiu aš iš dvaro, kai išbėgsiu pro pragaro vartus, išsivaduosiu iš vilko nasrų,

2Žr. Johansen, von zur Miihlen. Deutch und Undeutch im mittelalterrlichen und frūhzeitlichen Rėvai Cologne-Vienna, 1973, p. 149-151, 373-387, o apie miesre vartotą kalbų mišinį žr. p. 471-473.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

halli hundi hamba’asta, lovi lougade vahelta.

30

iš pilkojo vilko ilčių, iš liūto nasrų.3

Sumanūs ir gabūs žmonės visuomet rasdavo būdų taisykles ir įsa­ kymus apeiti. Pirkliai dažnai gaudavo mokėti pinigines baudas už tai, kad samdė ne vokiečių kilmės pameistrius ir pagalbininkus, o tai liudija, kad apartheido taisyklių laikėsi ne visuomet tie, kuriems ap­ ginti jos buvo skirtos. Šiaurės Europos miestai savo išvaizda ir gyvensena labai skyrėsi. Keliautojas Fynesas Morysonas Liubeką apibūdino kaip šviesų, ge­ rai suręstą ir švarų miestą, kuriame gyvena mandagūs ir paslaugūs žmonės, tačiau Lūneburgas jam atrodė „labai purvinas ir blogų kva­ pų sklidinas”, o Kopenhaga - „neišvaizdi, namai čia pastatyti iš me­ džio ir dumblo, o juose gyvenę žmonės kuo barbariškiausiai mane apšaukdavo, tarsi niekad anksčiau nebūtų regėję atvykėlių”. Thomas Kantzowas pasakoja, kad Štetine maistas ir gėrimai kur kas geresni nei kituose Pomeranijos miestuose, o Stolpą giria už mokyklą, ku­ rioje mokėsi net iš Hamburgo ar Danijos atvykę mokiniai. Dancigo miestas savo gražiais pastatais ir judriomis palei Mottlau upę išsiri­ kiavusiomis prieplaukomis ne vienam miesto svečiui kėlė pasigėrėji­ mą. Švedijos miestai (anot vieno prancūzų diplomato, panašesni į medinių namų gyvenvietes nei į miestus) buvo gerokai mažiau įspūdingi.34 Pasiturintys žmonės visus pastatus paprastai statydindavosi iš plytų. Pirklių namai, išsirikiavę prie svarbiausiųjų gatvių, būdavo aukšti, siaurais fasadais ir nuožulniais stogais, kurių pakraigės būdavo ganė­ tinai erdvios prekių sandėliams įrengti. Prie šalutinių gatvių glaudėsi medinės vargšų trobelės. Čia nuolat kildavo gaisrai. Pagrindinė miesto 3 Nirk E. Estonian Literature. Tallin, 1970, p. 25. 4 Moryson, 1903, t. 1, p. 121. Kosegarten (leid.) Pomerania oder Ursprunck, Altheit und Geschicht der Volcker und landė Pomem, Cassuben, Wenden, Stettin, Rhūgen... von Thoma Kantzoiv, Greifswald, 1817, t. 2, p. 437-444. Andolf S. (leid.) Relation du Royaume de Suėdė par Monsieur de sainte-Catherine, 1606. Gothenburg, 1980, p. 22.'

Val dovai

ir v a l d i n i a i

31

sambūrių vieta buvo turgavietė, o šalia jos dažniausiai puikuodavosi įspūdinga rotušė. Čia įsikurdavo ir svėrykla bei viešųjų bausmių vie­ tos - trinka ir gėdos stulpas. Miestą juosdavo tvirta siena su masy­ viais vartais, o virš viso šio žemiškojo pasaulio stiebėsi aukšti bažny­ čių bokštai - tvirti Mergelės Marijos bažnyčios dvyniai Liubeke, variu dengtas šv. Mykolo kupolas Stralzunde, liaunas ir grakštus šv. Olės smaigalys Revelyje. Negrabiai pastatytuose ir neišvaizdžiuose, palyginti su rafinuo­ tais Pietų Europos kultūros, komercijos ir švietimo centrais, Baltijos šalių miestuose gyveno daug nagingų medžio drožėjų, mūrininkų bei tapytojų, kurių sąmoju dvelkiantys darbai atspindi to meto ap­ linką. Šlezvigo katedroje saugomame 1521 metais Hanso Brūggemanno užbaigtame Bordesholmo bažnyčios altoriaus paveiksle gau­ su išraiškingų figūrų: nubrizgusiomis kelnėmis vyras net išsišiepęs riša žabų ryšulį; geidulingoji Ieva obuoliu glosto savo prisirpusią kai­ riąją krūtį; Nukryžiuotojo akių vokai patinę iš skausmo, barzda ir plaukai sulipę nuo prakaito priešmirtinėje agonijoje. Liubeko daili­ ninko ir skulptoriaus Berndto Notkės darbų Baltijos šalyse galima pamatyti ir šiandien - nuo Argaus katedros altoriaus paveikslų iki „Mirties šokio” Sv. Mykolo bažnyčioje Revelyje. Stokholmo Didžio­ joje bažnyčioje saugomas jo šedevras - šv. Jurgis su drakonu. Tai tautiniais motyvais dvelkiantis kūrinys, kurį nutapyti užsakė Stenąs Sture, kai 1471 metais prie Brunkebergo buvo nugalėta Danijos ka­ riauna. Lundo katedra išpuošta Adamo van Dūreno skulptūromis ir bareljefais. Viename jų senutei pamokslauja gerai įmitęs vienuolis. Aplink šią sceną išskaptuotas užrašas: „Daug kas duoda kitiems gerų patarimų, bet pats jų nepaiso.” Kolonos apačioje van Dūrenas įam­ žino paskutiniąją savo mintį: vienoje pusėje po nešuliais suklupęs asilas, o kitoje - žmogus, diriantis vargšui gyvuliui odą. Drožinio apačioje danų kalba sueiliuotame posmelyje apgailestaujama dėl žmo­ gaus nesugebėjimo suvokti savo būties trapumo ir ribotumo. Meni­ ninkai, dauguma liubekiečiai (beje, energingai eksportavę altorių pa­ veikslus), buvo medžio ir akmens meistrai, tačiau išraiškingų tapytojų nebuvo daug. Vienintelis pasaulyje plačiau žinomas Baltijos regiono

Ba l t i j o s sal ys v i d u r a mž i ų p a b a i g o j e

32

dailininkas buvo Michaelis Sittowas (apie 1470-1523) iš Revelio, nutapęs daugelio tuometinių karūnuotųjų asmenų portretus. Baltijos jūros pietinės pakrantės miestai aukštais bažnyčių bokš­ tais, laiptuotomis, iš plytų statytomis rotušėmis ir tvirtomis gynybi­ nėmis sienomis iš toliau atvykusiam kaimiečiui buvo bauginantis ir nuostabus reginys. Baugino, nes čia gyveno antstoliai, prekybinin­ kai, kromelninkai ir prostitutės, tik ir besitaikantys apiplėšti net men­ kiausiai progai pasitaikius ar pasityčioti iš netašyto prasčioko. Ta­ čiau miestai taip pat ir žavėjo, nes prireikus slėptis nuo pono, bėglys čia jautėsi saugus, miestas galėjo apginti nuo šeimininko pastangų jį susigrąžinti. Nors ir maži šalia didžiųjų Pietų Europos miestų atrodė Baltijos šalių miestai, bet čia - tame tankių miškų, skurdaus gamto­ vaizdžio krašte, kur, regis, žmonės niekur, išskyrus miestus, negyve­ na, —virė gyvenimas. Pabėgę valstiečiai įsiliedavo į neprivilegijuotosios daugumos - inivaner- sluoksnį. Jie dirbdavo atsitiktinius darbus, išnešiodavo ar siūlydavo pirkti prekes, o apsigyvendavo medinėse lūšnose ar rū­ siuose. Štralzundo mieste, kuriame 1500 metais buvo apie 10 000 gyventojų, 1400 žmonių, anot Thomo Kantzowo, dirbo laivų krovi­ kais ir išnešiodavo prekes, o rūsiuose gyveno keli tūkstančiai tokių žmonių. Revelio liuteronų pastoriai 1572 metais skundėsi turį ieš­ koti savųjų avelių „dvokiančiuose rūsiuose ir pašiūrėse mieste ir už jo sienų”. Kuo žemesniam luomui žmogus priklausė, tuo bjauresnis ir tirščiau apgyvendintas būdavo jo būstas.5 Šios piramidės apačioje glaudėsi ligoniai ir silpnieji, elgetos ir val­ katos, gyvenę gatvėse. Kam nusišypsodavo laimė, rasdavo prieglobs­ tį labdaros įstaigoje, pavyzdžiui, Šv. Jono ligoninėje Revelyje. Šios ligoninės taisyklės buvo griežtos: poroms buvo draudžiama miegoti drauge - už tai grėsė pašalinimas iš prieglaudos; už blogą elgesį (vė­ mimą pasigėrus ar ilgą vakarojimą) buvo skiriamos baudos. Šiaip ar taip, tokios institucijos skurdžiams teikė šiokią tokią pagalbą. Liube­ 5 Kosegarten (leid.), 1817, t. 2, p. 437-439. Johansen, von zur Miihlen, 1973. p. 111 ir toliau.

Val d o v a i ir v a l d i n i a i

33

ke buvo keturiolika prieglaudų, nors iš pradžių jose ketinta apgyven­ dinti keliaujančius elgetas. Miestų tarybos dažnai išduodavo tam li­ cencijas ir kitais būdais siekė kontroliuoti elgetavimą.6 Miestiečių, arba biurgerių (borger)yluomo žmonės buvo miestų piliečiai ir dalyvaudavo miesto reikalų tvarkyme. Biurgeriu tapti ga­ lėjo asmuo, sulaukęs pilnametystės, gyvenantis santuokoje ir turintis nepriklausomą pragyvenimo šaltinį, priklausąs garbingai giminei ir mokąs biurgerio mokestį. Siaurės Vokietijos miestuose, kur galiojo Liubeko teisė, nuosavybės ar pajamų iš jos turėjimas nebuvo pakan­ kama sąlyga tapti miesto piliečiu, tačiau pilietybė buvo būtina sąlyga įgyti ar paveldėti nuosavybę arba verstis garbingesniais amatais. Pi­ liečiai prisiekdavo gerbti miesto ramybę ir įstatymus, bet iš tikrųjų tai buvo lojalumo miesto tarybai priesaika. Jei kam pilietybę atim­ davo, tas netekdavo ir teisės dalyvauti miesto reikalų tvarkyme, nors kartu su kitais biurgeriais galėdavo eiti miesto sargybą ar jį ginti. Pagrindinė miesto administracinė ir teisine institucija buvo miesto taryba (Rat). Narystė joje trukdavo iki gyvos galvos, o nauji tarybos nariai būdavo priimami iš siauro didžiųjų miesto pirklių ratelio. Mies­ to tarybą paprastai sudarydavo nuo dvylikos iki dvidešimt keturių, kartais ir daugiau narių. Keli jų būdavo renkami vadovais, arba bur­ mistrais (Būrgermeister). Taryba vadovaudavo miesto gynybai, atsto­ vaudavo jam derybose su kitais miestais ar valdovais, rinkdavo mo­ kesčius ir muitus, prižiūrėdavo, kaip laikomasi įstatymų ir tvarkos, bei vykdė teismų funkcijas. Tarybos nariai eidavo administracines pareigas - nuo mokesčių rinkėjo iki rotušės vyno rūsio prižiūrėtojo. Taryba skirdavo ir algą gaunančius pareigūnus - miesto raštininkus, vynininkus, sargybinius, svorio ir matų prižiūrėtojus, gydytojus, vais­ tininkus ir kirpėjus chirurgus. Dėl tokio oligarchinio miesto tarybos uždarumo dažnai kildavo konfliktų, ypač ištikus finansinei ar politinei krizei. Kad to išvengtų, taryba galėjo tartis su bendruomene (communitas, gemenheii). Tapti 6Johansen, von zur Miihlen, 1973, p. 448-449. Schildhauer J. The Hanse. History and Culture. Leipzig, 1983, p. 166-167.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

34

bendruomenės nariu buvo galima sumokėjus biurgerio mokestį, ta­ čiau tariantis ypač svarbiais klausimais, viešuose miesto susirinki­ muose greičiausiai buvo leidžiama dalyvauti ir kitiems miesto gy­ ventojams. Būtent tokiuose susirinkimuose iš tarybos pašalinti amatininkai ir smulkūs pirkliai galėdavo išreikšti savo nepasitenki­ nimą ir protestą. Šios vidinės rietenos miestams kenkė, nes jos val­ dovams teikė puikių progų kištis į miestų gyvenimą ir įvesti savo tvarką. Pavyzdžiui, 1325 metais Dancigo miesto tarybos mėginimas suimti Reformatų partijos lyderius atsisuko prieš ją pačią, ir vėliau įvykusio sukilimo metu taryba buvo nuversta. Jos nariai mėgino ieš­ koti miesto globėjo —Lenkijos karaliaus - pagalbos, tačiau šis išri­ kiavo priešais miesto sienas įspūdingą kariauną ir suėmė naująją mies­ to tarybą bei daugelį bendruomenės narių. Tokie dideli ir stiprūs miestai kaip Dancigas galėjo pasipriešinti valdovų pastangoms įvesti mieste savovaldžią, bet mažesnieji Šiaurės Vokietijos pakrantės miestai nebuvo tokie atsparūs. Pavyzdžiui, Brandenburgo markgrafas XV amžiuje gavo progų įsikišti į rietenas daugelyje miestų ir sugrąžinti nuverstąsias jam palankias patricijų tarybas. Teutonų ordino miestų būdingas bruožas - visiškai atskiros vie­ name anklave egzistavusios struktūros. Dancigą ir Konigsbergą fak­ tiškai sudarė trys miestai, kiekvienas jų turėjo savo administraciją. Marienburge dominavo masyvūs pilies - didžiojo magistro būstinės nuo 1309 iki 1466 metų —įtvirtinimai. Rygoje ir Revelyje virš že­ mutinių miestų dunksojo ordino pilys, nors nė viename iš šių mies­ tų provincijų magistrai neturėjo didelės valdžios. Daugelį amžių or­ dinas kivirčijosi su arkivyskupu dėl teisės viešpatauti Rygoje. Pats miestas, 1500 metais turėjęs apie 8000 gyventojų, tvarkėsi visiškai autonomiškai, jis netgi atliko apeliacinio teismo funkcijas septynio­ likoje Livonijos miestų. Kita vertus, Revelyje galiojo Liubeko įstaty­ mai. Čia provincijos magistro valdžia apsiribojo ginčų tarp miesto bei Estijos diduomenės arba gildijų viduje kilusių nesutarimų spren­ dimu, nors XV amžiaus penktajame dešimtmetyje magistras mėgino priversti miesto tarybą atsisakyti minties valdyti miestą, neatsiklau­ sus bendruomenės nuomonės.

Val dovai ir v a l d i n i a i

35

Ekonominis ir socialinis miesto gyvenimas buvo tvarkomas ben­ draisiais ir hierarchiniais principais. Ekonomiškai aktyvios visuome­ nės piramidės apačioje buvo nekvalifikuoti savo darbo jėgą parduo­ dantys darbininkai ir tarnai. Aukštesnę padėtį užėmė organizuotų meistrų sluoksnis. Vertingiausia miestų privilegija buvo teisė steigti gildijas. XIV amžiaus viduryje didesniuosiuose Baltijos miestuose buvo nuo keturių iki septynių dešimčių įvairių gildijų. Vėliau, susi­ liejus giminingoms verslo rūšims, jų sumažėjo. Pavyzdžiui, Revelio tapytojų gildijai priklausė tapytojai, glazūruotojai, medžio drožėjai ir dailidės. Iki XVI amžiaus pradžios miesto verslininkai buvo susi­ būrę jau tik į trylika gildijų. Į dvi asociacijas - Šv. Knudo ir Šv. Olės (jos buvo įkurtos religiniais ir labdaros tikslais) —susijungė ir amati­ ninkų gildijos. XIV amžiaus pradžioje miesto pirkliai atsiskyrė nuo Šv. Knudo gildijos amatininkų ir įsteigė Didžiąją gildiją. Šv. Knudo gildija ir mažiau kvalifikuoti ne tokios reikšmingos Šv. Olės gildijos amatininkai ilgai ir nesėkmingai kovojo su Didžiąja gildija, kol 1547 metais pastarajai pavyko išstumti amatininkus iš prekybos druska ir grūdais ir nutraukti jų alaus pardavimui gamybą. Tai, kas dėjosi Revelyje, vyko ir kituose miestuose: turtingieji pirkliai ir meistrai paprastų amatininkų šalinosi, steigdavo savo klu­ bus ir sąjungas, tokias kaip Liubeko Zirkelkompanie ar Dancigo Artushof. Tie, kurie prekiavo su tam tikra šalimi ar kraštu, steigda­ vo brolijas. Išstudijavus vieną iš tokių Liubeke įsteigtų brolijų Holmevarery arba prekeivių su Stokholmu, - paaiškėjo, kaip arti­ mai šie pirkliai buvo susiję. Tankus ir sudėtingas šeimų ryšiais su­ tvirtintas tinklas, akylai saugomas protingai parenkant vedybų part­ nerius, jungė ne tik vakarinės Liubeko dalies namus bei klubus; jis driekėsi ir į kitas Baltijos šalis. Vis dėlto jauni ir sumanūs žmonės turėjo galimybių iškilti iki patricijų luomo, ypač intensyvios eko­ nominės raidos laikotarpiu, kai turtų galima buvo susikrauti imantis naujų rizikingų sumanymų. Socialinei raidai naujų galimybių at­ vėrė teisininkų profesijos plitimas XVI amžiaus Vokietijoje. Antra vertus, nedaug rasime pavyzdžių, kai vargšams pavykdavo prasi­ veržti iki viršūnių.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

36

Nepaisant visų suvaržymų, daugeliu atžvilgių Baltijos šalių mies­ tai gyvavo ir klestėjo. Peršasi logiška išvada, jog ribotos taisyklės ir nusistovėjusi tvarka būtų užgniaužusios iniciatyvą ir galų gale išseki­ nusios miestų gyvybingumą. Jau matėme, kaip Hanzos sąjunga mė­ gino priešintis naujajam judriam olandų prekybos būdui, griebda­ masi didesnių apribojimų ir niurzgiai gindama savo privilegijas, ir kaip šios priemonės žlugo, taip ir neįstengusios užtvenkti potvynio. Būtinybė prisitaikyti ir išlaikyti verslą vertė ignoruoti tokias bendrą­ sias struktūras ir imtis aktyvios jūrinės prekybos arba kito pelninges­ nio verslo, pavyzdžiui, investuoti į nuosavybę ar žemę. Livonijos mies­ tų pirkliai buvo pasirengę laužyti įstatymus, draudusius samdyti ne vokiečių kilmės pameistrius ir agentus, nes tokių žmonių jiems rei­ kėjo savo verslui plėsti. Antra vertus, šie dažni pažeidinėjimai nereiškė, jog įstatymai neveiksmingi arba laikomi slegiančiais ir nepagrįs­ tais reikalavimais. Iškilmingai kasmet gildijų susirinkimuose arba viešai už rotušės sienų skaitomas įstatų katalogas (bursprake) buvo grandis, palaikanti miesto visuomenės vienybę. Gildijos vyresniųjų skelbiami įstatai reglamentavo gaminamų prekių kokybę ir gildijos nariams užtikrino pragyvenimą. Bursprake įstatais buvo siekiama už­ tikrinti miesto sienų priežiūrą, kad niekas iš jų nevogtų akmenų, kad valstiečių karvės bei kiaulės gatvėse nesulaukėtų, kad būtų laikomasi svorio ir matų standarto bei nustatytos prekiavimo tvarkos. Gildijos, brolijos ir miesto taryba mėgino įvesti ir moralės, elgesio, blaivybės normas, nustatyti, kaip kuris socialinis sluoksnis turėtų rengtis. Tai nebuvo vien paprastos neklusniai ir pasileidusiai liaudžiai suvaldyti skirtos taisyklės, kurių laikymąsi vyresnieji galėjo kontroliuoti spe­ cialiomis gal net ir žiaurokomis priemonėmis. Siame taisyklių rinki­ nyje atsispindėjo visa socialinė santvarka, kurioje giliai buvo įsišak­ nijęs Dievo palaimintos patriarchalinės valdžios ir hierarchijos suvokimas. Kaimų bendruomenes taip pat vienijo painus papročių ir šei­ mos ryšių raizginys, nors kolonizuotose pietinėse Baltijos šalyse įvedus pririšančius valstietį prie žemės ir apkarpiusius jo teisinę padėtį įstatymus, minėtieji reiškiniai nebuvo tokie ryškūs. Kita

Va l d o v a i ir v a l d i n i a i

37

vertus, kai kurių sričių, pavyzdžiui, Rytų Pomeranijos valstiečiai išliko pakankamai autonomiški. Čia daugybė sąlygų („conditiones*) reglamentavo vietos valdžios, kurią turėjo valstiečių aristok­ ratija (Schulzen), arba merai, ir Schoppenbank - vietos teismo na­ riai, elgesį. Teismas susirinkdavo kiekvieną metų ketvirtį ir spręsdavo nuosavybės, paveldėjimo, tvarkos palaikymo klausimus. Vyresnybė prižiūrėdavo gatves ir tiltus, statydavo dambas, išlaikė ugniagesių tarnybą ir netgi skirdavo lėšų apginti kaimų privilegi­ joms nuo didikų brovimosi. Kaimas rūpinosi ir kunigų bei mo­ kytojų išlaikymu. Sąlygiškas feodalų nebuvimas bei tvirtai vals­ tiečių bendruomenėje įsišaknijęs savo teisių ir laisvių suvokimas leido toliau į žemyną už Dancigo nusidriekusių žemumų valstie­ tijai, panašiai kaip ir pelkėtų Siaurės jūros pakrančių Ditmaršo valstiečiams, tvarkytis patiems. Skandinavijos žemėse valstiečiai taip pat aktyviai tvarkė vietos rei­ kalus. Kiekvienas Danijos kaimas turėjo atskirą bendruomenės or­ ganizaciją (bysUtvne), kuri svarstydavo ir spręsdavo praktinius daly­ kus, pavyzdžiui, ganiavos teises ar piemenų skyrimą. Kai kuriose vietovėse šios organizacijos būdavo vadinamos gildijomis. Hersleve, netoli Roskildės, 1515 metais kaimiečiai įsteigė Mergelės Marijos gildiją, kurios statute buvo numatyta pagalba ligoniams ir vargšams, piligrimams skirtinos lėšos ir bausmės už tokius prasižengimus kaip peilio išsitraukimas įpykus arba spjūvis į gildijos brolį ar svečią. Tur­ tingesni ūkininkai - šimtininkai (herred - daniškai, harad—švediš­ kai) - vietos teismuose - ringuose (ting) - ėjo prisiekusiųjų pareigas: teisingumą vykdė, sėdėdami ant laukan išneštų medinių suolų. Keli pietų Suomijos prisiekusieji prisirinko daug baudų už kaimynų su­ žeidimus ar sumušimą, tačiau tokie smurto veiksmai nebuvo dings­ tis pašalinti prisiekusįjį nuo suolo. Taip galėjo atsitikti tik tada, kai prisiekusysis melagingai paliudydavo arba neteisėtai perkeldavo ribų ženklus.7 „Ylikangas H. Vakivaltarikosen motivaatiopohja 1500-luvulla Suomessa”, Historiallinen Arkisto, 1971 65: 144.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

38

Sunku daryti tvirtas išvadas, nes trūksta statistikos duomenų, bet galima pastebėti, jog Pietų Suomijos valstiečiai buvo visai įstatymų nevaržoma liaudis. H. Ylikangas yra apskaičiavęs, kad XV amžiaus šeštajame dešimtmetyje Vakarų Vylande skirtų baudų sumą padali­ jus kiekvienam valstiečių ūkiui, pastarasis tebūtų buvęs baustas tik kartą kas pusketvirtų metų. Dauguma nusikaltimų būdavo įvykdo­ ma prieš asmenį. Dažniausiai tekdavo sumokėti trijų markių baudą. Tai buvo menka suma turtingam ūkininkui, tačiau samdiniui tai buvo visų metų adyginimas už darbą. Ylikangas spėja, jog incidentai dažnai kildavo dėl įžeidimo žodžiu, tačiau nepanašu, kad krikščio­ nių pamokymas „mušantysis visuomet įžeidžia” būtų ištrynęs iš suo­ mių širdžių ir minčių pagoniškąjį garbės supratimą. Tokiu pagyrū­ nišku laisvosios valstietijos išpuikimu dvelkia ir Thomo Kantzowo pasakojimas apie turtinguosius Rūgeno ūkininkus: Šiame krašte nėra didiko ar valstiečio, kuris neturėtų savo nuomonės ar nežinotų savo šalies papročių teisės. Ir nė vienas čia nenusileis tokiam kito įžūlumui, kuris sukelia vaidus ir tyčinius kūno sužalojimus. Šie žmonės ypač mėgsta ginčytis tavernose ir užeigose, ir kai kuris nors geležiniu balsu taria: „Taip Dievo liepta”, - tai reiškia, kad laikas baigti šnekas ir reikalą aiškintis kumščiais... Tavernose kyla tiek muštynių ir tiek sužalojama žmonių, kad iš to didikai surenka per metus tiek baudų, kiek surinktų iš pusės ar net viso kaimo.8

Artinantis XVII amžiui, Pietų Suomijoje smurtinių nusikaltimų ėmė mažėti. Ylikangas tai sieja su valstiečių nuskurdimu dėl karo pa­ darytų skriaudų ir su nualintos žemės deginimu, tačiau labiausiai vals­ tietiją skurdino tai, kad Suomijoje plito didikų dvarai, ir laisvieji vals­ tiečiai ėmė prarasti buvusią teisinę padėtį. Stiprėjant liuteronų Bažnyčios autoritetui, pakito ir teismuose nagrinėtų nusikaltimų pobūdis - kur kas griežčiau imta žiūrėti į lytinius bei moralinius nusikaltimus.9 8 Kosegarten (leid.), 1817, t. 2, p. 434. 0Ylikangas, op. cit., taip pat žr. jo straipsnį „Major fluctuations in crimes of violence in Finland”, Scandinavian Journal ofHistory, 1976, 1: 82-91.

Val dovai

ir v a l d i n i a i

39

Kadangi apie valstiečių nusikaltimus kitose Baltijos šalyse išsa­ mesnių tyrinėjimų nėra, sunku spręsti, kiek šis reiškinys buvo bū­ dingas Nylando ūkininkams. Pietų Švedijos provincijos Smalando XVII amžiaus pradžios teismų dokumentai liudija, kad čia būta daug smurtinių nusikaltimų. Rangoje, kur 1614—1629 metais gyveno 8— 9 tūkstančiai gyventojų, buvo užregistruota apie penkiasdešimt žmog­ žudysčių. Kita vertus, dviejų Uplando sričių tyrinėjimai rodo, jog ten žmogžudystė buvo palyginti retas nusikaltimas. Kaip ir Nylande, dauguma nusikaltimų įvykdavo dėl įžeidimo ir dažniausiai išgė­ rus daug svaigalų. Istorijos šaltiniai pateikia nemažai pavyzdžių, kai dėl girtų bylininkų elgesio tekdavo nutraukti teismo posėdžius. 1393 metais Kristijonas IV (vėliau pats tapęs dideliu girtuokliu) buvo net įsakęs teismams posėdžius šaukti rytais, ir kuo anksčiau, kad dėl gir­ tų bylininkų teisėjams nereikėtų nutraukti savo darbo.10 Suprantama, Šiaurės Europos valstiečiai galėjo kreiptis į teismą ar skųstis karaliui. Šią tvarką Švedijos Vazų dinastijos karaliai, kai jiems tai būdavo paranku, demagogiškai skatino. Dalarnos kasyklų valstiečiai gerokai papildė apie Vazų karaliavimą sklandžiusių mitų pynę; būtent iš šių valstiečių Gustavas Vaza pirmiausia susilaukė pa­ galbos XV amžiaus trečiojo dešimtmečio sukilime prieš karalių Kris­ tijoną. Dar kaip reikiant nesutvirtėjus karalystei, Švedijos valstiečiai sugebėjo išsireikalauti, kad su jais būtų tariamasi, ir nebuvo nusitei­ kę šios teisės prarasti, kaip tai atsitiko valstiečiams Danijoje. Didėjantis teisinės padėties netikrumas, didžiuliai žemvaldžių ir karaliaus antstolių reikalaujami mokesčiai kėlė valstiečių nepasiten­ kinimą bei neramumus, nors ir ne tokius audringus kaip Vakarų ir Centrinėje Europoje. Įvedus naujus mokesčius, valstiečių sukilimai Jutlandijoje įsižiebė 1440-1441 metais, o vėliau - XVI amžiaus tre­ čiajame dešimtmetyje. Skanėje XVI amžiaus trečiojo dešimtmečio 10Larson L-O. Smalandsk Historia. Stormaktstiden. Stockholm, 1982, p. 47-55. Osterberg E. „Violence among peasants: Comparative perspeccives on the I6'h and 17Th century Sweden”, Europe and Scandinavia: Aspects of theprocess of integration in the 17* century (leid. G. Rystad), Lund Studies in International History 18. Lund, 1983, p. 261-275.

Ba l t i j o s s al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

40

viduryje kilo dvarų deginimo banga, tad vokiečiams teko siųsti sam­ dytus kariuomenės būrius tvarkai atkurti. Gustavo Vazos valdymo laikotarpiu (1523—1560) vyko daug valstiečių sukilimų. Didžiausias sukilimas 1542 metais įsiplieskė Smalande. Čia susipynė religinės ir ekonominės skriaudos. Smalando gyventojai - tvirti katalikai - labai įsižeidė, kai lankantis Vasteras vyskupui, iš jų bažnyčios buvo paimti brangūs liturginiai indai ir kitos vertybės. Didelių mokesčių įerzinti ūkininkai piktinosi karaliaus primygtinai reiškiama teise medžioti šio regiono ąžuolynuose ir beržynuose. Pykčio taurę perpildė kara­ liaus pastangos nuo seno vykusią prekybą galvijais, sviestu, odomis ir kailiais nukreipti nuo danų valdomų pietinių provincijų ir perkel­ ti į Kalmaro miestą Švedijoje. Sukilimas, kuriam vadovavo Nilsas Dacke, dėl karaliaus antstolio nužudymo nusikaltėliu paskelbtas tur­ tingas ūkininkas, greitai išplito ir patraukė Gustavo priešų dėmesį užsienyje. Karaliui teko sudaryti paliaubas su sukilėliais ir ieškoti kitų būdų sutelkti likusias karalystės jėgas. Pasitelkęs savo propagan­ dinius sugebėjimus, Gustavas Vaza sumaniai skatino dvidešimtį me­ tų trukusių „senų gerų laikų” prisiminimus, stengdamasis įteigti žmo­ nėms, jog būtent jis išvedęs kraštą iš buvusio chaoso, apsaugojęs nuo grobimų, ir aiškino, kaip svarbu šiuo sunkiu metu yra iškęsti sunkią mokesčių naštą savo tėvynės labui. 1543 metų pavasarį įsiveržęs į Smalandą, jis nugalėjo mūšyje sukilėlius. Dacke buvo išduotas ir nu­ žudytas, o šimtai jo rėmėjų už bausmę deportuoti į Suomiją. 1525 metais Vokietijoje liepsnojęs Valstiečių karas nesukėlė di­ desnio atgarsio šiaurėje. Vienintelis rimtas valstiečių pasipriešinimas kilo Samlandijos provincijoje Prūsijoje. Siame sukilime svarbų vaid­ menį suvaidino paskutinio didžiojo magistro Albrechto fon Hohencolerno 1525 metais staiga įvykdyta ordino sekuliarizacija ir religi­ niai bruzdėjimai miestuose bei aplinkiniuose kaimuose, tačiau faktiškai jis kilo dėl didelių feodalinių mokesčių. Visą vasarą šiose palyginti tankiai apgyventose vietose vyko bruzdėjimai. Sukilimo va­ dai, kaip Keimeno malūnininkas ar Sakeno smuklininkas, buvo pa­ siturintys ir nepriklausomi bendruomenės nariai, turėję šalininkų Ka­ raliaučiuje. Sukilime dalyvavo ir prūsai, ir vokiečiai. Valstiečiai

Va l d o v a i ir v a l d i n i a i

41

nepakluso naujajam hercogui, kuris gyveno Vokietijoje, taigi savo pyktį nukreipė prieš tuos ,,varnus ’, kurių lizdus siekė išdraskyti, t. y. prieš didikus. Pagrindiniai valstiečių reikalavimai buvo panaikinti naujuosius mokesčius ir palikti senąjį dviejų markių už Hufe (apy­ tikriai keturiasdešimt akrų) mokestį. Atsakydamas į tai, Albrechtas sušaukė valstiečius į lauką ir apsupo ginkluota kariauna, o tie, kroni­ kininko žodžiais tariant, iš baimės dergdami į kelnes, neparodė jokių priešinimosi ženklų. Sukilimo vadai buvo suimti, keli jų nubausti mirtimi. Kitais metais išleisti įstatymai dar labiau pririšo valstiečius prie jų ponų, tačiau Samlandijos sukilimo pralaimėjimu neramumai nesibaigė.11 Kartu su reformacija ėmusios plisti radikalios socialinės idėjos skatino neramumus Estijoje. Revelio miestiečiams buvo platina­ mas maištingosios vokiečių valstietijos „Dvylikos straipsnių” ver­ timas į vokiečių žemaičių tarmę. 1527 metais lankydamiesi Revelyje Hariumo ir Virumo riteriai įspėjo provincijos magistrą, jog tarp valstiečių plinta naujoji nepaklusnumo doktrina. Kaimo gy­ ventojų dvasinė būklė ir buitis buvo labai prasta. Dažną Livonijos valstietį galėjai išgirsti kartojant tokias XVI amžiaus vidurio poeto sukurtas eiles: „Ick gewe dem Pastor de Pflicht / Vnd weth van Gott und sin Worde nicht”(Kunigo klausau, bet apie Dievą ir jo žodį nieko nežinau)12. Estijos kronikininkas, liuteronų šventikas Balthasaras Rūsowas skundėsi, jog trūksta mokytų kunigų, dauguma jų nemoka kalbėti estiškai. Siekdama palenkti vietos valstietiją į savo pusę, katalikų Bažnyčia stengėsi krikščionybę priderinti prie pagoniškų papročių. Kolonizuotuose kraštuose gyvavo pagonių pa­ protys kapinėse „vaišinti sielas”, buvo garbinami girių ir miškų dievai. Prūsijos valstiečiai rinkdavosi naktimis ir valgydavo keptą švento ožio mėsą ir, gerdami iš apeiginės taurės, garbino senovės Carsren F. „Der Bauernkrieg in Ostpreussen 1525 International”, Review of Sočiai History, 1938, 3: 398—409. Mecklenburg F. (leid.) Preussische Chronikc dės Johannes Freiberg. Konigsberg, 1848, p. 192-196. :: Wittarm R. Die Reformation in Livland Baltische Kirchengeschichte (leid. R. Wittram). Gottingen, 1956, p. 53

Ba l t i j o s sal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

42

dievus Perkūną, Patrimpą ir Pikulą. Liuteronų Bažnyčia įnirtingai kovojo su pagonių papročiais. Vyskupas Mykolas Agrikola 1551 metais parašytoje psalmėje prakeikė vienuolika senovės suomių die­ vybių bei didvyrių, o Jacobo Finno giesmių knygoje 1582 metais griausmingai koneveikiamos gėdingos, gašlios ir kvailos velnio įkvėp­ tos dainos. XV amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Balthasaras Rūsowas niūriai pripažino, jog Livonijoje yra daug vietų, kur Dievo Žodis beveik nežinomas, o žmonės nelanko bažnyčios. Valstiečiai mieliau svečiuodavosi pas kaimynus ir gerdavo alų. Kartais mylių mylias tekdavo eiti iki artimiausios bažnyčios, taigi tokią progą vals­ tiečiai išnaudodavo linksmybėms: Prie bažnyčios valstiečiams buvo suvežta daug alaus statinių, tad šie su savo žmonomis, mergomis ir tarnais po ilgos kelionės prie jų būriavosi. Didelių dūdmaišių garsai šeštadienio vakarą ir už mylios aidėjo, o žmonės linksmi­ nosi iki pat paryčių. Pamaldoms prasidėjus pusgirčiai valstiečiai triukšmin­ gai rinkosi į bažnyčią ir kėlė tokią sumaištį, jog kunigas per ją nei ką girdėjo, nei matė. Po viskam, ne ką daugiau proto įgiję, jie griuvo iš bažnyčios lau­ kan ir vėl linksminosi, šoko ir lakstė...13

Iki pat XVIII amžiaus, kol tarp Livonijos ir Estijos gyventojų neišplito pietizmas, valstiečiai laikėsi pagoniškų papročių, šoko, grojo dūdmaišiais, taip siutinusiais dvasininkus. XVIII amžiaus pradžioje gyvenusio pastoriaus pasakojimas rodo, kaip atkakliai valstiečiai lai­ kėsi senųjų savo papročių. Pastorius rašo, kad vien tik jo parapijoje buvę šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt aukojimo vietų, o savo ranko­ mis jis sunaikinęs dvidešimt keturias. Suomijoje vyravo paprotys su­ sižadėti rudenį, per senovinę Kekri šventę, gavusią senovės derlingu­ mo dievo Agrikolos vardą. Liaudyje buvo gyvas ir santuokos dievas Jumi. 1758 metais vienos parapijos kunigas rašė, jog šiaurėje Muhos parapijos jaunimas, išsidabinęs lyg Visų Šventų dienai, „net ir dabar kuo begėdiškiausiai švenčia vestuves Jumi, nepadoriai žaidžia, pra" Rūssow B. Chronica der Provintz Lyjfland (perspausdintas leid.) Hannover, 1967, p. 43.

Val dov ai ir v a l d i n i a i

43

mogauja, groja nešvanki muzika, ir jie manosi iš senų laikų turį teisę tokias nedorybes krėsti”14. Neturėtų pernelyg stebinti toks pagonybės ir krikščionybės gyva­ vimas lygia greta. Daug yra pavyzdžių, liudijančių apie daugybę prie­ tarų ir tikėjimų, visose Europos šalyse būdingų liaudies religijai. Ir nakties tamsybėje, ir ligos patale skausmų kamuojami paprasti žmo­ nės norėjo turėti garantiją: kunigą kviesdavosi užtarti prieš Aukš­ čiausiąjį, o vietos žiniuonę - užkalbėjimams. Kilmingųjų taip smerktas triukšmingas valstiečių draugingumas buvo būtinas išlieti susikau­ pusius jausmus, antraip valstiečiams būtų likusi tik vargana būtis. Pavyzdžiui, tarp Pomeranijos valstiečių buvo paplitęs paprotys po laidotuvių sukviesti draugus ir elgetas maudynėms. Lyg per šventę jie būdavo vaišinami alumi ir duona. Beje, ta proga žmonės pasida­ bindavo geriausiais, spalvingiausiais rūbais. Nelengva iš viduramžių glūdumos atgaivinti paprastų žmonių gyve­ nimo smulkmenas. Gausioje Rytų Baltijos šalių tautosakoje vaizdingai atsiskleidžia dvasinis ano meto žmonių gyvenimas, jų būtis.15Tuometi­ nį gyvenimąvaizduoja ir medžio raižiniai Olauso Magnuso knygoje Histona degentibus septentrionalis (1333), arba bažnyčių sienas puošiantys paveikslai, kurių daug išlikę Skandinavijos šalyse. Danijoje, ant Notre Alslevo bažnyčios sienos kabo paveikslas, kuriame raguoti velniai ir visur esančios būtybės supa karalių, vyskupą, didiką, o valstietis su kirtikliu rankose šoka mirties šokį. Kitame paveiksle SaebybažnyčiojeJudandijoje vaizduojamas iš vestuvinio guolio vogčia sprunkantis nuogas negyvė­ lis, o lovoje —gašlus jaunuolis, glamonėjantis velionio nuotaką. Estuno bažnyčios sieną Upplande puošia scena, vaizduojanti lošėją, kuris tuoj griebsis peilio, o už plaukų jį nutvėręs smuklininkas taikosi ąsočiu už­ tvoti per galvą. Kitame paveiksle nelaimėliui ant galvos pila šaltą vande­ nį, o smuklininkas traukia nuo jo nugaros marškinius. 14Webermann O. „Pietismus und Briidergemeinde”, Baltische Kirchengeschichte (leid. R. Wittram). Gottingen, 1956, p. 159-160. Suolahri G. Finlands prasterskap pa 1600-och 1700-talet. Helsingfors, 1927, p. 210-211. MZr. Kuusi M., Bosley K., Branch M. (leid.) Finnish Folk Poetry: Epic. Helsinki, 1997.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

44

Šiaurės ir Rytų Europoje visais laikais geriama buvo daug. XVI amžiuje išpuikėliai prancūzai mėgo vartoti tokį palyginimą: „Ivrogne comme un danois” (geria kaip danas). Jeanas Bodinas dėl šiaurie­ čių polinkio persivalgyti ir be saiko gerti kaltino atšiaurų tų kraštų klimatą. Fynesas Morysonas pastebi, jog gėrimu danai gerokai pra­ lenkė savo kaimynus saksus. „Jų skanėstai - kiauliena, sūdyta mėsa, bet paprasti žmonės daugiausia maitinasi įvairių rūšių sūdyta žuvi­ mi. Tai iškart krinta į akis, nes veidai jų liesi ir suvytę, lygiai kaip duona, kurią jie valgo, - juoda, kieta ir išdžiūvusi.”16Geresnį maistą šviežią sviestą, mėsą, riebiąsias Skanės silkes - paprastai parduodavo. Valstiečio šeima turėdavo pasitenkinti prastesnės kokybės sūdyto­ mis silkėmis ir tuo, ką užsiaugindavo savo žemės sklypeliuose. To meto amžininkai gerai nusimanė apie maistą ir gėrimus: liaudies kū­ ryba gausi pasakojimų apie sotų valgį ir linksmas puotas. XVI am­ žiaus danų liaudies posmuose šaipomasi iš Fyno gyventojų, nes košė jiems svarbiau ir už Reino auksą. Tačiau šiame jų troškime sočiai prikimšti pilvus, kai gyvenimas toks nelinksmas, esama išminties. Tolimoje šiaurėje maistas buvo dar skurdesnis. Džiovinta žuvis ir rūgštus pienas su kietais miežiniais papločiais, pasak vieno XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio prancūzų keliautojo, veikiausiai ir sudarė visą jų racioną. Prancūzų aktorius ir dramaturgas Regnard’as savo nutrūktgalviškos kelionės į Šiaurės kyšulį metu (1687) pastebė­ jo, kad duonai kepti tinkantys grūdai šiaurės Suomijoje buvo rete­ nybė. Net ir kilmingi Šiaurės bei Rytų Europos žmonės savo keista ir barbariška išvaizda glumindavo rafinuotus Prancūzijos bei Italijos dvariškius. Gremėzdiški, odomis ir kailiais apsivilkę tų kraštų žmo­ nės buvo labiau įpratę prie balno ir turnyrų nei rafinuotų šokių įman­ trybių, taigi išdrįsdavę pasirodyti tokioje visuomenėje, sukeldavo jos pajuoką. Būstai be jokių patogumų ar puošmenų, kaip XV amžiaus pabaigoje statyta Glimmingehuso pilis Skanėje, atrodė kaip niūrios tvirtovės. Tačiau XVI amžiaus viduryje į šiaurę ėmė skverbtis švel­ nesni Renesanso spinduliai. Aukštuomenės didikai savo sūnus vis 16 Moryson, op. cit., t. 4, p. 67.

Val dov ai ir v a l d i n i a i

45

dažniau siųsdavo mokytis į universitetus, skatindavo keliauti po Eu­ ropos šalis. įvaras Juelis, dešimt metų mokęsis mokykloje, trejus me­ tus lankė Kopenhagos universitetą, studijas tęsė Kolonėje, o vėliau keliavo po Nyderlandus ir Italiją. Hogenskildas Bielke lavinosi Oden­ sės katedros mokykloje ir Vitenbergo universitete, greičiausiai tikė­ damasis tapti teisininku ir savo žinias panaudoti konstitucinėje ko­ voje su Švedijos monarchais. Heinrichas Rantzau, perėmęs iš tėvo Šlezvigo-Holšteino karališkojo valdytojo pareigas, susirašinėjo su žy­ miausiais tų laikų humanistais, aprašė Ditmaršo mūšį, sudarė to­ pografinį savo valdomų hercogysčių aprašą, dalyvavo daugiatomio atlaso rengime. Pagrindinėje rezidencijoje Breitenburge jis turėjo su­ kaupęs vieną geriausių Šiaurės Europoje bibliotekų. Deja, 1627 me­ tais ją sudegino Valenšteino kareiviai. Išmokęs dailių manierų, išlavinęs skonį, jaunimas, suprantama, ėmė geriau suvokti ir savo kilmingą prigimtį. Iki XVI amžiaus di­ duomenės gyvenimo taisyklės ir laipsniai buvo gana paprasti ir aiš­ kūs. Regis, iki tol nebuvo vanota sąvoka „kilmingas” {adei). Buvo prigiję daniški rangų pavadinimai riddere I milites ir sverideImilitarės, reiškę karišką aristokratijos kilmę. Dažniausiai vanotas švediškas krei­ pinys „herr\Titulai Švedijoje atsirado XV amžiaus septintajame de­ šimtmetyje, o Danijoje —šimtmečiu vėliau. Švedijos visuomenė buvo susiskirsčiusi į frake ir ofrake. Pirmajai kategorijai priklausė „išvaduotieji” nuo pareigos mokėti mokestį, bet už tai privalėję apginkluoti vieną karališkosios tarnybos raitininką (rusttjdnst) visuomenės nariai. {Frake žemėse gyvenę valstiečiai buvo atleisti ir nuo paprastųjų mokesčių, tačiau privalėjo patarnauti karū­ nai, pavyzdžiui, parūpinti dvaro gyvuliams pašaro, o keliauninkams suteikti transponą.) Didikai ir Bažnyčia turėjo frake teises, buvo ir laisvųjų žmonių (freemen), ypač salose. Jie galėjo reikalauti sau šios privilegijos tuo pagrindu, kad pasitarnaudavo visuomenei, pavyz­ džiui, ėjo pakrančių sargybą. Visą XV amžių karūna siekė apriboti frake žemių plėtimąsi. Tokia politika visuotinės žemės ūkio krizės metu turtingesniuosius didikus vertė racionalizuoti išblaškytus po visą šalį savo žemių sklypus. Žemės rinkoje aktyviai dalyvavo ir

B a l t i j o s s al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

46

Bažnyčia. Laisvieji, mokesčius mokėję valstiečiai (skattebonder) turė­ jo beveik daugiau kaip pusę visų žemių, tačiau žemės nuosavybės pobūdis įvairiuose regionuose skyrėsi. Nederlingose srityse - Norlande ir Suomijoje - mokesčius mokėjusių valstiečių gyveno dau­ giau, o centrinėse Svealando ir Gotlando lygumose, kur buvo geres­ nės sąlygos auginti javus, frdlse žemių buvo kur kas daugiau.17 Kilmingieji sudarė mažą, tačiau neužsisklendusį visuomenės sluoksnį. Pareigūnai - antstoliai, kaštelionai, ūkvedžiai frdlse teisę galėjo įgyti už gerą darbą arba globėjui padedant, taip pat per apgal­ votas vedybas. Kilmingųjų luomui nepriklausę žmonės taip pat galė­ davo iškilti per vedybas. Jonsas Rengonpoika vedė Djakne šeimos merginą, o jo sūnūs - Fincke ir Tavastų klanų merginas. Šeimos ar jų šakos lengvai galėjo ir nuskursti. Tačiau apskritai viduramžių Šve­ dijos diduomenė buvo nepaprastai glaudžiai tarpusavyje susijusi gi­ minystės ryšiais, nes vedybomis būdavo stiprinamos ir plečiamos že­ mės valdos. Taigi išskirtinis Švedijos diduomenės bruožas buvo frdlse žemės, nors tai ir nebuvo vienintelė priemonė demonstruoti socialinę bei politinę galią. Karūna ne visuomet galėdavo deramai atsilyginti už paslaugas, todėl valdovai skirdavo didikams žemes, o pastarieji to­ liau jas valdydavo. Frdlse žmonės būdavo skiriami įvairių vietinių įstaigų valdytojais. XV amžiuje Suomijoje šerifo pareigos faktiškai buvo virtusios šeimų lenais, kol regentas Stenąs Sture Vyresnysis šeš­ tajame amžiaus dešimtmetyje ėmė į šias vietas skirti savo žmones. Taigi pareigos galėjo padėti iškilti, tačiau jos nebuvo paveldimos. Per paskutiniuosius karūnų sąjungos dešimtmečius valdymo pu­ siausvyra Danijoje pakrypo magnatų pusėn. 1483 metų karališkuo­ ju aktu buvo įvestas principas, neleidęs nusavinti „laisvų” žemių, priklausiusių didikams ar Bažnyčiai. Šių žemių valstiečiai buvo at­ leisti nuo paprastųjų mokesčių, o 1526 metais visi tų sričių, kuriose buvo didiko žemės valdos, nuomininkų ūkiai buvo atleisti ir nuo Larsson L.-O. „Jordagofordelningen i Sverige under Gustav Vasas regering”, Sran­ dui, 1985, 51 : p. 61-90.

Val dovai

ir v a l d i ni a i

47

ypatingųjų mokesčių. Valdant Frederikui I (1523-1533) didikai iš­ sireikalavo teisę savo valdose rinkti karališkojo teismo ir kai kurias bažnyčių skirtas baudas ir valstiečius bausti vietoje. 1536-aisiais di­ dikų ūkiai, sudarę beveik ketvirtį visų Danijos žemių, buvo visiškai autonomiški.18 Užimamos pareigos Danijos didikams padėjo stiprinti savo so­ cialinę padėtį. Didelio leno ar vyskupijos savininkas galėdavo tapti globėju. Kilmingiems patronams padedant atsirado daug naujųjų aristokratų. 1536 metais Danijoje buvo apie 250 kilmingų šeimų gerokai mažiau nei prieš šimtmetį. Daug jų žuvo karuose, tačiau daug ir nuskurdo. Ne tokie turtingi žemesniojo rango didikai patyrė ypač skaudų smūgį. Aukštoji diduomenė siekė vis labiau išsiskirti, savindamasi herbų pavardes, užimdama aukščiausius ir garbingiausius ka­ ralystės postus. KALMARO UNIJA

1397 metais formaliai susijungus trims karūnoms, įsigalėjo renka­ moji monarchija, todėl didikai su būsimuoju karaliumi galėdavo iš anksto susitarti. Valstybės taryba (danų k. - rigsrad, švedų k.- riksrad) turėjo aukščiausiąją administracinę bei juridinę valdžią. Jos nariais galėjo tapti tik siauram rateliui priklausantys didikai ir dvasininkai. Buvo nusistovėjusi tvarka, jog karalius galėjo valdyti tik tarybos pa­ tariamas ir su jos pritarimu. Karaliaus Jono (Hanso) valdymo laikais (1481-1513) visoms Danijos katedroms buvo išsiuntinėtas doku­ mentas, kuriame nedviprasmiškai deklaruota konstitucinė tarybos nuostata. Dokumentas perspėjo apie vergovės pavojų tuo atveju, jei karalius pareikalautų valdžios paveldėjimo teisės. Jame buvo tvirti­ nama, kad renkamojoje federacijoje teisėti karalystės šeimininkai yra taryba ir karalystės gyventojai. 1483 metais Halmstade priimtas 18 Dahlerup T. Danmark Den nordiske Adei / Senmiddelalderen. Reports to rhe conference of nordic historians, Copenhagen, 1971, p. 59.

Ba l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i u p a b a i g o j e

48

teisių aktas numatė, jog karalius gali valdyti Daniją tik su tarybos pritarimu, o didikai turi teisę atšaukti karaliui duotą vasalo ištikimy­ bės priesaiką, jei jis peržengtų savo valdžios ribas. Ankstesnysis mo­ narchas Erikas Pomeranietis sukėlė tokį Danijos ir Švedijos didikų priešiškumą, jog 1439 metais buvo nuverstas. Visi XV amžiaus kara­ liai siekė užvaldyti Daniją ir priversti Norvegijos bei Švedijos didi­ kus paklusti jų valiai. Savo ruožtu Švedijoje karalystės globėjai (riksforestdndare) kiek galėdami stengėsi sutrukdyti tokiems karalių ketinimams. Ilgos ir varginančios karalių ir regentų kovos metais nusistovėjo tvarka nacionalinės reikšmės klausimus spręsti kanu su kitais visuomenės atstovais. Vėliau iš šių herredagarsustfoTmzvo Šve­ dijos parlamentas (riksdagj. Naudodamiesi šia nesantaika, Švedijos tarybos didikai mėgino persverti valdžią į savo pusę. Karalius Kristupas turėjo nusileisti tary­ bos reikalavimui, kad be pastarosios sutikimo į ją nebūtų priimtas nė vienas narys. 1437 metais Kristijonas I privalėjo sutikti su tuo, kad karūna neturi teisės įsigyti frdlse žemių, o 1483 metais karaliui Jonui buvo pateikta visa reikalavimų programa, ir jei tie reikalavi­ mai būtų buvę įvykdyti, diduomenei Švedija būtų tapusi rojumi.19 Šios šalies valdovui reikėjo turėti tvirtą ranką ir gerą galvą. Jaunuo­ liui, kuriam XV amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje pavyko lai­ mėti liaudies ir magnatų paramą, buvo būdingos abi šios savybės. ŠLEZVIGO KUNIGAIKŠTYSTĖ IR HOLŠTEINO GRAFYSTĖ

1460 metais Šlezvigo ir Holšteino luomai valdovu išrinko Kristijoną I ir sutiko, kad vienas jo sūnų arba teisėtų paveldėtojų taptų sosto įpėdiniu. 1481 metais mirus Kristijonui, jo našlė siekė jaunesnįjį sa­ vo sūnų Frederiką pasodinti į karaliaus sostą. Susidariusią padėtį luo­ mai panaudojo siekdami sužlugdyti vyresniojo sūnaus, Danijos kaRoberts M. The Early Vasas. A History ofStueden 1523—1611. Cambridge, 1968, p. 41 - 42.

Val dov ai t r v a l d i n i a i

49

raliaus Jono (Hanso) ketinimus hercogystėse įvesti karaliaus valdžios paveldėjimo teisę. Kompromiso pasiekta, 1482 metais valdovais iš­ rinkus juos abu. Po aštuonerių metų hercogystės buvo pasidalijusios į „karališkąsias” ir „hercogiškąsias” sritis, o 1544-aisiais, nors luo­ mai tam smarkiai priešinosi, Kristijonas III perskirstė hercogystes. Tai turėjo lemtingų padarinių. Karaliaus pusbrolis Adolfas (jam bu­ vo atiduotos hercogiškosios sritys) įkūrė Holšteino-Gottorpo sritį, kuri kitame amžiuje Danijos karaliams tapo didele rakštimi. Dani­ jos karalius buvo vyriausiasis Slezvigo kunigaikštystės siuzerenas, o Holšteiną laikė imperijos lenu. Hercogas Slezvige buvo karaliaus, o Holšteine - imperatoriaus vasalas. Jo kaip regento valdomos „kuni­ gaikštiškosios” sritys buvo įsiterpusios tarp „karališkųjų”, tačiau kai kurias sritis karalius ir kunigaikštis valdė kartu. Viso šio sričių margumyno diduomenė (.Amter) turėjo didelių pri­ vilegijų. Dvylikos asmenų tarybą sudarė Liubeko ir Šlezvigo vysku­ pai ir dešimt didikų - po penkis iš kiekvienos kunigaikštystės. Tary­ ba patardavo valdovui ir valdė, jam išvykus. Jungtinis kunigaikštysčių Landtagas rinkdavosi dukart per metus - Flensborge ir Kylyje - ir vykdė aukščiausiojo teismo funkcijas. 1524 metais didikams buvo suteiktos beveik neribotos galios, ir valstiečiai prarado teisę jų spren­ dimus apskųsti Danijoje, be pono leidimo neturėjo teisės pasitraukti nuo žemės, o šis galėjo uždrausti valstiečiui net tuoktis. TEUTONŲ ORDINAS

Sėkmė apleido PrūsijosTeutonųordiną, kai 1410 metais riteriai pra­ laimėjo mūšį su Lenkija. Torūnės sutartimi (1466), užbaigusia daug nelaimių atnešusį Trylikos metų karą, iš ordino buvo atimta vakari­ nė jo teritorijos dalis kartu su Dancigu ir ordino būstine Marienbur­ gu. Ordinui likusi Rytų Prūsija tapo Lenkijos lenu. (Priešingai nei Livonija, Prūsija niekuomet nebuvo Šventosios Romos imperijos da­ limi.) Dancigo praradimas labai susilpnino jungtinį Prūsijos miestų frontą. Karaliaučiui teko vienam atsilaikyti prieš didikus. Mažesnieji

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

50

Pomeranijos miestai XV amžiaus pabaigoje pateko į kunigaikščio Bogislovo X priespaudą. Turėjo nusileisti net išdidusis Stralzundo miestas. Didikams ir čia pasisekė išpešti iš kunigaikščių svarbių pri­ vilegijų. Kancleriais (Landrate) galėjo tapti tik Pomeranijos aristok­ ratai. Jie privalėjo prižiūrėti visų svarbių valdininkų skyrimą. Palyginti su kaimyninėmis pasaulietinėmis valstybėmis, Teuto­ nų ordinas buvo centralizuotos ir veiksmingos valdžios pavyzdys. Ištobulinta rinkimų procedūra leido sklandžiai kopti iki didžiojo ar provincijos magistro posto. Tie, kuriuos išrinkdavo, paprastai daug metų būdavo ėję vyresniųjų valdytojų pareigas. Pačiame kry­ žiaus žygių epochos įkarštyje vienuolių ordino čiuptuvai per Euro­ pą siekė net Palestiną. Čia ordino būstinė buvo Akro miestas. 1291 metais praradęs šį atramos tašką Palestinoje, ordinas visas savo jė­ gas sutelkė Prūsijoje ir 1309 metais būstinę perkėlė į Marienburgą. Kadaise šventojoje žemėje įsteigtas Vokietijos riterių vienuolių or­ dinas tapo gerai organizuotu administraciniu aparatu, suteikusiu nuskurdusių Šventosios Romos imperijos šeimų atžaloms karjeros galimybių ir perspektyvų. Taip buvo Livonijoje, tačiau paskutinie­ ji du Prūsijos magistrai buvo plačių ryšių turintys aristokratai. 1498 metais didžiuoju magistru išrinkus Saksonijos hercogą Frydrichą tikėtasi, kad šis aukštos kilmės vokiečių kunigaikštis konflikte su Lenkija padės Prūsijai susigrąžinti sėkmę. Jo įpėdinis Albrechtas von Hohenzollernas 1519 metais atvedė ordiną į pražūtingą kovą su Lenkija. Į Prūsijos miestus jau buvo pradėjęs skverbtis liuteronų tikėjimas, o pats Albrechtas palaikė ryšius su garsiuoju Vitenbergo reformatoriumi. 1525 metais Albrechtas buvo pirmasis sekuliari­ zuotos Prūsijos hercogas, davęs vasalo priesaiką Lenkijos karaliui. Provincijos magistras Livonijoje (1494—1535), priešingai, buvo kilęs iš neturtingos Vestfalijos bajorų giminės. Wolteris von Plettenbergas, prieš paskiriamas 1481 metais vyriausiuoju ordino finansų val­ dytoju, Livonijoje buvo pragyvenęs trisdešimt metų. Po aštuonerių metų jis tapo ginkluotųjų pajėgų vadu (Landmarschall). Šioje srityje Plettenbergui sekėsi kur kas geriau nei kilmingajam didžia­ jam magistrui, tačiau tiktai po jo mirties apie ordino žlugimą rašę

Val dov ai ir v a l d i n i a i

51

metraštininkai išgarsino Plettenbergą kaip šaunų Livonijos nepri­ klausomybės gynėją nuo rusų puldinėjimų. Livoniją tarsi iš lopinėlių sudaigstytą kilimą sudarė lenų teritori­ jos, kurias valdę riteriai vasalai mažai priklausė nuo savo kariaujan­ čių senjorų. Ordino žemės driekėsi nuo Kuršo (teritorija tarp Dūnos upės ir Lietuvos sienos) iki Suomijos įlankos. Susilpnėjusio Danijos valdymo laikotarpiu Hariumo ir Virumo riteriai Estijoje susibūrė į galingą bendriją ir nors nuo 1347 metų buvo prisiekę vasalo ištiki­ mybę magistrui savo privilegijas išlaikė. Ordino valdymo struktūra, kaip ir Prūsijoje, buvo griežtai centralizuota. Ją sudarė apie trisde­ šimt apygardų, iš penkių apygardų buvo renkami nariai į magistro vidaus tarnybą. Ordino valdomoje teritorijoje magistras lenus dova­ nodavo retai. Didžiąją šių žemių dalį valdė ordino pareigūnai. Ta­ čiau kitaip nei Prūsijoje, kur vyskupai šeimininkavo palyginti nedi­ delėje teritorijoje, Dorpato, Kuršo, Oselio— Vyko vyskupai ir Rygos arkivyskupas turėjo dideles žemės valdas. Čia būtinybė teikti karinę paramą vertė vyskupus tam tikslui užleisti didelius savo žemių plo­ tus. Pavyzdžiui, XTVamžiuje Tyzenhauzų šeimai Dorpato ir Rygos vyskupai buvo suteikę teisę valdyti apie 1000 hakų. {Haken- namų ūkis, kuriame buvo vienas arklys ir arklas, pagal jį buvo apskaičiuo­ jamas žemės mokesčio dydis.) Viduramžiais vyskupai nuolat vaidijosi su ordinu, o tai buvo pa­ ranku ir jų, taip pat Hariumo bei Virumo riterių vasalams, kurie išsireikalavo didelių paveldėjimo teisės nuolaidų. Politinės reikšmės įgijo ir Livonijos parlamentas (Landtag). Valko susirinkime 1422 metais buvo nuspręsta, kad nuo šiol šie keturi luomai (vyskupai bei jų kanauninkai, ordinas, riteriai ir miestai) privalės rinktis kasmet. Kai ordinas 1435 metais pralaimėjo lietuviams, susirinkimas įparei­ gojo ordiną ateityje prieš pradedant užsienio karo veiksmus tartis su šiais keturiais luomais, o teritorinius ginčus spręsti landtage. 1472 metais buvo paskelbta teisė pasipriešinti magistrui, jeigu šis mėgintų varžyti savo valdinių teises, tačiau 1526 metais Valmieroje susirinkę įtakingiausieji krašto žmonės siūlė pasekti Prūsijos pavyzdžiu ir savo valdovu pripažinti magistrą Wolterį von Plettenbergą. Gerai žinodamas

B a l t i j o s s al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

52

apie vidaus intrigas ir nepasitikėdamas Rygos arkivyskupo motyvais, Plettenbergas šio pasiūlymo atsisakė, kaip prieš metus buvo atsisakęs pasekti Albrechto von Hohenzollerno pavyzdžiu. Jis rėmėsi tuo, kad iškilus reikalui ginti šalį, Livonijos kunigaikštis mažai kuo iš valdi­ nių galėtų pasitikėti, o tai sudarytų geras sąlygas kaimynams ją pul­ dinėti. Per tą laiką, kol imperija surinktų pastiprinimą, šalis žlugtų. Plettenbergas, senas ir labai konservatyvus žmogus, liko ištikimas katalikybei ir nebemadingiems kryžiaus karų idealams.20 Visas kraštas buvo nusėtas gerai įtvirtintų pilių, iš kurių vasalai valdė savo žemes. XVI amžiuje padidėjusi grūdų paklausa skatino ūkininkauti. Yra žinoma, kad amžiaus viduryje buvo 500 didikų že­ mių valdų, o plečiamos jos būdavo ariant dar neliestas žemes. Intensyvėjant grūdų auginimui dar smarkiau imta varžyti valstietijos tei­ ses. Pabėgėliai būdavo persekiojami, o miestai - primygtinai verčiami išduoti tuos, kurie už jų sienų ieškojo prieglobsčio. Pasunkėjo ir dar­ bo prievolių našta. XV amžiuje reikalauta per metus atidirbti keletą tuzinų dienų, o po penkiasdešimties metų prievolę jau reikėjo eiti kelias dienas per savaitę. Teismai buvo feodalų rankose, o 1561 me­ tais teismų teisę gavo ir sunykusio ordino teritorijos žemių savinin­ kai. Kronikininkas Balthasaras Rūssowas Livoniją aprašo kaip kraš­ tą, smarkiai viliojusi imigrantus iš Vokietijos. Vokiečių mažuma, panašiai kaip baltieji kolonizatoriai Afrikoje, sudarė privilegijuotąjį elitą. Nepaisant to, ordino klestėjimo dienos XV amžiaus pabaigoje buvo seniai praėjusios. Vienuolių įstatų nelabai buvo paisoma, išsis­ klaidė ir gyvenimo stabmeldžių kaimynystėje jaudulys. Moralistai dėl ordino žlugimo, žinoma, kaltino išsekusią kovų dvasią. Ilgo, pen­ kiasdešimties metų taikos laikotarpio, trukusio nuo Plettenbergo per­ galės prieš rusus iki Ivano IV užpuolimo, pasak Rūsowo, užteko, kad velnias pasėtų savo sėklą —kūniškąją savimeilę, perteklių, puiky­ 20Hellman M. „Wolcer von Plettenberg. Bedingungen und Beweggriinde seines Handelns”, Wolter von Plettenberg. Der grosste Ordensmeister Livbmds (leid. N. Angermann). Liineburg, 1985, p. 59.

Val dov ai ir v a l d i n i a i

53

bę, palaidą gyvenimo būdą bei išlepimą. Kitų metraštininkų vertini­ mai buvo panašūs —Dievo bausmė už tai, kad taip begėdiškai buvo pamirštos karžygių dorybės.21Ordino žlugimą Baltijos šalyse galima paaiškinti kur kas paprasčiau. Ordinas pergyveno savo paskirtį ir, turėdamas ribotas galimybes, susidūręs su agresyviomis ekspansinė­ mis jėgomis, ilgiau išsilaikyti nepajėgė. Albrechtas von Hohenzollernas buvo pakankamai apdairus ir suprato, kad geriau Prūsiją turėti kaip Lenkijos karaliaus leną, negu visiškai ją prarasti. Ilgainiui paaiš­ kėjo, kad 1525 metų Krokuvos aktas Lenkijai atnešė kur kas mažiau naudos negu Prūsijos Hohencolernams. Senas ir ištikimas ordino tarnas Wolteris von Plettenbergas nesutiko pasielgti taip kaip Alb­ rechtas, taigi Livonijos ordinas toliau tęsė savo betikslę egzistenciją, iki pat žlugimo valdydamasis su Rygos arkivyskupu. Livonijos žlugimas palietė visas didesnes Šiaurės Europos valsty­ bes. 1558 metais užėmęs Narvą, Ivanas IV atvėrė iš visų pusių sausu­ mos apsuptai Maskvos didžiajai kunigaikštystei kelią prie jūros, o per ją —ir į Vakarus. Švedija ir Danija pretendavo į Estiją, o LenkijaLietuva siekė įsitvirtinti Kurše ir Livonijoje. „Baltijos klausimo” kil­ mė (čia pasinaudosime Waltherio Kirchnerio mokslinio darbo pa­ vadinimu) yra daugialypė, nes šis konfliktas kilo ne vien dėl valdovų dinastinių ambicijų ar siekio valdyti kuo daugiau teritorijų. Baltijos klausimas galėjo iškilti ir prieš pusę amžiaus, Ivanui III ėmus smar­ kiau stumtis Baltijos link. Žlugus Livonijos ordinui, įsižiebė konfliktas, trukęs daugiau kaip pusę amžiaus. Nugalėtoja tapo Švedija. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keista: 1523 metais Švedija buvo skurdi šalis, su nedaug gyventojų, išblaškytų po visą plačią jos teritoriją, o jos valdovas turė­ jo nemažai problemų, ir ne tik finansinių. Rusijos carų ir Lenkijos bei Lietuvos valdovų išgalės buvo kur kas didesnės, tačiau ir jiems nepavyko įsitvirtinti pageidautose Baltijos kraštų teritorijose. 21 Riissovv, op. cit., p. 4. HenningS. LiffUndische Churlendische Chronica (perspausdin­ tas leid.). Hannover, 1967, p. 20-21. Hausmann R., Hohlbaum K. (leid.) Johannes Rebber's Livlandische Historien. Gottingen, 1876, p. 131-139.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

54

Priežastis, matyt, ta, jog tiek Rusija, tiek Lenkija-Lietuva turėjo ga­ lingų ir atkaklių priešų prie kitų savo sienų. Rusijos valstybė, kurią Ivanas III paveldėjo 1462 metais, buvo visiškai izoliuota nuo jūros. Per dvidešimtį metų Ivanas III užkariavo silpnas Novgorodo ir Tve­ rės valstybes ir pirmą kartą savo valdoms atvėrė kelią į Baltijos ir Baltąją jūras. Tačiau kilo konfliktas su artimiausia Vakarų kaimyne Lietuva. Po keleto nuo 1500 iki 1537 metų vykusių karų rusai įsi­ skverbė į lietuvių žemes, 1514 metais užgrobę Smolensko miesto tvirtovę. Po Lenkijos ir Lietuvos unijos Jogailaičių dinastijos dėka Rytų Europoje susidarė didelis teritorinis barjeras, kurio ribos dar labiau išsiplėtė, kai vyriausiasis Kazimiero IV sūnus Vladislavas bu­ vo išrinktas Bohemijos (1471) ir Vengrijos (1490) karaliumi. Be to, Lenkijos-Lietuvos ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės valdovai pie­ tuose ir rytuose nuolat kovojo su totoriais. Negalėtume teigti, jog Maskvos didžiajai kunigaikštystei ar Lenkijai-Lietuvai nerūpėjo Baltijos pajūrio žemės arba kad įsitvirtinti jose šioms valstybėms buvo antraeilis dalykas. Tiek Ivanas III, tiek Ivanas IVsiekė išplėsti savo įtaką Livonijoje, lygiai kaip ir paskutiny­ sisJogailaičių dinastijos karalius Zigmantas II Augustas. Tačiau men­ kiausias vienos iš šių dviejų valstybių žengtas žingsnis kėlė antrosios priešiškumą, o tuo tarpu abiem reikėjo saugotis totorių puolimo iš pietų pusės. Maskvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos-Lietu­ vos karų su Livonija istorijai būdingas keistas atsargumas ir nenoras pernelyg į juos veltis. Šios valstybės, lyg ringo kovotojai, staiga prisi­ minę apie didesnį iš kitur tykantį pavojų, atsitraukdavo, kad galėtų kaupti energiją ir telkti jėgas kovai kituose frontuose. Tai, kad Šve­ dija nesugebėjo pasistūmėti į priekį netgi tada, kai XV amžiaus sep­ tintajame dešimtmetyje jau turėjo placdarmą Estijoje, rodo, kokios menkos buvo Vazų dinastijos išgalės. Tik tada, kai švedai XV am­ žiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ėmė jungtis su Stepono Ba­ toro vadovaujamomis lenkų pajėgomis, jiems pavyko išstumti rusus iš Rytų Estijos. Turėjo praeiti dar trisdešimt metų, kol švedai įgavo jėgų pereiti ir palaikyti puolimą prieš Lenkiją pietuose. Šitaip prasi­ dėjo įspūdingas švedų įsigalėjimas Europoje, kai visų Europos vals­

Va l d o v a i i r v a l d i n i a i

55

tybių politiniai veikėjai pirmiausia atsižvelgdavo į tai, „ką švedai ren­ giasi daryti”. Todėl Livonijos karai neturėtų būti traktuojami tik kaip vietiniai konfliktai, palyginti nedidelėje teritorijoje į mūšį įtraukę kaimyni­ nes valstybes. „Baltijos klausimas” yra kur kas didesnių įvykių gran­ dinės dalis, kurių svarbiausias - Maskvos didžiosios kunigaikštystės įsigalėjimas Rytų Europoje. Tai turėdami mintyje galime, taip sa­ kant, pradėti viską nuo pradžių ir apsvarstyti pirmuosius ėjimus Bal­ tijos šachmatų lentoje.

Ba l t i j o s šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

TREČI AS SKYRI US

Ordino žlugimas 1492—1558 metais

SĄJUNGA IR SKILIMAS

Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad tuo metu, kai dinastijų nesan­ taika ir pilietiniai karai Atlanto pakrantėse kėlė chaosą ir skatino teritorinį karalysčių susiskaldymą, Šiaurės ir Rytų Europoje XV am­ žiuje kūrėsi milžiniškos teritorinės sąjungos. Danijos, Norvegijos ir Švedijos karalystės 1397 metais susivienijo į Kalmaro uniją ir apėmė teritoriją nuo Šiaurės Atlanto salynų iki Karelijos sąsmaukos. Teri­ torijos prasme įspūdinga buvo ir Lenkijos-Lietuvos unija, kurią dar labiau praplėtė Jogailaičių dinastijos siekiai Centrinėje Europoje. Jogailaičių valdomos žemės XV amžiaus pabaigoje plytėjo tarp Duno­ jaus ir Dniepro upių nuo Juodosios iki Baltijos jūros. Tačiau tikrovėje šios abi sąjungos nebuvo labai patikimos. Dėl 1383 metų Krėvos sutarties sąlygų lenkų ir lietuvių istorikai tebesi­ ginčija iki šiol. Lietuviai teigia, kad ši unija buvusi laisvas dviejų kraštų susijungimas, tuo tarpu lenkai tvirtina, jog terrae Lithuaniae et Russiae buvo visam laikui prijungtos prie Lenkijos.1Kad ir kaip būtų 1Krėvos unijos teksto vertimas išspausdintas Vernadsky G. ir kt. (leid.) A source book for Russian history from early times to 1917 (3 tomai). New Haven and London, 1972, 1 t., p. 91. Taip pat Dembkowski H. The Union ofLublin. Polishfederalism in thegolden age. Boulder, 1982, p. 24. ZmuidzinasJ. Commonivealthpolono-lithuanien ou l'Union de Lublin (1569). Paris, 1978, p. 105.

Or di no ž l ugi mas

1492-1 558

me t a i s

57

interpretuojamas šios sutarties tekstas, viena yra aišku —Lietuvos di­ dikai nenorėjo nusilenkti Krokuvos valdovams. Abi pusės viena kitai nuolat reiškė teritorines pretenzijas. Lenkų bajorai rodė nepasitenki­ nimą, kad lietuviai nenori teikti karinės pagalbos, patys reikalauda­ mi paramos kovose prieš Rusijos kunigaikštystę. Jogailaičių dinasti­ jos valdovų asmeniniai siekiai silpnino šią sąjungą; XVamžiuje didieji Lietuvos kunigaikščiai faktiškai buvo nepriklausomi valdovai. 1447 metais, į Lenkijos sostą įžengus didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, unija buvo atnaujinta, tačiau be ankstesniųjų šių dviejų valstybių susitarimų. 1492 metais mirus karaliui Kazimierui, sąjunga antrą­ kart iširo, lenkai karaliumi išsirinko Joną Olbrachtą, o Lietuvos di­ džiuoju kunigaikščiu tapo Aleksandras. Lietuvos didžioji kunigaikš­ tystė ankstyvuoju unijos laikotarpiu buvo perėmusi daug lenkiškų institucijų, tačiau vietos bajorai akylai saugojo savąsias privilegijas, taigi 1569 metais sudaryta Liublino unija išreiškė greičiau karaliaus Zigmanto Augusto ir Lenkijos bajorų siekius, o ne laisvą lietuvių tautos apsisprendimą. Antra vertus, Liublino unija sutvirtino Lenki­ jos ir Lietuvos sąjungos pamatus ir gyvavo iki pat XVIII amžiaus Žečpospolitos padalijimų. 1397 metais Kalmare sudarytą trijų šiaurės karūnų sąjungą išlai­ kyti buvo kur kas sunkiau. Tris dešimtmečius karalystės globėjas Kar­ las Knutssonas Bonde priešinosi Kristupo Bavariečio (1439-1448) ir Kristijono I (1448-1481) pastangoms gauti Švedijos karūną. 1471 metais Kristijono I unionistų pajėgos Brunkeberge, prie Stokholmo sienų, patyrė kruviną pralaimėjimą. Šią pergalę regentas Stenąs Sture netruko panaudoti propagandos tikslais. Kristijonas I, Danijos karalių Oldenburgų dinastijos pradininkas, turėjo kovoti ir su kitais priešais - Hanzos miestais bei Anglijos pirkliais, ėmusiais plačiai pre­ kiauti su Islandijos gyventojais. Prabėgus keleriems kaperių karo de­ šimtmečiams, 1490 metais Kristijono įpėdinis buvo priverstas su­ teikti anglams dideles žvejybos ir prekybos teises. Kad galėtų savo dukteriai Margaretai duoti kraičio, kai ji 1469 metais tekėjo už Ško­ tijos princo Jokūbo III, Kristijonas įkeitė Orknio ir Šetlendų salas viduramžių Norvegijos Atlanto imperijos likučius.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

58

Nepaisant ilgų ir varginančių derybų, Kristijonas I nesugebėjo švedams primesti savo valios, o Stenąs Sture tebebuvo stiprus, taigi didėjantis jo regentystės Švedijoje priešininkų būrys vilčių kol kas neturėjo. Kristijono sūnus Jonas (Hansas) 1458 metais buvo pripa­ žintas Norvegijos ir Švedijos sostų įpėdiniu, tačiau po tėvo mirties 1481 metais jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip vėl pradėti derybas su Švedijos feodalais. Naujus pamatus sąjungai sudaryti padėjo 1483 metais Kalmare įvykęs trijų šiaurės karalysčių tarybų atstovų susiti­ kimas. Tačiau šio susitikimo nutarimų (apibendrintų Recesu, arba susitarimu) Stenui Sturei pavyko išvengti. Taip jis palaužė stipriau­ sio savo priešininko įvaro Axelssono Tono galią. Šių dviejų unijų likimui didelės įtakos turėjo XV amžiaus, pabai­ goje pradėjusi įsigalėti trečioji valstybė. Valdant Ivanui III (14621505), iš visų pusių sausumos supama Rusija ėmė plėstis ir stumti savo sienas į vakarus Lietuvos, Livonijos ir Suomijos link. XV am­ žiaus aštuntajame dešimtmetyje didžiulė Novgorodo Rusios terito­ rija pateko į Maskvos priklausomybę. Tverės kunigaikštystė pasida­ vė 1485 metais, o po dvejų metų lemiamą pralaimėjimą patyrė ir Kazanės chanatas. Didysis Rusijos kunigaikštis buvo įsivėlęs ir į tarp­ tautinę diplomatinę intrigą. XV amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Ivano III pasiuntinys Graikijoje Jurijus Trachaniota vedė ilgai trukusias ir bevaises derybas su romėnų imperatoriumi Maksimilianu. Imperijos legatas Jorgas von Thurnas 1490 metais Mask­ voje sudarė sutartį prieš Jogailaičius, o po metų sugrįžęs mėgino įti­ kinti Ivaną vėl atnaujinti derybas su Švedija. Tačiau baigiantis 1491 metams Ivanui nebereikėjo abejotinos Maksimiliano pagalbos, nebetarpininkavo jis ir smarkiai spaudžiamo Švedijos Karalystės globė­ jo Steno Sturės naudai.2 Suomijos siena su Karelija buvo nuolatinis įnirtingų ginčų šal­ tinis, kurio naujasis energija trykštantis Novgorodo valdovas negaFennel J. Ivan the Great ofMoscoįv. Oxford, 1961 p. 117-131. Suvanto S. Suomen poliittinen asema Sten Sture vanhemman valtakautena vuosina 1483-1497. Historiallisia Tutkimuksa 38. Helsinki, 1952, p. 95-107.

Or d i n o ž l u g i ma s

1 4 9 2 - 1 5 5 8 me t a i s

59

Įėjo ignoruoti. 1475 metais, siekdamas užtverti kelią karelų ant­ puoliams, Vyborgo kaštelionas Erikas Axelssonas Tottas saloje, kon­ troliavusioje pagrindinį Savo krašto rytų ir vakarų vandens kelią, pradėjo didelės pilies (Olofsborgo) statybą. Po Eriko ir jo brolio Larso mirties šios dvi pasienio tvirtovės pateko tiesioginėn Steno Sturės valdžion. Suvokdamas silpną savo padėtį Suomijoje, Stenąs Sture 1482 metais ir antrąkart 1487-aisiais skubėjo pratęsti taiką su naujuoju Novgorodo šeimininku. Danijos valdovai savo ruožtu greitai įvertino naujojo Švedijos kaimyno regentui daromą spaudi­ mą rytuose. 1474 metais Kristijonas I rengė didelę sąjungą prieš Steną Sturę. Jai turėjo priklausyti Ivanas III, Lenkijos karalius bei Škotijos princas Jokūbas III. Šis didžiulis planas sužlugo, tačiau karaliui Jonui (Hansui) koalicija prieš savo varžovą Švedijoje bei Hanzos miestus buvo sėkmingesnė nei jo tėvui. 1490 metais jis sudarė sąjungą su Henriku VII ir romėnų karaliumi Maksimilianu. Po trejų metų jis rengėsi pradėti derybas ir su Rusija, šitaip mėgindamas iš visų pusių apsupti Steną Sturę. 1492 metais turėjo baigtis penkerius metus trukusios Švedijos ir Novgorodo paliaubos. 1492-1493 metų žiemą derybose susitarta nebuvo. Kaip teigia Suvanto, rusai grasino karu norėdami švedus priversti pripažinti 1323 metų sienas. Švedija nepabūgo gąsdinimų, todėl žinodami, jog atviras karas su Lietuva neišvengiamas, rusai su­ tiko paliaubas trumpam pratęsti. Abo vyskupas Magnus Stienkorsas, didelis kryžiaus karo su rusais šalininkas, savo laiške regentui išreiškė abejonę dėl ilgalaikės sutarties su Ivanu III tikslingumo. Ta­ čiau Stenąs Sture buvo linkęs kiek galima ilgiau pratęsti taiką.3 Galiausiai abi šalys pasirašė trumpalaikes aštuoniolikos mėnesių paliaubas. 1493 metų spalio mėnesį Danijos karalystė ir Rusijos di­ džioji kunigaikštystė susivienijo prieš Steną Sturę, ir tai sudavė stip­ rų smūgį jo šalininkams, kuriems jau ir taip kėlė rūpesčių Upsalos ' Suvanto, op. cit., p. 147-157. Schybergson M. Finlands historia (2 tomai). Helsingfors, 1903, 1 t., p. 138. Westergaard W. Denmark, Russia and Svveden 14801503 Slavonic and East European Review, 1937, 16: 129-140.

B a l t i j o s Šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

60

arkivyskupo Jakobo Ulfssono vadovaujama opozicija. Buvo dedama daug pastangų susitarti su Rusija ir pratęsti paliaubas, taigi Švedijos karalystės taryba privertė Steną Sturę derėtis su karaliumi Jonu (Han­ su). Tačiau 1495 metų kovo mėnesį jiems susitikus Linkopinge Ste­ nąs Sture sugebėjo atgaivinti liaudies priešiškumo sąjungai idėją. Blo­ giau jam sekėsi nuo užpuolimo apsaugoti Suomiją. 1495 metais sudaręs taikos sutartį su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru ir dešimties metų paliaubomis neutralizavęs Livonijos ordiną, Iva­ nas III 1495 metų rudenį užpuolė Suomiją. Tris mėnesius buvo ap­ gulta Vyborgo tvirtovė. Paskutiniąją lapkričio dieną ją buvo mėgin­ ta užimti šturmu, tačiau puolančiosios pajėgos buvo atmuštos ir pralaimėjo. Kai pagalbon atvyko Steno Sturės armija, rusai jau buvo pasitraukę. 1496 metų vasarį rusai įsiveržė į Suomijos gilumą. Vasa­ rą buvo nuniokota Šiaurės Suomija, tuo tarpu Svante Nilssonas ir Knutas Posse sėkmingai perėjo į kontrpuolimą skersai Suomijos įlan­ kos ir sudegino Ivangorodą - Ivano III 1492 metais rytiniame Narovos krante pastatytą tvirtovę. Didesni rudenį numatytos kampanijos planai žlugo, kai į Švediją grįžo Steno Sturės priešininkas, skųsda­ masis lėšų stygiumi, o Suomijoje likę būriai ėmė grasinti maištu, jei nebus sumokėta alga. Beviltiškai ieškodamas sąjungininkų, Stenąs Sture didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui net žadėjęs Švedijos ka­ rūną. Nors Aleksandras ir atsisakė šio pasiūlymo, bet tarpininkavo derybose su savo uošviu Maskvoje. Ivanas buvo linkęs sudaryti taiką, nes grėsė nauji totorių antpuoliai, taigi 1497 metų kovo mėnesį Nov­ gorode buvo sudarytos šešerių metų paliaubos. Šiomis paliaubomis buvo numatyta tanis ir dėl sienų, tačiau nei švedai, nei karalius Jonas pernelyg nepaisė Ivano III priminimų šiuo klausimu. Danijos ir Rusijos didžiosios kunigaikštystės sąjungos ak­ tu buvo konstatuojama, kad Suomijos-Karelijos siena turi likti kaip buvusi, tačiau sklandė gandai, esą Jonas pažadėjęs Ivanui tris Suomi­ jos apygardas. 1501 metais Ivano pasiuntiniai privertė karalių Joną pasijusti nepatogiai, priminę jam tuos pažadus. Tvyrojo naujo karo dėl Karelijos sienos nuojauta, nors Ivano dėmesys buvo sutelktas ties svarbesniais reikalais pietuose. Svarbiausias Ivano tikslas buvo suvie-

Ordi no ž l ugi mas

1 4 9 2—1 5 5 8 m e t a i s

61

nyri Rusijos žemes ir tapti visos Rusijos valdovu (eocydapb ecen Pycu), bet ne mažiau jis norėjo dominuoti ir pasienio srityse. Po nesėkmingos 1481 metų kampanijos į Rusijos žemes Livonijos ordi­ nas turėjo su Ivanu sudaryti taikos sutartį, kuria aiškiai buvo pripa­ žintas pastarojo valdžios pranašumas. 1494 metais, pakeliui iš Mask­ voje vykusių derybų, Novgorode buvo suimti Hanzos miestų Revelio bei Dorpato atstovai ir Vokietijos pirkliai. Anot Novgorodo valdy­ tojo, šis žingsnis turėjo padėti išreikalauti kompensaciją už Jurijaus Trachaniotos palydai Revelyje padarytą žalą ir buvo žengtas kaip pro­ testas dėl dviems rusams Revelyje įvykdytos egzekucijos.4 Revelyje baimintasi, kad šis areštas pranašauja puolimą prieš Livoniją. Buvo paplitusi nuomonė, jog Hanzos faktorijos uždarymas yra Danijos bei Rusijos aljanso rezultatas. Sovietų istorikai linkę manyti, jog Ivano veiksmai buvę dalis pla­ no, kuriuo siekta pralaužti Livonijos miestų užtvarą prekybai ir už­ megzti tiesioginius ryšius su Vakarų pirkliais. Antra vertus, Vakarų istorikai šią hipotezę atmeta ir labiau akcentuoja Ivano pastangas primesti savo valią ir teisiškai kontroliuoti jo valdose prekiavusius užsienio pirklius.5Ivanas gerai žinojo ir apie Livonijos vidaus kivir­ čus. 1487 metais rusai klausė Livonijos miestų atstovų, ką šie darytų, jei būtų užpultas ordinas. Atsakymą gavo tokį: pirkliai liktų neutra­ lūs. Ryga nuolat vaidijosi su ordino magistru bei arkivyskupu. Nau­ jasis magistras Wolteris Plettenbergas (1494-1535) greitai susivokė, jog ištikus pavojui Livonija nesulauks pagalbos iš išorės. Bergždžiai 4 Vienas jų buvo nubaustas už klastotę, o kitas - už nenatūralų aktą su kumele. Kiti mieste buvę rusai, matyt, gynė šį žmogų aiškindami, jog tokie dalykai jų šalyje buvo įprastas reiškinys netgi tarp aukštakilmių žmonių, kaip teigiama viename sename antirusiškame kūrinyje. Žr. Von Schirren C. (leid.) „Eynne Schonne Hystorie van vnderlyken gescheffthen der heren tho Lyffland myth der Rūssen unde Tartaren”, Archiv fur Geschichte Liv- Esth- und Kurlands, 1861, 8: 138-141. 5 Žr., pvz., Vassar A., Naan G. Hcmopun 3cmoHCKOŪ CCP (3 tomai). Tallin, 1961, p. 270. TibergE. „Moskau, Livland und die Hanse, 1487-1374”, Hansische Geschitsblatter, 1970, 93: 13-33. Raba J. Russland-Livlandische Beziehungen am Anfang dės 16 Jahrhunderts: Partnerschaft oder „Konfrontation?”, Zeitschrift fiir Ostforschung, 1978, 27: 577-579.

B a l t i j o s s al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

62

1495 metais imperijos parlamente nuskambėjo ir Maksimiliano pra­ šymai padėti Livonijai. Didysis Prūsijos magistras buvo paniręs į Len­ kijos reikalus, Vendų Hanzos miestai neskubėjo į pagalbą savo var­ žovams Livonijoje, mažai gelbėjo ir padriki popiežiaus raginimai stoti j kryžiaus žygį prieš stačiatikių tikėjimą bei indulgencijų pardavinė­ jimas šiam žygiui finansuoti. Įtampa išliko ir po to, kai Plettenbergui 1497 metais pavyko išlaisvinti Novgorodo kalinius. 1500 metais įsiplieskė karas tarp Rusijos ir Lietuvos. Kitais metais Plettenbergas sudarė puolimo sąjungą su kunigaikščiu Aleksandru. Livonija nega­ lėjo tikėtis didelės savo sąjungininkės paramos, nes mirus Jonui Olbrachtui, Lenkija visą savo dėmesį skyrė sostui išsaugoti. 1501 metų rugpjūčio mėnesį Plettenbergo pajėgos prie Sericos upės, į pietus nuo Izborsko, nugalėjo Maskvos ir Pskovo kariuomenę. Sudeginusi ir nusiaubusi Ostrovo miestą, Livonijos kariauna, apimta dizenteri­ jos epidemijos, pasitraukė ir nebesusijungė su lietuvių pulkais, lau­ kusiais už penkiasdešimties mylių į pietus. Lapkričio mėnesį rusai įsiveržė į Livoniją ir, laimėję triuškinančią pergalę Helmedo mūšyje, nusiaubė aplinkinius kaimus. Pasak Rūsowo, buvo išžudyta bei paimta į nelaisvę 40 000 žmonių. Tačiau 1502 metais, nepavykus užimti Smolensko tvirtovės, Ivano karo planai su­ griuvo, jo pajėgos pralaimėjo mūšį su Plettenbergo kariuomene prie Smolino ežero į pietus nuo Pskovo. Vienas Plettenbergo karininkas po mūšio laiške gyrėsi, jog kiekvienas į rankas pakliuvęs rusas buvęs pasmaugtas ir nužudytas. Maskvos kariauna buvo kaltinama tuo, jog ant nusmailintų baslių mėtydavo kūdikius ir nepaprastai žiauriai bei gyvuliškai elgėsi su moterimis. Rusų ir totorių 1501 metų žiaurumai vaizdingai aprašyti pamflete (1508), kuris, plačiai paskleistas Vokieti­ joje, turėjo skatinti pirkti indulgencijas ir kaupti lėšas Livonijos gyny­ bai. Si kampanija gerai parodo, kokia silpna tuo metu buvo Livonija, nualinta susidūrimų su galingu ir agresyviu Rytų kaimynu.6 6Von Bunge F. (leid.) Liv- Esth- undKurlandisches Urkundenbuch (12 t., Riga, 1905, d. 2, t., 2, p. 278. Benninghoven F. „Russland im Spiegei der livlandischen Schonnen Hystorie von 1508”, Zeitschriftfur Ostforschung, 1961, 11: 601-625- Riissow,

Ordi no ž l ugi mas

1 4 9 2—1 5 5 8 m e t a i s

63

Pagrindinį smūgį vakaruose Rusija kreipė į Lietuvą. Vasilijaus III valdymo laikais (1303-1533) buvo užimta Smolensko tvirtovė, ir daugelis Lietuvos didikų, pavyzdžiui, Glinskių šeima, buvo paversti Rusijos sąjungininkais. Vasilijus, tęsdamas tėvo liniją, toliau tvirtai gniaužė Livoniją. 1503 metų paliaubos buvo atnaujintos 1509-aisiais, tačiau ateityje Livonija neturėjo dalyvauti jokiuose Maskvos kuni­ gaikštystei priešiškuose aljansuose. Maskvos didysis kunigaikštis sa­ vo ruožtu taip pat atsisakė tokių sandėrių paskelbęs, jog su priešais susidorosiąs pats, be mirtingųjų sąjungininkų pagalbos. Rusija grie­ bėsi prekybos embargo ir ėmė siaubti Livonijos miestus. Po ilgų ir varginančių derybų 1514 metais pagaliau buvo susitarta su Livoni­ jos Hanzos miestais. Si sutartis leido vėl atidaryti Novgorodo fakto­ riją, tačiau turėjo būti suteiktos garantijos rusų pirkliams laisvai pre­ kiauti Livonijoje. Šito nepavykus įgyvendinti, 1524 metais sutartis atnaujinta nebuvo. Miestai piktinosi magistro ir rusų prekybiniais susitarimais ir nesutiko pripažinti jų galiojančiais. Nepaisant to, kad Livonija daugiau kaip penkiasdešimčiai metų buvo apsaugota nuo užpuolimo iš Rytų siaubo, paliaubos su Rusija geriausiu atveju buvo jai nepatogios, o nuolatiniai konfederaciją sudariusių luomų vaidai trukdė Livonijai pasirengti adaikyti galimą puolimą ateityje. Rusijos grėsmė kuriam laikui nutildė Steno Sturės priešininkus Švedijoje, tačiau 1496 metais regento ir karalystės tarybos santykiai vėl pašlijo, taigi kitų metų vasario mėnesį taryba paskelbė Steno Stu­ rės regentystės pabaigą. Kilus pilietiniam karui, Jonas pasinaudojo proga užpulti Švediją ir apsupo Steno Sturės pajėgas Stokholme. Su­ prasdamas beviltišką savo kariuomenės padėtį, nuverstasis karalystės globėjas pradėjo derybas. Atsilygindamas už visišką atleidimą, jis at­ sisakė pretenzijų į regentystę ir davė Jonui vasalo priesaiką. Už tai karalius, parodydamas didelį savo dosnumą, suteikė Stenui Sturei daug lenų Suomijoje. Galų gale 1497 metų lapkričio mėnesį Stok­ holmo Katedroje Jonas buvo karūnuotas Švedijos karaliumi. Chronica Provintz Lyjflandt (perspausdintas leid.). Hannover, 1967, p. 33. Fennell, op. cit., p. 239-242.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

64

Triumfavo jis neilgai. Praėjus ketveriems metams, Stenąs Sture užglaistė savo nesutarimus su priešininkais ir vėl buvo paskelbtas Ka­ ralystės globėju. Karališkoji Stokholmo pilis buvo užimta ir joje įka­ linta karalienė. Karaliui Jonui sėkmės neatnešė ir Steno Sturės minis 1503 metais, nes velionį regentą iš karto pakeitė jo giminaitis ir bu­ vęs priešas Svante Nilssonas. Švedijos tarybai, deryboms nuvykusiai į Kopenhagą, pavyko sudaryti paliaubas, taigi vėl imta ruoštis ben­ dram unijos klausimo svarstymui. Kalmaro susitikime 1505 metais švedai nepasirodė. Norvegijos bei Danijos tarybų narių teismas ap­ kaltino Steną Sturę, jo įpėdinį bei aštuonis rėmėjus valdovo įžeidi­ mu ir atėmė jiems garbės titulus, privilegijas bei žemes. Aukščiausia­ jam teismui 1506 metais patvirtinus šį sprendimą, Vendų Hanzos miestai turėjo nutraukti prekybą su Švedija. Tai pasirodė veiksmin­ ga priemonė švedus sugrąžinti prie derybų stalo, nors 1509 metų Kopenhagos susitarimas, kuriuo buvo pripažintos karaliaus teisės ir jam pažadėta 12 000 markių duoklė kasmet, veikiau priminė paliau­ bas negu susitarimą. Taika galiausiai buvo pasiekta Malmėje 1512 metais, praėjus mėnesiui po Svantės Nilssono mirties. Dabar švedai sutiko laikytis Kopenhagos sutarties sąlygų. Karų išvargintos tarybos mėginimas regentu išrinkti ne Sturės klano narį sužlugo. 1512 metų vasarą juo buvo išrinktas Svantės Nilssono sūnus, pasivadinęs Stenu Sture Jaunesniuoju, prieš tai turėjęs duoti pažadą paklusti tarybos nurodymams. Kūningasis Jonas, kurio asmeninis gyvenimas buvo pakankamai skandalingas (kartą į susitikimą su Hanzos delegatais jis atvyko dviejų meilužių draugijoje), mirė 1513 metais, - pripažintas, tačiau nepriimtas Švedijos karalius. Naujasis Danijos karalius Kristijonas II buvo visai kitokio būdo žmogus. 1515 metais jis vedė merginą iš galingos Habsburgų gimi­ nės ir energingai griebėsi diplomatinių žygių izoliuoti Švediją. Kara­ lius Zigmantas I ir Dancigas sutiko laikytis neutralumo, o sutartis su Rusija buvo atnaujinta. Tuo metu regentas susikirto su arkivyskupu Gustavu Trolle, ir šis pasiprašė popiežiaus protektorato. Sturės šali­ ninkai Lundo arkivyskupo dėka užsitraukė popiežiaus prakeikimą, bet 1517 bei 1518 metų danų įsiveržimai sutrukdė išstumti regentą.

Or d i n o ž l u g i ma s

1 4 9 2 - 1 5 5 8 me t a i s

65

Gustavo Trollės Almare-Staket pilis per šturmą buvo sulyginta su žeme. Luomų susirinkimas pasalino arkivyskupą iš pareigų, prisie­ kęs už tai prisiimti bendrą atsakomybę ir priešintis popiežiaus teis­ mui, jei šis griebtųsi bausmių. 1519 metais Stenąs Sture buvo eksko­ munikuotas, o Švedijai uždėtas interdiktas. Taigi Bažnyčios ir imperijos palaikomas Kristijonas II 1520 metų sausį galėjo pradėti naują kampaniją. Šįkart jo kariuomenę, kuriai sumaniai vadovavo Otto Krumpenas, lydėjo sėkmė. Prie Asundeno švedai buvo sumuš­ ti, o Stenąs Sture po poros savaičių mirė nuo žaizdų. Dalis tarybos didikų skubėjo susitaikyti su Kristijonu, tuo tarpu Sturės šalininkai niūriai pasitraukė į Stokholmą. Visi trys Sturės giminės regentai turėjo paslaptingą sugebėjimą įgyti priešų, o vėliau intrigomis ir atvira demagogija versti juos savo sąjungininkais. Valdžią stiprino, plėsdami lenus ir žemes, šluodami sau iš kelio tokius galimus varžovus kaip Tottų klanas XV amžiaus devintajame dešimtmetyje. Aristokratų ir Bažnyčios priešinimąsi daž­ nai pergudraudavo arba tiesiog priversdavo pritarti regento reikala­ vimams. Tačiau jie tikrai padėjo pagrindą konstitucinei programai, kurią išplėtojo vėlesnės kartos. Įdomu yra tai, kad Jonas, trumpam laikui galų gale užėmęs Švedijos sostą, su Stenu Sture pasielgė kil­ niai, greičiausiai matydamas jį sąjungininku savo planų panaikinti 1483 metų Kalmaro susitarimu priimtus principus, kurie leido aris­ tokratijai kontroliuoti sostą. Stenui Sturei sekėsi išvengti šių principų įgyvendinimo, taigi ir Jonas siekė atsiriboti nuo Kalmaro susita­ rimo sąlygų. 1520 metų kovo mėnesį Švedijos aristokratams pavyko kuriam laikui pasiekti, kad Kristijonas II valdytų tarybos pataria­ mas. Vėlesni Stokholmo įvykiai parodė, ko vertas karaliaus žodis. Rugsėjo mėnesį pilies gynėjai pasidavė. Už tai jiems buvo pažadėta visiška amnestija, tad už Bažnyčiai priešiškus savo veiksmus jie netu­ rėjo būti nubausti. Lapkričio 1 dieną ginkluotų Krumpeno raitinin­ kų apsuptyje Brunkeberge vyko Luomų susirinkimas, turėjęs Kristi­ joną pripažinti teisėtu valdovu ir sosto įpėdiniu. Didikų taryba šį nuolankumo žingsnį jau buvo žengusi išvakarėse, taip prarasdama kovo mėnesį išsikovotą padėtį.

Ba l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

66

Kerštingasis arkivyskupas Gustavas Trolle laukė progos atsigrieb­ ti už skriaudas. Trims dienoms praėjus po karūnavimo ceremonijos, kaip ataskaitoje Gustavui pasakoja to įvykio liudininkai - trys Upsa­ los kanauninkai, - arkivyskupas išsakė savo skundą karaliui: Netrukus karalius išėjo, o taryba iki vėlios nakties nagrinėjo šiuos skundus. Paprašius įnešti šviesas, nešini žvakėmis ir žibintais įėjo Clausas Bille ir Sorenas Norby lyg Judas Iskariotas, ieškantis Kristaus, kad jį išduotų, o kanu su jais žiauriojo karaliaus įsakymu sugužėjo didelis būrys ginkluotų vyrų ir apsupo visą menę.7

Kitą dieną karaliaus sušauktas ypatingasis prelatų teismas paskel­ bė nuosprendį. Niūrią lapkričio popietę aikštėje prie pilies buvo nu­ kirsdinti aštuoniasdešimt du asmenys, o jų kūnai palikti gulėti kru­ vinuose grioviuose. Vėliau juos kanu su ekshumuotais Steno Sturės Jaunesniojo ir jo sūnaus palaikais už miesto sienų sudegino. Egzeku­ cijos vykdytos ir Suomijoje, taip pat pakeliui, karaliui grįžtant į Da­ niją. „Kruvinoji pirtis” kelia nesibaigiančius istorikų nesutarimus. Karš­ tai ginčijamasi dėl pagrindinių šio įvykio dalyvių motyvų, kaltinimų kilmės ir nuosprendžio teisėtumo. Galimas dalykas, kad Trollės skun­ dų Kristijonas II griebėsi kaip įrankio nugalėti Sturės šalininkus, ta­ čiau siekęs įvesti karūnos paveldėjimo teisę ambicingasis kunigaikš­ tis vargu ar galėjo norėti sugrąžinti buvusią galią valdžios ištroškusiam pagarsėjusiam kietaširdžiui intrigantui. Kaip eretikų byla (tuo Trol­ le kaip tik ir kaltino savo priešininkus) kanonų teisės požiūriu buvo labai neteisėta. Apsispręsta, matyt, per parengiamąjį tyrimą, kai Ste­ no Sturės našlė papasakojo apie luomų sąmokslą 1517 metais. Tuo ir buvo pasinaudota kaltinime, esą sąmokslininkai vienijęsi turėda­ mi tikslą pasipriešinti popiežiaus valdžiai. Egzekucijomis buvo paša­ linti ne tik svarbiausieji Sturės šalininkai, bet ir keli tarybos nariai 7 Hildebrand E. „Dokumenter rili Stokholm blodbads forhistoria”, Historisk Tidskrift, 1918, 3 8 : 118-119.

Ordi no žl ugi mas

1 4 9 2—1 5 5 8 m e t a i s

67

bei vyskupai. Išrinktos aukos mažai atitiko teismo sprendimą, ir bū­ tent tai duoda pagrindo manyti, jog Kristijonas, jei ir nekurstė šio proceso, tai bent matė jame galimybę atsikratyti esamų ar įsivaiz­ duojamų priešų.8 Nesvarbu, ar Kristijonas buvo tik lojalus kraujo ištroškusio arki­ vyskupo budelis, ar negailestingas oportunistas, - jo reputacija buvo sutepta. Jaunojo Gustavo Vazos šalininkai visu balsu šaukė apie „kru­ vinojo tirono ir nekrikšto” karaliaus Kristijono piktadarybę. Gusta­ vas, tolimas Sturės šeimos giminaitis, 1518 metais Danijoje buvo paimtas įkaitu, tačiau kitais metais ištrūko iš kalėjimo ir pasitraukė į Liubeką. Nors šio miesto priešiškumas Danijai ir nebuvo išblėsęs, bet Kristijono svainis imperatorius Karolis V buvo pakankamai įbau­ ginęs biurgerius, taigi šie išmintingai vengė vaidytis su Danija. 1520 metų pavasarį Gustavas išvyko iš Liubeko. Iš pradžių kvietimas su­ kilti buvo nesėkmingas, bet vėliau Sturės klaną visuomet palaikę Dalarnos valstiečiai į jo raginimus atsiliepė. Iki 1521 metų vasaros Gus­ tavo kariuomenė užkariavo Upsalą, o pats Gustavas, aristokratų remiamas, buvo išrinktas regentu. Karo persilaužimas įvyko 1522 metais, kai Kristijonas II, nepaisydamas susitarimo, padidino Zun­ do mokestį ir tuo užrūstino Liubeką, o šis, baimindamasis didelių Danijos karaliaus užmojų įkurti Skandinavijos pirklių bendrovę, pa­ rėmė Švedijos sukilėlius. Kristijonu nepatenkinti Danijos didikai su­ kilo ir 1523 metų kovo mėnesį karaliumi išrinko jo dėdę Holšteino grafą Frederiką. Po trijų mėnesių Švedijos didikų taryba paskelbė Gustavą Vazą karaliumi. Balandžio mėnesį Kristijonas pabėgo į Ny­ derlandus, bet ten taip ir nesulaukė savo svainio pagalbos. Grėsmė, kad ištremtasis Kristijonas mėgins susigrąžinti Danijos bei Norvegijos karūną, suartino du naujuosius Šiaurės suverenus. Vieningas buvo ir jų troškimas atsikratyti Liubeko pančių, nors tai ir 8 Roberts, The Early Vasas, 1968, p. 16-18, 478. Be Robertso atpasakojamo dides­ nio darbo apie kruvinąją pirtį, galima paminėti C. Weibull ir N. Skyum-Nielsen straipsnius leid. Scandia, 1969, p. 272-352; 1970, p. 121-150; 1971, p. 248270.

B a l t i j o s Šal ys v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

68

labai padėjo, tiems dviems vyrams tapti karaliais. Iš pradžių rėmęs Frederiko siekį užimti Švedijos sostą, Liubekas greitai suprato, ką reikštų sąjungos iširimas; taigi iškilmingų mišių 1523 metų birželio 7 dieną išvakarėse Strangnas katedroje karaliumi paskelbto Gustavo Vazos garbei greta stovėjo du Liubeko miesto atstovai. Naujasis Šve­ dijos karalius Liubekui darė didelių nuolaidų. Pirmuosius aštuone­ rius valdymo metus jis stengėsi atsilyginti miestui už paramą, bet mėgino ir kaip nors apsaugoti savo šalies ūkį nuo nuolatinio šio Han­ zos miesto spaudimo. Frederikui tuo tarpu labai reikėjo, kad Liube­ kas padėtų susidoroti su klastinguoju Kristijono II vadu Sorenu Norby, kuris slapstėsi Gotlando saloje, pavertęs ją kaperių rojumi. 1524 metais švedai jo išvaryti nepajėgė, bet Liubekas per pirmąjį dviejų karalių susitikimą Malmėje rado būdą išspręsti reikalą, taip erzinusį Gustavą Vazą. Sorenas Norby privalėjo atiduoti savo leną ir išvykti iš salos, bet jis nepanoro paklusti. 1524-1525 metų žiemą praleido rengdamas sąmokslus drauge su švedų priešininkais. Galiausiai 1526 metais liubekiečiai tiek rūpesčių kėlusį Norbį nugalėjo jūroje ir pri­ vertė bėgti, bet prieš tai šis dar suspėjo sukurstyti Kristijono II šali­ ninkų - sunkia naujų mokesčių našta pasipiktinusių valstiečių - su­ kilimą Skanėje ir kurį laiką piratavo Blekingės uostuose. Gustavą Vazą taip pat slėgė rūpesčiai. 1525 metų rudenį karalius pats turėjo vykti į Dalarną nuslopinti ten brendusį maištą. Po aštuo­ niolikos mėnesių už sąmokslą prieš karalių buvo nubausti du Sturės šalininkų vadai. Gustavui Vazai Dalarnoje teko užgniaužti ir kitą maištą, kuriam vadovavo Nilsu Sture apsišaukęs jaunuolis. Pagrin­ dinis valstiečių nepasitenkinimo šaltinis buvo didelė mokesčių naš­ ta, kurią karalius uždėjo, norėdamas susimokėti savo skolas. Visų šių rūpesčių akivaizdoje karalius laikėsi šauniai. 1527 metais Gustavas Vaza Vasteras mieste sušaukė Riksdagą ir pateikė ilgą pasiūlymą, ku­ riame skelbė nesiimąs atsakomybės už laikotarpio sunkumus, ir nu­ kreipė luomų dėmesį į Bažnyčios turtus. Kalbą baigė grasinimu atsi­ statydinti. Konflikto galimybė ir nekenčiamo Gustavo Trollės bei karaliaus Kristijono sugrįžimo perspektyva greitai įtikino luomus ir šie pateikė nemažai pasiūlymų, kurie buvo įtraukti į galutinį Riksda­

Or d i no ž l u g i ma s

14 9 2 - 1 5 5 8 me t a i s

69

go susitarimą. Luomai garantavo karaliui paramą, jei kas mėgintų jį išduoti. Bažnyčios galia buvo gerokai apkarpyta: vyskupų pilys turė­ jo pereiti karūnai, kaip ir katedrų bei vyskupijų pajamų „pertekliaus našta”. Didikai palaikė šias priemones, kadangi viena Susitarimo są­ lygų leido visą nuo 1454 metų Bažnyčiai dovanotą turtą donatorių šeimoms susigrąžinti nemokant už jį jokios kompensacijos. Susitari­ mo apibendrinimu Gustavas pasiekė dar daugiau: karaliui buvo leis­ ta kištis į dvasininkų skyrimo reikalus, be to, karūna gavo teisę imti daugelį piniginių baudų, kurias ligi to laiko susirinkdavo bažnyčių teismai. 1528 metais Gustavas buvo karūnuotas ir karūnacijos prie­ saikoje pažadas saugoti Bažnyčios teises ir tuną buvo pabrėžtinai pra­ leistas.9 1527 metais Gustavui labiausiai rūpėjo sunaikinti Bažnyčios ga­ lią ir išdalyti jos tunus; į Susitarimą įtrauktas įsakymas dvasininkijai skelbti vien Dievo žodį nieku gyvu nebuvo kategoriškas Švedijoje vos pradėjusio sklisti tikėjimo įtvininimas. Reformacija labiau buvo paplitusi Danijoje, ypač tose kunigaikštystėse, kuriose Frederiko sū­ nus Kristijonas atvirai gynė naująjį tikėjimą. 1533 metų balandį mi­ rus Frederikui, kilo rimta krizė ir karas, kuriam turėjo reikšmės reli­ ginis Baltijos valstybių susiskirstymas. Bijodamas Kristijono II įsiveržimo į Norvegiją 1531 metų pabaigoje, Frederikas buvo suda­ ręs naują sąjungą su Liubeku, kuria šis Hanzos miestas tikėjosi užda­ ryti Zundo sąsiaurį jo konkurentams olandams, pinigais rėmusiems Kristijono sugrįžimą. Karinė Kristijono kampanija baigėsi nesėkme. 1532 metų vasarą jis sutiko derėtis su savo dėde, o pastarasis, nepai­ sydamas pažado garantuoti giminaičio saugumą, jį įkalino. Nelai­ mingasis Kristijonas buvo uždarytas į vienutę Sonderborgo pilyje, tačiau nuolatinėje politinio netikrumo atmosferoje potenciali jo grės­ mė išliko. Nei Frederikas I, nei Gustavas Vaza nenorėjo nusileisti Liubeko reikalavimui nutraukti prekybą su olandais. Tarp Švedijos ir šio 0 Roberts, op. cit., p. 75-84. Reformacija Švedijoje plačiau nagrinėjama ketvirtame šios knygos skyriuje.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

70

Hanzos miesto, kurį dabar valdė protestantų frakcija, vadovaujama Jūrgeno Wullenweberio, 1533 metais įsiplieskė prekybinis karas, o tų metų rugsėjį Danijos taryba sudarė gynybos sąjungą su Nyderlan­ dais. Konservatyvieji tarybos didikai atidėliojo Frederiko įpėdinio rinkimus, nes luomai negalėjo apsispręsti dėl kandidato. Kopenha­ gos ir Malmės biurgeriai, remdami įkalintąjį Kristijoną, sukilo. Juos palaikė liubekiečiai, kurių vadas grafas Kristupas Oldenburgietis įsi­ veržė į Daniją. Į šį grasinimą Danijos taryba atsakė pasirašydama aljansą su Gustavu Vaza, kuriam karingieji liubekiečiai taip pat gra­ sino. Mogenso Goye vadovaujami Jutlandijos didikai kreipėsi į ku­ nigaikštį Kristijoną siūlydami Danijos sostą, jeigu šis pasižadėtų reli­ giniuose reikaluose laikytis santūriai. Dar dvejus metus truko vadinamasis „Grafų karas”, ir tik tada Kristijonas III galėjo pasiskelbti tikruoju savo karalystės valdovu. 1534 metų pabaigoje Liubekas su­ darė paliaubas su Kristijonu III, kurio pajėgos Holšteine buvo smar­ kiai užblokavusios Travės upės žiotis. Sukilusieji Jutlandijos valstie­ čiai, rėmę įkalintąjį Kristijoną, buvo palikti likimo valiai ir negailestingai sutriuškinti. Švedų pajėgos išvalė Skanę, o 1535 metų vasarą Liubeko laivynas patyrė sunkų pralaimėjimą jūrų mūšyje su jungtiniu Švedijos, Danijos ir Prūsijos karo laivynu. 1535 metų rug­ pjūtį Wulenweberio frakcija buvo nuversta, o sugrąžintoji taryba mal­ davo taikos su Kristijonu III. Galų gale 1536 metų vasarą Kristijo­ nui III pasidavė ir Kopenhagos bei Malmės miestai. Kristijonas apdairiai sudarė trejų metų paliaubas su Nyderlandų regentu ir pri­ sijungė prie antiimperiškosios Šmalkaldų lygos, taip tikėdamasis ap­ sisaugoti nuo buvusio karaliaus Kristijono šalininkų puolimo. Grafų karas turėjo keletą svarbių pasekmių. Buvo smarkiai pa­ kirstas Liubeko autoritetas bei jo galimybė ekonomiškai silpniems šiaurės kaimynams diktuoti sąlygas; net jeigu šis miestas ir sugebėjo daryti didelę įtaką Švedijos prekybai, jis nebegalėjo išsaugoti tų pri­ vilegijų, kurias 1523 metais jam buvo suteikęs Gustavas Vaza. Sun­ kūs karo su Danija ir olandais padariniai konservatyviąją tarybą 1528 metais privertė pritarti šešiasdešimt keturių komisijos įsteigimui, bet šią komisiją netrukus užvaldė Wulenweberio frakcija. Aišku, Wu-

Or d i no ž l u g i ma s

1 4 9 2 —1 5 5 8 me t a i s

71

lenweberis ir jo šalininkai nebuvo plačiųjų gyventojų sluoksnių už­ tarėjai. Pats Wulenweberis buvo vyresnysis Novgorodo verslininkų klubo narys, o dauguma jo rėmėjų užėmė aukštą socialinę padėtį ir buvo nepatenkinti stiprėjančia aristokratijos įtaka miesto reikalams. Kad ir neilgai trukusi, jų pergalė 1533 metais mieste įtvirtino liute­ ronų tikėjimą, lygiai kaip ir Kristijono III įžengimas į sostą Danijo­ je. Pasinaudojęs pilietiniu konfliktu, Kristijonas suėmė jam priešiš­ kus dvasininkus, o jų žemes konfiskavo. 1539 metų įsaku Danijoje buvo įtvirtintas protestantizmas. Tais pat metais Švedijoje karaliaus dekretu Bažnyčia tapo pavaldi valstybei, nors pats karalius tikėjimo dalykuose laikėsi išsisukinėjimo politikos. Abu monarchai buvo la­ bai įsitraukę į savo valdžios ir finansinės padėties stiprinimą. Uoli bažnyčios vyriausiojo intendanto Georgo Normano (jį galima būtų laikyti Thomo Crormvellio antrininku Gustavo Vazos karalystėje) veikla 1542 metais Smalande išprovokavo sukilimą, kuriuo siekė pa­ sinaudoti gausūs karaliaus priešai užsienyje. Nuogąstavimais dėl už­ sienio šalių įsiveržimo karalius pasinaudojo 1544 metų riksdage, kad įtikintų tarybą ir didikų luomą pripažinti sosto įpėdinystės teisę, ir taip Švedija tapo paveldimąja monarchija. Kristijono III kancleris Johanas Friisas padarė nemažai svarbių administracinių bei teisinių reformų ir karūnai sugrąžino daug nusavintų lenų. Miestai taip pat pateko į griežtesnę finansinę karaliaus priežiūrą. Tačiau Kristijono, kaip ir jo tėvo, sostas labai priklausė nuo didikų, todėl karalius darė šiam luomui tokių nuolaidų handfiestning, dėl kurių choleriškąjį Šve­ dijos karalių būtų ištikusi apopleksija. Vidaus politiniai įvykiai ir bendrų priešų grėsmė vertė abu valdo­ vus suartėti. 1541 metais Bromsebro mieste jie pasirašė gynybinę sutartį penkiasdešimčiai metų. Keli šio susitarimo punktai buvo pa­ likti iš suirusios unijos laikų. Taigi, jei kurios nors iš šių dviejų kara­ lysčių valdiniai susivaidydavo su karaliumi ir būdavo ištremiami, tai šioms byloms spręsti būdavo skiriami teisėjai iš abiejų karalysčių. Kristijonas III, prisiekęs Habsburgų priešininkas, Europoje kilus di­ desniems konfliktams Švediją norėjo matyti savo sąjungininke. Da­ nijos iniciatyva 1542 metais Prancūzija ir Švedija sudarė sąjungą, o

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

72

Švedija buvo priimta į Šmalkaldo lygą. Vėlesniuose imperatoriaus ir jo priešininkų nesutarimuose Švedija beveik nedalyvavo, o Gustavas Vaza atsisakė siųsti atstovą į 1544 metais Špajeryje vykusias taikos derybas. 1542 metais uždarę Zundo sąsiaurį olandams, danai turėjo sutikti, kad abi pusės sugrąžintų viena kitos pagrobtas prekes ir lai­ vus, ir vėl leisti olandų laivams plaukioti Zundu. Be to, Kristijonas III buvo priverstas palengvinti Sonderborgo pilies kalinio gyvenimo są­ lygas, todėl 1546 metais jis su Kristijonu sudarė sutartį, kuria pasta­ rasis atsižadėjo pretenzijų į tris šiaurės karalystes tiek savo, tiek ir savo įpėdinių vardu, gavo už tai piniginę kompensaciją ir iki pat mirties 1559 metais gyveno garbingoje tremtyje Kalundborge. Tai, kad Kristijonas liko gyvas, o jo duktė su vyru palatinu Fryd­ richu energingai agitavo prieš Gustavą Vazą, privertė pastarąjį pasi­ skelbti Švedijos valdovu, nors Danijos karaliai niekuomet tos teisės iki galo nepripažino. Kadangi nuverstasis karalius buvo gyvas, nei Frederikas I, nei Kristijonas III nenorėjo rizikuoti prarasti Danijos sostą, todėl vaikėsi iširusios unijos chimerą. Atrodo, kad Kristijonas III ypač troško palaikyti 1541 metų Bromsebro susitarimą, nors įtarusis Švedijos karalius užsispyręs siekė likti savarankiškas. Ilgas sąlyginai draugiškų šių dviejų karalysčių santykių laikotarpis truko iki jų val­ dovų mirties —Kristijonas III mirė 1559 metais, o po metų mirė ir Gustavas Vaza, tačiau tuomet jau buvo beprasidedąs įtemptas karų Šiaurryčių Europoje laikotarpis. Kai kuriais atžvilgiais Danijos ir Šve­ dijos istorija pirmojoje XVI amžiaus pusėje panaši į vienos periferi­ nės Europos valstybės istoriją, kurios valdovas taip pat siekė sutram­ dyti Bažnyčią ir stiprinti savo valdžią. Iš tikrųjų Gustavas Vaza temperamentu ir būdo bruožais priminė Henriką VIII - irzlus, per­ nelyg įtarus, energingas ir gabus, kartais persistengdavo ir darydavo klaidų, dėl kurių aplinkiniai patirdavo nemalonumų. Abu šie žmo­ nės buvo išdidžios ir valdingos prigimties. Gustavo Vazos atsakymas Suomijos Lappvesi srities valstiečiams, reiškusiems nepasitenkinimą dėl didelių mokesčių („Mus stebina, jog rūpinatės tais dalykais, į kuriuos jums visai nederėtų kištis. Privalėtumėte žinoti, jog mes esa­ me jūsų tikrasis valdovas ir šeimininkas, ir valdymo reikalai priklau­

Ordi no ž l ugi mas

1 4 9 2—1 5 5 8 me t a i s

73

so mums, o ne jums”) primena Henriko VIII pykčio protrūkį, kurį sukėlė „netašytų prasčiokų” įžūlumas Linkolnšire 1535 metais.10Ta­ čiau tuo jų panašumas ir baigiasi. Nors Gustavas Vaza buvo išsilavi­ nęs, Henrikas VIII intelektu bei meniniais sugebėjimais buvo už jį kur kas pranašesnis; šiuo požiūriu Kristijonas II labiau atitiko talen­ tingo Renesanso epochos kunigaikščio įvaizdį. Grubus, šiurkštus Šve­ dijos dvaras (dar šiurkštesnės dvariškių manieros) buvo visiška prie­ šingybė rafinuotajam Whitehallui. Šiaurinėse karalystėse reformacija plito kur kas lėčiau ir religinės nesantaikos buvo nepalyginti mažiau. Apskritai Vazų ir Oldenburgų dinastijos turėjo spręsti visai kitokio pobūdžio bei masto socialines problemas nei Tiudorai Anglijoje. Ne­ paisant valdų dydžio, Danijos-Norvegijos ir Švedijos-Suomijos val­ dovai tebuvo kuklūs kunigaikščiai, neturėję didelių išteklių ir derlin­ gų žemių, klestinčių miestų ir pakankamai žmonių, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo ambicijas. Šie skirtumai buvo viena priežasčių, dėl kurių suskilo trijų šiaurės karūnų sąjunga. Ne vieną kaną Danijos karaliai paprasčiausiai nepa­ jėgė sutelkti pakankamų karinių pajėgų, kurios būtų padėjusios įsi­ tvirtinti Švedijos soste, todėl jiems tekdavo griebtis ilgai trunkančių derybų. Sėkminga Kristijono II kampanija brangiai atsiėjo, ir kara­ liaus mėginimas padengti jos išlaidas sukėlė vidaus neramumus ir atstūmė Liubeką, suvaidinusį lemiamą vaidmenį nuverčiant Kristi­ joną. Hanzos miestai sužlugdė Oldenburgų pastangas įsigalėti Šve­ dijoje. Sąjunga, iš dalies vinusi iššūkiu Hanzos miestų viešpatavi­ mui, suteikė puikią progą Vendų miestams (ypač Liubekui) įsigalėti Skandinavijoje. Hanzos miestai, be abejonės, padėjo regentams stip­ rinti Kopenhagos monarchų pastangas išlaikyti sąjungą. Tik kelis kartus Danijos monarchams pavyko pasiekti, kad Hanzos miestai neprekiautų su Švedija, kaip atsitiko paskutiniaisiais Jono karaliavi­ mo metais, ir didelių sunkumų dėl to patyrusius švedus priversti bent jau derėtis. Taigi Švedijos regentai Hanzos miestais naudojosi kovoje prieš 10 Schybergson, op. cic., t. 1, p. 263.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

74

Oldenburgus. Stiprėjant šiai kovai, Danijos karaliai ieškojo Rusijos paramos. 1493 metais karaliaus Jono sudaryta sąjunga su šia valsty­ be nieko gera neatnešė, nes Ivano III netenkino vien lojalaus kitos šalies karaliaus teisų gynėjo vaidmuo, o Jonas nesirengė atsisakyti Suomijos pasienio teritorijų. Rusijos puolimo grėsmė Stenui Sturei suteikė progą stiprinti savo padėtį ir tikrai davė suprasti, bent jau tiems, kurie turėjo valdų Suomijoje, jog karalius pasinaudos gresian­ čiu pavojumi iš Rytų, kad priverstų pritarti jo reikalavimams. Rusijos grėsmė, matyt, buvo viena priežasčių, vertusių išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos uniją; Jono ir jo įpėdinio susitarimai su Mask­ vos didžiąja kunigaikštyste neskatino Švedijos ir Suomijos didikų pritarti sąjungai su Oldenburgais.11 Švedijos unionistų pagrindinis tikslas buvo per tarybą išsaugoti aristokratų įtaką; jiems nepatiko kvazimonarchinės Sturės pretenzijos, tačiau ir Kristijono II monar­ chinis valdymo būdas nebuvo priimtinas. Kristijonas mėgino sąjun­ gą primesti jėga, jo pagalbininkai buvo Didrikas Slaghekas ir Gusta­ vas Trolle, abiejose šalyse baimę ir neapykantą kėlę žmonės. Danijos karalius negalėjo pasikliauti savosios diduomenės parama taip kaip Zigmantas Augustas, kurį 1369 metais sudarant Liublino uniją labai palaikė Lenkijos bajorai. Nėra abejonės, kad 1520 metų įvykiai Stok­ holme nuskambėjo kaip laidotuvių varpai sąjungos idėjai, nes su­ griovė pasitikėjimą ne tik karaliumi, bet ir stipriausia unionistų figū­ ra arkivyskupu Trolle. Bažnyčios vyresnieji buvo aistringiausi unijos šalininkai. Žudynių Stokholme ir kitose vietose barbariškumas su­ jaukė Bažnyčią ir ši liko bejėgė pasipriešinti, kai 1527 metais iškilo grėsmė jos turtui bei privilegijoms. Naujajai tvarkai pasipriešinusieji buvo pasmerkti likusį gyvenimą praleisti tremtyje. Bažnyčia tapo nuo­ lankia valstybės tarnaite ir nė vienam po Gustavo Vazos valdžiusiam monarchui kaprizingieji prelatai rūpesčių nebekėlė.1 11 Apie Suomijos padėtį ir reikšmę Sturės dinastijai žr. Suvanto, op. cit., p. 300-309, 325-331 (santrauka vokiečių k.) ir Pohjolan-Pirhonen H. Suomenpoliittinen asema pohjoismaisen union in loppuvaiheissa 1512-1523 Historiallisia Tutkimuksia 40. Helsinki, 1953, p. 31-55, 410-416 (santrauka vokiečių k.).

Ordi no ž l ugi mas

1 4 9 2—1 5 5 8 m e t a i s

75

LIVONIJOS KLAUSIMAS

Liuteronų tikėjimo įvedimas Prūsijoje neabejotinai sukėlė atgar­ sių ir už neseniai sekuliarizuotos kunigaikštystės ribų. Paskutinysis didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas von Hohenzollernas naująją bažnytinę tvarką įvedė palyginti lengvai, nesu­ sidūręs su dideliu ordino riterių ar dvasininkų pasipriešinimu, tačiau susikirto su Vokiečių ordino magistru ir imperatoriumi. No­ rėdamas išsaugoti savo padėtį, Albrechtas turėjo įsivelti į diplomati­ nę ir politinę intrigą, kuri dar labiau destabilizavo jau ir taip silpną Livonijos valstybės santvarką. Smarkūs Livonijos vyskupų, jų vasalų ir miestų konfliktai, Rygos arkivyskupo ir ordino magistro vaidai Prūsijos kunigaikščiui teikė pakankamai progų gaudyti žuvį drums­ tame vandenyje. 1525-aisiais reformatų tikėjimo šalininkai jau buvo įsitvirtinę Ry­ goje ir skverbėsi į Revelį bei Dorpatą. Tolesnė reformacijos įsigalėji­ mo eiga labai priklausė nuo kaimo diduomenės noro palaikyti mies­ tus kovoje prieš vyskupiją. 1522 metų Valmieroje buvo sudaryta neformali miestų ir vyskupijų vasalų sąjunga, siekusi apsaugoti savo privilegijas nuo Revelio ir Dorpato vyskupo Johanno Blankenfeldo siekių. Pasaulietiniai luomai nepakluso vyskupo reikalavimui skelbti Livonijoje popiežiaus bulę ir Vormso ediktą, pasmerkusius Lutherį bei jo darbus. Jie vadovavosi ne religiniais įsitikinimais, bet taip grei­ čiau išreiškė savo nusistatymą prieš klerikalizmą: jį aiškino tuo, jog ne popiežiaus draudimai, o pasaulietiškas kalavijas padėjo užkariauti Livoniją.12Praėjus dvejiems metams nuo to laiko, kai Blankenfeldas buvo išrinktas Rygos arkivyskupu, ši sąjunga buvo atnaujinta. 1524 metų rugpjūtį Ryga atsikratė priklausomybės nuo vyskupo ir krei­ pėsi į ordino magistrą su prašymu tapti vienvaldžiu miesto valdo­ vu. Popiežiaus kurijoje gerai įvaldęs intrigų ir dviveidystės meną, 12Arbusow L. Die Einfuhrung drr Reformation in Liv-Est- und Kurland (perspausdin­ tas leid.). Aalen, op. cit., p. 221-222. Wirtram R. „Die Reformation in Livland”, in Wittram R. (leid.) Baltische Kirchengeschichte. Gottingen, 1956, p. 38.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

76

Blankenfeldas siekė įvaryti pleištą į miestų ir vyskupijų vasalų sąjun­ gą. 1524 metų rudenį jis nustojo kovojęs su savo vasalais dėl išmari­ nk) lenų turto susigrąžinimo bei kitų ginčytinų teisių, panašiai pasi­ elgė ir Oselio vyskupas. Šis žingsnis susilpnino sąjungą, tačiau Blankenfeldo padėčiai pa­ vojus tebegrėsė. Jis buvo įtariamas, ir ne be pagrindo, prekybiniais ryšiais su rusais, o 1525 metų sausio mėnesį kilo konfliktas su Dor­ pato magistratu. Antra vertus, Livonijos diduomenės susirūpinimą kėlė valstiečių neramumai Vokietijoje, didikai skundėsi, jog tarp vals­ tiečių iš miestų plinta pavojingos reformatų idėjos. Kurstantys Sylvesterio Tegetmeierio, kurį Rygos delegacija 1525 metų liepą prista­ tė į Susirinkimą, pamokslai galėjo persverti jėgas reformacijos naudai. Plettenbergas įspėjo Tegetmeierį, kad šis nekurstytų maišto. Jo pa­ moksluose pagal Matą 19, 27-29 ir 21,13 buvo akivaizdžiai puola­ mi vyskupai, taigi liepsningi jo žodžiai užtraukė Hariumo ir Virumo didikų pyktį, ir šie apšaukė Tegetmeierį minios kurstytoju bei išda­ viku. Verčiamas trauktis, Tegetmeieris atvirai sakė pamokslus, iš Izaijo knygos (1, 23) cituodamas tokias eilutes: „Tavo vadai yra sukčiai, vagių bičiuliai.”13Miestus sąjungininkai paliko vienus ir susitarė su vyskupais bei magistru uždrausti toliau keisti Bažnyčią. Nepaisant to, kad jau įgyvendintosioms reformoms buvo leista galioti, dėl Su­ sirinkimo daugumos sprendimo miestai, kuriuos jau ir taip spaudė radikalius pamokslus uždraudęs Hanzos susirinkimo sprendimas, tapo izoliuoti. Radikaliosios reformacijos bangos jau buvo išplitusios už Livonijos miestų sienų, tad magistrato perspėjimai, matyt, nebetu­ rėjo didelės reikšmės. Šių miestų reformacijos šalininkai neišsigando 1525 metų Susirinkimo sprendimų - Blankenfeldo areštas metų pa­ baigoje, įtarus jį išdavikiškais prekybos ryšiais su Rusija, atitraukė visuomenės dėmesį nuo evangelijos skelbėjų darbų, - tačiau miestai privalėjo ieškoti kitų sąjungininkų. 13 Arbusow, op. cit., p. 438-443. Packull W. „Sylvester Tegetmeier, father of the Livonian Reformation: A fragment of his diary \ JournalofBaltic Studies, 1983, 14: 348-353.

Ordi no ž l ugi mas

1 4 9 2—1 5 5 8 m e t a i s

77

Čia svarbų vaidmenį suvaidino Rygos miesto sekretorius Johannesas Lohmūlleris. 1525 metų Susirinkimo išvakarėse Lohmūlleris krei­ pėsi į Plettenbergą atšaukdamas dvasininkų luomo siekius rūpintis pa­ saulietiniais dalykais ir paskatino magistrą pasiskelbti Livonijos valdovu.14Lohmulleris beveik nepuoselėjo vilčių, jog Plettenbergas no­ rės imtis tokių pareigų. Miestams pralaimėjusi 525 metų Susirinkime jis pradėjo derybas su Prūsijos kunigaikščio pasiuntiniais. Išsigandęs, kad miestai gali pakliūti į Prūsijos protektoratą, ir nepasitikėdamas vyskupu, Plettenbergas ėmė veikti. 1525 metų rugsėjo mėnesį jis suti­ ko tapti Rygos valdovu. Šiam miestui buvo suteiktos privilegijos, o magistras leido Rygoje laisvai išpažinti liuteronų tikėjimą. Atrodė, jog Blankenfeldo areštas dar kaną atvėrė magistrui gali­ mybę įtvininti Livonijoje savo valdžią, kaip jį ir skatino pasielgti Rygos biurgeriai. Kurį laiką Plettenbergas, matyt, svarstė, ar žengti šį žingsnį. Vokiečių ordino magistrui 1525 metų spalio mėnesį rašyta­ me laiške jis pageidavo, kad dokumentuose būtų nurodomos jo re­ galijos „Livonijos valdovas ir kunigaikštis”15. Tačiau lemiamu mo­ mentu 1526 metų Susirinkime, matyt, baimindamasis susigretinti su reformatų tikėjimo miestuose šalininkais, senyvo amžiaus magist­ ras atsisakė pasiskelbti pasaulietiniu valdovu. Sumanusis Blankenfeldas vėl mėgino pasinaudoti proga ir ėmė slapta derėtis su magist­ ru. Antrajame Susirinkime 1256 metų liepą arkivyskupas susitaikė su Plettenbergu, ir prelatai priėmė magistro protektoratą. Blankenfeldas ėmėsi žygių, kad Plettenbergas taptų vyriausiuoju Livonijos valdovu ir užimtų laisvą ordino didžiojo magistro postą, tačiau šias intrigas galiausiai nutraukė jo mirtis 1527 metais Ispanijoje. Nors Plettenbergas ir netapo ordino valdovu, tačiau nuo 1526 metų jis pats ir jo įpėdiniai gavo imperijos kunigaikščio rangą. Taip Livonija tapo Šventosios Romos imperijos dalimi. 4 Qeudnau H. Livland im politischen Wollen Herzog Albrechts von Preussen, Leipzig, 1939, p. 14-16. 15 Dopkiewirsch H. „Die Hochmeisterfrage und das Livlandproblem nach der Umvvandlung dės Ordenlandes Preussen”, Zeitschrift fur Ostforschung, 1967, 16: 205.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

78

Šliejimasis prie imperijos Livonijos vidaus problemų neišspren­ dė, nesutrukdė jis ir hercogo Albrechto intrigų. Blankenfeldo įpėdi­ nis Thomas Schoningas įsipainiojo į slaptų reikalų su Prūsijos her­ cogu tinklą ir pasiekė, kad jo brolis Wilhelmas von Brandenburgas būtų išrinktas naujuoju arkivyskupo padėjėju - koadjutoriumi. Plettenbergo šalininkams Susirinkime nepasisekė sutrukdyti Vilhelmui įžengti Livonijon. Prūsijos pasiuntiniai miestuose ir tarp Kuršo bei Oselio didikų susirado galybę šalininkų. Tačiau Wilhelmas savo am­ bicingąjį brolį skaudžiai nuvylė. 1532 metais tarp jo ir Oselio vysku­ po kilęs konfliktas pasibaigė pirmojo nesėkme, taigi jo kaip arkivys­ kupo (šias pareigas Wilhelmas pradėjo eiti 1539 metais) pastangos įvesti liuteronų tikėjimą sužlugo, ryžtingai pasipriešinus ne tik kata­ likams, bet ir luomams, kurie baiminosi sekuliarizuotos valdžios įve­ dimo. 1546 metais Susirinkimas nusprendė, jog ateityje luomai pri­ valės pritarti svetimtaučio koadjutoriaus skyrimui. Praėjus dešimčiai metų šis sprendimas patyrė išbandymą. 1555 metų rudenį ligų iškankintas arkivyskupas įtikino riterių ordino susirinkimą koadjutoriumi paskirti Meklenburgo hercogą Kristupą. Buvo nuomonių, jog tai galėjo būti hercogo Albrechto plano dalis, kuria jis mėgino išprovokuoti vidaus konfliktą Livonijoje. Her­ cogo senjorui Lenkijos karaliui tai būtų suteikę progą įsikišti ir už­ valdyti Livoniją. Zigmantas Augustas, 1552-1553 metais slapta tar­ damasis su Prūsijos hercogu, išreiškė norą prijungti Livoniją prie savo žemių. Albrechtas norėjo rasti pagrindą Lenkijos intervencijai, nes taip tikėjosi įsitvirtinti Jogailaičių valdose. Jis vylėsi ir Danijos karaliaus Kristijono III paramos. Pastarajam Albrechtas suteikė vil­ čių atgauti Hariumą, Virumą ir Revelio miestą.16Livonijos luomai Kristupo paskyrimui pritarė, tačiau šis privalėjo sutikti su daugybe sąlygų. Be visų kitų dalykų, jis turėjo pasižadėti nesekuliarizuoti vys­ 16 Rasmussen K. Die livlandische Krise 1554—1561. Copenhagen, 1973, p. 28-33. Kitoks požiūris pateikiamas Gundermann I. „Grundzūge der preussisch-mecklenburgischen Livlandpolitik im 16 Jahrhundert”, Baltische Studien, 1996, 52: 43-44. Šias žemes Danija 1346 metais pardavė Ordinui.

Or d i n o ž l u g i ma s

1 4 9 2—1 5 5 8 me t a i s

79

kupijos, be to, neturėjo teisės sudarinėti sutarčių su Lenkijos kara­ liumi. Arkivyskupas ir kunigaikštis Kristupas šias sąlygas atmetė, o Lenkijos karalius jas denonsavo. Ordino magistras Heinrichas von Galenas su Vokietijos ir Švedijos karine pagalba surengė puolimą prieš arkivyskupą bei kunigaikštį Kristupą ir abu juos paėmė nelais­ vėn. 1556 metais įsižiebęs konfliktas Livonijai buvo lemtingas. Aki­ vaizdžiai pablogėjo santykiai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, bet Ivanas IV greičiausiai džiaugėsi galėdamas šią situaciją panaudoti Li­ vonijos spaudimui, grasindamas imtis prekybinių sankcijų ir vėl pri­ mindamas senąsias Rusijos pretenzijas dėl duoklės, kurią turėtų mo­ kėti Dorpato vyskupija. Ivanas pykosi ir su Lietuva, kurios atstovai 1553 metais atsisakė tituluoti jį caru. Didelis Rusijos laimėjimas bu­ vo Kazanės užkariavimas 1552 metais, bet Krymo totoriai ir toliau kėlė rimtą grėsmę pietryčių sienoms. Šis rūpestis, matyt, skatino Maskvos didžiąją kunigaikštystę 1556 metų vasario mėnesį siekti pra­ tęsti paliaubas su Lietuva. Ivanas neprieštaravo Zigmanto Augusto veiksmams Livonijoje, kuriuos vertindamas vienas apžvalgininkas iš­ kėlė mintį, jog Lenkijos karalius galėjo svarstyti taikų Livonijos pa­ dalijimą tarp šių dviejų valstybių valdovų.17Lietuvos bajorai nenorė­ jo karo su Rusija, nes būtų turėję pagalbos kreiptis į Lenkiją, o ši būtų iškėlusi reikalavimus sutvirtinti sąjungą. Po arkivyskupo ir her­ cogo suėmimo Zigmantas Augustas elgėsi atsargiai. Dėl arbitražo magistras kreipėsi į imperatorių Ferdinandą I, bet šis jį menkai teparėmė. Kristijonas III buvo linkęs ginčą išspręsti taikiai, todėl 1557 metų vasario mėnesį Danijos delegacija vedė derybas su Livonijos luomais dėl galimybės išspręsti klausimą kompromisu. Tačiau Zig­ mantas Augustas su tuo nesutiko ir ėmė telkti pajėgas prie Livonijos sienos. Naujasis magistras Wilhelmas von Fūrstenburgas šiam spau­ dimui pasidavė ir 1557 metų rugsėjį ratifikavo Pasvalio sutartį su 17Tiberg E. Zur Vorgeschichte dės Livlandischer Krieges. Die Beziehungen ztvischen Moskau undLitauen 1594—1562, „Studia Historica Upsaliensia 134”, Upsala, 1984, p. 9295.

Ba l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

80

lenkais. Arkivyskupas buvo sugrąžintas, o hercogas Kristupas tapo jo koadjutoriumi su sąlyga, jog nesieks arkivyskupijos sekuliarizavimo. Be to, buvo sudaryta karinė sąjunga prieš Rusiją, turėjusi įsigalioti pasibaigus visoms paliauboms su ta valstybe. Pasvalio sutartimi Livonija pateko į Lenkijos protektoratą ir pri­ valėjo paremti Lenkijos— Lietuvos veiksmus prieš Rusiją. Antra ver­ tus, danų istorikas Rasmussenas linkęs Pasvalio sutartį laikyti kom­ promisu, atspindinčiu Zigmanto Augusto kaip arbitro prestižą.IS *18 Karaliaus atsargumą galima būtų paaiškinti vidaus politikos sumeti­ mais. Nors Lenkijos seimas ir pritarė Zigmanto Augusto sprendi­ mui telkti pajėgas, bet jų nenoras veltis į Livonijos reikalus buvo akivaizdus. Pavyzdžiui, Lenkijos kancleris nuogąstavo, jog Livoniją priėmus į uniją, Lenkijoje-Lietuvoje sustiprės reformacijos šalinin­ kų jėgos. Lietuvos bajorai stengėsi neprileisti lenkų bajorų prie Livo­ nijos reikalų ir siekė sutrukdyti sąjungos tarp ordino ir Lenkijos su­ tarties pasirašymą 1558-1559 metais.19Livonijos požiūriu, Pasvalio sutartis, matyt, buvo šiek tiek daugiau nei šiurkštus priminimas, kaip smarkiai besivaidijančių luomų reikalai tapo priklausomi nuo išorės jėgų. Net jei Plettenbergas 1520 metais ir būtų apsisprendęs įkurti pasaulietinę valstybę, jai vis tiek būtų tekę ieškotis galingo siuzereno apsaugos, nes Livonija buvo pernelyg maža ir silpna, kad galėtų iš­ likti viena be niekieno pagalbos. Albrechtui von Hohenzollernui ne­ abejotinai pasisekė, kad jo senjoras buvo Lenkijos karalius, nes ne­ tvirti Jogailaičių karalystės saitai leido Prūsijos hercogams kontroliuoti vidaus padėtį ir galiausiai išsivaduoti iš Lenkijos pavaldumo. Plet­ tenbergas, nuoširdus viduramžiško tikėjimo visuotinės krikščiony­ bės imperijos idėja šalininkas, pasirinko nevykusiai, nes Šventoji Ro­ mos imperija taip ir neatsiliepė į beviltiškus Livonijos pagalbos šauksmus XVI amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Šios krizės metais IS Kirchner W. The rise of the Baltic ąuestion University of Delavvare Monograpfh Series 3. Newark, 1954, p. 205-206. Donnert E. Die livlandische Ordenritterstaat un of Russland. Der livlandische Krieg und die baltische Frage in der europdischen Politik 1558-1583. Berlin, 1963, p. 223 ir toliau. Rasmussen, op. cit., p. 88-89. 19 Ibid., p. 87. Tiberg, op. cit., p. 89. Dembkovvski, op. cit., p. 71-74.

Or d i n o ž l u g i ma s

1 4 9 2—1 5 5 8 me t a i s

81

išryškėjo prolenkiškoji partija, bet buvo jau per vėlu. 1559 metų rug­ pjūčio-rugsėjo mėnesiais Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Au­ gustas sutiko priimti Livoniją į savo globą, bet tik po to, kai jos žemes Rusijos kariuomenė jau buvo nuniokojusi, o Danija ir Švedija reiškė norą užimti Estijos teritoriją. XVI amžiaus šeštajame dešimtmetyje dekoracijos Europos teatro scenoje ėmė smarkiai keistis. Negalėdamas susitaikyti su nuolatiniu Bažnyčios skilimu, imperatorius Karolis V įgaliojo savo brolį Ferdi­ nandą 1555 metais sudaryti Augsburgo taiką. Šis religinis susitari­ mas sudaužė paskutines visuotinės Bažnyčios įkūrimo viltis. Karolis, nesugebėjęs pasiekti, kad Vokietijos kunigaikščiai jo sūnų Pilypą su­ tiktų laikyti sosto įpėdiniu, tais pat metais nusimetė savo pareigų naštą ir pasitraukė į Justo vienuolyną Estremaduroje. Imperatoriu­ mi tapo jo ištikimas, bet nepilno proto brolis Ferdinandas, tuo tarpu Pilypas paveldėjo nepasitenkinimo pritvinkusius Nyderlandus, kur XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje įsiliepsnojo pasipriešinimo Ispanijos valdžiai kova. XVI amžiaus viduryje Olandija būtiniausius maisto produktus gaudavo iš prekybos su Baltijos šalimis. Menkiausia kliūtis grūdų prikrautiems laivams praplaukti Zundo sąsiauriu į vakarus skaudžiai paveikdavo Olandijos žmonių gyvenimo lygį ir trikdydavo prekybą iš sandėlių Amsterdamo pirkliams. Dėl karo Baltijos kraštuose ir da­ nų 1565 metais uždaryto Zundo sąsiaurio Nyderlanduose smarkiai pakilo grūdų kainos ir ėmė stigti maisto. Dėl to kilo maištai ir plito pasipriešinimas regento valdymui. Vendų Hanzos miestai nepajėgė sustabdyti ar sukliudyti olandų laivams plaukioti Zundo sąsiauriu. Liubekas nebegalėjo pasitikėti kitų Šiaurės Vokietijos miestų para­ ma. Nesėkmingos buvo ir pastangos pripažinti Hanzos lygą; 1557 metais priimta konstitucija tiktai susistemino jau egzistavusius įstaty­ mus. Tačiau miestai susitarė įkurti bendrą fondą, ir 1566 metais buvo išrinktas jo generalinis sekretorius, arba sindikas. Rytų Baltijos kraštams Vendų miestai nebeturėjo politinės įtakos ir dažnai vaidi­ josi su Livonijos miestais dėl prekybos su Rusija. Prekyba su Rusija masino ir Anglijos pirklius, karalienės Marijos

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

82

valdymo laikais įkūrusius Maskvos bendrovę. Tačiau dideli jų lūkes­ čiai nepasiteisino, ir Ivano IV suteiktos privilegijos ilgainiui buvo apkarpytos, o Elžbietos laikų visuomenė gavo nemažai progų pažinti „barbariškąją Rusią” iš pasakojimų tų, kurie daugelį metų praleido caro valdomose žemėse.20Karalienę Elžbietą Maskvos kaimynai bom­ bardavo protestais, kaltindami Anglijos pirklius tuo, jog šie carui teikią ginklus ir amuniciją. Pavyzdžiui, 1559 metais Zigmantas Au­ gustas skundėsi: ... we knowe and feele of a surety, the Muscovite, enemy to all liberty under the heavens to grow dayly mightier by the increase if such things as be brought to the Narve, while not only wares būt weapons heeretofore unknowen to him, and artificers and arts be brought unto him: by meanes whereof he maketh himselfe strong to vanųuish all others... We seemed hitherto to vanųuish him onely in this, that he was rude of arts, and ignorant of policies. If so be that this navigation to the Narve continue, what shall be unknowen to him?21 (... mes žinome ir tikrai jaučiame, kad rusas viso pasaulio laisvės priešas, kasdien stiprėja, nes gauna tokių dalykų, kurie atplukdomi į Narvą, ir ne tik prekių, bet ginklų, kokių iki šiol ji nepažinojo; į ją plaukia amatininkai ir amatai, todėl ji darosi stipri nugalėti visus kitus... Iki šiol nugalime tuo, kad ji neturi meistrų ir neišmano politikos. Jeigu toks plaukiojimas į Narvą tęsis, ar liks kas nors, ko ji nežinotų?)

1547 metais Ivanas IV mėgino pasikviesti technikos meistrų iš Vakarų Europos, tačiau Livonijos miestai neleido caro pasiuntinių samdytiems žmonėms patekti į Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Šis įvykis Ivanui įrodė, kad tokiam spaudimui priėjimo prie jūros netu­ rinti jo valstybė pasipriešinti negali. 1554 metų derybose su Livoni­ jos miestais jis atkeršijo ir privertė pastaruosius leisti Novgorodo bei 20 Žr. Anderson M. Britam s discovery ofRussia 1553-1825, London, 1958 ir Willan T. The early history of the Russia Company 1553-1603, Manchester, 1956. 21 Hakluyt 1903, vol. 2. p. 486 apie kitą korespondenciją žr. Zins, England and the Baltic in the Elizabethan Era. Manchester, 1972, p. 44-46.

Or d i n o ž l u g i ma s

1 4 9 2 - 1 5 5 8 me t a i s

83

Pskovo pirkliams laisvai prekiauti su Livonijos gyventojais ar užsie­ nio pirkliais. Tačiau nėra pakankamų įrodymų daryti išvadą, kad 1357 metų derybose carui labiausiai rūpėjo prekybiniai interesai, nes svarbiausias čia buvo duoklės, kurią turėtų mokėti Dorpato vys­ kupija, klausimas. Paskutinysis su ordinu susijęs aktas Livonijoje buvo pasirašytas 1561 metų pabaigoje. Ordino vardu pasirašęs paklusnumo Lenkijos karaliui sutartį paskutinysis magistras Gothardas Kettleris Zigman­ to Augusto buvo paskirtas Kuršo kunigaikščiu. Praėjus trisdešimt šešeriems metams po Prūsijos ordino sekuliarizacijos, Vokietijos kry­ žiaus riterių atšaka Livonijoje nuėjo tokiu pat keliu. Tiesą sakant, toji dvasia, kuri buvo apėmusi ordino įkūrėjus, seniai jau buvo išga­ ravusi. Katalikų Bažnyčia politinių intrigų draskomoje Livonijoje suvyto ir išnyko. Paskutinieji ordino magistrai atvirai toleravo liute­ ronų tikėjimą, tačiau reikia pasakyti, jog po 1530 metų ir reformaci­ ja nebeįkvėpė naujo dvasingumo ar tikslo suvokimo tame tolimame ir izoliuotame Šventosios Romos imperijos avanposte gyvenusiems žmonėms. Kai kuriose Europos šalyse protestantizmas kaip karalių valdžios įrankis arba ideologija sprendžiant religinius konfliktus ga­ lėjo būti naudojamas tapatybei apibrėžti. Tačiau Livonijai tai nebu­ vo būdinga. Priešingai nei Prūsija, Livonijos konfederacija buvo su­ daryta iš pernelyg daug atskirų vienas kitam priešiškų elementų. Miestai nepasitikėjo ordino motyvais ir nuolat vaidijosi su vyskupi­ ja. Vyskupų vasalai šiuo atžvilgiu galėjo rasti bendrą kalbą su mies­ tais, tačiau tam trukdė kivirčai dėl prekybos ir tai, kad miestai teikė prieglobstį pabėgusiems valstiečiams. Kaimo diduomenė ir miestie­ čiai vieni kitiems tikrai nepuoselėjo šiltų jausmų. Įsilinksminę jau­ nieji didikai raiti siautėdavo Revelio gatvėse, dainuodami apie tai, kaip nurėš miestiečiams galvas ir užtvindys miestą kraujo upėmis: Wie willen dee Borger up dee Koppe schlan Dat Blodt schal up dee Straaten stahn.22 22 Kelch C. Lieflandische Historia, Frankfurr, Leipzig, 1695, p. 184.

B a l t i j o s š al y s v i d u r a m ž i ų p a b a i g o j e

84

Kilus valstiečių neramumams Vokietijoje, didikai žemvaldžiai bi­ jojo socialinių pasekmių, kurias galėjo sukelti reformacija, ir tai vi­ siškai išardė XVI amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje sudarytą politinę sąjungą, nukreiptą prieš vyskupą Johanną Blankenfeldą. Po 1525 metų Luomų susirinkimo reformaciją Livonijoje skleidė her­ cogo Albrechto įgaliotiniai, kurie klientūrą savo valdovui rinko iš kaimo diduomenės tarpo ir toliau griovė magistro autoritetą. Ištikus krizei, konfederacija lyg iš atskirų gabalėlių sudėliota mozaika suby­ rėjo, o atskiros jos dalelės mėgino gelbėtis kaip kuri išmanė.

ANTRA DALIS

Livonijos karai

KETVI RTAS SKYRI US

Naujosios srovės

ŠVIETIMAS IR KULTŪRA

Šiaurės kraštai pietinių platumų europiečiams visuomet atrodė šalti, grėsmingi ir nepatrauklūs. 1512 metų kovo mėnesį į Daniją dery­ boms su karaliumi Jonu atvykę prancūzų pasiuntiniai rado šaltą, snie­ go sukaustytą šalį. Baisus šaltis užgriuvo prancūzus, o plačiomis ir keistomis lokenomis apsisiautusių jų šeimininkų išvaizda dar labiau glumino. Praėjus beveik šimtmečiui Renė Descartes savo draugui liūdnai guodėsi, jog Stokholmas, į kurį atvyko ambicingosios kara­ lienės Kristinos įkalbėtas, jam esanti visiškai svetima stichija. Kristi­ nos viltys suburti šmaikščių prancūzų poetų bei rašytojų ratelį su­ griuvo, susidūrusios su šiaurės žiemos šalčiu ir tamsa, išvijusiais atvykėlius atgal į patogų Paryžiaus gyvenimą. Europos žemyne vyra­ vo nuomonė, jog šiaurėje gyvena šiurkštūs barbarai, neturintys pa­ kankamai išminties, neišmanantys gero elgesio taisyklių, pratę prie šalčio ir skurdaus maisto - kietos duonos ir sūdytų silkių. Šiaurės įvaizdį kiek praplėtė 1555 metais pasirodžiusi knyga Historia degentibus septentrionalis. Sis iš Švedijos ištremto prelato Olauso Magnuso parašytas ir gausiai iliustruotas, kartais kiek komiškai patrioti­ nis pasakojimas apie šiaurės tautų istoriją bei papročius ankstyvųjų Naujųjų amžių Europai buvo pagrindinis informacijos šaltinis. Nors Olauso Magnuso knyga kiek praturtino skaitančiosios visuomenės

Li voni j os karai

88

žinias apie Šiaurės Europą, bendras tų kraštų įvaizdis nedaug tepaki­ to. Uolėtos, nederlingos, miškais apaugusios šiaurinės Baltijos jūros pakrantės taip ir liko už europinio suvokimo ribų. Apsišvietusioji šiaurinių sričių mažuma, ypač tie, kurie buvo mo­ kęsi Europos mokslo centruose, negalėjo nesuvokti savo aplinkos in­ telektinio bei dvasinio skurdo. Jau ir taip menką švietimo lygį dar labiau nusmukdė reformacija, sunyko ir tie keli didesni mokslo cen­ trai kaip birgitiečių vienuolynas Vadstenoje. Neįkainojami viduram­ žių rankraščiai buvo naudojami kaip šautuvų užkamšalas arba ant­ stolių sąskaitų knygoms įrišti. Buvo uždarytos vienuolynų mokyklos, katedrų mokyklos vos laikėsi. Kai kurie amžininkai reiškė susirūpi­ nimą dėl tokio visuotinio kultūros smukimo, bet dauguma liko abe­ jingi. Rygos arkivyskupas Jasperas Lindę nuo 1512 iki 1519 metų kelis kartus nesėkmingai mėgino įtikinti Livonijos landtagą imtis švie­ timo reformų programos, tačiau 1516 metais riterių bei miestų atsa­ kymas buvo kategoriškas: „tokie dalykai mums nerūpi”. Žemą reli­ gingumo lygį krašte Balthasaras Rūssowas aiškino tuo, kad trūko mokyklų, kuriose būtų rengiamas savų dvasininkų luomas, ir kalti­ no ordiną abejingumu valstietijos dvasiniam gyvenimui. Suomių re­ formatas Mykolas Agrikola 1547 metais guodėsi, kad valstiečiai ne­ nori siųsti savo vaikų į mokyklas ir priešiškai žiūri į pragyvenimo šaltinio ieškančius keliaujančius studentus, kurie siūlosi juos moky­ ti. Švedijos reformatoriai taip pat nerimavo dėl varganos krašto švie­ timo sistemos, šią problemą suvokė ir Gustavas Vaza, nes jo admi­ nistracijai tikrai trūko išsilavinusių žmonių.1Ankstyvuoju Gustavo Vazos valdymo laikotarpiu užsienyje studijavusių švedų skaičius smar­ kiai sumažėjo, todėl karalius mėgino ištaisyti šią padėtį parūpinda­ mas mokslo stipendijas iš lėšų, gautų už konfiskuoto vienuolynų tuno išpardavimą. Baigiantis amžiui Vokietijos universitetuose kasmet mo­ kydavosi nuo septyniasdešimties iki aštuoniasdešimties studentų. Pa­ čioje Švedijoje 1561 metais tebuvo keturiolika vidurinių mokyklų; 1Tarkiainen V. „Mikael Agricola”, Suomen uskonpuhdistaja, 1985, Helsinki, p. 312. Lindorth S. Svensk lardomshistoria (3 romai), 1975, Stockholm, t. 1, p. 208-210.

Na uj o s i o s srovės

89

XVI amžiaus devintajame dešimtmetyje Stokholmo mokykloje mo­ kėsi apie du šimtus mokinių, o Upsalos mokykloje —kiek daugiau nei šimtas. Pagal Melanchthono saksoniškosios mokyklos įstatus Georgas Normanas 1540 metais sudarė Articuli ordinantiae, o 1571 metais mokyklų įstatus, jo parašyta gramatika buvo išleista du kartus - 1573 ir 1584 metais. Iš esmės viduramžiški mokyklų įstatai liko nepakitę iki 1611 metų, kai Švedijoje išaušo nauja švietimo sistemos era. Norėdami gauti gerą išsilavinimą, Švedijos karaliaus valdiniai tu­ rėjo keliauti į užsienį. Dar neišblėsus prisiminimams apie pergalę prieš Daniją ties Brunkebergu, Upsaloje buvo įsteigtas universitetas, tačiau varganas jo egzistavimas baigėsi kartu su paskutinėmis kovo­ mis dėl Unijos. Erikas XIV 1566 metais šį universitetą atgaivino, tačiau dėstyti jame nustota jau devintajame dešimtmetyje. 1576 me­ tais Jonas III Stokholme įsteigė karališkąją kolegiją. Ši mokykla, ku­ riai vadovavo slaptas jėzuitų ordino narys rektorius Laurentius Nicolai, paruošė gerų busimųjų Braunsbergo ar Olmiutso seminaristų, tačiau šalyje išplitusios katalikybei nepalankios nuotaikos privertė rektorių apleisti šalį. Liuteronų globojama mokykla gyvavo dar kele­ rius metus. Gustavo II Adolfo valdymo laikais, kai Upsalos universi­ tetas galiausiai tapo savarankiškas, kai kurie jos auklėtiniai tapo žy­ miais akademikais. Ne geresnė buvo ir Kopenhagos universiteto padėtis. XVI amžiaus viduryje čia dėstė tik vienas jurisprudencijos, du - medicinos, trys - teologijos profesoriai ir vienas filosofas, už visai menką atlyginimą turėjęs imtis dar ir hebrajų, graikų, lotynų kalbų, retorikos bei dialektikos dėstymo. Talentingi mokslininkai iš užsienio dėstyti šiame universitete nenorėjo dėl mažo adyginimo ir prastų gyvenimo sąlygų, o steigti vidurines mokyklas miestuose trū­ ko lėšų. Frederikas II didikui Tycho Brahei atidavė Hveno salą, ku­ rioje šis pastatė observatoriją ir dvidešimt metų čia dirbo mokslinį darbą, kol galiausiai pateko nemalonėn ir mirė tremtyje Bohemijoje. Turtingesni ir gabesni jaunuoliai Centrinės Europos universitetuose įgydavo nepalyginti geresnį išsilavinimą nei tėvynėje. Šiaurės Euro­ pos studentai labiausiai mėgo Leipcigo, Rostoko ir Greifsvaldo univer­ sitetus. XV amžiaus pradžioje kurį laiką buvo populiarus ir Prahos

Li voni j os karai

90

universitetas, tuo tarpu Vitenbergo universitetas buvo privalomas visiems, XVI amžiuje rimtai studijavusiems teologiją. Reikėjo išsilavinusių žmonių, galinčių tvarkyti valstybės reikalus, todėl vis daugiau tokius postus užimti norėjusių kilmingų asmenų siekė akademinio išsimokslinimo. Tačiau tik paskutiniaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais Švedijos ir Danijos didikai ėmė siųsti savo sūnus mokytis į užsienį. Mokslas buvo labai brangus, todėl dažniau­ siai, išskyrus tik labai turtingas šeimas, sūnūs mokytis vykdavo visi kartu, taigi vyriausiasis turėdavo laukti jaunesniųjų savo brolių, kol šie bus tinkamo mokytis amžiaus. Stojusieji tarnauti užsieniečiui ar smulkiam kunigaikščiui besimokydami karo meno dažnai praleisda­ vo užsienyje daugelį metų, įgydami įgūdžių Nyderlandų ar net Tur­ kijos karo laukuose. Kariškosios dorybės nebebuvo laikomos būtina išankstine sąlyga, nors gerai išauklėtam doram vyrui jos buvo priva­ lomos: iš tikrųjų fechtavimosi mokėsi mažiau mokslui gabūs Dani­ jos jaunuoliai, o šviesesni protai stodavo studijuoti teisę. XVII amžiaus pradžioje Danijos didikas Godske Lindenovas įrodinėjo, kad vie­ nintelis aristokratui derantis užsiėmimas yra kilti valstybės tarnybo­ je; barbarų valstybei buvo būtini riteriai karžygiai, tačiau civilizuoto­ je ir taikingoje šalyje jų nebereikėjo. Vis dėlto, nepaisant civilizacijos įtakos ir keliaujant po Europą įgyto supratimo apie geras manieras, šiaurės kraštų diduomenei dar reikėjo daug ko pasimokyti iš Prancū­ zijos ar Italijos aristokratų, o ypač elgesio prie stalo. Danijos didikai buvo dideli rajūnai ir labai daug gerdavo. Frederiko II dvaro gydyto­ jo Corneliuso Hamsforto nuomone, dauguma danų, ypač didikų, buvo įpratę be saiko gerti daug stipriųjų gėrimų ir laikė tai vyrišku­ mo ženklu. Nepajėgiančius daug išgerti laikydavo pagarbos never­ tais bailiais. Ilgalaikius aristokratų lėbavimus neretai lydėdavo žiau­ rios jų luomui nederančios peštynės ir skandalai. Neišvengta jų ir per nekaltas iškilmes, 1577 metais surengtas princo Kristijono krikš­ to proga. Filistinus vaidinę studentai nepanoro nusilenkti Dovydui, kaip to reikalavo siužetas, ir po to, kai aštuoniasdešimtmetis admiro­ las Pederis Skramas džiaugsmingai stojo izraelitų pusėn, vaidinimas baigėsi šūkiu: „Tegyvuoja laisvė!”

Nauj os i os srovės

91

Šiaurės Europoje knygas skaitančios publikos ratas buvo siauras, todėl šie kraštai netraukė ir spaustuvininkų. Vokietijos ir Nyderlan­ dų spaustuvininkai mėgino čia imtis darbo, tačiau išvažiuodavo praėjus vos keleriems metams. Pradžią tam davė Johannas Snellis, XV amžiaus devintajame dešimtmetyje įsteigęs spaustuvę Odensnėje; 1483 metais jis buvo trumpam persikėlęs į Stokholmą. XVI amžiuje visoje Švedijoje tebuvo viena spaustuvė, o Gustavo Vazos valdymo metais nebuvo likę nė vienos. Didesnę XVI amžiaus dalį Livonija išsivertė be spaudos. Tačiau karūnai vis labiau pasitikint spausdintu žodžiu, Danijoje ir Švedijoje daugėjant išsilavinusių di­ dikų, spaustuvininkams darbo atsirado. Tamsuoliška Hariumo ir Virumo kaimo diduomenė tuo nesidomėjo. Jų tingų nekultūringumą apibūdina faktas, kad elegantišku stiliumi parašytus karaliaus Zig­ manto oficialius raštus reikėjo išversti į vokiečių kalbą, nes niekas nesuprato lotyniškai. Švedijos didikai buvo bent jau tokie manda­ gūs, jog dėjosi suprantą, o kai kurie jų buvo net labai nuovokūs. BAŽNYČIA IR REFORMACIJA

Šiaurės Europoje, kaip ir kitur, vėlyvųjų viduramžių Bažnyčiai buvo būdingas gyvybingumo ir irimo mišinys. Buvo blogą vardą pelniu­ sių prelatų kaip vyskupas Fabianas Tettingeris Merkelingrode von Lossainenas of Ermland (1512-1323), „apgailėtinas, sunkiai sergąs „prancūziškąja liga”, godus eikvotojas, [kuris] buvo visai abejingas tikėjimui ir tik kaną per visus vienuolika vyskupavimo metų laikė mišias, ir tai savo įšventinimo dieną”. Tačiau buvo ir kitokių, atkak­ liai siekusių, kanais per didelius nesutarimus, diegti krikščionybės tiesas.2Srities bažnyčios taryba 1428 metais Rygoje paskelbė kampa­ niją, turėjusią priversti valstiečius gerai išmokti „Viešpaties Maldą” ir „Tikiu”, be to, yra liudijimų, jog šie krikščionių religijos pagrindai 2 Zins H. „The political and sočiai background of the early Reformation in Erm­ land”, English Historical Revieiv, 1960, 75: 592.

Li voni j os karai

92

buvo išversti į vietos kalbas. Oselio vyskupai Johannas Orgas (14911515) ir Johannas Klevelis (1515-1527) daugelį metų mėgino page­ rinti dvasininkų darbo kokybę ir padidinti jiems keliamus reikalavi­ mus. Po vizitacijų 1519-1522 metais Kleveliui nebeliko abejonių dėl varganos vyskupijos reikalų būklės. Karmelio vikaras, palikęs ne­ palaidotus mirusiuosius, nuo 1520 metų maro epidemijos pabėgo į Revelį. Po metų jis su reikalais išvyko į Prūsiją, palikdamas atviruose kapuose irti dar daugiau lavonų. Alt-Pernau Sv. Tomo bažnyčios vikaras buvo įsivėlęs į savos bažnyčios turto vagystę. Net tokie žmo­ nės, pašalinti iš pareigų vienose bažnyčiose, lengvai galėdavo susiras­ ti darbo kitose, nes dvasininkų labai trūko. Kleveliui nepasisekė įsteigti mokyklos Alt-Pernau. 1523 metais netekęs vilties jis rašė vienam sa­ vo kolegai į Olandiją, kaip ir jis pats, Bendrojo gyvenimo brolijos nariui: Sąmyšiui tarp žmonių nematyti pabaigos. Mes nežinome, koks demonas kursto juos pykti ir maištauti prieš kunigus. Niekur nėra ramybės.3

Iš tikrųjų Bažnyčios problemų priežastis buvo ne tiek godulys, pasaulietiškumas ar korupcija, kiek nepakankamos išgalės. Retai apgyventose šiaurinėse žemėse kai kur nebuvo net menkiausios užuominos apie krikščionybę - pakelės kryžiaus, koplytėlės ar atsi­ skyrėlio trobelės. Pavyzdžiui, pietvakarių Suomijoje vėlyvaisiais vi­ duramžiais buvo pastatyta daug tvirtų akmeninių bažnyčių, tačiau jos gilumoje plytėjo laukiniai kraštai. Gyvenviečių buvo taip ma­ žai, kad lankantis keliose tolimesnėse tarp miškų užsiglaudusiose koplyčiose vyskupui Magnusui Tavastui (1420—1450) teko mie­ goti po atviru dangumi. Miestų bei didesnių kaimų gyventojų pa­ maldumą liudijo gražūs Hanzos miestų meistrų sukurti altoriai ir medžio drožiniai, bet visa kita gaubė storas pagonybės kevalas, pro 3Arbusow. Die Einfuhrung dtr Reformation in Liv-Est und Kurland (perspausdintas leid.), 1964, Aalen, op. cit., p. 255 ir 115-133 apie arkivyskupo Lindės bei ktų pastangas reformuoti Bažnyčią.

N a u j o s i o s s r ov ė s

93

kurį Bažnyčiai buvo sunku prasiskverbti, o dar sunkiau - jį suskal­ dyti. Smarkų impulsą Bažnyčios reformai paskutiniojo XVI amžiaus dešimtmečio pabaigoje suteikė iš Vitenbergo universiteto sklidusios Martino Lutherio ir jo bendražygių idėjos. Per dvidešimt Lutherio nenuilstamai skelbto tikėjimo metų daug Centrinės ir Siaurės Euro­ pos kraštų atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Siekdami kon­ troliuoti Bažnyčią ir įgyti jos tuno, valdovai ir pareigūnai suvaidino lemiamą vaidmenį reformuojant Bažnyčią, nors ne visuomet refor­ matams pritardavo, o kartais jų nė nesuprasdavo. Šiaurėje reformacija keletą dešimtmečių, galima sakyti, brendo. XV amžiuje Bažnyčios konvulsijos apėmė šiaurinę Europą. Švediją pasiekė daug Johno Huso rankraščių, be to, husitų doktrinos kėlė ordinui nerimą ir Prūsijoje. Kunigas Nikolaus Rutze Rostoke išvertė husitų darbus į vokiečių žemaičių kalbą. Erezijos sėklos įveikė jūras; Rostoke ant laužo buvo sudeginta Johno Wyclifo pasekėja.4Pietines Baltijos jūros pakrantes apėmė religinių permainų sumaištis, nusiri­ tusi per Vokietiją ir Centrinę Europą. Stambesnieji Danijos bei Šve­ dijos miestai taip pat pakliuvo į šį šurmulį, tačiau jų buvo nedaug, taigi kitoms dviems karalystėms didesnės įtakos neturėjo. 1527 me­ tais Švedijos, o 1536-aisiais ir Danijos Bažnyčia neteko galios ir tur­ tų, tačiau nuo katalikybės jos atsiskyrė palaipsniui. Vienuolynai abie­ jose karalystėse dar egzistavo keletą dešimtmečių. Diduomenė labai norėjo, kad vienuolynai išliktų ir priglaustų „atliekamas” jų dukte­ ris. Kad vietos didikams netektų saistytis vedybiniais ryšiais su vals­ tiečiais ar kitais „nelaisvais luomais” ir taip perduoti luomo kilmę už šeimos ribų, karalius Kristijonas II dar 1552 metais prašė įsteigti Jutlandijoje du vienuolynus. Reformatai buvo konservatyvūs bažny­ tinių apeigų atžvilgiu, todėl išsaugojo pagrindines Katalikų Bažny­ čios apeigas. Nieko originalaus tos epochos teologiniams debatams Šiaurės Europa nedavė, nepasiekė jos ir Karolio V laikais grasinusios sudeginti kai kurias Vokietijos bei Nyderlandų sritis apokalipsės 4Apie vėlyvųjų viduramžių eretikus Baltijos šalyse žr. Arbusow, op. cit., p. 157-167.

Li voni j os karai

94

ugnies žiežirbos. Šiaurės kraštų reformatai nepuolė karštligiškai diegti naujovių, o energiją verčiau skyrė rimtam ir uoliam darbui - Biblijos ir Lutherio bei Melanchtono stambesnių darbų vertimui. Jie buvo ištikimi sekėjai, bet ne naujovių propaguotojai. Hanzos pakrančių miestai palaikė glaudžius ryšius su Centrinės Europos kraštais, esančiais toliau nuo jūros, todėl pietines Baltijos pakrantes netrukus taip pat ėmė krėsti religinių permainų karštinė. Šiuos kraštus pasiekė ir humanizmo spinduliai, nors gana blyškūs. Pirmasis universitetas Baltijos šalyse įsteigtas Rostoke 1419 metais, o 1456 metais įkurtas universitetas Greifsvalde, tačiau įtakingiausias humanistinio mokslo centras buvo Premonstratų ordino Šv. Mari­ jos bažnyčios mokykla Treptove, kurios rektoriumi nuo 1504 metų buvo paskirtas jaunasis Johannas Bugenhagenas. Šioje Pomeranijos mokykloje buvo studentų net iš Lenkijos ir Vengrijos, Bugenhage­ nas subūrė jaunų ir energingų mokslininkų ratelį, kurio narių dau­ guma suvaidino svarbų vaidmenį ankstyvuoju reformacijos laikotar­ piu. 1521 metais Bugenhagenas įstojo į Vitenbergo universitetą. Jo vietą Treptove užėmė Andreas Knopkenas, buvęs studentas, dvejus sunkius metus vadovavęs dvasiniam Rygos vežėjų gildijos gyveni­ mui. Treptovo ratelio nariai entuziastingai ėmėsi propaguoti naują­ sias doktrinas. To Pomeranijos hercogui Bogislavui X buvo per daug, ir mokyklą teko uždaryti, tačiau tai tik paskatino liuteronų tikėjimo plitimą aplink Baltijos jūrą. 1521 metų vasarą grįžęs į Rygą Knopke­ nas pamokslavo pagal liuteronų pamėgtąjį laišką romiečiams. Ne­ trukus reformatų partija Rygoje išsikovojo padėtį, tačiau į kitus Li­ vonijos miestus reformacija plito lėtai. Revelio bei Dorpato miestiečiai smarkiai ginčijosi su Johannu Blankenfeldu, kuris buvo užėmęs abi vyskupijas ir 1522 metų landtage šis konfliktas išplaukė į paviršių. Miestai ir vyskupų vasalai bendromis jėgomis siekė ateityje kontro­ liuoti prelatų rinkimą. Šios nuotaikos paveikė ir pasaulietinius luo­ mus, nesutikusius su vyskupų reikalavimu išleisti Livonijoje popie­ žiaus bulę Exurge domine bei Vormso ediktą; toks sprendimas slėpė greičiau priešinimąsi Bažnyčios reikalavimams nei simpatijas Lutheriui. Luomų įsitikinimu, kilusią sumaištį geriausiai galėjo išspręsti

Na uj o s i o s srovės

95

Bažnyčios taryba —tai ryškus viduramžiško nuolankaus mąstymo atgarsis. Naują impulsą reformacijai Rygoje davė miesto sekretorius Johannesas Lohmūlleris, 1522 metų vasarą užmezgęs ryšius su Lutheriu, prašydamas jį tapti rygiečių Pauliumi. Lohmūlleris buvo suma­ nus partijos narys, jis stiprino ryšius su Prūsijos hercogu Albrechtu, kurio sekuliarizuota liuteroniškoji valstybė buvo pavyzdys, į kurį ly­ giavosi Livonijos protestantai. 1522 metais Andreas Knopkenas bu­ vo paskirtas Rygos šv. Petro bažnyčios visuomeniniu pamokslinin­ ku. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį priėjo turėjo prisijungti Sylvesteris Tegetmeieris —kiek maištingos sielos žmogus, Vitenberge patekęs Karlštato įtakon. Krizių kupinais 1524—1525 metais Livonijoje pa­ sirodė dar liepsningesnė figūra - kailininkas Melchioras Hoffmannas, apokalipsės skelbėjas. Beveik nėra įrodymų sieti Hoffmanną su Livonijos valstiečių judėjimu, tačiau kai vyskupo antstolis 1525 me­ tais Dorpate mėgino jį suimti, įsiplieskė sukilimas, suteikęs magist­ ratui progą nutraukti vyskupo dominavimą mieste. Pirmasis ikonoklastų protrūkis Livonijoje plykstelėjo po metų Rygoje. Šios naikinimo orgijos kurstytojai buvo jauni nevedę vokiečių pirklių mo­ kiniai, priklausę Schumrtzhdupterių brolijai, kurioje daug kas palaikė protestantų tikėjimą. Pretekstas šiam išpuoliui buvo atskleistas pran­ ciškonų bendrininkavimas slaptuose sandėriuose tarp nekenčiamojo arkivyskupo Blankenfeldo ir Romos. Po šių riaušių miesto taryba išvijo pranciškonus ir griebėsi administracinės Bažnyčios funkcijų reformos.5 Baigiantis dešimtmečiui Ryga, Revelis ir Dorpatas jau buvo pri­ ėmę naująją Bažnyčios tvarką, tačiau religinės sumaišties vis dar pa­ kako. Matyt, dėl 1252 metų Vokietijos ir Livonijos įvykių ir dėl to, kad Hanzos miestų susirinkimas 1525 metų liepos mėnesį nusprendė, ^Be Arbuzovo darbo, raip pat ir. Deppermann K. I. Melchios Hoffmann, 1979, Gottingen; ir Packull W. „Sylvester Tegetmeier, father of Livonian Reformation: A fragmenr of his diary”, Journal ofBaltic Studies 14: 343-356, vėlyviausias darbas apie Livoniją.

Li voni j os karai

96

jog Livonijos miestai neturi priimti nepaklusnumą tarp žmonių skie­ pijusių pamokslininkų, miestų didikus paskatino įvesti reformatų ti­ kėjimą. 1527 metais į Rygą atvyko Johannas Briesmannas —Lutherio bendražygis, padėjęs įvesti reformaciją Prūsijoje. Jam vadovaujant, reformacija pasuko konservatyvesne linkme ir grįžo prie Katalikų Bažnyčiai būdingų puošnesnių ritualų bei apeigų. 1524 metais Revelio bažnyčios įsaku pastorių rinkimuose tarybai ir kongregacijai buvo suteiktos lygios balsavimo teisės, bet 1533 metais Valmieroje susirinkę miestų atstovai nusprendė šią teisę suteikti tik tarybai, o pareigas galėjo eiti tik jos aprobuoti pamokslininkai. Konservatyviosios Bažnyčios tvarkos įvedimas po XVamžiaus tre­ čiojo dešimtmečio krizių buvo būdingas visam Baltijos pajūriui. Baž­ nyčios mokesčiai jau seniai buvo tapę nepasitenkinimo šaltiniu, taigi kai popiežiaus legatas Šiaurės Vokietijoje Arcimboldus 1516-1517 metais mėgino rinkti lėšas, kilo protesto audra. Mokesčių našta, Dan­ cigo ir Liubeko didikų rengiamos brangios jūrų kampanijos kėlė di­ delį smulkesnių pirklių bei amatininkų nepasitenkinimą. Būtent šiuo­ se sluoksniuose naujosios idėjos ir atrado didesnį atgarsį. Vienuose miestuose naujasis tikėjimas įsigalėjo palyginti lengvai, kituose - mies­ tų darbininkų remiamas vidurinysis pirklių bei amatininkų sluoks­ nis turėjo gerokai pakovoti, tačiau iki to laiko valdžiusią aristokratiją nugalėjo protestantizmo šalininkai. Miestiečių komitetai buvo prie­ monė miesto tarybai spausti. Dancige 1520 metais keturiasdešimt aštuonių komitetas padėjo miesto tarybai sutvarkyti finansus, ku­ riuose po karo su ordinu buvo didelė netvarka. Greitai Dancige nau­ jasis tikėjimas įgijo tvirtą pagrindą. Mieste jau 1520 metais buvo išspausdintas Lutherio veikalas, o po dvejų metų keturiasdešimt aš­ tuonių komitetas privertė miesto tarybą nusileisti jų reikalavimui, kad Bažnyčia naujojo tikėjimo šalininkus paliktų ramybėje. Dar di­ desnį jau ir taip religinio bruzdėjimo apimtų nepasiturinčiųjų nepa­ sitenkinimą sukėlė kaina, kurios pareikalavo laivyno aprūpinimas 1522 metais ginkluojantis prieš Danijos karalių Kristijoną II. 1525 metais liaudies sukilimas nuvertė miesto tarybą ir naujieji valdytojai iš visų jėgų ėmėsi diegti reformaciją. Tai paskatino Zigmantą I įsi­

Na u j o s i o s srovės

97

kišti. Reformatų vadai buvo išblaškyti, įvestas prieš reformaciją nu­ kreiptas Statutą Sigismundi. Tačiau nepaisant karalių priešinimosi, reformacija mieste stiprėjo. Amžiaus viduryje visose bažnyčiose tar­ navo liuteronų dvasininkai. 1557 metais gavęs stambią paskolą, ka­ ralius leido abiejų rūšių tikėjimą, taigi faktiškai pripažino reformaci­ ją Dancige. Panašiai įvyko ir Elbinge bei Torūnėje. Tiek Liubeke, tiek ir Rostoke buvo galingų naujosios religijos priešininkų. Rostoko universitetas buvo katalikiškojo tikėjimo tvir­ tovė, ir katalikų partija privertė hercogo paskirtą šv. Petro bažnyčios kapelioną Joachimą Slūterį 1252 metais išvykti iš miesto. Kitais me­ tais stipriausiajai katalikų figūrai profesoriui Bartholdui Mūlleriui išvykus į Hamburgą, partija nusilpo. Slūteris grįžo, miesto sekreto­ riumi buvo paskirtas kitas reformatas Johanas Oldendorpas, dėstęs ir universitete, taigi jėgų pusiausvyra pakrypo reformatų naudai. Ga­ liausiai 1531 metais taryba atsiskyrė nuo katalikybės, apdairiai paša­ linusi iš pamokslininkų pareigų cvingliečius ir kitus radikaliai nusi­ teikusius asmenis. Liubeke katedros susirinkimas tarybos narių sūnums iš savo pajamų skyrė atlyginimą ir taip užmezgė stiprų ben­ drų interesų ryšį tarp Bažnyčios ir tarybos, padėjusį ginti senąją tvar­ ką. 1524 metais taryba išleido dekretą, uždraudusį pardavinėti, lai­ kyti, spausdinti ar dauginti Lutherio raštus, ir tik dešimtmečio pabaigoje, kai finansų krizė privertė tarybą sėsti prie derybų stalo su miestiečių komitetu, kuriam vadovavo Jūrgenas Wullenweberis, ir vėl atsirado galimybė sugrąžinti naująją tvarką. Komitetui spaudžiant, reformaciją mieste pavyko atgaivinti ir nepaisant to, kad įsivėlusi į „Grafų karą” Wullenweberio partija galiausiai buvo nuversta, sugrį­ žę į valdžią aristokratai nebetrukdė Johannui Bugenhagenui įsteigti bažnyčios bendruomenę. Johannas Bugenhagenas buvo pagrindinė reformacijos Šiaurės Eu­ ropos valstybėse figūra. Danijoje karaliaus kvietimu jis lankėsi 1537 metais, įšventino septynis valdytojus, turėjusius pakeisti atšauktuo­ sius vyskupus, ir sudarė Bažnyčios įsakus. Kitais metais jis lankėsi Pomeranijoje ir ten taip pat sudarė Bažnyčios įsakus. Tačiau vys­ kupijos jam buvo uždaros, nes vyskupai liko ištikimi katalikybei.

Li voni j os karai

98

Paskutinysis katalikų vyskupas 1544 metais mirė Kammine, bet vi­ zitacijų čia nebuvo iki 1552 metų. Senasis ir naujasis tikėjimas kartu egzistavo dar keletą dešimtmečių, ir tik XVI amžiaus paskutinįjį de­ šimtmetį ėmė ryškėti jų atsiskyrimo ribos. Įspūdingiausiai Baltijos kraštuose prie naujojo tikėjimo buvo per­ eita Prūsijoje. Karaliaučiuje, kur reformatoriškai nusiteikusio Samlandijos vyskupo Georgo Polentzo kvietimu Johannas Briesmanhas katedroje sakė pamokslus, reformatų tikėjimas jau buvo įsigalėjęs. Didysis magistras Albrechtas von Hohenzollernas palaikė ryšius su Vokietijos reformatų vadais ir 1525 metų balandžio mėnesį priėmė Lutherio pasiūlymą. Krokuvos turgaus aikštėje viešo nuolankumo aktu jis tapo pirmuoju supasaulietintos Prūsijos valstybės hercogu ir Lenkijos karaliaus vasalu. Po vienerių metų hercogystėje buvo padė­ ti reformatų bažnyčios pamatai. Lutheris negalėjo pasinaudoti Alb­ rechto kvietimu dalyvauti Susirinkime Karaliaučiuje, bet atsiuntė smulkiai išdėstytą savo nuomonę apie Bažnyčios organizaciją. Nėra abejonės, kad Albrechto pastangas hercogystę paversti liuteroniška valstybe parėmė Samlandijos vyskupas, 1525 metų rugpjūčio mėne­ sį laisvu apsisprendimu perdavęs jam pasaulietinę valdžią. Dėkoda­ mas Martinas Lutheris sveikino Polentzą kaip vienintelį pasaulyje iš šėtono nagų išsivadavusį ir nuoširdžiai Dievą garbinusį vyskupą. Tuo tarpu Vokietijoje evangelikai kelią skynėsi pro šventvagiškų burnoji­ mų ir pasipiktinimo audrą: „vide mirabilia, adPrussiampieno cursu plenisque velis currit evangelium ’6. Praėjus dvejiems metams Pomesanijos vyskupas Quessas taip pat perdavė visą pasaulietinę valdžią hercogui. Riteriai tam neprieštaravo, jų buvo likę tik penkiasdešimt šeši, ir daugumą Albrechtas galėjo patraukti savo pusėn, pasiūlęs pa­ reigas savo dvare ar paskirdamas jiems valdyti administracines sritis. Iš ordino paveldėta pagrindinė administracinė struktūra liko be­ 6 „O stebukle, visu greičiu ir iškėlusi visas bures evangelija skuba į Prūsiją”, Tschackert P. Urkundenbuch zur Reformationsgeschichre dės Herzogthums Preussen. Publicarionen aus den Konigliche Preussischen Staatsarchiven, 43 t. (3 t.). Leipzig, 1890, t. 1, p. 108.

N a u j o s i o s s r ov ė s

99

veik nepakitusi. Prūsija buvo padalyta į tris regionus: Samių žemę, Natangus ir Oberlandą, o šios - į sritis (Hauptdmter). Kiekvieną sritį valdė hercogo paskirtas Amtshauptmannyvykdęs administracines, fi­ nansų tvarkymo ir juridines funkcijas. Kiekviena sritis buvo padaly­ ta į mažesnius vienetus (Kammeramter). Pajamas ir išlaidas prižiūrė­ jo Mokesčių rūmai, jas kontroliavo ir sričių administratoriai. Šie rūmai įėjo į Aukščiausiosios tarybos sudėtį, o pastaroji buvo atsakinga už visus valstybės reikalus, išskyrus užsienio politiką ir Bažnyčios reika­ lus. Albrechtas pasamdė garsų vokiečių teisininką Johanną von Schwarzenbergą peržiūrėti teisinę sistemą ir pasiekė, kad regioninių teismų bylos būtų sprendžiamos Aukščiausiajame hercogo teisme, tačiau nepavyko uždrausti valdiniams kreiptis į Lenkijos aukščiau­ siąjį teismą. Krokuvos sutartimi buvo numatyta, jog Prūsija turi liautis kaldinusi savo šalies monetas, tačiau Albrechtas įtikino Lenkijos ka­ ralių leisti kaldinti nedidelius savų monetų kiekius. Pagrindiniai pa­ jamų šaltiniai, be hercogo dvarų duodamų pajamų, buvo žemės nuo­ mos mokestis, smulkios baudos ir mokesčiai už naudojimąsi malūnais, hercogo tvenkiniais ir miškais. Prūsija ėmė atsigauti nuo praėjusių dešimtmečių niokojimų, tačiau hercogystės išlaidos buvo kur kas di­ desnės už pajamas. Kad galėtų daryti nuolaidų didikams už jų suti­ kimą su ypatingu apmokestinimu, Albrechtas turėjo užstatyti dau­ gelį sričių. Trumpai tariant, ankstyvuoju reformacijos laikotarpiu Prūsija bu­ vo tapusi šiaurės Ženeva. Karaliaučiuje vokiečių ir lenkų kalbomis buvo spausdinama protestantiška literatūra. 1544 metais čia įsteig­ tas universitetas tapo protestantų mokymo centru, o 1549 metais pagal paskyrimą į jį dėstyti atvykus Andreasui Osianderiui, jis tapo ir prieštaravimų bei ginčų židiniu. Hercogas Albrechtas palaikė glaudžius ryšius su Lenkijos-Lietu­ vos ir Livonijos žymiaisiais reformatais, todėl kaimyniniame Kurše subūrė protestantizmui palankių didikų ratą. 1466 metais Lenkijai perleistoje karališkojoje Prūsijoje buvo stipri hercogiškosios Prūsijos įtaka. Liuteronų tikėjimas čia glaudžiai siejosi su separatizmu ir nusi­ statymu prieš sąjungą su Lenkija. Šis kraštas buvo laikomas vokišku,

Li voni j os karai

100

todėl lenkiškai kalbantys ne miestų gyventojai didelių simpatijų jo valdytojams nerodė. Čia nebuvo įvesti nei Bažnyčios įstatai, nei si­ nodo struktūra, taigi kilmingieji protestantai liuteronų tikėjimu bei vokiškuoju separatizmu nuo lenkų diduomenės buvo atsiriboję. Do­ minijų naikinimas 1563—1564 metais, tai yra 1504 metais magna­ tams išdalytų žemių sugrąžinimas karūnai, vyko ir Karališkojoje Prū­ sijoje. Po penkerių metų Zigmantas Augustas Karališkąją Prūsiją dar labiau pajungė Lenkijos karūnai. Ermlando vyskupu 1570 metais skiriant gerai žinomą kataliką, vietos didikų liuteronų protestas liko nepastebėtas, o didysis reformacijos priešininkas Zigmantas III ofi­ cialioms pareigoms užimti skirdavo tik katalikus. Liuteronų skaičius smarkiai mažėjo. Prūsijos didikai XVII amžiaus pabaigoje pasiskelbė katalikais, tačiau 1772-aisiais, kai kraštas perėjo Frydricho Didžiojo valdžion, čia buvo likę apie aštuoniasdešimt liuteronų parapijų. Pro­ testantų kongregaciją papildė Trisdešimties metų karo vokiečiai pa­ bėgėliai, be to, šiai daugiausia vokiškai kalbančiai disidentų ben­ druomenei išsilaikyti padėjo ir kaimyninių kraštų - Pomeranijos ir Prūsijos - šliejimasis prie liuteronų tikėjimo.7 Nors iki galo neįgyvendinti, Danijos karaliaus Kristijono II 15211522 metų įsakai turėjo pažaboti Bažnyčios piktnaudžiavimą valdžia ir auklėti dvasininkus. Tremtyje nepastovusis karalius kurį laiką buvo nukrypęs į liuteronų tikėjimą ir jo nurodymu 1524 metais Naujasis Testamentas buvo išverstas į danų kalbą. Soste Kristijoną II pakeitęs jo dėdė į naująsias miestuose skelbiamas doktrinas žiūrėjo atsargiai, bet palankiai: savuoju handfastingys buvo prižadėjęs uždrausti eretiškus pamokslus prieš popiežių ir Katalikų Bažnyčią, tačiau liuteronų pa­ mokslininkams išduotų apsaugos raštų neatšaukė. Karalius taip pat prižadėjo be tarybos sutikimo neleisti užsieniečiams turėti vyskupijų ir siųsti į Romą bylų, jei jų prieš tai nesvarstė Danijos vyskupai. Frederi­ ko I valdymo laikais Danija ėmė pamažu atsiskirti nuo Romos. 1526 metais taryba sutiko su Frederiko pasiūlymu, kad vyskupus pareigoms Schramm G. DerpolnischeAdeiunddie Reformation 1548—1607. Wiesbaden, 1965, p. 116-136.

Na u j o s i o s s r o v ė s

101

tvirtintų Lundo arkivyskupas, o šiam tikslui anksčiau į Romą siųsti pinigai būtų naudojami karalystės gynybai. Laisvas vietas Lunde kara­ lius užpildė prieš popiežiaus valią ir Odensės vyskupiją gavęs asmuo teisę eiti vyskupo pareigas turėjo iš karaliaus nusipirkti. Danijos vys­ kupai griežtai laikėsi sutaikinimo tradicijos, nors ir buvo ištikimi nau­ jųjų j karalystę besiskverbiančių doktrinų priešininkai. Šios idėjos pir­ miausia įsišaknijo didesniuose miestuose, tokiuose kaip Malmė, kurios taryba gavo karaliaus leidimą panaikinti vienuolynus, Šventosios Dva­ sios namus paversti miesto rotuše, o pranciškonų vienuolyną - ligoni­ ne ir kunigų seminarija. Malmėje 1529 metais buvo išspausdintos pir­ mosios mišios danų kalba. Vyborgas buvo kitas Danijos reformatų judėjimo centras Judandijos pusiasalyje. Čia 1525 metais dirbo Rostoko, Kopenhagos, Vitenbergo universitetuose gavęs išsilavinimą vie­ nuolis Hansas Tausenas. Reformatams Danijoje karūna rimtų kliūčių nedarė. Frederiko vaikai tuokėsi su liuteronų dinasujų nariais, o sūnus Kristijonas net skatino reformacijos plitimą hercogystėse. Dauguma tokių Danijos reformatų kaip pirmasis Lundo liutero­ nų arkivyskupas Fransas Vormordsenas ar Pederis Laurenssenas, ku­ ris Malmės kunigų seminarijoje dėstė teologiją ir evangeliją, anks­ čiau buvo karmelitų vienuoliai. (Vienintelis rimtas reformacijos priešininkas Povelas Helgesenas taip pat buvo karmelitas, kritikavęs Bažnyčią už jos blogybes.) 1530 metais reformatai buvo pakviesti išdėstyti savo pažiūras Kopenhagos vyskupijoje. Po šio susitikimo išleistame jų pozicijos apibendrinime Confessio Hafnica buvo kai ku­ rių Zwinglio mokymo bruožų. Dėl religinės įtampos Kopenhagoje kilo ikonoklastų maištai ir karaliaus įsakymu buvo uždaryta Dievo Motinos bažnyčia. Danijos karaliumi išrinkus Frederiko sūnų Kristijoną ir galutinai laimėjus Grafų karą, Danija tvirtai pasuko protestantiškojo tikėjimo keliu. Švedijoje perėjimas į protestantų tikėjimą buvo šiek tiek la­ biau vingiuotas. Tuo metu, kai Danijoje buvo išleisti Bugenhageno Bažnyčios įsakai (1539 ), Gustavas Vaza siekė įtvirtinti savąjį Bažny­ čios valdymo variantą, bet susidūrė su reformatais. Du liuteronų va­ dai Larsas Andreae ir Olaus Petri buvo apkaltinti tėvynės išdavimu ir

Li voni j os karai

102

nors karalius sušvelnino bausmę ir pasitenkino skyręs jiems dideles baudas, reformacijai buvo suduotas rimtas smūgis. Atskiras Bažny­ čios įsakas, apie 1540 metus išleistas Greifsvaldo universiteto profe­ soriaus Georgo Normano, kurį karalius pasikvietė pagal Lutherio rekomendaciją, turėjo Melanchthono mokymo bruožų, tačiau pa­ grindinis jo tikslas buvo organizacinis, bet ne doktrininis, kaip arki­ vyskupo Laurentiuso Petri’o 1571 metų Bažnyčios įsakas. Įvesdamas reformaciją, Gustavas Vaza siekė atriboti Bažnyčią nuo valdžios ir stiprinti karaliaus valdymą, bet prieš naująsias doktrinas jis nebuvo nusistatęs: mokslui gabių jaunuolių studijoms Vitenbergo uni­ versitete parūpindavo stipendijas, o karališkojo įsakymo, įpareigojusio Georgą Normaną prižiūrėti ir užtikrinti Bažnyčios reformą visoje šalyje, tonas buvo griežtai protestantiškas. Ilgu Gustavo Vazos valdymo laiko­ tarpiu į švedų kalbą buvo išversti pagrindiniai liuteronų darbai. Leipci­ go ir Vitenbergo universitetuose 1516 ir 1519 metais studijavęs Olaus Petri į savo 1530 metų Postilę daug dalykų įtraukė iš Lutherio Didžiojo Katekizmo, o kiti šio laikotarpio jo darbai (1529 m. - „Švedijos vado­ vas”, 1531 m. —„Švediškos mišios”) tapo pagrindinėmis nacionalinės Bažnyčios knygomis. Jo brolis Laurentius, 1531 metais išrinktas Upsa­ los arkivyskupu, labai prisidėjo prie Biblijos vertimo, pasirodžiusio 1541 metais. Naujasis Testamentas 1548 metais buvo išverstas į suomių kal­ bą; jį išvertęs Mykolas Agrikola suomių kalba išleido vadovą ir mišias. Tačiau reformatų literatūriniai darbai nepavertė karalystės liute­ ronų tikėjimo bastionu per vieną naktį. Šią doktriną mėgėjiškai ir kiekvienas savaip skelbė visi Gustavo Vazos sūnūs, o Bažnyčios va­ dovybė ne kartą pykosi su savo karališkaisiais mokytojais. Erikas XIV, paveiktas savo mokytojo, prancūzų kalvinisto Dionysus Beurreus, skatino dvasininkus atsisakyti „popiežiškų ir nuodėmingų apeigų”. Jo brolis Johanas, Danielio Rogerso žodžiais, buvo laikomas „labai nerimtu ir nepastoviu religiniuose dalykuose, nes dėl jo Bažnyčioje prigijo daug prietarų ir daugelį labai piktinusių popiežiškų apeigų”8. 8 Calendar of State Papers Foreign Vol XXII. July - December 1588. London, 1938, p. 79.

Nauj os i os srovės

103

Jonas uoliai skaitė pirmųjų dvasios tėvų darbus ir jo pažiūroms įta­ kos turėjo amžininkų teologų sinkretistų, tokių kaip Georgas Cassanderis, mintys. 1575 metais pasirodžiusi Nova ordinantiayneprie­ kaištingai liuteroniškai akcentavusi religinio mokslo skelbimą bei mokymą, turėjo ir Cassanderio meditacinės teologijos bruožų. Joha­ nas skatino dvasininkus skaityti dvasios tėvų, o ne Lutherio veikalus, o 1576 metais pasirodžiusi jo Liturgia svecanae ecclesiae, arba Rau­ donoji knyga, sukėlė dar daugiau sumaišties. Dvasininkai piktinosi apeigų ir ritualų akcentavimu šioje knygoje, daugelis jų nesutiko pa­ klusti, todėl neteko pareigų. Kai kurie dėl to nukentėję kunigai rado prieglobstį kunigaikščio Karolio valdose, kiti pasitraukė į Vokietiją, iš kur Švediją užtvindė antiliturginiais traktatais, Raudonąją knygą vadindami „nuodinga gyvate”. Johanas puoselėjo viltį apie prisijun­ gimą prie Romos, tačiau Grigaliui XIII buvo nepriimtinos tos sąly­ gos, kuriomis jis siūlė Švedijos Bažnyčią sugrąžinti Romos prieglobstin. Baigiantis Jono valdymo laikotarpiui antiliturgininkai įgijo pranašumą, taigi trumpo katalikybės mokslo įvado dėstymas Jono karališkojoje kolegijoje Stokholme buvo nutrauktas. Kai 1593 me­ tais Bažnyčios Susirinkimas patvirtino Augsburgo konfesiją, Švedija oficialiai tapo liuteroniška valstybe, o Karolio IX valdymo laikais išleisti įstatymai sutvirtino religijos vienalytiškumą. Lenkijos-Lietuvos valstybėje protestantizmo pakilimas XVI am­ žiaus viduryje sutapo su bajorų judėjimu už įstatymų vykdymą. Bai­ giantis Zigmanto II Augusto valdymo laikotarpiui, abiejuose seimo rūmuose daugumą sudarė protestantai; tačiau per keturiasdešimt metų Katalikų Bažnyčia vėl įgijo pranašumą ir protestantizmas turėjo trauk­ tis. Lenkijoje protestantiškosios doktrinos neprigijo; miestiečių ir vals­ tietijos jos nepalietė, o XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje pra­ sidėjus magnatų grįžimui prie katalikybės, protestantai krašte pamažu tapo mažuma. 1609 metais Senate tebuvo likę devyni protestantai, kai mažiau nei prieš keturias dešimtis metų jų ten buvo penkiasde­ šimt aštuoni. Viena labiau protestantizmo paveiktų sričių buvo Siaurės Lietuva kultūriškai atsilikęs, retai gyvenamas ir tik iš paviršiaus krikščioniškas

Li voni j os karai

104

kraštas. Bajorų luomas čia nebuvo labai prisirišęs prie konservaty­ viųjų magnatų vertybių. Daugelis jų siuntė savo vaikus mokytis į liuteronų tikėjimo centrą Karaliaučių. Perėjimas prie liuteronų tikė­ jimo prasidėjo XVI amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, o penktajame dešimtmetyje jį priėmus galingiesiems broliams Radvi­ loms, Lietuvos protestantai pasijuto kur kas saugesni, o to stigo pro­ testantams Lenkijoje: daug lenkų protestantų siekė tarnauti Radvi­ loms, kartu į Lietuvą atsinešdami kalvinistų bei antitrinitietiškas idėjas. Studijuodamas Vakarų universitetuose jaunimas perimdavo ir pro­ testantų idėjas. Šitaip į naująjį tikėjimą perėjo daug tokių garsių di­ dikų šeimų kaip Sapiegos ir Chodkevičiai. 1563 metais karalius Lie­ tuvai suteikė religijos laisvę. Jėzuitų ordino vadams Lietuva atrodė kaip tikra Indija, kurią reikėjo atversti ab initio. Katalikų Bažnyčiai priklausė ne tiek daug žmonių, ji buvo menkai organizuota ir netu­ rėjo tiek lėšų kiek protestantų magnatai, galėję pinigais remti naująjį tikėjimą. Tik 1576 metais jėzuitai Vilniuje atidarė aukštesniąją mo­ kyklą ir netrukus čia mokėsi 700 mokinių, o 1578 metais ji tapo universitetu. Nepaisant jėzuitų misionierių pastangų, protestantiz­ mas Lietuvoje, daugiausia Žemaitijoje, kur net 1622 metais katali­ kai sudarė mažumą, dar gyvavo gerokai įpusėjus XVIII amžiui. Prie Katalikų Bažnyčios sėkmės prisidėjo tokie energingi veikėjai kaip Martynas Cromeris bei Petras Skarga, tačiau Ryga metė jiems rimtą iššūkį. Rygiečiams 1581 metais karaliaus Stepono Batoro su­ teiktame Corpusprivilegiorum Stephanum nebuvo jokių religinės lais­ vės garantijų ir kitą pavasarį lankydamasis šiame mieste karalius leido aiškiai suprasti, jog liuteronų tikėjimas bus griežtai laikomas antraei­ liu. Miesto taryba buvo verčiama atiduoti dvi bažnyčias ir katalikų vienuolyną, o 1583 metais Vendene buvo įkurta vyskupija. Petrui Skar­ gai buvo pavesta tęsti rygiečių atvertimą į katalikų tikėjimą, tačiau, kaip pripažino vienas jo pagalbininkų, „adeo immersa ėst haeresi civitas haeeyutpurvus de easperaripossitfructus”9. 1584 metais atidarius jėzui­ 9 „miestiečiai paskendę erezijoje ir teikia mažai vilčių”. Stalammler K.-D. Preussen und Livland in ihrem Verhaltnis zur Krone Polen 1561 bis 1586. Marburg, 1953, p. 75-

Na uj o s i o s srovės

105

tų aukštesniąją mokyklą, įsižiebė maištas, kurį kurstė dar ir protestan­ tų katedros mokyklos rektoriaus suėmimas bei mėginimas įvesti griga­ liškąjį kalendorių. Tarp 1584 ir 1589 metų Rygą užvaldė protestantų frakcija, ir jėzuitai buvo iš miesto išstumti, tačiau grįžę jau nebepatyrė trukdymų, o 1613 metais miesto katalikų bendruomenei priklausė 6500 rygiečių. Protestantai priešinosi, įsteigė savo mokyklą, spaustuvę ir biblioteką, be to, įkūrė keletą religinių labdaros įstaigų ir netgi pasi­ statė naują bažnyčią. Iki to laiko, kai Ryga 1621 metais atiteko šve­ dams, nors ir patirdami spaudimą, protestantai sugebėjo nuveikti kur kas daugiau, nei išlaikyti savo pozicijas. XVI amžiaus pabaigoje protestantiškas liuteronų tikėjimas buvo įvestas šiaurinėse karalystėse, Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Kuršo hercogystėse bei Lenkijos valdomoje Livonijoje. Abejonių kelia klau­ simas, kiek giliai naujasis tikėjimas įsiskverbė į šių kraštų gyventojų sąmonę. Tokių religinių liaudies apraiškų kaip Škotijoje bei Pietva­ karių Prancūzijoje čia nebuvo. Periferijoje - nuo Laplandijos kalvų iki Lietuvos miškų - giliai įsišakniję pagonių papročiai ir tikėjimas niekais vertė visas menkai apmokamų kunigų, kurių buvo per maža, kad jų darbas būtų efektyvus, pastangas. Tokiomis aplinkybėmis dar­ bui reikėjo labai veiklių ir energingų žmonių, tačiau dažniausiai dva­ sininkai neturėdavo pakankamo išsimokslinimo ir tokiam darbui ne­ tiko. Estijos pakrančių salose ir kai kuriose latgalių srityse išstūmus katalikybę jos vietos neužėmė joks kitas tikėjimas, taigi valstiečiai puolė į pagonybę, kiek pakylėtą migloto, liaudies atmintyje likusio Mergelės Marijos garbinimo. Didysis kunigaikštis visiškai ignoravo Pilteno vyskupijos dvasinius poreikius; kai ji 1585 metais atiteko Prūsijai, devyniose jos parapijose tebuvo likę keturi kunigai. Nepai­ sant visų Salomono Henningo sudarytos vizitacinės komisijos pa­ stangų bei valdytojo Alexanderio Einhorno diegtų Bažnyčios refor­ mų, bažnyčios padėtis Kurše nė kiek nepagerėjo. Iš aštuonių 1567 metais siūlytų įsteigti mokyklų buvo atidarytos tik keturios, nepavy­ ko įsteigti ir maldos namų Latvijos tikintiesiems. 1600 metais iš šimto kunigaikštystės kunigų tris ketvirtadalius sudarė vokiečiai, o tie septyni Kurše gimusieji buvo vokiečių imigrantų pastorių sūnūs.

Li voni j os karai

106

Panaši padėtis buvo ir Estijoje, kur vietos didikai atkakliai gynė savo jus patronatus nuo Švedijos karaliaus ir jo vietininkų siekių vi­ siškai pertvarkyti Bažnyčią. 1586 metų vizitacija parodė, kad estai paskendę pagoniškoje tamsybėje. Balthasaras Riissowas, pats būda­ mas estas, atvirai kalbėjo apie tai, kad trūksta kunigų, kurie galėtų laikyti mišias ar aiškinti katekizmo tiesas estiškai. Tai, kad nebuvo tinkamų kunigų, XVI amžiaus penktajame dešimtmetyje paskatino Revelio miesto tarybą svarstyti universiteto steigimo klausimą, ir 1553 metais buvo atidaryta mokykla vargšų vaikams. Rygos miesto taryba žengė dar toliau, 1527 metais lotynų kalbą dėstyti pakvietusi daną Jacobusą Battusą. Jis atgaivino Domschule ir pavertė ją evangelikų mokykla, kurios pagrindas buvo Melanchthono Praeceptor Gerinaniae curriculum. XVI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje miesto ta­ ryba įsteigė stipendijas vykstantiems mokytis į Rostoko bei Vitenbergo universitetus, tačiau tik nedaugelis juos baigusiųjų grįžo dirbti dvasininkais. Kaip dauguma jaunuolių, jie rinkdavosi studijuoti tei­ sę, kuri užtikrino geras pajamas, karjerą ir padėtį visuomenėje. Reformatai skatino kalbėti vietos žmonių kalba, bet čia jie nebu­ vo pirmieji. Rytų Baltijos šalyse tekstais, išverstais į vietos kalbas (kai kurie jų yra išlikę) naudojosi ir domininkonai; manoma, kad daugu­ ma reformatų darbų buvo išleisti viduramžiais. Daug išlikusių šve­ dų, danų ir vokiečių žemaičių kalbomis spausdintų religinių veikalų yra parašyti dar iki reformacijos, tačiau tik reformacijos laikotarpiu pasirodė pirmosios knygos suomių, estų ir latvių kalbomis. 1252 metais Liubeke buvo išspausdintos mišios latvių, estų ir livoniškąja (Dūnos paplitusi ugro-finų grupei priklausiusi kalba) kalbomis, ta­ čiau valdžios įsakymu knygos buvo sunaikintos. Po dešimties metų estų ir vokiečių žemaičių kalbomis buvo išspausdintas Lutherio ka­ tekizmas, bet ir jis pakliuvo valdžios nemalonėn, taigi iki pat 1929 metų liko užmarštyje. 1554 metais Liubeke buvo išspausdintas kate­ kizmas pietų Estijos tarme. Yra žinoma, kad Dešimt Dievo įsakymų ir kai kurios giesmės buvo išverstos į latvių kalbą, ir manoma, jog šia knyga, nors nėra išlikę nė vieno jos egzemplioriaus, naudotasi per mišias. Pirmoji latviška knyga Cathechismus Catholicorum išspaus­

Na u j o s i o s sr ovės

107

dinta Vilniuje 1585 metais, o po metų išėjo ir Karaliaučiuje išspaus­ dintas Lutherio Mažasis katekizmas. Pilni Biblijos vertimai į latvių ir estų kalbas pasirodė tik kitame amžiuje, nors Mažajame katekizme „visų žmonių biblijoje”, kaip jį 1631 metais pavadino švedas Laurentius Paulinus Gothus, buvo išdėstyti visi krikščionių religijos pa­ grindai.10 Reformatai stengėsi nekultūringoje savo bendruomenėje diegti gero elgesio ir moralės normas. Vyskupas Pederis Palladius Danijoje ir Olaus Petri Švedijoje įnirtingai plūdo šventvagiškus burnojimus ir keiksmus. Lėkštas ir amoralus kilmingųjų gyvenimas dažniausiai bū­ davo užsipuolamas laidotuvių kalbose. Ypač Danijos kunigai smer­ kė girtuoklystę: Pederis Palladius rašė apie „ girtuoklį šėtoną”, dieną pradedantį brandvyniu (brandevin), vėliau geriantį vokišką, o vaka­ re prūsišką alų. Frederikas II rodė pavyzdį. 1560 metais visiškai gir­ tas mėgindamas perjoti tiltą, su visu arkliu įvirto į vandenį. Po dvejų metų jis susimušė su Johannu von Mecklenburgu jo sesers vestuvėse. Karaliaus kalendorius būdavo išmargintas kryžiukais, žymėjusiais gir­ tavimo dienas. Nenuostabu, kad mirus karaliui Andersas Vedelis lai­ dotuvių kalboje užsiminė, jog jo didenybė būtų gyvenęs ilgiau, jei gėrimu nebūtų sugadinęs sveikatos. Tačiau didžiausias priešas buvo šėtonas tamsybių viešpats, kurio žemiškąjį pavidalą vaizdavo nesuskaičiuojama daugybė Šiaurės Eu­ ropos bažnyčių freskų. Skandinavijos bažnyčių paveiksluose šėtonas dažnai vaizduojamas šalia mušančios sviestą moters arba jai pade­ dantis, mat moterys, kaip manyta, velnio sąjungininkės, buvo vadi­ namos „pienininkėmis”. Raganoms buvo priskiriama daugybė pik­ tadarybių: jos buvo kaltinamos dėl nesėkmingo Danijos laivyno žygio prieš Zelandiją 1543 metais, dėl to, kad 1566 metais prie Visbio per audrą paskendo laivai, dėl ankstyvos Danijos valstybės kanclerio Ivero Krabbės mirties 1561-aisiais. Buvo manoma, kad Erikui XIV, sieku­ siam pergalės kare su danais, padėjo net keturios raganos. Ypatingais 10Pleijel H. Katekesen som svenskfolkbok Vara aldstafolkbdcker (leid. H. Pleijel), Lund, 1967, p. 68.

Li voni j os karai

108

sugebėjimais sukelti vėjus ir oru švilpiančiais sviediniais užmušti priešą garsėjo lapiai. XVIII amžiuje Siaurės Europoje lankęsi civilizuotų kraštų keliautojai vaišindavo savo skaitytojus pasakojimais apie la­ pių burtus. Raganavimu Skandinavijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, daž­ niausiai būdavo kaltinami seni, nuskurdę ir negalintys apsiginti vi­ suomenės nariai. Estijoje, užuot persekiojus vienišas senas užkalbė­ tojas, dažniau užsipuolami būdavo vyrai - matyt, šitaip čia siekta išnaikinti pagonybės žynius. Šio amžiaus pradžioje išleistame darbe apie raganavimą Estijoje pastorius Winkleris remdamasis savo patir­ timi tvirtino, kad jo parapijiečiai tebesilanko pas burtininkus ir tiki vilkolakiais, meilės eliksyrais, kortų būrimais ir panašiais dalykais. Lenkijoje— Lietuvoje raganų persekiojimų nebuvo iki XVII amžiaus, šiam reiškiniu atsirasti veikiausiai didelės įtakos turėjo sumažėjęs re­ liginis pakantumas. XVI amžiuje tarp katalikų ir protestantų egzis­ tavusi konkurencija reiškė, kad abi pusės išlaikė viduramžių laikais nusistovėjusias pamaldų apeigas, religinius simbolius, visuomenės gerovę ir kad pagonių papročiai buvo toleruojami. 1974 metais at­ likti kalvinistų kapinių Žemaitijoje kasinėjimai atskleidė, kad gero­ kai įpusėjus XVII amžiui mirusieji dar būdavo laidojami pagoniškai. XVII amžiaus pradžioje sustiprėjusi Katalikų Bažnyčia ugnį nukrei­ pė tiek prieš pagonybę, tiek ir prieš protestantus. Karų, bado ir maro sukeltas visuomenės gerovės smukimas ir suirutė dar labiau kurstė „raganų maniją”: pavyzdžiui, dėl nederliaus žemvaldžiai dažnai kal­ tindavo raganas.111 Lenkijoje-Lietuvoje raganų persekiojimai nenurimo iki XVIII am­ žiaus, tai tamsioji šio šimtmečio pusė, rodanti išsilavinimo, mokslo bei kultūros stoką. Dauguma griežtų mokslo įstaigų steigimo šali­ 1Winkler R. „Ueber Hexenwahn und Hexenpozesse in Estland wahrend der Schwedenherrschaft”, 1909, BalticsheMonatsschrifte,&7\ 355. KahkJ. „Heidnische Glaubensvorstellungen, Zauberei und religioser Eifer in Estland um 1700”, 1985, Zeitschrift fiir Ostforschung, 34: 522-535. Tazbir J. „Hexenprozesse in Polen”, 1980, Archiv fiir Reformationsgeschichte, 71: 280—307.

Na u j o s i o s s r o v ė s

109

ninku, net ir tie, kurie smerkė aristokratų neišsiauklėjimą, buvo uo­ lūs raganų persekiotojai; šiandien nesmagiai nuteikia vyskupo Pederio Palladiuso Vizitacijų knyga, kurioje jis džiūgaudamas aprašo dau­ gybę raganų teismų. Švedijoje dėl naujojo tikėjimo suvaržymų XVII amžiuje taip pat sustiprėjo raganų persekiojimas, bet akivaizdžiausi magijos praktikuotojai lapiai buvo palikti ramybėje. Pamišimo apimti vargšai žmonės, vapaliojantys apie bendravimą su velniu ir raganų puotas, negalėjo tikėtis pasigailėjimo. Kilmingie­ ji savo aistrą okultiniams dalykams dangstė moksliniu smalsumu, entuziastingai stebėjo ir tyrė pranašiškus ženklus bei gamtos reiški­ nius, taigi per paskutiniuosius du XVI amžiaus dešimtmečius apokaliptinės pranašystės pasipylė nenutrūkstama srove. Danų astrono­ mas Tycho Brahe Kasiopėjos žvaigždyne 1572 metais įsižiebusią naują žvaigždę laikė Romos pasaulinės monarchijos žlugimo ir naujos eros pradžios ženklu. Švedijos žymiausieji protai Johannesas Bureus ir Johanas Skytte įkvėpimo sėmėsi iš mistinių Paracelso pranašysčių; jo vizija apie šiaurėje kylantį auksinį liūtą, nugalintį Imperijos erelį, XVII amžiaus pradžioje buvo nepaprastai populiari. KARALIAUS VALDŽIA IR JOS APRIBOJIMAI

Baigiantis XVI amžiui reformacijos triumfas Centrinėje Europoje išblėso. Habsburgų valdomose žemėse, taip pat ir Lenkijoje-Lietuvoje, Katalikų Bažnyčia greitai susigrąžino prarastąją padėtį. Re­ formų potvynis, vienu metu grėsęs užtvindyti visus Europos kraš­ tus į šiaurę nuo Alpių kalnų, greitai slūgo. Braunsbergo bei Olmūtzo jėzuitų seminarijų vienuoliai jaunuolius siuntė atgaivinti kataliky­ bę savo tėviškėse. Siaurinės karalystės tvirtai ir vieningai laikėsi liu­ teronų tikėjimo. Nenuostabu, kad XVII amžiaus trečiojo dešimt­ mečio pabaigoje Vokietijoje smarkiai persekiojami protestantai Gustavą II Adolfą laikė savo išvaduotoju; Kristijonui IV pralaimė­ jus mūšį prie Elbės, Švedijos karalius buvo vienintelė protestantų viltis.

Li voni j os karai

110

Tačiau liuteronų tikėjimas Šiaurės Europoje plito lėtai, ir būtų labai neišmintinga Gustavo II Adolfo sėkmę Vokietijoje prisieini aist­ ringam protestantizmo išpažinimui. Švedijos iškilimas Europoje XVII amžiuje labiau priklausė nuo Vazos karalystėje įvykdytų struktūri­ nių pakeitimų ir reformų, o ne nuo dievobaimingumo ar menamos gotiškosios karaliaus narsos. Rimčiausia problema, su kuria susidūrė Švedijos karalius Gusta­ vas Vaza, buvo lėšų stygius. Taisyklė, kad karalius privalo „gyventi iš savo pajamų”, tai yra tų, kurias gauna iš savo žemių, nuomos mokes­ čių ir baudų, nebuvo patogi, net jei amžininkai ją pripažino tik žo­ džiais. Gustavas Vaza 1523 metais privalėjo sumokėti didelę skolą Liubekui, o krašto ūkis buvo sugriuvęs. Plačiai išsidriekusios neap­ mokestintos Bažnyčios žemės siūlė viliojančią išeitį iš sunkios padė­ ties, ir karalius ja pasinaudojo. 1527 metais karalystės luomai buvo sušaukti į Vasteras ir supažindinti su karaliaus pasiūlymu (ir grasini­ mu atsistatydinti, jei jam nebus pritarta) atimti iš Bažnyčios visą tur­ tą, žemes ir valdžią. Didikams buvo suteikta teisė susigrąžinti (ne­ mokant kompensacijų) visas nuo 1454 metų šeimų dovanotas, parduotas ar užstatytas Bažnyčiai žemes. Vienu aktu Bažnyčia nete­ ko valdžios: tačiau nors konfiskavus Bažnyčios žemes ir turtą, karū­ nos pajamų šaltinis padidėjo, to neužteko augančioms išlaidoms pa­ dengti. Savo valdoms prižiūrėti karalius skyrė antstolius: jo valdymo metais antstolių skaičius beveik patrigubėjo. Per savo valdinius jis ieškojo būdų, kaip racionaliau nustatyti ir surinkti mokesčius. Kara­ liaus patarėjai iš Vokietijos įvedė naujų apskaitos ir finansų tvarky­ mo būdų, Conradui von Pyhy iš dalies pavyko pertvarkyti administ­ raciją vokiškosios kabinetinės sistemos pavyzdžiu. XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje, baigiantis Gustavo Va­ zos valdymo laikotarpiui, Švedija pamažu virto gerai valdoma cen­ tralizuota valstybe. Lenams (Idn), atsižvelgiant į jų teikiamas paslau­ gas, karalius nustatydavo metinį pajamų mokestį. Tačiau būta ir decentralizacijos tendencijų. Norėdamas išvengti priklausomybės nuo brangiai kainavusios samdinių kariuomenės, Gustavas Vaza pailgi­ no riterių karo tarnybos laiką ir mėgino sukurti nuolatinę kariuome­

Na uj o s i o s srovės

111

nę. Šios sistemos pagrindas buvo žemė. Taikos metu rekrutai galėjo gyventi savo ūkiuose, o vietoj atlyginimo buvo atleisti nuo mokes­ čių. Kilus karui problemų vis tiek atsirasdavo, nes karius reikėjo ap­ rūpinti ginklais ir mokėti jiems algas. Gustavas Vaza labiau vertino nelankstų ir primityvų natūrinį ūkį, infliacijos metais leidusį išveng­ ti kainų ir pinigų nuvertėjimo, dėl ko labai kentėjo kitų Europos šalių valdovai. Mainai daugiausia vykdavo be pinigų, bet piniginiai vienetai buvo naudojamasi vertei nustatyti. Tokių pavyzdžių gausu Gustavo Vazos korespondencijoje. Pavyzdžiui, 1547 metais Dalarnos valstiečiams jis leido vykti į Norvegijos pakrantę ir ten prekiauti druska bei žuvimi, bet pirmiausia šie turėjo sviestą ir sūrį Varmlandijoje iškeisti į geležį. Tais pat metais jis liepė antstoliui Sunnerbo už sviestą pripirkti tiek olandiškos gelumbės, kad jos užtektų kareiviams aprengti. Sumanumo dėka karalius susikrovė sidabro atsargų, bet jo išlaidieji sūnūs greitai šį turtą iššvaistė. XVI amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje dėl Livonijos su Danija vykę karai atvedė karalystę prie bankroto ribos, bet patvirtino senojo karaliaus įsitiki­ nimą, jog ekspansinė užsienio politika Švedijai brangiai kainuotų.12 Karo išlaidos išsekino ir Danijos iždą. 1525 metų karaliaus dek­ retas buvo pirmasis nuoseklus mėginimas sukurti riterių tarnybos pagrindą. Kad brangūs pinigai liktų karalystėje, o karaliui nereikėtų apmokestinti savo vargingai gyvenančių valdinių ir kasmet mokėti algas samdytiems kareiviams, dekretu buvo numatyta, kad visi nuo mokesčių atleisti žemės savininkai už kiekvieną šimtą markių paja­ mų privalo pristatyti vieną pilnai apginkluotą raitininką, o už kiek­ vieną penkiasdešimtį markių - po muškietininką. Buvo sudaryta ko­ misija pajamoms registruoti. XVI amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vykęs Grafų karas ištuštino karalystės iždą, kurį Kristijonas III, kaip ir Gustavas Vaza prieš dešimtmetį, smarkiai papildė konfiska­ vęs Bažnyčios turtą. Kristijonas III, kanclerio Johano Friiso padedamas, 12 Hecksher E. „Natūrai and money economy”, Journal ofEconomic and Business History, 1931,3 : 1-29. Oden B. „Naturaskatter och finanspolitik”, Scandia, 1967, 33 : 1-18.

Li voni j os karai

112

įgyvendino daug administracinių bei finansinių reformų, sumažino administracinių feodų (lenų) skaičių, daug jų sugrąžino karūnai ir įsteigė valstybės iždo kontrolieriaus instituciją lenų pajamoms tik­ rinti ir aristokratų lensmanų (lensmand) darbui prižiūrėti. Septynerių metų karas su Švedija (1563-1570) labai pablogino karaliaus finansų padėtį. Frederikas II buvo priverstas skolintis iš giminaičių Saksonijoje ir smarkiai taupyti pinigus. 1566 metais jis kreipėsi pagalbos į patekusį nemalonėn ir dėl to 1558 metais ištrem­ tą puikų teisininką ir administratorių Pederį Oxe. Oxe įtikino didi­ kus mokėti papildomą dvaro mokestį ir įvedė kitokių prievolių bei mokesčių. Oxe pakeitė nuostolingą Zundo sąsiaurio politiką ir vie­ toj mokesčio už laivą įvedė mokestį už laivo krovinio svėrimą. Paja­ mos iš Zundo mokesčių, 1566 metais siekusios 45 000 talerių, per metus išaugo iki 132 000 talerių. Baigiantis Frederiko II valdymo laikotarpiui, karo skolos praktiškai buvo sumokėtos ir karūna galėjo atsiimti lenus bei konsoliduoti savo nuosavybę. Pavyzdžiui, turtin­ guose Kronborgo, Frederiksborgo ir Kopenhagos lenuose 1559 me­ tais buvo daugiau kaip keturi šimtai nuomojamos žemės sklypų. Dvi­ dešimčiai metų praėjus jų liko tik aštuoniasdešimt. Karaliaus žemės valdų racionalizavimo politika kai kuriose srity­ se buvo sėkminga, ypač tai buvo žymu Zelandijos saloje. Sumažinus lenų skaičių (tai buvo padaryta ir Švedijoje Gustavo Vazos valdymo laikais vykdant panašią žemių konsolidavimo politiką) karaliaus pa­ jamos padidėjo, tačiau nuostolinga karaliaus aistra medžioklei jas sekino. Karūna lanksčiai reaguodavo į tarptautinės rinkos svyravi­ mus. Nuol576 metų lenai nebe taip sparčiai buvo verčiami samdo­ mo lensmano administruojamais feodais, už kuriuos reikėdavo atsi­ skaityti. Tarptautinių neramumų metais, kai eksportas (pavyzdžiui, jaučių) nebuvo labai patikimas, karūna vėl nuomojo feodus, visą ri­ ziką palikdama feodalams. Didelė karūnos pajamų dalis, ypač mokesčiai natūra, valstybės iždo kontrolierių, matyt, nepasiekdavo. Gottorpo ir Rendsborgo mui­ tinės padengdavo šių kunigaikštysčių išlaidas, galvijų mokestis Ribe buvo naudojamas tiesioginiam pirkimui, o didžioji Zundo mokės-

N a u j o s i o s s r ov ė s

113

čių dalis patekdavo tiesiai į karaliaus asmeninę sąskaitą. Dėl karūnos finansų politikos XVI amžiaus pabaigoje Kristijonas IV įgijo turtin­ giausio Europos karaliaus vardą. Pats karalius 1618 metais savo tur­ tus vertino maždaug vienu milijonu talerių. Didelę reikšmę didikai teikė apmokamai karaliaus tarnybai. Per Frederiko II laidotuves 1588 metais diduomenė tarybai išdėstė savo skundus septyniasdešimt vieno atstovo pasirašytoje peticijoje. Di­ džioji signatarų dalis buvo vidutinių dvarų savininkai. Pelningiausių feodų administratoriai (hovedlen), gaudavę gerokai didesnes nei dau­ gumos didikų pajamas, peticijos nepasirašė. Tai leidžia manyti, kad visuotinio nestabilumo ir ekonominės krizės metais daug sunkumų patyrę žemvaldžiai siekė apmokamos tarnybos karūnai, tačiau ge­ riausias vietas gaudavo tik siauro turtingų šeimų ratelio nariai. Po 1625 metų tarnybinių pareigų surašymo paaiškėjo, kad penkis pro­ centus tesudarę aukštieji aristokratai valdė net ketvirtadalį visų že­ mių, būtent šio mažo ratelio aristokratai užimdavo geriausias tarny­ bos vietas, o jų lėšomis pastatyti puikūs rūmai iki šiol puošia Danijos kaimus.13 Šiaurės Europos valdovams tik iš dalies pavyko įtvirtinti kara­ liaus valdžią ir pirmenybę teikti karūnos interesams, o ne didikų privilegijoms ir laisvėms. Nepasiteisino ir Kristijono II reformų pro­ grama, kuria buvo kėsintasi į išskirtines didikų privilegijas. Danų istorikai atskleidė nemažai aristokratų luomo priešinimosi karaliaus reformai faktų, tačiau vėlesnieji mokslininkai mano, jog 1536 metų Rigsdage aukščiausiąją valdžią patikėjus karaliui ir luomams, susida­ rė „diarchija”, atspindėjusi karaliaus ir didikų tarybos interesus. Šve­ dijos didikai, smarkiai sukrėsti Stokholmo „kruvinosios pirties”, Gus­ tavo Vazos valdymo laikotarpiu buvo paklusnūs, tačiau sukilo prieš Eriko XIV pretenzijas į absoliutizmą ir prisidėjo prie jo nuvertimo. 13 Ladevvig Petersen E. „Rigsrad og adelsopposition 1558: en socialhistorisk studie”, Rigsrad, adei og administration 1570-1648 (leid. K. Jespersen). Odense, 1980, p. 123-168. Enevoldsen P. „Lensreformerne i Danmark 1557-1596”, Historisk Tidsknft 1981-1982, 81: 343-399. Ladewig Petersen E. „From domain statė to tax statė”, Scandinavian Economic History Revieiv, 1975, 23: 116-148.

Livoni j os

karai

114

1569 metais didikai padėjo užimti sostą naujajam karaliui, tačiau pateikė jam didelę reikalavimų programą. Tam tikru mastu jie siekė įtvirtinti didikų privilegijas ir griežčiau apibrėžti aristokratų luomo išskirtinę padėtį. Už šių reikalavimų slypėjo noras neleisti aristokra­ tų dvarų valstiečių apmokestinti ypatingaisiais mokesčiais ir duoklė­ mis. Pagrindinė Jono III padaryta nuolaida buvo vadinamoji frihetsmily arba laisvės mylia, —vienos švediškos mylios spinduliu nuo dvaro gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo karo prievolės. Programoje buvo reikalaujama, kad pagal nusistovėjusią tvarką karalius už pastovų at­ lyginimą į aukštas valstybės pareigas skirtų didikus, o aristokratams būtų skiriamos pareigos kanceliarijoje. Nors Švedijos karaliai labai nenorėjo nusileisti net menkiausiam reikalavimui, galėjusiam apri­ boti karaliaus valdžią, tačiau didikų įdarbinimui nesipriešino. Į per­ tvarkytą valstybės iždą 1539 metais Gustavas Vaza skyrė dirbti tris aukštos kilmės didikus, tapusius pirmaisiais apmokamais pareigū­ nais Švedijoje. Amžiui baigiantis atsirado kur kas daugiau išsilavini­ mą universitetuose įgijusių didikų, todėl karaliui nebereikėjo sam­ dyti darbą išmanančių užsieniečių. Po 1560 metų Švedijoje labai sumažėjo lenų skaičius, todėl, norėdamas išsaugoti visuomenės rim­ tį, karalius turėjo parūpinti galimybę didikams gauti pajamų iš kitų šaltinių. Aukštuomenė ėmė tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme ir už tai gaudavo atlyginimą metinių pajamų asignavimų forma (forldning) ir taip ėmė rastis apmokamų kilmingų tarnautojų sluoks­ nis.14Karolis IX netgi inicijavo įstatymą, pagal kurį didikui, nesutei­ kusiam savo sūnums reikiamo išsilavinimo, galima buvo atimti titulą. 1569 metų programos kūrėjai karštai įtikinėjo, jog nieko nauja nesiūlą, tik norį sugrąžinti seną ir gerą paprotį, kurį laikas ir tironų valdžia sunaikino. Ilgai nelaukę, didikai susigrąžino savo kaip žem­ valdžių ir svarbiausio karalystės luomo teises bei privilegijas. Ištikimi praeičiai, jie pasmerkė Kristijono II ir Eriko XIV mėginimus apribo­ ti didikų privilegijas. XVI amžiaus šeštajame dešimtmetyje Peras Brahe Nilsson S. Krona ochfrdbe i Sverige 1523-1594. Lund, 1947, p. 380.

N a u j o s i o s s r ov ė s

115

savo knygoje Oeconomia rasė, jog „tas senas tironas karalius Kristijo­ nas” uzurpavo didikų teises. Tarp šių privilegijų buvo irfralseitmių valstiečių atleidimas nuo paprastųjų mokesčių: pagal Švedijos įstaty­ mus be didikų tarybos ar liaudies sutikimo nebuvo galima nustatyti jokių naujų mokesčių, paskelbti karo ar juo grasinti.15XVI amžiaus devintajame dešimtmetyje parašytoje knygoje Pro lege, rege et grege Erikas Sparre kur kas subtiliau išreiškė aristokratų konstitucionalizmą,16remdamasis tuo, jog Švedijos žmonės laisva valia ir noru suti­ ko renkamąją monarchiją pakeisti paveldimąja, o Gustavas Vaza tvir­ tai prisiekė laikytis įstatymų. Sparre norėjo parodyti, jog karalius nesuteikė savo hercogams daugiau teisių, nei buvo numatyta jo te­ stamentu, ir kad karaliaus teisės nebuvo apribotos, o hercogai savo valdose naudojosi tik domintum utile teise. Knygoje Pro lege, rege et grege ir Sparrės kalboje, pasakytoje kara­ liui Zigmantui 1594 metų Luomų susirinkime, buvo aiškiai išdėsty­ tas pagrindinis —pritarimo —principas, įkūnytas viduramžių Žemės įstatyme, tačiau jame buvo ir bendrų bruožų su Prancūzijos monarchistų sutarties teorijomis bei Sparrės amžininko dano Arildo Hvidfeldto mintimis. Pastarasis kronikoje apie Kristijono II valdymą tei­ gė, jog po kiekvienų karaliaus rinkimų bei karūnavimo valdymo sąlygos būdavo atnaujinamos ir vėl tvirtinamos. Karaliaus kanclerių - ephori regni - užduotis buvo patarti valdovui ir prižiūrėti, kad jis laikytųsi šventos savo priesaikos. Apibūdindamas Kristijoną II, kurį kaip val­ dovą faktiškai pakeitė magnatai, Hvidfeldtas daug ką pasiskolino iš De jure magistratuum bei Vindiciae contra tyrannos. Savo kroniką Hvidfeldtas parašė tam, kad jaunasis Kristijonas IV suprastų, kaip smarkiai karalystės gerovė priklauso nuo valdžios pasidalijimo tarp karaliaus ir didikų atstovų Rigsrade (rigsrad). Rigsradas gerai suvokė savo valdžią, todėl Kristijonui IV dažnai nesisekdavo imtis agresy­ vesnės užsienio politikos. Švedijos rigsradas smarkiai pralaimėjo 15 Brahe P. Oeconomia eller Hushalbbok for ungt adelsfolk (leid. J. Granlund ir G. Holm). Lund, 1971, p.166-168. 16 Sparre E. „Pro lege, rege et grege", Historiska Handlingar, 1924, 27/1: 64.

Li voni j os karai

116

kovoje dėl valdžios prieš kunigaikštį Karolį, bet aukštieji didikai vis tiek privertė jaunąjį Gustavą Adolfą 1611 metais pasirašyti žengimo į sostą chartiją. Jaunasis karalius, matyt, gerai žinojo, kad valdovo sostą jo tėvas gavo perversmo būdu, ir suprato, jog karalystės labui būtina dirbi išvien su pavaldiniais. 1617 metais Luomų susirinkime pasakytoje ilgoje kalboje jis pagrindė savo valdymo principus ir bai­ gė pareikšdamas, jog priesaikos, kurias vieni kitiems davė valdovas ir pavaldiniai, yra gerai sutvarkytos valstybės pagrindas ir jį kaip aukš­ čiausiąjį valdovą įpareigoja valdyti pagal šalies įstatymus.17 Pagrindinis didikų luomo reikalavimas buvo sutikimo principas. Lenkijoje-Lietuvoje šiuo požiūriu Ponų taryba pažengė toliausiai Stanisfawas Orzechowskis pareiškė, jog karalius be didikų sutikimo negali priimti jokių kilmingų asmenų, jo finansinę ar juridinę padėtį liečiančių įstatymų. Nuo 1505 metų karalius neteko teisės priimti sprendimą, jei jam nepritaria abeji seimo rūmai.18 Istorikai tebesi­ ginčija, kokiu mastu karaliaus valdžia buvo apribota iki Jogailaičių dinastijos pabaigos 1572 metais. Nors Jogailaičių valdymo laikotar­ piu karalius formaliai būdavo renkamas, magnatai tylomis pritarė sosto perimamumui, panašiai kaip ir po 1536 metų Danijoje, palai­ kant dinastijų tęstinumą, išvengta audringos ir visuomenę skaldan­ čios rinkimų kovos. Po 1572 metų Lenkijoje imta įgyvendinti galu­ tinai karūnos autoritetą pakirtusią rinkimų tvarką, pagal kurią kiekvienas kandidatas į karaliaus sostą turėjo sutikti su pacta conventa arba duoti daugybę pažadų jį rinkusiems aristokratams. Henrikas Anžujietis 1573 metais pasirašė reikalavimus, kurie ilgainiui tapo privalomi kiekvienam renkamam karaliui ir skelbė, jog kandidatas į karaliaus sostą turi prižadėti šaukti seimą mažiausiai vieną kaną per dvejus metus, tartis su seimo nariais karo, taikos klausimais, o prieš įvesdamas naujus mokesčius ar šaukdamas bajorus stoti į kariuome­ 17 HallendorfFC. (leid.) Tai och skrifier av konung Gustav II Adolf. Stockholm, 1915, p. 55-65. 18Grodziski S. „Les devoirs et les droits de la noblesse polonaise”, Actą Poloniae Historica, 1977, 36: 163-176.

Na u j o s i o s s r o v ė s

117

nę, turi pasitarti su seimu. Toks kandidatas turėjo pritarti ir renkamo­ sios monarchijos principui, o bajorams buvo garantuota teisė atšaukti savo ištikimybę karaliui, įtarus jį kokiais nors neteisėtais ar jo teises viršijančiais veiksmais. Šią teisę jie pademonstravo 1606 metais, kai didikai protestantai, norėdami apginti savo religinę laisvę, susivienijo su opozicinėmis jėgomis prieš mėginusį suvaržyti seimą Zigmantą III. Monarchijos galia ir autoritetas po 1572 metų nesunyko. Tiek Stepo­ nas Batoras, tiek Zigmantas III kiekvienas savaip pasirodė esą energin­ gi karališkųjų teisių gynėjai. Tačiau, kaip pabrėžė Amonis Maczakas, Jogailaičių dinastijos tęstinumas nutrūko, o kiekvienas naujasis mo­ narchas paveldėdavo savo pirmtako problemas ir negalėdavo pasinau­ doti jokiomis privilegijomis, kurias būtų galėjęs įgyti per dinastines intrigas ar derybomis. Taigi monarchija neteko tęstinumo, kurį tam tikra prasme perėmė seimas ir magnatai, o Lenkijos-Lietuvos unija „ne tiek suderino tarpusavio politines jėgas, kiek ją ištiko paralyžius, vėliau virtęs katastrofą priartinusia stagnacija”19. Lenkijos-Lietuvos politinio smukimo priežasčių yra daug ir jos gana sudėtingos, tad būtų klaidinga sąjungos irimo pradžią ir galuti­ nį žlugimą XVIII amžiuje sieti su bloga lėmusiu Henriko Anžujiečio išrinkimu 1573 metais. Iš tikrųjų, jei kuri valstybė XVII amžiaus pirmajame dešimtmetyje atrodė priartėjusi prie žlugimo ribos, tai Rusija, galutinė daugelio Lenkijos ir Lietuvos žemių paveldėtoja. Len­ kijos-Lietuvos didikų galia buvo tikrai ne ką didesnė už Prūsijos ar Brandenburgo junkerių jėgas. 1539 metais Prūsijos hercogas turėjo sutikti su tuo, jog negalės perimti didikų turto tol, kol neišnyks abi tos šeimos linijos - tiek vyriškoji, tiek ir moteriškoji. Dėl karo su Turkija padidėjus mokesčių naštai, 1542 metais teko padaryti dar daugiau nuolaidų. Už teisės paveldėti savo rūmus sugrąžinimą her­ cogas sutiko, kad vietos didikai būtų skiriami aukščiausiais šalies parei­ gūnais, išskyrus galbūt kancleriu. Hercogui išvykus ar valdovu 19 Žr. Andriejaus Wyczariskio ir Amonio Maczako straipsnius kn. Fedorovvicz J. A republic of nobles. Studies in Polish history to 1864. Cambridge, 1982, p. 91-134. Citata iš Fedorovvicziaus įžangos Maczako esė, p. 111.

Livoni jos

karai

118

tapus jo nepilnamečiam įpėdiniui, valdymo reikalus turėjo perimti aukščiausioji taryba (Oberrate). 1566 metais aukščiausioji taryba įgi­ jo dar daugiau galių, o luomai išsikovojo teisę pagalbos kreiptis į Lenkijos karalių, jei hercogas pažeistų jų teises ir laisves. 1609-aisiais kiekvienu hercogystę liečiančiu klausimu reikėjo luomų sutikimo. Didikų privilegijas pažeidžiantys hercogo įsakymai automatiškai buvo laikomi negaliojančiais. Hercogo Albrechto įpėdinio protinis atsili­ kimas Prūsijos didikų luomui leido dar labiau sutvirtėti. Kitose pie­ tinių Baltijos jūros pakrančių valstybėse nuo Meklenburgo iki Kuršo XVI amžiaus pabaigoje valdė didikai, patikimai apsitvėrę privilegijų siena. Lenkijoje-Lietuvoje politinė valdžia ėmė pereiti vietiniams susi­ rinkimams - seimeliams. Valdžią juose turėjo bajorai - gausus vi­ suomenės sluoksnis, kurį sudarė apie dešimt procentų gyventojų, labai nevienodos turtinės padėties, bet turinčių visiems bendrą etosą ir politinės padėties sampratą, nors ir susiskirsčiusių į religines bei etnines grupes. Karaliui būtų buvę paranku pasinaudoti šio gausaus luomo skirtingumais, tačiau jis neturėjo kitų gerai organizuotų vi­ suomenės jėgų, kurios padėtų pažaboti bajorų pretenzijas ir reikala­ vimus. Didesnieji miestai kaip Dancigas kovojo už savo interesus ir sprendžiant politinius sąjungos reikalus nedalyvavo. Valstietiją slėgė baudžiavos ir priklausomybės nuo didikų našta. Ne veltui „Lankuto šėtonas” Stanisktwas Stadnickis gyrėsi, jog lenkų bajorai buvo kur kas laisvesni nei kitų kraštų žmonės. Kita vertus, iš daugelio luomų sudaryto riksdago radimasis Šve­ dijoje labai padėjo išlyginti jėgų pusiausvyrą tarp karaliaus ir valdi­ nių. Riksdago užuomazgų pastebima jau viduramžiais, tačiau tuo­ met jame dar nebuvo nusistovėjęs atstovavimo modelis.20Į lemiamąjį susirinkimą, 1527 metais įvykusį Vasteras, karalius valstybės kancle­ riams ir didikams įsakė pakviesti po šešis kiekvienos srities valstie­ čius, o miestams atstovavo jų burmistrai ir kancleriai. Vyskupai tu­ 20 Apie riksdago ištakas žr. Scott F. Svveden. The nation’s history. Minneapolis, 1978, p. 111-112, ir Schuck H. ir kr. Riksdagengenom tidema. Stockholm, 1985, p. 7-36.

Na u j o s i o s srovės

119

rėjo atvykti kartu su savo vyskupijų vyriausiais vadais. Kitas 1544 metais karaliaus sušauktas susirinkimas įvedė dar griežtesnę tvarką. Viduramžiškasis magnatų (herremote) susirinkimas užleido vietą Luo­ mų susirinkimui (standermote). Gustavas Vaza manė būsiant veiks­ minga savo karališkąją valdžią grįsti luomų pritarimu, taigi Vasteras 1527 metais pasiūlė atimti iš Bažnyčios pasaulietinę valdžią, o 1544 metais sosto paveldėjimo teisę įgijo taip pat su luomų pritarimu. 1569 metais didikai atsikratė pasyvumo, su kuriuo priimdavo kara­ liaus Gustavo siūlomas priemones, o Jono III valdymo laikais savo padėtį galėjo dar labiau sustiprinti. XVI amžiaus paskutiniojo de­ šimtmečio konstitucinės krizės metu kovodamas su tarybos aristok­ ratais kunigaikštis Karolis pasinaudojo žemesniaisiais luomais. Po to didikai dar keletą dešimtmečių rodė nepasitikėjimą šiais luomais. Aukštųjų didikų troškimas apriboti žemesniųjų luomų funkcijas ir vaidmenį, atsiskleidęs 1611 metų Gustavo Adolfo žengimo į sostą chartijoje, niekuomet nebuvo patenkintas. Danijoje luomai neturė­ jo nuolatinio patariamojo balso. Įtaką vyriausybei darė tik aukštuo­ menė, tačiau keturi Švedijos luomai —dvasininkų, didikų, biurgerių ir valstiečių - XVII amžiuje tapo neatskiriamu valstybinės santvar­ kos bruožu. Nors riksdago galios, palyginti su Anglijos parlamentu, buvo kuk­ lios, jo tolydus egzistavimas ir raida buvo svarbi didikų ir trečiojo luomo pergalė - su šiais luomais buvo tariamasi. Bet kanu tai buvo ir patogus įrankis, kuriuo naudodamasis suverenas iš valdinių atsto­ vų galėjo išgauti didelių nuolaidų savo politinėms ambicijoms pa­ tenkinti ir taip apriboti didikų valdžią. Paskutiniajame XVI amžiaus dešimtmetyje kunigaikštis Karolis aristokratų iš romėnų teisės per­ imtai nuostatai - y,quod omnes tangit, ab omnibus approbatur debet” (tai, kas liečia visus, turi būti visų ir patvirtinta) - suteikė visai kitokį atspalvį. Kunigaikščio sušauktieji „ponai visi” iš valstietijos tarpo jo­ kiu būdu neatitiko konstitucijos šalininkų aristokratų skonio. Švedi­ jos valstiečiams buvo siūloma suteikti maždaug tokias politines tei­ ses, kokias turėjo skurdžiausieji Lenkijos bajorai, tačiau szlachta zagrodovua (užmiesčio šlėktas —vert.) su magnatais siejo bendras

Li voni j os karai

120

etosas ir garbės statusas.21 Švedijoje tarp valstietijos ir kilmingųjų luomų buvo daugiau barjerų, o ne vien skirtumai tarp kilmingųjų ir nekilmingųjų žemių. Abipusiu šių luomų nepasitikėjimu, išryškėju­ siu per 1650 metų krizę, karalius galėjo pasinaudoti atremdamas konstitucinius priekaištus karaliaus valdžiai. Kitais žodžiais tariant, tarp karūnos ir luomų buvo tam tikra pusiausvyra, kuri priklausė nuo karalystės institucijų sudėties. Tokios pusiausvyros kaip tik ir trūko Lenkijai— Lietuvai. Pagrindinis skirtumas tarp Vazų dinastijų atšakų, XVII amžiaus pirmojoje pusėje valdžiusių Švediją ir Lenkiją— Lietuvą, buvo tai, kad Švedijos sosto paveldėtojai valdė išvien su luomais. Renkamieji Žeč­ pospolitos valdovai turėjo derintis prie kur kas didesnės tautų, tikė­ jimo, papročių ir laisvių įvairovės, o tai trukdė įvesti stiprų centrali­ zuotą valstybės valdymą. Likimo ironija: abi Vazų dinastijos baigėsi atsistatydinimu, tačiau karalienė Kristina sėkmingai įveikė konstitu­ cinę krizę ir pasirūpino, kad įpėdiniu 1654 metais taptų jos dėdė, taigi karališkoji valdžia nuostolių nepatyrė. Prasidėjus bajorų sukili­ mui, paskutinis Vazų dinastijos karalius Lenkijoje Jonas Kazimieras (1648-1668) valdymo sistemos reformuoti nebegalėjo. Galiausiai išpranašavęs savo kilmingiesiems valdiniams, jog kaimynai išardys sąjungą, jei radikaliai nebus pakeista valdymo sistema, karūnos atsi­ žadėjo.

21 Fedorowicz, op. cit., p. 100 (Wyczariskio straipsnis).

PENKTAS SKYRI US

Kova dėl valdžios. Pirmasis etapas, 1558—1621 metai

LIVONIJOS KARAI

Staigiu Rusijos ir totorių įsiveržimu į Livoniją 1558 metų sausio mė­ nesį Šiaurės Europoje prasidėję karai skyla į du periodus. Pirmuoju periodu, kuris truko iki XVI amžiaus devintojo dešimtmečio pabai­ gos, du iš keturių pagrindinių pretendentų į Livonijos teritoriją buvo veiksmingai pašalinti. Antruoju periodu dėl hegemonijos Livonijoje kovojo Švedija ir Lenkija, mėginusios išplėsti savo įtakos sferą net kri­ zės apimtoje Rusijoje. Persilaužimas įvyko 1621 metais, kai Ryga pra­ laimėjo Švedijos kariuomenei. Per penkerius metus Gustavas II Adol­ fas (1661-1632) perkėlė karo veiksmus į Prūsiją, Lenkiją ir galiausiai į Vokietiją, kur karo lauke prie Lūtzeno žuvo. Per pirmąjį Gustavo II Adolfo valdymo dešimtmetį Švedija užvaldė didesnę Livonijos dalį bei teritoriją prie Nevos žiočių ir taip sudarė prielaidas visą likusį amžių išlaikyti savo pranašumą Šiaurės Europoje. Pirmąjį nesantaikos laikotarpį galima būtų suskirstyti dar į ketu­ ris ryškiai išsiskiriančius 1558-1561, 1561-1570, 1570-1577 ir 1577-1583 metų periodus. Pirmuoju periodu Rusijos agresija suar­ dė senąją Livonijos federaciją ir ją prieš tai sudarę kraštai pagalbos turėjo kreiptis į užsienio valdovus. Antruoju periodu Septynerių metų šiaurės karo (1563—1570) židinys iš Livonijos persikėlė į Baltijos jū­ rą ir Skandinaviją. Šiame konflikte Ivanas IV laikėsi budraus

Li voni jos karai

122

neutralumo politikos, tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje į veiks­ mų areną sugrįžo. Danai iš Estijos buvo faktiškai išstumti, rimtas pavojus čia grėsė ir švedų valdoms, tačiau nuo 1577 metų karo padė­ tis visiškai pasikeitė. Švedų pajėgos atkovojo beveik visus rusų atim­ tus įtvirtinimus ir 1581 metais užėmė Narvą. Lenkijos-Lietuvos ka­ riuomenės būriai giliai įsiskverbė į Ivano IV žemes ir užėmė keletą tvirtovių, priversdami carą prašyti taikos. Taigi Rusijai Ivano IV val­ dymo laikotarpis baigėsi negarbingai, ji buvo priversta apleisti fak­ tiškai visą nuo 1558 metų užkariautą Livonijos teritoriją. 1554 metų derybose Maskvoje pagrindiniu klausimu rusai iškėlė reikalavimą mokėti Rusijai duoklę, pripažįstant jos teisę į žemes prie Dorpato įlankos. Livonijos pasiuntiniai teigė nežiną, jog kada nors praeityje tokia duoklė būtų buvusi mokėta, bet caro reikalavimą pri­ valėjo perduoti. Praėjus trejiems metams iš kitos Livonijos delegaci­ jos Maskvoje vėl buvo reikalaujama sumokėti duoklę. Po ilgų ginčių galiausiai buvo susitarta dėl sumos, tačiau Livonijos pasiuntiniai pi­ nigų su savimi neturėjo, ir derybos nutrūko. 1558 metų sausio 22 dieną totorių chano Šig Ali vadovaujama Rusijos kariuomenė perėjo Livonijos sieną. Atlydys trukdė kariuomenės judėjimą, kuris buvo labiau panašus į ketinimą demonstruoti Ivano galybę, o ne į gerai parengtą puolimą. Livonijos luomai nebuvo pasiruošę sutikti priešą ir kovo mėnesį Valmieros susirinkime nusprendė prašyti taikos. Per Šig Ali Ivanas IV davė žinią, jog yra linkęs sudaryti taiką, jei duoklė bus sumokėta nedelsiant. Į Maskvą išvyko dar viena delegacija, šį­ kart jau su reikiama pinigų suma, tačiau Ivanas jos nepriėmė. Nar­ vos įgulos kareiviams sulaužius paliaubas, rusai atnaujino karo veiks­ mus ir gegužės 11 dieną užėmė Narvą. Dorpatas užkariautojams pasidavė liepos pabaigoje. Ordino magistro paskubomis sutelkta ka­ riuomenė nekėlė didelio pasitikėjimo panikos apimtiems luomams, ir šie gelbėjosi kaip išmanė. Lenkijos karaliui buvo priminta apie Pasvalio sutartimi duotus įsipareigojimus, Hanzos lygos imperato­ rius buvo verste užverstas pagalbos šauksmais. Buvo svarstoma apie kitus gelbėtojus. Oselio salos valstiečiai siekė Suomijos hercogo Jo­ hano apsaugos: keletas Livonijos didikų prašė Henriką II siųsti ka­

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . P i r m a s i s et apas , 1 5 5 8 —1 6 2 1 m e t a i

123

riuomenę ir užkariauti Livoniją Prancūzijai. Christofferis von Mūnchhausenas įkalbėjo Revelio pilies įgulą priimti Danijos apsau­ gą, o jo brolis - Oselio vyskupas - karštligiškai mėgino parduoti savo vyskupiją jaunesniajam Kristijono III sūnui Magnusui. Kaip pastebi kronikininkas Johannas Renneris, Livonija buvo apimta to­ kios suirutės, kad Rusija galėjo lengvai užkariauti visą šalį.1 Nors metų gale magistras ir atgavo Revelį, bet buvo priverstas kur tik įmanoma ieškoti pagalbos. Užverstas prašymais imperatorius Ferdinandas nedaug tegalėjo padėti. Į Maskvą 1339 metais nusiųsti imperatoriaus pasiuntiniai nieko nelaimėjo, nes 1559 metų Augs­ burgo susirinkimo nustatytos 100 000 guldenų sumos karui su Li­ vonija finansuoti surinkti nepavyko, o imperatoriaus draudimo pre­ kiauti su Rusija nebuvo paisoma. Labiausiai Livoniją gynė kai kurie Šiaurės Vokietijos princai, tokie kaip Meklenburgo hercogas; Pietų Vokietijos princai, tikėdamiesi, kad Rusija taps jų sąjungininke prieš turkų grasinimus, į prašymus dėmesio nekreipė. Hanzos miestai į Livonijos maldavimus taip pat nereagavo: Liubekas svarstė protek­ torato Livonijai įvedimo klausimą, tačiau šis ambicingas planas ne­ buvo įgyvendintas. Rusams užėmus Narvą, atsivėrė naujos galimy­ bės su Rusija prekiauti tiesiogiai, ir Vendų miestai, dėl to ilgus metus kariavę su Livonijos miestais, netruko jomis pasinaudoti. Negelbėjo ir skundai, jog per Narvą „krikščionybės priešams” tiekiami ginklai ir amunicija. Anot satyriko Hanso Hasentoterio, pirklių dievas slė­ pėsi pinigų skryniose.12 Kilus nesutarimams dėl Christofferio von Mecklenburgo koadjutorystės, Kristijonas III ėmė galvoti apie Danijos įsitvirtinimą Hariume ir Virume daugiau kaip po dviejų šimtų metų pertraukos. 1Tiberg. Zur Vorgeschichte dės livlandischen Krieges. Die Beziehungen zivischen Moskau und Litauen 1549-1562, Studia Historica Upsaliensa 134. Uppsala, 1984, p. 137. 2Smulkiau apie tai ir. Kirchner. The rise of the Baltic ąuestion, University of Delaware, Monograpf šeries 3. Newark, 1954, p. 40-47, 66-67. Donnert. Die livlandische Ordenntterstaat und Russland. Der livlandische Krieg und die baltische Frage in der europaischen Politik 1558-1583. Berlin, 1963, p. 160-166.

Li voni j os karai

124

1558 metų rudenį Kristijonas pasiūlė ordinui dideles subsidijas su sąlyga, kad magistras šias dvi Estijos sritis perduos Danijai. Be to, pažadėjo papildomą subsidiją šešiems mėnesiams, jeigu į Maskvą nu­ siųstiems Danijos tarpininkams nepavyktų įtikinti Ivano IV priimti taikos sąlygas. Danijos pasiuntiniai su magistru taip ir nesusitarė, o sudarytų paliaubų sąlygos leido Ivanui atitraukti kariuomenę iš Li­ vonijos tam, kad atremtų naują totorių įsiveržimą. Vienintelė Dani­ jai likusi viltis buvo Oselio vyskupo noras parduoti savo vyskupiją. Naujasis Danijos karalius Frederikas II 1559 metų rugsėjo mėnesį sudarė šį sandėrį ir įtikino daug rūpesčių kėlusį brolį Magnusą atsi­ sakyti pretenzijų į Holšteiną, už tai gavus vakarines salas ir Wieko sritį žemyne. 1560 metų gegužės mėnesį Magnus nusipirko dar ir Pilteno vyskupiją Kurše. 1559 metų rugsėjo mėnesį vietoj Wilhelmo von Fūrstenburgo ordino magistru tapo Gotthardas Kettleris. Dar būdamas Fūrsten­ burgo koadjutoriumi, Kettleris buvo 1559 metų rugpjūtį Vilniuje sudarytos sąjungos su Zigmantu Augustu varomąja jėga. Zigmantas Augustas nenorėjo daug jėgų skirti Livonijai, ir pajėgos, kurias jis 1559 metų lapkritį nusiuntė atremti naujam Rusijos puolimui, bu­ vo nepakankamos. 1560 metų vasario mėnesį rusai šturmavo Fellino pilį; rugpjūčio mėnesį Ermės mūšyje jie smarkiai sumušė Livoni­ jos kariuomenę. Revelio biurgeriai siekė apsaugoti miestą ir prekybą nuo didėjančios suirutės ir su naujuoju Švedijos karaliumi mėgino susitarti. 1561 metų vasarą Revelio miesto, Hariumo bei Virumo riteriai pasidavė Erikui XIV. Paskutinis Livonijos federacijos iširimo aktas buvo 1561 metų lapkričio mėnesį arkivyskupo, diduomenės atstovų, Wendeno bei Valmieros miestų ir Kuršo hercogu tapusio Gotthardo Kettlerio Vilniuje pasirašyta pasidavimo Lenkijos karū­ nai sutartis. Tik Ryga liko nominaliai nepriklausoma, tačiau ir ji 1581 metais Lenkijos karaliui davė vasalo ištikimybės priesaiką. 1558 metų įsiveržimas paskubino Livonijos žlugimą. Nors Šig Ali karinių pajėgų dydis ir galia buvo greičiausiai gerokai padidinti, beveik nekyla abejonių, kad Livonijos luomai kovoti nenorėjo. Dau­ guma didikų akivaizdžiai ketino pripažinti Ivaną valdovu, jei jis ga­

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . Pirmasis

e t a p a s , 1 5 5 8- 1 6 2 1

125 metai

rantuotų jų privilegijas. Narvos ir Dorpato biurgeriai reikalavo, kad jų miestai nebūtų laikomi ilgoje apsiaustyje, ir sugebėjo iš Ivano išsi­ reikalauti daug privilegijų. Didelį nepasitenkinimą 1559 metais su­ kėlė karo mokesčio ir prievartinio valstiečių ėmimo į rekrutus įvedi­ mas. 1560 metais Hariume ir Virume įsiplieskė smarkus sukilimas. Švedų apžvalgininkai pažymi, jog valstiečiai nekentė savo vokiečių šeimininkų labiau nei rusų, o žemvaldžiai nenorėjo ginkluoti valstie­ čių bijodami, jog ginklai bus atsukti prieš juos.3 Taigi įsiveržusi kariuomenė susidūrė su pakrikusiais ir apgailėti­ nai silpnais priešininkais. Ir kaipgi Ivanui IV neužimti Livonijos? Iki šiol ginčijamasi, ar totorių chano ŠigAli vadovaujamos kariuomenės puolimas nebuvo improvizuotas, ir tiktai 1558 metais Ivanas suvokė pasipriešinimo silpnumą ir suvokė, jog Zigmantas Augustas neketi­ no ginti savo sąjungininkės Livonijos, taigi surengė kur kas tikslingesnį puolimą. Savo šalyje Ivanas susidūrė su pasipriešinimu tų, ku­ rie siekė sutriuškinti Krymo totorius.4Narvos kritimas ir po jo sekusi didelės Rytų Estijos dalies okupacija greičiausiai paskatino Ivaną pri­ jungti šią teritoriją prie savo žemių. Antra vertus, istorikai nelabai palaiko Svenssono išvadą, jog Narvos užkariavimas atvėrė galimybę realizuoti seną Rusijos siekį užmegzti tiesioginius prekybos ryšius su Vakarais. Jų nuomone, Ivanas nebuvo labai suinteresuotas vykdyti aktyvią prekybos politiką, jam labiau rūpėjo įtvirtini savo paveldėji­ mo teises Livonijoje.5 Apskritai Vakarų istorikai linkę Zigmanto Augusto bei Kristijo­ no III politiką Livonijos atžvilgiu vertinti kaip delsimą ir neryžtingumą, 3 Schirren C. Quelien zur Geschichte dės Untergangs livlandischer SelbstdndigkeiL Archiv ftir die Geschichte Liv- Ėst- und Kurlands, Neue Folge. Rėvai, 1861, t. 1, p. 185, 242-243. 4 Tiberg, op. cit., p. 134. Rasmussen. Die livlandische Krise 1554-1561. Copenhagen, 1973, p. 93-102. Svensson S. Den merkantila bakgrunden till Rysslands anfall pa den livlandska ordensstaten 1558. Skrifter utgivna av vetenskaps-societeten i Lund. Lund, 1951, t. 35, p. 149-157. 5Tuo klausimu žr. Angermann N. Studien zur Livlandspolitik Ivan Groznyj. Marburger Ostforschugen. Marburg, 1972, t. 32; ir EsperT. „Russia and the Baltic 1494— 1558”, Slavu Revieiv, 1966, 25: 458-474.

Livoni jos

karai

126

tačiau Rytų Vokietijos istorikas Erichas Donnertas linkęs manyti, jog Lietuvos bajorai puoselėjo agresyvius ketinimus, o Pasvalio su­ tartis Ivano IV supratimu buvo casus belli. Spaudžiamas palaikiusio karą prieš Krymą savo patarėjo Aleksejaus Adaševo, 1559 metais Iva­ nas sutiko sudaryti šešių mėnesių paliaubas. Šių paliaubų dėka, Donnerto teigimu, ordinas gavo Lenkijos paramą, o tai savo ruožtu leido Danijai ir Švedijai aktyviau kištis į Livonijos reikalus. Marksizmoleninizmo istorikai linkę karą prieš Livoniją laikyti „progresyviu” reiš­ kiniu, kuris buvo labai svarbus neturėjusios priėjimo prie jūros Rusi­ jos ekonominei ir politinei raidai, nes karas prieš totorius galėjo patenkinti tiktai „reakcingus” feodalinio dvaro elementus. Vernadskis tokį teiginį atmeta. Jo požiūriu, tarp karo su totoriais ir interesų Livonijoje lygybės ženklo dėti negalima, kadangi su totoriais, nuola­ tiniais Rusijos valstybės priešais, ilgalaikė taika nebuvo įmanoma. Taigi Ivanui IV teko rinktis, ar tęsti kovą Rytų fronte, ar užpulti Livoniją ir kariauti dviem frontais. Caras pasirinko paskutinįjį va­ riantą: Vernadskio požiūriu, padariniai buvo skaudūs.6 Ivano IV politiką Livonijos atžvilgiu reikėtų vertinti platesniu Ru­ sijos, totorių chanatų bei Lenkijos-Lietuvos tarptautinės politikos po­ žiūriu. Staigaus Livonijos užpuolimo 1558 metais motyvai ir tariamas Zigmanto Augusto nenoras veltis į karą su Livonija tebekelia abejo­ nių. Greičiausiai nė vienas šių valdovų nenorėjo susipančioti antraeilės svarbos reikalais. Jie siekė įtvirtinti savo valdžią ir autoritetą, bet neno­ rėjo saistytis susitarimais su naujais valdiniais, siekusiais sustiprinti sa­ vo teises ir privilegijas. Zigmantas Augustas privalėjo skini dėmesį di­ dėjančiai tarp savo valdinių Lenkijoje ir Lietuvoje įtampai, rūpesčių kėlė ir Prūsijos hercogo machinacijos. Kitais žodžiais, buvo daug prie­ žasčių laikytis atokiau nuo ryžtingų veiksmų Livonijoje: šis svyravimas gerai paaiškina, kodėl Livonijos klausimas po 1558 metų dar daugelį dešimtmečių liko neišspręstas. 6 Donnert, op. čir., p. 43-48. Mcmopim ScmoHCKOū CCP, t. 1, p. 339-340. Vernadsky G. A history of Russia. New Heaven-London, 1969, r. 5: 1, p. 93. Nėra aišku, kam padariniai buvo skaudūs.

127

Kov a dėl val dži os. Pirmasis

e t a p a s , 1 5 5 8—1 6 2 1

met ai

XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje pagrindinių konfliktų arena buvo Baltijos jūra ir Skandinavija. Švedija ir Lenkija-Lietu­ va toliau kovojo dėl įsitvirtinimo Livonijoje. Ivano IV politika Li­ vonijoje labai priklausė nuo Rusijos ir Lietuvos santykių. Ne vie­ nose derybose 1559 metais rusai siekė paliaubas su Lietuva paversti amžina taika. Lietuviai nesutiko plėtoti šios minties, nes priešingu atveju Lietuva nebebūtų galėjusi reikšti pretenzijų į Smolenską (ati­ tekusį rusams 1514 metais). 1560 metais neseniai tapęs našliu ca­ ras vėl mėgino sudaryti amžiną taiką, pasipiršdamas vienai iš Zig­ manto Augusto seserų. Galimas dalykas, jog Ivanas IV stengėsi užbaigti ginčą su lietuviais dėl Smolensko sutikdamas su Livonijos padalijimu, - nors įrodymų tam nėra pakankamai, - tačiau, šiaip ar taip, šios diskusijos liko bevaisės. Caras vedė Čerkesų princesę ir 1562 metais paliaubų su Lietuva nebepratęsė. Sudaręs paliaubas su Švedija ir taikos sutartį su Danija, Ivanas IV 1563 metais užpuolė Lietuvą ir Dūnos aukštupyje užėmė Polocko tvirtovę. Iškilusios grės­ mės akivaizdoje Lietuvos bajorai ėmė taikingiau žiūrėti į sąjungą su Lenkija, tačiau po 1564 metų pergalės prieš Rusiją Časnikų mūšy­ je savo nuomonę pakeitė. Rusų puolimas buvo sustabdytas. Dezer­ tyrų srautas į Lietuvą su Rusijos pajėgų vadu Livonijoje kunigaikš­ čiu Andrejumi Kurbskiu priešakyje rodė didėjantį nepasitenkinimą Ivano IV valdymu. Kitus šešerius metus Rusiją kankino Ivano opričnina - didžiulis valstybės pertvarkymas, dėl kurio Rusija nebe­ galėjo veiksmingai kariauti. Iširus Livonijai Gustavo Vazos sūnums atsirado galimybė paten­ kinti savo dinastinius siekius. Gustavas Vaza stengėsi laikytis ramios užsienio politikos. Pagrindinis jo rūpestis ankstyvuoju valdymo lai­ kotarpiu buvo apsaugoti karalystę nuo naujo Danijos puolimo ir išvaduoti ją iš Liubeko ekonominių varžtų. Per pirmąsias vedybas su Katarina Sakso-Lauenburgiete jis užmezgė ryšius su Vokietijos prin­ cais, tačiau vengė veltis į Smalkaldo lygos reikalus ir 1535 metais mirus žmonai Gustavas ėmė dairytis į Švedijos didikų dukteris. Jo sūnūs buvo ambicingesni. Erikas rimtai pretendavo į jaunosios An­ glijos karalienės Elžbietos ranką, tuo tarpu Jonas 1562 metais vedė

Li v oni j os kar ai

128

Kotryną - Zigmanto Augusto seserį. Kitais metais, tuo pat metu, kai buvo sulaužyta taika su Danija, dėl šios santuokos kilo didelis kon­ fliktas su broliu. Danijos karalius Frederikas II (1559-1588), savo valdymą pra­ dėjęs pergale prieš Ditmaršo valstiečių respubliką, neketino tęsti tai­ kingos tėvo politikos Švedijos atžvilgiu. 1563 metais šių valstybių santykiai buvo taip pašliję, jog atviras konfliktas buvo tik laiko klau­ simas. 1563 metų gegužės mėnesį kilęs konfliktas dėl jūros ženklų Bornholmo saloje baigėsi mūšiu, kurio metu švedai suėmė Danijos admirolą. Septynerius metus trukusiame kare Liubekas ir LenkijaLietuva stojo Danijos pusėn. Kad kompensuotų vienintelio išėjimo į Atlanto vandenyną —Alvsborgo tvirtovės, kurią 1563 metais užėmė Danijos kariuomenė, praradimą, Erikas XIV siekė prasiskinti kelią per Norvegijos pakrantę. Trondheimas buvo paimtas 1564 metais, tačiau netrukus ir vėl prarastas, nes Švedijos pajėgos įsiveržė į pietų Norvegiją. 1565 metais Hallando pakrantėje užėmusi Varbergą, Šve­ dija gavo išėjimą į Vakarus, tačiau po trejų metų danai šią tvirtovę susigrąžino. Rimčiausia švedams iškilusi problema buvo jungtinė blokada, dėl kurios Švedijai grėsė pavojus likti be druskos. Gustavas Vaza buvo sukaupęs jos atsargų, tačiau iki 1566 metų jos ėmė pavojingai mažė­ ti. Admirolui Klasui Kristerssonui Hornui užgrobus druską gabenu­ sį olandų laivyną, vyriausybė atgavo nuotaiką bei pasitikėjimą savi­ mi ir galėjo tęsti karą. Jūroje Švedijos laivynas turėjo persvarą prieš danus ir liubekiečius. Sausumoje Frederiko II samdyta kariuomenė buvo stipresnė už vietinius Eriko karius, tačiau ir ji negalėjo suduoti rimtesnio smūgio. Rantzau armija 1567 metų rudenį buvo prasiver­ žusi net iki Norrkopingo, tačiau negavusi pastiprinimo atšiauriomis žiemos sąlygomis turėjo trauktis. 1568 metais abi pusės buvo išeik­ vojusios savo jėgas ir siekė derybų. Tačiau karas truko dar dvejus metus, kol imperatoriui tarpininkaujant Stetine buvo sudaryta tai­ ka. Švedija atsisakė pretenzijų į Gotlandą ir Norvegijos provincijas Harjedaleną bei Jamtlandą ir atgavo Alvsborgą už 150 000 riksdalerių išpirką. Frederikas II atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą, tačiau

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . Pirmasis

etapas,

1 5 5 8—1 6 2 1

129 metai

kilus ginčams dėl trijų karūnų karališkajame Danijos herbe, šis klau­ simas buvo perduotas arbitražui. Pagal įsipareigojimus, likusius iš Gustavo Vazos valdymo laikų, teko sumokėti kompensaciją Liube­ kui, ir 1523 metų prekybos privilegijos buvo atgaivintos, tačiau Liu­ beko pirkliai prekybos su Švedija monopolio Baltijos jūroje nebetu­ rėjo. Prekyba su Narva, kurią Erikas XIV bergždžiai mėgino užgniaužti, buvo paskelbta laisva visoms valstybėms. Danijai ir Šve­ dijai priklausiusios teritorijos Livonijoje turėjo būti perduotos im­ peratoriui, kuris už pagalbą Livonijai kare su rusais turėjo atsilyginti abiem šalims. Revelis ir Wiessensteinas būtų atitekę Švedijos kara­ liui, o Frederikui II imperatorius ketino atiduoti likusią feodo dalį. Greitai paaiškėjo, kad paskutinės pastangos įtvirtinti imperato­ riaus valdžią Livonijoje buvo bergždžios. Imperijos luomai primyg­ tinai reikalavo, kad Maksimilianas II Švedijai atsilygintų iš lėšų, ku­ rių, kaip jiems buvo žinoma, nebuvo. Švedams reikalaujant sumokėti, 1577 metais Jonas III galiausiai atšaukė Štetine duotus savo įsiparei­ gojimus ir atsisakė pripažinti imperijos pretenzijas į Livoniją. Ne­ paisant akivaizdaus imperijos luomų nenoro suteikti apčiuopiamą pagalbą, senosios Livonijos tvarkos šalininkai Vokietijoje kūrė fan­ tastiškus Livonijos atgaivinimo planus. Palatino grafas Georgas Han­ sas von Veldenzas Lūtzelsteinas 1570 metais pateikė Baltijos Impe­ ratoriškojo laivyno sukūrimo planą. Sklido gandai, jog Revelis pasidavė rusams, o caras prieš Nyderlandų laivus rengiasi sukurstyti kaperių laivyną, kuris šiame plane galėjo tapti hercogo Albos rams­ čiu. Tačiau imperijos susirinkimui planas įspūdžio nepadarė ir buvo atmestas kaip pernelyg brangus. Nė kiek nesumišęs palatino grafas 1578 metais pasiūlė kitą - įsiveržimo į Šiaurės Rusiją - planą, kuris apėmė ir Livonijos ordino atgaivinimą. Dangstantis tradicine Euro­ pos diplomatija XVI amžiaus pabaigoje panašūs planai ir sąmokslai kunkuliavo lyg povandeninės srovės, tačiau taip ir likdavo tik tuščio­ mis jų kūrėjų fantazijomis.7 7 Donnert, op. čir., p. 116-126. Kirchner, op. cit., p. 82-83. Įdomiai neoficialiąją diplomariją apraše Andersson I. Svenskt och europeisktfemtonhundrataL Lund, 1943.

Livoni jos karai

130

Užsitęsęs karas Baltijos šalyse sutapo su religiniais karais Prancū­ zijoje, Nyderlandų sukilimu prieš Ispanijos dominavimą ir krikščio­ nių kovomis prieš turkus Viduržemio jūroje bei Centrinėje Europo­ je. Šie konfliktai gana dažnai būdavo susipynę tarpusavyje. Paskutiniaisiais valdymo metais Ivanas IV mėgino pastūmėti popie­ žių į bendrą kryžiaus žygį prieš turkus ir šitaip kirsti smūgį savo prie­ šininkams imperijoje. Tokios sąjungos perspektyva susiviliojęs Gri­ galius XIII 1380 metais įgaliojo savo legatą Antonio Possevino tarpininkauti Rusijos kare su Lenkija. 1576 metais Jono III legatas Romoje pradėjo derybas su Pilypo II atstovu Zuni'ga, siūlydamas Ispanijai pagalbą Nyderlanduose kariuomene ir laivais, o už tai pra­ šė pinigų, kurių reikėjo sumokėti Livonijoje kariavusiai samdinių kariuomenei. Diskusijos išsirutuliojo į Danijai priešišką sąjungą, į kurią įstojo Švedija ir Lenkija, tačiau šie planai nuėjo niekais.8Vaka­ rų Europos šalys, neturėdamos pasiuntinybių Šiaurės Europoje, apie tenykščius įvykius beveik nieko nežinojo. Vienintelė išimtis buvo Prancūzija, kurios atstovas Kopenhagoje Charlesas de Danęa ilgą laiką nenuilsdamas stengėsi įgyvendinti šiaurėje Prancūzijos preky­ binius ir politinius tikslus, bet jam nelabai gerai klojosi.9 Livonijos likimą sprendė tie, kurie jau buvo pareiškę pretenzijas į strateginius karo nuniokoto krašto įtvirtinimus. Eriko XIV jaunes­ niojo brolio Jono —Suomijos kunigaikščio - siekiai tapo jų ryšių nutrūkimo 1563 metais priežastimi. 1561 metais Erikas įtikino tary­ bą ir luomus peržiūrėti tėvo testamentą. Jo pakeitimas, žinomas Arbogos kodekso vardu, pajungė karaliaus brolius griežtai karaliaus prie­ žiūrai. Hercogo Jono piršlybos Lenkijos karaliaus dukteriai tuo metu, kai jo brolis bergždžiai stengėsi įtikinti Rygą priimti Švedijos apsau­ gą, abu brolius supriešino. 1562 metų spalio mėnesį Jonas vedė Kot­ ryną Jogailaitę, už paskolą savo naujajam uošviui užstatu gavo septy­ 8 Andersson, op. cit., p. 66-78. Molbech C. „Philip Ils Planer mod Danmark”, Historisk Tidskrifi, 1845, 6: 609-616. 9 Kirchner W. Commercial relations betiveen Russia and Europe 1400-1800. Bloomington, 1966, p. 100-104.

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . P i r m a s i s e t a p a s , 755 8—1 6 2 1 m e t a i

131

nias pilis Livonijoje, kurių vieną švedų kariuomenė netrukus apsiau­ tė. Erikas sušaukė Riksdagą, kuris paskelbė hercogą pažeidus Arbogos kodeksą ir pasmerkė jį mirti, atimant tuną ir paveldėjimo teisę. Po trumpos Abo tvinovės apsiausties Jonas buvo suimtas ir ketverius metus laikomas kalėjime. Tuo tarpu nelaimingieji Livonijos gyventojai atokvėpio neturėjo. „Tuo metu, —rašė kronikininkas, - vokiečių ir švedų kareiviai nu­ siaubė Hapsalos ir Wieko sritis taip smarkiai, kad valstiečiai vietoj pavogtų jaučių ir arklių į jungą turėjo kinkyti savo žmonas.”10 1362 metais švedai užėmė Lenkijos valdomą Pernau miestą. Praėjus tre­ jiems metams įgulos kariai - daugiausia vietinių didikų sūnūs - su­ kilo ir nužudė savo kapitoną švedą. Rugpjūčio mėnesį jie surengė žygį prieš Revelį, tačiau turėjo trauktis. 1569 metais vėl buvo mėgin­ ta iš švedų atimti Revelį: Livonijos didikai Johannas Taube ir Eilertas Kruze mėgino įtikinti tarybą pasiduoti Ivanui IV. Remdamiesi tuo, kad 1568 metais nuvenus Eriką XIV Revelio nebeslėgė įsiparei­ gojimai Švedijai, jie žadėjo spindinčią ateitį caro, arba, miestiečiams pageidaujant, vokiečių princo, kuris kaip laisvasis vokiečių riteris im­ perijoje carui būtų davęs vasalo priesaiką, prieglobstyje. Rusijos pa­ grindinės prekybos perkėlimas iš Narvos į Revelį buvo tik dar vienas masalas. Tačiau Revelio gyventojai šioms vilionėms nepasidavė. Po nepavykusių derybų Ivanas IV atnaujino aktyvius karo veiks­ mus Livonijoje. 1564 metais jis sudarė sutartis su Švedija ir Danija ir pripažino jų valdas Estijoje, bet siekė ir savo planų Livonijoje pripa­ žinimo. Nepavykus vogčia ir perversmu užimti likusią Livonijos te­ ritorijos dalį ir po Eriko XIV nuvertimo žlugus sąjungai su Švedija, kunigaikštį Magnusą Ivanas panaudojo kaip savo ketinimų priedan­ gą. 1570 metų gegužės mėnesį Maskva Magnusą sveikino kaip „Li­ vonijos karalių” ir caro vasalą bei sąjungininką. Tų metų rugpjūčio mėnesį Magnus vadovavo 25 000 karių armijai prieš Revelį. Mies­ tiečiams buvo pasiūlytos tokios pat sąlygos, tačiau jie netikėjo rusų pažadais (liūdna Dorpato gyventojų patirtis valdant rusams tik dar 10Riissow. Cronica der Provinz Lyfflandt (perspausdintas leid.). Hannover, 1967, p. 69.

Li voni j os karai

132

labiau sustiprino jų apsisprendimą). Iš jūros pusės jausdamasis sau­ gus, miestas laikėsi tol, kol 1571 metų kovo mėnesį jo apsiaustis buvo palaužta. Krymo totoriams užpuolus Maskvą, Ivanas turėjo sa­ vo kariuomenę atitraukti. Magnus greitai tapo nebereikalingas ir ne­ patikimas. 1575 metais Ivanas IV užpuolė Livoniją ir užėmė Pernau. 1576-1577 metų žiemą Revelis turėjo iškęsti antrąją apsiaustį. Kilo neramumai Karelijos pasienyje. Estijoje Švedijos spaudimas taip pat ėmė silpti. Karalius nebepajėgė sumokėti samdiniams iš Škotijos ir Vokietijos, ir šie ėmė maištauti: kaip užstatą Jonas turėjo jiems ati­ duoti tris pilis, o kai pinigų vis nebuvo, suirzę kariai jas perdavė Frederiko II kapitonui Oselyje. Švedijos karalius svarstė galimybę perduoti Frederikui net likusias savo valdas bei titulus, kad tik susi­ grąžintų Bohuso ir Jamdando provincijas. Nepaisant to, iš kovų dėl Livonijos turėjo pasitraukti ne Švedija, o Danija. 1576 metais Rusijos kariuomenė įsiveržė į Wieko provin­ ciją ir užpuolė Oselį. Niekingai buvusio globėjo apleistas Magnus atsisakė beprasmės savo karūnos ir pasitraukė į Kuršą. Frederiko II pasiuntinys Jakobas Ulfeldtas viršijo savo įgaliojimus ir atidavė Wieko provinciją Ivanui IV. Nepaisant to, kad Frederikas II sutarties neratifikavo, o nelaimingasis jo pasiuntinys užsitraukė nemalonę, Da­ nija praktiniais sumetimais turėjo iš šių varžybų pasitraukti. Jai liko tik Oselio sala. Valdos žemyne atiteko Švedijai arba buvo parduotos Lenkijos karaliui. Paliaubos tarp Eriko XIV ir Ivano IV geriausiu atveju buvo nepa­ togios. Eriką trikdė Ivano reikalavimas, kad įkalintojo Jono žmona Kotryna Jogailaitė pasiduotų, nes sklido gandai, jog caras siekęs pa­ versti ją savo meiluže. Eriko pasiuntinys Nilsas Gyllenstiernas buvo priverstas 1567 metų vasario mėnesį pasirašyti sutartį, pagal kurią nelaimingoji Kotryna turėjo būti perduota carui. Balandžio mėnesį Stokholme pasirodė Rusijos pasiuntiniai ir reikalavo vykdyti šios su­ tarties sąlygas. Erikas, pasinaudodamas Veimaro hercogo Johanno Friedricho pagalba, siekė Vokietiją padaryti savo sąjungininke, bet dėl to užsitraukė Maksimiliano II pyktį. Rusijos ir imperijos legatų reikalavimų išvargintas, nuolat vis labiau įtardamas gresiantį sąmokslą,

Ko v a dė l v a l d ž i o s . P i r ma s i s e t a p a s , 1 5 5 8 - 1 6 2 1

133 me t a i

karalius neteko blaivaus proto. 1367 metų gegužės mėnesį Erikas suėmė ir myriop pasmerkė Sturės klano narius. Gegužės 24 dieną Upsalos pilies celėje karalius aplankė Svantę Sturę, lyg ir siekdamas su juo susitaikyti. Tačiau po dviejų valandų karalius skubiai grįžo į pilį ir, persimetęs keliais žodžiais su apsaugos karininkais, nudūrė Svantės sūnų Nilsą. Skubėdamas išvykti iš pilies, Erikas šūktelėjo, jog visi kaliniai „išskyrus herr Sten turi būti nubausti, o kadangi budelis nesuprato, kurį iš dviejų Stėnų karalius turėjo omenyje, abu liko gyvi. Karalius nužudė atsitiktinai pasipainiojusį po ranka buvu­ sį savo mokytoją ir dingo miške. Likusią metų dalį karalius dėl pa­ mišimo valdyti nebegalėjo. Tarybai pavyko prikalbinti jį susitaikyti su broliu, ir šis spalio mėnesį buvo išlaisvintas. Karaliaus favoritas Joranas Perssonas taip pat buvo suimtas ir pasmerktas myriop. Atro­ dė, kad per Naujuosius metus Erikas atitoko. Jis paleido Perssoną ir suteikė jam titulą. Erikas metė iššūkį aristokratų opinijai ir vedė savo meilužę, valstiečių kilmės moterį. Dabar karalius stengėsi gegužės žudynes pateisinti kaip bausmę išdavikams. Broliai prieš tokį jo elge­ sį sukilo. 1368 metų rugsėjo mėnesį Erikas jiems pasidavė. Netrukus po Naujųjų metų jis buvo suimtas ir įkalintas, o Joną luomai sveiki­ no kaip naująjį karalių.11 Hercogo kariuomenei įžengus į Stokholmą, minia ėmė šiurkščiai elgtis su caro pasiuntiniais. Ivanas atkeršijo, įmesdamas Švedijos mi­ sijos narius į kalėjimą Maskvoje. Laiškuose jie vienas kitą įžeidė. Iva­ nas pareiškė, kad Jono tėvas - valstietis, o Švedija - Danijos provin­ cija, galinti vesti derybas tik su Novgorodu. Jonas davė grąžos; caras yra nekrikštas, melagis ir tironas, nieko neišmanąs apie garbę ir tei­ singumą. Tai buvo drąsūs žodžiai, kadangi karas Livonijoje Švedijai nesisekė. Jonas III galėjo tikėtis artimesnių ryšių su Lenkija, tačiau dėl uošvio mirties 1572 metais Žečpospolita pasinėrė į tarpuvaldžio problemas, kurios baigėsi tik 1576 metais, mirus Maksimilianui II ir į Lenkijos sostą sėdus jo priešui Transilvanijos princui Steponui 11 Andersson I. Erik XIV (pataisytas leid.). Stockholm, 1963, p. 143-139. Roberts. The early Vasas. A history ofSiveden 1523—1611. Cambridge, 1968, p. 233-242.

Li voni j os karai

134

Batorui. Tarp Švedijos ir Lenkijos oficialios sąjungos nebuvo, tačiau šios dvi valstybės bendromis jėgomis 1578-1581 metų laikotarpiu stūmė rusus iš Livonijos. 1578 metų spalio mėnesį patrankų ugnimi prisidengę švedai ir lenkai didele jėga užpuolė apsiautusius Wendeno pilį rusus ir juos smarkiai sumušė. Wendeno kautynės buvo persilaužimo taškas šia­ me kare. Per trejus metus Lenkijos-Lietuvos kariuomenė giliai įsi­ veržė į priešų teritoriją, 1581 metais užėmė Polocką, Velikije Lūki ir apgulė Pskovą. 1580 metų rudenį švedų pajėgos užėmė Kexholmą prie Ladogos ežero. Netrukus po Naujųjų metų išradingo prancūzų samdinio Pontus de la Gardie vadovaujama kariuomenė persikėlė per užšalusią Suomijos įlanką ir paėmė rusų užgrobtą Wesenbergo tvirtovę. 1581 metų rugsėjo mėnesį, apvainikuodamas metus sėk­ me, De la Gardie šturmavo Narvos miestą. Dabar karas vyko pasie­ nyje, ir Jonas III puoselėjo viltį surengti kampaniją prieš Novgoro­ dą. Tačiau turėjo nusivilti, nes jo sąjungininkai 1582 metais Jam Zapolske sudarė paliaubas ir privertė Ivaną IV visas jo kontroliuoja­ mas Livonijos žemes atiduoti Lenkijai. Švedijos karalius neturėjo ki­ tos išeities, kaip su tuo susitaikyti ir atsikvėpti nuo kovų. Pagal 1583 metais sudarytas trejų metų paliaubas švedams atiteko vėliausieji jų užkariavimai Karelijoje bei Ingrijoje, bet jie turėjo sutikti su Lenki­ jos reikalavimu ir atitraukti savo būrius, grasinusius Pernau uostui. 1587 metais konfliktas tarp Lenkijos-Lietuvos ir Švedijos pakry­ po kita linkme, nes tų metų rugpjūčio mėnesį Lenkijos luomų dau­ guma karaliumi išrinko Jono III sūnų Sigizmundą. Jo priešininkui, taip pat pretendavusiam į šį sostą, 1588 metų sausio mėnesį patyrus karinį pralaimėjimą, Zigmantas III (toks buvo jo lenkiškasis titulas) tapo neginčijamu Lenkijos ir Lietuvos valdovu. Tačiau Jonas III už­ sitikrino, kad jo sūnui užėmus Lenkijos sostą, Švedijos interesai ne­ būtų paminti. Zigmantas įsipareigojo laikytis 1587 metų Kalmaro statuto reikalavimų saugoti Švedijos nepriklausomybę ir liuteronų tikėjimą, o Estiją laikyti Švedijos nuosavybe. Ši sąlyga akivaizdžiai prieštaravo Lenkijos-Lietuvos interesams dominuoti visoje Livoni­ joje ir tapo pagrindine dviejų šalių nesantaikos priežastimi.

135

Ko v a dėl val dži os.

P i r m a s i s e t a p a s , 15 5 8—1 6 2 1

met ai

Pirmieji Zigmanto III valdymo metai nebuvo sėkmingi, tačiau jis negalėjo kaip Henrikas Anžujietis 1574-aisiais atsiriboti nuo nau­ josios savo karalystės. XVI amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Šve­ dijoje vyko sudėtingi politiniai valdžios žaidimai, 1600 metais bai­ gęsi Sigizmundo Vazos nuvertimu. Jo vieton stojo paskutinysis likęs gyvas Gustavo Vazos sūnus hercogas Karolis. Atsisakinėdamas pri­ imti karūną Karolis surengė didelį spektaklį (1604 metais vis dėlto buvo įtikintas ją priimti), tačiau defacto paskutiniuosius dvejus Jono III valdymo metus valdė jis. Karolis buvo sumanus politikas ir tuo labai panašus į garsųjį savo tėvą. Tačiau karo ir diplomatijos reikalai klo­ josi nekaip. Švedijos laimėjimai prieš Rusiją netrukus nuėjo užmarš­ tin. 1590 metais rusai atnaujino karą ir susigrąžino Ivangorodą ir Koporję. 1591 metais žlugo Švedijos mėginimas užimti Novgorodą. Partizaninis karas ties Karelijos ir Suomijos siena, rusenęs visą pa­ liaubų laikotarpį, vėl įsiplieskė. Puolimo iš Karelijos metu vėlyvą 1592 metų rudenį buvo visiškai sugriauta medinė ginčytinoje terito­ rijoje XV amžiaus pabaigoje švedų statyta Orivirtos tvirtovė. Karas išplito į šiaurę. Valstiečių būriai iš Ostrobotnijos išgujo Pečengos vienuolyną, o 1590 metais bandė užimti prie Baltosios jūros esantį Kolos miestą; 1591 metais antrąkart mėgino užimti Kolą, bet ir vėl nesėkmingai, o kitą vasarą užpuolė Somos tvirtovę. 1592 metų pa­ baigoje sudarytos paliaubos 1595-aisiais virto taika. Pagal Teusinos sutarties sąlygas Rusija atsisakė pretenzijų į Estiją ir Narvą, bet Šve­ dija privalėjo sugrąžinti Kexholmo miestą ir Ingrijos provinciją. Pir­ mą kartą buvo nustatyta siena tarp Suomijos ir Karelijos, ėjusi nuo sąsmaukos iki Baltosios jūros. Taigi, nors Švedija ir turėjo atsisakyti savo pretenzijų į Kolos pusiasalį, didžioji Laplandijos dalis buvo pri­ pažinta Švedijai. Pirmasis karų etapas buvo smarkiai susijęs su Livonijos likimu, tačiau antrojo laikotarpio nesutarimai Siaurės Europoje siekė kur kas toliau. 1598 metais mirus carui Fiodorui, Rusijos valstybė ėmė skilti, o tai sudarė palankią progą Švedijai ir Lenkijai— Lietuvai įsikiš­ ti į Rusijos reikalus. Abi šalys labai stengėsi į caro sostą pasodinti savo kandidatus ir puoselėdamos tokias viltis siuntė kariuomenės

Li voni j os karai

136

būrius į Rusiją. Tačiau joms labai trukdė dinastinė ir teritorinė ne­ santaika, atsiradusi Sigizmundui Vazai tapus Lenkijos karaliumi. Vė­ liau aptarsime vidinius šio konflikto atbalsius, o tuo tarpu turėtume išsiaiškinti nepaprastai sudėtingus Rusijos valstybę apėmusius „rū­ pesčių laikus”. Su caro Fiodoro mirtimi 1598 metais išnyko ir Kalitų dinastija. Silpnaprotis Fiodoras pakliuvo bojarino Boriso Godunovo, kuris mo­ kėjo valdyti šalį, įtakon. Nacionalinis susirinkimas (Zemskij Sobor) išrinko Godunovą caru, bet ilgų karo dešimtmečių nuniokotoje ir maro išsekintoje šalyje įvesti griežtą tvarką jam nepavyko. Liūtys ir ankstyvi šalčiai 1601 metų rugpjūtį sunaikino derlių, labai pakilo kainos, ir valstiečiai sėklai skirtus grūdus sunaudojo maistui. Mask­ vos gatvėse žmonės mirė iš bado, nespėję nuryti žolės. Arkliena tapo skanėstu, sklido gandai, jog miesto turguose parduodamos bande­ lės, įdarytos žmogiena. Visoje šalyje kilo dideli neramumai, Maskva vos adaikė valstiečių puolimą 1603 metais. 1604 metais Ivano IV sūnumi Dimitrijumi apsišaukęs žmogus, (tikrasis Dimitrijus buvo miręs nuo epilepsijos 1591 metais), lydimas tūkstančio lenkų sava­ norių ir kelių tuzinų kazokų Dnepro upe kirto sieną. Nepaisant to, kad mūšį smarkiai pralaimėjo, Dimitrijui pavyko savo pusėn patraukti nepatenkintus kariuomenės būrius ir bojarinus ir, praėjus dvejiems metams po Boriso Godunovo mirties 1605-aisiais, triumfuodamas jis įžengė į Maskvą. Neilgai Dimitrijus sėdėjo soste. Jo priklausomy­ bė nuo lenkų ir vedybos su katalike sukėlė nepasitenkinimą, ir Di­ mitrijus buvo nuverstas ir 1606 metų gegužės mėnesį nužudytas. Naujuoju caru išrinktas kunigaikštis Vasilijus Šuiskis, tačiau sklido gandai, kad Dimitrijus gyvas. Vakarinėse pasienio srityse pasirodė kitas Dimitrijus Apsišaukėlis. Šiose vietose sukilimui prieš carą va­ dovavo buvęs baudžiauninkas Ivanas Bolotnikovas. Jo armija kurį laiką buvo apsiautusi Maskvą, bet galiausiai prie Tūlos sutriuškinta. Jos likučiai prisijungė prie naujojo Dimitrijaus Apsišaukėlio, kuris sudarė opozicinę vyriausybę Tušine į šiaurės vakarus nuo Maskvos. 1608 metais didžioji šiaurinės Rusijos dalis buvo pripažinusi Apsišaukėlio, nuolat grasinusio apsiaustajam Šuiskiui, valdžią. At­

137

Kova dėl val dži os.

P i r m a s i s e t a p a s , 15 5 8—1 6 2 1

met ai

sidūręs tokiuose siaubinguose spąstuose, caras kreipėsi į Švediją pa­ galbos. Po derybų Vyborge Suiskis sudarė su Karoliu IX amžinąją sąjungą, kuri buvo nukreipta prieš Lenkiją-Lietuvą, tačiau jos kai­ na buvo didelė. Caras turėjo atsisakyti visų pretenzijų į Livoniją ir už penkis tūkstančius kareivių pažadėjo atiduoti Kexholmo pro­ vinciją. Netrukus šie kareiviai sučiupo margą Tušino komandą ir 1610 metų kovo 12 dieną įžengė į Maskvą, išblaškydami maišti­ ninkus. Tačiau Suiskio nelaimės nesibaigė, kadangi Vyborgo su­ tartį Zigmantas III laikė 1608 metais su caru sudarytų paliaubų laužymu. Lenkijos-Lietuvos kariuomenė, 1609 metų rugsėjo mė­ nesį perėjusi sieną, apgulė Smolenską. Kadaise buvę Dimitrijaus Apsišaukėlio rėmėjai dabar atsigręžė į Zigmantą, siūlydami jo sū­ nų Vladislovą išrinkti caru. 1610 metų birželio 24 dieną nugalėtas Lenkijos-Lietuvos kariuomenės, po mėnesio Šuiskis bojarinų bu­ vo nuverstas. Dabar Vladislovui tapti caru kelias atrodė laisvas. Ki­ ta vertus, Karolio IX sėkmę staiga apgaubė grėsmingi debesys. Prie Klušino sumušti vargani Švedijos kariuomenės likučiai turėjo grįž­ ti į Suomiją. Kexholmo miestas Švedijos valdžios nepripažino. Ne­ pavyko užimti ir rusų įtvirtinimų prie Baltosios jūros. Galiausiai 1611 metų balandį Danijos karalius Kristijonas IV paskelbė karą ir po mėnesio jo kariuomenė užėmė strategiškai svarbų Kalmaro mies­ tą. Nors po apopleksijos priepuolio nebegalėjo kalbėti, Karolis IX iki pat paskutinės akimirkos liko vaidingas ir nepaklusnus. Jis mirė 1611 metų spalio pabaigoje, savo šešiolikmetį sūnų palikdamas įpė­ diniu ir beveik tuščio iždo, nepatenkintų valdinių, priešiškai nusi­ teikusių didikų ir karo trimis frontais paveldėtoju. Sudėtingoje kovoje dėl valdžios Rusijoje švedų pajėgos, vadovauja­ mos Jakobo de la Gardie, 1611 metų liepos mėnesį užėmė Novgoro­ dą, kur, pasak kronikininko, plėšė ir griovė cerkves ir žiauriai elgėsi su vietos gyventojais. Zigmantas III mėgino įsiviešpatauti Rusijoje ir tuo sukėlė tautos pasipriešinimą. De la Gardie siekė įtikinti sukilimo va­ dus caru išrinkti jaunesnįjį Karolio IXsūnų Karolį Pilypą. Atrodė, kad vargų spaudžiami rusai, kuriems labai reikėjo pagalbos, šį siūlymą su­ tiko palankiai, tačiau jų vado nužudymas sugriovė visus planus.

Li voni j os karai

138

Tuo tarpu švedai toliau veikė Karelijoje. 1611 metais po ilgos apsupties paėmę Kexholmą, toliau puolė rusų įtvirtinimus prie Bal­ tosios jūros, nors dažniausiai šie žygiai baigdavosi nesėkme. Pagrin­ dinis Švedijos politikos tikslas atsispindėjo nurodymuose derybinin­ kams, kuriuos 1613 metų vasario mėnesį į Vyborgą siuntė Gustavas II Adolfas, siekdamas suvaržyti Karolio Pilypo siekius Rusijoje. Neat­ mesdamas galimybės, kad Karolis Pilypas gali būti išrinktas Rusijos caru, karalius siekė užgrobti teritorijas prie Baltosios jūros ir įsitvir­ tinti jos pakrantėse iki pat Archangelsko bei žemyne nuo Narvos iki Pskovo. Vazos pusbrolių siekiai žlugo, kai Zemskij Soboras pasiprie­ šino Švedijos ir Lenkijos okupaciniams kėslams ir caru 1613 metais išrinko Michailą Romanovą. 1612 metų gruodžio mėnesį Kremliuje likusi Zigmanto III įgula turėjo pasiduoti; nepaisant to, kad 1618 metais Vladislovas surengė puolimą ir prasiveržė beveik iki Maskvos vartų, lenkai rytuose daugiau niekad taip ir nedominavo. Pagal 1618 metų paliaubų sąlygas Lenkijai-Lietuvai liko Smolenskas, bet Vla­ dislovui teko atsisakyti pretenzijų į caro sostą. Prieš metus Stolbove buvo sudaryta taika tarp Rusijos ir Švedijos. Rusams sumokėjus kon­ tribuciją, švedai turėjo pasitraukti iš Novgorodo, tačiau Kexholmo ir Ingrijos provincijos atiteko švedams. Gustavas Adolfas džiaugėsi Švedijos luomams, jog dabar Suomija buvo apsaugota nuo „netikrų priešų”, o į Livoniją nutiestas tiltas sausuma ir rusai be švedų leidi­ mo į Baltijos vandenis nebegalėjo nuleisti nė vieno laivo.12 Kare prieš Daniją Švedijos karaliui sekėsi blogiau. 1613 metais sudaryta Knaredo sutartis privertė Švediją atsisakyti ketinimų užval­ dyti Arkties vandenyno pakrantes ir Sonneburgo tvirtovę Oselio sa­ loje, be to, surinkti 1 000 000 riksdalerių sumą danų 1612 metais užgrobtiems Alvsborgui ir Goteborgui susigrąžinti. Karas Livonijoje taip pat nepasistūmėjo į priekį. Švedijos pajėgos 1600—1601 metais pasiekė kai kurių pergalių ir nužygiavo iki Dūnos, tačiau iki 1603 metų buvo nustumtos atgal, prarado Dorpatą ir Weissensteiną, o mūšyje su patyrusiu lietuvių vadu Jonu Chodkevičiumi patyrė skau­ 12 Roberts M. (leid.) Sweden as a greatpoįver 1611-1697. London, 1968, p. 134-136.

139

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . Pirmasis

e t a p a s , 1 5 5 8—1 6 2 1

metai

dų pralaimėjimą. Zebrzydowskio sukilimas Lenkijoje išgelbėjo Šve­ diją nuo visiško pažeminimo, nes vidaus reikalais užsiėmę lenkai ne­ begalėjo skirti daug jėgų karui Livonijoje. Nuo 1606 metų abi šalys buvo įsivėlusios į painius Rusijos reikalus, taigi Livonijos fronte vieš­ patavo santykinė taika. 1617 metais Gustavas Adolfas pasinaudojo užsitęsusiais Lenkijos-Lietuvos reikalais Rusijoje ir palei Diinos upę surengė puolimą, tačiau dezertyravus vienam jo vadų, didžioji jo per­ galių dalis nuėjo perniek. Persilaužimas įvyko 1621 metais, kai šve­ dai užėmė Rygą ir pasistūmėjo į Kuršą. Nepaisant to, kad 1623 me­ tais nesantaika atsinaujino, Lenkijos-Lietuvos pajėgos nebegalėjo sustabdyti potvynio. 1626 metais Švedai laimėjo didelę pergalę ties Wallhofu, o vėliau, tais pat metais, karas prieš Zigmantą III persikė­ lė į Prūsijos teritoriją. Tai buvo pirmasis kampanijos, po penkerių metų nuvedusios švedus iki pat Europos širdies, žingsnis. ŠVEDIJOS IŠKILIMAS

Po daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo do­ minuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjo Švedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingas šeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinis vadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sū­ nums, pagrindinis Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šaly­ se įsigyti teritorijų.Šiuo požiūriu Švedijos politikos nuoseklumo tik­ rai trūko jos varžovėms, taip pat siekusioms Rytų Baltijos teritorijų. Lankija-Lietuva ir Maskvos didžioji kunigaikštystė buvo pagrindi­ nės jėgos žemyne, tarp kurių ilgu sausumos pasienio ruožu nuo Dūnos upės iki pat stepių vyko nuolatinės kovos. Plačių užmojų Atlanto pakrantėse turėjo Danija-Norvegija, šių šalių valdovai buvo smar­ kiai įsitraukę į Šiaurės Vokietijos politiką. Vis dėlto Danija kontro­ liavo Baltijos jūros raktą - Zundo sąsiaurį, todėl Švedija iki pat XVII amžiaus vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti neįstengė. Už Alvsborgo tvirtovės, saugojusios vienintelį išėjimą į vandenis vakaruose,

Li voni j os karai

140

sugrąžinimą Danija 1570 ir 1613 metais pareikalavo labai didelių iš­ pirkų. Antra vertus, XVI amžiuje ji prarado pozicijas Rytų Baltijoje. Esminiai Švedijos politikos Baltijos šalyse motyvai kelia daug gin­ čių. 1890 metais išspausdintame straipsnyje vokiečių istorikas Fritzas Arnheimas mėgino apginti Eriko XIV reputaciją. Arnheimas gy­ rė Eriką už Revelio paėmimą į Švedijos globą ir vertino tai kaip toliaregišką žingsnį siekiant galutinių dominavimo Baltijos regione tikslų, o visą kaltę už Septynerių metų karą suvertė Frederikui II. Beveik po trijų dešimtmečių Arnheimas pastebėjo paralelę tarp šio konflikto ir tuo metu Europoje siautėjusio didžiojo karo. Panašiai kaip Antantės valstybės, Danija, Liubekas ir Lenkija, siekdamos pri­ versti priešą (Švediją) pasiduoti, jį apsupo ir marino badu. Švedų istorikai, paveikti Švedijos-Norvegijos sąjungos priešaušryje atgiju­ sio patriotizmo ir madingų geopolitinių idėjų, palaikė mintį apie Danijos-Norvegijos apsiaustį, kuri nuolat grasino ir pačios Švedijos nepriklausomybei. 1933 metais Curtas Weibullas rasė, jog Gustavas Vaza ir jo įpėdiniai siekė pralaužti apsupties žiedą ir Švedijai suteikti erdvės nekliudomai užmegzti politinius bei ekonominius ryšius su kitomis Europos šalimis. Kristijono IV pastatyti galingi įtvirtinimai Skanėje ir Bohuslane leidžia manyti, jog Švedija negalėjo tiesioginiu puolimu palaužti Danijos dominavimo Zundo sąsiauryje: tačiau už­ kariauti Rytų Baltijos šalis buvo įmanoma ir verta, be to, taip buvo galima pasipriešinti Danijos įtakai ir pretenzijoms jose dominuoti.13 Švedijos istorikai, kuriuos Michaelis Robertsas pavadino „Naująja mokykla”, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmę dėl įta­ kos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijos šali­ mis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalyse pagrindi­ nis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanas mano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmė tik po 1562 13Arnheim F. „Konig Erich XIV als Poliriker”, Historische Zeitschrift, 1890, 64: 430473. Weibull C. „Gustaf II AdolP’, Scandia, 1933, 6: 1-22. Apie Danijos apsupties idėją žr.: Jensen F. „Den danske „indkredsning” af Vasa-tidens Sverige”, Historisk Tidsknfi,, 1976, 76: 1-24.

141

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . Pirmasis

etapas,

1 5 5 8—1 6 2 1

metai

metų.14Pernelyg sureikšminę ekonominius tikslus, istorikai ignoravo arba nepastebėjo tokių ne mažiau svarbių motyvų kaip karalystės sau­ gumas ar ambicingo monarcho prestižo klausimas. Taigi Attmanas Stolbovo sutartį traktuoja kaip kliūtį, dėl kurios Švedija, per Novgo­ rodą ir Pskovą siekusi kontroliuoti prekybą su Rusija, turėjo atsisakyti vilties dominuoti Arkties vandenyno pakrantėje. Praktiškai viskas, ką ji gavo, tebuvo „tyrlaukiai prie Nevos”.15Prisimenant ankstesnius pla­ nus kontroliuoti šiaurinę Rusiją, šiame tvirtinime tiesos, matyt, yra. Tačiau nuolatiniai Karelijos puldinėjimai per sieną iš Rusijos pusės ilgą laiką kėlė didelių problemų šalies saugumui, ir nustūmus šią sieną už Ladogos ežero, buvo pasiekta neabejotinai didelė strateginė perga­ lė, kaip 1617 metais luomų susirinkime ją vertino Gustavas Adolfas. Kelia abejonių lenkų istoriko Kazimierzo Lepszy’io komentaras, jog prekyba, privalėjusi būti Švedijos sąjungos su Lenkija-Lietuva pagrin­ das ir akstinas, Kalmaro statute „buvo nustumta į trečią vietą”.16 Komercinių paskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėn paradoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedi­ ja, trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 me­ tais į Vyborgą staiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėsti prekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliams trūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai 14 Roberts M. The Stvedish imperial experience 1560-1718. Cambridge, 1979, p. 2634. Svensson, op. cit., p. 9-10. Attman. The strugglefor Baltic markets. Poįvers irt conflict 1558-1618. Actą Regiae Societatis Scientarium et Litterarum Gothoburgensis. Humanoria 4. Goteborg, 1979, p. 63, 98. Attman A. Stvedish aspirations and the Russian market during the 17* century. Actą Regiae Societatis Scientarium et Litterarum Gothoburgensis. Humanoria 24. Goteborg, 1983, p. 6-9. 15Attman, op. cit., p. 207. 16Lepszy K. „The union of the crowns between Poland and Sweden in 1587”, Poland at the eleventh International congress ofhistorical Sciences in Stockholm. Warsaw, 1960, p. 174. Zemack K., „Schweden als europaische Grossmacht der friihen Neuzeit”, Historische Zeitschrift, 1981, 232: 338, ginčijasi, jog Stolbovo sutartimi prasidėjo naujas ekspansijos laikotarpis dėl trijų priežasčių, paskatinusių Švediją 1561 metais įsitraukti į Livonijos karą, būtent dėl rytinių sienų saugumo, siekimo atsverti Dani­ jos dominavimą Baltijoje ir komercines ekonomines naudos.

Li voni j os karai

142

negalėjo pasiūlyti rusams reikiamų prekių. Hanzos pirkliams pamėgi­ nus įvesti penkių procentų mokestį už atvežtas prekes, rusai paprasčiau­ siai pasitraukė, o Narvai 1559 metais tapus pagrindine rusų prekybos vieta, trumpas aktyvios prekybos Vyborge laikotarpis baigėsi.17 Švedijos valdovai be abejonės siekė kontroliuoti prekybą Rusijoje, tačiau jų siekiai taip ir liko neįgyvendinti. Valdant Erikui XIV buvo siūlyta iškasti kanalą per Švediją - šitaip aplenkti Zundo sąsiaurį - skli­ do kalbos apie Anglijos-Švedijos bendrovę, kuri būtų leidusi pasinau­ doti Rusijos rinka, tačiau kai Švedijos karalius pamėgino šį sumanymą įgyvendinti, atsirado kliūčių. Nesėkmingos buvo ir Eriko IV pastangos kontroliuoti prekybą Narvoje. Jis siekė priversti rusų pirklius pirkti pre­ kes iš Švedijos kontroliuojamų uostų, tačiau negalėjo apsispręsti, ar nu­ stačius muito mokestį leisti kai kuriems užsienio laivams plaukti į Nar­ vą, ar skirti patruliuoti Švedijos laivus ir visiškai uždrausti prekybą su šiuo Rusijos uostu. 1567 metų sutartis, dėl kurios Gyllenstiema vedė derybas, Eriko viltis sugriovė, nes caras primygtinai reikalavo leisti vi­ siems krovinius iš Liubeko ir tuo metu su Švedija kariavusios Danijos gabenusiems laivams laisvai įplaukti ir išplaukti iš Narvos. Erikas atsisa­ kė pasirašyti sutartį, tačiau jo įpėdinis privalėjo sutikti su prekybą Nar­ voje išlaisvinusios Štetino sutarties sąlygomis. Jonas III stengėsi užblo­ kuoti Narovos bei Nevos upių žiotis, bet savo admirolui 1572 metais įsakė veikti diplomatiškai, kad nesukeltų nereikalingo priešiškumo. 1581 metais švedams užėmus Narvą, baigėsi trumpas šio miesto intensyvios prekybos laikotarpis. Klestėjimo laikotarpiu 1565-1567 metais linų ir kanapių iš Narvos eksportuota triskart daugiau nei iš šių prekių centro Rygos. Kaip 1588 metais pastebėjo ypatingasis Elžbie­ tos pasiuntinys Rusijoje Giles Fletcheris, iš Narvos kasmet išplaukda­ vo daugiau kaip šimtas linų ir kanapių prikrautų laivų, o dabar vos penki laivai su tokiu kroviniu palieka uostą. Jonas III mėgino paversti Narvą Rusijos prekybos centru, tačiau daugiau kaip devynis dešimta­ dalius eksportuojamų prekių reikėjo vežti iš Rusijos žemyno. Švedų laikais Narva tebuvo tranzito uostas ir muitinė Rusijos prekėms. Ne­ 17Attman, op. cit., p. 15-32.

Ko v a d ė l v a l d ž i o s . Pirmasis

e t a p a s , 1 5 5 8—1 6 2 1

143 me t ai

turėdami tiesioginio priėjimo prie Baltijos jūros, prekes iš prekybos centro Pskovo į Rygą, Revelį ir kitus uostus rusai gabeno per Lietuvą ir Lenkiją. Jie taip pat naudojosi Baltosios jūros uostu Archangelsku, nors į jį niekuomet neatplaukdavo daug laivų iš užsienio.18 Sunkios finansinės padėties ir politinio bei konstitucinio palikimo, kurį jaunasis karalius paveldėjo 1611 metais, akivaizdoje nuostabą kelia didžiulė Švedijos įtaka Centrinėje Europoje Gustavo II Adolfo valdymo laikotarpio pabaigoje. Skurdžius karalystės išteklius slėgė išpirka Danijai užAlvsborgp tvirtovę. XVII amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Da­ nijos legatas Pederis Galtas piešė niūrų bado, epidemijų ir nusivylusių gyventojųpaveikslą, kuris nedaugkuoskyrėsi nuo SamuelioLaskio 15791580 metų žiemąZigmantui III rašytų pranešimų.19Švedijapatyrė skau­ džius 1596 ir 1603 metų nederliaus padarinius. Vakarų Švedijos Orslosa vyskupijos metrikacijos knygose išlikusiuose įrašuose vaizdingai pasako­ jama apie 1596 metų badmetį šalyje, jis lyginamas su maro epidemijo­ mis Egipte ir Jeruzalės žlugimu.20 Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politine krize, kuri kamavo Švediją nuo Vazų dinastijos įsigalėjimo. Baigiantis Jono III val­ dymo laikotarpiui, valstybės politikos reikaluose ėmė įsitvirtinti taryba (rad). Sosto įpėdinio išrinkimo Lenkijos karaliumi perspektyva suteikė progą tarybai pareikalauti vadovaujančio vaidmens karalystės valdyme. Karaliui susitarus su tarybos vadais, 1587 metais buvo sudarytas planas, pagal kurį karaliui išvykus taryba turėjo perimti šalies valdymą. Šis Kal­ maro statutas neįsigaliojo, nors jį pasirašė irJonas, ir Zigmantas. Revelio susitikime 1589 metais taryba kartu su Lenkijos seimo nariais taip pat stengėsi sužlugdyti Jono III mėginimus išlaisvinti savosūnų nuo slegian­ čio karaliavimo Lenkijoje ir sugrąžinti į Švediją. 18 Attman op. cit., p. 114-130. Ohberg A. „Russia and the world market in the seventeenth century”, Scandinavian Economic History Reviewy 1956, 3: 123-162. 19 Ahnlund N. (leid.) „Peder Galts depesher 1622-1624”, Historiska Handlingar, 1922, 26 (1): 5-122. Palme S. „Samuel Laski om Sveriges tillstand vintern 1597— 1598”, Historisk Tidskirft 1944, 64: 118-121. 20 Utterstrom G. „Climatic fluctuations and population problems in early modern history”, Scandinavian Economic History Revieiv, 1955, 3: 28.

Li voni j os karai

144

Tarybos aristokratijos, kuriai vadovavo tokie eruditai kaip Erikas Sparre, atkaklumas ir skaudus sūnaus praradimas nebuvo vienintelis Jono rūpestis. Mėgindamas įvesti naująją liturgiją, jis susipyko su Bažnyčia. Brolis Karolis, Sodermanlande faktiškai sukūręs valstybę valstybėje, kėlė nuolatinę grėsmę karaliaus valdžiai. 1590 abu broliai mėgino pakirsti tarybos {rad) priešinimąsi. Jos vadai dvejiems metams buvo nutildyti, o karalystės reikalus perėmė kunigaikštis Karolis. Nežinomas autorius 1592 metais rašytame pamflete kaltino kunigaikštį, jog jis pasielgė kaip „visi tironai ir savavaliai”, primindamas apie „mirusio kalėjime paprasto nu­ sikaltėlio mirtimi”karaliaus Kristijono, prieš trejus metus nužudytų Eriko XIV bei Prancūzijos valdovo Henriko III likimą.21 Jonas III mirė 1592 metų lapkričio mėnesį: jo sūnus ir įpėdinis buvo giliai įklimpęs į Žečpospolitos politinius reikalus, o kadangi Kalmaro statutas buvo anuliuotas, nebuvo aišku, kas turi valdyti šalį karaliui išvy­ kus. Kunigaikštis Karolis pasinaudojo susidariusia padėtimi; paskubo­ mis susitaikęs su priešininkais, jis su taryba {rad) sudarė jungtinę vyriau­ sybę. Naujoji laikinoji vyriausybė nedelsdama Upsalojesušaukėbažnyčios tarybos susirinkimą. Tai buvo abejotino teisėtumo, bet didelio politinio įžvalgumo žingsnis, kadangi „tikrojo Dievo žodžio”gynimas nuo katali­ ko valdovo kėslų buvo tikriausias kelias vėl sutelkti nekilminguosius luo­ mus ir įgyti jų paramą. Upsalos susirinkimo rezoliucija nedviprasmiškai skelbė Švedijos ištikimybę Augsburgo konfesijai. Karalystėje neturėjo būti toleruojamas joks kitas tikėjimas. Rezoliucija buvo išspausdinta ir paskleista karalystėje; ją pasirašė beveik du tūkstančiai luomų, miestų ir provincijų atstovų. Kai Zigmantas 1593 metų rugsėjo mėnesį atvyko į Švediją, vyriausybė be užuolankų jam pareiškė, jog norėdamas būti ka­ rūnuotas Švedijos karaliumi, privalės pritarti Upsalos rezoliucijai. Nu­ teikti kunigaikščio prieš tarybą {rad) jam nepavyko. 1594 metų vasario mėnesį susirinkęs riksdagas Upsalos rezoliuciją palaikė. Žengimo į sostą chartijoje Zigmantas patvirtino Liuteronų Bažnyčios Švedijoje viršeny­ bę, pažadėjo tartis su hercogu Karoliu ir taryba (rad) ir pareiškė, kad dėl 21 Sjodin L. En pampflett av ar 1592, Historisk Tidskrift, 1930, 50: 330. Pamfleto autorius greičiausiai buvo tarybos (rad) narys Axelis Leijonhufvudas.

145

Kova dėl val dži os.

P i r ma s i s et apas ,

1 5 5 8 —1 6 2 1

me t a i

Švedijos valdymo jam išvykus bus tariamasi su kunigaikščiu Karoliu ir taryba {rddįyveiksiančia nekilmingųjų luomų vardu. Vyriausybei pateiktuose siūlymuose kunigaikštis Karolis išreiškė sa­ vo nuomonę, kad būtų politiškai teisinga aristokratų konstitucininkams padaryti nuolaidų. Antra vertus, monarchui išvykus taryba (radį buvo nusiteikusi palikti jam didelę dalį valdžios kaip atsvarą kunigaikščio Ka­ rolio įtakai. Tačiau Zigmantas buvo linkęs valdymą patikėti saviems pareigūnams ir vadams, kurių be jo leidimo nušalinti nebuvo galima. Deja, Zigmanto patikėtiniai buvo labai nemėgstami asmenys, tokie kaip arogantiškas ir žiaurus Klasas Flemingas Suomijoje ir simpatijomis kata­ likybei įtariamas Stokholmo valdytojas Erikas Brahe. Tarybą {radį ir kunigaikštį Karolį vienijo priešiškumas tokiems asmenims. Jie siekė pa­ kirsti Zigmanto skirtų pareigūnų autoritetą ir priversti Flemingą jiems paklusti. Pasitarusios abi pusės nusprendė suteikti Karoliui regento (riksfbrestdndare) titulą, bet jo galią labai apriboti. Si nepatogi sąjunga netrukus ėmė irti. Duoti akstino santykių su Zigmantu nutraukimui taryba {radį nenorėjo. Jos nariai 1594 metų pabaigoje karaliui aiškino, jog Karolį paskelbti regentu juos privertęs karas su Rusija ir karalystės finansiniai sunkumai. Būdamas turtingiausias ir įtakingiausias šaliesžem­ valdys, per savo ryšius Karolis turėjo galimybių daryti nemenką spaudi­ mą vyriausybei. 1595 metais, siekdamas tarybos {radį sutikimo sušaukti Riksdagą, jis grasino atsistatydinti. Daugiausia, ko taryba {radį galėjo tikėtis, buvo tai, kad pasiseks įtikinti karalių rasti būdų, kaip paskirstyti jėgų pusiausvyrą vyriausybėje ir apriboti kunigaikščio Karolio galią. Soderkopingo kunigaikštis luomams pateikė pasiūlymą, kuriame at­ sispindėjo siekimas, kad jam kaip regentui būtų suteikta karaliaus galia. Valstiečių luomas tam pritarė, tačiau Stokholmo biurgeriai, dvasininki­ ja ir diduomenė didelio entuziazmo nerodė. Galiausiai arkivyskupas Eri­ kas Sparre davė atsakymą, kuris tam tikru mastu atitiko Karolio reikala­ vimus. Regentu luomai jį pripažino, tačiau valdymo reikalaisjis privalėjo tartis su taryba ir gauti jos sutikimą. Nepritarusieji Soderkopingo rezo­ liucijai buvo laikomi „maištininkais ir atskalūnais”, tokiems pareigū­ nams turėjo būti taikomos atitinkamos teisinės priemonės. Soderkopingo rezoliuciją galima laikyti tarybos konstitucionalizmo

Li voni j os karai

146

pergale, nes šis įpareigojantis nacionalinis susitarimas suteikė tarybai (rad) galimybę daryti įtaką karalystės valdymui, bet ir kunigaikštis Karolis dabar galėjo atvirai siekti savo tikslų, o pirmiausia - imtis karaliaus pa­ reigūnų. Karolis buvo jokių sentimentų neturintis negailestingas politi­ kas. Agresyvus ir diktatoriškas jo būdas buvo visiška priešingybė tarybos (;rad) narių neryžtingumui ir dvejonėms, ir pastarieji nenorėjo suteikti preteksto nutraukti santykius su svetur gyvenančiu karaliumi, bet spren­ džiant karalystės valdžios klausimą nepajėgė atsilaikyti prieš kunigaikš­ čio Karolio reikalavimus. Baigiantis 1595 metams karaliaus šalininkai Švedijoje buvo visiškai izoliuoti, tačiau laivyno admirolas ir karališkasis vietininkas Suomijoje Klasas Flemingas buvo kur kas tvirtesnis. Jis sėk­ mingai pasipriešino Karolio mėginimams pakirsti kariuomenės lojalu­ mą, ir kai 1596 metais nelaimingieji hercogo pasiuntiniai mėgino Suo­ mijos luomams aiškinti Soderkopingp rezoliuciją, ant jų galvųpliūptelėjo ištisa patyčių lavina. Išsekinti Suomijos valstiečiai skundėsi didžiuliais Flemingo pareigūnų imamais mokesčiais, juos slėgė rekrutų tarnybos našta, nors taika su Rusija jau buvo įsivyravusi. Nors ir nepritarė Fle­ mingo kraštutinumams, taryba (rad) nesutiko siųsti kariuomenės į Suo­ miją, kaip to reikalavo Karolis, nes baiminosi, jog toks žingsnis gali būti palaikytas sukilimu prieš karalių. Panašiai manė ir aukštesnieji luomai, kurių neišgąsdino senasis Karolio triukas - grasinimas atsistatydinti. 1596-1597 metų žiemą kunigaikštis Karolis įvykdė tai, ką galima būtų pavadinti minią kurstančia rinkimų kampanija. Tarybą jis ap­ kaltino Soderkopingo rezoliucijos sabotavimu, bet pasistengė neužsipulti karaliaus, netgi tvirtino, kad jam grįžus tikrai būtų išaiškintos visos karaliaus pareigūnų valdymo blogybės. Karolis su džiaugsmu da­ lijo apsaugos raštus Suomijos valstiečiams, kurie skundėsi didžiuliais Flemingo dalinių reikalaujamais mokesčiais, ir, galimas dalykas, kad šitaip jis netgi kurstė sukilimą. 1596 metais Suomijoje įsiliepsnojęs valstiečių sukilimas be jokios abejonės išėjo kunigaikščiui į naudą, nes neleido Flemingui siųsti savo kariuomenės į Švediją. Kreipdamasis į Suomijos valstiečių luomą 1597 metais Arbogos riksdage, Karolis no­ riai pasakojo apie siaubingą Suomijos valstiečių likimą ir užsiminė, jog reikia imtis priemonių prieš didikus. Tačiau, nors tarybos nariai

Kova dėl val dži os.

P i r m a s i s e t apas ,

1 5 5 8—1 6 2 1

147 me t a i

susirinkime ir nedalyvavo, aukštesnieji luomai atsisakė patenkinti Ka­ rolio reikalavimus, atkakliai tvirtindami, jog šis privaląs valdyti tarda­ masis su taryba, o ginčą su Flemingu turėtų pasistengti išspręsti tai­ kiai. Tarybos {rddj nariai, kurių buvo mažai ir kuriems trūko ryžto bei vienijančio tikslo, kunigaikščiui pasipriešinti negalėjo. Kitame tais pat metais Stokholme įvykusiame susirinkime aukštesnieji luomai sutiko nušalinti tarybą ir siųsti karinę ekspediciją į Suomiją. Padėtis 1597 metų pabaigoje buvo labai gerai subalansuota. Griežto Karolio valdymo dėka visi tarybos (rdd) nariai faktiškai palaikė karalių. Diduomenės dauguma, Stokholmo biurgeriai ir arkivyskupas taip pat rėmė karalių. Klasas Flemingas balandžio mėnesį mirė, tačiau jo įpėdi­ nis, karališkasis valdytojas Suomijoje Arvidas Stalarmas buvo tvirtas ka­ raliaus teisių šalininkas ir iš Karolio paliktos pakrikusios įgulos jis atėmė Abo pilį. Karolis buvo pasiekęs, kad Suomijos luomai pripažintų jo kaip regento valdžią, bet trumpos rudens kampanijos metu jam nepavyko tą valdžią įvesti. Bevaisiai buvo ir jo mėginimai laimėti Estijos luomų para­ mą, nors naudodamasis vietos bajorų ir biurgerių baime, nuolat kėlė aikštėn Lenkijos kėslus ir kalbėjo apie Zigmanto patarėjų katalikų kelia­ mą grėsmę liuteronų tikėjimui. Nors Estijos diduomenė ir valdytojas Joranas Boije buvo ištikimi Zigmantui, bet karaliui tarnauti už savo valstybės sienų nenorėjo. Po ilgų derybų 1598 metais Estijos rekrutai prisijungė prie Stalarmo renkamų pajėgų Suomijoje, bet po to, kai gra­ sinant kunigaikščio Karolio laivynui Stalarmas atsitraukė, liepos pabai­ goje turėjo grįžti atgal. Po mėnesio Stalarmas išgirdo apie karaliaus atvy­ kimą į Kalmarą ir vėl ėmė kaupti pajėgas. Estijos rekrutai delsė, o kai kariuomenė pasiekė Stokholmo salyną, buvo jau per vėlu. Mūšyje prie Stangebro (1598 rugsėjo 25) Zigmantas buvo nugalėtas ir po trijų dienų su jį nugalėjusiuoju kunigaikščiu Linkopinge pasirašė sutartį. Spalio pa­ baigoje jis išvyko iš Švedijos ir niekuomet į ją nebesugrįžo.22 Zigmanto reikalus smarkiai pablogino delsimas grįžti į Švediją ir politinio ryžto stoka, visai nesiderinę su jo dėdės veiksmais. Zigmantas 2 Smulkiau ir. Roberts, op. cit., p. 372-384. Federley B. Kunglid majestdt, svenska kronan ochfurstendomet Estland 1592-1600. 1946, Helsingfors, p. 133-163.

Li v oni j os karai

148

nesugebėjo įkvėpti ir paskatinti nepatenkintų hercogo veiklos kraštu­ tinumais savo valdinių. Rimčiausi jo šalininkai nepaklusniuosius vertė nusigręžti, o ne eiti su jais išvien. Daugiausia nemalonumų Zigmantas turėjo Lenkijoje, kur Habsburgus remianti jo politika sukėlė tokių galingų bajorų kaip Jano Zamoyskio priešiškumą. Nuslopinti kylan­ čią nepasitenkinimo bangą Lenkijoje-Lietuvoje greičiausiai padėjo tik tvirtas jo atsidavimas katalikų tikėjimui, nors protestantizmo pakili­ mas jau buvo ėmęs slūgti. Tačiau Švedijoje, Upsaloje, liuteronų tikėji­ mą buvo itin stengiamasi iškelti, ir Karolis sumaniai panaudojo įtari­ mus, jog Zigmantas gali mėginti keisti nusistovėjusią tvarką. Tačiau kunigaikščio Karolio pergalė nebuvo tvirta. Svarbiausias klau­ simas, kas turi valdyti šalį karaliui išvykus, Linkopingo sutartyje nebuvo apibrėžtas; kadangi taryboje {rddj vyravo politinė suirutė, vienintelis kan­ didatas buvo kunigaikštis Karolis. Karalius nepakluso aukštesniųjų luo­ mų reikalavimui sugrįžti, ir 1599 metais luomai žengė ryžtingąžingsnį atšaukė ištikimybę savo senjorui. Praėjus vieneriems metams jie pasiūlė karūną Karoliui, kuris tuo metu jau buvo atsikratęs Kalmaro bei Abo rojalistų citadelių ir vykdė bausmes pagrindiniams savo priešininkams. Abo „kruvinoji pirtis” 1600 metais pasikartojo Linkopinge, kur herco­ go priešininkams taryboje {rddj po teismo buvo įvykdytos bausmės. Nuomonės apie kunigaikštį Karolį griežtai pasidalijo. Vieni smer­ kė jį kaip nesąžiningą vienvaldį, kiti kaltino už tai, jog palaikąs pagrin­ dines savo priešininkų konstitucininkų idėjas. Buvo net tokia nuomo­ nė, esąhercogas atsisakęs priimti luomų siūlomą karūną, nes nuoširdžiai jaudinęsis dėl šio žingsnio teisėtumo. 1604 metais jo sūnėnas Johanas atsisakė pretenzijų į sostą, taigi įpėdinystė atiteko vyriausiajam Karo­ lio sūnui Gustavui Adolfui. „Išrinktasis karalius”, kaip norėjo būti ti­ tuluojamas Karolis, buvo karūnuotas tik 1607 metais. Karolis savotiš­ kai nenorėjo įsitvirtinti karalystės valdyme ilgesniamlaikui; jo valdymas buvo panašesnis į asmens režimą, o planuotos valdymo reformos taip ir liko neįgyvendintos. 1602 metais buvo atkurta valstybės taryba, bet jos valdžia buvo ribota; ir Karolis pasirūpino, kad luomai kontroliuo­ tų tarybos veiklą. Pasitraukę nuo Zigmanto, luomai turėjo paklusti kunigaikščiui, tačiau jokiu būdu netapo nuolankiais jo tarnais. Nekil­

Kova dėl val dži os.

P i r ma s i s e t a p a s , 1 5 5 8—1 6 2 1 me t a i

149

mingieji luomai reiškė didelį nepasitenkinimą brangiai kainavusiu ka­ ru prieš Zigmantą Livonijoje ir sužlugdė Karolio mėginimus koop­ tuoti į tarybą šešis Estijos didikus. Šiems luomams priešinantis, teko atsisakyti ir viduramžių Žemės įstatymo reformos planų. Nepaisant to, kad riksdagas vis dar smarkiai priklausė nuo karaliaus įsakymų, nuolat šaukiamos sesijos ir dalyvavimas karalystės reikaluose, ypač mo­ kesčių klausimais, šią instituciją labiau sutelkė ir sureikšmino. 1611 metais mirus Karoliui LX, grėsė nauja krizė, kadangi vyriau­ siasis karaliaus sūnus dar buvo nepilnametis, ir pagal 1604 metų sutar­ ties sąlygas, kol jam sukaks aštuoniolika, karalystę valdyti turėjo re­ gentas. Daug aristokratų buvo ištremti; dvasininkai pyko dėl Karolio kišimosi į tikėjimo reikalus; valstiečiai nuolat kentė didelių karo mo­ kesčių naštą. Antra vertus, šalį smarkiai spaudė Danija, o pasiduoti Lenkijos-Lietuvos valdovo kataliko malonei švedai nenorėjo. Nykopinge susirinkę luomai visas karaliaus galias norėjo suteikti jaunajam Gus­ tavui Adolfui, tačiau kėlė sąlygą - busimasis karalius privalo pritarti žengimo į sostą chartijai, apibrėžiančiai karaliaus valdymo sąlygas. 1611 metų žengimo į sostą chartija - viena svarbiausių gairių Šve­ dijos istorijoje. Ji dar kaną įtvinino religijos vientisumą; venė karalių laikytis šalies įstatymų; negavus kunigaikščio Johano, karalystės ir luo­ mų tarybos bendro sutikimo negalėjo būti įvestas joks naujas įstaty­ mas ar panaikintas senasis, o karalius negalėjo pradėti karo veiksmų, sudaryti taiką ar sąjungą. Šia chanija buvo atvirai pasmerktas Karolio IXvaldymas ir iš naujo patvininti konstituciniai 1594 metų Postulatu nobilium principai, kuriuos Erikas Sparre, supažindindamas su šia pro­ gramą, išsakė savo kalboje. Šiais Postulata buvo siekiama tarybai su­ teikti tarpininko tarp karaliaus ir valdinių vaidmenį, joje buvo ir kai kurių valdžios decentralizavimo bruožų, pavyzdžiui, reikalavimas, kad be visuotinio luomų pritarimo ir svarstymo kiekvienoje provincijoje negali būti priimtas joks įstatymas. Žengimo į sostą chartijos šeštasis straipsnis atspindėjo diduomenės priešiškumą, kurį sukėlė begėdiškos Karolio manipuliacijos nekilmingaisiais luomais. Negaliojo joks įsta­ tymas ar mokestis, įvestas be tarybos žinios bei pritarimo ir „sutikimo tų, kuriuos jis galėtų liesti”. Karalius pasižadėjo pernelyg dažnais

Li voni j os karai

150

susirinkimais luomų nevarginti, o taryba - be reikalo, gerai neapsvarsčius ir nepagrindus priežasties, Riksdago nešaukti. Ši chartija padėjo karaliaus ir valdinių, ypač aristokratijos, kuri 1612 metais gavo daugiau privilegijų, sutaikinimo pagrindus. Penk­ tasis straipsnis skelbė, kad į penkis aukštuosius karalystės postus (dvaro valdytojo, maršalo, admirolo, kanclerio ir iždininko), į tarybą bei valstybės iždo tarybą, provincijų teisėjų bei gubernatorių pareigoms ir į svarbiausių karalystės tvirtovių įgulas turi būti skiriami „karalys­ tėje gimę didikai”, o kiti švedų tautybės kompetentingi žmonės turi užimti žemesnes pareigas. Pagal Postulatu nobilium buvo reikalauja­ ma, kad valstybės pareigūnais būtų skiriami švedų didikai, o ne už­ sieniečiai ar žemesniųjų luomų atstovai, ir Zigmantas savo karūnavi­ mo priesaikoje privalėjo atgaivinti vėlyvųjų viduramžių pažadą į tarybą priimti tik švedų tautybės žmones.23 Per pirmąjį Gustavo Adolfo valdymo dešimtmetį buvo pakeista Švedijos valdymo struktūra. Daugiausiai prie šio darbo prisidėjo kanc­ leriu 1612 metais paskirtas Axelis Oxenstierna. 1614 metais buvo įkurtas vyriausiojo dvaro valdytojo vadovaujamas aukščiausiasis teis­ mas, kurį sudarė keturi tarybos (rad) nariai ir devyni mokesčių val­ dininkai, penki jų privalėjo būti kilmingi. Teismas turėjo rinktis kas­ met penkiems mėnesiams Stokholme, dėl tos priežasties paskelbtame karalystės sostine. Vėliau buvo įsteigti dar trys aukščiausieji teismai Abo (1623), Dorpate (1630) ir Jonkopinge (1643). 1618 metais iž­ das buvo pertvarkytas į colUgium, arba kolegiją su bendra atsakomy­ be. Šiai institucijai, kurią sudarė iždininkas ir penki iždo kancleriai, pirmiausia turėjo būti pateikiamos visos ataskaitos, išskyrus admira­ liteto ir artilerijos. Danui Abrahamui Cabeljau įvedus dvejybinę bu­ halteriją, nuo XVII amžiaus trečiojo dešimtmečio iždas galėjo suda­ 23 Žengimo į sostą chartijos vertimas pateikiamas kn. Roberts M. (leid.), op. cit., p. 710. Apie konsitutcinį konfliktą ir. Rystad G. „Med rads radę eller efter konungens godtycke?” Scandia, 1963, 29: 157-249. Hermansson A. Kari IX och standema. Tronfragan ochforfattingsutvecklingen i Sverige 1598-1611. Upsala. 1962, Runeby N. Monarchia mixta. Maktfordelningsdebatt i Sverige under deri tidigare stormakstiden. 1962, Upsala.

Kov a dėl val dži os.

P i r m a s i s e t a p a s , 15 5 8 - 1 6 2 1

151 me t a i

rinėti nacionalinės atskaitomybės ataskaitas ir deramai planuoti biu­ džetą. Kertinis Oxenstiernos administracinių reformų akmuo buvo kanceliarija, kuriai jis vadovavo daugiau nei keturiasdešimt metų. Ji buvo įsteigta 1618-aisiais, nariams paskirtos pareigos, o po aštuonerių metų kanceliarija buvo performuota į kolegiją. Vietos valdžiai taip pat buvo suteiktas tvirtesnis pagrindas. 1634 metais buvo dvi­ dešimt trys provincijos, kurių kiekvieną valdė gubernatorius {stathallare). Pagal 1620 metais išleistą memorandumą šie gubernatoriai pri­ valėjo parūpinti sekretorius, prižiūrėti karaliaus antstolius ir iždui reguliariai siųsti ataskaitas. Ši Gustavo II Adolfo valdymo laikais įdiegta valstybės valdymo sistema turėjo ir trūkumų. Pareigūnai turėjo pernelyg didelį darbo krūvį, bet mokama jiems būdavo mažai, kai kurioms centrinėms ins­ titucijoms trūko darbuotojų. Buvo karalystėje tokių vietų, kaip aukš­ tųjų didikų lenai ir kasyklos, kurios šiai sistemai nepriklausė. Tačiau lyginant su tokiomis labiau išsivysčiusiomis ir galingesnėmis Euro­ pos šalimis kaip Prancūzija, kur Richelieu reformas sužlugdė didikų respublikonų opozicija, Švedijos karaliaus ir jo kanclerio laimėjimai atrodo tikrai įspūdingai. Galiausiai valstybės sistemos išplėtimas ir apibrėžimas buvo veiksminga priemonė į valstybės valdymą įtraukti ne tik diduomenę, reikalavusią sau valstybinių pareigų liūto dalies, bet ir dvasininkiją bei gabius žemesnės kilmės žmones ir užsienie­ čius. Jeigu Švedijai, kaip Danijos karaliui Kristijonui IV, būtų tekę patirti skaudžių pralaimėjimų užsienyje, viskas būtų buvę kitaip. Ki­ tuose šios knygos skyriuose smulkiau apžvelgsime ekonomines bei karines Švedijos didybės amžiaus prielaidas. Tačiau baigdami karų rytinėse Baltijos šalyse - įžangos į „Šiaurės liūto” žygius Centrinėje Europoje - apžvalgą, kai kurias Švedijos iškilimo priežastis vis dėlto galėtume paminėti. Faktas, kad šalis po XVI amžiaus paskutiniojo dešimtmečio krizių atsigavo, rodo vidinį jos atsparumą ir jėgą. Nors karalystę draskė vidinė nesantaika, tikėjimo vieningumą skelbusi Up­ salos deklaracija ir stiprus tautiškumo jausmas išorės priešų akivaiz­ doje buvo stipriai veikiantis balzamas pilietinių neramumų padary­ toms žaizdoms gydyti. Galbūt Karolis ir nebuvo sąžiningas politikas,

Livonijos

karai

152

tačiau nebuvo ir absoliutizmo šalininkas, o jo sūnus savo mokytojų dėka gerai išmanė monarchia mixta principus. Gustavo II Adolfo valdymui labiau buvo būdinga pusiausvyra, o ne kraštutinumai, ir tai leido galimų priešininkų jėgas nukreipti dirbti išvien su karūna, o ne prieš ją. Be to, šalyje buvo rodoma didelė pagarba įstatymams ir giliai įsišaknijęs paklusnumas valdovui. Karaliaus propagandininkai nuolat skatino šlovingosios Švedijos tautos praeities prisiminimus. 1626 metais į Upplandą, Norrlandą ir kasyklų rajonus rinkti lėšų karui nusiųstas Pederis Erikssonas kreipėsi į valstiečius, cituodamas šlovingus gotų žygius ir ragindamas nesumenkinti savo protėvių drąsos ir vyriškumo: Tad būkime švedais, tikrais gotais, ir tegu jų šlovė ir garsūs žygiai praskaid­ rina mūsų protus ir suteikia tą narsą ginti savo brangiąsias žmonas, vaikus ir krikščioniškąjį tikėjimą, ir su šiuo tikslu patikėkime Jo Karališkajai Dideny­ bei savo namus, gyvybę ir kraują.. .24

Šiam patriotiškam raginimui turime supriešinti irzlų ir neabejo­ tinai šališką Danijos legato Pederio Galto pastebėjimą 1622 metais, jog tada, kai reikėjo lėšų nepopuliariam karui su Livonija remti, mo­ kesčių didinimui luomai priešinosi. Aišku, dėl karo, epidemijų ir bado, kuriuos Galtas taip pat minėjo, negausūs Švedijos gyventojai tikrai turėjo kęsti sunkią mokesčių naštą. Vazos gerai mokėjo iš savo valdinių išspausti viską, bet neduoti jiems preteksto sukilti. Ekspan­ sijos laikotarpiu paprastos kilmės žmonės įgijo galimybių iškilti, o kilmingiesiems atsirado dar daugiau galimybių kaupti dvarus ir už­ imti aukštas pareigas. Tačiau Švedijos „didybės amžius” pareikalavo nemažai jėgų ir pastangų, kurias ilgesnį laiką palaikyti šalis, turinti mažai gyventojų ir gamtinių išteklių, vargu ar galėjo tikėtis.

24 Nordstrom J. Deyverbornas 6. 1934, Stockholm, p. 72.

ŠEŠTAS SKYRI US

Karas ir visuomenė

KARO PRIEMONĖS

Neįžengiamos pelkėtos, viržiais apaugusios dykros, didžiojoje Šiaurės Europos dalyje plytėję tankūs miškai reikalavo visiškai kitokios karo veiksmų taktikos nei Šiaurės Italijoje ar Nyderlanduose. Livonijoje ir ties Suomijos-Karelijos siena didelių kautynių nebuvo daug. Dažniau­ siai tai būdavo trumpi puldinėjimai iš abiejų pusių. Būtų buvę perne­ lygbrangu ir greičiausiai neefektyvuXVI amžiaus antrosios pusės šiaurės karuose naudoti dideles ietininkų ir muškietininkų falangas - garsią­ sias ispaniškąsias tercijas (tercio). Lietūs ir klampynė Centrinės ir Pietų Europos šalių kariuomenes versdavo laukti žiemos, kai šaltis ir sniegas būriams gerokai palengvindavo puolimus, leisdamas greičiau judėti. 1658 metais švedų armija užšalusia jūra nužygiavo nuo Judandijos pusiasalio iki Danijos salų, o prieš šimtmetį į Livoniją įsiveržusią Iva­ no IV kariuomenę vargino nesėkmės, nes žiema buvo švelni, vandenys neužšalę, o keliai klampūs. Švedijos ir Rusijos kariai susirėmimuose prie Suomijos-Karelijos sienos dažniausiai naudodavosi slidėmis, ir lenkų kariuomenės stovyklas Livonijoje naktimis netikėtai puldinėda­ vo Karolio IX suomių slidininkai. Johannas von Nassau 1601 metais kurį laiką bandė sutvarkyti Švedijos kariuomenę (deja, nesėkmingai) ir pastebėjo, jog suomiai su pilna ginkluote gali nušliuožti tokius at­ stumus, kokius sunkiai įveiktų raiteliai ar pėstininkai. Žiemą gelbėdavo

Li voni j os karai

154

ne vien slidės: 1611 metų žiemą švedai išžygiavo prie Baltosios jūros, tikėdamiesi užimti Kolos tvirtovę, o trys dešimtys lapių su keturiais šimtais elnių jiems talkino kaip transporto priemonė. Profesionaliems kariams sunkiai įveikiamos klimato ir geografinės sąlygos dažnai tapdavo rimta kliūtimi, kaip atsitiko Ditmaršo valstie­ čių sukilimo malšinti siųstam karaliaus Jono landsknechtų būriui. Sai­ tą drėgną 1500 metų vasario dieną ginkluotus karius priešininkai už­ klupo klampiame, siaurame kelyje tarp gilių griovių. Raiteliams nebuvo kur apsisukti, o ditmaršiečiai kilus sąmyšiui nuo pylimų puolė badyti ietimis klampynėje besiblaškančius arklius. „Sužeisti arkliai pašėlo, bloš­ kė raitelius žemėn ir trypė kojomis, daug nuskendo grioviuose... Ka­ reivių akis temdė garuojantis nuo arklių nugarų prakaitas, sniegas, kruša ir lietus, nieko nebuvo matyti.. -”1Giliuose, miškais apaugusiuose Tivedeno ir Holavodeno tarpekliuose, kuriuos reikėjo įveikti norint pa­ tekti į Centrinės Švedijos lygumas, iš už nukirstų ir skersai kelio pagul­ dytų medžių (bratar) nesunku buvo surengti pasalą kariuomenei. Viena iš priežasčių, 1604 metais vertusių rigsradą nepritarti Kristijono IV puoselėtiems karo prieš Švediją planams, buvo ta, kad puolančiai ka­ riuomenei per atšiaurų kraštą nuo Danijos ir Švedijos sienos iki Stok­ holmo tekdavo įveikti ilgą kelią, o tai per praėjusius aštuoniasdešimt metų karalystei kėlė didelių nepatogumų ir brangiai kainavo.2 Prie Suomijos— Karelijos sienos vykusiame partizaniniame kare svar­ bų vaidmenį vaidino ietimis bei lankais apsiginklavę ir neįžengiamus miškus puikiai pažinoję valstiečiai, tačiau nedaug būta atvejų, kad kau­ tynes su gerai apmokyta profesionalų armija valstiečių kariuomenė būtų laimėjusi (kaip Švedijos rekrutai 1466 metais). Ilgose kampani­ jose, be kurių suverenas nebūtų galėjęs įgyvendinti savo ekspansinių siekių, valstiečiai dalyvauti negalėjo. Jų vidutiniški karo įgūdžiai ir pa­ prasta ginkluotė šaunamųjų ginklų ir iečių mūšiui netiko. Danijos karūna labiau buvo linkusi remtis samdinių kariuomene. 1520 metais ’ Huitfeldt A. Kong Hansis Kronicke. Copenhagen, 1599 (1977 m. perspausdintas leid.), p. 166. 2Aktstykker og Oplysninger til Rigsraadets og Stadermedemes Histone, I, p. 128.

Ka r a s i r v i s u o m e n ė

155

į Švediją įsiveržusią Orto Krumpeno armiją sudarė daugiausia Vokie­ tijos ir Škotijos būriai; Grafų kare 1534-1536 metais kovėsi beveik vien samdiniai iš užsienio kraštų ir nepaklusniuosius Jutlandijos vals­ tiečius smarkiai sumušė. Danijos valstiečiai dažniausiai eidavo apsau­ gos karių ir pakrančių sargybinių pareigas, o kare prieš Eriką XTVFre­ derikas II pirmenybę suteikė profesionaliesiems landsknechtams. Tačiau Kristijonas IV 1614 metais įsteigė reguliariąją kariuomenę, kurios pa­ grindą sudarė valstiečiai. Po septynerių metų šią sistemą pertvarkius, visi karūnos ir Bažnyčios žemių valstiečiai buvo suskirstyti voromis po devynis: iš kiekvienos voros turėjo būti skiriamas vienas valstietis, ku­ riam tekdavo trejus metus tarnauti kariuomenėje ir visą tą laiką karei­ vis už atlyginimą dirbdavo viename iš voros ūkių. Gustavo Vazos kariuomenėje taip pat tarnavo samdiniai, tačiau nebenorėdamas išlaikyti nepatikimos profesionalios kariuomenės, 1544 metais karalius ėmėsi kurti karinės prievolės (utskrivning) sis­ temą. XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje ši sistema buvo papil­ dyta tobulesne valdymo struktūra. Valstiečiai buvo suskirstyti voro­ mis (rotai) po dešimt (ar dvidešimt tuo atveju, jei valstiečiai priklausė didikams), o kiekviena vora privalėdavo pristatyti vieną pėstininką nuo aštuoniolikos iki keturiasdešimties metų amžiaus ir aprūpinti jį amunicija. Kasmetiniam šaukimui į kariuomenę vadovaudavo ko­ misija. Dalyvauti privalėjo visi, o neatvykusieji pakliūdavo į kariuo­ menę automatiškai. Komisija dažniausiai atrinkdavo tuos, kuriems būdavo paprasčiau pasitraukti nuo žemės ūkio darbų, pavyzdžiui, jaunesniuosius ūkininkų sūnus, tačiau darydavo ir išimčių: į kariuo­ menę neimdavo kasyklų darbininkų ar vienintelio našlės sūnaus, taip pat vengė nevykėlių ar blogo būdo žmonių. Pašauktajam kareiviui karūna mokėjo nedidelę algą, duodavo žemės sklypelį, kurį skirdavo voros nariai. Tačiau valstiečiai su tais žemės lopinėliais skirdavosi labai nenoriai, be to, daug rūpesčių kėlė vorų skaičiaus mažėjimas karūnos žemes dalijant didikams ir daugumos atrinktųjų nenoras tarnauti jo didenybės kariuomenėje. Sunkia našta ėmimas į kariuo­ menę užgulė negausius karalystės žmonių išteklius ir komisijos daž­ nai nesurinkdavo reikiamo skaičiaus karių. Iš 7820 valstiečių

Li voni j os karai

156

Norrlande, plačiame žemės ruože, nusidriekusiame į šiaurę nuo der­ lingųjų lygumų, 1566 metais kariuomenėn stojo 391 pėstininkas. Valdant Jonui III Livonijos karų laikotarpiu šis skaičius buvo gero­ kai didesnis: tarnavo keli Norrlando būriai (fdnikor), kiekviename po 400-500 karių. Tokiai skurdžiai sričiai nuolatinis žmonių jėgos nutekėjimas karo reikalams, daug žmonių aukų pareikalavusios li­ gos ir karai (1593 metais Narvoje žuvo pusė Manso Gudmundssono Norrlando būrio) galėjo sukelti rimtų demografinių padarinių. Neturėdama geros valdymo struktūros sistemos, Gustavo Vazos sukurta kariuomenė netruko susidurti su kliūtimis. Karams užsieny­ je karaliaus sūnums buvo reikalinga samdinių kariuomenė, bet Jono III valdymo laikais išryškėjo, kokia nepatikima ji gali būti. Joną jau ir taip slėgė rūpestis, kaip surinkti pinigų ir sumokėti Danijai išpirką už Alvsborgo tvirtovę, adyginimų reikalavo vokiečių kavalerija, vis dėlto jis įstengė sumokėti algas maždaug keturiems tūkstančiams Archibaldo Ruthveno vadovaujamų škotų, ir išsiųsti juos kariauti į Es­ tiją. Nepasisekus šturmu užimti Wesenbergo tvirtovės, 1573 metų kovo 17 dieną jie sukėlė maištą ir šalia miesto sienų susikovė su kara­ liaus vokiečių pulku. Kai kurie įsipainioję į maištus prieš karalių škotų tautybės karininkai buvo suimti ir ištardyti, o atlyginimo negavusi kariuomenė į namus turėjo grįžti kaip išmanė. Ne tik į Estiją siųsti būriai patyrė karaliaus nemalonę ir liko be algų. Frederikas II 1568 metais pasamdė 1500 škotų arkebuzininkų, bet po trejų metų dau­ giau kaip pusė jų mirė nuo žaizdų ir ligų. Likusieji buvo uždaryti Jutlandijos pakrantės įguloje ir be karaliaus leidimo neturėjo teisės persikelti į Zelandiją. Kai kurie jų, Helsingore tikėdamiesi rasti į Škotiją plaukiantį laivą, mėgino pabėgti užšalusia jūra pėsčiomis, bet nuskendo ar mirė nuo šalčio.3 ' Dow J. „Ruthven s Army in Siveden andEsthonia Historiskt Arkiv 13. Stockholm, 1963. Brička C. (leid.) Indberetningerfra Charles de Danzay til dėt Franske Hof om Forholden i Norden 1567-1573. Copenhagen, 1901, p. 122. Kaip Prancūzijos am­ basadorius pranešė karaliui, „l’hyver a estė si grand et vehement pardeca, que nul n’est peu sortir de ceste isle de Zeland ne y venir sans se mectre en tres evidenr danger que depuis peu de jours”.

Kar as ir v i s u o me n ė

157

Erikas XIV siekė padidinti savo pulkų karinį pajėgumą, diegda­ mas linijinę mūšio taktiką ir reikalaudamas, kad puolimui būtų nau­ dojamos ilgakotės ietys, tačiau jo įpėdinio valdymo laikais visa tai buvo pamiršta, o menkai apmokyti pašauktiniai nebenorėjo naudo­ tis nepatogiomis ietimis ir sunkiais šarvais. Erikas skatino didikus nepamiršti savo pareigos aprūpinti karaliaus kariuomenę raitinin­ kais, bet Jonas turėjo kvotą sumažinti, o karo tarnybos užsienyje lai­ ką sutrumpinti. Dažnas reiškinys būdavo asmenų pakeitimai, o ka­ riuomenės patikrinimuose mažai kas lankėsi, buvo įprastas dalykas, kad vietoj vieno asmens atvykdavo kitas. 1601 metais Karolis ryžtin­ gai ėmėsi didikų tarnybos kavalerijoje (rusttjdnst) atkūrimo. Grasin­ damas konfiskuoti dvarus, jis bandė Suomijos didikus priversti tar­ nauti Livonijoje, po trejų metų atvirai apšaukė išdavikais tuos, kurie vengė adikti karinę pareigą, tačiau niekas negelbėjo. Panašiai nesise­ kė ir jo sūnui. 1623 metais į patikrinimą atvyko mažiau nei du šim­ tai vyrų ir tik 28 iš jų buvo deramai ginkluoti. Nenorėdamas at­ stumti diduomenės, Gustavas Adolfas primygtinai paklusti jo reikalavimams nevertė, bet griebėsi kitokių priemonių ir, siekdamas užsitikrinti diduomenės įnašą į karo reikalus, įvedė mokesčius. Ūki­ ninkai, norėję ir galėję duoti vieną gerai apginkluotą raitininką, nuo mokesčių buvo atleisti. Taip buvo pradėta kurti lengvoji kavalerija, Vokietijos karo laukuose pagarsėjusi „grėsmingosios” vardu. Nors užsienio karams Gustavas II Adolfas vis dar naudojo samdi­ nių kariuomenę, XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje reformuota kariuomenė, kurioje tarnavo tik švedai, išsibarsčiusiose karalystės pro­ vincijose ėmė įgyti vis tvirtesnį pagrindą. Karalystė buvo suskirstyta į aštuonias sritis, kiekvienoje jų - po dvi ar tris provincijas. Kiekvie­ na provincija sudarydavo pulką (landsregimeni). Provincijos pulkas turėdavo pristatyti tris karo pulkus arba šešis eskadronus iš 408 žmo­ nių, neskaitant karininkų, ir tokios sistemos valdymo ir taktikos struk­ tūra viena prie kitos puikiai derėjo. Su Gustavo Adolfo sėkme kuriant veiksmingą kariuomenės siste­ mą jo priešininkas Danijoje Kristijonas IV negalėjo rungtis. Karū­ nos valstiečius sunkiai prislėgė karo prievolių našta, nors 1638 metais

Li voni j os karai

158

didikai sukilo, kad jų dvarų valstiečiai būtų imami į rekrutus. Karo tarnyba nebuvo populiari, o rekrutai toli gražu nebuvo gerai pareng­ ti kariauti. Vargu ar pakako triskart per metus vykdavusių tridienių pratybų, kad kareivius galima būtų deramai išmokyti karo dalykų, o kad valstiečiai neimtų šaudyti žvėrių karaliaus miškuose, šautuvai buvo saugomi drėgnose bažnyčiose. Nacionaliniai apsaugos būriai (militia) netiko kariauti su kovų užgrūdintais Trisdešimties metų karo veteranais, kurie Daniją buvo užpuolę 1626, o antrąkart 1643 metais, ir po 1646 metų bandyta tobulinti kariuomenės sistemą, ta­ čiau dėl menkos vadų kompetencijos ir didikų nenoro savo nuomi­ ninkus leisti tarnauti kariuomenėje šie mėginimai sužlugo. Gustavas Adolfas rūpinosi ir derama savo kariuomenės ginkluo­ te. Pėstininkai gavo ilgakotes ietis, karių mėgstamas senąsias arkebuzas pakeitė muškietos, o kavalerija buvo apginkluota kardais ir pisto­ letais. Tačiau didžiausių naujovių jis įdiegė taktikoje; daugiau nei prieš dešimtmetį iki to laiko, kol Švedijos kariuomenė patraukė vi­ sos Europos dėmesį, Gustavas Adolfas siekė patobulinti tų laikų ge­ riausių taktikos specialistų, tokių kaip Johannas Nassau, pamėgtus būdus. Karas prieš lenkus Livonijoje ir Prūsijoje teikė didelių gali­ mybių išbandyti šias naujoves, kadangi lemiamu momentu, stojus prieš nepaprastai judrią lengvąją Rytų Europos kavaleriją, įprastinė Vakarų Europos taktika nepasiteisindavo. Gustavo Adolfo tėvas liko ištikimas kavalerijos atakos krypties pakeitimo manevrui: ristele, šau­ dydami iš pistoletų, raiteliai puola priešą, o po to kiek įmanoma greičiau atsitraukia. Tokia taktika netiko mūšiuose prieš Lenkijos kavaleriją, kurios siaubą keliantis rikiuotės pleištas visu greičiu smig­ davo į priešą. Kirchholmo kautynėse 1605 metais Chodkevičius iš­ provokavo švedus pulti, į sparnus išviliojęs jų kavaleriją, išrikiuotą pėstininkų būrių stačiakampių tarpuose, o paskui baisiųjų pleištų išblaškyti ir žiauriai žudomi švedų raiteliai turėjo grįžti prie savo pės­ tininkų. Mūšiuose su Lenkijos kariuomene Gustavas Adolfas išmo­ ko vertinti puolamąją kavalerijos reikšmę. Kanu su muškietininkų pulkais, kurių užduotis buvo ištisine ugnimi atstumti priešo raiti­ ninkus, švedų kavalerija siautėjo Prūsijos ir Vokietijos kautynių lau­

Ka r a s i r v i s u o m e n ė

159

kuose, spausdama pakrikusius priešų pulkus tol, kol muškietininkai pasiruoš kitai salvei. Pėstininkai naudojo tokį pat plieno ir ugnies derinį: prieš lemiamą kariuomenės puolimą pleištu Gustavo Adolfo muškietininkai atidengdavo siaubingą ištisinės ugnies sieną. Gusta­ vas Adolfas visuomet buvo labai atidus smulkmenoms, primygtinai reikalavo pratybų, įdiegė daugybę kitų naujovių, ypač artilerijoje, todėl Švedijos karinės pajėgos iš trečiarūšės kariuomenės tapo ge­ riausia Europos karo laukų armija.4 Gustavo Adolfo reformos Švedijos karo laivyne ne taip plačiai žinomos, nors šis buvo labai svarbus į pietines Baltijos jūros pakran­ tes gabenant kariuomenę ir amuniciją. Gustavas Vaza gerai suprato laivyno reikšmę, o jo sūnus Erikas gautą paveldą išplėtojo. Tačiau amžiaus pabaigoje laivyne vyravo netvarka, ir nepaisant Karolio IX pastangų jį atstatyti, danų laivynas Kalmaro kare buvo kur kas pra­ našesnis. Švedijos sėkmė kare prieš Kristijoną IV priklausė nuo to, kaip pavyks susisiekti su užsieniečių būriais, nes dėl maišto Karolis IX Rusijoje prarado dvi armijas ir 1611 metais prasidėjus karui tetu­ rėjo 472 samdinius. Kartu su Alvsborgu Švedija prarado ir vienintelį kelią į Vakarus, o karą turėjo tęsti su paskubomis surankiotais pra­ stai apmokytais rekrutais. Frederiko II valdymo laikotarpiu Danijos karinis laivynas gavo tvirtus administracinius ir organizacinius pa­ grindus, o Kristijonas IV ypatingą dėmesį skyrė laivyno plėtimui, naudodamasis daugiausia iš Zundo mokesčio surinktomis lėšomis, taip pat stiprino Skanės tvirtoves ir įtvirtinimus prie Zundo sąsiau­ rio. Gustavo Adolfo laivynas, kurį daugiau nei du dešimtmečius puo­ selėjo toks genijus kaip Klasas Flemingas, 1644 metais pasirodė pra­ našesnis už Kristijono IVlaivyną, bet šlovę Švedijai atnešė pergalingas Jutlandijos pusiasalio puolimas iš Vokietijos, kuriam vadovavo Lennartas Torstenssonas. Laivynas Švedijos karo strategijoje nebuvo 4Smulkiau apie Gustavo Adolfo kariuomenės reformas zr. Roberts M. Gustavus Adolphus. A History ofSivedm 1611-1632 (2 tomai). London, 1958, t. 2, p. 169 ir toliau. Apie Švedijos ginkluotąsias pajėgas iki 1611 metų ir. Artėus G. 77// militdrstatens forhistoria. Krig, professionalisrring och sodaiforandring under Vasasonrmas regering Militarhistoriska studier 8. Stockholm, 1986.

Livoni jos

karai

160

svarbiausia puolamoji, bet greičiau būtina pagalbinė jėga. Svarbi jo paskirtis trečiajame XVII amžiaus dešimtmetyje buvo pietinių Balti­ jos jūros uostų priežiūra, o kritišku 1629-1630 metų žiemos metu švedų laivynas veiksmingai blokavo Pomeranijos pakrantės uostus. Prieš tai buvusi Dancigo blokada nebuvo tokia veiksminga, o 1627 metų lapkričio mėnesį švedai pralaimėjo Lenkijos laivynui. Klasui Flemingui vadovaujant, per 1620-1630 metų laikotarpį buvo pa­ statyta šešiolika karo laivų, o išlaidos karo laivynui nuo 1616 iki 1632 metų išaugo daugiau nei penkiagubai. Tačiau būta ir nesėk­ mių. Dešimt laivų 1623 metais paskendo netoli Livonijos prie Domesnas uolų, o po trejų metų per bandymus prie Stokholmo pa­ skendo karo laivas „Vaza”. Karūna ėmėsi įvairiausių priemonių šiems nuostoliams atstatyti, įskaitant ir miestų įsteigtą Laivų bendrovę še­ šiolikai prekybinių laivų išlaikyti. Kristijono IV ir Gustavo Adolfo, Lenkijos karaliaus bei „vande­ nynų ir Baltijos jūros generolo”Albrechto von Wallensteino pradėta laivų statyba buvo iš tiesų įspūdinga, tačiau galiausiai paaiškėjo, jog naudos ji atnešė nedaug. Baltijos karai vykdavo sausumoje, o ne jū­ roje. Šiuo požiūriu lengvi negilios gramzdos irkliniai laivai sekliems Skandinavijos pakrančių šcherams ar Prūsijos lagūnoms, taip pat gau­ siems vidaus vandens keliams, vedusiems prie Suomijos įlankos, tiko kur kas labiau negu sunkūs ir brangūs jūrų karo laivai. Iš tikrųjų kiek ironiškai atrodo tai, kad šie brangūs dviejų ambi­ cingų šiaurės valdovų statyti laivynai susidūrė tik ilgo Kristijono IV valdymo pabaigoje, kai Švedija Baltijos šalyse jau buvo įsitvirtinusi. Kristijono energinga ir agresyvi politika Švedijos atžvilgiu nesusilau­ kė rigsrado pritarimo, ir pastarasis buvo linkęs tvirtai laikytis 1370 metų Stetino taikos sutartimi nustatyto arbitražo proceso šių dviejų karalysčių ginčams spręsti. Tarybos nariai baiminosi, jog dėl karo bus apmokestintos jų lėšos, o karalius taps mažiau priklausomas nuo didikų jam teikiamų subsidijų ir ilgainiui apribos diduomenės teisi­ nę padėtį ir valdžią. Kristijonui pavyko įtikinti tarybą, ir ši, nors ir nenoromis, 1611 metų karui prieš Švediją pritarė. Knarede karalius pasiekė, kad Švedija būtų išstumta iš Arkties vandenyno pakrantės

Kar as ir v i s u o me n ė

161

nuo Titisfjordo iki Varangerio. Tačiau Tandrupas nesutinka, kad rigsradas taikos derybų metu padėjo švedams, priversdamas Kristi­ joną atsisakyti savo planų dėl Alvsborgo aneksijos. Tai, kas, pasak švedų istoriko Curto Weibullo, „buvo Versalio taika,... kuria ilgiems dešimtmečiams ketinta palaužti Švediją ekonomiškai ir politiškai”, Tandrupas interpretuoja kaip varganą taiką Danijai.5 Šių dviejų karalysčių taikos sutartis numatė prekybos laisvę. Trintį sukėlė Švedija, apmokestinusi į Daniją eksportuojamas prekes, o po dešimties metų šalių santykiai visai pašlijo. Žlugus viltims, jog rigs­ radas skirs lėšų ir leis rinkti kariuomenę karui su Švedija, Kristijonas IV turėjo nusileisti. Per mėnesį trukusias intensyvias pasienio derybas Danijai nepavyko išsireikalauti, kad švedai atsisakytų prekybos mo­ kesčio, be to, ji dar kaną turėjo patvirtinti, jog visi švedų laivai bei kroviniai atleidžiami nuo Zundo mokesčio. Po 1624 metų birželio mėnesį sudarytos sutarties, pasak Michaelio Robertso, dviejų Skan­ dinavijos karalysčių santykiai labai pakito, nors tas pats autorius yra pastebėjęs, jog dar beveik ištisą amžių švedų politikus persekiojo Da­ nijos baimė.6 1618 metais Centrinėje Europoje įsiplieskė karas, netrukus apė­ męs didesnę žemyno dalį ir, kaip amžininkai pastebėjo, smarkiai pa­ keitęs kovų dėl dominavimo Baltijoje pobūdį. Richelieu įgaliotinis Dancige 1617 metų gegužės mėnesį pranešime apie Zigmanto III ketinimus Austrijoje ir Bohemijoje surinkti 12 000 rekrutų ir susi­ grąžinti Švediją, pastebėjo, kad nesirengiama puolimui, tad „tout le mondesubęone ąuily ait quelq’autre desseign cache\ Įtarimą pirmiau­ sia kėlė Ispanija, be to, manyta, kad rezgami planai prieš Olandiją. Žinodamas apie Zigmanto bandymus 1619 metais susitaikyti su Dunkirko piratais ir ispanais, Kristijonas IV būgštavo, jog Lenkijos ir Habsburgų sąjungos grėsmė gali paskatinti Jungtinių Provincijų ‘ Tandrup L. Mod triumf eller tragedi (2 tomai). Aarhus, 1979, t. 1. Weibull C. „Gustaf II Adolf’, Scandia, 1933. 6: 36 Roberts M. Gustavus Adolphus and the Rise of Sweden. London, 1973, p. 38. Roberts M. The Swedish Imperial Experience 1560-1718. Cambridge, 1979, p. 4-9.

Li voni j os karai

162

pasipriešinimą, ir jei Baltijos jūroje įsipliekstų karas, kiltų tiesioginis pavojus Danijos dominavimui.7„Reikalai tapo tokie prasti, - 1628 metų balandžio mėnesį savo kancleriui rašė Gustavas Adolfas, - kad visi karai Europoje susipynė ir tapo vienu karu.”8 Matyt, likimas Švedijos karalių globojo, taigi Švedijai kare sekėsi geriau negu Dani­ jai. Švedų kariuomenė aplenkė karo laivų ginamą pavojingąją sieną ir Danijos karalių užpuolė per silpnai saugomas galines duris - Jut­ landijos pusiasalį. 1621 metais Gustavui Adolfui užėmus Rygą, Danijos dominavi­ mo Baltijos regione siekiams iškilo rimta kliūtis. Agresyvią savo po­ litiką Gustavas Adolfas aiškino siekimu neleisti Baltijoje įsitvirtinti kuriai nors vienai valstybei. Laiške hercogui Adolfui Frydrichui Meklenburgui jis rašė, jog priešai maną jį pasinaudosiant aplinkybėmis ir mėginsiant kubilais išsemti jūrą.9Tačiau jo įsakymai ir veiksmai by­ lojo ką kita. Netrukus po Rygos užkariavimo Larsui Eskilssonui, lai­ vu gabenusiam varį į Liubeką, karalius įsakė, net jei danai ir verstų, marselių nenuleisti, nebent laivą apsuptų daugiau nei septyni ar aštuoni danų laivai, bet ir tada - tik pareiškus protestą. Tai buvo iššū­ kis Danijai, siekusiai dominuoti Baltijoje į pietus nuo BornholmoGotlando-Oselio linijos, be to, sklido kalbos apie „didįjį planą” perkelti karą prieš Lenkiją į pietus, kurį Gustavas Adolfas įgyvendi­ no 1626 metais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad Kristijonas IV nepasinaudo­ jo Vazų ginču. 1599 metais Zigmantas bandė gauti Danijos pagal­ bą; jo pasiuntinys Samuelis Laski užsiminė, jog Karolis valdžią už­ grobė sukurstytų valstiečių padedamas, be to, buvo Augsburgo konfesijos priešas. Greičiausiai įkalbėtas taikingųjų rigsrado didikų, 7 Forsten G. A/cmu u nucbMa k ucmopuu EcmmuūcKoeo eonpoca e XVI u XVII cmojiemusvc (2 tomai). St. Petersburg, t. 1, p. 224-225. Akstykker og Oplysninger til Rigsraadets og Standermedemes Historie, I, p. 247-250. Zigmantas mėgino sudaryti sąjungą ir su Danija, tačiau gavo griežtą atkirtį. 8 Hallendorff C. (leid.) Tai och skrifter av konung Gustav II Adoif. Ett urvai Stockholm, 1915, p. 99. 9 Ahnlund N. Tradition och historia. Stockholm, 1956, p. 121-122.

Ka r a s i r v i s u o m e n ė

163

karinę pagalbą suteikti Kristijonas atsisakė, bet Zigmanto laivynui leido plaukti Zundo sąsiauriu. Kristijonas buvo griežtas legitimizmo šalininkas ir Karolio IXveiksmams nepritarė, tačiau nerimą jam kėlė karingoji Lenkijos karaliaus katalikybė ir nuo Krokuvos iki Madrido nusidriekęs intrigų tinklas, kėlęs grėsmę protestantizmui. Derybos dėl sąjungos su Danija 1617 metais Lenkijai nepavyko, tačiau Gustavo Adolfo keltas mintis sudaryti sąjungą prieš Lenkiją Kristijonas IV taip pat atmetė. Šiame sudėtingame XVII amžiaus trečiojo dešimtmečio diplomatiniame žaidime Kristijonas IV pasirodė esąs prastas žaidė­ jas. Paliaubų su Lenkija-Lietuva 1624 metų pabaigoje Švedijos tary­ ba nutraukti neketino, nes grėsė puolimas iš Danijos, ir Gabrielis Oxenstierna buvo nusiųstas į Kopenhagą apsižvalgyti. Kristijoną IV jis užtiko besiruošiantį įsiveržimui į Vokietiją ir gavo iš jo draugystės patikinimus. Žinodamas, kad Danija pulti neketina, ir jausdamasis visiškai saugus, Gustavas Adolfas įtikino tarybą pritarti karo prieš Lenkiją-Lietuvą tęsimui. Didieji užmojai Prūsijoje ne visai pavyko, tačiau Švediją priartino prie Europoje siautėjusio karo kaip tik tuo metu, kai Tilly ir Wallensteino armijos triuškino Daniją. Švedijos pergalės sužlugdė Kristijono IV viltis įsitvirtinti pietinė­ je Baltijoje, todėl norėdamas kompensuoti savo nesėkmę jis nukrei­ pė žvilgsnį į Šiaurės Vokietiją. Vienas iš jo sūnų tapo Schwerino vyskupu, kitas - Halberstadto koadjutoriumi, o pats Kristijonas su Hamburgu pradėjo ilgą kovą dėl dominavimo Žemutinėje Elbėje. Liuteronų tikėjimo Vokietijoje nykimas Kristijonui suteikė progą sustiprinti savo pozicijas Žemutinės Saksonijos žiede ir šitaip įgyti pranašumo prieš Švediją. Olandai su Liubeku (1613) ir Švedija (1614) buvo sudarę gynybos sutartis, o 1616 metais padėjo Brunswickui įveikti Brunswicko-Wolfenbūttelio hercogą ir Daniją, tačiau bai­ giantis dvylikos metų paliauboms su Ispanija States Generaalstengė­ si išsaugoti gyvybiškai svarbų Baltijos kelią. Po Oldenbarnevelto žlu­ gimo 1618 metais įsigalėjusi oranžistų frakcija valstybės laivą kreipė į Danijos vandenis ir siekė, kad Kristijonas IV atsisakytų dalies savo turtų protestantų Bažnyčios naudai. 1621 metais Kristijonas, išsi­ rūpinęs, kad sūnus Frederikas kontroliuotų Bremeno ir Verdeno

Livoni jos

karai

164

vyskupijas, dar labiau įsitvirtino Žemutinės Saksonijos žiede, tačiau jo siūlyta protestantiška sąjunga, kurią rėmė olandai ir Jokūbas I, taip ir liko nesudaryta. Siaurės Vokietijoje kilo nepasitenkinimas Kris­ tijonu IV, suteikęs Švedijai galimybę patraukti savo pusėn draugus, kurie ateityje galėtų būti naudingi. 1626 metais Kristijonas IV pa­ kliuvo į bėdą, nors taryba jį ir buvo perspėjusi, jog kariauti su Vokie­ tija neturint tvirtų garantijų ir patikimų partnerių yra pavojinga. Danijai 1864 metais praradus Šlezvigą-Holšteiną, danų istorikas J. A. Fridericia rašė, jog karalius turėjęs atkreipti dėmesį į rigsrado patarimą laikytis taikingos gynybinės politikos ir šlietis prie Hanzos miestų, Anglijos bei Jungtinių Provincijų. Šį vertinimą Leo Tandrupas neseniai sukritikavo. Jis teigia, jog Kristijonas IV pirmiausia gy­ nė karalystės saugumo interesus, tuo tarpu karalystės tarybai svar­ biausi buvo siauri ekonominiai interesai, todėl aktyvios užsienio politikos, kuri būtų sumažinusi karaliaus priklausomybę nuo tary­ bos, ji vengė. Karūnos pajamas daugiausia sudarė mokesčiai, prievo­ lės ir palūkanos už Kylyje karaliaus teiktas paskolas. Padidėjus paja­ moms iš Zundo mokesčio, sandorių Kylio pinigų rinkoje ir netikėtai gavus išpirką už Alvsborgą, karūna galėjo rengtis karui su Vokietija, o Kristijonas įgijo tam tikros nepriklausomybės. Tačiau didinti pa­ jamas iš lenų sistemos, kuri buvo didikų valdžios pagrindas, karalius nebegalėjo. Menkiausias bandymas sukeldavo įnirtingą kilmingųjų valdininkų lensmanų (lensmand) priešinimąsi. Kai XVII amžiaus tre­ čiajame dešimtmetyje pinigų ėmė trūkti, taryba pareikalavo kontro­ liuoti karui skirtas lėšas, o ilgai užsitęsęs jos kivirčas su karaliumi 1660 metais vos nesukėlė karalystės bankroto. Toli siekianti užsienio politika, neturint pakankamai lėšų ją pa­ laikyti arba priemonių, kad karai save išmaitintų, išsekino Kristijo­ no IV turtus ir labai pakirto aukštųjų Danijos didikų galią. Kaipgi tad Švedijos karaliai sprendė karinių išlaidų problemą? Gustavas Va­ za mėgino išsiversti be brangios ir nepatikimos samdinių kariuome­ nės ir sukūrė reguliariąją armiją, kurios pagrindas buvo žemė, tačiau trumpas 1556—1557 metų karas su Rusija atskleidė šios sistemos trū­ kumus. Pinigų iš karaliaus iždo sidabro kalti nebuvo galima, bet jų

Ka r a s ir v i s u o me n ė

165

labai trūko išlaikyti aktyviosios tarnybos kariuomenę. Erikas IV ti­ kėjosi didelių pajamų iš muito mokesčių, bet jam teko nusivilti ir nuvertinti pinigus, nes mokesčių padidinimas galėjo sukelti nepasi­ tenkinimą ir neramumus. Jo įpėdinis paveldėjo tuščią iždą ir ėmė užstatinėti ir versti feodais karūnos žemes bei skolintis iš turtinges­ nių savo valdinių. 1547 metais karūna jau nebegalėjo sumokėti savo kariuomenės būriams Estijoje, todėl šie sukilo. Jonas atmetė tarybos siūlymą už grynus pinigus išnuomoti karūnos žemes ir versloves, ta­ čiau jo finansų padėtis buvo tokia bloga, jog XVI amžiaus devintaja­ me dešimtmetyje turėjo nusileisti tarybai ir ši tam tikru mastu ėmė kontroliuoti karūnos finansus. Hercogas Karolis samdė kariuomenę ir kėlė mokesčius, kad galėtų jai sumokėti. „Valstiečius reikia vilioti taika ir gąsdinti puolimu iš Rusijos”, - tokiais žodžiais jis palydėda­ vo naujo mokesčio įvedimą.10Skubotai dalijant žemes didikams, mo­ kesčių našta dar labiau prislėgė vis retėjančių laisvųjų ir karūnos vals­ tiečių pečius. Ypač tai buvo ryšku Suomijoje, kur XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje didikai valdė tik kelis šimtus, o amžiaus pabaigoje - jau daugiau nei du tūkstančius ūkių. 1604 metais riksdagas Norrkopinge mėgino apibrėžti, kokiomis sąlygomis karūna gali dovanoti žemes ir pinigus. Visos dovanos turėjo būti dalijamos pagal karaliaus norą, o išrinkus naują karalių, jas reikėjo iš naujo patvirtinti. Išnykus vyriškajai giminės linijai, dovanos turėjo grįžti karūnai. 1612 metais Gustavas Adolfas patvirtino vadinamųjų Norrkopingo dvarų savininkų nuosavybės teises ir dovanojo jiems žemių užkariautose Estijos ir Livonijos teritorijose. Už kasmetinį mo­ kestį karūnai jis ėmė nuomoti dvarus, todėl pinigai į karaliaus skry­ nias ėmė plaukti greičiau, tačiau nuo 1629-ųjų, mažėjant 1623 me­ tais nustatytai tikrajai pinigų vertei, jie vėl ėmė pamažu sekti. Karūnos žemių dalijimas ir pardavinėjimas turėjo nemalonių socialinių pa­ darinių. 1624 metais Pederis Galtas rašė, jog Švedijos valstiečiai ima murmėti, nes jaučiasi įstumti į tokią pat padėtį kaip Livonijos 10Odėn B. „Naturaskatten och krigspolitik, ett finansiellt dilemma”. Scandia, 1967, 33: 13.

Li voni j os

karai

166

valstiečiai.11 Be to, iš žemės pardavimo gautos pajamos buvo paly­ ginti kuklios, o pinigų iš Gustavo Adolfo įvestų naujų mokesčių ir prievolių, vienodai paveikusių tiek valstiečius, tiek diduomenę, ne­ pakako padengti karūnos karų išlaidoms. 1626 metais pakilus naujo karų teatro uždangai Prūsijoje, pa­ sitvirtino Gustavo Adolfo įsitikinimas, jog karas privalo save iš­ maitinti; 1627-1628 metų žiemą iš užgrobtų žemių buvo surink­ ta daugiau kaip milijonas talerių. Švedija įvedė muitus laivams, įplaukiantiems į pietinius Baltijos jūros uostus nuo Dancigo iki Narvos, taip pat vadinamąją licencijų sistemą. Tuos muitus pa­ vyko apginti ir derybose dėl šešerių metų paliaubų su Lenkija, kurios buvo sudarytos Altmarke 1629 metais. Metinės pajamos iš laivų muitų Prūsijoje siekė vidutiniškai 600 000 riksdaleriai (rdr), šie pinigai besirengiančiai kariauti Švedijai labai pravertė. Iš licencijų sistemos Prūsijoje 1628 buvo gauta 329 843 riksdale­ riai metinio pelno, o 1629 metais —daugiau kaip pusė milijono riksdalerių, ir ši suma sudarė maždaug trečdalį karinio biudžeto išlaidų. Po 1631 metų Prancūzijos sumokėtos subsidijos negalėjo prilygti pajamoms iš Prūsijos uostų. Kaip pastebi Michaelis Robertsas, „ne Richelieu auksu buvo finansuojamas Breitenfeldas; kur kas daugiau prisidėjo iš olandų ir anglų škiperių išspausti mokesčiai, duoklės iš užkariautųjų žemių, okupuotų kraštų plėši­ mas ir Faluno vario kasyklos”12. KARO LĖŠOS IR IŠTEKLIAI

Faluno kasyklos buvo vienas iš priešindustrinio pasaulio stebuklų. Jose iškasamas varis galėjo patenkinti visos Europos poreikius. 1399 !1 Peder Galts depescher 1622-1624, p. 107. 12 Roberts Gustavus Adolphus. A. History of Sweden 1611-1632, p. 85. Taip par ir. Lundkvist S. „Svensk krigsfinansiering 1630-1635”. Historisk Tidskrifi, 1966, 86: 377-421.

Ka r a s i r v i s u o me n ė

167

metais Ispanijoje imta kaldinti varinius pinigus velonus (vellon)yto­ dėl smarkiai padidėjo vario paklausa, o 1625 metais Amsterdamo rinkoje jo kaina buvo pasiekusi aukščiausią lygį. 1575 metais Liube­ ke įsteigta Spanienfahrer bendrovė turėjo įgaliojimus Švedijos varį parduoti Ispanijoje. Gustavas Adolfas 1619 metais įsteigė savo pre­ kybos bendrovę Svenska Handelskompaniet, kuri prižiūrėjo vario ga­ vybą ir pardavimą. Bendrovė privalėjo mokėti 22 riksdalerius už skepundą (skeppund) (150 kg vario rūdos) muitą, tačiau šį pajamų šaltinį karalius pernelyg smarkiai sunkė. 1625 metais, kaip tik tuo metu, kai vario kaina Amsterdamo rinkoje ėmė kristi, muitas buvo pakilęs iki 60 riksdalerių. Atgavusi privilegijas 1625 metais bendrovė sutiko kaldinti monetas iš vario, kurio negalėjo parduoti už žemiausią nu­ statytą kainą. Žlugus rinkai ir potvyniui sugriovus vienintelę Švedi­ jos pinigų kalyklą, bendrovė nebegalėjo nei prekiauti variu, nei kal­ dinti iš jo pinigus. Tuomet prižiūrėti prekybą variu ji įgaliojo garsųjį olandų finansininką Louis de Geerą, tačiau kainos vis krito ir 1628 metais bendrovė likvidavosi. Bergždžiai stengdamasis išlaikyti kainų lygį, Gustavas Adolfas ėmė kaldinti didelius kiekius varinių monetų ir tikėjosi jų prikimšti kariuomenės, pareigūnų bei sąjungininkų ki­ šenes. Tačiau, palyginti su sidabriniu riksdalerių, varinės monetos labai nuvertėjo, o absurdiški Švedijos karūnos ir pinigų kalyklos šei­ mininko mėginimai paritetą išlaikyti svoriu padarė taip, kad karalie­ nės Kristinos valdymo laikais šešių talerių vario moneta svėrė dvide­ šimt kilogramų. Švedijos geležies pramonę lydėjo didesnė sėkmė. 1630 metais įkurta Generalinė kasyklų tarnyba, turėjusi koordinuoti po šalį išsibarsčiusių geležies kasyklų veiklą, realizavo Vazų skatinamą verslininkystės konsolidavimą ir naudą. XVI amžiaus devintaja­ me dešimtmetyje Wellemui de Wijkui buvo pavesta išplėtoti ge­ ležies pramonę, ir šis ėmė kviesti kvalifikuotus darbininkus iš Vo­ kietijos. Pasikeitus kartai Wellemas de Besche ir Louis de Geeras išsinuomojo Finspango fabriką, ir ši partnerystė tapo Švedijos gin­ klų pramonės pagrindu. Walloono meistrai įdiegė naujų liejimo, kalimo ir lydymo technologijų. Naujoviški darbo metodai smarkiai

Li voni j os karai

168

veikė ir kitas gamybos šakas, ir Švedijos gamybos pramonė pa­ mažu ėmė persitvarkyti. 1629 metais Louis de Geeras pasiūlė ka­ raliui ginklų nebeimportuoti. Švedijos kariuomenei 1629-1630 metais jis pagamino 20 000 muškietų, 13 670 ilgakočių iečių ir 4700 komplektų šarvų, eksportavo nemažai patrankų. Nuo 1631 metų karūna vėl ėmė kontroliuoti ginklų fabrikus, bet De Geeras ir toliau vadovavo komercijos imperijai, kuriai priklausė lyno, vielos gamyklos, žalvario liejyklos, tekstilės fabrikai, laivų statyk­ los ir bankai. Užsieniečių plėtojamos geležies pramonės raida atsispindėjo ir kitose gamybos šakose. Iki XVI amžiaus pabaigos iš Švedijos degu­ to buvo išvežama labai nedaug, tačiau 1637 metais dervos ir degu­ to eksportas išaugo iki 88 000 statinių ir Švedijos užsienio preky­ boje tapo trečiąja pagal svarbumą preke po vario ir geležies. Švedija kvietėsi deguto ir dervos meistrus iš Prūsijos ir siuntė juos savo amato gudrybių mokyti Suomijos miškų gyventojus, taigi iš rinkos šią šalį greitai išstūmė ir pati užėmė jos vietą. Svarbų vaidmenį užsieniečiai suvaidino ir Švedijos prekybos raidoje. Karolis IX ir jo sūnus olandų pirklius skatino apsigyventi naujajame Goteborgo mieste. 1624 metais Gustavas Adolfas olandui Willemui Usselincxui leido įsteigti skambaus pavadinimo „Generalinę prekybos ir jūrininkystės su Afrikos, Azijos, Amerikos ir Magelanuos žemėmis bendrovę”, bet vilčių ji nepateisino, nors davė akstiną įsisteigti kitą bendrovę, kurios dėka valdant karalienei Kristinai prie Delawaro upės įsikūrė švedų kolonija. Konkurencijai su olandais abi šiauri­ nės karalystės stigo lėšų. Nežinomas danų pamfleto autorius XVII amžiaus viduryje guodėsi, jog turtingesnieji pirkliai steigia ben­ droves, nė nežinodami, kaip su jomis tvarkytis, ir dėl to dauguma tokių bendrovių žlunga. Prekiaujantys didikai konkuravo su biur­ geriais, taigi „vargu ar yra šalyje biurgerių, kurie galėtų pragyventi vien tik iš prekybos, tačiau mūsų kaimynai ir užsienio svečiai lobs­ ta ir riebėja iš mūsų nelaimių ir skurdo”. Didžiausias Švedijos pri­ valumas, palyginti su jos priešininkais Skandinavijoje, buvo nau­ dingosios iškasenos. Kaip pastebi Claude Nordmannas, varis ir

Ka r a s i r v i s u o me n ė

169

geležis buvo tikroji Švedijos ekspansijos varomoji jėga ir jos kari­ nės galios pagrindas.13 ŽEMVALDŽIAI IR VALSTIEČIAI

Po Livonijos ordino žlugimo daugelį dešimtmečių trukę karai nusi­ nešė nepaprastai daug žmonių gyvybių. 1558 metais Estijoje gyveno maždaug ketvirtis milijono žmonių, o 1625 metais jų tebuvo likę mažiau kaip septyniasdešimt tūkstančių. Pietų Estijoje buvo dau­ giau kaip trys ketvirtadaliai apleistų valstiečių ūkių, ne geresnė padė­ tis susiklostė ir šiaurinėje dalyje. Per Lenkijos ir Švedijos karą centri­ nėje Livonijos dalyje sugriauta daugiau kaip pusė valstiečių sodybų. Kas galėjo, pasitraukė į salas, kur gyvenimas buvo ramesnis, o plėši­ kaujančios kariuomenės, epidemijų ir bado nusiaubtoje šalyje žmo­ nės mirė tūkstančiais. Šaltą 1601-1602 metų žiemą švedų kariuo­ menės vadas Johannas von Nassau rašė: Viskas čia sunaikinta, sudeginta, išžudyta ir daugelį mylių nepamatysi gyvo žmogaus, sunku įsivaizduoti, jog čia kadaise jų gyventa. Gyvi likę taip ken­ čia iš bado, jog valstiečiai vieni kitus - tėvai vaikus, vaikai tėvus, vyrai žmo­ nas - žudo ir valgo. Vargšai taip nusigyveno, jog vagia iš kartuvių ir baus­ mės rato nusikaltėlių lavonus, o daugelyje vietų net mirusiuosius iš kapų kasa.14

Dėl tokio didelio apleistų sodybų skaičiaus smarkiai pablogėjo valstiečių teisinė padėtis. Apleistus ūkius užimdavo žemvaldžiai ir prijungdavo juos prie savo žemės valdų arba juose apgyvendindavo valstiečius, bet nuosavybės teisės šie negaudavo. Žemvaldžiai įrodinėjo, 13 Fridericia J. Adelsvaldens sidste Dage. Danmarks Historiefra Christian FVs Ded til Enevaldens Indfęrelse (1648-1660). Copenhagen, 1894 (1975 metais perspausd. leid.), p. 80-81. Nordmann C. Grandeur et libertėde !a Suėdė (1660-1792). Paris, 1971, p. 22. 14 Cituojama iš Schwabe A. Agrarian History ofLatvia. Riga, (be datos), p. 62.

Livoni j os

karai

170

jog valstiečiams nepriklauso turėti nuosavybės teisių, kurių neteko XIII amžiuje užkariavus Livoniją, be to, tvirtino, jog valstietis neturi teisės gyventi kur nori, nes priklauso savo šeimininkui. Naujieji Bal­ tijos šalių valdovai tam prieštaravo, nors nedaug ką galėjo pakeisti. 1561 metais Erikas XIV išleido įsakymą, skelbusį, jog Hariumo ir Virumo valstiečiai nuo šiol turi būti teisiami ir baudžiami griežtai laikantis jiems paskelbto nuosprendžio. 1601 metais kunigaikštis Ka­ rolis Revelio landtagui pateikė keletą pasiūlymų, kviesdamas luo­ mus apsvarstyti sąjungą su Švedijos luomais, Švedijos teisės įvedimą, bažnyčių, mokyklų bei ligoninių statybą šalyje, kurioje tokių institu­ cijų nebuvo, o valstiečių vaikai augo bemoksliai. Nenuostabu, kad bajorai tam labai priešinosi, nes bijojo prarasti savąsias privilegijas. Jie pareiškė turį savo įstatymus ir, ekonominių bei socialinių paskatų vedami, gynė baudžiavą ir, kai Steponas Batoras mėgino jas pakeisti piniginėmis baudomis, įrodinėjo, jog valstiečiai kūno bausmėms pri­ taria. Karas užsitęsė, reikėjo išsaugoti Baltijos šalių diduomenės loja­ lumą, todėl Švedijos įstatymai šiose šalyse taip ir liko neįvesti, tačiau Ingrijoje, kur kilmingų žemvaldžių buvo mažai, Švedijos įstatymai įsigaliojo, o Axelis Oxenstierna juos įvedė daugelyje Wendenno ir Valmieros apylinkių dvarų. Oxenstierna garsėjo kaip malonus ir tei­ singas žemvaldys, tačiau švedų didikai, 1680 metais valdę pusę Livo­ nijos žemių, dažniausiai būdavo linkę sekti vietinės bajorijos pavyz­ džiu ir valstiečius laikė baudžiauninkais. Šiauriau Suomijos įlankos valstiečiai taip pat gyveno sunkius lai­ kus. Iš 1566 metais buvusių 33 543 ūkių 1593-iaisiais, kai didikų valdos ėmė plėstis dovanotų žemių ir už tarnybą gautų feodų (forldningar) sąskaita, buvo likę 29 000 valstiečių ūkių. Didikai karo prievo­ lių vengė, o jų valstiečiai neprivalėjo savo sodybose apgyvendinti gin­ kluotų raitelių ar parūpinti jiems arklių. Be kitų prievolių, ši našta užgulė valstiečius, kurie ir taip turėjo mokėti mokesčius. Pasitaiky­ davo daug smurto ir plėšikavimo, bet nelaimingieji valstiečiai pasi­ kliauti teisingumu negalėjo, nes teisėjais ir jų padėjėjais dirbo didi­ kai bei jų tarnai. Ypač didelį pasipiktinimą kėlė elgesys tų, kurių ūkiai už karo tarnybą karaliui buvo atleisti nuo mokesčių. Šie kna-

Kar as ir v i s u o me n e

171

par, kurių tebuvo vos keli šimtai, buvo smarkiai kritikuojami petici­ joje, kurią 1589 metais karaliui pateikė trys šimtai paprastų liaudies žmonių. „Daugumos biurgerių ir kunigų sūnūs —jaunuoliai, visai neišmanantys karo dalykų, o tik besidžiaugiantys stovyklos laisve, plėšiantys ir grobiantys savo šalį - vos baigę mokyklą, jau turi žirgą.” Žmonės kreipėsi į karalių „didžiai nusiminę, nes bijome, kad tokie neteisingi dalykai nusiaubs šalį ir ji liks apleista kaip Livonija”15. XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Pietvakarių Suomijoje prasidėjo valstiečių susirėmimai su kariuomene. Per 1592 metų Kalėdas vals­ tiečiai užpuolė kavalerijos būrį Rautalampyje. Į Stokholmą plaukte plaukė skundai dėl Klaso Flemingo žiaurumų, ir kunigaikštis Karo­ lis valstiečiams noriai dalijo apsaugos raštus, atleidžiančius nuo di­ džiulių mokesčių ir neteisėtų rinkliavų. 1596 metų pabaigoje sukilo Ostrobotnija, nes karo prievolių įvedimą valstiečiai laikė karaliaus Jono 1592 metų įsako laužymu. Sukilėliai puldinėjo vietinių knapar namus, juos griaudami ir degindami ėmė stumtis į pietus. Valstiečių įtūžio taikinys buvo Klasas Flemingas; visi, kaip manyta, jam prie­ šiški didikai buvo netekę dvarų, tad kai kuriuos jų valstiečiai mėgino patraukti į savo pusę. Pakrante žygiuojantys būriai buvo sumušti, o Klasas Flemingas sutriuškino sukilėlių stovyklą Nokijoje. Bėgančius valstiečius persekiojo ir žudė, o jų vadus suiminėjo ir baudė. Kitas sukilimas Ostrobotnijoje įvyko 1597 metų vasarį. Šįkart sukilėliai jam buvo pasirengę geriau, be to, jų gretose buvo ir kunigaikščio Karolio pasiuntinys, tačiau ir vėl 1597 metų vasario 24 dieną Santavuoryje prieš Flemingo kariauną pralaimėjo. Suomių istoriografijoje ilgą laiką virė ginčai dėl „Kuokų karo”. Tautiškai nusiteikę XIX amžiaus istorikai ir vėlesnieji jų mokiniai manė, jog įgiję žemių ir gavę tarnybines pareigas Suomijos didikai, turėdami daugelio metų karo prie rytinių sienų patirtį, išsiugdė tam tikrą išskirtinumo jausmą. Dėl valstiečių sukilimo jie kaltino kuni­ gaikštį Karolį, skatinusį sukilti „atsilikusią” valstietiją. Tuoj po karo 15Juva M. ir kt. (leid.). Suomen histonan dukumentteja{2 tomai). Helsinki, 1968, t. 1, p. 209-212.

Li voni j os karai

172

1945 metais rašęs Pentti Renvallis sukilimą grindė veikiau moralės smukimu, o ne karo prievolių našta. Užuot sukandę dantis nešę „vi­ suomenės uždėtą savo nariams” pareigą lengvatikiai valstiečiai pasi­ davė „jėgų, kurios siekė Suomijai svetimų tikslų”, gundymui.16Gus­ tavas Adolfas aiškino, jog diduomenė „vargšus suomius įvarė į tokią neviltį, jog šie benorėjo mini” ir todėl „dvi blogio jėgos - skurdas ir tamsuoliškumas” paskatino juos sukilti. Šį jo teiginį palaikė ir Heikki Ylikangas, kuris sukilimą pirmaiausia traktavo kaip veiksmą, ku­ rio valstiečiai griebėsi iš nevilties dėl didžiulių mokesčių ir didikų bei jų tarnų priespaudos. Suomijos bei Švedijos istorikai kaip Ericas Anthoni nesutiko su didikų išskininumo ir suomiškojo tapatumo aiš­ kinimu. Antoni,o nuomone, Klasą Flemingą veikti skatino lojalu­ mas karaliui Zigmantui, o ne suomiškasis sąmoningumas. Antoni sutinka, kad XVII amžiuje didikų, ypač gyvenusių Suomijoje, skai­ čius akivaizdžiai mažėjo, tačiau to priežastys, jo manymu buvo ne tiek Karolio kareivių ir budelių siautėjimas, nusinešęs daugelio žmo­ nių gyvybes, kiek karalystės biurokratinio aparato centralizavimas ir tai, kad Švedijos užsienio politikos interesai ėmė krypti nuo rytinių sienų ir dėl to nebebuvo taip svarbu dvarininkams išlaikyti savo dva­ rus Suomijoje, todėl daugelis ėmė keltis gyventi į Švediją.17 Nors geografiškai ir atskirta nuo Švedijos, Suomija buvo laikoma neatskiriama karalystės dalimi. Naujosios teritorijos į pietus nuo Suo­ mijos įlankos kėlė ir kitokių rūpesčių. 1578 metais Jono III kariuo­ menei rytuose ėmus stumtis Virumo link, šios srities didikai ėmė galvoti, kad vertėtų iš karaliaus gauti privilegijų patvirtinimą. Prie jų šliejosi Hariumo ir Jerveno didikai, kurių privilegijas 1561 metais 16 Renvall P. „Eraita huomioita 1500-luvun loppuvuosikymmenien talonpoikaislevottomuuksista”, Historiallinen Aikakkauskrija, 1945, 43: 50. 17 Hallendorff, op. cit., p. 165. Komentarai rašyti karaliaus jo nebaigtoje Švedijos istorijoje. Ylikangas H. Nuijasota. Helsinki, 1977. Anthoni E. Konfliktcn meilau hertig Carl och Finland. Avveclingen och forsoningen. Skrifter utgivna av Svenska Litteratursallskapet i Finland 262. Helsingfors, 1937, ypač p. 366-376. Kitaip interpretuoja Lehtinen E. Hallitukscn yhtendistdmispolitiikka Suomessa 1600-luvulla. Historiallisia Tutkimuksia 60. Helsinki, 1961, p. 38-45.

Ka r a s i r v i s u o me n ė

173

buvo patvirtinęs Erikas XIV. Jonas Estijos didikais nepasitikėjo, nes, kaip jis sakė, dauguma jų „nešiojo po apsiaustą ant abiejų pečių” (t. y. nebuvo ištikimi Švedijai), todėl pareigas verčiau patikėdavo suomiams ar švedams, bet ne vietos didikams. Pontus de la Gardie 1384 metais sušauktame landtage pirmą kartą buvo nustatytos Estijos kunigaikštystės teritorijos ribos. Ke­ turių sričių - Hariumo, Jerveno, Virumo ir Vyko - riteriai pasi­ skelbė jungtiniu korpusu (corpus), o ilgą laiką Hariume ir Virume gyvavusios privilegijos bei institucijos išplito tarp Estijos kunigaikš­ tystės didikų (Ritter- und Landschafi dės Fūrstentums Esteri in Liv~ land). Dalyvauti landtage teisę turėjo tie, kurie pagal 1452 metų privilegiją šiose provincijose turėjo dvarus ir „valgė savo duoną”. Landtage būdavo svarstomi tokie didikams svarbūs reikalai kaip kelių bei tiltų tvarkymas, valstiečių bausmės, taip pat gynybos ir mokesčių klausimai. Kartu su dvylikos asmenų landratu (Landrai) jis sudarė aukščiausiąjį teismą (Oberlandgerichte). Nors karūna sten­ gėsi Landratui nurodinėti, ši organizacija turėjo teisę rinkti savo narius, vietose skyrė teisėjus, tačiau riba tarp karališkosios ir vieti­ nės valdžios buvo neryški ir dažnai dviprasmiška. Viena vertus, ji buvo karališkosios valdžios priemonė, bet, antra vertus, reiškė vie­ tos didikų interesus. Jonas buvo linkęs privilegijas patvirtinti, tačiau nesutiko paten­ kinti vietos didikų reikalavimų skirti juos į administracinę tarnybą ir leisti turėti savo žemės kunigaikštystėje. Jonas aiškino, jog visas feo­ dų žemes, jeigu jos nėra dovanotos in perpetuo, karūna faktiškai gali susigrąžinti, ir jam valdant žemes imta dovanoti svetimšaliams didi­ kams. Nepaisant to, žemės revizija 1586 metais patvirtino žemės nuo­ savybės teisę visiems galintiems įrodyti savo lojalumą karūnai, ir būgš­ taudami, kad Estija neatitektų Lenkijos karūnai, 1588 metais didikai į Stokholmą nusiuntė delegaciją su prašymu patikinti, jog Jonas ne­ ketinąs Estijos perleisti Lenkijai. 1561 metų Zigmanto Augusto privilegijomis (Privilegium Sigizmundi Augusti) Livonijos didikams buvo suteikta beveik neribota laisvė turėti nuosavos žemės ir pavaldinių, garantuota liuteronų

Li voni j os karai

174

tikėjimo laisvė ir vietos didikų teisės valdymo ir teisingumo reika­ luose. Dvidešimt septyni jų punktai tapo pavyzdžiu privilegijoms, kurias Gotthardas Kettleris 1570 metais pripažino Kuršo kunigaikš­ tystei, o vėliau tapo Livonijos konstitucijos pagrindu. Šiomis privile­ gijomis remtasi 1710 metų derybose su Petru Didžiuoju. Tačiau tu­ ri pagrindo ir ta nuomonė, jog Privilegium labiau atspindėjo didikų troškimą sutvirtinti senąsias savo privilegijas, o ne visiems laikams įteisinti Retterschaft teises. 1562 metais Zigmanto Augusto išleistas Cautio nebebuvo toks dosnus, ypač prekybos reikaluose, ir ryškiau atspindėjo Lietuvos bajorų siekius. 1566 metais karališkuoju valdy­ toju tapo Janas Chodkevičius, pakeitęs Ketderį, o Livonijos kuni­ gaikštystė (ducatus ultradunensis) buvo prijungta prie Lietuvos. Uni­ jos raštu buvo patvirtintos Livonijos bajorų teisės (Indigenatsrechi), tačiau 1569 metais karalius šių teisių nebepatvirtino.18Rusijos ka­ riuomenės įsiveržimas 1576 metais į Livoniją sukėlė didelę paniką, ir daugelis mažesnių miestų kaip Wendenas, lenkų įgulas išvijo ir, siekdami apsisaugoti nuo Rusijos okupacijos, valdovu pripažino ku­ nigaikštį Magnusą. Ivano IV grėsmė paskatino rygiečius kreiptis į Steponą Batorą, bet kol buvo pasiektas galutinis susitarimas, derybos Vilniuje užtru­ ko dvejus metus. Corpus privilegiorum Stephanus patvirtino miestų teises ir privilegijas, tačiau dėl tikėjimo laisvės garantijų trūko. 1582 metų gegužės mėnesį karalius leido aiškiai suprasti, jog remdamasis nugalėtojo teise mieste ir visoje Livonijoje siekia atgaivinti kataliky­ bę. Pagal Constitutiones Livoniae liuteronų tikėjimas turėjo užimti žemesnę padėtį nei katalikybė ir Lenkijos pavyzdžiu padalijo šalį į tris praesidia. Šių provincijų reikalus turėjo tvarkyti starostomis (starosti) paskirti lenkai, lietuviai ar vietiniai Livonijos gyventojai (pas­ tarieji 1589 metais nebeminimi). Wendene kas dveji metai buvo šau­ 18 Plg. Spekke A. History ofLatvia. Stockholm, 1951, p. 195. Seraphim E. Baltische Geschichte im Grundriss. Rėvai, 1908, p. 170. Staemmler K.-D. Preussen und Livland in ihrem Verhdltnis zur Krone Polen 1561 bis 1586. Marburg, 1953, p. 17. Donnert E. Der livlandische Ordennttersstaat un Russland. Der livlandische Krieg unddie baltische Frage in der europaische Politik 1558-1583. Berlin, 1963, p. 86-90.

Kar as ir v i s uo me nė

175

kiamas Gerichtslandtag, kuriam vadovaudavo karališkasis valdytojas. Jis turėjo atlikti ir Aukščiausiojo teismo funkcijas, laikantis tik Livo­ nijos įstatymų. Karalius turėjo sušaukti landtagą, o šis —išrinkti šešis atstovus į seimą. Lankydamasis 1582 metais Rygoje Steponas Bato­ ras pareiškė, jog didikai turėtų įrodyti savo teises į tuos dvarus, ku­ riuos jie karo metais paliko, ir keletą kanų prasitarė, jog valstiečių plakti nederėtų. Lenkijos ir Lietuvos bajorams jis dovanojo Livoni­ jos žemes, mėgino įkurti lenkų ir lietuvių valstiečių kolonijas. Zig­ mantas III 1598 metų įsaku pakartotinai leido vietiniams Livonijos gyventojams užimti pareigas ir netgi įgaliojo sukurti žemės įstatymų projektą, tačiau daugumai didikų kunigaikščio Karolio siūlymai pa­ tiko, ir 1601 metais derybos vyko su juo. Švedijos šalininkų dvarai buvo konfiskuoti, bet Karolis jiems suteikė žemių Suomijoje. „Dieve duok mums suprasti, kaip elgtis su tuo, ką Dievas mums davė. Iš tikrųjų gavome mažą karalystę, bet nežinau, ar mokėsime ją tvarkyti.”19Taip 1592 metais kalbėjo Lenkijos karo vadas Zamoyskis, lyg nujausdamas rūpesčius, kurių naujiesiems valdovams vėliau suteikė Livonijos kunigaikštystė. Dar atkaklesni buvo Kuršo kuni­ gaikščių vasalai. 1597 metais mirus Gotthardui Kettleriui, Kuršą pa­ sidalijo du jo sūnūs Wilhelmas ir Friedrichas, kiekvienas turėjęs at­ skirą dvarą, iždą ir kanceliariją. Ambicingas, bet kietakaktis Wilhelmas didikus prieš save nuteikė, reikalaudamas kad šie vykdytų riteriško­ sios tarnybos pareigą, o į aukštas pareigas skirdamas užsieniečius, tačiau 1606 metais buvo priverstas šių reikalavimų atsisakyti. Ilgai Wilhelmas kivirčijosi su broliais Noldėmis, per Lenkijos teismus su­ sigrąžinusiais savo žemes, kol 1615 metais abu broliai, kai kunigaikš­ čiai tarėsi landtage, buvo nužudyti Mitau mieste. Zigmanto III su­ daryta komisija Wilhelmą atleido ir visą kunigaikštystę atidavė jo broliui Friedrichui. Komisijos rekomendacijos buvo įtrauktos į 1617 metų Formula regiminis, kuriuo Kurše buvo įkurta didikų respubli­ ka. 1620 metais savo darbą pradėjusiam Ritterbank buvo suteikta išskirtinė teisė spręsti, kam suteikti bajoro titulą. Didikų atstovai 10 Seraphim, op. cit., 1908, p. 185.

Li voni j os karai

176

kartą per dvejus metus turėdavo rinktis į landtagą, bet miestų atsto­ vai jame nedalyvaudavo. Aukščiausiosios tarybos (Oberrat) nariai ir keturi sričių valdytojai (Oberhauptmdnner) būdavo skiriami iš vieti­ nių didikų ir be kolegų sutikimo jų pašalinti nebuvo galima. Herco­ gui išvykus arba susidarius ypatingai situacijai, aukščiausioji taryba turėjo perimti krašto valdymą. Statutu buvo patvirtintos žemvaldžių teisės į valstiečius. Lenkijos valdovas kunigaikštystėse įvedė savo tei­ ses. Hercogo ir vasalų ginčus turėjo spręsti karaliaus teismas. Lenki­ jos ir Lietuvos bajorų teisės buvo prilygintos vietos didikų teisėms, o katalikybė turėjo užimti tokią pat padėtį kaip Augsburgo konfesija. Panaši situacija buvo ir Prūsijoje. XVI amžiaus penktajame de­ šimtmetyje Albrechtas buvo priverstas didikams padaryti didelių nuo­ laidų. Dėl grėsmingos finansų būklės jis turėjo pripažinti luomams teisę pasirinkti mokesčių rinkimo būdus ir sutikti su tuo, kad į aukš­ tas pareigas būtų skiriami tik vietos didikai. Septintajame XVI am­ žiaus dešimtmetyje vienas nuotykių ieškotojas Profesoriumi vadina­ mas Paulius Skalichas įgijo pasiligojusio hercogo pasitikėjimą, ir tai didikams pakišo mintį prašyti karaliaus įsikišimo. Valdymą perėmė Zigmanto Augusto sudaryta komisija, nes ištiktas širdies smūgio her­ cogas valdyti nebegalėjo. Landtagas perėmė vyskupų skyrimo teisę ir sustiprino savąsias privilegijas. Albrechto įpėdinis buvo protiškai ne­ stabilus, ir hercogystės valdymas liko tarybos rankose iki 1577 metų, kai nepasitaręs su luomais Steponas Batoras regentu ir hercogo Alb­ rechto Friedricho įpėdiniu paskyrė Georgą Friedrichą, Ansbacho markgrafą. Steponas Batoras užmezgė glaudžius ryšius su Georgu Friedrichu, kuris turėjo griebtis jėgos, kad pataisytų pašlijusius her­ cogystės finansus ir susigrąžintų savo pirmtako išdalytas žemes. Kad Prūsija, kaip Kuršas, ilgainiui neišnyko gelstančiuose istorijos už­ maršties puslapiuose, labai daug prisidėjo vedybos. 1591 metais vy­ riausias Brandenburgo kurfiursto anūkas Johannas Sigismundas ve­ dė vyriškosios lyties paveldėtojų neturėjusio Prūsijos hercogo vyriausiąją dukterį. 1603 metais Prūsijos valdymą perėmė Branden­ burgas, o kai 1618 metais Albrechtas Friedrichas mirė, hercogystė

Ka r a s i r v i s u o m e n ė

177

atiteko Brandenburgo kurfiurstui Johannui Sigismundui, kuris ją ir toliau laikė Lenkijos karaliaus vasalu. 1610 metais gavęs Cleves her­ cogystę ir Masko bei Ravensbergo prie Reino grafystes, Brandenbur­ gas įsitvirtino Vakarų Vokietijoje ir tai buvo pirmas žingsnis į Vo­ kietijos suvienijimą 1871 metais valdant Hohenzollernams. Pietinių Baltijos pakrančių nuo Holšteino iki Estijos didikai pa­ prastai vaizduojami kaip savanaudžiai, godūs ir žiaurūs žemvaldžiai, turėję didelių privilegijų ir jautę savo galią, prieš kurią valdovai daž­ nai būdavo bejėgiai. Smulkieji rytinių Baltijos šalių žemvaldžiai nuolat bylinėdavosi su kaimynais, o kartais ir patys pakliūdavo į teismą, apkaltinti kraujomaiša ar svetimavimu.20Baltijos šalių bajorija buvo įsitikinusi, jog iš senų laikų jiems suteikta teisė plakti savo valstie­ čius, nors ir būgštaudavo dėl galimo pasipriešinimo. 1558 metais Gustavo Vazos atstovas Revelyje rašė, jog didikai nenorį duoti gin­ klų valstiečiams kovai prieš rusus, „nes bijo, kad susidoroję su rusais valstiečiai išvys ir bajorus”. Gotthardas Kettleris bijojo, jog kariuo­ menės mokesčiai pastūmės valstiečius į rusų glėbį, ir iš tikrųjų rusų kariuomenė skelbėsi esanti išvaduotoja ir valstiečių kraujo brolis.21 XVI amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, pasklidus žiniai apie vals­ tiečių neramumus Suomijoje, Estijos junkeriai susirūpino: landratas pasiūlė su ginklu pagautus valstiečius bausti mirtimi. Kad galėtų išlaikyti savo luomo privilegijas, vokiečių didikai turėjo ilgai ir sunkiai kovoti su Švedija ir Lenkija. Kunigaikštis Karolis kalbi­ no Livonijos bajorus tapti Švedijos karalystės valdiniais, netgi siūlė jiems vietas rigsrade, tačiau flegmatiškieji ponai buvo neišjudinami. Jų supratimu, didikų laisves privalėjo ginti aukštesnioji valdžia, - toks įsitikinimas aiškiai byloja apie separatistinį jų mentalitetą.22 20Heik V. „Zwei Oseler Kleinadelsfamilien in danischer iind schwedischer Zeir (15591710)”, Zeitschrift fiir Ostforschung 1985, 34: 504-521. 21 Schirren C. (leid.) (įuellen zur Geschichte dės Untergangs livlandischer Selbststandigkeit(8 tomai). Riga, 1861, t. 1, p. 242-243. Donnert, op. cit., p. 65-71, 97. 22 Federley B. Konung, stathallarc och korporationer. Studier i Estlandsforvaltning 15811600. Societas Scientiarium Fennica. Commentationes Humanorum Litterarum 30. Helsingfors, 1963, p. 59.

Li voni j os karai

178

Kitapus Suomijos įlankos Livonijos žemvaldžiai turėjo labai prastą reputaciją, buvo gerai žinoma ir apie varganą valstiečių padėtį, ir „Livonijos šuo” ar „Livonijos valkata” buvo tapę itin įžeidžiančiais epitetais. Nepaisant to, XVII amžiaus pradžioje į Estiją persikėlė ne­ mažai suomių, kurie 1637 metais jau sudarė 20 procentų Virumo valstiečių. Iš pradžių persikėlėliai buvo laisvi žmonės, tačiau laikui bėgant jų teisinė padėtis labai suprastėjo. 1626 metais Axelis Oxenstierna apleistoje ir sugriautoje Valmieroje apgyvendino 142 suomių šeimas, kurios 1641 metais buvo perkeltos, o 1639-aisiais jau mini­ mos kaip Erbcolonier ir mažai kuo skyrėsi nuo vietos baudžiauninkų (Erbbauer). Suomiai gyveno ir Siaurės Švedijos bei Dalarnos miš­ kuose, kad turėtų derlingos dirbamos žemės, degino laukymes, bet po 1640 metų dėl to kilo konfliktas su gamtos apsauga susirūpinu­ siais valstybinės valdžios sluoksniais. Daug suomių iš Medelpado miškų gyvenviečių išvyko gyventi į Naująją Švediją prie Delaware upės (kai kurie už miškų įstatymo pažeidimus). Viename pirmųjų „ame­ rikoniškųjų laiškų”, kurį Švedijos atstovui Amsterdame rodęs vieno iš 140 Medelpado suomių brolis, buvo rašoma, jog „Naujoji Švedija graži ir nepaprastai gyvenimui tinkanti šalis, nes čia visko užauga gausiai . Paprastų Šiaurės Europos žmonių gyvenime ilgus amžius vyravo tamsumas, prietarai, bloga mityba, ligos ir mirtis, tačiau jis nebuvo visai uždaras išorės įtakai ir permainoms. Padidėjusi Europoje grūdų paklausa davė naudos daugeliui valstiečių ūkininkų ir kilmingųjų žemvaldžių. Laisvieji Ditmaršo valstiečiai sukūrė žemdirbystės siste­ mą, pagal kurią ketverių metų ganiavos įtręšta žemė dvejus ar trejus metus būdavo naudojama auginti javams, didelio pelno gaudavo par­ duodami pieno produktus Šiaurės vakarų Europos miestuose. Buvo kalbama, jog Eiderstedto srities ūkininkai, XVI amžiaus pabaigoje kasmet eksportuodavę daugiau kaip du milijonus svarų sūrio, namų stogus dengė variu, o sidabras ir auksas čia buvo labiau įprastas nei geležis ar žalvaris. Rytų Pomeranijos valstiečiai taip dažnai pažeisdaGothe R. Medelpads Finnar. Srockholm, 1945, p. 127.

Kar as ir v i s uo me nė

179

vo išlaidų reguliavimo įstatymą, jog galima manyti juos turėjus pa­ kankamai pinigų pirkti jų luomui uždraustąjį atlasą bei aksomą. Vie­ nas XVI amžiaus devintajame dešimtmetyje Švedijoje lankęsis vo­ kietis pastebėjo, kad dauguma valstiečių turėjo sidabrinių šaukštų, o prancūzas Charlesas Ogier 1634 metais rašė, kad Švedijos valstiečiai kur kas turtingesni už Prancūzijos valstiečius. Johannesas Burreus pasakojo, jog turtingesnieji Tornio slėnio ūkininkai savo namuose įsirengę svetaines su įstiklintais langais. Aišku, tokie pastebėjimai ne­ atspindi bendro gyvenimo sąlygų lygio ir daugybė faktų liudija visai ką kita. Vieni klestėjo, kiti kentė baisų skurdą, o visiems vienodai grėsė nederlius ar maro epidemijos. Riba tarp gerovės ir vargų, mir­ ties ar išlikimo buvo labai neryški. MIGRANTAI, SVETIMŠALIAI IR TIKĖJIMO ĮVAIROVĖS PROBLEMA

Plėtojantis prekybiniams ryšiams Vakarų Europoje, į Baltijos uostus ėmė plaukti užsienio pirkliai ir amatininkai. Su persikėlėliais iš Ny­ derlandų atėjo kapitalas ir naujos technologijos, kaip rodo Švedijos kasyklų pavyzdys. Dancige naujakuriai ėmė kepti olandišką duoną ir įsteigė spirito varyklų: Anthony Cuiperis iš Amsterdamo ketino ati­ daryti pirmąjį visuomeninį banką, tačiau jo planus sugriovė privačių miesto bankininkų pasipriešinimas. Visuose Baltijos uostuose buvo škotų ir anglų pirklių kolonijų, iš kurių būdavo plukdomos prekės į rytinių pakrančių uostus. Plačiose Lenkijos-Lietuvos žemėse buvo daugybė įvairių kultūrų ir tikėjimų, tačiau toliau į šiaurę etninis bei tikėjimo vientisumas buvo ryškesnis. Vieninteliai egzotiški pašalie­ čiai buvo čigonai, Šiaurės Europą pasiekę XVI amžiuje, Juos perse­ kiojo, kaip ir visur kitur. Pagal 1637 metų įstatymus visus vyriško­ sios lyties čigonus Švedijoje reikėjo karti be teismo, tačiau, matyt, šis straipsnis nebuvo griežtai taikomas, bent jau prieš niekuo neprasikaltusius čigonus. 1662 metais Peras Brahe mėgino apgyvendinti čigonus prie Suomijos ir Rusijos sienos, matyt, ketindamas padaryti

Li v o n i j o s k a r a i

180

iš jų kareivius. Žinoma, retkarčiais mišrios samdinių gaujos pereida­ vo sieną ir vogdavo valstiečių vištas, skriausdavo moteris. Balthasaras Rūssowas aprašo, kaip 1561 metų rugpjūčio mėnesį Radvilų kariuo­ menė, kurią sudarė armėnai, totoriai, turkai, Podolės kareiviai, ru­ sai, vokiečiai, lenkai ir lietuviai, žygiavo Rygos gatvėmis: Pamaldieji Rygos žmonės, pamatę tokią keistą tautų ir žmonių, papročių, ginklų ir muzikos maišalynę, labai susirūpino, kad jų krikščioniškojo Rygos miesto nesutryptų šios neįprastai keistos laukinių žmonių minios.24

Rūssowo pasipiktinimą kėlė ir škotų samdinių elgesys Revelyje. Vos spėjus kyštelėti nosį iš namų, miestiečiams grėsė netekti savo piniginių, algų negavę kareiviai plėšdavo apsiaustus tiesiog nuo mies­ telėnų pečių, „galiausiai tai buvo ne geriau už okupaciją”. Škotai turėjo savą kalvinistų šventiką, todėl liuteronų pastorius savo kroni­ koje dėkojo Dievui, jog jie nemoka vokiškai, „nes antraip savo fana­ tizmu būtų užkrėtę daug žmonių.”25 Ekonominiais sumetimais svetimšaliai Švedijoje buvo toleruoja­ mi, jei tik nesugrįždavo prie savojo tikėjimo. Jei kuris nors Švedijos karaliaus pavaldinys iš liuteronų tikėjimo pereidavo į kurį kitą, pagal 1604 metų Norrkopingo riksdago nutarimą jam grėsė paveldėjimo teisių praradimas ir tremtis. 1617 metais užėmusi stačiatikių apgy­ ventas teritorijas, Švedija įsigijo rūpesčių, kurių negalėjo atsikratyti ilgus dešimtmečius. Lutheris ir Philippas Melanchthonas palankiai žiūrėjo į stačiatikių tikėjimą. Švedų teologai XVII amžiaus pradžioje pripažino, jog stačiatikiai priklauso krikščioniškajam tikėjimui, net­ gi jei stačiatikių apeigos ir nebuvo jiems priimtinos, bet laikėsi papli­ tusios nuomonės, jog stačiatikių šventikai yra girtuokliai ir neišma­ nėliai. Ekonominiais ir politiniais sumetimais Švedijos valdžia stengėsi Ingrijos miestų pirklius užtikrinti, jog jiems bus leista laisvai išpažin­ ti savo tikėjimą. Vis dėlto į Karelijos bei Ingrijos vyskupystes rusų 14Rūssow B. Chronica drr Provintz Lyfflandt. Hannover (perspausdinta), 1967, p. 67. 25 Rūssow, ibid., p. 100. Dow, op. cit., p. 33-34.

Kar as ir v i s uo me n ė

181

šventikų skirti nenorėjo. Vienu metu buvo siūloma valstybės sąskai­ ta išprususius ingriečius siųsti mokytis į Konstantinopolį. Nuo XVII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio imta laikytis aktyvesnės atsivertimo politikos, prie kurios prisidėjo liuteronų naujakuriai, ir daugelis ka­ relų nuo pernelyg uolių pastorių pabėgo į Tverės apylinkes, kur jų palikuonys tebegyvena iki šių dienų. Baigiantis XVI amžiui Skandinavijos šalyse liuteronų tikėjimas tapo oficialia religija ir iki pat XIX atkakliai buvo stengiamasi išlai­ kyti tikėjimo vientisumą. Liaudies mokymo pagrindas buvo katekiz­ mas, ir krikščionys turėjo gerai žinoti savo pareigas Dievui ir aukš­ tesniajai valdžiai. 1634 metų Švedijos valdžios formos religinių leidinių sąraše jis buvo laikomas svarbesniu už Augsburgo konfesiją: katekizmo teksto pagrindu buvo kuriamos psalmės ir giesmės, o iš­ laikyti katekizmo tiesių egzaminą buvo svarbiau negu klausytis dva­ sininkų pamokslų. Daug jėgų išeikvojo Švedijos valstybė ir Bažny­ čia, stengdamasi Baltijos kraštuose įvesti Švedijos Bažnyčios tvarką, o kai į rytus nuo Zundo sąsiaurio buvusios Danijos žemės 1660 me­ tais galiausiai atiteko Švedijai, į Bažnyčią buvo nukreipta visa švedų vykdyta švedifikaeijos politika. Liuteronų tikėjimas nebuvo vienintelis švedų identiškumo ma­ tas. Daug dėmesio buvo skiriama šlovingajai tautos praeičiai. Švedų gotišką kilmę primygtinai pabrėžė Nikolaus Ragnvaldi 1434 metais Bazelio taryboje, o nežinomas XVI amžiaus trečiojo dešimtmečio metraštininkas didžiuodamasis rašė apie šiaurės gotų užkariavimus Viduržemio jūroje. Olaus Petri Švedijos kronikose (Stvedish Chronicle) pašiepė įsitikinimą, jog senovės gotai kilę iš Švedijos, tačiau Gustavas Vaza jo darbą pasmerkė ir vėlesniais dešimtmečiais švedų vaizduotę audrino ištremtojo katalikų prelato Johanneso Magnuso raštai. Erikas XIV Magnuso rašytos gotų istorijos egzempliorius per­ davė Anglijos karaliaus dvarui; Jonas III ir Karolis IX liepė ją išversti. Tradicinio karalystės lankymo (eriksgata) metu Karolis IX primin­ davo savo valdiniams, jog gotų protėviai buvo užkariavę Romą; 1611 metais pagyvenęs karalius „senovės gotų papročiu ir teise” iškvietė Kristijoną IV į dvikovą. Karūnavimo garbei surengtame turnyre

Livonijos karai

182

Gustavas Adolfas vaidino Beriką, kuris, kaip manoma, buvo užka­ riavęs salas pietuose, o 1630 metų luomams pasakytoje atsisveiki­ nimo kalboje ragino didikus garsinti protėvių gotų, kadaise val­ džiusių pasaulį, šlovę.26 Gustavas Adolfas ir Kristijonas IV labai globojo senovės tyrinėjimus, ir abiejų karalysčių didikai turėjo aistrą šifruoti runų rašmenis. Abiejų karalių dvaruose dirbo oficialūs istoriografai, tačiau žymiausią amžiaus darbą Scondia illustrata kalė­ jime parašė 1617 metais už išdavikišką katalikybės palaikymą nu­ baustas Johannesas Messenius. Skelbdami savo pažiūras, valdovai gerai suprato spausdinto žodžio reikšmę. Pirmą kartą apie Habsburgų ketinimus įsitvirtinti Baltijos šalyse veikale Classicumpaciferum Daniae (1619) užsiminė Ofondi; Kristijono IV pretenzijos į dominavimą Baltijoje buvo išdėstytos Mare Balticum (1638). Kris­ tijonas IV ir Gustavas Adolfas leido išspausdinti daugybę pamfletų ir atsišaukimų, teisinusių karą Vokietijoje. Tikėdamiesi palaiky­ mo, tiek Zigmantas, tiek kunigaikštis Karolis naudojosi „Rusijos grėsme”. Paskutiniaisiais Kalmaro unijos metais švedų propagan­ dininkai danams priskyrė daugybę neigiamų bruožų, o po šimtme­ čio tuo pasinaudojo aprašydami ir rusus.27 XVII amžiaus pradžioje Švedijos ir Danijos diduomenė buvo kur kas rafinuotesnė, labiau išprususi ir gyveno kur kas didesnėje pra­ bangoje nei jų seneliai. Jų kalbą puošė lotyniškos frazės, iš savo prie­ šininkų žemyne perimti kariniai bei diplomatiniai terminai. Nors savo manieromis užsieniečius vis dar stulbindavo, o virtuvė toli gra­ žu nebuvo pasiekusi deramo lygio, šiaurės didikai labai stengėsi pri­ sivyti Vakarų šalis. Buvo sekama prancūzų virtuvės tradicijomis, šiau­ riečiai išmoko pirmajam patiekalui valgyti sriubą, o vietoj mėsos gabalėlių sultinyje valgyti daržoves. Tapo madingi tortai ir pyragai. Eriko XIV karūnavimo proga pirmą kartą Skandinavijoje buvo vai­ 26Nordstrom J. De yverbomas 6. Stockholm, 1934, p. 61 ir toliau. Lindroth S. Svensk lardomshistoria. Medeltiden. Reformationstiden. Stockholm, 1975, p. 169-172. 27Tarkiainen K. 'Var Gamble Arffiende Ryssen ’. Synenpa Rysslandi Sverige 1595—1621 och andra studier kring den svenska Rysslandsbildenfran tidigare stormakstid. Studia Historica Upsaliensa 54. Uppsala, 1974, p. 70-71.

Kar as ir v i s uo me n ė

183

šinama pyragaičiais, o 1581 metais išleistoje Danijos karaliaus dvaro virėjo Maxo Rumpelto kulinarijos knygoje buvo aprašyti 66 pyra­ gaičių gaminimo būdai ir 46 tonų kepimo receptai. Buvo sekama ir aukštąja Europos mada, bet moralistai kaip Pederis Palladius smerkė amoralius vakarietiškus parėdus. Glaudus ryšys su Europos karalių dvarais skatino aristokratiškumo dvasią ir Stokholmo kilmingųjų luo­ mų rūmuose (riddarhus) greta Marso atsirado Minerva. Žemių įsigi­ jimas, aukštos pareigos ir valdžia taip pat padėjo aukštiesiems aris­ tokratams pajusti savo išskirtinumą, tačiau nė vienos Skandinavijos karalystės diduomenė paprastų žmonių neignoravo, netgi jei kartais valstiečius laikydavo storžieviais barbarais, o iš užsienio atvykus gar­ biems svečiams, varžydavosi savo aplinkos. Švedijos didybės metais didikus įkvėpė patriotinis išdidumas, sumišęs su troškimu į savo nu­ skurdusią gimtąją šalį atnešti civilizacijos puošmenas, netgi jei tektų apiplėšti užkariautų miestų bibliotekas ir kolekcijas. Ne veltui Gus­ tavas Adolfas atsisveikinimo kalboje 1630 metų gegužės 19 dieną didikų luomui linkėjo karu susigrąžinti buvusią protėvių gotų šlovę, bet, matyt, labiau paveikė jo užuomina į naujų žemių užkariavimus.

TREČI A

DALI S

v

Didžioji Švedijos valstybė

SEPTI NTAS SKYRI US

Karai Centrinėje (Vidurio) Europoje (1618-1679)

GERMANIA

Augsburgo taikos sutartis vokiškuosius kraštus apsaugojo nuo religi­ nio karo, siautėjusio Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Ši sąlyginė ra­ mybė truko neilgai. 1618 metais sukilo Bohemijos luomai. Šis įvykis pagreitino visuotinį Europos konfliktą, kuriame tiesiogiai ar netie­ siogiai dalyvavo visų stambesnių krikščioniškųjų valstybių monar­ chai. Viena vertus, tai buvo nauja Frankų imperijos ir Habsburgų valdovų nesantaikos pakopa, tik kur kas platesniu mastu nei iki tol. Pagrindinis Vokietijos kunigaikščių tikslas buvo apginti „vokiškąsias privilegijas” nuo imperijos pretenzijų, įgavęs naują mastą po to, kai imperatorius kėsinosi (taip buvo suprasti jo veiksmai) sunaikinti 1555 metais įkurtą religinę gyvenvietę. Neramumai Centrinėje Europoje įtraukė ir šiaurines karalystes, bet jų dalyvavimas kare turėjo ryškų kovos dėl dominavimo Baltijos šalyse atspalvį. Tiems, kuriuos palietė plėšikaujančių kareivių siautėjimas, Tris­ dešimties metų karas virto košmaru. Neliko nepaliesta nė viena vo­ kiškųjų žemių sritis. Vargas užgriuvo net ir tas vietoves, kurios ne taip smarkiai patyrė karo kumščių jėgą. XVII amžiaus trečiojo de­ šimtmečio pabaigoje imperijos kariuomenei užėmus Ditmaršą, tarp vietos gyventojų ir kareivių prasidėjo tikras partizaninis karas. Vargus dar pasunkino šiose pelkėtose žemėse įsisiautėjęs maras. Pasakojama,

Didžioji

Švedijos

valstybė

188

kad oras aplink Heidę buvo toks bjaurus, jog apylinkėse nesimatė jokio paukščio, išskyrus kregždes. Karo žiaurumai sukėlė smurto ban­ gą. Ditmaršo srities pietuose švenčių ar didesnių susibūrimų metu žmones užpuldavo peiliais ginkluotos, žaloti ir žudyti pasirengusios gaujos. Judandijos pusiasalį nuo 1626 iki 1629 metų siaubė imperi­ jos kariuomenė. Dauguma gyventojų prieglobsčio ieškojo salose, ta­ čiau tie, kurie liko gyventi šalia pagrindinio kelio tarp Holstebro ir Vyborgo kaip nelaimingasis Mejrupo kunigas, prievarta buvo ver­ čiami priglausti kareivius savo namuose. 1629-aisiais indaujos, skry­ nios ir durys to kunigo namuose buvo virtę šipuliais, visa manta išgrobstyta, o rugių laukai ištrypti kareivių arklių. Labiausiai žmonės kentėjo nuo besitraukiančios kavalerijos, kuriai vadovavo kondotjeras Wolfas von Baudissinas. Pasak vietos bajorų, „siaubingi ir ne­ krikščioniški žiaurumai”, kuriuos savo kelyje sėjo kavalerija, ne tik nušlavė pusiasalio žemes, bet ir paskatino Vendsysselio valstiečius sukilti. Protestantų propagandininkai Gustavą Adolfą ir jo kariuo­ menę vaizdavo kaip išgelbėtojus, tačiau karo sūkuryje į satyros tai­ kiklį pakliuvo ir dorybingasis švedas. Pamflete Rossomalza / Dos ist: Der schtvedische Vielfrass (1644) buvo piktai puolamas nepasotina­ mas Švedijos politikų bei generolų apetitas vokiškosioms žemėms. Oxenstierna buvo vaizduojamas arba jaučiu, arba su vilko snukiu. Prisiskaitę tokių pamfletų, tėvai mokė savo vaikus melsti Dievą, kad švedai niekuomet neateitų. Nesvarbu, ar „Vidurnakčio liūtas” pro­ pagandininkų džiaugsmui Centrinės Vokietijos leidinyje Kunigųpa­ galbininkas (Priests’AUey) būtų buvęs vaizduojamas imperijos erelio ar katalikiškosios lygos lokio persekiotoju, bet paprastiems žmonėms sužeistojo liūto kariauna, kaip ir kitos, nešė vien vargus ir nelaimes — daužė langus, lydė šviną ir iš jo liejo kulkas valstiečiams šaudyti.1 1Žr. Langer H. Kulturgeschichte dės 30jahrigen Kricges. Leipzig, 1978, p. 109. Apie Ditmaršą žr. Bolten J. Ditmarsische Geschichte (4 tomai) (perspausd. leid.), 1788. Leer, 1979, t. 4, p. 224-256. Apie Jutlandiją žr. Steensberg A. (leid.) Dagliglv i Danmark i dėt syttende ogattende arhudrede. Copenhagen, 1969, p. 236-238. Mi­ tas apie „agmen horribile haccapellitorum n- lengvąją Suomijos kavaleriją, kuri ko­ vos šūkiu įvarydavusi priešui siaubą, neseniai buvo išnagrinėtas smulkiau: Lappalai-

Ka r a i Ce n t r i n ė j e ( Vi dur i o) Eur opoj e (1 6 1 8 - 1 6 7 9 )

189

XVII amžiaus antrajame dešimtmetyje įtampa Centrinėje Europo­ je didėjo ir amžininkams atrodė, jog Habsburgo politikos čiuptuvai driekiasi per visą žemyną. Su Austrijos Habsburgais vedybiniais ryšiais susaistytas Lenkijos karalius 1613 metais sudarė sąjungą su imperato­ riumi Matiju (Matthias) ir 1616 metais siuntė kariuomenės būrius jam į pagalbą malšinti valdinių sukilimą Silezijoje. Olandai, kamuoja­ mi vidinės nesantaikos ir baimės, kad Danijos ir Ispanijos sutartis gali atkirsti juos nuo Baltijos jūros, 1617-1618 metais neatsakė į Švedijos pagalbos prašymus. Švedai, pasinaudoję Lenkijos konfliktais su rusais bei turkais Rytuose, 1617 metais amaujino karą Livonijoje, tačiau sa­ vo iškovojimus netrukus turėjo perleisti lenkams, o 1618 metų vasarą pasirašyti dvejų metų paliaubas. Gustavas Adolfas susidomėjęs sekė Bohemijos sukilimo įvykių eigą, mat kai kurie Ferdinando nuvertimo momentai jam priminė Zigmanto Vazos nuvertimą, tačiau karalius maištininkų aktyviai neparėmė. Bohemijos sukilėliai skundėsi tuo, kad pasinaudojęs Švedijos ir Lenkijos paliaubomis Zigmantas III, atsiun­ tęs kazokų būrius, padėjo imperatoriui numalšinti sukilimą. Tuo metu, kai Spinolos ispanų kariuomenė bei katalikiškoji lyga triuškino ir naikino protestantų pajėgas, buvęs Bohemijos karalius Palatino kurfiurstas Frydrichas V ir jo šalininkai siekė sukurti Habsburgui priešišką sąjungą ir apginti „vokiškąsias privilegijas”. Galimi sąjungininkai turėjo savų tikslų, todėl šios pastangos nuėjo perniek. Olandai norėjo, kad pagrindiniai veiksmai vyktų jų šalies rytuose ir palengvintų Spinolos kariuomenės daromą spaudimą. Kristijonas IV pirmiausia siekė savo valią įvesti Hamburge, Liubeke ir Bremene, o Gustavas Adolfas vis dar daugiausiai jėgų ir dėmesio skyrė kovai su Lenkija. 1621 metais švedams užėmus Rygą, Kristijono IV siekimui dominuoti Baltijos šalyse buvo suduotas rimtas smūgis, tačiau kitų nen J. „Ex agmine haccapellorum libera nos Domine”, Historisk Tidskrififor FinLand, 1986, 71: 98-110. Apie protestantų propagandą žr. Rystad G. Kriegnsnachtrichten und Propaganda wahrend dės Dreissigjahrigen Krieges. Stockholm, 1960; ir Bottcher D. „Propaganda und offentliche Meinung im protestantischen Deutschland (1628—1636)”, Archiv fiir Reformationsgeschichte, 1953-1954, 44: 181-203, 45: 83-98.

D i d ž i o j i Švedi j os val st ybė

190

reikšmingesnių pergalių švedai nebeiškovojo. Gustavas Adolfas bu­ vo pasirengęs grąžinti Rygos miestą Lenkijai ir taip užsitikrinti ilga­ laikę taiką, tačiau geriausia, ką jam pavyko pasiekti, buvo dvejų me­ tų paliaubos. 1622—1623 metų žiemą Švedijos santykiai su Danija smarkiai pašlijo. Sklandė gandai (kaip pranešė Švedijos pasiuntinys Helsingore, jog jei Kristijonas IV nebūtų taip užsiėmęs reikalais Vo­ kietijoje, paskelbtų Švedijai karą. Atsakydami į netiesioginį preky­ bos su Švedija apmokestinimą 1623 metų balandžio mėnesį danai ėmė reikalauti muito už Zundo sąsiauriu praplaukiančius Švedijos laivus. Tuo metu Lenkijos karalius įgaliojo Robertą Stewartą surink­ ti 7000 būrių ir pulti Švediją. Atsakydamas į šį grasinimą, Gustavas Adolfas netoli Dancigo surengė karinio jūrų laivyno paradą, o jo diplomatai įtikinėjo Anglijos ir Olandijos vyriausybes užkirsti kelius Roberto Stewarto samdinių kariuomenės formavimui. Per olandų pasiuntinį netgi buvo mėginta paveikti patriarchą Konstantinopoly­ je, kad šis paragintų Lietuvos stačiatikius sukilti ir pereiti į Švedijos pusę. Šios pastangos lauktų vaisių nedavė, bet Jokūbą I paskatino pra­ dėti derybas dėl abiejų šiaurės karalysčių valdovų įsitraukimo į karą Vokietijoje. Kad apsisaugotų nuo Danijos puolimo, Gustavas Adol­ fas paskelbė sutinkąs priimti subsidiją bei anglų ir olandų laivyno paramą Baltijoje ir pasiūlė žygį į Sileziją pradėti įsiveržimu į Prūsiją. Tokia perspektyva kėlė nerimą Brandenburgo kurfiurstui. Jo mi­ nistras Bellinas mėgino įtikinti Gustavą Adolfą įsiveržti į Šiaurės vaka­ rų Vokietiją. Švedijos karalius iškėlė savo sąlygas: jis reikalavo 32 000 karių, kuriems būtų iš anksto sumokėta, o šios kariuomenės vyriau­ siuoju vadu būtų pats Gustavas Adolfas, taip pat bazių Bremene bei Wismare bei garantijų, kad Dancigas laikysis neutraliai. Jokūbui I ir Jurgiui Vilhelmui Brandenburgiečiui tokios sąlygos atrodė pernelyg didelės. Gustavas Adolfas vis dar mėgino žaisti stojimo į karą Vokie­ tijoje mintimi, tačiau po to, kai 1623 metų vasario mėnesį į Vokie­ tiją vesti kariuomenę sutiko Kristijonas IV, neiškėlęs tokių didelių reikalavimų, Gustavui Adolfui liko antraeilis vaidmuo, su kuriuo susitaikyti jis nenorėjo. Tuomet, kai 1623 metų vasarą Kristijonas

K a r a i C e n t r i n ė j e ( Vi d ur i o ) E u r o p o j e (1618-1679)

191

kaip Žemutinės Saksonijos kunigaikštis persikėlė per Elbę ir Weserio slėniu žygiavo pirmyn, Gustavas Adolfas atnaujino kampaniją Livonijoje. 1626 metų sausio mėnesį nugalėjęs ties Wallhofu, Švedijos ka­ ralius galėjo įgyvendinti seniai puoselėtą ketinimą perkelti karą į lenkiškąją Prūsiją. Absoliučios sėkmės karas Prūsijoje neatnešė, ta­ čiau švedai savo orumą išlaikė, o Kristijono IV žygis sužlugo. Gra­ fo Mansfeldo ir Kristiano Brunsviko-Volfensbiutelio kariuomenės likučiai prisijungė prie Kristijono, tačiau Žemutinėje Saksonijoje kilo atviras nepasitenkinimas, o Bremeno ir Liubeko miestai atvi­ rai šliejosi prie imperatoriaus, kurstydami intrigas prieš karalių bei Georgą Brunsviką-Liuneburgietį. Danijos sąjungininkai subsidijų mokėti neskubėjo, taigi Karolis I ėmė nebesidomėti šiais reikalais. 1626 metų balandį Wallensteino pajėgos sustabdė Mansfeldo ver­ žimąsi į Sileziją, o rugpjūčio pabaigoje Kristijonas IV kautynėse prie Luttero miestelio prieš Tillio katalikiškąją lygą patyrė triuški­ nantį pralaimėjimą. Sąjungininkų Žemutinėje Saksonijoje išduo­ tas, Danijos karalius turėjo pasitraukti už Elbės. 1627 metų rug­ pjūčio mėnesį Tillis įsiveržė į Holšteiną, o po mėnesio prie jo prisijungė Wallensteino imperatoriškieji būriai. Tų metų pabaigo­ je jie buvo užėmę didesniąją Jutlandijos pusiasalio dalį ir numalši­ nę paskutiniuosius pasipriešinimo židinius Vokietijoje. Madride subrandintas planas įsteigti Ispanijos ir Vokietijos prekybos ben­ drovę, kuri padėtų žlugdyti Danijos prekybą, taip pat ėmė įgauti konkretesnių bruožų. Pilypas IV žadėjo nedidelį Lenkijos laivyną pastiprinti dvidešimt keturiais laivais ir kūrė Zundo užgrobimo planus. Wallensteinas, kuriam imperatorius Ferdinandas 1628 me­ tais suteikė Mecklenburgo hercogo bei Okeano ir Baltijos jūrų ge­ nerolo titulus, vertė Hanzos miestus parūpinti laivų ir prisijungti prie sumanytosios Ispanijos ir Vokietijos prekybos bendrovės, o pats Wismare ėmėsi statyti laivus Habsburgų laivynui. 1626 me­ tais Prancūzijos pasiuntinys Lenkijoje pareiškė, jog Habsburgai „nori tapti Baltijos jūros šeimininkais, kad vienu kirčiu nušluotų visus, kurie priešinsis jų planams”. Po trejų metų Gustavas Adolfas tarybos

D i d ž i o j i Švedijos valstybė

192

{radį nariams prisipažino seniai įtaręs, jog imperatorius „griebs mus už gerklės”, o praėjusios vasaros įvykiai parodė jį neklydus.2 Tačiau 1629-ųjų rudenį Švedijos karalius apsisprendė įsiveržti į Vokietiją. 1628 metų sausio 12 dieną slaptasis riksdago komitetas, kuriam karalius ilgai ir smulkiai pasakojo apie imperatoriaus Ferdi­ nando „atvirai slaptą” ketinimą neleisti Švedijai prekiauti ir vyrauti Baltijos šalyse, Gustavui Adolfui suteikė visus įgaliojimus pasielgti taip, kaip, jo manymu, yra būtina. Pirmasis žingsnis turėjo būti trejų metų paliaubų su Danija sudarymas. 1628 metų vasarą Danijos ir Švedijos kariuomenė išvadavo apsiaustąjį Štralzundo miestą. Šis Šiau­ rės Vokietijos uostas turėjo tapti pirmąja Švedijos baze Vokietijoje, nes Danija savo pajėgas rudenį atitraukė, ir Švedijos kariuomenės vadas pamažu tapo miesto gubernatoriumi. Tuo tarpu kare su Lenkija atsirado keletas kliūčių. Tik dėl ener­ gingų naujojo kariuomenės vado veiksmų 1628 metų pavasarį Livo­ nija neatiteko Lenkijai, bet Prūsijoje kariauti nesisekė. Karo kaštų našta kėlė didelį nepasitenkinimą tėvynėje, tad į bruzdančias vieto­ ves reikėjo siųsti propagandininką, kuris sureguliuotų padėtį. Karo finansavimo problemą karalius kėlė ir 1628 metų balandį rašytame laiške kancleriui. Gustavas Adolfas siūlė Prūsijoje sukurti stiprų at­ ramos tašką, iš kurio būtų galima palaikyti kariuomenę, o Švedija galėtų viešpatauti Baltijos pakrantėse ir nevaržoma dalyvauti karo veiksmuose. Taigi tik tokiu atveju galima būtų palaikyti puolimą, kad karas apsimokėtų (bellum se ipse alet)3. Tačiau 1628 metų rudenį šie samprotavimai toli gražu nebuvo įgyvendinti. Kur kas platesniuose kariuomenės išlaidų planuose 1628 metų lapkričio mėnesį buvo kalbama apie 56 000 karių pajėgas, iš kurių 20 000 turėjo būti dislokuota Štralzunde. Kancleris ragino 2 Forsten G. Aktu h imcbMa k hctophh BajiTHHCKoro Bonpoca b XVI h XVII CTOJieTHHX (2 tomai). St. Petersburg, 1889, t. 1, p. 236. Sveriges riksradetsprotokoll (SRP) (18 tomų), Stockholm, 1878-1939, t. 1: 1621-1629, p. 218. Už tai, kad Mecklenburgo hercogai sukilo prieš imperatorių, iš jų buvo atimti titulai ir žemės. 3 Axel Chcenstiemas skrifier och brevvibding (AOSB) (27 tomai), Stockholm, 1888— (tebeleidžiama), t. 11:1, p. 395-400.

K a r a i C e n t r i n ė j e ( Vi d u r i o ) E u r o p o j e (1618-1679)

193

karalių baigti karą su Lenkija ir Štralzunde užimti gynybos pozicijas. Keliuose tarybos susirinkimuose, vykusiuose tų metų pradžioje, bu­ vo nuodugniai svarstomos nuomonės už ir prieš įsiveržimą į Vokie­ tiją. Karalius teigė, jog imperatoriaus Švedija neprovokavusi, nes Stralzundo išvadavimas sugriovė tik imperatoriaus karo vadų planus, kuriems įgaliojimų jie neturėję, tačiau Ferdinandas padėjęs Zigman­ tui, trukdęs taikai Lenkijoje ir grasinęs Švedijos prekybai bei domi­ ntum maris Baltici. Taigi karo grėsmė buvo akivaizdi, ir taryba turė­ jo apsvarstyti tris tarpusavyje susijusius klausimus: palaikyti taiką ar jos nepalaikyti; jeigu ne - tai kur sutikti imperijos kariuomenę namuose ar Vokietijoje; jei būtų pasirinktas pastarasis atvejis, tai ar karas turėtų būti gynybinis, ar puolamasis. 1629 metų sausio 8 die­ ną visi tarybos nariai dalyvaujant karaliui balsavo, kad karas prieš imperatorių turi vykti Vokietijoje. Švedijos kariuomenė ateinančius aštuoniolika mėnesių neturinti išsilaipinti šiaurinėje Vokietijoje, ta­ čiau dėl karaliaus sumanių manevrų taryba atsidūrė tokioje padėty­ je, kad ne tik patvirtino jo planus, bet ir už juos prisiėmė bendrą atsakomybę.4 Sprendimas iš esmės buvo priimtas, tačiau Gustavas Adolfas te­ beturėjo daug problemų. 1629 metų gegužės mėnesį Kristijonas IV Liubeke sudarė taiką tokiomis sąlygomis, kurios jam leido atsisakyti teritorinių pretenzijų Žemutinėje Saksonijoje ir susigrąžinti visas prie­ šų užgrobtas žemes. Dviejų šiaurės valdovų susitikimas Ulvsbacko klebonijoje sudarė vienybės prieš imperiją įspūdį, tačiau buvo pasi­ keista aštriomis frazėmis, todėl švedams liko didelių įtarimų dėl se­ nojo Jutlandijos priešo. Turėdamas laisvas pajėgas, Wallensteinas ga­ lėjo siųsti kariuomenės būrius į pagalbą lenkams, prie Gorzno patyrusiems skaudų pralaimėjimą. Šis pastiprinimas niekuo labai neiš­ siskyrė, tačiau turėjo išsklaidyti Švedijos karaliaus viltis 1629 metais 4 Ahnlund N. Ofverlaggningarna i riksradet om tyška kriget 1628-1629. Historisk Tidskrift, 1914, 34: 108-123. SRP, r. 1, p. 123-125. Taip pat žr. karaliaus laišką Axeliui Oxenstiernai, rašytą 1628 metų gruodžio 30 dieną, AOSB, t. II: 1, p. 445453.

Didžioji

Švedijos

valstybė

194

pradėti karo veiksmus Vokietijoje. Švedijai sunkiai sekėsi rasti sąjun­ gininkų ir finansinės paramos, o svarbiausia buvo tai, kad karalius savo sprendimą pradėti karą Vokietijoje vis dar turėjo pateisinti Eu­ ropos ir savo tautos akyse, kuri jau buvo pavargusi nuo karo Prūsijo­ je išlaidų naštos. Baigiamojoje kalboje tarybos susirinkimel629 me­ tų lapkričio mėnesį Gustavas Adolfas nepabūgo paminėti, kad karui tęsti trūksta lėšų: liūdna Danijos karaliaus ir jo valstybės padėtis vi­ siems buvo kaip įspėjimas. Karalius neigė, jog siekia šlovės. Vienin­ telis jo rūpestis buvo tėvynės gerovė ir saugumas. Metų pabaigoje Gustavas Adolfas staiga ėmė siekti, kad Danija garantuotų savo neut­ ralumą, pasiūlė sušaukti konferenciją Dancige ir išspręsti nesutari­ mus su imperatoriumi. Toks manevras liudija, jog karalius nebuvo visiškai tikras kurlink pasukti, tačiau visą žiemą buvo rengiamasi ka­ rui, kaip Anglijos ambasadorius Thomas Roe kandžiai pastebėjo: „certeynely not pourf aire la monstre nor to conquer the North Pole'5. Vienoje gyvybiškai svarbioje srityje buvo pasiekta sėkmės: pran­ cūzams tarpininkaujant Švedija ir Lenkija 1629 metų rugsėjo 16 dieną Altmarke galiausiai sudarė paliaubas. Šios šešerių metų pa­ liaubos sudarė Švedijai galimybę kontroliuoti Prūsijos pajūrį; ki­ tais metais su Dancigu sudaryta sutartis Švedijai leido gauti dides­ niąją tame uoste surenkamo 5,5 procento muito dalį. Prie šių pajamų pridėjus laivų muitus, surenkamus nuo Memelio iki Nevos, per 1629 metus susidarė daugiau kaip pusė milijono riksdalerių, tačiau kitais metais pajamos sumažėjo iki 361 000 riksdalerių daugiausia dėl to, kad maras ir karo Baltijoje grėsmė nusmukdė prekybą: kariuomenės išlaikymui daugiau kaip du milijonus riks­ dalerių teko surinkti namuose. Nors 1631 ir 1632 metais pajamos iš muitų viršijo pusę milijono riksdalerių, bet lėšų stygius dar la­ biau skatino karalių ieškoti priemonių, kad karas atsipirktų. No­ rint gauti daugiau pajamų, reikėjo užkariauti daugiau teritorijų, o tam buvo būtina ir toliau samdyti brangiai atsieinančią kariuome- Citata iš Roberts M. Gustavus Adolphus. A history ofStveden 1611-1632. London, 1957, t. 2, p. 404.

Ka r a i C e n t r i n ė j e ( Vi dur i o) Eur opoj e (1618-1679)

195

nę. Dar prieš pradėdamas vokiškąją kampaniją Gustavas Adolfas vargais negalais galėjo patenkinti kariuomenės poreikius. Kadangi buvo nelengva rasti grynųjų pinigų algoms Prūsijoje kariavusiai kavalerijai sumokėti, o atleisti ją buvo pavojinga, nes įpykę raiti­ ninkai galėjo pridaryti daug žalos, be to, tai pakenktų karaliaus reputacijai Vokietijos akyse, Oxenstierna buvo raginamas palaiky­ ti karių „dideles viltis” dėl karo Vokietijoje. Kancleris pažadėjo dė­ ti visas pastangas, tačiau mažai turėjo vilties, jog pasiseks.6 Tai, kad Švedija 1629-1630 metais išsikovojo teisę kontroliuoti rytinius Baltijos uostus, iš tikrųjų leidžia manyti šios valstybės užsie­ nio politikos varomąja jėga buvus komercinio pranašumo įgijimą. Aišku, kad ekonominė tokios teisės nauda buvo aptarinėjama, ta­ čiau neabejotina yra ir tai, jog svarbesni už komercinius karaliui bu­ vo kariniai sumetimai. Taigi Gustavas Adolfas Švedijos įsigalėjimą Baltijos jūros pakrantėse laikė strategine būtinybe, o iš Baltijos uostų muitų vylėsi sukaupti pinigų karui. Karu Vokietijoje Gustavas Adolfas tikėjo nublokšti „visuotinės monarchijos” grėsmę. Jis siekė padaryti galą Habsburgų trukdymams tapti domintum maris ir šitaip išsaugo­ ti Švedijos karalystę. Keletą kartų Gustavas žadėjo atsitraukti, jeigu Šiaurės Vokietijoje jam būtų suteikęs reikiamą saugumą, tarkim, Jo­ nas Jurgis Saksonietis, nesutikęs prisiimti tokios atsakomybės, kai to buvo prašomas 1630 metų rugsėjo mėnesį. Silpna finansų padėtis, sąjungininkų stygius ir karo neapibrėžtumas Švedijos karalių priver­ tė elgtis atsargiai ir riboti savo tikslus. Tai, kad nei karaliaus taikos programoje, įteiktoje derybininkams Liubeke 1629 metų sausį, nei kreipimesi po išsilaipinimo 1630 metų liepos mėnesį Peenemūgdėje tikėjimo išpažinimo laisvė nebuvo minima, nereiškia, jog karalius buvo abejingas tikėjimo reikalams, tačiau 1637 metais Axelis Oxenstierna tarybai aiškino, jog tikėjimo reikalai nebuvo svarbiausia Švedijos stojimo į karą priežastis, net jei šis klausimas ir turėjo būti įtrauk­ tas šalia daugelio kitų su Švedijos saugumu ir tikėjimo sąjunginin­ kais susijusiais klausimais. Imperatorius, 1629 metais išleisdamas 6 AOSB, t. II, p. 552-561, t. 1:5, p. 158-166.

D i d ž i o j i Švedijos valstybė

196

Restitucijos ediktą, grasinusį sunaikinti nepatikimą religinę gy­ venvietę Vokietijoje ir žlugdžiusį išskirtines kunigaikščių teises, įkvėpė naujų jėgų šūkiui, kvietusiam vieningai ginti vokiškąsias teises. 1620 metais pykčio pagautas Oxenstierna šaukė, jog „iš tikrųjų vargu ar yra kokių nors priemonių, kai imperijoje niekas nėra imperija, niekam nepaldūstama, nėra jokio autoriteto ir ga­ liausiai niekas nežino, kas yra gera valstybei”: Gustavas Adolfas įsitikino, kad šiuose rūsčiuose žodžiuose apie padėtį Imperijoje būta daug tiesos.7 Protestantiškas nuotaikas neabejotinai sustiprino griaustinis ir žai­ bai, 1630 metų birželio 26 dieną lydėję Švedijos karaliaus išsilaipini­ mą Peenemūndėje: argi Prancūzijos emisaras Charnacė ne pataikavo „Šiaurės liūtui”, sakydamas, kad jis atėjo kaip Mesijas į žemę, kur visi yra jo draugai? Tačiau tikrovėje buvo kiek kitaip. Vokietijos pro­ testantų kunigaikščiai nerodė didelio noro dėtis prie Švedijos, o tų kariuomenės padalinių, kuriuos karalius turėjo savo dispozicijoje, buvo per maža ir pernelyg brangiai kainavo juos išlaikyti, kad būtų buvę galima tikėtis tikros pergalės. Pagal 1631 metų sausio mėnesį sudarytą penkerių metų koaliciją Prancūzijos žadėta 400 000 riksdalerių metinė subsidija faktiškai buvo sumokėta tik 1632 ir 1633 me­ tais ir buvo mažesnė už rinkliavas iš Prūsijos uostų, be to, kaip paaiš­ kėjo po 1637 metų, šios subsidijos Švediją padarė priklausomą nuo Prancūzijos planų. Iš koalicijos su senyvo amžiaus bevaikiu Pomera­ nijos hercogu Bogislovu XTV Švedija gavo Pomeranijos muitus ir 200 000 riksdalerių kontribuciją. Gustavas Adolfas taip pat pareiškė teisę sekvestruoti kunigaikštystę, taip apdrausdamas savųjų karo iš­ laidų kompensaciją tuo atveju, jeigu Jurgis Vilhelmas Brandenbur­ gietis (po hercogo mirties pretendavęs perimti titulą) susitarimui ne­ pritartų. Tačiau kol kas Brandenburgo kurfiurstas lygiavosi su protestantų kunigaikščiais, siekusiais sukurti „trečiąją partiją” vokiš­ kiesiems reikalams. AOSB, t. I: 2, p. 402. Roberts, op. cit., r. 2, p. 417-425. Barnelio G. Gustav Adolf der Grosse. Einepolitische Biographie. Frankfurt-am-Main, 1985, p. 685-404.

Karai Centrinėje (1 6 1 8 - 1 6 7 9)

( Vi dur i o) E u r o p o j e

197

1631 metų pavasarį švedų kariuomenė abipus Oderio upės jau buvo įkūrusi savo placdarmą ir stūmėsi į vakarus Mecklenburgo link. Tačiau gegužės 10 dieną netikėtai ištiko nelaimė: Magdebur­ gą, kurį Gustavas Adolfas buvo prisiekęs išlaisvinti, užgrobė Tilly’io kariuomenė, jį negailestingai nusiaubė. Liepsnos, pelenais pavertusios 30 000 gyventojų turėjusį miestą, sudegino ir Švedijos karaliaus reputaciją bei sėkmę. Iš tikrųjų pralaimėjo Tilly, privers­ tas išvesti savo kariauną iš dar neseniai turtingo miesto, kuriame būtų galėjęs savo vyrus apgyvendinti. Vasarą protestantų kunigaikš­ čiai sujudo prieš imperijos šalininkus. Gustavas Adolfas prasiskynė kelią per Elbę, tikrąja žodžio prasme išvesdamas kariuomenę už atsigabentų žemėlapių ribų: prieš jo akis išsiskleidė viliojantis nau­ jas šaltinis išmaitinti augančią karaliaus kariuomenę - turtingi Cen­ trinės Vokietijos miestai, vienuolynai, bažnyčios. Vienas paskui kitą Vokietijos kunigaikščiai tapo Švedijos karaliaus sąjungininkais. Jo­ nas Jurgis Saksonietis, kai Tilly’io kariuomenė užgrobė jo žemes, rugsėjo mėnesį sudarė sutartį su švedais. Saksonijos kurfiurstas tik­ rai nebuvo patikimas sąjungininkas, o jo kariai Breitenfeldo mūšy­ je rugsėjo 7 dieną kovėsi negarbingai, bet padėtį smarkiai pataisė švedų pajėgos. Dienai temstant, mūšio lauke gulėjo daugiau kaip septyni tūkstančiai žuvusių Tilly’io kareivių, keli tūkstančiai pa­ imti karo belaisviais, pats Tilly sunkiai sužeistas, o jo kaip karo vado reputacija sudrisko į skutus. Švedijos karalių pergalė prie Breitenfeldo ne tik išgarsino kaip puikų karo vadą, bet suteikė ir politinį prestižą, kuris leido ignoruoti Richelieu pastangas įkurti dar vieną „trečiąją partiją” Bavarijoje, o vokiškiesiems sąjungininkams nustatyti savo sąlygas. Toji galia, ku­ rią triumfuojantis monarchas per žiemą Maince išlaikė savo rankose, pasirodė esanti laikina ir galiausiai iliuzinė. Jo priešininkai buvo nu­ galėti, bet nesunaikinti. Pappenheimas pasistengė, kad Žemutinė Sak­ sonija nepakliūtų į Švedijos kontrolę, ir taikėsi į Erfurtą, kuris šve­ dams buvo labai svarbus susisiekti su Baltijos pakrante. Saksų veržimąsi į Bohemiją sustabdė Wallensteinas, paskirtas vadovauti imperijos kariuomenei. Imperijos išpuolis prieš Saksoniją privertė

Didžioji

Švedijos

valstybė

198

Gustavą Adolfą atsisakyti žygio palei Dunojų ir pasislėpti apkasuose prie Nuremburgo sienų. Sudėtingi kariuomenių manevrai 1632 metų vasarą atviru mūšiu nevirto, tačiau ligos ir dezertyravimas per kelias savaites Švedijos pajėgas sumažino trečdaliu. Antrąjį kartą Gustavas Adolfas turėjo atšaukti karines operacijas prieš Bavariją ir žygiuoti į šiaurę, kad susilpnintų spaudimą Saksonijai. 1632 metų lapkričio 6 dieną jis stojo į mūšį prie Lūtzeno. Kautynės vyko rūke ir dūmų kamuoliuose, kol abi kariuomenės išseko, ir Wallensteinas, pasinau­ dojęs tamsa, atsitraukė. Abi pusės patyrė didelių nuostolių: imperininkai prarado geriausią savo kavalerijos vadą Pappenheimą, tačiau švedus ištiko kur kas skaudesnė nelaimė. Kautynių įkarštyje žuvo Gustavas Adolfas. Žuvusio karaliaus paveldėtoja ir įpėdinė buvo šešiametė mergai­ tė, kuri iki 1644 metų karališkosios valdžios įgyti negalėjo. Karalys­ tės valdymas buvo patikėtas regentystės tarybai: veiksmingu karalys­ tės valdovu tapo Axelis Oxenstierna. Priešingai negu veržlus ir impulsyvus Gustavas Adolfas, Oxenstierna buvo flegmatiško ir san­ tūraus būdo žmogus. Tuo metu, kai karalius dalyvavo pagrindiniuo­ se įvykiuose Vokietijoje, kancleris, vadovaudamas muitų rinkimui, vaidino antraeilį vaidmenį Prūsijoje ir prižiūrėjo Švedijos vyriausy­ bę. Karaliaus vykdomos politikos atžvilgiu jis buvo nusiteikęs skep­ tiškai, jei ne priešiškai, didesnę grėsmę matė kylant iš Danijos ir Len­ kijos, bet ne iš imperatoriaus pusės, ir nors turėjo pritarti karui Vokietijoje, tačiau nepalaikė Gustavo Adolfo vizijos iš pagrindų per­ tvarkyti imperijos konstituciją. Per ilgus varginančius metus, kai Oxenstierna grūmėsi su Švedijos karo Vokietijoje padariniais, ši vi­ zija išblėso, o ją pakeitė paprastesnis Švedijos rūpestis gauti „satisfak­ ciją” bei šalies saugumo reikalai. Iškart po karaliaus mirties Oxenstiernai teko rinktis vieną iš dvie­ jų galimybių: Švedija galėjo garbingai pasitraukti iš karo, atgaivi­ nusi iki 1623 metų buvusį status quo Aukštutinėje ir Žemutinėje Saksonijoje ir kompensacijai gavusi Pomeranijos hercogystę bei pi­ nigų sumą, kurios būtų užtekę sumokėti Švedijos kariuomenės bū­ riams; arba, pasinaudodamas protestantiška koalicija, kancleris ga-

Karai Centrinėje (1618-1679)

( Vi dur i o) E u r o p o j e

199

Įėjo mėginti konsoliduoti Gustavo Adolfo palikimą ir išlaikyti Šve­ dijos hegemoniją Vokietijoje tomis Normafuturarum actionum įvar­ dytomis kryptimis, kurių metmenys karaliaus liepimu buvo suda­ ryti 1631 metų gegužės mėnesį ir kurias įgyvendinti karalius siekė paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius.8 Oxenstierna pasirinko vidurinįjį kelią - tęsė bendrą karaliaus politikos kursą ir laikėsi jo nustatytų strategijos krypčių, tačiau Švedijos dalyvavimą įvykiuose tolydžio siaurino. Ypač jis stengėsi neužkrauti tėvynei sunkios fi­ nansinės naštos, bet karčią piliulę kancleriui teko nuryti 1635 me­ tais praradus Prūsijos muitus (nuo 1632 iki 1635-ųjų kasmet jie atnešdavo po 600 000 riksdalerių). Kancleriui nerimą kėlė ir nuo­ lat grėsęs pavojus, jog Lenkija atnaujins karo veiksmus. 1634 metų spalį jis rašė: „Karas su Lenkija yra mūsų, bet kam reikalingas karas Vokietijoje, aš nežinau, nebent tik tam, kad lietume ten savo krau­ ją pro reputatione, nieko, išskyrus nedėkingumą, nesitikėdami.”9 1633 metų balandžio mėnesį kanu su Aukštutinės Vokietijos ku­ nigaikščiais įkurta Heilbronno lyga turėjo apsaugoti nuo imperininkų agresijos, o kariuomenės išlaikymą perkelti ant kunigaikščių pečių, tačiau iširo būtent dėl to, ką ji turėjo palaikyti, - kunigaikš­ čių partikuliarizmo. Pinigų trūko, ir šiaurėje Johanas Adleris Salvius iš Švedijai pavaldžių miestų ir valstybių 1633 metais teišspaudė 144 000 riksdalerių - mažiau nei ketvirtį 1632 metais gautos sumos. Kad nuramintų maištaujančią kariuomenę ir numalšintų karininkų nepasitenkinimą, Oxenstierna turėjo dovanoti žemes ir išdalijo daug Švedijos iškovotų teritorijų, be to, turėjo prašyti iš Stokholmo vieno milijono riksdalerių paremti Lygai, kuri netru­ kus vis tiek pralaimėjo prieš kardinolą infantą 1634 metais Nordlingene. Gustavo Adolfo vokiškieji sąjungininkai prie Švedijos šliejosi 8 Smulkiau apie šiuos planus ir. Roberts, op. cit., t. 2, p. 504-507, 619-673. Roberts M. „The political objectives of Gusrav Adolf in Germany, 1630-1632”, Essays in Sivedish history. London, 1967, p. 82-110. Barudio, op. cit., p. 492-503, 585-601. 9 AOSB, t. 1:12, p. 632-633.

Didžioji

Švedijos

valstybė

200

ne iš meilės jai, bet verčiami būtinybės, ir kai Švedijos karinė ir politinė hegemonija ėmė braškėti, gelbėjosi patys. Ypač Oxenstierna nepasitikėjo Jonas Jurgis Saksonietis, šiurkščiai atleistas kaip Plackscheisser. 1635 metų gegužės mėnesį Prahos taikos sutartimi, suteikusia gerą galimybę konfliktą išspręsti „vokiškai”, jis susitaikė su imperatoriumi. Jurgis Vilhelmas Brandenburgietis pretenzijų į Pomeraniją neatsisakė ir nesusiviliojo Oxenstierna’os siūlymu mai­ nais už hercogystę perleisti Švedijai Prūsiją. Nusilpusi Švedija ne­ bepajėgė pratęsti Altmarko paliaubų, o Stuhmsdorfo sutartimi tu­ rėjo atsisakyti teisių į bazes Prūsijoje ir į muitų rinkimą iš Prūsijos uostų bei Dancigo, bet Lenkija švedams už tai atidavė Livoniją. Vladislovas IV (1632-1648), užbaigęs trumpą karą su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, rezgė intrigą su Kristijonu IV. 1634-aisiais Danijos karalius, nepaisydamas Liubeko taikos sąlygų, vėl ėmė remti savo sūnaus pretenzijas į Bremeno vyskupiją: kanauninkų susirin­ kimas, kurį erzino dideli švedų okupacijos padaryti nuostoliai, iš­ rinko princą Frederiką, ir šis užėmė savo naująjį postą su ginkluo­ tomis pajėgomis. Oxenstierna kito pasirinkimo neturėjo ir, kad nepastūmėtų Kristijono IV į koaliciją su Vladislovu, priėmė tai kaip fait accompli. 1635 metų pabaigoje sėkmė Švediją buvo visai apleidusi. Maiš­ taujančios likusios švedų karinės pajėgos, veiksmingos paramos iš Prancūzijos pusės stoka, dar pasunkėjusi po Prūsijos muitų praradi­ mo Švedijos finansų padėtis ir regentystės vyriausybės reikalavimai taikos vertė Oxenstierną vesti derybas. Nelaimei, jis pasirodė esąs blogas oponentas. Išankstinis derybų ratas su Jonu Jurgiu sužlugo kurfiurstui primygtinai reikalaujant, kad bet koks susitarimas būtų grindžiamas Prahos taikos sąlygomis, kurios, kaip švedai manė, prieš­ taravo jų siekiui užsitikrinti saugumą per vokiškųjų laisvių atkūri­ mą. Trečias derybų ratas prasidėjo 1635 metų spalio mėnesį, kai pagal Stuhmsdorfo sutarties sąlygas iš Prūsijos atleistas Švedijos ka­ riuomenės būrių pastiprinimas ėmė plūsti į Vokietiją, kad sulaikytų švedų pozicijas puolančią Saksoniją. 1636 metų kovą Prancūzijos suteikta grynųjų pinigų subsidija leido švedams pasisamdyti naujų

Karai Centrinėje (1 6 1 8 - 1 6 7 9)

( Vi dur i o) E u r o p o j e

201

kariuomenės būrių, ir Johano Banėrio pergalė prie Wittstocko nu­ svėrė padėtį Švedijos naudai. Per likusius dvylika karo metų švedų karininkus lydėjo sėkmė, tačiau į Švediją nebebuvo žiūrima kaip į protestantų tikėjimo ar vo­ kiškųjų laisvių gynėją, o veikiau kaip į grėsmę imperijos stabilumui bei vieningumui. Prahos taika siūlė galimą imperatoriaus ir Vokieti­ jos luomų konflikto sprendimą. Kaip pastebėjo Salvius, po Prahos taikos Švedija kovojo nebe kaip pagrindinė, o tik kaip pagalbinė jėga Vokietijoje. Labai galimas dalykas, jog jei Gustavas Adolfas būtų likęs gyvas, būtų turėjęs peržiūrėti, o gal net ir atsisakyti planų Vo­ kietijoje, tačiau būtų turėjęs akivaizdžių privalumų, palyginti su kanc­ leriu, kurio politikai XVII amžiaus penktąjį dešimtmetį dvaras nuo­ lat ir vis labiau priešinosi. Gustavas Adolfas stojo į karą, siekdamas ribotų tikslų. Jis norėjo nuverstiesiems valdovams sugrąžinti Mecklenburgo kunigaikštystę ir užsitikrinti, jog Habsburgai atsisakys ka­ ro laivų dislokavimo Baltijos jūroje: galiausiai tikėjosi įsitvirtinti Štralzunde ir Wismare, iš kur galima būtų buvę stebėti visus nepatikimos kaimynės Danijos veiksmus. Karo veiksmai, kuriais siekta išplėsti placdarmą prie Oderio, buvo susiję ir su siekimu priversti Pomera­ niją ir Brandenburgą sudaryti koaliciją, kuri padėtų švedams gauti karinę pagalbą ir išlaikyti karaliaus kariuomenę. Pirmąjį tikslą švedai pasiekė, bet antrojo įgyvendinti jiems nepavyko, todėl abipusės pre­ tenzijos į Pomeranijos žemes tapo viena rimtesnių kliūčių galutinai sudaryti taiką. Karinė sėkmė leido karaliui susiaurinti koalicijos są­ lygas, nors toks savavalis veiksmas negalėjo patikti Vokietijos kuni­ gaikščiams. Mecklenburgo atžvilgiu karalius sušvelnino ankstesnius savo reikalavimus, tačiau 1632 metų sausio mėnesį pasirašyta galuti­ nė sutartis vis tiek buvo griežta. Pagal jos sąlygas kunigaikščiai turėjo pripažinti Švedijos vario nominalią vertę, leisti Švedijai rinkti mui­ tus uostuose, karo laikotarpiui užleisti Wismarą ir Wanemūndę ir suteikti Švedijai absoliučius karinės bei politinės valdžios įgalioji­ mus. Per 1632 metus tapo aišku, jog satisfactio reiškia nebe kompen­ saciją, o teritorijų Baltijos pakrantėje įsigijimą, o assecuratio - nebe saugumo užsitikrinimas kontroliuojant Baltijos jūros pakrantę, bet

Didžioji

Švedijos

valstybė

202

greičiau neapibrėžta karinės ir politinės kontrolės Vokietijos širdyje įvedimo programa.10* Nėra abejonės, kad Gustavo Adolfo arogancija, kartais virstanti žiaurumu tiems, kuriuos jis vertė priimti koalicijos sąlygas, Švedijai smarkiai kenkė, bet rūpinimasis atkurti vokiškąsias laisves buvo ge­ rai pagrįstas, nes nuo to priklausė Švedijos saugumas. Kai švedų per­ galės ir prestižas išblėso, kai imperatorius ir kunigaikščiai ėmėsi pas­ kubomis glaistyti tarpusavio nesutarimus, saugumo sąvokai, kurią Michaelis Robertsas kartą pavadino „tam tikra NATO miniatiūra Vokietijai, kur Švedijai teko Jungtinių Valstijų vaidmuo”, atėjo ga­ las.11 Nepaisant to, saugumo paieškos buvo sunkiausiai įveikiama iš Axeliui Oxenstiernai iškilusių problemų, ne taip kaip grynai švediški reikalavimai kompensacijos (contentemeni), kuri leistų atsilyginti ka­ riuomenės būriams, ir teritorinio pobūdžio satisfactio, assecuratiopa­ eis buvo apkaišyti laiko sudilintais šūkiais ir apėmė labai didelį vals­ tybių skaičių. Tik po šešerių metų buvo susitarta dėl generalinės taikos konferencijos sušaukimo, o dar po ketverių derybų Osnabrūcke ir Mūnsteryje metų 1648-aisiais buvo galima pasirašyti galutines Vest­ falijos taikos sąlygas. Švedija galiausiai susitarė dėl penkių milijonų riksdalerių kompensacijos, vakarinės Pomeranijos kunigaikštystės da­ lies, Wismaro uosto ir sekuliarizuotų Bremeno bei Verdeno vysku­ pysčių. Brandenburgas gavo likusią Pomeranijos dalį ir bažnytines Magdeburgo, Mindeno bei Halberstadto žemes. Dar reikėjo sude­ rinti smulkesnius klausimus, ypač sąlygas, pagal kurias būtų galima išformuoti išsipūtusias Švedijos karines pajėgas ir su jomis visiškai atsiskaityti. Galutinės sąlygos buvo lyg ir senstelėjusio kanclerio per­ galė. Salvijaus ir karalienės Kristinos suteiktomis nuolaidomis jis iš­ laikė taikos išsaugojimo politiką, tačiau gerai suvokė ir tą didelį prie­ 10 Roberts, Gustavus Adolphus. A history ofSiveden 1611-1632, t. 2, p. 641. Taip pat ir. Goetze S. Die Politik dės schivedischen Reichskanzlers Axel Oxenstiema gegenūber Kaiser und Reich. Kiel, 1971, p. 55 ir toliau. 1 Roberts M. Gustavus Adolphus and the rise ofSweden. London, 1973, p. 162.

Karai Centrinėje ( 1 6 1 8 - 1 6 7 9)

( Vi dur i o) Eu r o p o j e

203

šiškumą, kurį sukėlė Švedija, neminint kitų Baltijos valstybių. Nau­ jasis europinės galybės statusas, suteikęs balsą imperijos reikaluose, Švedijai kainavo labai brangiai. DANIA

Labiausiai nepatenkintas buvo jaunesnysis Kristijono IV sūnus. Iki vyresniojo brolio mirties 1647 metais Frederikas mažai turėjo vilčių iš tėvo paveldėti Danijos sostą. Jis labai nusiminė, kai jo vyskupystė Bremene atiteko švedams. Šis priešiškumas švedų atžvilgiu lėmė blo­ gus dviejų šiaurinių valstybių santykius ateityje, kai 1648 metais mi­ rus tėvui Frederikas buvo išrinktas karaliumi. Kristijono veikla po pražūtingojo įsiveržimo į Vokietiją nepadėjo atstatyti Danijos pres­ tižo ir galios. Hamburgas ir jūrų valstybės supyko dėl jo įvestų mui­ tų Elbės aukštupyje: padidėję Zundo muitai kėlė olandų nerimą ir šie 1640 metais sudarė su Švedija penkiolikos metų gynybinę koali­ ciją, o kai jis 1637 metais jūroje užpuolė Vladislovo IV laivyną, kuris prie Dancigo pradėjo imti muitus ir pažeidė Danijos karaliaus pre­ tenzijas į domintum maris, sudaryti Lenkijos-Danijos koaliciją ne­ beliko jokių galimybių. 1643 metais Kristijonas ėmė blokuoti Ham­ burgą, o jo emisarai stengėsi įtikinti Lenkiją, Maskvos kunigaikštystę bei imperatorių sudaryti priešišką Švedijai koaliciją. Gegužės mėnesį Švedijos taryba pavedė Lennartui Torstenssonui pulti iš pietų, per Jutlandijos pusiasalį. Torstenssono kariuomenės būriai kirto pusia­ salį, bet išsilaipinti salose negalėjo, o 1644-aisiais imperininkų ka­ riuomenė privertė juos trauktis. Jūroje, netoli Sylto salos, danai įvei­ kė De Geero vadovaujamą laivyną, tačiau kautynėse prie Kolberger Heidės jiems ne taip gerai sekėsi, o senyvas karalius Kristijonas tame mūšyje neteko akies. Rugpjūčio mėnesį pralaimėjimą patyrė prieš olandų-švedų laivyną šalia Fehmarno ir sausumoje, o rudenį švedai vėl užėmė kunigaikštystes ir Judandiją. Per Bromsebro taikos derybas olandams tarpininkaujant Švedi­ jai perėjo Gotlando ir Oselio salos, norvegiškosios Jamtlando bei

Didžioji

Švedijos

valstybė

204

Harjedalo provincijos, trisdešimčiai metų jiems buvo užleista ir Hallando provincija. Laivai, priklausę karalienės valdiniams Švedijoje ir Livonijoje, turėjo būti atleisti nuo Zundo muitų ir krovinių inspek­ cijos. Vėliau olandai, prancūzai ir danai atskiromis derybomis taip pat pasiekė, kad jų laivams būtų smarkiai sumažinti muitai. Dėl to labai sumažėjo pajamos iš Zundo rinkliavų - nuo maždaug 405 000 riksdalerių 1642 metais jos nukrito iki 140 000 1646-aisiais. Prara­ dusi dalį žemių ir karo nuniokota Danija toliau grimzdo į finansų krizę. Paliegusiam ir iškamuotam karaliui nepasisekė 1647 metais reformuoti lenų sistemą, be to, jį skaudžiai paveikė staigi vyresniojo sūnaus princo Kristijono mirtis. Paskutiniuosius Kristijono IV gyve­ nimo metus temdė ginčai su dukterimis. Tačiau nepaisant nesantai­ kos karališkojoje šeimoje, du karaliaus žentai užėmė svarbiausias karalystės pareigybes: Hannibalas Sehestedas tapo vietininku Nor­ vegijoje, o Korfitsas Ulfeldtas - vyriausiuoju dvaro valdytoju (rigshofnester). 1647 metais Ulfeldtas mėgino sudaryti koaliciją su Pran­ cūzija ir Jungtinėmis Provincijomis, tačiau dėl stiprėjančios įtampos tarp olandų ir prancūzų šios jo ambicijos virto niekais. Kristijonas IV taip pat nenorėjo koalicijos su olandais ir nepritarė Ulfeldto suma­ nytam susitarimui, kad olandai už metinį mokestį grynais pinigais laisvai plaukiotų Zundo sąsiauriu. Jo įpėdinis nebuvo taip priešiškai nusiteikęs, ir 1649 metais Ulfeldtui pavyko su olandais pasirašyti gynybos paktą trisdešimt šešeriems metams ir tam pačiam laikotar­ piui su jais sudaryti sutartį dėl mokesčių. Už tai, kad olandų laivai buvo atleisti nuo Zundo muitų, Jungtinės Provincijos, sumokėju­ sios 100 000 riksdalerių avansą ir 200 000 riksdalerių pasirašant su­ tartį, kasmet turėjo mokėti po 140 000 riksdalerių. Nors iki pat 1651 metų Provincijos šios sutarties neratifikavo, o po dvejų metų ją sulaužė, tačiau tai kėlė didelį nerimą švedams, ku­ rie buvo įerzinti olandų muitų užsienio laivams, plaukiantiems iš jų uostų į Baltijos jūrą. Per pirmąjį Anglijos-Olandijos karą (1652— 1654) Švedija atrėmė olandų mėginimą sudaryti trigubą šiaurinių karalysčių ir Jungtinių Provincijų koaliciją. Švedai šiltai priėmė Bulstrodės Whitelocke’o pasiuntinius 1653-1654 metais, tačiau su Crom-

Karai Centrinėje (1618-1679)

( Vi dur i o) Eu r o p o j e

205

wellio Anglija sutarties sudaryti neskubėjo. Ji buvo pasirašyta tik 1654ųjų metų vasarą ir apsiribojo daugiausia draugiškumo paraiškomis ir geresnių prekybos santykių pažadais. Olandai nepajėgė įtikinti Švedijos, kad ši atsižadėtų neutralu­ mo politikos, tačiau Danijoje jiems sekėsi geriau. Kopenhagoje buvo sulaikytas konvojaus laukęs Anglijos pirklių laivynas. Siek­ ta išprovokuoti, kad koalicija į tai atsakytų išvarydama Danijos ministrą ir Anglijos uostuose užgrobtų danų bei norvegų laivus. 1653 metais Danijos laivynas ėmė patruliuoti Kattegato sąsiau­ ryje, o Zundas anglų laivybai buvo uždarytas. Danijos įtraukimo į karą perspektyva Švedijai kėlė nerimą, nes vidaus padėties ne­ tikrumas ir jau kuris laikas nejudančios iš mirties taško derybos su Lenkija Liubeke vertė vyriausybę elgtis atsargiai. Axelis Oxenstierna sirgo, karalienė nerodė jam didelio pasitikėjimo, o jos pa­ čios santykiai su Ispanijos ambasadoriumi neįkvėpė kitų valsty­ bių vadovų pasitikėti ja. Tokiomis aplinkybėmis išmintingiausia buvo laikytis neutralumo. Nieko gera nedavė derybos su Danijos pasiuntinybe Stokholme (Oxenstierna pats atleido jos vadovą, ku­ riam labiau tiktų auginti gyvulius, o ne užsiimti diplomatine veik­ la). Švedija nesileido įtraukiama į trišalę koaliciją su Danija ir Jungtinėmis Provincijomis, bet Danijos priėmimą į taikos paktą tarp Staaten Generaal\x koalicijos signataro teise Stokholmas svei­ kino, nes tai garantavo taiką Baltijoje. Net ir įsigiję naujų Danijos ir imperijos teritorijų švedai saugu­ mo manijos neatsikratė. Konsolidavimo ir status quo palaikymo po­ litika, kurią vykdė karalienė Kristina paskutiniaisiais savo valdymo metais, buvo tik iš dalies sėkminga: ypač sunku buvo susitarti su Lenkija-Lietuva. 1652 metų rudenį, gresiant nesantaikai Baltijoje, riksdagas pritarė karalienės siūlomai ginklavimosi politikai ir padi­ dino karo ir jūrų laivyno išlaidas. Si priemonė byloja apie Švedijos ginkluotą neutralumą Anglijos— Olandijos kare, tačiau gali būti trak­ tuojama ir kaip Švedijos pasiruošimas imtis aktyvios puolamosios politikos ateityje. Kaip 1654 metų gruodžio mėnesį pastebėjo Christeris Bonde, taika kainavo brangiai, tačiau valstybės saugumo, pagarbos

Didžioji

Švedijos

valstybė

206

jai ir reputacijos išsaugoti nepadėjo.12Tarybos didikai laikė savaime suprantamu dalyku, kad Švedija negalėjo ramiai likti nuošalyje, kai rytų horizonte telkėsi karo debesys. Net ir tie, kurie laikėsi pacifisti­ nių pažiūrų, mobilizacijos būtinumą pripažino, kai Rusijos-Lenki­ jos konfliktas ėmė plisti Baltijos regione. POLONIA

Nuo 1629 metų Altmarko paliaubų Švedija su Lenkija-Lietuva su­ gyveno taikiai. Lenkijos-Lietuvos didikai, kurių daugelis turėjo di­ delius dvarus rytų pasienyje, savo suvereno ginčų su Švedijos Vazo­ mis nerėmė, ir Vladislovas IV savuoju 1632 metų pacta conventa buvo priverstas atsisakyti šeimos pretenzijų į Švedijos sostą. Švedijos santykiai su Maskvos didžiąja kunigaikštyste po Stolbovo taikos taip pat buvo geri. Gustavo Adolfo įgaliotinis Anthoni Monier 1630 me­ tais buvo siųstas į Maskvą pirkti didelio kiekio grūdų, kuriuos Švedi­ jos karūna tikėjosi perparduoti Amsterdame ir gražiai pasipelnyti. Monier buvo duoti nurodymai priversti carą pasibaigus dvejų metų paliauboms pulti Lenkiją. Švedijos karalius davė karinių patarimų ir leido škotų karininkams Alexanderiui Leslie stoti į tarnybą Rusijoje. Tačiau jo mirtis prie Lūtzeno sužlugdė Rusijos ir Švedijos planus užpulti Lenkiją. 1633 metais rusai apsupo Smolenską, bet jo neuž­ ėmė ir turėjo atsisakyti pretenzijų į šį miestą, 1634 metais pasirašy­ dami taikos sutartį su Lenkija. Santykinę rimtį Rytų Europoje nutraukė Zaporožės kazokai, ket­ virtajame dešimtmetyje sukilę prieš Lenkijos viešpatavimą. Jiems va­ dovavo Bogdanas Chmelnickis. Iš pradžių caras Aleksejus nenorėjo remti sukilėlių, nes nepasitikėjo jų ryšiais su Krymo totoriais, tačiau 1653 metų rudenį jis buvo pasirengęs siūlyti kazokams apsaugą ir 2 Olofsson S. Efter Wesfahska freden. Sveriges yttre politik 1650-1654. Stockholm, 1957, p. 298 ir toliau. Asard B. „Upptakten till Kari X Gustavs anfall mot Polcn 1655. Till fragan om krigets mal och medei”, Karolinska Forbundets Arsbok, 1970, p. 7-20. SRPt. XVI, p. 13-14.

K a r a i C e n t r i n ė j e ( Vi d u r i o ) E u r o p o j e

207

(1618-1679)

stoti į kovą su Lenkija-Lietuva. 1654 metų sausio mėnesį Perejaslavlio sutartimi Ukrainos žemėms buvo suteikta Maskvos didžiosios kunigaikštystės globa ir autonomiškumas. Tų metų pavasarį ir vasa­ rą rusų kariuomenės būriai įsiveržė ir užėmė didelius Baltarusijos žemės plotus kartu su Smolensku ir ėmė skverbtis prie Dūnos ištakų. Tuo metu, kai rytuose brendo konfliktas, 1654 metų birželio mė­ nesį Švedijos valdovu tapo Karolis Gustavas, soste pakeitęs savo pus­ seserę Kristiną. Trisdešimt ketverių metų amžiaus Palatino grafo iš Zweibrūckeno ir Gustavo Adolfo sesers Kotrynos sūnus Karolis Gus­ tavas, tarnaudamas Švedijos kariuomenėje, pasižymėjo Trisdešim­ ties metų kare. Karinis pasirengimas neabejotinai turėjo įtakos jo svarbiausiam sprendimui ginklu spręsti Švedijos užsienio politikos ekspansines reikmes, nors gerai buvo išmokęs ir įtikinėjimo meno, nes sugebėjo išpešti nuoširdų tarybos pritarimą tokiai politikai. Len­ kų istorikų teigimu iš pat pradžių Karolis X Gustavas buvo nusitei­ kęs kariauti su Lenkija. Kita vertus, švedų istorikas Nilsas Edenas jo pradiniuose veiksmuose nemato nieko, kas tą teiginį galėtų patvir­ tinti. Šio požiūrio laikosi ir Bohdanas Kentrschynskij. Tačiau ne taip seniai Birgeris Asardas pateikė argumentų, rodančių, jog svarbiausi sprendimai stoti į karą prieš Lenkiją buvo priimti 1652 metais, kai riksdago slaptasis komitetas patvirtino karinių išlaidų padidinimo programą, o Karolis Gustavas tik vykdė nustatytą programą. Dar prieš Kristinai atsisakant sosto į Livoniją ir Pomeraniją buvo siun­ čiamas kariuomenės pastiprinimas, o tai pranašavo galimą Lenkijos puolimą, kuris prasidėjo 1655 metais.13 Apskritai priimta manyti, jog tarybos susirinkimas 1654 metų gruodžio mėnesį lėmė Švedijos įsitraukimą į konfliktą rytuose, ta­ čiau dėl karaliaus motyvų nuomonės skiriasi. Kai kurie istorikai tei­ 13 Žr., pavyzdžiui, Kubala L. Wojna szivecka w roku 1655 i 1656. Lwow, 1914; Nowak T. „Geneza agresij szwedzkiej” in. Lepszy K. (leid.) Polska w okresie drugiej wojny pobiocnej 1655-1660 (3 romai). Warsaw, 1957, t. 1, p. 83-136. Eden N. „Grunderna for Kari X Gusrafs anfall pa PolerT, Historisk Tidskrifi 1906, 26: 545. Kentrschynskyj B. „Kari X Gustav infor krisen i osten 1654-1655”, Karolinska Forbundets Arsbok, 1956, p. 7-140. Asard, op. čir., p. 34, 53-56.

Didžioji

Švedijos

valstybė

208

gia, jog sprendimas mobilizuoti pajėgas buvo svarstomas realiai, o ne kaip Švedijos ateities politikos kryptis, kuri buvusi pagrindinis susirinkimo klausimas, kaip tvirtina kiti. Pats karalius susirinkimuo­ se nedalyvaudavo, bet jų eigą kreipti norima linkme siųsdavo vyres­ niuosius savo pareigūnus. Pirmojoje sesijoje gruodžio 8 dieną kanc­ leris turėjo nuolat priminti karingai nusiteikusiems tarybos nariams, jog kalbama apie mobilizaciją, o ne apie karą. Susirinkimo nuotaika nebuvo ypač agresyvi, bet visuotinai pritarta karaliaus nuomonei, jog atsižvelgiant į nesantaikos židinio artumą, būtų išmintinga pasi­ rengti gynybai. Karinis pasirengimas, kaip Stewardas Peras Brahe priminė auditorijai, yra brangus dalykas. Surinkti kariuomenę, tam išleidus daugybę pinigų, ir ją palikti be darbo tolygu paskelbti karą sau patiems. Tarybos nariai pritarė pasiūlymui, jog Švedija turinti ginkluotis, ir pripažino, kad didesnis pavojus tyko iš rytų, tačiau nepadarė jokios įtikinamos išvados dėl to, ar Švedija turėtų rengtis gynybinei, ar puolamajai kampanijai rytuose. Kai gruodžio 11 dieną debatai atsinaujino, tarybos narių dauguma parėmė mobilizaciją prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę ir Lenkiją, bet dėl finansinių sume­ timų daug kas šiam karui nepritarė, o kiti priminė apie Danijos grės­ mę. Bendra susirinkimo nuomone Švedija turinti ginkluotis, kad išgautų iš Lenkijos koncesijų. Gruodžio 12 dieną karalius žengė dar vieną žingsnį. Per kanclerį jis pateikė klausimą, kas būtų, jei Jonas Kazimieras sutiktų atsisakyti pretenzijų į Livoniją ir Švedijos karū­ ną. Ar Švedija neturėtų kaip nors padengti mobilizacijos išlaidų ir užsitikrinti didesnį saugumą Lenkijos atžvilgiu ateityje? Karalius ne­ paliko tarybos nariams jokių abejonių, jog palaiko puolamąją politi­ ką, ir dauguma jo nuomonei pritarė. Dėl karo nebuvo nuspręsta tam reikėjo, kaip pabrėžė kancleris, luomų pritarimo, - bet pritarusi mobilizacijai taryba Švediją tokiems veiksmams įpareigojo.14 14Be minėtų mokslo darbų, ir. taip pat Landberg H. „Decemberradslagen 1654. Kari X Gustav, radet och rustningsfragan”, Karolinska Forbundets Arsbok, 1968, p. 43-68. SRP t. XVI, p. 2-36. Roberts, Siveden as a great poįver 1611-1697, p. 163-169, verstines debatų ištraukos.

Karai

Centrinėje

(1 6 1 8-16 79)

( Vi dur i o)

Europoj e

209

Ginčytinas dalykas yra ir tai, prieš ką buvo ketinama panaudoti Švedijos pajėgas. Kentrschynskyj teigia, jog nepaisant to, kad su 16541655 metų žiemą į Stockholmą atvykusiais Lenkijos pasiuntiniais susitarti nepavyko, Karolis Gustavas ir taryba vis dar siekė susiderin­ ti su Lenkija, tačiau šiam požiūriui švedų istorikai paprastai neprita­ ria, nes, jų manymu, svarbiausi buvo kariniai motyvai. Taigi Birgeris Asardas įsitikinęs, jog Karolio Gustavo planas dviem flangais įsiviešpatauti pakrantėje nuo Stettino iki Rygos buvo „gynybinis žings­ nis į senos didžiosios švedų svajonės apie Baltijos jūrą kaip švedų ežerą” įgyvendinimą. Tai buvo ribotas tikslas, kurio karalius po triuš­ kinančių pergalių ir Lenkijos-Lietuvos federacijos iširimo atsisakė, imdamasis ambicingesnio ir rizikingesnio sumanymo.15 1655 metų liepos mėnesį feldmaršalas Arvidas Wittenbergas su 14 000 vyrų kariuomene, kurią sudarė daugiausiai Bremeno ir Po­ meranijos padaliniai, persikėlė per Oderį. Per mėnesį Didžioji Len­ kija pakliuvo jo valdžion, o magnatai pripažino Karolio Gustavo siu­ zerenitetą. Lietuvos etmonas Jonušas Radvila rugpjūčio 18 dieną pasirašė pasidavimo aktą, o De la Gardie kariuomenė užėmė didžią­ ją Žemaitijos dalį. Karališkoji armija išsilaipino Wolgaste ir pražy­ giavusi per Didžiąją Lenkiją, Konine rugpjūčio 24 dieną susijungė su Wittenbergo būriais. Švedijos kariuomenė nesulaikomai traukė į pietus. Rugsėjo 8 dieną be mūšio buvo paimta Varšuva, o prie Zarnowo sumušta pagrindinė Lenkijos kariuomenė. Baigiantis ru­ deniui Jonas Kazimieras buvo nustumtas į Sileziją, Krokuva kapitu­ liavusi, o dauguma magnatų prisiekė vasalų ištikimybę Karoliui Gus­ tavui. Rugpjūčio mėnesį Wittenbergas gavo nurodymus išsiaiškinti, kaip lenkų didikai sutiks galimybę Karoliui Gustavui tapti jų pa­ veldinčiuoju monarchu, o Scheringas Rosenhanas buvo numatęs du variantus, iš kurių Karolis Gustavas galėtų pasirinkti: Joną 15Asard, op. cit., p. 53. Wittrack G. „Kari X Gustav och Polen”, Karolinska Forbundets Arsbok, 1920, p. 5 ir toliau. Wimmer J. „Polens krig med Sverige 1655-1660 operativ oversikt” in Stade A. Wimmer J. (leid.) Polens krig med Sverige 16551660. Carl X Gustav-Studier 5, Kristianstad, 1973, p. 662-334.

Didžioji

Švedijos

valstybė

210

Kazimierą galėjo pakeisti Švedijos karalius arba kitas, išrinktasis pa­ čių lenkų. Karaliaus ketinimai nebuvo aiškūs, nors Chmelnickio pa­ taikavimas ir tai, kad nuo Jono Kazimiero visi nusigręžė, masino jį imtis kur kas radikalesnio politinio kurso nei tas, kurį karalius buvo svarstęs iš pradžių. Karolis Gustavas turėjo reikalų ne vien su Jonu Kazimieru. Už aukščiausią kainą savo paramą mėgino parduoti Brandenburgo—Prū­ sijos kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, turėjęs tikrai nemažą kariuo­ menę. 1655 metais liepos mėnesį Štetine vykusiose derybose švedai mainais už 8000 ginkluotų vyrų Frydrichui Vilhelmui siūlė tapti Prūsijos bei Ermlando, išskyrus Braunsbergo miestą, suverenu. Šve­ dijai būtų atitekusi Karališkoji Prūsija ir Pomerelija, o to Frydrichas Vilhelmas pagrįstai bijojo, nes jam būtų atkirstas susisiekimas su Brandeburgu ir Prūsija. Karoliui Gustavui įtarimą kėlė tai, kad šios dery­ bos vyko tuo pat metu, kaip ir Brandenburgo derybos su olandais, pasibaigusios gynybinės koalicijos sudarymu. Tai suteikė Frydrichui Vilhelmui jėgų, ir jis ėmė reikalauti viso Ermlando bei Elbingo, da­ lies Žemaitijos ir susisiekimo per Vistulą garantijų. Pasiekęs sėkmės Lenkijoje viršūnę Karolis Gustavas nesutiko patenkinti šių reikalavi­ mų ir derybos nutrūko. 1655 metų spalio pabaigoje Karolis Gusta­ vas, palikęs Wittenbergą valdyti pietinę Lenkiją, pasuko į šiaurę tvar­ kytis su kurfiurstu. Apsuptas švedų kariuomenės, Frydrichas Vilhelmas 1656 metų sausio mėnesį Karaliaučiuje turėjo pasirašyti sutartį, pagal kurią Švedija tapo Prūsijos suverenu, o kurfiurstas savo naujajam siuzerenui pažadėjo karinę ir finansinę paramą. Netrukus karo įvykiai ėmė klostytis nepalankia Švedijos karaliui kryptimi. Švedams pamėginus užimti Jaspa Gūros vienuolyną Censtochove suteikė Jono Kazimiero propagandininkams gerą progą pa­ sinaudoti žmonių religiniais ir patriotiniais jausmais. Švedų užimto­ se srityse jau buvo prasidėjęs partizaninis karas, ir tam, kad savo pajėgas suvaldytų, Karolis Gustavas turėjo jas išsklaidyti po įgulas ir fortus. Pirmaisiais 1656 metų mėnesiais jo surengtas žygis prieš Liubliną ir Lvovą baigėsi nesėkme, kariuomenę sekino ligos ir nuolatiniai Czarniecki’o partizanų puldinėjimai. Prasidedant vasarai Didžioji Lenki-

Karai Cent ri nėj e ( 1 6 1 8 - 1 6 7 9)

( Vi d u r i o ) E u r o p o j e

211

ja buvo apimta sukilimo, o švedų įgula Varšuvoje turėjo pasiduoti. Kad išsaugotų Frydricho Vilhelmo lojalumą, už karinę pagalbą Šve­ dija jam pasiūlė keturias Didžiosios Lenkijos apygardas. Kruvinose tris dienas prie Varšuvos trukusiose kautynėse (1656 metų liepos 18— 20 dieną) jungtinės Brandenburgo ir Švedijos pajėgos sumušė Lenkijos kariuomenę. Tačiau Frydrichas Vilhelmas nenorėjo tęsti karo pietinėje Lenkijoje, o Karolis Gustavas susidūrė su nauju priešu rytuose. Supykęs dėl Karolio Gustavo ir Chmelnickio intrigų, caras Aleksejus liepos mėnesį pradėjo puolimą išilgai Dūnos, užėmė Dūnaburgą ir Kokenhuseną, o rugpjūčio mėnesį apsiautė Rygą. Kurfiurs­ to atstovai caro stovykloje prie Rygos pasirašė susitarimą, kuriuo pa­ žadėjo savo neutralumą mainais į rusų pasižadėjimą Prūsijos nepulti. Spalio mėnesį buvo sudarytos paliaubos tarp Lenkijos ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės, abiem pusėms pažadėjus savo pagalbą ko­ voje prieš Švediją. Pagalbos sutartį su Jonu Kazimieru sudarė ir im­ peratorius Ferdinandas III. Blėstant Švedijos sėkmei, Frydrichas Vil­ helmas įgijo pranašumo ir išgavo Karolio Gustavo pažadą, jog už pagalbą Karališkajai Prūsijai jis taps visos Prūsijos suverenu. Vienin­ telis diplomatinis Karolio Gustavo pasiekimas buvo koalicija su Ge­ orgu Rakoszi’u, Transilvanijos princu, kuris 1657 metų pradžioje įsiveržė į Pietų Lenkiją. Keli bevaisių žygių po Lenkiją mėnesiai šve­ dams lemiamos pergalės neatnešė. 1656 metų spalį rusų pajėgos už­ ėmė Dorpatą, užpuolė Ingriją bei Kexholmo provinciją. Dar di­ desnė grėsmė iškilo, kai karui ėmė ruoštis Danijos karalius Frederikas III. Panašiomis sąlygomis kaip tos, kurios 1654 metų gruodžio mė­ nesį buvo pateiktos švedų tarybai, Frederikas 1656 metų rugsėjo mėnesį paprašė rigsradą padidinti išlaidas karui. Taryba siūlė kara­ liui Danijai iškilusius sunkumus spręsti derybomis ir įspėjo, jog artinantis žiemai skurde skendinčioje šalyje rinkti kariuomenę ne­ patartina. Siekdama įtvirtinti laisvą plaukiojimą Baltijos jūroje, Da­ nija neseniai buvo sujungusi savo pajėgas su olandais, tačiau šie, Elbingo paktu (1656 rugsėjo 1) gavę iš švedų privilegijuotą vals­ tybinį statusą savo pirkliams ir laisvą susisiekimą su Dancigu, su

Didži oji

Švedijos

valstybė

212

Švedija pyktis nenorėjo. Frederiko III mėginimas rasti sąjungininkų buvo bevaisis. Olandai padėti atsisakė, Ferdinandas III nenorėjo, rem­ damas Frederiko pretenzijas į Bremeną, laužyti Vestfalijos susitari­ mo, jokių guodžiančių žinių pasiuntiniai neatvežė ir iš Maskvos. Iš­ sigandę gresiančio švedų puolimo, 1657 metų vasario mėnesį Odensėje susirinkę luomai, balsuodami dėl pagalbos, buvo dosnesni nei visada. Tačiau nebuvo nuspręsta, ar šios lėšos bus naudojamos puolamajam karui, ar karalystės gynybai. Galiausiai taryba išreiškė norą remti karalių, jei šis nuspręstų „lėšas, kurias Dievas ir gamta atidavė į jo rankas, skini satisfakcijai... o savo šaliai ir valdiniams sukurti laimingą ir saugų būvį”, —ne toks jau entuziastingas paskati­ nimas tam, kas, kaip vėliau paaiškėjo, virto pražūtį Danijai atnešu­ siu karu.16 Neturėdamas sąjungininkų, lėšų, su menkai parengtais kariais, kuriems vadovavo prasti karininkai, Frederikas III birželio 1 dieną paskelbė karą. Pagrindinis kampanijos tikslas buvo užgrobti Bremeną— Verdeną. Andersas Bille, vadovavęs Holšteino kariuome­ nei, nebuvo tikras, ką turėtų daryti, ir manė, jog švedai nepuls. Ta­ čiau iki liepos 9 dienos Bremervordės tvirtovė buvo paimta, dar lai­ kėsi tik Stade. Karolis Gustavas birželio 26 dieną Bromberge įkūrė savo stovyklą, o po dviejų savaičių pasiekė vakarinę Pomeranijos sie­ ną. Liepos 22 dieną Holšteino sieną perėjo 9000 vyrų kariuomenė, ir Bille suprato, jog protingiau būsią atsitraukti. Rudenį švedų pajė­ gos užplūdo Jutlandijos pusiasalį, tuo tarpu pagrindinė Danijos ka­ riuomenė tūnojo už Fredriksoddės fono sienų. Šiokia tokia sėkme danai galėjo pasidžiaugti tik Hallande. Karolis Gustavas nekantravo kiek galima greičiau smogti lemia­ mą smūgį, nes už jo nugaros spietėsi priešai. Rakoszi buvo išvytas iš Lenkijos, o likusias švedų karines pajėgas kaustė Karališkoji Prūsija, kurią 1657 metų rudenį užpuolė jungtinė imperijos ir Lenkijos ka­ riuomenė. Buvo taip pat užpultos ir švediškoji Pomeranija bei Livo16 Fridericia J. Adelsvaldens sidste Dage. Danmarks Historie fra Christian TV's Ded tii Enevaldens Indferebe (1648-1660) (perspausdintas 1894 metų leidimas). Copenhagen, 1975, p. 252.

Karai

Centrinėje

(Vi duri o)

Europoje

213

(1 6 1 8-1679)

nija, o Frydrichas Vilhelmas, Wehlau paktu išgavęs pažadą, jog jam bus leista tapti Prūsijos suverenu, susijungė su Jonu Kazimieru. Prie Karelijos sienos Gustavas Hornas narsiai priešinosi rusų puldinėji­ mams ir atšaukė keletą įsakymų, reikalavusių perkelti kariuomenės būrius iš Suomijos ir ginti Livoniją. Mandagiai atsisakęs Karolio Gus­ tavo siūlomos šiaurinės Judandijos arba Danijos salų dalies, spalio mėnesį, kai atrodė, jog olandai ruošiasi Danijai padėti, Oliveris Cromwellis išleido garantinį raštą ginkluoti laivyną į pagalbą Švedijai. Pa­ aiškėjus, jog olandai nekariaus, Cromwellis atsitraukė, Švedijos ka­ raliui miglotai pažadėjęs finansinę paramą. Kai švedai šturmavo Fredriksoddę ir rengėsi įsiveržimui į Danijos salas, olandai ir anglai ėmė telktis, kad galėtų tarpininkauti konflikte, grasinusiame atkirsti juos nuo prekybos kelių Baltijos jūroje. Švedijos sąjungininke tapo nepaprastai šalta žiema. Sausio gale švedai perėjo užšalusia Fyno jūra ir greitai užplūdo salą. Vasario pra­ džioje jų kariuomenė per Langelandą nužygiavo į Lollandą. Šį žygį spalvingai aprašė Prancūzijos pasiuntinys Teflonas: „Daugybė kara­ liaus arklių taip sutrypė sniegą, kad jų kelyje virš ledo telkšojo kone dvi pėdos vandens. Siaubingas pavojus tykojo atsidurti jūros van­ denyje. . .”17Švedų kariuomenei plūstant į Zelandijos salą Frederikas III nusprendė prašyti taikos. Vasario 18 dieną buvo pasirašytos išanks­ tinės paliaubos, kurios Roskildėje virto taika. Danija turėjo per­ leisti Švedijai Skanės, Blekingės, Hallando, Bornholmo, Bohuso ir Trondheimo provincijas. Korfitsui Ulfeldtui Frederikas III turėjo sugrąžinti titulus ir dvarus, atšaukti savo siuzerenitetą hercogiškosiose Šlezvigo dalyse, o Švedijos karaliui parūpinti du tūkstančius arklių. Danija buvo visiškai nugalėta, o su rusais 1658 metų vasarą suda­ rytos paliaubos. Tačiau dar buvo likusi galinga Austrijos, Branden­ burgo ir Lenkijos koalicija. Sudaręs taiką Roskildėje Karolis Gusta­ vas ketino pulti Frydrichą Vilhelmą, taip tikėdamasis išlaikyti Prūsijos uostus ir pajamas iš jų muitų. Netekęs didžiosios Lenkijos-Lietuvos 17 Čir. iš Ellehoj S. Danmarks historie. 1596-1660. Copenhagen, 1964, p. 478.

D i d ž i o j i Švedi j os val st ybė

214

dalies, Karolis Gustavas ėmė ieškoti būdų, kaip palengvinti veikian­ čios kariuomenės išlaikymo naštą. Birželio 20 dieną karalius klausė tarybos, ar smulkius nesutarimus su Danija atidėti į šalį, ar juos spręsti jėga. Po keturių dienų taryba pritarė veiksmingajam klausimo spren­ dimui. Danijoje kariuomenę išlaikyti buvo brangu, sunku buvo gauti atsargų. Gottorpe liepos 7 dieną įvykusiame tarybos padalinio susi­ rinkime karalius iškėlė mintį, kad jei Torūnė atiteks ją apsupusiai Austrijos ir Lenkijos kariuomenei, iš Danijos galima bus išreikalauti kompensaciją. Nuspręsta, kad jei švedų įgaliotiniams pagal taikos sutarties sąlygas susitarti su danais nepavyks, Švedija ims rengtis ka­ rui prieš Daniją. Liepos 23 dieną Wismare buvo aptarti visiško Da­ nijos pavergimo planai. Po dviejų savaičių Korsoro prieplaukoje va­ karinėje Zelandijos pakrantėje pasirodė švedų laivai. Rugsėjo mėnesį švedams pasidavė Kronborgo tvirtovė, o Kopenhagos miestas buvo apsuptas. Pirmasis karas su Švedija Danijoje sukėlė didelį pyktį ir neapy­ kantą karaliui ir tarybos nariams. Prie bažnyčių ir namų durų smaigs­ tomuose paskviliuose tarybos nariai buvo koneveikiami kaip bestu­ buriai niekingi karalystės išdavikai, o pats karalius visiškai prarado populiarumą. Žiauri Karolio Gustavo ataka 1638 metų vasarą smar­ kiai pakeitė įvykius. Kopenhagos biurgeriai stojo ginti miestą ir pa­ žadėjo karaliui pagalbą (už kurią buvo apdovanoti gausiomis privile­ gijomis, pakirtusiomis išskirtines didikų teises). Frederikas III neliko visiškai be užsienio sąjungininkų. Kopenhagai išvaduoti Jungtinės Provincijos sutiko atsiųsti laivyną ir kariuomenės būrių, ir 1638 me­ tų spalio mėnesį pažadą deramai ištesėjo. Frydrichas Vilhelmas su 30 000 ginkluotų vyrų rugsėjo mėnesį perėjo Holšteino sieną. Ta­ čiau jo kariuomenei nepavyko persikelti Beito sąsiauriais ir išvyti švedų pajėgas iš salų. Imperatoriaus Leopoldo ir kurfiursto santykiai tapo įtempti, nes imperatorius norėjo atitraukti savo kariuomenę iš Jut­ landijos pusiasalio ir užpulti švediškąją Pomeraniją, o Frydrichas Vil­ helmas tam nepritarė. Danų atžvilgiu atvėso olandai ir kartu su an­ glais siekė tarpininkauti. Iki 1659 metų Hagoje apsispręsta dėl taikos sąlygų, o valdovai buvo įspėti, kad jei šių sąlygų nepriims, anglų-

K a r a i C e n t r i n ė j e ( Vi d u r i o ) E u r o p o j e (1618-1679)

215

olandų laivynas pradės karo veiksmus. Frederikas III pareiškė tvirtai jų laikysiąsis ir taip nutraukė išankstines taikos derybas su Švedija. Karolis Gustavas nenorėjo būti supančiotas anglų-olandų sąjungos, bet ši ėmė irti, kai Montague su dauguma savo laivų pasuko atgal ruošti kelią Restauracijai. Mazarini oficialiai nepriklausė sąjungai, tačiau Švedijai spaudimo daryti nenorėjo. Olandai buvo pasirengę remti Kopenhagą ir imtis veiksmų prieš švedus. Kylyje susijungusios danų ir olandų pajėgos 1659 metų spalio mėnesį išsilaipino Fyno saloje ir prie Nyborgo nugalėjo Švedijos armiją. Šios sėkmės padrą­ sintas, Frederikas III, siekdamas išspausti koncesijų iš Švedijos, sten­ gėsi užsitikrinti olandų pagalbą ir taikos derybose, kurios prasidėjo 1660 metų vasario mėnesį, netrukus po ankstyvos Karolio Gustavo mirties. Taikiai sugyvendami su Ispanija ir dirbdami Švedijos inte­ resams, olandai nebenorėjo tęsti daug išlaidų reikalaujančio karo, ypač galimo konflikto su Prancūzija akivaizdoje. Pagal Kopenhagos taikos sutartį Trondheimas ir Bornholmas su­ grįžo Danijai, bet rytinėje Zundo pakrantėje buvusios danų provin­ cijos liko Švedijos valdžioje. Holšteino-Gottorpo hercogui dar kaną buvo patvininta suvereno teisė į hercogiškąsiais Šlezvigo žemes. Tar­ pininkaujant prancūzams Olivoje 1660 metų gegužės mėnesį Švedi­ ja susitaikė su Austrija, Brandenburgu ir Lenkija. Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Livoniją bei Švedijos karūną, ir visos sutanies šalys pripažino Brandenburgo kurfiurstą Prūsijos suverenu. Galiau­ siai 1661 metais Kardise buvo pasirašyta Švedijos ir Maskvos didžio­ sios kunigaikštystės taika. Rusai sutiko atstatyti teritorijos status quo. Andrusovo sutanimi 1667 metais baigėsi ir Maskvos didžiosios ku­ nigaikštystės karas su Lenkija, kuri užleido Smolenską ir teritorijas Baltarusijoje. Lenkija ir Danija karuose patyrė didelių teritorinių nuostolių, smuko šių valstybių prestižas, tačiau Frederikas III sugebėjo pasi­ naudoti karo patirtimi ir įkūrė absoliutinę monarchiją, kuri gyvavo beveik du šimtmečius. Jonas Kazimieras —paskutinysis Lenkijos Va­ za —galiausiai atsisakė Lenkijos karūnos. Jo įpėdinis Mykolas Kari­ butas Višnioveckis (1669—1673) siekė peržiūrėti Wehlau sutarties

Di dži oj i Švedijos

valstybė

216

sąlygas, pagal kurias Prūsija nebebuvo Lenkijos feodas, tačiau bręs­ tantis pilietinis karas ir nuolat turkų keliama grėsmė privertė jį šios minties atsisakyti. Jonas Sobieskis (1674—1696) 1675 metais sudarė sąjungą su Liudviku XIV, o po dvejų metų Dancige susitarė su šve­ dais, pažadėjęs pagalbą Lenkijai susigrąžinti Prūsiją. Šiai politikai seime pasipriešino stipri Hohenzollernus palaikiusi frakcija. Ji ragi­ no karalių jungtis su Švedijos priešais ir Livoniją užgrobti. Sobieskis neparėmė švedų, kai šie 1677-1678 užpuolė Livoniją, nes jo dėme­ sys buvo sutelktas atremti turkų veržimąsi. SUECIA

Neturtinga, mažai gyventojų turinti Švedija netruko pajusti nuolati­ nių karų sukeltus padarinius. 1661 metų kronikoje iždininkas Gus­ tavas Bonde pateikė taupymo ir reformos programą. Jo žodžiais ta­ riant, Švedijai patirtis parodė, jog nė vienas iš buvusių karų karaliui ar šaliai neatnešė šlo­ vės, pelno ir pranašumo, kasmet nepareikalaudamas didžiulių išlaidų iš mūsų išteklių ir neapsunkindamas valdinių mokesčiais ir rekrutų ėmimu ... taigi palyginus tai, ką laimėjome, su tuo, ką teko paaukoti, matyti, kad pergalės mums pakankamai brangiai atsiėjo. Todėl mums reikia apsispręsti ir atidėti į šalį visas mintis apie karą tol, kol reikia išlaikyti taiką...18

Problema buvo ta, kad taikos palaikymas apėmė ir Švedijos sau­ gumo klausimą, bet naudodamasi vien savo ištekliais nuskurdusi ša­ lis vargiai galėjo ją išspręsti. Iš pradžių regentystės vyriausybė mėgi­ no laikytis taikingos politikos. 1661 metais buvo sudaryta gynybos ir prekybos sutartis su Anglija. Švedai neprisijungė prie danų ir olan­ dų, kai šie 1666 metais Anglijos laivybai uždarė Zundą, ir tarpinin­ kavo taikos susitarime Bredoje. 1668 metais, nepaisydama kanclerio 18Cit. iš Roberts, p. 173. Žr. Wittrack G. „Riksskattmastaren Gustaf Bondes politiška programm 1661”, Historisk Tidskrifi, 1913, 33: 42-34.

Ka r a i Ce n t r i n ė j e (Vidur io) Eur o p o j e (I 6 1 8-1679)

217

Magnuso de la Gardie noro sudaryti sąjungą su Prancūzija, Švedija prisijungė prie jūrinių valstybių. Šią trigubą koaliciją išardė anglų ir olandų tarpusavio nesantaika, olandų nenoras daryti prekybos nuo­ laidų bei Liudviko XIV ministrų diplomatiškumas. 1672 metais Ka­ rolis II jau buvo prancūzų pusėje, juo pasekė ir Šiaurės Vokietijos kunigaikščiai. Bijodamas, jog Prancūzija gali siekti draugystės su Da­ nija, jeigu Švedija į Liudviko XTVsiūlymą sudaryti sąjungą atsakytų neigiamai, De la Gardie 1672 metų balandžio mėnesį įtikino tary­ bos narius jungtis prie Prancūzijos. Honorė de Courtino pranešime, rašytame Liudvikui XIV po sutarties sudarymo, atsiskleidžia suiru­ sios Švedijos valstybės vaizdas: Švedija pasiekė paskutinį savo negalios laipsnį. Apsilankius Stokholme ne­ sunku įsitikinti, jog tai ne ta valstybė, kuri keltų baimę. Skurdas čia toks didelis, kad per paskutiniąsias dvi savaites buvo ieškoma žmonių, kurie avansu galėtų duoti pinigų iš tos subsidijos, kurią suteikti pažadėjo Jūsų Dideny­ bė.19

Iš pradžių buvo panašu, jog Švedijai pavyks išvengti tiesioginio dalyvavimo nesantaikoje, kuri prasidėjo prancūzams užpuolus Jung­ tines Provincijas. Tačiau po dvejų metų Brandenburgas ir Danija prisijungė prie besiplečiančios Prancūzijai priešiškos koalicijos, to­ dėl grasindamas sulaikyti subsidiją Liudvikas XTVreikalavo, kad švedų kariuomenė pultų Brandenburgą. Galiausiai veikiančios kariuome­ nės išlaikymo išlaidų spaudžiamas švedų kariuomenės Pomeranijoje vadas įsiveržė į Brandenburgą. 1675 metais prie Fehrbellino Didžio­ jo kurfiursto kariuomenė švedus sumušė. Tuo pasinaudojo Kristijo­ nas V ir, mėgindamas atgauti prarastąsias provincijas, užpuolė Švediją. Įsiveržusi danų kariuomenė paėmė į nelaisvę HolšteinoGottorpo grafą ir privertė jį pasirašyti susitarimą, kuriuo Danija tu­ rėjo tapti Šlezvigo siuzerenu. Spalio mėnesį danai užėmė Wismarą, o Didžiojo kurfiursto, Brunsvvicko—Lūneburgo kunigaikščio ir 19Cit. iš Normann C., Grandeur et liberte de la Sučde (1660-1792). Paris, 1971, p. 66.

Di d ž i o j i Švedi j os val st ybė

218

Miinsterio vyskupo kariuomenė užplūdo švedų žemes Šiaurės Vo­ kietijoje. 1676 metų birželio mėnesį švedus prie Olando smarkiai sumušė danų— olandų laivynas, o Skanėje švedams liko tik Malmė. Metų pabaigoje iškovota pergalė švedus šiek tiek paguodė. Lundo mūšis išgelbėjo Švedijai Skanę ir neabejotinai pakėlė jaunojo kara­ liaus Karolio XI prestižą. Dar dvejus metus šioje provincijoje tarp švedų karių ir vietinių valstiečių siautėjo įnirtingas partizaninis ka­ ras. Švedija išsilaikė, tačiau jai teko patini pažeminimą ir priimti Liudviko XIV Fontainebleau padiktuotas taikos sąlygas. Danija pra­ rastųjų provincijų neatgavo ir Holšteino-Gottorpo grafui privalėjo sugrąžinti visišką Šlezvigo siuzerenitetą, o Frydrichas Vilhelmas įsi­ tvirtino dešiniajame Oderio krante Pomeranijoje. Atsitiko taip kaip Danijoje prieš dvidešimt metų: už nesėkmes kare liko kalti tarybos didikai, o Švedijos karalius įgijo galimybę ra­ dikaliai pakeisti valdžios pusiausvyrą. Karolio XI valdymo laikotar­ piu vykdytos reformoms padėjo Švedijai užsienio politikoje išlikti labiau nepriklausoma, tačiau imperijos saugumo klausimas šaliai li­ ko aktualus, nes pietiniams jos avanpostams nuolat grėsė ambicingų priešininkų puolimo pavojus. Tiek, kiek Švedija turėjo pakankamai priemonių ir lėšų, jai tiko Axelio Oxenstiernos posakis: „kai reikalai klojasi gerai, turime galvoti apie taiką, tačiau kai jie pakrypsta į blo­ gąją pusę, turime palaužyti galvas, kad taip lengvai nepasiduotume”20. Pasibaigus Trisdešimties metų karui, savo karine narsa ir dėl tų vals­ tybių, kurių teritorijose vyko karo veiksmai, silpnumo bei išsekimo Švedija įsigijo teritorijų Šiaurės Vokietijoje, o iš gautos penkių mili­ jonų riksdalesių kontribucijos galėjo padengti karo išlaidas. Tačiau taikos sąlygomis karo iškovojimai tapo našta, kurios Švedija vien sa­ vo jėgomis pakelti nepajėgė. Šiaurės Vokietijos pakrantės bastionus reikėjo stiprinti, nes ten iš visų pusių grėsė puolimai. Karolis X Gus­ tavas apskaičiavo, jog Pomeranijos gynimui reikės 8000 vyrų taikos metu ir 17 000 kilus karui, tačiau Pomeranija vis tiek du kartus 1659 ir 1677 metais - buvo užpulta. Švedų buvimas Pomeranijoje 20 SRP, t. V I, p. 621.

Karai

Centrinėje

( Vi duri o)

Europoje

219

(1 6 I 8-1679)

užtraukė Didžiojo kurfiursto ir jo įpėdinių priešiškumą. Bremeno vyskupystė taip pat kėlė problemų. 1671 metais Gustavas Kurckas nustatė, kad šią įgulą įtvirtinti Švedijai reikės septynių mėnesių; Ka­ rolis Gustavas puoselėjo mintį mainais už finansinę paramą Breme­ ną ir Verdeną perleisti Cromwelliui, ir 1675 metais buvo svarstomas pasiūlymas šias vyskupystes, kol truks karas, perduoti Anglijai. Im­ perijoje didelių politinių laimėjimų Švedija nepasiekė; ketvirtajame dešimtmetyje praradusi liuteronų gynėjos vardą, ji mėgino šlietis prie imperatoriaus, nuo kunigaikščių partikuliarizmo gindama esamą pa­ dėtį (status quo). Jėgų pusiausvyra Europoje smarkiai pakrypo Vaka­ rų - Liudviko XIV Prancūzijos ir jūros valstybių - naudai. Lemiamų Karolio Gustavo kovų metais pastarosios įrodė, jog yra pasirengu­ sios įsikišti ir apsaugoti savo prekybinius interesus Baltijoje, tuo tar­ pu Prancūzijos dosnumas buvo pernelyg gundantis, kad nuskurdin­ ta valstybė nuo priešų laikytųsi atokiau. Le plūs sage au conseil, le premier aux hazards, Mes vertus ont esteint le lustre dės Cezars. Et rendu l’univers estonnė de ma gloire. Quel siecle void jamais vng si grand conųuerant?21

Šie žodžiai, prancūzo garbintojo įdėti į mirusiojo karaliaus lūpas, be abejonės, išreiškė daugelio amžininkų jausmus, tačiau palikuonių ver­ tinimas nebuvo toks palankus. Gustavo Adolfo didysis žygis į Euro­ pos širdį gal ir atnešė Švedijai garbę ir šlovę, tačiau vargu ar galima nepadaryti išvados, kaip Gustavas Bonde, kad Švedija už tai sumo­ kėjo didelę kainą. Painus Liudviko XTV koalicijų raizginys Vakarų Europoje bent jau leido Švedijai išlaikyti užkariautas Šiaurės Vokie­ tijos žemes, nes Švedija buvo gera Brandenburgo-Prūsijos bei vokie­ čių kunigaikščių atsvara. Tačiau kad galėtų išsaugoti šiuos avanpostus, Švedija apleido rytinių sienų gynybą, o kaip tik rytuose ir slypėjo pavojus. Rusų laivyno planai Baltijos jūroje buvo svarstomi jau 21 Forsten, op. čir., t. 2, p. 154.

Didžioji

Švedi jos

valstybė

220

septintajame dešimtmetyje. Andrusovo taikos sutarties teksto auto­ rius Ordyn-Naščiokinas stengėsi įtikinti Lenkiją stoti į kovą prieš Švediją. Rusijos dėmesys buvo sutelktas į karą Ukrainoje ir totorių puldinėjimus pietuose, tačiau ryžtingas valdovas, troškęs išvesti savo šalį į Vakarus, vėl atsigręžė į Baltijos pakrantes, atnaujindamas prieš Stolbovo sutartį puoselėtus Rusijos planus.

AŠTUNTAS SKYRI US

Karinė valstybė

LUOMAI IR VALDOVAI

„Sąjungininkai, aišku, geras dalykas, bet turėti savo pajėgas nepaly­ ginti geriau, - 1667 metais rašė Brandenburgo kurfiurstas Frydri­ chas Vilhelmas. - Jomis pasikliauti yra kur kas patikimiau, ir ne­ vertas dėmesio valdovas, neturintis savo kariuomenės.” Praėjus šešiasdešimčiai metų šį posakį karštai palaikė kurfiursto anūkas, savo paveldėtojui patardamas visuomet laikyti didelę ir veiksmingą armi­ ją, nes kunigaikščio šlovę ir saugumą užtikrinti tegali tik pinigai ir gera kariuomenė.1Frydrichas Vilhelmas 1640 metais paveldėjo sun­ kią šalies padėtį. Išsibarsčiusios jo tėvo žemės prieš dešimtmetį buvo nusiaubtos ir išsunktos iki paskutinio lašo. Didžioji Brandenburgo dalis buvo užimta Švedijos kariuomenės, pajamos tapo visiškai men­ kos, o nedidelė kurfiurstui pavaldi kariuomenė - pakrikusi ir nepati­ kima. Mirdamas 1688 metais jis paliko 30 000 vyrų kariuomenę, o jo autoritetas ir valdovo galia buvo smarkiai sustiprėję. Jo įpėdiniai padvigubino kariuomenę ir įvedė visuotinę karinės tarnybos prievo­ lę. Brandenburgo-Prūsijos karininkų korpusas kopė į pirmąją vietą tarp luomų, Otto Hintzės žodžiais, tai buvo „ne tik kariuomenės 1Čir. iš Craig G. The politics of the Prussian army 1640-1945 (paraisytas leidinys). New York, 1964, p. 2, 7-8.

Di d ž i o j i Švedi j os val st ybė

222

siela, bet ir Prūsijos valstybės minties mokykla [Pflanzschule] iki šiol partikuliaristinėmis nuotaikomis išsibarsčiusiose valdose tebe­ gyvenančiai diduomenei”2. Didysis kurfiurstas ne be kovos sukūrė galingą ir patikimą armi­ ją. Pašlijusi šalies ir jos administracijos padėtis suteikė Frydrichui Vilhelmui progą atkurti valdovo ir luomų pasitikėjimą vienų kitais, ir šis netruko ja pasinaudoti. Jis energingai ėmėsi tvarkytis bent jau iš išorės, sudarė su Švedija paliaubas ir pašalino nepaklusnius samdy­ tus karininkus, kurie terorizavo jo valdinius. Jo tėvo patarėjas grafas Schwartzenbergas turėjo teisę ignoruoti Brandenburgo valstybės ta­ rybą, o karo tarybą sudarė vien užsieniečiai. 1641 metais mirus Schwartzenbergui karo taryba buvo paleista, pareigūnai pašalinti ar­ ba patys atsistatydino, o valstybės tarybai sugrąžinta malonė. Bran­ denburgo luomai balsavo už armijos atkūrimui reikalingas atsargas ir 1648 metais Frydrichas Vilhelmas turėjo nedidelę, tačiau patiki­ mą 8000 vyrų kariuomenę. Brandenburgo įstatymų leidžiamasis su­ sirinkimas iš kurfiursto 1653 metais išgavo didelių nuolaidų. Mai­ nais už 530 000 talerių dotaciją, kuri turėjo būti išmokėta per šešerius metus, Frydrichas Vilhelmas kilmingiesiems žemvaldžiams suteikė nuolaidų, atsisakė mokesčių reformos ir akcizo įvedimo. Tačiau dau­ giausiai laimėjo kurfiurstas, nes už gautus pinigus jis galėjo padėti pamatus reguliariosios kariuomenės sukūrimui. 1655 metais kilus karui jis sukaupė dideles pajėgas, kurias finansavo iš ypatingųjų mo­ kesčių ir rinkliavų, įvestų nepaisant Brandenburgo luomų priešini­ mosi. Po 1660 metų kariuomenė buvo sumažinta, tačiau Frydrichas Vilhelmas vis dar galėjo išlaikyti nuo septynių iki dvylikos tūkstan­ čių vyrų pajėgas, kurias smarkiai išplėtė aštuntojo dešimtmečio karų laikotarpiu. Siekdami susikurti patikimą reguliariąją kariuomenę valdovai ne­ retai pykdavosi su valdiniais, kurių pečiams kaip tik ir tekdavo jos išlaikymo našta. Valdovo ir luomų konfliktų padariniai, kuriuos 2Hintze O. Regierung und Venvaltung. Gesammelte Abhandlungen zur Staats-RechtsundSozialgeschichte Preussens (3 tomai). Gottingen, 1967, t. 1, p. 14.

Kar i nė val st ybė

223

lemdavo abiejų pusių stipriosios ir silpnosios vietos, būdavo įvai­ rūs. Didysis kurfiurstas ne tik sukūrė nemažą kariuomenę, bet pa­ ėmė viršų ir tarp luomų, įtvirtino savo valdžią ir šitaip padėjo kari­ nės Prūsijos valstybės pagrindus. Kariuomenės dėka 1657 metais pavyko išsivaduoti iš Lenkijos siuzereniteto, o suteikęs imperato­ riui ginkluotą pagalbą 1701-aisiais jo įpėdinis gavo Prūsijos kara­ liaus titulą. Lenkijoje—Lietuvoje padėtis buvo visai kitokia. Buvo galvojama apie reformą, kuri galėtų sustiprinti karūnos autoritetą. Nelikus užkietėjusių Jono Kazimiero priešininkų (jie perbėgo į šve­ dų pusę) net ir sunkiausiomis karo su švedais dienomis bajorams siekiant turėti stipresnę centrinę valdžią, atsirado galimybė tokius planus įgyvendinti, tačiau pastangos buvo bergždžios, ir paskutinio­ jo Lenkijos Vazų karaliaus valdymas baigėsi sukilimu, didėjančia su­ maištimi seime, galiausiai pats karalius atsisakė sosto. Vertindami galutinį Žečpospolitos iširimą istorikai, matyt, per­ nelyg sureikšmina tvirtos ir nuoseklios centrinės valdžios nebuvimą: didelės reikšmės Lenkijos— Lietuvos žlugimui turėjo ekonominis nuos­ mukis ir problemų, kurias kėlė ilgų sienų gynyba nuo įvairiausių išorės priešų, mastas. Kita vertus, galima būtų teigti, jog panašaus pobūdžio problemos buvo užgulusios ir Danijos bei Švedijos kara­ lius, tačiau ir Frederikas III, ir Karolis XI susidūrę su finansinėmis ir ekonominėmis problemomis sugebėjo sustiprinti centrinę valdžią. Dalyvavimas Vokietijos karuose du kartus užpultai ir pralaimėjusiai Danijai ne tik baigėsi pražūtingai, bet kitados klestėjusią karalystę atvedė prie bankroto ribos. Švedijai mūšio laukuose sekėsi kur kas geriau ir užimtas žemes ji privertė paklusti, o iš miestų ir jai paval­ džių pagalbininkų galėjo išreikalauti dideles pinigų sumas išlaikyti su Švedijos vėliava kariavusioms didžiulėms pajėgoms. Tačiau užka­ riautų pietinių Baltijos jūros pakrančių gynyba reikalavo išlaidas pa­ didinti, o taikos metu tai kėlė didelę įtampą skurdžioje, ribotus iš­ teklius ir mažai gyventojų turinčioje šalyje. Antrąją XVI amžiaus pusę Danijos karūna stengėsi kuo atsargiau ir racionaliau tvarkydama rūmų reikalus susigrąžinti kiek įmanoma daugiau pinigų, o iš feodų {lenų) išspausdama maksimalų pelną rodė

Didžioji

Švedijos

valstybė

224

tiesiog stebuklus. 1608 metais metinės nepastoviosios pajamos iš karūnos dvarų sudarė 67 procentus valstybės pajamų (50 procentų grynųjų pajamų). Kristijonas IV skolindavo pinigus, sename sąsiu­ vinyje atidžiai žymėdamasis visus sandorius. Didikų paskoloms bu­ vo panaudota išpirka už Alvsborgo tvirtovę, kurią švedai mokėjo į asmeninį karaliaus iždą. Iš Kristijono IV iždo bei našlaujančios kara­ lienės paskolų trečiajame dešimtmetyje buvo finansuojamas bazės steigimas Siaurės Vokietijoje, tačiau šios išlaidos buvo priskirtos na­ cionalinei atsakomybei ir turėjo būti padengtos iš papildomų mo­ kesčių, kuriems rigsradas pritarė. Kai 1623 metais išryškėjo Kristijo­ no IV dalyvavimo Vokietijos kare mastas, taryba stengėsi užtikrinti, kad iš mokesčių gauti pinigai nebūtų naudojami karaliaus skoloms sumokėti.3 Iš pradžių karą Vokietijoje karalius gana nesunkiai finansavo sa­ vo lėšomis, slapta manipuliuodamas pajamomis iš mokesčių. 1626 metais kariuomenės atlyginimai prarijo keturis penktadalius visų karo išlaidų, o kadangi pajamos plaukė netolygiai ir daugeliu atvejų turė­ jo būti verčiamos pinigais, tai nuolatos buvo jaučiamas grynųjų pi­ nigų stygius. Kristijono sąjungininkų suteiktos subsidijos greitai išgaravo, tad karaliaus karo veiksmus finansuoti toliau turėjo kuni­ gaikštystės ir Danija. Neliko galimybės įvesti papildomų Zundo mui­ tų užsienio pirkliams, nes karo sukelta ekonominė krizė sužlugdė Baltijos jūra vykusią prekybą. Krito ir Kristijono IV paskolų vertė Kylio pinigų rinkoje: jo pajamos iš teikiamų paskolų, 1625 metais sudariusios 108 637 riksdalerių, prabėgus dvejiems metams tesuda­ rė vos 3000. Buvo prarasta pajamų ir Wallensteino kariuomenei už­ ėmus kunigaikštystes bei Judandijos pusiasalį. 3 Ladewig Petersen E. „From domain stare to tax statė”, Scandinavian Economic History Revietv, 1975. 23: 116-148. Ladewig Petersen E. „Defence, war and finance. Christian IV and the council of the realm 1596-1629”, Scandinavian Journal of History, 1982. 7: 277-313. Rystad G. (leid.) Europe and Scandinavia: aspects ofthe process of integration in the seventeenth century. Ladewig Petersen E. War, finance and the growth ofabsolutism: some aspects of the European integration ofseventeenthcentury Denmark. Lund, 1983, p. 40-41.

Ka r i n ė v a l s t y b ė

225

1626 metų pralaimėjimai suteikė tarybai progą paspausti karalių, kad jis sušauktų Luomų susirinkimą ir skirtų keturis naujus tarybos narius. Kristijonui taip pat teko skirti naują karalystės maršalą (rigsmarsfc) ir priimti jj į tarybą, taip sustiprinant jos kontrolę karo veiks­ mams. 1628 metais rigsradas pritarė ypatingųjų mokesčių įvedimui, tačiau su sąlyga, kad juos tvarkys generalinis karo mokesčių komisa­ riatas, sudarytas iš tarybos narių. Tai turėjo būti laikina priemonė, tačiau ji atėmė karaliui galimybę kontroliuoti karo lėšas. Karo skola nebuvo pernelyg didelė, bet ją reikėjo grąžinti. Valdy­ mo laikotarpio pabaigoje valstybė buvo skolinga keturis milijonus riksdalerių, didele dalimi tai buvo ketvirtojo dešimtmečio biudžeto deficito, susidariusio staiga išaugus rūmų, kariuomenės ir ypač lai­ vyno (ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmečiais prarijusio daugiau nei pu­ sę karalystės biudžeto) išlaidoms, pasekmė. Ketvirtajame dešimtme­ tyje atnaujinus Danijos karaliaus ir Holšteino—Gottorpo grafo sąjungos sutartį, karalystė, be 1623 metais numatytų 600 raitininkų, turėjo surinkti dar 3000 pėstininkų. Iki 1642 metų šios gynybinės pajėgos išsipūtė į daugiau kaip 7000 vyrų kariuomenę, o Jutlandijos, Skanės ir Zelandijos provincijose buvo surinkta dar 7000 karių. Nuo­ latinė karo grėsmė vertė tarybą sutikti su gynybos išlaidų didinimu, tačiau pinigų, surinktų iš papildomų mokesčių, tolydžio kylančioms išlaidoms padengti niekaip nepakako. Vien tik sąjungos kariuome­ nės išlaikymas kasmet kainuodavo nuo 300 000 iki 400 000 riksda­ lerių, tuo tarpu eilinių pajamų per metus būdavo gaunama tik šiek tiek daugiau kaip pusė milijono. 1629 metais grasinimu neratifi­ kuoti Liubeko sutarties Kristijonui IV pavyko išgauti tarybos sutiki­ mą surinkti vieną milijoną riksdalerių (šioms „aukso statinėms” su­ kaupti, daugiausia iš papildomų žemės mokesčių, prireikė aštuonerių metų). Papildomų mokesčių įvedimui ketvirtajame dešimtmetyje, kad galima būtų padengti biudžeto deficitą, taryba nepritarė ir pri­ mygtinai reikalavo, jog užjūrio veiklą karalius finansuotų iš savo aukso statinių. Kristijonas tvirtino, esą pinigai jam reikalingi padengti sko­ loms, kurių prisidarė gindamas karalystę, ir ieškojo kitų pajamų šalti­ nių. Jo siūlymai išspausti daugiau pajamų iš lenų kėlė grėsmę tarybos

D i d ž i o j i Švedi j os val st ybė

226

didikų ekonominiams interesams, nes dauguma jų iš lenų administ­ ravimo gaudavo nemažai pelno. Taryba sutiko padidinti mokesčius, bet reikalavo juos kontroliuoti per karo komisariatą. Kadangi su­ rinkti mokesčiai buvo skirti sąjungos kariuomenei išlaikyti, tarybos kontroliuojamas karo komisariatas šiais rezervais disponuoti negalė­ jo, o kadangi mokesčiai jau ir taip buvo pakankamai dideli, nebuvo progų užsidirbti iš šalies. Taigi Kristijonas IV pakėlė muito mokes­ čius ir rinkliavas. Padvigubinęs mokestį Zundo sąsiauriu praplau­ kiantiems laivams, metines pajamas kurios 1637 metais sudarė 229 000 riksdalerių, Kristijonas padidino iki 616 000 riksdalerių 1639aisiais, tačiau tuo liko nepatenkinti olandai, todėl 1640 metais suda­ rė koaliciją su Švedija. 1643 metais jie pagrasino prisijungti prie Šve­ dijos ir stoti į karą prieš Daniją, jei nebus sumažinti Zundo muitai, tad danai turėjo pasiduoti. Christianopelio sutartimi olandų išgau­ tas Zundo rinkliavų sumažinimas (panašių sąlygų pareikalavo ir pran­ cūzai bei anglai) reiškė pajamų sumažėjimą nuo 403 000 riksdalerių 1642 metais iki 140 000 1646-aisiais. Tais pat metais vien tik rūmų ir laivyno išlaidos padidėjo beveik iki vieno milijono riksdalerių ir toli pralenkė paprastąsias karūnos pajamas. Jaunystėje Kristijonas garsėjo kaip vienas turtingiausių karalystės valdovų. Asmeninį jo turtą 1623 metais sudarė pusantro milijono riks­ dalerių. Kaipgi tad galima būtų paaiškinti tokią didelę finansų krizę? Remdamasis J. A. Schumpeterio moksliniais darbais, danų istorikas E. Ladewigas Petersenas krizės šaknis įžiūrėjo Danijos nesugebėjime prisitaikyti prie situacijos keliamų reikalavimų. Pasenęs viduramžiškas jos žemės valdų ūkis nebegalėjo adaikyti karinių išlaidų didėjimo tem­ pų. Iki pat Kristijono IVvaldymo pabaigos Danija buvo „žemės valdų valstybė”; kitais žodžiais, pajamas karūna gaudavo daugiausiai iš savo dvarų, o karališkoji finansų administracija labiau priminė dvaro val­ dybą. Sąlyginio klestėjimo laikais valdant Frederikui II pasiektas paja­ mų iš lenų augimas po keturis penkis procentus kasmet nebuvo išlai­ kytas, tačiau iki trečiojo dešimtmečio vidurio Kristijonas IV sugebėjo gauti nemažų pajamų iš kitų šaltinių - Zundo muitų bei pinigų skoli­

Kar i nė val st ybė

227

nimo. Tačiau kai karalius bandė pajamas didinti iš lenų, susidūrė su smarkiu feodalų pasipriešinimu, nes didėjančios sąnaudos ir mažėjan­ tis pelnas trukdė aristokratams plėtoti verslininkystę. J. A. Fridericia nustatė, kad lensmanų (lensmand) iš feodų gaunamos vidutinės meti­ nės pajamos galėjo siekti 100 000 riksdalerių: nenuostabu, jog tarybos aristokratai priešinosi karūnos kreditorių reikalavimams žemių valdas parduoti, o lensmanų vietas suteikti tiems, kurie nepaisant užimamos socialinės padėties pasiūlys aukštesnę kainą. Kristijono IVnesėkmės Vokietijos kare ir 1626-1629,1643-1645 metų invazijos tik pagilino Danijos valstybės finansų krizę. Wallensteino okupacinė kariuomenė Judandijos gyventojams kainavo apie 400 000 riksdalerių per mėnesį: dideles pinigų sumas kaip prievarti­ nes kontribucijas ar pinigus gynybai išplėšė Lennarto Torstenssono pajėgos. Teiginį, jog karas turi apsimokėti, švedai buvo pavertę ak­ sioma. Absoliučią priešingybę švedų patyrimui išreiškia liūdnas Fre­ deriko III karo vado Anderso Billės pastebėjimas 1657 metais: „turė­ tume džiaugtis kiekvienu nauju išpuoliu, o per pertraukas siaubti savo pačių šalies šėryklą”4. Trečiojo dešimtmečio karo veiksmai Livonijoje ir Prūsijoje dau­ giausia buvo finansuojami švedų lėšomis ir daugybė karūnos įvestų ypatingųjų rinkliavų bei mokesčių sukėlė didžiulį nepasitenkinimą. Šių pinigų kariuomenės algoms sumokėti neužteko. 1627—1628 metų žiemą Prūsijoje algų negavusi kariuomenė buvo bepradedanti maiš­ tauti. Netikėtas laimikis buvo Prūsijos muitai, 1628 metais atnešę 329 843, o 1629-aisiais - 581 625 riksdalerių pajamų (kavalerijos išlaikymo hercogiškojoje Prūsijoje išlaidos 1628-1629 metų žiemą sudarė 247 056 riksdalerių, o 1628 metų biudžeto plane puolimui buvo skirta 775 400 riksdalerių). Tačiau iš rinkliavų Prūsijoje gau­ tos sumos negalėjo prilygti toms milžiniškoms išlaidoms, kurių rei­ kėjo Vokietijoje planuojamiems karo veiksmams. Lūtzeno laikais (kai 4 Fridericia J. Adelsv&ldens sidste Dage. Danmarks Historie fra Christian FV’s Ded til Enevaldens Indftrelse (1648-1660) (perspausdintas 1894 metų leidimas). Copenhagen, 1975, p. 269.

Didžioji

Švedijos

valstybė

228

karaliaus kariuomenėje švedai bei suomiai tesudarė tik 18 procentų) Prūsijos kampanijai skirtos švedų pajėgos išaugo nuo 10 000— 20 000 iki 150 000 vyrų. Gustavas Adolfas kancleriui 1630 metų spalio mė­ nesį rašytame laiške pripažino, jog tai brangu, bet išreiškė viltį, kad kariuomenės vadai užimtuose kraštuose maisto išteklių ras. Remian­ tis istoriniais liudijimais, Švedijos karo išlaidos 1633 metais smar­ kiai sumažėjo ir siekė tik 0,128 milijono riksdalerių, tuo tarpu 1630 metais buvo išleista 2,3 milijono riksdalerių. Didžiąją karo išlaidų dalį padengė gautos kontribucijos ir iš nelaimingųjų miestelėnų plė­ šiamas Brandschatz. Kad švedų kariuomenė nesugriautų miestų, Viurcburgas sumokėjo 80 000, o Miunchenas - apytikriai 300 000 riksdalerių. Kariuomenės vadai kaip atlyginimą gavo didžiulių že­ mės valdų: pavyzdžiui, Bernhardas iš Saxe-Weimaro už žemes Frankonijoje sumokėjo 600 000 riksdalerių, o to meto istorikas Pufendorfas apskaičiavo, jog tokiu būdu karūna susirinko iš viso beveik penkis milijonus riksdalerių. Gustavui Adolfui didelę įtaką darė Wallensteino ištobulinti būdai, tačiau patirtis trečiajame dešimtmetyje turėjo jį pamoky­ ti, jog posakį bellum se ipse alet (karas pats save maitina) ne visuo­ met įmanoma pritaikyti. Be kitų dalykų, jis reiškia, jog greitai ir ryžtingai užimamos didelės teritorijos, kurios turi padėti išmai­ tinti kariuomenę, karo stovyklas ir arklius. 1630 metų lapkričio mėnesį karalius nerimavo, jog artinantis žiemai išsiruošę į žygį kariuomenės būriai pritrūks atsargų, jei laiku negaus jų iš Švedi­ jos, todėl iškilo reikalas užimti Meklenburgą ir kai kurias Bran­ denburgo sritis. Baigiantis 1631 metų liepai karalius prisipažino Oxenstiernai, jog „mums labai rūpi, kaip reikės išlaikyti kariuo­ menę ištikimą, nes jau šešiolika savaičių vyrai negauna pinigų”. Kariai iš gretimų miestų gaudavo tik duonos, todėl karalius bijo­ jo galimo maišto arba gėdingo ir pražūtingo atsitraukimo. Padėtį išgelbėjo sutartys su atėjusiais į pagalbą kunigaikščiais - iš Sakso­ nijos hercogo kas mėnesį ėmė plaukti po 40 000 riksdalerių gry­ nais, o pergalė prie Breitenfeldo atvėrė šliuzo vartus. Gustavas Adolfas tikėjosi gauti didelių kontribucijų iš Frankonijos vysku­

Kar i nė val st ybė

229

pysčių ir iš jų prieš pavasario žygius sudaryti kariuomenei geras žiemojimo sąlygas.5 Tokia palanki situacija truko neilgai. 1634 metais pralaimėjus ties Nordlingenu ir po to švedų kariuomenei traukiantis iš daugu­ mos Pietų ir Centrinės Vokietijos žemių, tapo dar sunkiau padaryti taip, kad karas pats save išmaitintų. Ypač skaudus smūgis Švediją ištiko 1633 metais, kai karo reikalai Vokietijoje ypač suprastėjo, o ji neteko rinkliavų Prūsijoje. Pajamos iš Pomeranijos bei Meklenbur­ go uostų buvo kuklios, 1639 metais siekusios 126 744 riksdalerius, 1644-aisiais jos sumažėjo iki 41 206 riksdalerių. Prancūzų 1641 me­ tais suteikta 480 000 riksdalerių subsidija sudarė galimybę papildyti kariuomenę ir Lennartas Torstenssonas galėjo užpulti Saksoniją bei Moraviją. Pagal 1641 metais sudarytų paliaubų sąlygas Švedijai ati­ teko užkariauti miestai ir tvirtovės, kurių įgulas turėjo išlaikyti ap­ linkinės sritys. Nemažai pinigų buvo gauta 1644 metais užėmus Jut­ landijos pusiasalį, jau nekalbant apie 100 000 riksdalerių, kuriuos sumokėjo Holšteino-Gottorpo grafas, kad užsitikrintų savo valdų neliečiamumą. Bremeno ir Verdeno užėmimas taip pat padidino Šve­ dijos pajamas - 1647 metais ji gavo 202 974 riksdalerius, o tai rodo, jog švedai gerai saugojo tų kraštų ūkį, jei šie tokias pinigų sumas įstengė sumokėti. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Švedija tikėjosi gauti penkių mi­ lijonų riksdalerių sumą, kuri buvo reikalinga sumokėti algas kariuo­ menei. Karinės penktojo dešimtmečio pergalės paskatino derybinin­ kus Osnabrūcke šią sumą padidinti iki dvidešimt šešių milijonų arba trylikos milijonų kanu su Pomeranija, Bremenu ir Verdenu. Ga­ liausiai Švedija gavo tik penkis milijonus riksdalerių, iš kurių tris milijonus išmokėjo kariuomenei. Aukštieji Švedijos karo vadai gavo pusę milijono, o pagrindiniai derybininkai - apie šimtą tūkstančių riksdalerių. Žemių įsigijimas Vokietijos teritorijoje buvo abejotinas ' Lundkvist S. „Svensk krigsfinansiering 1630-1635”, Historisk Tidskrift, 1966, 86: 377—421. AxelOxmstiemasskrifter och brevvdxling{AOSB) (27 romai). Stockholm, 1988- (tebeleidžiama), t. 11:1, 735, 746.

Didžioji

Švedijos

valstybė

230

privalumas, nes tiems kraštams gynybos kaina buvo pernelyg aukšta. Dėl masinio karališkųjų žemių ir pajamų nusavinimo šalies viduje smarkiai sumažėjo paprastosios pajamos, o deficitas turėjo būti den­ giamas iš ypatingųjų pajamų, kurios sunkia našta užgulė retėjančių laisvųjų ir karūnos valstiečių pečius. Nekilmingieji luomai ilgai sten­ gėsi panaikinti didikų privilegijas, atleidžiančias juos nuo mokesčių, tačiau iki 1650 metų ėmė stiprėti redukcijos (reduktiori), arba nusa­ vintų karūnos žemių ir pajamų susigrąžinimo, idėja. Didikų mokes­ čių privilegijos Vokietijos karų laikotarpiu ėmė smarkiai silpti, be to, jie jau mokėjo papildomus įnašus. 1655 metais Erikas Oxenstierna pateikė aiškią alternatyvą: „jeigu karūnai reikia pagalbos, ją turi­ me suteikti arba irt perpetuum atsisakę kai kurių savo teisių bei privi­ legijų, arba ad tempus mokėdami įnašus”6. Redukcija didikų nebuvo palankiai sutikta, tačiau jie rinkosi verčiau sugrąžinti ketvirtadalį nuo 1632 metų nusavintų dvarų, o ne kontribucijas, kurios būtų sumaži­ nusios pajamas iš mokesčių, nes baiminosi, jog panašus apmokesti­ nimas gali išlikti ir vėliau. Galiausiai kontribucijomis pakeista redukcija buvo atidėta trejiems metams. Ji taip ir liko iki galo neįgy­ vendinta. Danijoje taip pat vyravo didelis nepasitenkinimas mokesčių našta. 1629 metų rugpjūčio mėnesį Judandijos biurgerių susirinkime Vy­ borge buvo sudaryti prašymo karaliui metmenys, kuriuose biurgeriai skundėsi, jog „brangioji tėvynė Judandija mokesčių tiek nualinta... kad neliko iš ko palaikyti miestų prekybą, neliko pasitikėjimo, valstie­ čiai nebeturi kaip įdirbti žemę, todėl vargšai paprasti žmonės beveik nebeturi ko valgyti”7. Siame ir kituose susirinkimuose Ryje smarkiai buvo kritikuojamos didikų privilegijos. Šis priešiškumas į didesnio mas­ to judėjimą neišsirutuliojo, tačiau ir nenurimo. Luomų susirinkime 1638 metais biurgeriai vėl skundėsi didikais ir reikalaudami atgaivinti karo komisariatą, susivienijo su žemesniaisiais aristokratais. Nuo to laiko reguliariajai kariuomenei išlaikyti buvo įvesti papildomi mokes­ 6 Sveriges riksradets protsholl (SRP) (18 romų). Stockholm, 1878-1959, t. 16: 128. 7 Ellehoj S. Danmarks historie 1596-1660. Copenhagen, 1964, p. 282-283.

Ka r i nė val st ybė

231

čiai, kurie buvo mokami į provincijų kasas {landekister), o juos prižiū­ rėjo didikų išrinkti provincijų įgaliotiniai komisarai. Ladewigas Petersenas paskutinįjį Kristijono valdymo dešimtme­ tį, kai buvo puolama privileginė tarybos magnatų padėtis, pavadino „revoliuciniu”. Biurgerių bei žemesniųjų aristokratų opozicija, steig­ dama nepriklausomas decentralizuotas kontrolės struktūras, siekė su­ silpninti politinę tarybos galią. Tačiau tarybos narių ir provincijų įgaliotinių palyginimas rodo, jog faktiškai jie buvo tos pačios socia­ linės kilmės, labai panaši buvo jų karjera bei politinės pažiūros. Di­ dikai priešinosi pirmiausiai todėl, kad mokesčiais buvo kėsinamasi į jų privilegijas. Įgaliotiniai siekė šią naštą palengvinti lėšų taupymu ir finansų rezervo sukūrimu. Dėl šios priežasties, pigumo sumetimais, jie palankiai žiūrėjo į nacionalinės milicijos įsteigimą (jos labai ne­ mėgo karo ekspertai).8 Paskutiniaisiais valdymo metais luomai suvaidino iki tol jiems ne­ būdingą vaidmenį —ėmė dalyvauti priimant sprendimus ir kurį laiką atrodė, jog didikai gali priversti tarybą, kad ši į Frederiko III žengimo į sostą chartiją įtrauktų punktą, reikalaujantį luomų sutikimo nau­ jiems mokesčiams bei įstatymams įvesti. Galiausiai klasių interesai nu­ svėrė neseniai atsiradusius biurgerių solidarumo jausmus. Gavę kanc­ lerio Christiano Thomseno Sehestedo patikinimą, jog naujojoje chartijoje bus atsižvelgta į reikalavimą valstybės pareigoms skirti danų didikus, ir pažadą išnarplioti lenų reformos, kurią karaliui vis dėlto pavyko užbaigti, klausimą, aristokratai savo konstitucinės programos atsisakė. Taip pat kaip Liudviko XIII laikais Prancūzijoje tai buvo tik muilo burbulas, nes 1648 metų susirinkime luomai turėjo paskutinę progą imtis nuolatinės politinės veiklos, tačiau ja nepasinaudojo. 8 Ladewig Petersen E. Fra standsamfund til rangssamfund 1500-1700 (Dansk sočiai historie, t. 3). Copenhagen, 1980, p. 390 ir toliau. Jespersen L. „Landskommissaersinstitutionen i Christian IVs tid. Rekruttering og funktion”, Historisk Tidskrifi, 1981-1982, 81: 69-100. Taip pat žr. Jespersen L. 1600-tallets danske magtstat, in Ladevvig Petersen E. (leid.) Magtstaten i Norden i 1600-talUt ogdens sociale konsekvenser. Rapporter til denXIX nordiske historikerkongres. Odense, 1984, p. 9-40.

Didžioji

Švedijos

valstybė

232

Švedijoje priešingai, politiniuose valstybės reikaluose luomai ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Gustavo Adolfo valdymo laikais for­ maliai buvo pripažinta riksdago struktūra, darbo tvarka ir protokolo taisyklės, tačiau valstiečių į posėdžius karalius kviesti nebuvo linkęs, o svarbius ar konfidencialius reikalus svarstydavo ir spręsdavo su slap­ tuoju komitetu, kurį sudarė išrinktieji trijų luomų atstovai. Iš ketu­ rių nuolat atstovaujamų riksdage luomų aukštuomenė turėjo dau­ giausiai atstovų. Pagal 1626 metų riddarhusordningen (didikų rūmų, kur rinkdavosi riksdagas, nuostatai - vert. past.) didikai buvo susi­ skirstę į tris klases: pirmajai 1626 metais priklausė apie dvylika grafų ir baronų šeimų; antrajai - buvusių tarybos narių palikuonys (dvide­ šimt dvi šeimos), o trečiąją klasę sudarė bajorai (devyniasdešimt dvi šeimos). Dalyvauti galėdavo visi didikai, tačiau sakyti kalbas ir bal­ suoti turėjo teisę tik išrinktasis šeimos galva. Kiekviena klasė turėjo vieno kolektyvinio balso teisę, o galutinis luomo sprendimas būdavo priimamas dviejų klasių balsų dauguma. Tarybos nariai dalyvauti galėjo, tačiau neturėjo balso teisės, pastarasis skirtumas buvo svar­ bus, nes dėl to sužlugo tarybos pretenzijos tapti atskiru karalystės luomu. 1634 metų Valdžios forma- veikiausiai Axelio Oxenstiernos dar­ bo vaisius - buvo laikoma aukštuomenės pergale, dėl kurios „aris­ tokratiškoji pareigūnų hierarchija atsidūrė valstybės reikalų centre”9. Šešiasdešimt penkių paragrafų dokumentu buvo apibrėžta vyriausy­ bės struktūra ir funkcijos nacionaliniu lygmeniu bei vietose, taip pat įvardyta regentystės tarybos, valdydavusios karalystę, kol suverenas sulaukdavo pilnametystės, kompetencijų sritis bei galios. Jame buvo aiškiai pasakyta, kad penkios Administracinės kolegijos - Aukščiau­ siasis teismas, Kanceliarija, Iždas, Karo departamentas bei Admirali­ tetas - turi būti sudaromos pirmiausia iš vietos didikų, iš kurių val­ dovas turi rinkti ir karalystės tarybą. Pareigybėms atsidūrus aristokratų rankose, nekilmingieji luomai ėmė reikšti nepasitenkinimą. 1634 me­ tų riksdage dvasininkai reikalavo, kad visi garbingi ir kompetentingi 9 Hessler C. „Den svenska scandsnksdagerT, 1935, Scandia 8: 34.

Kar i nė val st ybė

233

švedai turėtų lygią teisę užimti pareigas, o vėliau šį reikalavimą imta kartoti kur kas griežtesniu tonu. Antiaristokratinė frakcija, kuriai va­ dovavo nesantuokinis Karolio IX sūnus Karlas Karlssonas Gyllenhielmas, ėmė priekabiauti dėl to, kad didieji magnatai, ypač Oxenstiernų šeima, kurios keturi nariai 1647 metais priklausė tarybai, savo rankose turėjo sutelkę didžiulę valdžią. Axelis Oxenstierna savo ruožtu tvirtino, jog pareigybės yra didikų prerogatyva („turime aukščiausią iusy nes esame capaces munerum publicorum’), ir apskaičiavo, kad 800 civilių bei karinių postų teisėtai priklausė aukštuomenei.10* Paskutiniaisiais karalienės Kristinos valdymo metais didikų poli­ tinę bei ekonominę valdžią įnirtingai puolė nekilmingųjų luomų ir antiaristokratų frakcija. Regentystės laikotarpiu luomai energingai gynė savo teises, kurias pažeidė Valdžios formos sąlyga, suteikusi vals­ tybės pareigūnams teisę kasmet susirinkus svarstyti klausimus, ku­ riems spręsti ypatingojo riksdago šaukti nereikėjo. Vaidingasis Vasteraso vyskupas Johannesas Rudbeckius 1635 metais pareiškė, jog luomai turėjo galią ir valdžią spręsti ir savo sprendimus keisti, tuo tarpu didikai primygtinai reikalavo, kad aukštieji karalystės pa­ reigūnai būtų parenkami ir skiriami tik luomams sutikus bei prita­ rus. XVI amžiaus penktajame dešimtmetyje pareikalavus ištirti re­ gentystės tarybos finansinę veiklą, pasipylė daugybė tarybą kritikavusių pamfletų.11Karalystės finansų problemas dar paaštrino menkas tų metų derlius, maisto stygius ir kainų pakilimas. Valstietiją buvo apėmusios maištingos nuotaikos, grasinta visuotiniu sukilimu. Johanas Adleris Salvius 1649 metų gruodžio mėnesį Hamburge pastebėjo, kad at­ vykėliai iš Švedijos pavojingai stengiasi pelenuose įpūsti ugnį. Sal­ vius buvo karalienę įspėjęs, jog pasaulyje nuo Anglijos iki Kinijos 10Sjodell U. Infodda svmska man av ridderskapet och adeln. Skrifter utgivna av Vetenskapssocieteten i Lund 72. Lund, 1976, p. 37-40. Smalkiau apie diduomenės šei­ mų ryšius ir. Agren K. „Rise and decline of an aristocracy. The Svvedish sočiai and political elite in the 17,hcentury”, Scandinavian JournalofHistory, 1976, 1: 55-80. " Žr. Roberts M. Swedtn as agreatpoįver 1611-1697. London, 1968, p. 29-43; taip pat Runeby N. Monarchia mixta. Maktfordelningsdebatt i Sverige uncUr dm tidigare stormaktstiden. Studia historica Upsaliensa 6. Uppsala, 1962, p. 329 ir toliau.

D i d ž i o j i Švedijos valstybė

234

sklandąs posakis seditiones populi contra principes. Tokioje grėsmin­ goje maištingų nuotaikų ir šurmulio aplinkoje luomai 1630 metų liepą rinkosi Stokholme. Michaelio Robertso žodžiais, 1650 metų riksdagas buvo „ugnis keptuvėje, beveik prarasta proga”12. Reikalaudami redukcijos, nekil­ mingieji luomai susivienijo ir pasibaigus sesijai visoje šalyje išplatin­ tu protesto raštu atvirai puolė aukštuomenę už išskirtinę padėtį ir privilegijas, į vyriausybės siūlymus nereagavo ir daugeliu atvejų rem­ damiesi pagrindiniais įstatymais ieškojo sprendimų patys. Tačiau di­ džiausią nerimą luomams kėlė ne konstituciniai dalykai, bet perne­ lyg didelis diduomenės pasitikėjimas savo galia ir godumas. Arkivyskupas Lenaeus aiškino, jog didikų viešpatavimas krašte karū­ nai kelia pavojų ir visus luomus, pradedant valstietija, gali sužlugdy­ ti. Tačiau luomai platesnių konstitucinių tikslų toli gražu neturėjo, jie siekė grąžinti karūnai nusavintas žemes, o kanu ir savarankišku­ mą. Šia proga, siekdama savų konstitucinių tikslų, pasinaudojo ka­ ralienė Kristina. Dar iki sesijos ji buvo apsisprendusi atsižadėti sosto ir ėmė raginti žemesniuosius luomus grasinimais priversti aukštuo­ menę Karolį Gustavą paskelbti paveldėtoju ir sosto įpėdiniu. Vos pasiekusi tikslą, buvusius sąjungininkus ji paliko, paguodai pažadė­ jusi keletą švelninančių reformų. Danijos didikai neišsiugdė tokio konstitucinio sąmoningumo kaip kaimynai švedai, ir tai juos 1660 metais pražudė - valdžią, kurią garantavo žengimo į sostą chartija, aristokratai nuolankiai perleido karaliui. Švedijos diduomenė tiesiogiai dalyvaudavo valdymo reika­ luose. Didikai dirbo administracijoje ir teismuose, karalius su jais tardavosi karalystės taryboje. Jie pritarė ekspansinei politikai ir pa­ dėjo ją vykdyti, o užkariautose teritorijose gaudavo žemių ir feodų. Švedijos pergalės kare sustiprino diduomenės prestižą. Kita vertus, vėlesniais XVI amžiaus klestėjimo dešimtmečiais pinigai Danijos di­ dikus traukė labiau nei karo reikalai. Karalystės taryba siekė, kad karalius gyventų iš savo lėšų, todėl lenų reformai pritarė ir nemėgino 12 Roberts M. Essays irt Swedish history. London, 1967, p. 119.

Kar i nė val st ybė

235

apmokestinti aristokratų ir jų valstiečių ypatingaisiais mokesčiais. Tačiau XVII amžiaus pradžioje, neįgyvendinus esminių reformų, ku­ rios, beje, būtų smarkiai pakirtusios diduomenės viešpatavimą, di­ dinti pajamas iš lenų nebebuvo įmanoma. Lenų nuosavybė didikams tapo dar svarbesnė, kai po 1620 metų ėmė kristi Danijos žemės ūkio produktų kainos ir mažėti jų paklausa ir Kristijono IV reformų pla­ nai žlugo. Įsikibę prie atgyvenusios sistemos, Danijos didikai valsty­ bės reikaluose nedalyvavo ir, bijodami suardyti biudžeto pusiausvy­ rą, aktyvios valdovo užsienio politikos nerėmė. Tai, kad per karalystės tarybą jie galėjo kontroliuoti karalių, iš esmės buvo neigiamas daly­ kas, ir toji „abipusių interesų diarchija”, Ladewigo Peterseno many­ mu, susidariusi 1536 metais, vos tik interesai išsiskyrė, ėmė griūti. 1648 metais Frederikui III pateikta žengimo į sostą chartija su­ stiprino aristokratų privilegijas, nuo mokesčių buvo adeisti arti dvarų gyvenę žemės nuomininkai, kurie kas savaitę adikdavo darbo prie­ voles (ugedagsb0nda)y o didikams palikta išskirtinė teisė eiti lensmanų (lensmand) pareigas. Rigsradas (rigsrad) įgijo kur kas daugiau val­ džios, ir atsiradus vakansijai karalius į ją skirdavo vieną iš trijų asme­ nų, kuriuos taryba atrinkdavo iš buvusio nario provincijos didikų išrinktų kandidatų sąrašo. Tuo atveju, jei karalius nevykdytų ar su­ laužytų savo įsipareigojimus, rigsradas turėjo įgaliojimus perimti aukš­ čiausiąją valdžią. Taigi 1648 metų chartija įtvirtino tarybos didikų pranašumą prieš karalių, kuris nesitikėjo tapsiąs valdovu (vyresnysis jo brolis Kristijonas mirė netrukus iki tėvo mirties). Kaipgi tada Fre­ derikui III pavyko taip lengvai palaužti politinę diduomenės valdžią ir įvesti absoliutizmą? Aišku, Danijoje stiprios monarcho valdžios šalininkų buvo. Kai vyskupas Jesperas Brochmandas 1648 metais per karaliaus karūnavi­ mo pamokslą kalbėjo apie neribotą valdžią, kurią Dievas suteikia karaliams, buvo matyti, jog daugelis kilmingųjų Soro akademijos absolventų turi stiprių rojalistinių sentimentų. Toji valdžia ir įtaka, kurią paskutiniaisiais Kristijono IVvaldymo metais savo rankose su­ telkė jo žentai, kėlė didikų pavydą ir neapykantą, kuo Frederikas III netruko pasinaudoti. Finansinėje Hannibalo Sehestedo veikloje

Didžioji

Švedi j os

valstybė

236

komisijai aptikus prasižengimų, veiklusis vietininkas Norvegijoje 1651 metais privalėjo atsisakyti visų savo pareigų ir dvarų. Apgaule į sąmokslą nužudyti karalių įtrauktas Korfitsas Ulfeldtas iš karalystės pabėgo. Karalius ėmė vis labiau klausyti patarėjų vokiečių, kurie ge­ rai išmanė absoliutizmo teorijas, ir netrukus jis panaikino nusistovė­ jusią aukštų pareigybių vakansijų užpildymo tvarką. Nepaisant pa­ stangų įvesti kolegialaus valstybės valdymo sistemą, administracija buvo tvarkoma prastai, dažnai kai kurios įvairių valstybinių pareigy­ bių funkcijos sutapdavo. Danijos archyvo sekretorių atlyginimai bu­ vo maži, o į patį darbą dažnai būdavo žiūrima kaip į kliuvinį aukš­ tesniems dalykams: 1658 metais čia buvo nesutvarkyti šešerių metų dokumentai. Iždas buvo priklausomas nuo archyvo, kuris sekė visą gaunamą bei siunčiamą korespondenciją, tačiau neturėjo teisės pri­ žiūrėti asmeninį karaliaus iždą. Be visa to, biurgerių ir aristokratų antagonizmas nė kiek nemažėjo ir 1650 metais įvedus akcizą alui ir alkoholiniams gėrimams, Kopenhagos biurgeriai pasipiktino, kad pa­ žeidžiamos jų privilegijos; juos erzino ir tai, kad didikai ir dvasinin­ kai nuo akcizo buvo atleisti. Sis protesto judėjimas dar sustiprėjo po 1658 metų Roskildės taikos. Birželio mėnesį Kopenhagos biurgeriai rigsradui pateikė trylikos punktų programą, kurioje išreiškė norą, kad kilmingųjų žemių įsigijusiems nekilmingųjų luomų atstovams būti suteiktos tokios pat teisės kaip aristokratams ir reikalavo panai­ kinti adeidimo nuo mokesčių tvarką. Rugpjūčio mėnesį, Karoliui X Gustavui vėl stojus į karą, Frederikas III Kopenhagai suteikė atskiro luomo statusą ir patenkino didžiąją biurgerių reikalavimų dalį. Taigi didikų privilegijoms buvo suduotas pirmasis smūgis ir tarp karaliaus ir biurgerių užsimezgė nebylus ryšys. Tuo tarpu karaliaus santykiai su didikais buvo įtempti. Henrikas Bielke pasakojo Karo­ liui Gustavui, jog danams savo žmonos valdomas karalius kaip rei­ kiant įgrisęs. Per pirmąjį karą su Švedija valdžios jėgų pusiausvyra buvo pakrypusi karaliaus pusėn. Karą Frederikas galėjo finansuoti patikėtinių išrūpintomis paskolomis iš užsienio; dėl lėšų stokos karo komisariatų sistema nustojo egzistavusi. Mirus karalystės maršalui (rigsmarsk), iškilo grėsmė, jog taryba gali netekti kariuomenę kon­

Kar i nė val st ybė

237

troliuojančio vaidmens, nes tokie svetimtaučiai karo vadai kaip Ernstas Albrechtas von Ebersteinas valstybėje užėmė labai aukštą padėtį — taigi kuo skubiausiai buvo įsteigta Karo kolegija (Krigskollegium), kuri padėjo didikams atgauti pusiausvyrą. Atrodo, kad 1638 metų gegužės mėnesį Frederikas, pasinaudodamas švedų lengvabūdišku­ mu, buvo sugalvojęs neblogą planą. Gegužės 18-19 dienomis rigsradui svarstyti buvo pateiktas karaliaus prašymas nuslėpti dalį kavale­ rijos, kurią reikėjo perduoti Karolio Gustavo dispozicijon. Karolis Gustavas jautė, jog „karalius prieš luomus kažką rezga”, ir paliepė Stenui Bielkei atkalbėti Frederiką nuo bet kokių žygių pagrasinant, kad priešingu atveju Švedija stos į Danijos didikų pusę.13Frederikas sudvejojo ir savo ketinimų atsisakė, o feldmaršalui Ebersteinui liepė su kariuomene grįžti į Holšteiną. Pažadėjęs pareigas taryboje, kara­ lius gavo tarybos sutikimą įvesti naujus mokesčius. Gunneris Lindas tvirtina: „Karalius akivaizdžiai ėjo į klasikinį kompromisą su taryba: už kariuomenę —pinigai, už sutikimą - didesnės galimybės [tary­ bai], tačiau dar vienas karas derybas nutraukė.” Šiose derybose ne­ buvo nieko, kas rodytų bent menkiausią monarcho norą įvesti abso­ liutizmą: priešingai, jomis buvo siekiama atkurti anksčiau vyravusią jėgų pusiausvyrą.14 Tarybos didikų statusas smarkiai pašlijo antrojo karo metu, ku­ riame kopenhagiečiai ne tik išgarsėjo savo patriotiškumu bei narsa, bet išsirinko trisdešimt dviejų asmenų komitetą, kurio du delegatai galėjo patarti karaliui, ir dar labiau sustiprino savo privilegijas. Fre­ derikas tapo karališkųjų Šlezvigo sričių suverenu, o išsivadavusi nuo švedų okupacijos Bornholmo sala pakluso karūnai ir tapo paveldi­ mąja karaliaus nuosavybe. Danijai praradus Skanės provinciją, ku­ rioje buvo daug didikų dvarų, aristokratų gretos nusilpo. Po taikos 13Fridericia J. „Frederik III og Enevaeldens Indforelse”, Historisk Tidskrifi, 1887, 5/6: 729. 14 Lind G. Den politiske situation i Danmark efter Roskildefreden, in Christiansen G. ir kt. (leid.) Tradition ogkritik. Festskrift tilSvendElUhej. Copenhagen, 1984, p. 307-320. Lindas pareikia Fridericia aprašymą apie rigsrado nesugebėjimą atsilai­ kyti monarcho spaudimui.

Didžioji

Švedijos

valstybė

238

su Švedija pasirašymo taryba siūlė sumažinti kariuomenę, tačiau Fre­ derikas į tai nereagavo ir nepaisydamas taikos sutartimi numatytos amnestijos nedrausmingąjį Korfitsą Ulfeldtą liepė suimti. 1660 me­ tų rugsėjo mėnesį į sostinę, kur turėjo rinktis luomai, buvo iškviestas karaliaus patikėtinio generolo Lubbeso vadovaujamas vokiečių pul­ kas. Rugsėjo 10 dieną Luomų susirinkime rūmų valdytojas Joakimas Gersdorfas dėl pralaimėjimo kare generolus kaltino vienybės stoka, o didikus už tai, kad nenorėjo tiekti būtinų kariuomenei atsargų: šalį išgelbėjo drąsusis karalius ir narsieji Kopenhagos biurgeriai. Susirin­ kimo tikslas buvo aptarti, kaip teks išmokėti karo skolas ir atkurti karalystės gynybą. Karalius ir taryba siūlė visiems luomams nustatyti „vartotojų mokestį”. Iš pradžių didikų luomo atstovai mėgino išgau­ ti adeidimą nuo šio mokesčio, tačiau galiausiai pasidavė. Dauguma delegatų manė, jog svarbiausi susirinkimo klausimai jau išspręsti, tačiau užkulisiuose klostėsi vadovaujančių dvasininkijos luomo at­ stovų ir biurgerių sąjunga ir būtent šis ratas rugsėjo 17 dieną pateikė naują pasiūlymą. Jo tikslas buvo visuotinė administracinės sistemos reforma, pagal kurią lenai turėjo būti paversti apskaitiniais feodais arba išnuomoti už aukščiausią pasiūlytą kainą. Valstiečių darbo prie­ voles, kaip ir valstiečių priklausomybės sistemą (vomedskab), reika­ lauta pakeisti piniginiu mokesčiu (tokią mintį trečiajame dešimtme­ tyje iškėlė Kristijonas IV); privalėjo būti sumažinti muito mokesčiai ir pradėta nuodugni, žemės įvertinimu pagrįsta mokesčių sistemos reforma. Biurgeriai kanu su didikų įgaliotiniais turėjo kontroliuoti finansų tvarkymą, o kai kurių miestų biurgeriai reikalavo teisės rink­ ti savo magistratą. Šiais radikaliais reikalavimais, kuriuos XIX amžiaus istorikas Fridericia palygino su 1789 metų cashiers, siekta turėti įrankį, kuris pa­ dėtų riboti karaliaus valdžią. Tarp mažo, uždaro įtakingų asmenų rato, kuriam priklausė vyskupas Hansas Svane bei vienas iš Kopen­ hagos burmistrų Hansas Nansenas, ir karaliaus vyko slaptos dery­ bos. Spalio 4 dieną biurgeriai pateikė dar vieną pasiūlymą, kuriuo karalių ir jo įpėdinius reikalavo pripažinti paveldinčiaisiais monar­

Kar i nė val st ybė

239

chais. Po keturių dienų nekilmingųjų luomų, trisdešimt dviejų komi­ teto bei Kopenhagos magistrato susirinkimas pasiūlė pakviesti karalių, kad monarchiją jis paskelbtų paveldimąja, bet su viena sąlyga, jog luo­ mų teisės ir privilegijos išliks nepakitusios. Rigsradas šiam pasiūlymui nepritarė, tuomet nekilmingieji luomai patraukė prie karaliaus rūmų ir gavo karaliaus pažadą savo atsakymą paskelbti kitą dieną. Priėmęs šį pasiūlymą be tarybos didikų pritarimo, karalius aki­ vaizdžiai būtų sulaužęs žengimo į sostą chartijos nuostatus. Nėra tik­ rų įrodymų, jog Frederikas su savo patikėtiniais (tarp kurių buvo ir susigrąžinęs karaliaus malonę Hannibalas Sehestedas) būtų rengęsi pažeminti tarybą ir įvesti absoliutizmą. Amžininkai nenujautė, kas laukia ateityje, ir tuoj po minėtų įvykių rašytame laiške Austrijos ministras prisipažįsta nežinąs, ar karalius, kaip įtariama, seniai siekė įgyvendinti savo ketinimus, ar paprasčiausiai pasinaudojo jam pasi­ taikiusia gera proga. Naktį iš spalio 10-osios į 11-ąją buvo padvigu­ binta sargyba ir užrakinti miesto vartai, kad niekas negalėtų išvykti. Izoliuotas, atsidūręs prieš ryžtingą ir didėjantį nekilmingųjų luomų spaudimą, rigsradas ėmė trauktis. Jis mėgino išsiderėti luomo privi­ legijų neliečiamumą mainais į pritarimą paveldimosios monarchijos įvedimui, tačiau tų pastangų buvo negana. Hansas Svane spalio 13-ąją karaliaus priėmime, dalyvaujant tarybos luomams, žengė dar vieną žingsnį ir pareiškė: kadangi karalystė paskelbta paveldimąja monarchija, tai senoji žengimo į sostą chartija nebegaliojanti. Tą pačią dieną iš tarybos narių bei trijų luomų atstovų karalius sudarė komisiją, kuri turėjo išnagrinėti šio pareiškimo potekstę. Nepaisant to, kad Frederikas III buvo pripažintas suverenu ir paveldinčiuoju monarchu, buvo akivaizdu, kad luomai to su absoliučia valdžia ne­ sieja. Nekilmingieji luomai įsivaizdavo kažką panašaus į Švedijos kon­ stituciją, kuri jiems suteiktų galimybę spręsti, tuo tarpu aristokratai norėjo išsaugoti kiek įmanoma daugiau senosios žengimo į sostą char­ tijos nuostatų. Galiausiai komisija nusprendė, kad karalius pats turi išleisti aktą, kuris būtų naudingas valdovui, karalystei ir luomams ir užtikrintų luomų privilegijas. Vis dėlto punktas apie privilegijas bu­ vo išmestas, tačiau luomai kaip institucija tikėjosi išlikti.

Didžioji

Švedijos

valstybė

240

1660-ųjų rudenį pagrindinis Frederiko rūpestis buvo užtikrinti, kad taryba pritartų paveldimosios monarchijos įvedimui. Vos tik reikalai susitvarkė, jis ėmėsi kurti absoliutizmą - tarybos archyvus perkėlė į savo rūmus, o rigsradą pakeitė karališkąja taryba. 1661 metų sausio 10 dieną buvo išleistas paveldimąją monarchiją įtvirtinantis dokumentas. Tary­ bos nariams parašais jį patvirtinus, turėjo pasirašyti ir luomų atstovai. Dokumentas skelbė, jog luomai laisvavalia sutiko perduoti karaliui sos­ to paveldėjimo teisę ir iura maiestatis. 1661-aisiais suteiktos privilegijos didikams buvo tikras smūgis. Vyriausybėjejiems nebuvo užtikrintas joks vaidmuo, neliko jokių garantijų, kad jų valstiečiai bus adeisti nuo mo­ kesčių. Į biurgerių siūlytas politines reformas, kaip ir į jų viltis nusimesti mokesčių naštą, iš esmės atsižvelgta nebuvo. Kopenhagai išliko laisvojo miesto statusas, tačiau pažadas į karališkąją tarybą rinkti magistrato na­ rius buvo pamirštas taip pat, kaip ir teisė spręsti dėl akcizo mokesčio įvedimo. Keturis miesto burmistrus bei miesto tarybos narius turėjo skirti karalius ir rinkti juos iš lojalių aristokratų arba karūnos tarnautojų. Šve­ dijos įgaliotinių ataskaitose yra nemažai pastabų apie Kopenhagos mies­ telėnų nepasitenkinimą. Dar labiau jį kurstė tvirtovės statyba mieste. Tavernose žmonės burbėjo: „Mes išsaugojome karūną ant karaliaus gal­ vos, tad užsimanę galime ją ir nuplėšti”, ir už tokius žodžius keli mieste­ lėnai buvo įkišti į Blatamo kalėjimą.15 Kolegialaus valstybės valdymo sistema, įvesta po 1660 metų, veikė nenuosekliai, daugiausia dirbo spe­ cialiosios komisijos, panašios į tą, kuri Kristijono V valdymo laikais bu­ vo įsteigta parengti žemės registrą. Iš pagrindų buvo pertvarkyta vietinė administracija. Nuo 1662 metų lenai buvo pertvarkyti į apygardas {amter), kurių valdytojais {amtm&nd) buvo skiriami apmokami pareigūnai, miestams neturėję jokios karinės valdžios ar įgaliojimų. Už mokesčių surinkimą dabar buvo atsakingas nebe valdytojas, o srities tarnautojas {amtskriver). Užsitarnavusiems malonę karalius suteikė titulus ir parei­ gas: Hannibalas Sehestedas tapo iždininku ir iki pat mirties 1666 metais aktyviai dalyvavo užsienio reikalų tvarkyme.Valstybės kolegija {statskol15Olsen G. Danmarks historie{z. 8). Copenhagen, 1970, p. 118, cit. iš švedų įgalioti­ nio Peterio Chamberso 1662 metų balandžio mėnesį rašytos ataskaitos.

Kar i nė val st ybė

241

legie), kuriai vadovavo Joakimas Gersdorfas, ėmėsi vykdyti kai kurias buvusio rigsrado funkcijas, tačiau 1670 metais įžengus į sostą Kristijo­ nui V buvo įsteigta slaptoji taryba {gehejmekonseil), ir kolegija nustojo veikusi. Labiausiai karaliaus absoliutizmą išreiškė Karališkasis įstatymas, užbaigtas 1665 metais, tačiau išleistas tik 1709-aisiais. Nuopelnai už galutinę jo redakciją priskiriami karaliaus sekretoriui bibliotekinin­ kui Pederiui Schumacheriui. Teokratiniai ankstesniųjų projektų obertonai liko nuošalyje: karaliaus valdžia turinti remtis laisvu dėkingų už išgelbėjimą nuo karo pavojų valdinių susitarimu. Karalius yra Die­ vo vietininkas žemėje, turintis neribotą valdžią leisti ir atšaukti įsta­ tymus (išskyrus Karališkąjį), atleisti ir skirti pareigūnus, rinkti mo­ kesčius ir vykdyti užsienio politiką. Karališkasis įstatymas neabejotinai yra viena drąsiausių tikrojo absoliutizmo išraiškų, tačiau jis neišsprendė nuolatinių karūnos fi­ nansinių problemų, kaip karalystės saugumo negalėjo visiškai užtik­ rinti ir galinga kariuomenė. Siekdama likviduoti skolas, karūna kre­ ditoriams pardavinėjo žemes. Kariuomenės išlaikymas aštuntojo dešimtmečio kare su Švedija kainavo tris, o karo laivynas —keturis milijonus riksdalerių kasmet. Valstybės finansų reikalai buvo tokie prasti, kad sklandė kalbos, jog jei iždininkui Olandijoje nepavyks gauti paskolos, tai per Holšteiną jis neprasibraus, nes ten tyko šimtai įpykusių kreditorių. Karūnos žemių išpardavimas neišvengiamai ve­ dė prie mokesčių didėjimo: buvo nustatyta, kad didikų žemių vals­ tiečiams mokesčių našta nuo 1650 iki 1690 metų padidėjo puspenkto karto. Nuostabą kelia tai, kad valstiečių sukilimų amžiuje Danijos valstietija išlaikė rimtį ir būdų, kaip palengvinti savo sunkią dalią, ieškojo peticijomis karaliui arba teismuose.16 16 Munck T. The peasantry and the early absolute monarchy in Denmark 1660-1708. Copenhagen, 1979, p. 241-242. Apie absoliutizmą ir Karališkąjį 1665 metų įstaty­ mą žr. Boggild-Andersen C. Statsomvaltingen i 1660 (perspausdintas 1936 metų leid.). Arhus, 1971. Fabricius K. Kongeloven (perspausdintas 1920 metų leid.). Co­ penhagen, 1971. Ekman E. The Danish Royal Law of 1665. Journal of Modem History 1957, 29: 102-107.

Di d ž i o j i Švedijos

valstybė

242

Absoliutizmo pergalę Danijoje lėmė ekonomikos ir finansų kri­ zė, į kurią šalį įstūmė karai su Švedija. Keletas istorikų įrodė, jog didikų viešpatavimas iš esmės buvo neigiamas dalykas. Svarbiausias jų rūpestis buvo saugoti ne karalystės gerovę, bet siaurus savo luomo interesus. Po to, kai 1660 metais didikai buvo apkaltinti atvedę ka­ ralystę prie pražūties slenksčio, nes nenorėjo asmeninių interesų pa­ aukoti tautos labui, jie nebepajėgė apginti aristokratinio konstitucionalizmo ir nuolankiai sutiko, kad būtų įvesta paveldimoji monarchija, vis dar tikėdamiesi kaip nors išsaugoti savo privilegijas. Absoliutizmo laikotarpio pradžioje monarchas į senąją aristokratiją žiūrėjo kiek įtariai. 1663 metais iškilmingu ir viešu „mirties baus­ mės” Korfitso Ulfeldto atvaizdui (pats Ulfeldtas iš šalies pabėgo) įvyk­ dymu akivaizdžiai norėta pabrėžti aukščiausiosios valdžios autorite­ tą. Didikų privilegijų rašte dėmesys buvo nutaikytas į tarnybą; 1693 metų rangų lentelėje trys aukščiausiųjų pareigūnų grupės buvo vie­ name lygyje su senaisiais aristokratais. 1671 metais titulai buvo su­ teikiami pagal turimų žemių dydį ir į kilmingųjų didikų ratą pakliu­ vo tik penki iš aštuoniolikos aštuntajame dešimtmetyje titulus gavusių grafų. 1720-aisiais jau buvo likęs tik vienas dešimtadalis aukštas pa­ reigas užimančių senųjų didikų, o tris ketvirtadalius sudarė ne aris­ tokratai. Daugeliu atžvilgių galima būtų lyginti Danijos ir Prūsijos didikų statusą ir padėtį, iki 1660 metų Prūsijos kunigaikštystės administra­ cija buvo sutelkta didikų, iš kurių jie rinkdavo dvylika kanclerių (Landrate) ir keturis vyriausiuosius kanclerius (Oberrdte), rankose. Nors Karaliaučiaus miestas turėjo balsą tvarkant kunigaikštystės rei­ kalus, o jo burmistrus buvo atstovaujama konsiliume (jis valdydavo šalį tarp parlamento posėdžių), bet didikai balsų dauguma galėjo jį atmesti. Krašto valdovas taip pat linko į bajorų pusę, kurie mokes­ čius už prekes bei gėrimus galėjo mokėti maisto atsargomis, todėl biurgeriams mokesčių našta buvo sunkesnė. Konigsbergas priešino­ si, o 1642 metais, kol miesto skundai nebus patenkinti, net atsisakė prisiekti Frydrichui Vilhelmui vasalo ištikimybę. Brandenburgo kur­ fiurstas 1653 metais gavo atsargų tik suteikęs didikams didelių nuo-

Kar i nė val s t ybė

243

laidų. Prūsijos luomai 1655 metais taip pat išsikovojo svarbių perga­ lių: vartojimo prekėms ir manufaktūroms buvo įvestas akcizo mo­ kestis, o Frydrichas Vilhelmas privalėjo užtikrinti, jog tuo nesiekiąs pažeisti luomų privilegijų ir pažadėti, kad po dvylikos mėnesių šis mokestis bus atšauktas. 1655-1660 metų karas kurfiurstui suteikė progą suvaldyti savo išsibarsčiusių valdų luomus. Jis rinko mokesčius be luomų pritari­ mo, o septintajame dešimtmetyje Brandenburgo miestus privertė pri­ tarti akcizo mokesčio įvedimui. Prūsiją karas labai nuniokojo, atsira­ do stiprios opozicinės srovės, kėlusios grėsmę Frydricho Vilhelmo sutartimis su Lenkija pasiektoms svarbioms politinėms pergalėms. Visos šios skriaudos išplaukė į paviršių landtage, posėdžiavusiame nuo 1661 iki 1663 metų. Pirmiausia valdovas buvo priverstas nusi­ leisti ir sumažinti kariuomenės būrių skaičių bei mokesčius. 1661 metų lapkričio mėnesį kancleriai, didikų luomas bei oldermenai (miestų tarybų nariai —vert. past.) pripažino Frydrichą Vilhelmą su­ verenu, bet Karaliaučiaus trečiasis luomas su Hieronymusu Rothu priešakyje tam nepritarė remdamasis tuo, jog suvereno teisę suteikti Prūsijos kunigaikščiui, kai ji priklauso Lenkijai, yra neteisėta. Biur­ gerių pasipriešinimą teko palaužti jėga: į miestą buvo įvesta kariuo­ menė, o Rothas suimtas. Prievarta priversti pripažinti Frydrichą Vil­ helmą suverenu, biurgeriai priešinosi akcizo mokesčio įvedimui. Galiausiai valdovas turėjo nusileisti ir patvirtinti luomų privilegijas, pažadėjęs nedidinti mokesčių be Konigsbergo miestelėnų sutikimo ir leido patiems rinkti mokesčius. Priimdamas mokesčius natūra Fryd­ richas Vilhelmas galėjo išlaikyti kariuomenę taikos metu ir įgijo tam tikro pranašumo. Aštuntajame dešimtmetyje be luomų sutikimo įvesti mokesčiai buvo renkami prievarta. 1674 metais kariuomenė užėmė Konigsbergą ir privertė miestelėnus sumokėti kontribuciją. Luomai neteko teisės kontroliuoti pajamas, o mokesčius rinko iš svetimtau­ čių sudarytas karo komisariatas. Po 1681-ųjų valdovui pavyko su­ skaldyti luomus, leidus Konigsbergo miestui pačiam rinkti mokes­ čius, o tai savo ruožtu suteikė jam galimybę iš didikų ir valstiečių reikalauti skirtingo dydžio kontribucijos. Didėjanti mokesčių našta

Didžioji

Švedijos

valstybė

244

vertė valstiečius bėgti iš karo nuniokotos šalies. Uostų prekybai smar­ kiai kenkė dideli muitai. Didikai, nors ir nebuvo atleisti nuo mokes­ čių, išsisuko lengviau ir netgi išsaugojo aukštas administracines pa­ reigas. Vadovaudamasis „skaldyk ir valdyk” politika, teikdamas pirme­ nybę didikams ir nekreipdamas dėmesio j miestų luomus Didysis kurfiurstas sugebėjo pakirsti atstovavimo institucijų galią. Jo svai­ niui —energingajam ir sumaniam Kuršo kunigaikščiui Jakobui - pa­ žaboti didikų luomą sekėsi sunkiau. 1617 metų Formula regiminis is esmės sukūrė „magnatų oligarchiją, kurios galva buvo kunigaikštis”17. Miestai iš landtago, kuris rinkdavosi kas dveji metai, buvo pašalinti. Vyriausieji pareigūnai nuo šiol būdavo skiriami iš vietinių didikų. Valdovui išvykus, susirgus ar kol įpėdinis sulauks pilnametystės, val­ dymo reikalus turėjo tvarkyti vyriausieji kancleriai, kurie taip pat saugojo didikų interesus ir privilegijas. Didikų korporacijos (Ritterbanhr) užduotis buvo nustatyti, kurie asmenys laikytini „kilmingai­ siais”, ir kunigaikščio patarėjus ši organizacija labai nenoriai priim­ davo į išrinktųjų rangą. Prastai sekėsi kunigaikščiui Jakobui per prekybą ir pramonę įgyti finansinio savarankiškumo, Galiausiai šias jo pastangas sužlugdė karas. Sekdamas svainio pavyzdžiu jis mėgino nutraukti ryšius su krašto suverenu Lenkija ir ieškojo Švedijos pagal­ bos, tačiau deryboms sužlugus, 1658 metais Kuršą užplūdo švedai, o kunigaikštį įkalino. Jakobas stengėsi išvengti priklausomybės nuo di­ dikų karo tarnybos (Rossdienst)y tačiau menkos jo rekrutų pajėgos neįstengė atsilaikyti prieš švedų antpuolį. Galiausiai Kuršas buvo per­ nelyg mažas kraštas, kad galėtų išlaikyti didžiulę kariuomenę, bet dėl savo geografinės padėties ir gerovės tapo okupantų geidžiamu taiki­ niu, o Kuršo valdovai nebuvo tokie apmaudingi kaip HolšteinoGottorpo kunigaikščiai, todėl galėjo būti geri sąjungininkai. Slezvigo ir Holšteino valdų margumyno didikams visą XVI am­ žių pavyko išsaugoti privilegijas ir teisę rinkti savo siuzereną. Nekrei­ 17 Seraphim E. Grundriss der baltischen Geschichte. Riga, 1908, p. 309. Wittram R. Baltische Geschichte. Munich, 1934, p. 113 ir toliau.

Kar i nė val st ybė

245

piant dėmesio į jų priešinimąsi 1544 ir 1564 merais įvykdyti padali­ jimai leido Oldenburgų dinastijai įkurti savo teritorinius anklavus; mirus įpėdinio nesusilaukusiam Johannui, Sonderborgas 1580 me­ tais sunyko, tačiau išliko Holšteino-Gottorpo kunigaikštystė. 1616 metais Frydrichas kaip tėvo įpėdinis oficialiai buvo paskelbtas Holš­ teino-Gottorpo kunigaikščiu, ir luomai nepareikalavo, kad jiems būtų leista patiems rinkti kitą valdovą. Frydricho valdymo laikotarpiu luo­ mai ilgainiui neteko mokesčių rinkimo teisės, o jo tarybą daugiausia sudarė nekilmingieji, iš kurių 1620 metais pagal kolegialumo prin­ cipą buvo suformuota slaptoji taryba. 1644 metais Frydrichas suda­ rė neutralumo sutartį su įsiveržusiais švedais (priešingai 1533 metų sąjungos susitarimui, kurį atnaujino ir išplėtė Kristijonas IV), o 1657 metais atvirai su jais lygiavosi. Roskildės taikos sutartimi Frederikas III neteko siuzereniteto hercogiškose Šlezvigo srityse, o Holšteino— Gottorpo ir Švedijos koalicija Danijai kėlė grėsmę iki pat amžiaus pa­ baigos. Absoliutizmo įsigalėjimas Holšteine-Gottorpe sutapo su ekono­ mine krize, kuri skaudžiai palietė vietos didikus. Daug garsių šeimų, ieškodamos būdų, kaip pataisyti pašlijusius turto reikalus, išvyko į Daniją. Panašiai kaip Brandenburge ir Prūsijoje, bajorai ir toliau valdė valstietiją, turėjo privilegijų ir buvo atleisti nuo mokesčių. Mies­ tai buvo palyginti silpni ir jungtiniame landtage, kuris nuo 1675 metų nustojo rinktis, nedalyvavo. Frederikas III sugebėjo įtikinti ka­ rališkųjų kunigaikštysčių sričių didikus, kad 1650 metais jie be rin­ kimų pritartų įžengimui į sostą, o per daugelį valdymo metų perėmė daug šių kraštų absoliutizmo doktrinų ir išmoko jas pritaikyti. ŠVEDIJA IR BALTIJOS KRAŠTAI

1650 metų krizės metu atsiskleidė Švedijos monarchijos stiprybė ir lankstumas. 1654 metais Karolis Gustavas tapo karaliumi ir pagal žengimo į sostą chartiją galėjo pakankamai laisvai tvarkyti užsienio ir vidaus reikalus. Senasis kancleris, matyt, lengviau atsikvėpė likęs

Didži oji

Švedijos

valstybė

246

savo poste šalia monarcho, su kuriuo santykiai nebuvo labai artimi, taigi prieštaravo tiems, kurie norėjo naująjį karalių supančioti Val­ džios formos nuostatais ir primesti jam panašaus pobūdžio žengimo į sostą chartiją, kokios laikytis 1611 metais buvo prisaikdintas Gus­ tavas Adolfas. Visą neilgą valdymo laikotarpį Karolis Gustavas ryž­ tingai demonstravo savo kaip suvereno valdžią. Mirus kancleriui ir maršalui, jų vietos liko laisvos, ir maršalo pareigas karalius testamen­ tu paskyrė savo broliui Adolfui Johanui. Savo testamentu jis įkūrė ir regentystės tarybą, kuriai vadovavo karalienė motina, turėjusi valdy­ ti šalį, kol sosto įpėdinis sulauks pilnametystės, tačiau didikų luomas karaliaus testamentą užprotestavo kaip prieštaraujantį pagrindiniams krašto įstatymams. Adolfas Johanas iš pareigų buvo pašalintas re­ miantis tuo, kad į penkis aukštuosius karalystės postus nebuvo gali­ ma skirti užsieniečių. Aukštuomenės rūmai (riddarhus) taip pat už­ protestavo tarybos teisę skirti aukštus pareigūnus ir laimėjo teisę juos tvirtinti. Po ilgų peštynių taryboje ir didikų luomo viduje prie Val­ džios formos atsirado priedas, kuriuo buvo išplėstos luomų valdžios ribos. Luomai turėjo rinktis bent vieną kaną per trejus metus, o jų sprendimai turėjo įstatymo galią. Luomai taip pat įgijo teisę iki sos­ to įpėdinio pilnametystės tvirtinti aukštųjų pareigūnų kandidatūras. Buvo įvesti apribojimai visoms į aukštuosius postus ar tarybą skiria­ moms šeimoms ir pasirūpinta, kad pareigos neatitektų svetimšaliams. Regentystės vyriausybei teko spręsti rimtų problemų, ir ne vien finansinių. Griežtas 1662 metų biudžetas, su kuriuo supažindino iždininkas Gustavas Bonde, nepaliko galimybių didinti pajamas. Kancleris Magnus de la Gardie siūlė įvairių būdų karūnos paja­ moms padidinti, bet minties apie redukciją vengė. Kilo nepasiten­ kinimo banga, kuri dar sustiprėjo, karaliui 1672 metais sulaukus pilnametystės. Dar 1664-aisiais dvasininkai, paprašyti suteikti vy­ riausybei dotaciją dvylikos laivų statybai, atšovė: „Stebėtinas daly­ kas, kad tiek daug kilmingų ponų turi žemių nuo dešimties iki dvylikos [švediškų] mylių pločio, gražių ąžuolynų, ir visa tai karū­ nos buvo perduota į privačias rankas, o karalius neturi nė ąžuolinės lentos. Jei karūna taip nuskurdusi, tai būtų geriausia, jei ji atsiimtų

Kar i nė val st ybė

247

ką atidavusi.”18Komisija, sudaryta De la Gardie priešininkų, išlei­ do Mėlynąją knygą, kurioje smarkiai kritikavo jo vykdomą finansų politiką. Dėl koalicijos su Prancūzija kancleris taip pat susilaukė įnirtingos opozicijos. Pasklidus žinioms apie Švedijos pralaimėji­ mą prie Fehrbellino ir Danijos paskelbtą karą, riksdagas 1675 me­ tų rudenį susirinko Upsaloje ir čia De la Gardie priešininkai vėl jį užsipuolė. Su karaliaus pritarimu luomų sudaryta komisija turėjo ištirti regentystės tarybos darbą ir finansų politiką; tai, ką ji aptiko, galutinai pakirto aukštųjų aristokratų viešpatavimą. Likusį karo laiką karalius daugiausia praleido kariuomenės būsti­ nėje pietuose, apsuptas energingų jaunų karininkų, reiškusių dideles rojalistines simpatijas, ir patariamas seno De la Gardie konkurento Johano Gyllenstiernos. Kancleris tuo metu Vastergotlande vadova­ vo gynybai; priešingai Gyllenstiernos pergalėms karo lauke, 1677 metų rugpjūčio mėnesį jis patyrė pralaimėjimą prieš danų kariuo­ menę. Magnus de la Gardie nebuvo toks prityręs intrigų ir politinės kovos meistras kaip Gyllenstierna, kuris iki pat ankstyvos karaliaus mirties 1680-ųjų riksdago išvakarėse darė jam didžiulę įtaką. Nors ir nėra pakankamų įrodymų, liudijančių apie gerai paruoštą progra­ mą, iš tikrųjų Gyllenstierna buvo laikomas absoliutizmo įkvėpėju.19 Mėginimai diskredituoti Gyllenstierną 1678 metų rudenį žlugo; vietoj jo į nemalonę pateko kancleris, o Gyllenstiernos priešininkai buvo pašalinti iš pareigų. 1680-aisiais taryboje buvo likę tik dvidešimt ke­ turi nariai, tuo tarpu anksčiau jų būdavo apie penkiasdešimt penkis. Tarybos nariai dažnai praleisdavo susirinkimus, ir svarbiausių reika­ lų tvarkymą perėmė karaliaus asmeniniai patarėjai. 1678 metais spaus­ dama riksdagą, taryba padarė didelę politinę klaidą, kuria pasinau­ doję luomai dar smarkiau ėmė priešintis žemių grąžinimui karūnai. 18 Strindberg A. Bondmod och stormaktsdrdm. Stockholm, 1937, 187. 19 Rosen J. Fran Sveriges stormaktstid Lund, 1966, p. 39-83, argumentuoja programos buvimą. Grauers S. Kringforspelet till 1680 ars riksdag. Historiska studier tillagnade Nils Ahnlund. Stockcholm, 1949, p. 138-179, laikosi skepriškesnio požiūrio. Apie vėliausius vertinimus žr. Upton A. „The Riksdag of 1680 and che establishmenr of royal absolutism in Svveden”, English Historical Revieiu 1987, 403: 283 ir toliau.

Didži oji

Švedijos

valstybė

248

1680 merų sausį taryba pareiškė karaliui priekaištą, jog nepasitaręs jis sudarė vedybų sutartį su Danija, bet Karolis kategoriškai atkirto, jog tokie dalykai esą ne jų reikalas. Dabar politinę iniciatyvą perėmė karalius, kurio reputaciją pakė­ lė energingi karo prieš Daniją veiksmai; tačiau, kaip ir Frederikas III prieš dvidešimt metų, riksdago atidarymo metu atrodė, jog jis neturi aiškių ketinimų atsikratyti žengimo į sostą chartijos nustatytų kon­ stitucinių rėmų. Rudenį sušaukto riksdago įvykiai leidžia manyti, kad karaliaus draugai, vadovaujami Hanso Wachtmeisterio, labiau išsiskyrė netaktiškumu ir agresyviu elgesiu nei subtilumu.20 Kara­ liaus nenoras atskleisti savo planus ar rodyti prielankumą dar labiau supainiojo reikalus, ypač kai buvo ginčijamasi, kaip pašalinti komi­ sijos atskleistus regentystės vyriausybės darbo trūkumus. Redukcija, kaip ir šeštajame dešimtmetyje, tebebuvo pagrindinis klausimas, ta­ čiau dabar nekilmingieji luomai vadžias turėjo savo rankose ir galėjo magnatus prispausti. Didikams buvo pateiktas bendras trijų luomų sudarytas memorandumas, kuriuo reikalauta, kad nusavintosios že­ mės būtų sugrąžintos karūnai. Tai buvo palaikyta kėsinimusi į aris­ tokratų privilegijas, ir Aukštuomenės rūmai susitelkė, rengdamiesi duoti atkirtį. Tačiau spalio 29 dieną Hansas Wachtmeisteris meist­ rišku taktiniu manevru suskaldė didikų gretas. Smulkesnieji bajorai, kupini sarkazmo atžvilgiu tų, kurie tvirtai įsitaisė karūnos išdalytuo­ se dvaruose, ilgus metus murmėjo dėl prievolių naštos. Wachtmeisteris leido suprasti, kad jeigu nedidelių dvarų savininkai laisva valia pritars redukcijai, žemės iš jų nebus atimtos. Aišku, jog ši užuomina buvo skirta smulkesniesiems trečiosios klasės didikams ir daugumai antrosios klasės didikų. Kilus triukšmui, teisėjas Ulfas Bonde ir gubernatorius Axelis Stalarmas pašoko iš savo vietų, šaukdami, jog tai nėra visos klasės nuomonė ir kad jie nė nežinoję, kas iš tikrųjų bus siūloma. Ponas (Herr) Axelis Wachtmeisteris ir pulk. (Col.) Soopas atšovė, jog toks yra bendras jų klasės požiūris. Ponas {Herr) Hansas :u Upton, op. čir., p. 294-296. Roberts, Siveden as a greatpoįver 1611-1697, p. 72-75.

Kari nė

valstybė

249

Wachtmeisteris iš pirmosios klasės atsistojęs tarė: „Susiburkime tie, kurie redukcijai pritaria, ir eisime pas karalių” ir žengė kelis žingsnius. Tada iš antrosios klasės stryktelėjo pulk. (Col.) Erikas Soopas, čiupo skrybėlę ir laz­ dą šaukdamas: „Gerai! Eime!” Tuo pat metu pašoko ponas (Herr) Peras Sparre: „Mes taip pat eisime pas karalių!” ir su kitais patraukė prie durų.21

Tačiau Sparre ir jo draugai paguodos iš karaliaus nesulaukė, ne­ parėmė jų ir rigsradas. Pavėluota tarybos reakcija į redukcijos klausi­ mo sprendimo būdą suteikė karaliui progą kirsti rigsradui paskutinį smūgį. Gruodžio 10 dieną luomai buvo paprašyti atsakyti į tris kara­ liaus pateiktus klausimus: ar 1634 metų Valdžios forma bei 1660ųjų jos priedas jam yra privalomi; ar jis privalo valdyti tarybos pata­ riamas; ar taryba, kaip ji pati teigia, yra atskiras karalystės luomas. Luomų atsakymai buvo tokie: karalius neprivalo laikytis Valdžios formos nuostatų, o tik Švedijos įstatymų ir papročių; būdamas kara­ lius jis neprivalo vadovautis tarybos patarimais, o teiginys, kad tary­ ba sudaranti atskirą luomą, yra neteisingas. Sis luomų pareiškimas galutinai nulėmė tarybos kaip luomų ir karaliaus tarpininkės vaidmenį, nors, kaip pastebi Uptonas, mažo­ sios tarybos nenoras trikdyti luomų tarpusavio sutarimą leidžia many­ ti, jog 1680 metais aristokratų konstitucionalizmas jau buvo pamirštas reikalas. Tokie rašytojai kaip Henningas Arnisaeus, Helmstedto universiteto auklėtinis ir aukščiausiosios monarchinės valdžios šalininkas, ėmė skintis kelią į Danijos bei Švedijos inteligentų tarpą: švedai taip pat gerai suvokė stiprią absoliutizmo plitimo Europoje bangą.22Svarbu prisiminti, jog luomai niekados nėra mėginę pakirs­ ti valdovo autoritetą, kaip to siekė Anglijos parlamentas. Iniciatyvą visuomet rodydavo karūna; taryba ir luomai pernelyg dažnai ga­ lėdavo tik pritarti jau nuspręstiems dalykams. Karoliui XI nebuvo jokio reikalo imtis šiurkščios taktikos, kokia naudojosi ankstesnysis jo bendravardis, siekdamas pakirsti tarybos valdžią. Nuo 1660 metų 21 Roberts, op. cit., p. 126. 22 Upton, op. cit., p. 306. Rystad. „Med rads radę eller efter konungens godtycke?”, Scandui, 1963, 29: 137-249. Roberts, Essays in Sivedish history, p. 226-268.

Didžioji

Švedijos

valstybė

250

tarybos autoritetas ir prestižas ėmė smarkiai smukti, likę jos nariai buvo seni, išvargę ir nebegalėjo taip energingai ginti Eriko Sparrės bei Hogenskildo Bielkės sukurtų tradicijų. Aristokratų gretos suski­ lo, o nekilmingieji luomai nekantravo kuo greičiau įgyvendinti re­ dukciją, kuri, jų manymu, turėjo priversti aukštuomenę atiduoti ne­ sąžiningai gautą laimikį, o karaliui sugrąžinti buvusį savarankiškumą. Redukcijos būtinumu tikėjo ir smulkesnieji didikai, nes smarkiau­ siai ji būtų apkarpiusi magnatų žemių valdas ir palengvinusi mokes­ čių naštą visai aristokratijai. Tačiau šiuo atžvilgiu jiems teko nusivil­ ti. Pasinaudojęs luomų skilimu bei nesantaika tam, kad sustiprintų aukščiausiąją karūnos valdžią, Karolis XI įgytą pranašumą atidėjo į šalį. 1682 metais luomai buvo priversti pripažinti, jog negali varžyti karaliaus teisės leisti įstatymus, o po 1689 metų jie neteko mokesčių dotavimo teisės. Galutinai absoliutizmą įtvirtino kuo nuolankiau­ siais žodžiais suformuluota 1693 metų riksdago rezoliucija, kuri skel­ bė, jog Karolis ir jo įpėdiniai už savo veiksmus neatsako prieš jokį asmenį žemėje, bet turi valdžią ir galią valdyti pagal savo norą.23 Poslinkius politinėje valdžioje lydėjo dideli pokyčiai žemės nuo­ savybės klausimu, tam įtakos turėjo redukcija, kurios neišvengė ir smulkesnieji didikai (nebuvo jie adeisti ir nuo kontribucijų). Švedi­ jos teritorijoje iš turėtų dviejų trečdalių visos dirbamos žemės didi­ kams liko tik trečdalis; ten, kur karūnos žemių dovanojimas ir nusa­ vinimas buvo įgijęs platesnį mastą, karūnai sugrįžusių žemių dalis buvo dar didesnė. Iš viso karūna atgavo apie dviejų su puse milijono sidabrinių talerių pajamas. 1693 metais karūnos turtai taip išaugo, kad karalius luomams pranešė, jog rinkti papildomus mokesčius ne­ bėra reikalo. Naujieji finansų šaltiniai leido karūnai dar labiau išsivaduoti iš luomų dotacijų priklausomybės: senoji rekrutų ėmimo sistema buvo pakeista paskirstymo sistema {indelningsverkei). Beveik visos Švedi­ jos— Suomijos provincijos sudarė su karaliumi sutartis, pagal kurias kiekviena jų turėjo surinkti 1200 pėstininkų būrį. Ūkiai buvo su■' Roberts, Siveden as a great poiuer 1611-1697, p. 88-90.

Kari nė val stybė

251

skirstyti poromis, arba gretomis, kurių kiekviena turėjo duoti vieną rekrutą, mainais už darbą gretos ūkininkams aprūpinusi jį maistu, apranga, metine alga ir gyvenamuoju plotu - nedideliu nameliu ar­ ba kambariu (panaši sistema buvo įvesta Blekingėje, kai rekrutų rei­ kėjo karo laivynui). Kavalerijos būriai buvo formuojami taip pat pa­ gal gretų sistemą, tik už raitininką gretos ūkininkai buvo atleidžiami nuo mokesčių. Si sistema turtingesniems ūkininkams buvo labai nau­ dinga, nes nusikratę mokesčių, jų pakaitalus (sventjdnare) galėjo pa­ naudoti ūkio darbams. Karininkai būstus gaudavo karūnai priklau­ sančiose žemėse. Be šios pašauktinių kariuomenės, Baltijos žemių gynybai karūna samdė dar 25 000 svetimšalių. Apskritai užjūrio provincijose vietinių luomų atžvilgių Švedijos karūna laikėsi atsargiai. Kaip jau matėme, Estijos didikai (Ritterschafi) pavydžiai saugojo savo teises bei privilegijas ir priešinosi Ka­ rolio IX mėginimui sudominti juos švediškąja teisingumo ir valdy­ mo sistema. Jų kaimynų Livonijoje padėtis nebuvo tokia stipri, kadangi Švedija užėmė ją jėga, o ne susitarusi su didikais. Kad pri­ verstų Livonijos ir Pomeranijos bajorus tiekti atsargas, Gustavas Adol­ fas nesivaržydamas naudojosi ius belli, o uolieji Švedijos šventikai bei valdytojai visuomet buvo pasirengę užjūrio provincijose stiprinti švedų valdžią, tačiau bent jau iki devintojo dešimtmečio jiems sekėsi nekaip. Pirmasis Gustavo Adolfo Livonijai, Ingrijai ir Karelijai pa­ skirtas generalgubernatorius Johanas Skytte aiškiai ketino tęsti ne­ baigtą karaliaus tėvo darbą. Jeigu jo žinioje esantys miestai ir provin­ cijos priklausytų Dorpato aukščiausiojo teismo jurisdikcijai, jo teigimu, „daugelis irrationabiles consuetudines, iam absurdą bei viso­ keriopas teisinis pasipūtimas, kurio prisisunkęs kiekvienas net toli­ miausias šios šalies kampelis, kaipmat išgaruotų”. Skyttės mėgini­ mams įgyvendinti principą unus rex, una lex et grex unus (vienas karalius, vienas įstatymas, viena bendruomenė) aršiai pasipriešino ne tik vietos diduomenė, bet ir tokie švedų magnatai kaip Axelis Oxenstierna, Baltijos provincijose turėjęs didelių valdų. Kancleris 1640 metų Estijos landrate pasiuntiniams pareiškė, jog daug Švedijos didi­ kų teisėtai suinteresuoti išsaugoti Baltijos kraštų didikų privilegijas,

Didžioji

Švedi j os

valstybė

252

tad 1633 metais jam pakako išreikšti savo nepritarimą, kad Skytte pasitrauktų iš pareigų, reformos taip ir neįgyvendinęs.24 Iš tikrųjų Švedijos vyriausybė buvo labiau suinteresuota Balti­ jos žemių gynyba nei jų suvienodinimu. 1643 metais Axelis Oxenstierna prisiminė karaliaus įspėjimą, kad į Švedijos riksdagą įsilei­ dus partikuliarizmo dvasios persmelktą Baltijos aukštuomenę, ji siektų tik savo interesų. Kanclerio pozicija buvo visiškai aiški: livoniečiai gali naudotis savo pačių privilegijomis bei teisėmis ar­ ba rinktis tokias, kokiomis naudojasi švedų didikai. 1634 metų Valdžios forma jau buvo spėjusi pasižymėti. Tie, kurie nebuvo Švedijos-Suomijos gyventojai, neturėjo teisės būti atstovaujami riksdage ar dalyvauti karalystės valdyme. Taip buvo nubrėžta aiš­ ki riba tarp pačios Švedijos ir jos provincijų Baltijos kraštuose. Ši taisyklė nebuvo taikoma 1645 ir 1658 metais perleistoms Dani­ jos provincijoms, nes iš pradžių karūna siekė pademonstruoti šve­ diškųjų teisių ir privilegijų privalumus, kad vietos didikai atpras­ tų nuo tų teisių, kurias jiems garantavo taikos sutartys. Karolio XI valdymo laikotarpiu buvo imtasi griežtesnės vienodinimo po­ litikos, ir pietinėse provincijose buvo įvesta Švedijos Bažnyčios tvarka bei teisinė sistema. Vienodinimo politika buvusiose Dani­ jos provincijose turėjo nutraukti gyventojų ryšius su tėvyne, ypač po 1676—1679 metų Skanijos karo. Tokie argumentai nebuvo taikomi Vokietijos ir Baltijos kraštams, todėl švedų vyriausybė leido vietos didikams turėti privilegijas ir vietos administraciją. Ne kartą buvo mėginta susilpninti vietos didikų valdžią valstie­ čiams, kai kur net pavyko įvesti Švedijos įstatymus - Axelio Oxenstiernos valdose ir Narvos mieste, - tačiau apskritai Švedijos vy­ riausybė buvo labiau linkusi provincijas palikti pačias rūpintis savo reikalais. Karalienės Kristinos valdymo laikotarpiu Livonijos didikai, ku­ riems vadovavo sumanusis Otto von Mengdenas, sukūrė stiprią atRosėn J. „Statsledning och provinspolitik iinder Sveriges stormakcstid” Scandia, 1946, 17: p. 240-244.

Kari ne

valstybė

253

ramą savo politinei hegemonijai. Valdyti provinciją generalguberna­ toriui padėjo landtago išrinkti patarėjai (Landrate). Kartu su didikų išrinktais sričių atstovais ši dvylikos asmenų grupė, arba Landratskollegium, sudarė aristokratų interesus gynusią instituciją Adelskonvent. Kadangi Švedijos magnatai Livonijoje turėjo didelių valdų ir dalyva­ vo provincijos valdyme (pusė patarėjų paprastai būdavo švedai), su­ sidarė sąlyginai darni bendrų interesų turinti bendruomenė, kuri iki pat devintojo dešimtmečio išlaikė savo privilegijas ir provincijos au­ tonomiškumą nuo karūnos kišimosi. Redukcija Baltijos provincijose kėlė grėsmę vietos didikams ne­ tekti pagrindinių savo privilegijų. 1690 metais Livonijos landtagas šiuo klausimu siuntė atstovus į Stokholmą. Jai vadovavo jaunas kapitonas Johannas Reinholdas Patkulas. Choleriško ir karingo bū­ do Patkulas galėjo būti šaunus Livonijos teisių gynėjas, bet kai pra­ trukęs užsipuolė karaliaus generalgubernatorių Jakobą Hastferį, ka­ ralius ir jo patarėjai švedai supyko. Patkulo argumentas, jog Livonija sudariusi asmeninę sąjungą su Švedijos valdovais ir riksdago nuta­ rimai jai negalioja, Karolio XI nepaveikė, o reikalą dar pablogino tai, kad livoniečiai neturėjo Privilegium Sigismundi Augustė verti­ mo. 1691 metų gale delegacija grįžo tuščiomis rankomis, ir Livo­ nijos didikai turėjo rengtis ginti savo privilegijas. Tam tikslui Adelskonvento susirinkime buvo įsteigtas keturių žmonių nuolatinis komitetas. Laiške karaliui vėliau Patkulis išdėstė visus susirinkime iškeltus skundus, puolė Hastferį, redukciją bei jos padarinius ir netgi kritikavo Dorpato universitetą už skleidžiamas švedifikacijos tendencijas. Skundas, kad vokiečių kunigai keičiami Suomijos ir Ingrijos šventikais, karaliaus tarybai užuojautos nesukėlė. Gyldenstolpe pareiškė, jog jei kas ir turi pagrindo skųstis, tai vargšai vals­ tiečiai, kuriuos didikai dvasiškai pavergė, o Bengtas Oxenstierna Livonijos užkariavimą lygino su ispanų pajungimu „apgailėtinų ir naivių amerikiečių”25. Atgavęs stiprybę po ilgų kelionių Vokietijoje generalgubernatorius Isberg A. Kari XI och den livlandska adeln 1684-1695. Lund, 1953, p. 223.

Didžioji

Švedijos

valstybe

254

Hastferis 1693 metais grįžo į Rygą- Landtagui pasipriešinus paten­ kinti jo iškeltus reikalavimus, posėdį jis uždarė. Taryba labai ne­ kantravo opozicijos vadus ištardyti ir nuteisti. Stokholme kursty­ tojai stojo prieš ypatingąjį teismą. Keturi jų buvo nuteisti myriop, bet Vietinghoffui, Budbergui irjohannui Mengdenui nuospren­ dis pakeistas kalėjimu. Pareiškęs, kad perimant jo asmeninius do­ kumentus buvo pažeistas karaliaus korespondencijos neliečiamu­ mas, Patkulas pabėgo nelaukdamas, kol jam bus įvykdytas mirties nuosprendis. Su jo išvykimu išblėso ir paskutiniai Livonijos pasi­ priešinimo ženklai (pats Patkulas netrukus vėl pasirodė kaip vie­ nas svarbiausių antišvediškos koalicijos veikėjų). Hastferis siūlė padaryti Livoniją Švedijos karalystės dalimi, tačiau taryba šio pa­ siūlymo nepalaikė. 1694 metų gruodžio 20 dieną karaliaus re­ skriptu patarėjų (Ladrate) pareigybė buvo panaikinta ir įvesti griež­ ti parlamento kompetencijos apribojimai. Buvo rengiamasi įvesti ir Švedijos įstatymus bei teismus, tačiau 1700 metais kilęs karas šiuos planus suardė. 1686 metais Baltijos provincijose mėginta įvesti Švedijos Bažnyčios tvarką, tačiau gyventojai tam priešinosi. 1696 metų Ūkio reglamentu ( Okonomireglement) buvo apribota karūnos žemių nuomininkų valdžia valstietijai. Šis dokumentas skelbė, jog valstiečiai gali apskųsti savo ponus vietos teismuose ir net generalgubernatoriui. Ėmusi steigti parapijų mokyklas, karū­ na mėgino spręsti kaimiečių tamsumo ir pagoniškumo klausimą. Hastferio įpėdinis Erikas Dahlbergas siūlė remiantis Švedijos pa­ skirstymo sistema suformuoti dragūnų būrį. Ši mintis karaliui labai patiko, tačiau ir ji, kaip daugelis kitų planų, kilus karui liko tik užuomazga. Dahlbergas bijojo, kad netekusi žemių vietos di­ duomenė pasirodžius priešui nestos ginti krašto ir pabėgs. Kaip paaiškėjo vėliau, daug pelningą tarnybą gavusių Baltijos provin­ cijų didikų Švedijos karūnai liko lojalūs - tautiečiai neišgirdo Patkulo raginimų atsikratyti vasalinės priklausomybės. Dauguma di­ dikų buvo lojalūs ne iš įsitikinimo, o siekdami naudos, tuo tarpu valstiečiai mieliau būtų apiplėšę apleistus dvarus, nei stoję į kovą su įsiveržėliais. Taigi Baltijos provincijose tokio partizaninio ka­

Kari nė

valstybė

255

ro prieš Karolio XII kariuomenę, koks prieš trisdešimtį metų vy­ ko Skanėje prieš jo tėvą, nebuvo.26 Pomeranijoje, paremta dualistiniu aukščiausiosios valdžios suvo­ kimu, įsigalėjo tam tikra luomų ir karaliaus valdžios pusiausvyra. 1637 metais ją suardė okupacija, karas ir kunigaikščio giminės išny­ kimas. Pagal 1529 metų sutarties sąlygas tokiu atveju Pomeranijos kunigaikštystės turėjo pereiti Brandenburgo kurfiurstui. Gustavas Adolfas 1630 metais mėgino kurfiurstą supančioti Švedijos-Pomeranijos koalicija, pareiškęs, kad jei Brandenburgas nebus ratifikavęs ir patvirtinęs sutarties, tai mirus kunigaikščiui, iki bus nustatyta įpė­ dinystės teisė ir Švedijai kompensuotos karo išlaidos, karūna sek­ vestruos Pomeraniją. Pomeranijos luomai su šia išlyga nesutiko ir pareiškė, kad 1630 metų sutartis nesuteikianti Švedijai teisės kuni­ gaikštystėse įvesti pilietinį ir Bažnyčios administravimą. Osnabrūcko taikos derybose jie mėgino pateikti savo reikalavimus, bet nesėkmin­ gai. Švedija neribotam laikui gavo Vakarų Pomeraniją, taip užkirsdama kelią Hohenzollemų pretenzijoms, ir įgijo teisę Pomeranijos uostuose rinkti laivų muito mokesčius. Ji turėjo įsteigti Švedijos že­ mių Vokietijos teritorijoje apeliacinį teismą, taip užtikrindama nau­ jiesiems karalienės valdiniams religijos laisvę, teises ir privilegijas. Iš karto po taikos sudarymo buvo svarstomas Švedijos teritorijų Vokietijoje administravimo planas. Generalinis direktoratas (Generaldirektorium) Wismare turėjo prižiūrėti atskirų provincijų administra­ vimą, o vietinės valdžios kompetencija turėjo būti smarkiai apribota. Tačiau šie planai sužlugo, nebuvo įgyvendinta ir chaotiškų Pomerani­ jos žemių finansų racionaiizavimo reforma, kuri būtų apėmusi išdalytų kunigaikščio žemės valdų sugrąžinimą. 1663 metais pasiektas konsti­ tucinis susitarimas faktiškai buvo kompromisas, išsaugojęs dualisti­ nius luomų principus, o karūnai suteikęs teisę kunigaikštystėje laikyti veikiančiąją kariuomenę ir toliau rinkti jau įvestus mokesčius - akcizą gėrimams ir grūdams - ir iš jų dengti karo išlaidas. Dėl strateginės 26Scharrau S. „De svenska ostersjoprovinserna vid der stora nordiska krigets utbrort”. Karotinska horbundets Arsbok, 1924, p. 1-53.

Didžioji

Švedi jos

valstybė

256

Pomeranijos reikšmės svarbiausias dalykas buvo užtikrinti jos gynybą. Pasiekusi šį tikslą (Pomeranijos finansų šaltiniai buvo tokie menki, kad lėšų tam reikėjo ieškoti kituose Švedijos imperijos kraštuose), ka­ rūna pasielgė protingai nepareiškusi pretenzijų į aukščiausiąją valdžią. Wismare įsteigtas apeliacinis teismas sprendė konstitucinius vidaus rei­ kalus: karūna bylas paprastai pralaimėdavo, nes daugumą valdininkų skirdavo ir jiems atlyginimą mokėdavo Pomeranijos luomai. Trokš­ damas panaikinti Pomeranijos bajorų įtaką Wismaro teismui, Karolis XI 1692 metais išleido Teismo nuostatų (Tribunakordnung) priedą, kuriuo siekta teismui palikti nagrinėti tik juridinius klausimus: tačiau po 1721 metų šio apribojimo teko atsisakyti. 1663 metų susitarimas visais svarbiausiais atžvilgiais gyvavo iki pat Švedijos viešpatavimo pa­ baigos XIX amžiaus pradžioje, užtikrindamas Pomeranijos luomų eg­ zistavimą tuo metu, kai kitose Vokietijos srityse ši atstovaujamoji vi­ suomenės dalis pamažu nyko.27 Scheringo Rosenhanės 1645 metų veikale Hortus regiusŠvedija sim­ boliškai pavaizduota kaip keturių aukštų (luomų) pastatas, kurį vaini­ kuoja karūna, o abiejose jo pusėse kybo iš dangaus nuleistos teisingumo svarstyklės ir skeptras. Davidas Ehrenstrahlis 1693 metais tapytame naš­ lės karalienės Hedvigos Eleonoros portrete luomus pavaizdavo patai­ kaujančiomis pozomis susispietusius prie altoriaus-pjedestalo, ant kurio mantija apsigobusi Svea su didybės simboliais rankose stovi karališko­ sios šeimos portretų fone.28Šis paveikslas gerai atspindi pakitusius karū­ nos ir luomų santykius, tačiau, nors ir pavaizduoti nuolankia poza, luo­ mai paveiksle vis tiek yra. Mirus įpėdinio nepalikusiam Karoliui XII, absoliutizmas Švedijoje baigėsi, ir nuo 1719-1720 metų luomai vėl bu­ vo atgavę iniciatyvą, iki švytuoklė 1772-aisiais vėl nesugrąžino stiprios 27 Back P.-E. Herzog und Landschajt. Politische Ideen und Verfassungsprogramme in Schivedisch-Pommem um die Mirte dės 17 Jahrhunderts. Lund, 1955. Gerhard D. (leid.) Standische Vertretungen in Europa im 17 und 18Jahrhundertr. Back P.-E. Die Stande in Schwedisch-Pommern im spaten 17 und im 18 Jahrhundert. Gotringen, 1974, p. 120-130. 28 Dahlgren S. (leid.) Kultur och samhdlle i stormaktstidens Sverige. Ellenius A. Konst och miljo, Stockholm, 1967, p. 41-45.

Kari nė valstybė

257

monarchijos režimo. Danijoje iki XIXamžiaus luomai visai išnyko. Ab­ soliutizmas šiaurinėse karalystėse nebuvo toks radikalus, kaip galima būtų spręsti iš pompastiškos Karališkojo įstatymo ar 1693 metų Švedijos luo­ mų deklaracijos kalbos. Jis buvo įsigalėjęs veikiau susitarimo, o ne prie­ vartos pagrindu. Politinė diduomenės valdžia buvo prižiūrima, ypač Da­ nijoje, tačiau be aristokratų paslaugų karūna neišsivertė. Priešingai, lemiamu diduomenės faktoriumi buvo ne žemės nuosavybė, bet valsty­ bės tarnyba, kurios oficiali struktūra buvo nustatyta įvedant rangų lente­ les. Kita vertus, Skandinavijos šalys nepasuko Prūsijos pramintu keliu į centralizuotą biurokratinę karinę valstybę, kurioje nekilmingieji luomai turėjo paklusti, o apgailėtina valstiečių dalia buvo vergijos jungas ir Kadavergehorsamkeit (aklas paklusnumas) kariuomenėje. Danijos valstie­ čiai prie savoponų, buvo, aišku, tvirtai pripančioti, tačiaujiegalėjokreiptis į vietinius teismus, o karūna vis dėlto rūpinosi jų materialia bei dvasine padėtimi. Švedijos karūna tiek šalies viduje, tiek užjūryje taip pat rūpi­ nosi valstiečiais, bet ne Brandenburgo kurfiursto žemėse. Radikalaus vi­ go Roberto Moleswortho žodžiais, danai susilaukė „savo pačių grandi­ nių kalvių šlovės ir pranašumo paklusti be išlygų. Tokios laimės, manau, nė vienas anglas jiems nepavydėtų.”29 Kitas perversmo laisvės jausmų apimtas anglas prieš keturiasdešimt metų sausai pastebėjo, kad Švedijos karaliaus teisė riksdage inicijuoti diskusiją gal ir išsaugo karalystėje rimtį, bet žmonių teisėms ir privilegijoms toks būdas nėra naudingas. Į tai jo pašnekovas, senyvo amžiaus Švedijos kancleris, atsakė: „Kiltų nepatogu­ mų, jei tautos teisės ir privilegijos nebūtų aiškiai nustatytos, bet pagal mūsų įstatymus karaliaus valdžios ir tautos teisių ribos yra pakankamai gerai žinomos ir nusistovėjusios.”30Axelis Oxenstierna, plėtodamas Šve­ dijos politinę mintį, ne kartą akcentavo, jog karaliaus ir valdinių santy­ kius apibrėžia krašto įstatymai, tačiau, kaip parodė Karolio XI ir luomų elgesys 1680 metais, pasinaudojant krašto įstatymais šį santykį buvo ga­ lima keisti. 20 Molesvvorth R. An account of the State ofDenmark as it was in theyear 1692. London, 1698, p. 74. '° Whitelocke B. Journal of the Stvedish embassy 1653-1654 (2 tomai). London, 1888, r. 2, p. 279.

Di d ž i o j i Švedijos valstybė

DEVI NTAS SKYRI US

Prekyba ir Baltijos šalių ūkis

NUO GRUDŲ PRIE JŪRININKYSTĖS PREKIŲ 1631 metais seras Thomas Roe rasė: „Prekyba per Baltijos jūrą suda­ ro jūrinės prekybos su visais kitais kraštais šerdį, kurią prekių papras­ tumas paslepia. Bet nesunoktų visi puikieji laivininkystės vaisiai be laivybai reikalingų medžiagų, todėl ši prekyba Anglijai lygiai taip pat svarbi, kaip ir kitos.”1Tokius pat sentimentus ilgai puoselėjo ir olandai, tačiau jiems „visos prekybos siela” buvo grūdai, o ne laivi­ ninkystės reikmenys. Tris ketvirtadalius rugių ir kviečių XVII am­ žiuje per Zundą į Vakarus atplukdydavo olandų laivai. Baigiantis XVII amžiui prekyboje su Baltijos kraštais olandai nebeviešpatavo kaip prieš šimtą metų, bet prekyba grūdais tebebuvo jų rankose. Ta­ čiau pasikeitė šios prekės svarbumas. Per pirmąją XVIII amžiaus pu­ sę į Olandijos uostus atplukdyti grūdai tebuvo mažiau kaip pusė to, kas buvo atgabenama prieš šimtą metų. XVII amžiuje prekybos mas­ tai, kai iš Dancigo į Vakarus būdavo išgabenama po šimtą tūkstan­ čių ląstų rugių bei kviečių kasmet, nebepasikartojo. Įvairiai aiškinamas prekybos Baltijos grūdais sumažėjimas. Lenkų istorikė Maria Bogucka tai sieja su visos Europos žemės ūkio krize 1Cit. iš Fedorowicz J. England’s Baltic trade in the early seventeenth century. A study in Anglo-Polish commercial diplomacy. Cambridge, 1980, p. 51.

P r e k y b a i r B a l t i j o s š a l i ų ūki s

259

XVII amžiuje. Dėl aukštų kainų ir žemo Lenkijos ūkių našumo par­ duoti Baltijos grūdus Vakarų rinkoje tapo sunkiau. Ieškojęs Dancigo prekybos smukimo priežasčių Johannas Kostneris 1660 metais paste­ bėjo, kad Amsterdamas per paskutinį Lenkijos-Švedijos karų laiko­ tarpį be lenkiškų grūdų galėjo išsiversti, tad Dancigo eksporto lygį būtų padėjęs palaikyti tik nederlius Vakarų šalyse arba lenkiškų grūdų pigumas. Boguckos teigimu, smukimas prasidėjo dar iki amžiaus vi­ durio, tuo tarpu Stanislawas Hoszowskis mano, jog kraštą smarkiai sugriovę ir daug gyventojų išnaikinę šeštojo dešimtmečio karai prieš kazokus ir švedus išryškino neigiamus intensyvaus žemės valdų ir bau­ džiavinio darbo naudojimo bruožus, kurie trukdė atkurti bei moder­ nizuoti šalies ūkį. Kiti ginčijasi, jog Vakarų Europoje grūdų paklausa smuko dėl demografinės stagnacijos. Pietų Europoje ėmus auginti ry­ žius ir kukurūzus, naudoti tobulesnius žemės tręšimo, melioravimo ir sėjomainos būdus, apsirūpinimo grūdais lygis pakilo. Kita vertus, stai­ gus grūdų kainų kritimas daugumą Vakarų Europos ūkininkų paska­ tino imtis pelningesnių, tokių kaip pienininkystė, žemės ūkio formų.2 Grūdų prekybos smukimas Dancigui ir visam kraštui turėjo rim­ tų pasekmių. Lenkijos didikų dvaruose 1685 metais grūdų išauginta 65 procentais mažiau negu jų būdavo užauginama XVI amžiaus vi­ duryje, o iš Dancigo išplukdyta mažiau nei 25 000 ląstų, tuo tarpu 1651 metais eksportas siekė 55 000 ląstų. Vis daugiau laivų Dancigą praplaukdavo pakeliui į Livonijos uostus, kuriuose ieškojo linų, ka­ napių, laivų stiebų, spygliuočių medienos ir lentų, dervos ir deguto. Mažiau pelninga darėsi prekiauti angliškais audiniais, kas 1579 me­ tais paskatino įsteigti Rytų bendrovę. Laivininkystei reikalingų pre­ 2Bogucka M. „Danzigs Bedeutung fur die Wirtschaft dės Ostseeraumes in der friihen Neuzeit, Studia Historia Oeconomica 1974”, 9: 95-106. Hoszowski S. „The Polish Baltic trade in the 15th—18th centuries”, Poland at the llth International Congress ofHistoricalScience at Stockholm. Warsaw, 1960, p. 117-154. Harder-GersdorffE. „Liibeck, Danzig und Riga. Ein Beitrag zur Frage dės Handelskonjunktur im Ostseeraum am Endedes 17 Jahrhunderts”, Hansische Geschichtsblčitter, 1978, 96: 100— 138. Faber J. „The decline of the Baltic grain trade in the second half of the seventeenth century”, Actą Historica Neerlandica, 1996, 1: 108-32.

Di d ž i o j i Švedi j os val st ybe

260

kių anglų pirkliai verčiau plaukdavo laivus pakrovę balastu arba im­ davosi perpardavinėti tokias kolonijines prekes kaip tabakas. Kai ku­ rie liudijimai leidžia manyti, jog XVII amžiuje Dancigo prekyba su Baltijos pakrantės uostais plėtojosi sparčiau nei tarptautinė, tačiau ji nebuvo tokia pelninga kaip prekyba grūdais didžiausio klestėjimo metais. Liubeko muitinės 1672-1691 metų ataskaitos rodo, kad iš Rygos atplukdomų prekių vertė buvo dukart didesnė nei iš Danci­ go, nors iš šio uosto per metus atplaukdavo 30 laivų, o iš Rygos - tik 27. Baigiantis amžiui reikšmingesni už Dancigą darėsi mažesni uos­ tai, tokie kaip Elbingas ar Pernau, į kuriuos Vakarų Europos pirkliai nukreipdavo savo laivus, jei Dancige negaudavo reikalingų prekių ar jos būdavo per brangios. Lenkijos ūkį silpnino ir užsienio konkuren­ cija, Dancigo apylinkėse sužlugdžiusį kalves, kuriose buvo kalama geležis. Naudodamiesi savo politine valdžia lenkų didikai įgijo mo­ kesčių ir muitų privilegijų ir taip suluošino klestėjusių Poznanės ir Krokuvos miestų prekybą. Valstiečiams šios privilegijos trukdė kon­ kuruoti grūdų rinkoje, o tai savo ruožtu padėjo išsaugoti feodalinį žemės ūkio modelį. Aukštos kainos žlugdė ir tranzitinę prekybą sau­ suma, ir vietoj Vistulos Centrinės Europos pirkliai mieliau rinkda­ vosi kelią Elbės upe. Brandenburgo kurfiurstas XVI amžiaus septin­ tajame dešimtmetyje pasirūpino sujungti kanalu Oderio ir Šprė upes, taigi link Elbės atsivėrė dar vienas kelias, atnešęs pelno Oderio pa­ krančių miestams. Lenkijos ūkis, kurio pagrindą sudarė grūdų auginimas, negalėjo prisitaikyti prie pakitusio paklausos pobūdžio Vakarų Europoje. Aukštos kainos išsekus medienos atsargoms palei Vistulą vertė pir­ klius potašo, lentų, spygliuočių medienos dervos ir deguto ieškoti toliau į rytus. Įkūrimo pradžioje Rytų bendrovė daug prekiavo su Prūsijos uostais, tačiau septintąjį XVI amžiaus dešimtmetį per šiuos uostus Anglija importuodavo tik apie trečdalį iš Baltijos kraštų įve­ žamų prekių. Johannesas Kostneris 1660 metais nerimavo, kad pre­ kyba linais ir kanapėmis iš Karaliaučiaus persikėlė į Rygą, o įrašai apie Zundo muitus aiškiai liudija apie Dancigo prekybos Baltijoje smukimą, palyginti su ankstesniais jo pranašumo laikais. Nuo 1601

Prekyba

ir Ba l t i j o s š a l i ų ūki s

261

iki 1610 metų iš visų Zundu į Vakarus praplaukusių laivų tik du penktadaliai buvo iš Dancigo. Paskutinįjį amžiaus dešimtmetį šis santykis sumažėjo iki vieno penktadalio, o Ryga ilgainiui ėmė garsėti kaip svarbiausias pietų Baltijos uostas. Rygos prekybos pagrindas buvo linai ir kanapės, XVII amžiaus pabaigoje sudarę 60 procentų šio miesto eksportuojamų prekių. Kanapės buvo labai paklausios laivų dokuose ir jūrų valstybėse: iš Baltijos kraštų 1697 metais Britanija pirko laivininkystei reikalin­ gų prekių už 205 000 svarų sterlingų, o iš jų 90 000 svarų sterlingų sumokėjo už kanapes. Didžiojo Siaurės karo laikus menančiame Jūrų ir prekybos atlase (Atlos Maritimus et commercialis) pažymi­ ma: „nėra abejonės, kad Rygos uoste prekyba labai didelė, nes į jį užplaukia nuo 3 iki 400 laivų vilkstinės iš visų kraštų”3. Be linų ir kanapių, iš Rygos buvo eksportuojami laivų stiebai, lentos bei spyg­ liuočių mediena ir šiek tiek grūdų. Miestas traukė verslininkus. Vienas danas Rygoje buvo pasistatęs lentpjūvę ir sėmenų aliejaus spaudyklą, o kai šios sudegė, mieste įsteigė tekstilės fabrikų. Rygos pirkliai steigė odų raugyklas, virvių dirbtuves ir liejyklas, Cronstiernos dokuose pradėjo kurti laivų pramonę. Įvairios pramonės įmonės, dažnai naudodamos užsienio kapitalą ir patirtį, ėmė steig­ tis ir palei Narovos upę. Čia atsirado laivų statyklų, linų ir kanapių perdirbimo fabrikų ir lentpjūvių. 1581 metais Narvą užkariavus švedams, trumpas jos klestėjimo laikotarpis išblėso, tačiau paskuti­ nįjį XVII amžiaus ketvirtį atgijus tranzitinei prekybai iš Rusijos, krašto ūkis gerokai atsigavo. Ypač aktyviai Narvos bei Rygos uostuose prekiavo anglų pirkliai, spėriai didėjančiam prekybiniam ir Karališkajam karo laivynui pirk­ davę daug jūrininkystės reikmenų. Nuo Karolio II sugrįžimo į sostą iki amžiaus pabaigos karališkojo karo laivyno tonažas išaugo daugiau 3 Atlas maritimus et commercialis. London, 1728, p. 39. Jepson Oddy J. European Commerce, 1803, p. 138 rašo, kad iš Rygos 1704 merais su kroviniu išplaukė 339 laivai; PaulJakob Marpergers... Moskowitischer Kauffmann. Liibeck, 1723, p. 230231 minimi 488 Rygos uosre 1694 merais apsilankę laivai beveik iš 1000 į Livoni­ jos uostus rais merais atplaukusių laivų.

Didžioji

Švedijos

valstybė

262

nei du kartus, o kad jį išlaikytų, Anglija turėjo skirti daug lėšų jūri­ ninkystės prekėms pirkti daugiausia Baltijos kraštuose. Dar Karolio I valdymo laikais daugiau nei trys ketvirtadaliai į Londono uostą importuojamų linų ir kanapių atplaukdavo iš Baltijos kraštų. Pir­ maisiais Sandraugos gyvavimo metais pašliję reikalai, kai Zundu pra­ plaukiančių anglų laivų skaičius nuo 130 laivų 1647 metais sumažė­ jo iki 22 1631-aisiais, o danų— olandų koalicija grasino visai uždaryti Baltiją anglų laivybai, privertė susimąstyti. Prieš pat mirtį Cromvellis įspėjo parlamentą: „jeigu jie gali atkirsti mus nuo Baltijos ir tapti jos šeimininkais, kurgi mums prekiauti? kur gausime medžiagų lai­ vininkystei?”4Siekiant apsaugoti šiuos interesus, 1650-1651 metais buvo priimti Jūrininkystės aktai (Navigation Acts) ir pradėta vykdyti valstybės finansuojamą laivų statybos programą. Kitais 1660 ir 1662 metų jūrininkystės aktais buvo apribotas daugumos prekių importas iš Baltijos kraštų anglų ar tenykščiais laivais ir siekta uždrausti įvežti jūrininkystės prekių iš Olandijos ir Vokietijos. Dėl tos priežasties olandai faktiškai buvo nušalinti nuo krovinių gabenimo tarp Angli­ jos ir Baltijos kraštų, todėl šį verslą perėmė vietiniai laivai, kaip an­ glų pasiuntinys Švedijoje Johnas Robinsonas pastebėjo: Kol Švedija kariavo, visą naštą tempė anglų laivai. Bet taikos metu švedai turi tokį pranašumą, o laisvų muitų padrąsinti pirkliai taip noriai plukdo savo laivus, kad anglų laivams tame versle nebėra kas veikti, nebent tik kol Švedija neturi pakankamai laivų saviems kroviniams gabenti.5

Taigi 1675 metais, kai Švedija kariavo prieš Brandenburgą-Prūsiją, 90 procentų pro Zundą į Angliją krovinius gabenusių laivų pri­ klausė anglų pirkliams, bet 1693-iaisiais, vykstant Anglijos ir Pran­ cūzijos karui, šį srautą po 42 procentus dalijosi švedų ir anglų laivai. Anglijos prekyba su Baltijos kraštais nebuvo subalansuota, 1700 metais importas sudarė 10 procentų, o eksportas - tik 5 procentus. 4 Cituojama iš Fedorovicz, op. cit., p. 52. ^Robinson J. An Account of Suederu 1694, p. 62-63.

Prekyba

ir Ba l t i j o s s a l i ų ūki s

263

Pamfletininkai iš tokio „pinigų nutekėjimo” sėmėsi daug peno kū­ rybai. Amžiaus pabaigoje, kai Anglijos ir Švedijos prekybiniai san­ tykiai buvo įtempti, Charlesas Davenantas įrodinėjo, jog šį disba­ lansą anksčiau kompensuodavo tai, kad anglų pirkliai jūrininkystės prekes įveždavo anglų laivais, bet „dabar jie neplukdo net ir penkių laivų ir ilgą laiką eksportuoja nuo trijų iki keturių tūkstančių svarų per metus”. Davenanto tvirtu įsitikinimu, norint pataisyti reika­ lus, reikėjo imtis prekybos su kolonijomis ir iš ten atsivežti jūrinin­ kystei būtinų prekių. Parlamentas ir vyriausybė kaip tik svarstė to­ kią galimybę.6 Prancūzija prekyboje su Baltijos kraštais nuo jūrų valstybių buvo smarkiai atsilikusi. XVII amžiuje Zundu per metus praplaukdavo tik apie dešimt prancūzų laivų, tuo tarpu anglai praplukdydavo 300, olandai - 800 laivų. Prancūzai eksponuodavo vis daugiau savo pre­ kių, bet paprastai jas plukdydavo užsieniečių laivais. Colbert’o Šiau­ rės bendrovė {Compagnie du Nord) (1669-1674) sužlugo, nes trūko pirklių, olandų konkurencija buvo stipri, prie to prisidėjo ir nioko­ jantis karas. Savo krašto pirklių iniciatyvą Prancūzijos karūna žlugdė dažnais užsienio laivų atleidimais nuo mokesčių. Colbert’as mėgino laivų statybai naudoti Prancūzijos miškų medžiagą, tačiau mediena netiko, todėl laivus ir jūrininkystės reikmenis prancūzai turėjo pirk­ tis užsienyje, dažnai ne pačios geriausios kokybės. Frachtuoti pran­ cūzų laivus buvo brangu, darbo sąnaudos juose didesnės nei olandų, nes reikėjo didesnės laivo komandos. Dėl grynojo kapitalo stygiaus ir atsilikusių technologijų prancūzai negalėjo konkuruoti su olan­ dais, kurie 1669 metais galėjo pastatyti fluit (laivą) už 800 svarų sterlingų (panašų laivą pastatyti Anglijoje būtų kainavę 1300 svarų sterlingų). Dėl užsienio prekėms primestų kainų dažnai būdavo kal­ tinami jūrininkystės aktai, tačiau anglų laivų brangumas greičiausiai 6 Davenant C. Discourses on the Publick Revenue. London, 1698, t. 2, p. 87, 189, 195, 238-239. Astrom S.-E. „From Stockholm to St Petersburg. Commercial tactors in the political relations benveen England and Sweden 1675-1700”. 'Studia Historica 2, Helsinki, 1962. Kirby D. „The Royal Navy’s quest for pitch and tar during the reign of Queen Anne”, Scandinavian Economic Histor/ Revieiu, 1974, 22: 97-116.

Didžioji

Švedijos

valstybė

264

priklausė nuo anglų laivų statytojų konservatyvumo, tuo tarpu olan­ dai turėjo geresnę šio darbo patirtį ir organizavimą. Švedijos vyriausybė stengėsi įgyti daugiau pranašumo prekyboje tokiomis paklausiomis prekėmis kaip geležis, derva ir degutas, o tai anglams labai nepatiko. 1673 metų potvarkis sustiprino nuostatus svetimšalių atžvilgiu, vietiniams gyventojams uždraudė dirbti nomi­ naliais užsienio pirklių verslo vadovais, o užjūrio pirkliams Švedijoje gyventi leido ne ilgiau kaip du mėnesius per metus. Dėl Anglijos diplomatinio spaudimo šio potvarkio vykdymas buvo atidėtas, ta­ čiau 1684 metais buvo įvesti kiti apribojimai, o praėjus trejiems me­ tams įsigaliojo ir 1673 metų potvarkis, bet užsieniečiams šalyje buvo leista gyventi keturis mėnesius per vienerius metus. 1695 metais iš Švedijos buvo išvaryti beveik visi anglų agentai, tuo norėta priversti Anglijos vyriausybę sumokėti kompensaciją už švedų laivus, kuriuos ji užgrobė per karą prieš Prancūziją. Po ketverių metų kilus Didžia­ jam šiaurės karui dviejų valstybių santykiai dar tebebuvo įtempti. Anglų pirkliai reiškė nepasitenkinimą 1648 metais švedų įvestu de­ guto prekybos monopoliu. Nujausdamas anglų pirklių „polinkį į mums priklausančią prekybą degutu”, Karolis X Gustavas už leidi­ mą olandams ir anglams iš Bendrovės pirkti dervą bei degutą mėgi­ no išsiderėti karūnai paskolų. Derybos, kaip ir mėginimas 1661 me­ tais išspausti pinigų iš danų mainais į atsisakymą nuo prekybos monopolio, nepavyko.7Po trumpo laisvos prekybos laikotarpio 1689 metais švedai monopolį susigrąžino. Tarp naujosios bendrovės tary­ bos narių buvo žymiausi Švedijos verslininkai, netrūko nei kapitalo, nei pasitikėjimo. Ji susikūrė tuo metu, kai derva ir degutas turėjo didžiausią paklausą. Daugiau kaip du trečdaliai bendrovės apyvartos teko anglų pirkliams, kurie nesiliovė raginę iš Stokholmo atimti mo­ nopolį ir leisti laisvą, jokių apribojimų nesuvaržytą prekybą su tiekė­ jais iš Botnijos įlankos pakrantės miestų. 7 Hallberg A. Tjdrexport och tjarhandelskompanier under stormaktstiden. Svenska Litteratursallskapet i Finland, Historiska och Litterara Studier, 1959, 371:34, Helsingfors, p. 112-113.

Prekyba

ir Ba l t i j o s s a l i ų ūki s

265

VYRIAUSYBĖ IR ŠALIES VIDAUS ŪKIS

Švedijos vyriausybės įvesti prekybos apribojimai kėlė didelį vietinių pirklių bei gamintojų nepasitenkinimą. Gustavas II Adolfas įvairiais prekybos potvarkiais teisę tiesiogiai prekiauti su užjūrio šalimis su­ teikė keliems didesniems miestams, tapusiems pagrindinėmis turga­ vietėmis. Turgaus miestai galėjo prekiauti tik su kaimyninėmis že­ mėmis ir pagrindinėmis turgavietėmis. Po 1636 metų visiems į šiaurę nuo Stokholmo ir Abo esantiems uostams, išskyrus Gavlę, tiesiogiai prekiauti su užsienio pirkliais buvo uždrausta. Deguto bendrovės įsteigimas 1648 metais skaudžiai paveikė Suomiją, kur deguto degi­ mas per trumpą laiką tapo svarbia ūkio dalimi. XVII amžiaus penk­ tajame dešimtmetyje trijuose pagrindinės prekyvietės teisę turėju­ siuose Suomijos miestuose - Abo, Helsingforse ir Vyborge - pusę eksporto sudarė degutas. Tačiau po 1648 metų šie miestai degutą turėdavo parduoti bendrovei už nustatytą penkiolikos riksdalerių už ląstą kainą. Iš Ostrobotnijos degutas keliaudavo tiesiai į Stokholmą, dėl to didelių nuostolių patirdavo Abo miestas, iki to laiko daug šios prekės gaudavęs iš Ostrobotnijos. Pasipiktinimą sukėlė ir bendrovės reikalavimas mato vienetu laikyti Rostoko alaus statinę, kuri buvo didesnė už Botnijos įlankos pakrantėje naudotas statines. Galiausiai užsienio prekyba per pagrindinės prekyvietės teisę turėjusius miestus ėmė žlugti, nes niekas į juos svarbiausių prekių nebepristatydavo. Greitai pasirodė ir padariniai - sumažėjo gyvybiškai svarbios drus­ kos įvežimas. 1649 metų riksdage miestų biurgeriai skundėsi naujo­ jo monopolio jiems daroma žala. Karalienė Kristina į jų skundus nereagavo ir atšovė, jog nusipirkę akcijų pagrindinių miestų pirkliai galį patys stoti į Deguto bendrovę. Taip ir įvyko 1654 metais, tačiau bendrovės reikalus toliau tvirtai savo rankose laikė Stokholmo pir­ kliai. Ostrobotnijos miestai siekė atimti šį monopolį, tačiau bendro­ vė turėjo galingų gynėjų teisme ir Prekybos kolegijoje. Deguto bendrovės gynyba, kurios Prekybos kolegija ėmėsi 1660 metais, atspindėjo gerai tvarkomos valstybės principus. Buvo įrodi­ nėjama, jog bendrovė palaiko gerą deguto kainą ir yra sukaupusi

Didžioji

Švedijos

valstybe

266

didelį kapitalą, kuris kelia užsienio šalių pasitikėjimą Jos Didenybe. Jei bendrovė būtų likviduota, prekybą perimtų olandai, kainos nu­ kristų, o dėl to kentėtų valstiečiai. Bendrovė nuolat kariavo su tiekė­ jais, kurie, tolydžio sukeldami perprodukciją, reikalaudavo aukštes­ nių kainų. Nedaug gelbėjo ir Prekybos kolegijos mėginimai padėtį reguliuoti kvotomis arba reikalavimu, kad valstiečiai pristabdytų de­ guto gaminimą. Labai dažnai potvarkiai ir dekretai, kuriais valstybė siekė kontro­ liuoti gamybą ir prekybą, būdavo pažeidžiami ar ignoruojami. Lai­ vai iš Ostrobotnijos nelegaliai prekiavo su Livonijos miestais, tą patį darė ir Pietų Suomijos valstiečiai. Karūnos pastangos pažaboti vieti­ nių uolėtos Hallando pakrantės (Švedijai atitekusios 1645 metais) gyventojus tik dar labiau skatino kontrabandą. Onsalos ir Tolo pa­ rapijose buvo daugiau kaip penkiasdešimt laivų, dažniausiai statytų vietoje. Šie maži laivai, dažnai išplaukdavę su balastu, kursavo šiauri­ niuose vandenyse, iš Norvegijos medieną plukdydami į Daniją, Šiau­ rės Vokietiją ir net Olandiją. Ilgai ir sunkiai karūnos pareigūnai mė­ gino sudrausminti turtingesniuosius miestų pirklius, bet šie, norėdami įtikinti nevežti prekių į turgų, o parduoti jas vietoje, rodė valstie­ čiams savo svetingumą ir visaip stengėsi jiems įtikti. Tiek didikai ir dvasininkai, tiek pirkliai samdė tarpininkus, kurie važinėdavo po kai­ mus ir supirkdavo valstiečių produkciją. Ir pati karūna ne visuomet nuosekliai laikėsi užsibrėžtos politikos. Ostrobotnijos Kalajoki para­ pijos vikarui, kuris padengė karūnai karališkojo antstolio padarytą skolą, dideliam gretimų miestų pirklių nusivylimui, buvo leista su­ pirkti ir išgabenti į Stokholmą visą parapijoje išdegtą degutą. Siekdama užkirsti kelią nelegaliai kaimo prekybai ir taip padidin­ ti karūnos iš vidaus mokesčių gaunamas pajamas, Švedijos vyriausy­ bė ėmė steigti laisvąsias prekyvietes. 1636 metų prekybos potvarkiu Stokholme ir Abo buvo pradėtos rengti tris savaites trukdavusios rudens mugės, kuriose užsienio pirkliai galėjo laisvai pirkti reikalin­ gas prekes, o prekybininkai - laisvai jas parduoti. Tai, suprantama, nepatiko biurgeriams, nes dėl laisvosios prekybos jie neteko privile­ gijų, kurias garantavo pagrindinių turgaviečių sistema, todėl reikalą-

P r e k y b a ir Ba l t i j o s s a l i ų ūki s

267

vo, kad vyriausybė uždraustų turguje prekiauti kitiems vietos žmo­ nėms. Laisvosios prekybos sistema buvo palanki pagrindinių turga­ viečių biurgeriams ir valstiečiams, bet ne turgaus miestams, kurių XVII amžiuje sparčiai daugėjo. Naujų miestų kūrimasis, kaip Vasa Ostrobotnijos pakrantėje, kėlė valstiečių nepasitenkinimą. Jie bijojo prarasti buvusias savo teises. Narpes valstiečiai 1626 metais kreipėsi į karalių su prašymu toliau į Stokholmą plukdyti galvijus ir sugautą žuvį, nes be šios Karolio IXjiems suteiktos teisės negalėsią susimokė­ ti mokesčių. Prašytojai savo produkciją atribojo nuo gretimai esan­ čios Vasos prekių ir piktinosi įsakymu apjuosti šį miestą siena, tvir­ tindami, jog įsakymas duotas be karaliaus žinios. Liaudis privertė vyriausybę, nepaisant biurgerių norų, Vasoje rengti laisvos prekybos muges. Tačiau valstiečių ši pergalė nepatenkino, nes mugės trukda­ vo pernelyg trumpai, kad pritrauktų užsienio pirklius. Daugeliu atžvilgių nesėkmingos buvo ir karūnos pastangos kryp­ tingai plėtoti svarbesnes eksporto pramonės šakas. 1636 metų po­ tvarkiu atkreiptas dėmesys, jog Bergslageno kalnakasybos rajone bu­ vo per daug kalvių, tad buvo uždrausta liejyklas keisti kalvėmis. Nepaisant pastangų šią pramonės šaką išsklaidyti, iš 1695 metų kal­ vystės mokesčių matyti, jog po 1636 metų 40 procentų visos strypinės geležies buvo gaminama Bergslageno kalvėse. Vyriausybė neri­ mavo dėl sparčiai kertamų miškų. 1648 metais buvo skundžiamasi, jog rytų slėniuose (Osterdalarna) trūksta medienos, o po dvidešim­ ties metų vietos valdytojas pastebėjo, jog ir visoje Dalarnos srityje upių slėnių miškai labai išretėję. 1647 metais buvo išleistas pirmasis miško atsargas saugantis statutas. Atkreiptas dėmesys į Norrlando, Dalarnos ir Bergslageno suomių persikėlėlių mišką žalojančius pa­ pročius: lydiminę žemdirbystę naudojusiems asmenims grėsė kalėji­ mas, o jų ūkiai galėjo būti nugriauti. Švedijos vyriausybei sunkumų iškilo ir skatinant vietinę pramo­ nę, mat kaimiečiai drabužius ir namų apyvokos reikmenis dažniau­ siai gamindavosi patys arba pirkdavo juos iš keliaujančių prekeivių. Kaimiečių rankų darbo amatai (slojd) klestėjo, o kai kuriose vietovė­ se valstiečiai iš savo darbo gaminių —Narkės vinių ar Hallando baldų —

Didžioji

Švedijos

valstybe

268

gaudavo nemažas pajamas. Aukštesnieji sluoksniai mieliau pirkdavo geresnės kokybės atvežtines prekes, tad vienintelis stambus vietinių gaminių pirkėjas buvo karūna. 1686 metais duotas nurodymas uni­ formas kareiviams siūti iš švediškos medžiagos pagyvino tekstilės pra­ monę, tačiau vidaus rinkai didesnės įtakos nepadarė. Kai kurie aukš­ tą padėtį užimantys asmenys - Gabrielis Oxenstierna ir netgi karalienė Kristina - buvo linkę panaikinti gildijų uždarumą arba net jas pa­ čias, tačiau gildijų nuostatai 1621 metais dar sugriežtėjo. 1669 metų įstatymais pirmą kaną pamėginta sureguliuoti gildijų sistemą. Iš es­ mės gildijos turėjo priimti visus norinčius išmokti amato, bet prak­ tiškai nuostatų nebuvo paisoma. Mažesniuose miestuose gildijų bu­ vo nedaug, net didesniuose miestuose pameistrių ir meistrų santykis buvo labai mažas. Daug meistrų, vadinamųjų bonhasar, gildijoms nepriklausė. Valdininkija mėgino jų veiklą suvaržyti, tačiau susidūrė su galingais gynėjais. Didikai mėgdavo turėti savo perukų meistrus ir siuvėjus, o tokios visuomeninės institucijos kaip Admiralitetas sam­ dydavo daug mūrininkų bei statybininkų, nepriklausiusių kokiai nors gildijai. 1662 metais Kopenhagos siuvėjų gildija mėgino išstumti bionhaserius (bonhaser), kurių daugumą buvo nusamdęs teismas. Pa­ dariniai buvo skaudūs: gildijos aldermanas, išdrįsęs pareikšti, jog bū­ tent amatininkai gelbėjo miestą apsiausties metu ir išsaugojo karūną ant karaliaus galvos, buvo įkištas į kalėjimą. Atvykėlius glumino Švedijos keliai ir susisiekimo priemonės, ke­ lionės dėl gausaus sniego ar potvynių būdavo ilgos ir sunkios. Didelė Bulstrodės Whitelocko palyda 1653 metų gruodį iš Goteborgo į Up­ salą keliavo tris savaites. Rogėmis keliauti būdavo greičiau. 1717 me­ tais De la Motraye iš Upsalos į Stokholmą jos nunešė per šešias va­ landas. Didelių sunkumų sukeldavo besniegės žiemos: 1645 metais Bergslagene sniegas neiškrito, ir kasyklose darbas sustojo, nes be ro­ gių nebuvo įmanoma atsivežti šieno, todėl arklius teko išginti į Narikę. Karlas Bonde buvo pradėjęs diegti kanalų programą, tačiau Christopherio Polhemo suprojektuotas Trollhatte kanalas pasirodė netinkamas naudoti, nes praplaukti juo galėjo tik plokščiadugnės valtys su nulenkiamais stiebais. Tačiau viena susisiekimo priemone

P r e k y b a ir Ba l t i j o s š al i ų ūki s

269

švedai galėjo pagrįstai didžiuotis - pirmaisiais XVII amžiaus dešimt­ mečiais tarp Hamburgo ir Stralsundo egzistavusia pasienio pašto sis­ tema. 1636 metų potvarkiu buvo numatyta, kad prie pagrindinių kelių kas dvi ar trys švediškos mylios (20-30 km) būtų įkurdinti kurjeriai, už šį darbą juos atleidžiant nuo mokesčių. Miestai turėjo paskirtus pašto viršininkus, o direktoratas įsikūrė Stokholme. Vario strypai, kuriais siekta išlaikyti varinių pinigų lygiavertišku­ mą su sidabrinėmis monetomis, iki XVII amžiaus vidurio tapo ne­ įtikėtinai dideli. Šešių talerių vertės „moneta” svėrė beveik dvidešimt kilogramų, tad Whitelockui atlyginimą už paslaugas teko pakrauti į nemažą laivą. Tokios sunkios monetos bent jau vagis atbaidydavo: pora vyrukų pabandė apiplėšti parduotuvę Vyborge, tačiau 170 tale­ rių laimikio taip ir neįstengė pakelti. Praktiniai tikslai ir tie nepato­ gumai, su kuriais pirkliai susidurdavo, kai prireikdavo pagal čekį gauti grynų pinigų, Karolio X Gustavo laikais paskatino olandų kilmės livonietį Hansą Wittmacherį, vėliau gavusį titulą ir pasivadinusį Jo­ hanu Palmstruchu, Stokholme įsteigti banką. Palmstrucho banką sudarė du skyriai: vienas keisdavo pinigus, o kitas teikdavo paskolas. Banknotų šiek tiek buvo, tačiau susieti juos su metalinėmis moneto­ mis nebuvo įmanoma, nes nuolat kito varinių ir sidabrinių monetų vertės santykis. Vario vertei septintajame dešimtmetyje pakilus, žmo­ nės užplūdo banką ir nepaisant vyriausybės pastangų 1663 metais bankas paskelbtas nemokiu. Apkaltintas dėl šių finansinių nelygu­ mų nelaimingasis Palmstruchas buvo įkalintas. 1668 metais bankas buvo atgaivintas ir tapo luomų banku (Riksens Standers Bank). Jam vadovavo šeši riksdago išrinkti komisijos nariai. Banknotus leisti bu­ vo uždrausta, tad bankas galėjo adikti tik ribotas operacijas. Baigian­ tis amžiui stambiausias banko klientas buvo karūna, kuri čia gauda­ vo avansą savo iždui. Siaurės Europos valstybėse trūko įgudusių meistrų, kapitalo, to­ dėl jų vyriausybės mielai priimdavo verslininkus iš užsienio, jų at­ žvilgiu sušvelnindavo net griežtus religinius įstatymus (vienam sve­ timšaliui pirkliui kartą Axelis Oxenstierna išsitarė, jog geriau jo tėvynė liktų be prekybos, bet svetimo tikėjimo nesuteršta). Olandų, vokiečių

Didžioji

Švedijos

valstybė

270

ar škotų imigrantų buvo beveik kiekviename prekiavusiame mieste. Naujasis Karolio IX Goteborgas pačiais pagrindais buvo olandų gy­ venvietė Švedijos žemėje. Ant danų 1612 metais sugriautos gyven­ vietės pelenų atkurto miesto pirmąją tarybą sudarė septyni švedai ir vienas škotas. Iš Abo pirklių sąrašų matyti, kad nuo 1616 iki 1652 metų užjūrio prekyba vertėsi vis daugiau užsieniečių, ypač vokiečių, panašiai buvo ir visuose kituose pakrančių miestuose. Siekdamas ska­ tinti užsienio amatininkus kurtis Danijoje, Kristijonas IV 1613 me­ tais panaikino gildijų privilegijas. Jo įpėdiniai visaip rėmė audėjus, verpėjus ir audeklų dažytojus, žadėdami juos atleisti nuo mokesčių bei rinkliavų. 1616 metais įsteigtą Danijos Rytų Indijos bendrovę finansavo Olandijos bei Hamburgo pirkliai, o 1624 metais olandų sindikatas perėmė neilgai gyvavusią Šilko bendrovę. Kai kurie užsie­ nio verslininkai, kaip Marseliu giminė, buvo įsteigę ištisas pramoni­ nes imperijas, kurios driekėsi nuo Amsterdamo iki Rusijos. Būta ir ambicingų planų. 1653 metais vienas Revelio pirklys nusprendė įsteig­ ti šilko verpyklą, ir Švedijos vyriausybė jam suteikė dešimties metų monopolį pirkti Persijos šilką: dėl finansinių sunkumų smukus pre­ kybai Revelyje, įmonė sužlugo. Kitas verslininkas iš Livonijos, von Rademacheris, gavo tam tikrų metalo dirbinių gamybos monopolį ir leidimą 25 procentų muitu apmokestinti įvežamas prekes. Taip jis apsaugojo savo įmonę, bet sukėlė Rygos miesto tarybos pasipiktini­ mą. Švedijos vyriausybė daug svarstė, kaip plėtoti ir kontroliuoti pre­ kybą su Rusija. Iš Švedijos atstovų Rusijoje XVII amžiaus viduryje rašytų ataskaitų matyti, kad Rusiją pirkliai pasiekdavo Baltijos jūra arba Arkties vandenynu - tai priklausydavo nuo Rusijos valdovų po­ litikos ir užsienio pirklių tikslų. Per Archangelską, palyginti su Balti­ jos uostais, prekiaujama buvo nedaug, tačiau Švedijos vyriausybė siekė prekybą nuo jo nukreipti arba šį prekybos kelią visai sužlugdyti. Siek­ dama privilioti užsienio pirklių į Baltijos uostus, penktajame dešimt­ metyje vyriausybė panaikino pasienio mokestį įvažiuojant į Rusiją, smarkiai sumažino tranzitinius mokesčius ir panaikino Gast-zu-Gast (tiesioginės prekybos tarp užsieniečių) prekybos draudimą. Šeštojo

Pr e k y b a ir Ba l t i j o s

' sal i ų ūki s

271

dešimtmečio pradžioje dėl Anglijos ir Olandijos karo uždarius Ar­ changelsko uostą, prekyba, ypač Narvoje, labai pagyvėjo. 1656 me­ tais kilus Maskvos didžiosios kunigaikštystės ir Švedijos karui, pre­ kių srautas per Narvą kiek sumažėjo, tačiau netrukus prekyba vėl atgijo ir sėkmingai vyko visus paskutiniuosius to amžiaus dešimtme­ čius. Pasibaigus penktojo dešimtmečio libertas commerciorum laikotar­ piui, prekybą su Rusija Švedija stengėsi sutelkti švedų bei natūralizuotų pirklių rankose. Gustavo Adolfo valdymo laikotarpiu buvo siekiama supirkti Rusijos grūdų perteklių ir iš to pasipelnyti Amster­ damo rinkoje, kur grūdų kainos buvo aukštos. Tačiau pelnas nebu­ vo labai didelis, o po staigaus Amsterdamo kainų kritimo 1631 me­ tais Rusijoje grūdams neatpigus, jis nuolat mažėjo. Rusai nebuvo linkę leisti švedams monopolizuoti grūdų tiekimo, todėl po 1631 metų apribojo švedų tarpininkų veiklą.8 Kitą didžiulį planą 1653 metais iškėlė Johannas de Rodės. Jis siūlė supirkti visą metinę Rusi­ jos odų produkciją: tuo metu kariavę olandai būtų išstumti iš rin­ kos, o Švedijai priklausančioms Baltijos žemėms tai duotų naudos. 1655 metais Krusenstiernos vadovaujami pasiuntiniai gavo nurody­ mą išgauti laisvos prekybos visoje Rusijoje teisę ir priversti Rusijos vyriausybę muito mokesčius sumažinti iki Švedijos muitų lygio. Kardiso sutartimi (1661) buvo numatyta dviejų šalių „laisva ir netruk­ doma prekyba”, tačiau 1667 metais caras Aleksejus išleido Naująjį prekybos įsaką, pagal kurį Rusijos žemėse prekiauti norintys užsie­ niečiai privalėjo mokėti didelius tranzito mokesčius užsienio valiuta. Švedus ypač siutino tai, kad Baltijos tranzito mokesčiai buvo didesni nei Archangelske, tačiau derybomis su rusais jie nieko nepasiekė. Prekybos kolegijos sekretorius J. P. Lillienhoffas patarė Švedijos vy­ riausybei padėtį gelbėti vieninteliu likusiu būdu - užimti Archan­ gelską; šį patarimą 1701 metais Karolis XII pamėgino įgyvendinti. Švedus bei kitas šalis erzino stiprėjanti protekcionistinė Rusijos a Ekholm L. „Rysk spannmal och svenska krigsfinanscr 1629-1633 Scandia, 1974, 4 0 : 57-103.

Didžioji

Švedijos

valstybė

272

vyriausybės politika. Prekybą sunkino tai, kad nebuvo deramų ją reguliuojančių įstatymų, problemų kildavo dėl valiutos, todėl užsie­ nio pirkliai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą. Prie tokių sunkių sąlygų geriausiai prisitaikė olandai, o komerciškai atsilikusios šalys kaip Švedija tegalėjo kurti ambicingus, tačiau neįgyvendinamus preky­ bos su Rusija plėtojimo planus.9 Nepaisant Švedijos ekonominio atsilikimo, XVII amžiuje šalies prekybos apimtis smarkiai išaugo. Pagrindinės įvežamos prekės bu­ vo tekstilė ir maisto produktai. Nuo 1560 iki 1685 metų druskos įvežimas padidėjo 46 procentais, tačiau druskos importas, XVI am­ žiuje sudaręs maždaug ketvirtadalį visų įvežamų prekių, karalienės Kristinos valdymo pradžioje tesudarė vieną dešimtąją importo dalį. Vis dėlto druska nacionaliniam ūkiui buvo būtina. 1643 metais Axelis Oxenstierna pastebėjo, jog vienintelis dalykas, kuriuo galėjo pasi­ naudoti jutai, buvo druskos stygius, „nes jei šalyje turėtume druskos, mums nereikėtų su jais kariauti”10. Dėl klimato užgaidų ištikusio nederliaus metais Švedija-Suomija turėdavo grūdų įsivežti - ne be priežasties Baltijos provincijos buvo laikomos Švedijos aruodu. 1685 metais, kai Švedijoje buvo prastas derlius, iš Baltijos provincijų į Šve­ diją buvo atgabenta 153 145 hektolitrų grūdų, kurių vertė siekė be­ veik ketvirtį milijono riksdalerių. Karaliaus dvaro, magnatų, Admiraliteto bei karinių įgulų porei­ kiai, didėjantis gyventojų skaičius mieste (trečiajame XVII amžiaus dešimtmetyje čia gyveno apie 10 000 žmonių, o amžiaus pabaigoje jau apie 50 000) į Stokholmą traukė visus, kurie turėjo ką parduoti. 9Apie Švedijos-Rusijos prekybą žr. Attman A. „Swedish aspirations and the Russian market during the 17th century”, Actą Regiae Societatis Scientarum et Litterarum Gothoburgensis. Humaniora 24. Goteborg, 1985. Piirimae H. Kaubanduse kūsimused Vene-Rootsi suhetes 1661-1700 a. Tanu Riikliku Ūlikooli toimetised 113, Tar­ tu, 1961; taip pat Švedijos ir Sovietų dokumentų dviejų tomų rinkinį, išleistą 1978 m.: Ekonomiška forbindelser mellan Sverige och Ryssland under 1600-talet / BKOHOMunecKue ce*3u Mejtcdy Poccueū u Uleeųueū e XVII sene. StockholmMoscovv. 10 Hecksher E. Sveriges ekonomiška historia fran Gustav Vasa (2 tomai). Stockholm, 1936, t. 1:2, p. 551.

Prekyba

i r B a l t i j o s š a l i ų ūki s

273

Prekybos augimą šiame mieste skatino ir karūna, rėmusi monopoli­ jų steigimą bei pagrindinės turgavietės miestų kūrimąsi. XVII am­ žiaus pabaigoje prekybinį Švedijos laivyną sudarė apie 730 laivų, dau­ giausia nedideli, statyti šalies pakrantėse: beveik visi didieji daugiau kaip šimto ląstų talpos laivai priklausė Stokholmo pirkliams, susibūrusiems j prekybos bendroves. Kalnakasybos pramonė buvo pagrindinis Švedijos turtas Didy­ bės amžiuje. Antrojoje XVII amžiaus pusėje varis ir geležis sudarė daugiau kaip tris ketvirtadalius Švedijos eksporto, amžiaus viduryje vario buvo iškasama 2000 tonų per metus, bet Karolio XII valdymo laikais vario gavybai sumažėjus iki 1200 tonų, kasmet buvo iškasa­ ma daugiau geležies. 1695 metais Centrinėje Švedijoje buvo apie 500 kalvių ir 324 liejyklos. Strypinės geležies eksportas nuo penkta­ jame dešimtmetyje kasmet gaunamų 10 000 tonų iki amžiaus pabai­ gos patrigubėjo - paskutiniajame dešimtmetyje jos buvo išliejama jau po 33 000 tonų kasmet. Yra nustatyta, kad mažiausiai tris ketvir­ tadalius geležies Švedija eksportuodavo. Karoliui XII tapus karaliu­ mi, Anglija buvo svarbiausia pirkėja, o tai, kad „Rytų šalies” pirklių į Angliją 1718 metais (vyriausybei Londone uždraudus tiesioginį stry­ pinės geležies importą iš Švedijos) gabentą geležį per Karaliaučių ir Danijos uostus tiekė Švedija, rodo Švedijos viešpatavimą geležies rin­ koje. Nepaisant didelių pastangų išplėtoti kalnakasybos pramonę Nor­ vegijoje, Kristijonas IV neįgijo kozirio prieš Švedijos tūzą. Danijos eksportas labai priklausė nuo žemės ūkio produktų paklausos, ypač jautienos. Kristijono IV valdymo pradžioje į Hamburgo turgų kas­ met buvo genama daugiau kaip 30 000 galvijų, o 1612 metais jų buvo parduota net 50 000. Tačiau baigiantis Trisdešimties metų karui galvijų eksportas ėmė smarkiai mažėti, ir karo nuniokotą Da­ nijos žemės ūkį apėmė krizė. Nepatenkinti didikų trukdymu plėtoti prekybą ir mokesčių našta Jutlandijos biurgeriai 1629 metais įteikė karaliui protestą. Pirklių ir didikų priešiškumas nesiliovė. Nežino­ mo autoriau rašytas pamfletas Frederiko III valdymo pradžioje kalti­ no didikus už tai, kad šie atėmė biurgeriams galimybę prekiauti, ir

Didžioji

Švedijos

valstybė

274

puolė karališkąją monopolijų rėmimo politiką. Frederiko III 1659 metais Kopenhagai suteiktos privilegijos ne tik susilpnino didikų pri­ vilegijas į žemę ir pareigybes, bet suteikė stiprų impulsą komerci­ niam miesto, kuriame nuo 1660 iki 1690 metų gyventojų padvigu­ bėjo, gyvenimui. 1674 metais Švedijos įgaliotinis atkreipė dėmesį į regimai suklestėjusią miesto pajūrio prekybą, kuri Frederiko III val­ dymo metais sudarė apie trečdalį visų karalystėje surenkamų muitų. Atkurta Rytų Indijos bendrovė, mieste ir jo apylinkėse buvo steigia­ mos naujos įmonės, kurios turėjo patenkinti besiplečiančios varto­ tojų rinkos poreikius. Aktyviai įvairiausiais verslais užsiėmė nedidelė grupė kilmingų biurgerių, kuriuos dažniausiai siejo vedybiniai ry­ šiai. XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje Petsoriske Kompagni su­ rengė Arktinę ekspediciją, kuriai vadovavo Hansas Nansenas, gimęs Flensborge. Įgijęs patirties šiauriniuose vandenyse jis gavo Mikkelio Vibės, stambiausio miesto pirklio, sekretoriaus vietą, o vėliau tapo Islandijos bendrovės direktoriumi. Jacobas Madsenas, gimęs Got­ lando saloje, energingai prekiavo su Ispanija bei Viduržemio jūros šalimis ir buvo pagrindinis Admiraliteto ir karaliaus dvaro tiekėjas. Abu šie vyrai tapo miesto burmistrais. Įspūdingiausiai versle iškilo holšteiniškis Henrikas Mūlleris, kuris XVII amžiaus ketvirtajame de­ šimtmetyje stojo dirbti asmeninio karaliaus iždo raštininku ir ko­ mercinėmis spekuliacijomis prasimanė pinigų. Prie jo karjeros ir turtų kaupimo prisidėjo bendradarbiavimas su Korfitsu Ulfeldtu, ypač ap­ rūpinant laivyną. Penktajame dešimtmetyje plečiant karališkąjį lai­ vyną Mūlleris tiekė beveik 40 procentų laivų statybai reikalingų pre­ kių ir medžiagų. Jo interesų ratas siekė nuo šiauriau Kopenhagos esančio Mollės slėnio geležies fabrikų iki Norvegijos miško medžia­ gos bei kasyklų. 1660 metais pagal savo kapitalo dydį jis buvo stam­ biausias privatus žemvaldys. Tiek Mūlleris, tiek Nansenas 1660 me­ tų įvykiuose suvaidino svarbų vaidmenį, jie abu buvo ir pagrindiniai Islandijos bendrovės akcininkai. Tokių žmonių gerovė ir veikla labai priklausė nuo karūnos. Di­ dėjantys karaliaus dvaro, karinio jūrų laivyno ir kariuomenės porei­ kiai tokiems kaip Mūlleris bei Louisas de Geeras teikė pačių galimy-

Prekyba

ir Ba l t i j o s š a l i ų ūki s

175

bių. Reglamentais bei dekretais karūna taip pat galėjo daryti įtaką prekybai, dažniausiai neigiamą. 1662 metais įvedusi Mažąjį muitą, arba ad valorem mokestį už prekes, atvežtas į turgų, ji sužlugdė savo pačios pastangas kaimų prekybą nukreipti į miestus, nes vengdami mokėti mokestį kaimiečiai prekiavo nelegaliai. Apsaugoti vietos pra­ monę draudimu įvežti prekes iš užsienio taip pat nesisekė. Trūko įgudusių darbininkų, žaliavų, o svarbiausia, vidaus rinka buvo nedi­ delė, todėl pretenzingi planai sukurti vietinę pramonę dažniausiai sužlugdavo. Niekais virto Kristijono IV mėginimas Kopenhagoje plė­ toti tekstilės ir šilko pramonę, vienintelė stambi manufaktūra, siu­ vusi uniformas kariuomenei, buvo pataisos namai. To laikotarpio kunigaikščiams vaizduotės netrūko, net jei lėšų ambicingiems planams įgyvendinti ir stigdavo. Holšteino-Gottorpo kunigaikštis Frydrichas kvietė olandų kolonistus apsigyventi nau­ jajame Friedrichstadto mieste prie Eiderio upės, tikėdamasis čia įkurti pagrindinį prekybos su Persija uostą. Tam tikslui penktajame XVII amžiaus dešimtmetyje į Rusiją nuvyko pasiuntiniai, bet nieko nepa­ siekė. Karalienės Kristinos valdymo metais švedai iš indėnų prisipir­ ko žemės plotų prie Delavero upės, tačiau švedų gyvenvietė šiose vietose ilgai neišsilaikė, nes 1655 metais ją užgrobė olandai. Įvairiais laikais Švedija, Danija ir Brandenburgas— Prūsija steigė prekybinius punktus Afrikos pakrantėse, kad galėtų plėtoti kolonijinę prekybą, tačiau nė viena Afrikos bendrovė nebuvo pelninga. Kuršo kunigaikštis Jakobas (1642-1681) trumpam buvo pa­ siekęs to, apie ką svajojo kiti valdovai. Per ilgą šio kunigaikščio valdymo laikotarpį Windau laivų statyklose buvo pastatyta ketu­ riasdešimt keturi karo ir septyniasdešimt devyni pirklių laivai. Dėl vietinio prekybos laivyno šalies eksporto prekyboje olandai nebegalėjo viešpatauti, ir Tobago saloje bei Gambijoje suplevėsa­ vo kunigaikščio vėliavos. Mažos kunigaikštystės sostinei Mitau buvo suteikta išskirtinė teisė prekiauti su kolonijomis. Kunigaikš­ tystėje buvo įsteigta daugiau kaip septyniasdešimt naujų įmonių, įskaitant lentpjūves, geležies bei plieno liejyklas ir stiklo manu­ faktūras, klestėjo mėsos ir pieno produktų eksportas. Visa tai sugriovė

Didžioji

Švedi j os

valstybė

276

1658 metais staiga įsiveržę ir dvejus metus kunigaikštį laikę ne­ laisvėje švedai. Praradęs didžiąją savo laivyno dalį, kunigaikštis nebegalėjo susidoroti su Karibų jūroje knibždėjusiais piratais, p ė­ dinėjusiais Tobago salos prekybos postus, todėl ilgainiui koloni­ jos atiteko Anglijai. Mažos Kuršo prekybinės valstybėlės iškilimas ir žlugimas išryški­ na daugelį sunkumų, su kuriais susidurdavo Siaurės kraštai. Preky­ bos ir pramonės plėtojimas jokiu būdu nenuėjo tuščiai, netgi jei di­ desni planai dėl lėšų, žaliavų, patirties stokos ar jūrų valstybių konkurencijos ir sužlugdavo. Tačiau rezultatai, palyginti su olandų ar anglų pasiekimais, buvo pernelyg menki, todėl jūrų valstybės ir toliau viešpatavo ir lėmė Baltijos kraštų ūkio pobūdį. ŽEMĖ

Švedijos valstybė išsiplėtė, nors žmonių šalyje buvo labai nedaug. Liudvikas XIV valdė dvidešimt milijonų prancūzų, Karolio XI išsibarsčiusiose žemėse gyveno vos trys milijonai žmonių. Gyventojų skaičius nedidėjo, juos dar labiau retindavo karai, epidemijos ir ne­ derliaus sukeltas badas. XVII amžiuje Europa išgyveno vadinamąjį mažąjį ledynų laikotarpį, dėl kurio šiaurinės platumos kentėjo ne­ derlių. To meto dokumentai byloja apie ilgas ir nepaprastai šaltas žiemas, po kurių ateidavo karštos ir sausos vasaros, pasibaigdavusios ankstyvais nakties šalčiais ir potvyniais. Švedų dvasininkas Petrus Magnus Gyllenius pasakoja, kad 1648 metų rudens potvyniai su­ trukdė nuimti derlių ir pasėti žiemkenčius; Michaelmas vietovėje iškrito daug sniego, žvarbus šaltis neadėgo iki pat Kalėdų. Šalčiai truko iki pat 1649 metų gegužės, o 1650 metais kilo badas. Gylle­ nius pastebi, kad žmonės valgė lapus ir medžių šakeles, o gatves už­ tvindė nesuskaičiuojami elgetų būriai. Beveik po penkerių metų Stok­ holmo gyventojas danas, pasakodamas apie didįjį badmetį, baisėjosi, jog tokio vargo karalystėje nėra buvę nuo Gustavo Vazos laikų: Suo­ mijoje badas iššlavė ištisus kaimus, o sostinėje išbadėjusi minia plėšė

P r e k y b a ir Ba l t i j o s š al i ų ūki s

277

kepyklas.11 Per tuos metus išmirė daugiau kaip ketvirtis Suomijos gyventojų, o iki badmečio buvęs gyventojų skaičius neatsistatė iki pat antrosios XVIII amžiaus pusės. Švedijos karalystė nebuvo nunio­ kota karo, tačiau Pomeraniją ir Lenkiją Gustavo Adolfo bei Karolio Gustavo karinės kampanijos smarkiai nusiaubė. Visos Pomeranijos gyventojų skaičius sumažėjo beveik pusiau, o Mazovijoje - net 64 procentais. Amžiaus vidurio karai, menki derliai ir epidemijos ritosi į rytus per Lietuvą ir Baltarusiją: daugiau kaip 60 procentų nuo 1648 iki 1667 metų sumažėjo mokesčius mokėjusių sodybų skaičius Vi­ tebsko apylinkėse - per du dešimtmečius čia išmirė du trečdaliai gyventojų. Per 1656—1658 metų rusų ir švedų karą iš švedų užimtų Karelijos bei Ingrijos į Rusiją pabėgo daug stačiatikių. 1651 metais 55 procentai švediškosios Karelijos gyventojų buvo stačiatikiai, o pra­ ėjus keturiasdešimt ketveriems metams jų tebuvo likę vos 10 procen­ tų. Nepaisant pastangų perkelti į šią sritį liuteronų suomių, daug ūkių taip ir liko tušti. Nuo dažnų įsiveržimų kentėjo ir Danija: 1657-1660 metų karai ypač sugriovė kraštą, o gyventojų sumažėjo beveik penktadaliu. Jut­ landijos gyventojus po 1660 metų užpuolė vilkai, buvo rengiamos masinės vilkų medžioklės sumažinti jų skaičių. Ariamosios žemės san­ tykis buvo įvairus: Fyno saloje bei Falsteryje ji sudarė beveik pusę viso ploto, o nederlingose Jutlandijos pusiasalio vietose arimui tik­ davo tik apie 10 procentų žemės. Vakarų pakrantės kentėjo nuo slen­ kančio smėlio, tuo tarpu žemyne driekėsi dideli viržynų ir dykrų plotai. Iki pat devintojo XVII amžiaus dešimtmečio Danijoje buvo apie penkis procentus apleistų ūkių, nors šių laikų istorikai mano, jog jų galėjo būti gerokai daugiau. Karūna skatino žmones užimti apleistus ūkius, žadėdama atleisti nuo mokesčių ir kitų lengvatų. 1682 metais įstatymuose atsiradusia pastaba apie privalomą atleidimą nuo 11 Gardberg C., Toijer D. (leid.) Diarium GyLUnianum: eller Petrus Magni Gyllenii dagbok 1622-1667. Karlstad, 1962, p. 106, 108, 114, 123. Fryxell A. Utdragoch afikrifier af missiver fran danska sandebud i Stockholm till regeringen i Kobenhavn fran 11 jan. 1696 till april 1700. Handlingar rorande Sverges historia 4. Stock­ holm, 1843, p. 65, 78-79, 91-92.

Didžioji

Švedi jos

valstybė

278

mokesčių atsakomybė už apleistų ūkių apgyvendinimą buvo užkrauta ant valstiečių bendruomenės pečių. Privatūs žemvaldžiai dėjo visas pastangas, kad priverstų savo žemių nuomininkus apsigyventi ap­ leistuose ūkiuose. Danijos karūnos fiskalinė politika po 1660 metų šioms pastangoms suteikė impulsą. Nuo 1670 metų žemvaldys turė­ jo mokėti mokesčius už visas savo valdas, įskaitant ir apleistąsias že­ mes, bet dvaro žemės nuo mokesčių buvo adeistos. Neatrodo, kad valstybės iždas butų gailėjęsis tų žemvaldžių, kurie nerasdavo nuo­ mininkų apleistiems ūkiams savo žemėse apgyvendinti. Todėl ne­ nuostabu, kad vyriausybės politikoje ėmė stiprėti tendencija apleis­ tas žemes inkorporuoti į feodalo valdas: nepaisant to, kad 1682 metų įsaku buvo draudžiama kaimų ir valstiečių ūkių žemes prijungti prie dvaro valdų, karūnos ar privačios žemės valdos vis tiek buvo plečia­ mos tokių ūkių sąskaita. Nors dvarų žemių valdos ir plėtėsi, bet Danijos žemės ūkyje to­ liau vyravo smulkūs ūkiai. 1523 metų įsaku ir 1558 metų Koldingo aktu buvo sutvirtintos žemės naudojimo garantijos, tačiau pastarasis aktas kartu susiaurino didikų teisę efektyviai eksploatuoti savo dva­ rus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog suteikta garantija naudoti žemę iki gyvos galvos salose ir Jutlandijoje tvirtai įsišaknijo, tačiau yra liu­ dijimų, jog absoliutizmo laikais žemės nuomininkų persikėlimo laisvė buvo ribojama. 1682 metų įsako 2 straipsnis draudė nuomininkui ar jo našlei be žemvaldžio sutikimo nutraukti žemės naudojimo su­ tartį, jeigu nėra įrodymų, kad pastarasis veikė pažeisdamas įstatymą, ir šis draudimas tikrai galėjo padidinti neteisėto dezertyravimo atve­ jų skaičių. Tačiau kita vertus, vomedskab institucija, didžiosiose sa­ lose suaugusius vyrus laikiusi prie dvaro, kurio valdose jie buvo gi­ mę, XVIII amžiaus pradžioje buvo visiškai panaikinta. Estijoje 1620 metais buvo trys ketvirtadaliai apleistų ūkių. Ūkio atstatymui čia buvo būdingas dvarininkų žemės valdų plėtimas, daž­ niausiai tai būdavo švedų didikai ir pareigūnai, kuriems karūna bu­ vo dosni. Panašiai Livonijoje užkariautos teritorijos būdavo parduo­ damos arba dovanojamos švedų didikams: pavyzdžiui, Axelis Oxenstierna iš karaliaus gavo Wendeno vyskupystę (įkurtą Lenkijos

P r e k y b a i r B a l t i j o s s a l i ų ūki s

279

viešpatavimo laikais) kartu su visais dvarais, žeme, nuomos mokes­ čiu ir pajamomis. Iki XVII amžiaus devintojo dešimtmečio dau­ giau kaip pusė dirbamos žemės Livonijoje priklausė švedų didi­ kams, o vietos diduomenei liko tik šiek tiek daugiau kaip trečdalis. Iš pradžių buvo sunku vėl apgyvendinti apleistas žemes ir žemval­ džiai gaudė valstiečius, ieškojusius saugaus prieglobsčio salose. Įsta­ tymais buvo siekiama užtikrinti, kad bežemiai valstiečiai būtų sam­ domi pagal metines sutartis arba apgyvendinti apleistuose ūkiuose. Užžėlusią žemę valydavo kariuomenė, pakinkiusi karo žirgus, o ją apgyventi buvo atvežta nemažai suomių naujakurių. Tačiau pra­ ėjus trisdešimčiai metų žemvaldžiams iškilo darbo jėgos pertekliaus problema. Dideli dvarai ją sprendė plėsdami valdas ir racionali­ zuodami veiklą. Paprastas padienis darbas būdavo keičiamas tam tikromis darbo užduotimis, pavyzdžiui, reikėdavo suarti nustatytą žemės plotą, o valstiečių perteklių iš pagrindinio ūkio pagal reikalą buvo galima perkelti į kitus tolimesnius ūkius (Beiguter). Grafas Claesas Tottas XVII amžiaus septintajame dešimtmetyje gaudavo dukart didesnį grūdų derlių steigdamas naujus ūkius, į kuriuos iš­ siuntė beveik pusę dviejų pagrindinių dvarų valstiečių. Magnus de la Gardie Arensburgo dvaruose taip pat kūrė naujus ūkius, o darbo jėgos perteklių stengėsi panaudoti amatams - valstiečiai verpė li­ nus, degė degutą, pūtė stiklą. Amžiui bėgant, Estijos ir Livonijos dvarų valdose valstiečių ūkių sumažėjo, bet darbo, kurį valstiečiai turėjo nudirbti dvarui, padau­ gėjo. Valstiečiai turėdavo parūpinti ariamų jaučių jungą ar arklius suakėti laukui (dvare paprastai būdavo atsarginių gyvulių, kuriuos skolindavo kritus kieno gyvuliams ar juos nuvarius), be to, juos kvies­ davo tręšti laukus, sėti, nuimti derlių ir kitiems įvairiausiems papil­ domiems darbams. Oxenstiernos dvaruose kiekvienas ūkis turėjo duo­ ti darbininką su arkliu penkias dienas per savaitę ištisus metus arba tik darbininką, kuris vasarą turėdavo atsivesti pagalbininkų. Ūkiai, kuriuose darbo jėgos būdavo daug, papildomai turėdavo duoti tre­ čią darbininką. Kiekvienas ūkis paeiliui turėdavo skirti žmogų dvaro gyvuliams prižiūrėti arba dirbti naktiniu sargu ar vežėju. Gerus

Didžioji

Švedijos

valstybė

280

darbininkus, kuriems dažniausiai atlygindavo maistu, dvarininkas galėjo versti atlikti skubias užduotis. Dvarininkai savo žemių valdose daugiausia augino grūdus —„vie­ nintelį dalyką, kurį kaimietis gali paversti pinigais”, - taip 1666 me­ tais kalbėjo Bengtas Hornas. Plataus masto ūkininkavimas, kuris pri­ klausė nuo baudžiavinio darbo, nebūtinai turėjo būti efektyvesnis ar produktyvesnis nei smulkiuose valstiečių ūkiuose. Dėl ariamos že­ mės laukų plėtimo daugelyje didžiųjų Baltijos provincijų bei Prūsi­ jos dvarų panašumas buvo didesnis, bet derlius - toks pat. Oxenstiernos valdose Livonijoje per 1624—1654 metų laikotarpį išvalstiečių gautos pajamos beveik keturis kartus viršijo pajamas, gautas iš dvarų žemių, tačiau šis santykis būdavo labai nevienodas. Arnoldas Soomas įrodinėja, jog didesni derliai būdavo gaunami skurdesnėse Siau­ rės Estijos žemėse, o ne pietuose, kur buvo didžiųjų dvarų žemės, ir aiškina tai prastu laukų tręšimu pietuose. Mėšlas yra laukų žemdir­ bystės pagrindas, kaip nuovokiai pastebėjo Axelis Oxenstierna, ir ga­ lima manyti, jog Oxenstiernos Livonijos dvaruose didesni derliai bū­ davo gaunami dėl žemės tręšimo. Tačiau net ir čia valstiečiai gaudavo didesnį derlių, nes jų dirvos įtręšimo santykis būdavo geresnis. Pa­ prastai valstiečiai laikydavo porą kinkomų jaučių, be to, savo nedi­ deliuose laukuose naudojo kitokius žemės tręšimo būdus - deginda­ vo medžių šakas bei šiaudus, o Šiaurės Estijoje vis dar gyvavo lydiminė žemdirbystė. Stambiuose dvarų ūkiuose, skirtuose auginti grūdams, gyvulininkystei nebuvo kreipiama deramo dėmesio. Galvijai būda­ vo prižiūrimi prastai, pavasarį nusilpusius po žiemos tekdavo į ga­ nyklas nešte nešti. Mažai dėmesio būdavo skiriama ganyklų žemės gerinimui bei maistingesniam pašarui. Taigi Siaurės rytų Europoje žemės ūkis vis dar buvo atsilikęs ir priklausė nuo pigaus priverstinio darbo. Verčiamų dirbti dvarinin­ kų žemėse valstiečių darbas nebuvo našus tiek jų individualaus dar­ bo prasme, tiek dėl to, kad prievoles adiekantys valstiečiai nuo dvarų žemių gyveno toli ir išsisklaidę. 1688 metais karūnos įsteigta revizi­ jos komisija darbo jėgos pertekliaus problemą apibendrino taip: „jei karūnos dvare yra per daug darbininkų, o laukų mažiau, nei jie gale-

Prekyba

ir Ba l t i j o s s al i ų ūki s

281

tų apdirbti, taigi jei darbo jėga smarkiai viršija dvaro pajamų vertę, nes laukai yra per maži ar prasta žemė, tuomet reikia ieškoti, kaip sumažinti darbo jėgą ir padidinti pajamas”12. Į rytus nuo Elbės baudžiaviniam ūkiui buvo būdingi dideli dva­ rai. Daugiau kaip pusė Mecklenburgo, Pomeranijos ir kai kurių Ry­ tų Prūsijos regionų dvarų buvo daugiau kaip šimto hektarų dydžio, o vidutinės Lenkijos feodalų žemių valdos buvo dar didesnės. Dvarų žemių valdos Siaurės Estijoje sudarė per ketvirtadalį visos ariamos žemės. Siaurinėse karalystėse šis santykis buvo kiek mažesnis: nuo devynių procentų Danijoje (1988) iki septynių procentų Suomijoje (1670). Švedijoje didikams 1655 metais priklausė 63 procentai že­ mės, bet didelių dvaro ūkių {šatenei) buvo palyginti mažai. Sąlygi­ nai derlingose Upplando bei Sodermanlando vietovėse keturiasde­ šimt dviejų dvarų ūkių dydis vidutiniškai buvo tik apie 37,5 hektaro, o Kronobergo provincijoje —tik 7,5 hektaro. Tuo tarpu Danijoje vidutiniai dvarai, remiantis 1688 metų registro duomenimis, užėmė po šimtą ir daugiau hektarų žemės ploto. Tačiau didelių dvarų dau­ gėjo. Turėti dvarą buvo prestižo reikalas, be to, taip buvo galima išvengti mokesčių. Dvarininkų žemės plytėjo derlingiausiose kara­ lystės vietose - Centrinės Švedijos lygumose, pietiniame Suomijos krante bei prie vandens kelių žemyno viduje. Ypač smarkiai didikų dvarai plėtėsi Suomijoje. Čia XVII amžiaus viduryje pusė ūkių buvo dovanoti arba pirkti iš karūnos. Po Vestfalijos taikos sdterier dvarų ėmė ypač sparčiai daugėti. Dažniausiai jie buvo maži, beveik pusėje jų dirbo iš savo ūkių perkelti valstiečiai, kaip mokestį už nuomą atiduodavę pusę derliaus. Dvarų ūkių duodamos pajamos buvo nedidelės, palyginti su pajamomis, gaunamomis iš valstiečių prievolių. Suomijos žemės ūkiui labai pakenkė XVII amžiuje pirmuosius trejus dešimtmečius vienas po kito ištikę nederliaus metai, nuolati­ nis darbo jėgos nutekėjimas į kariuomenę bei ypatingųjų mokesčių našta. Derliai bet kokiu atveju buvo maži. Pietvakarių Suomijoje 12Soom A. Die Herrenhofin Estlandim 17Jahrhundert. Lund, 1954, p. 234. Taip pat žr. Dunsdorfs E. The Livonian estates ofAxel Oxenstierna. Stockholm, 1981.

Didžioji

Švedi jos

valstybė

282

valstiečio ūkis gerais metais galėjo tikėtis nuimti apie 1400 kilogra­ mų javų, iš kurių tūkstančio kilogramų reikėjo išmaitinti šeimai, o likusiais sumokėdavo mokesčius. Nuo 1630 metų iki šeštojo dešimt­ mečio vidurio vakarinėje Pietų Suomijos dalyje javų būdavo užsėjama penktadaliu mažiau, o kai kuriose vietovėse jų sėja sumažėjo treč­ daliu. Tarp 1370 ir 1620 metų sumažėjo laikomų gyvulių skaičius, o iš septintajame dešimtmetyje buvusių 33 991 ūkio 1634—1635 me­ tais buvo likę 27 486, bet paskutiniojo dešimtmečio viduryje čia vėl buvo 31 684 ūkiai. Ne visi jie sunyko dėl prijungimo prie dvarų žemių; greičiausiai daugelį jų ūkininkai apleisdavo laikinai, negalė­ dami ar nenorėdami mokėti mokesčių. Sis procesas jokiu būdu ne­ buvo visur vienodas. Kai kuriose Savo vietovėse, kur kūrėsi naujaku­ riai, taip pat Ostrobotnijoje bei Laplandijos upių slėniuose ūkių daugėjo.13Tankiuose miškuose tebebuvo naudojama lydiminė žem­ dirbystė. Ostrobotnijoje nuo penktojo dešimtmečio imta sausinti ir deginti durpynus, šitaip gaunant dirbamos žemės. Toks būdas vėles­ niais dešimtmečiais išplito ir žemyne. Tobulėjo melioracijos būdai, atsirado tvirtesnių ir geresnių plūgų, tačiau žemės ūkis Suomijoje tebebuvo primityvus, net ir gerais metais vos galėdavęs išmaitinti vietinius gyventojus. XVII amžiuje ilgalaikis žemės ūkio smukimas ir depresija buvo apėmusi didžiąją Europos dalį, dėl demografinės stagnacijos ir net regresijos nuo XVII amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus vidurio gy­ ventojų Lenkijoje sumažėjo trečdaliu ar netgi pusiau. Amžininkai piešia kankinančio vargo ir skurdo vaizdus, lygindami juos su kadai­ se buvusiais klestėjimo laikais. Vis dėlto sudėtinga daryti tvirtas išva­ das apie to meto bendrą gyvenimo lygį. Apie turtingųjų magnatų bei miestų aristokratijos daugiau nei pasiturimą gyvenimą liudija pasta­ tai, paveikslai, rūbai ir brangenybės, jų vanotas maistas. Daug jų nuskurdo neprotingai pirkdami žemes ar išlaidaudami, bet į jų vietą 13Luukko A. Suomen historia 1617-1721. Suomen historia, r. 8. Porvoo, 1967, p. 128141. Jutikkala E. „Ašutus ja vaesto”, Suomen taloushistoria (3 tomai). Helsinki, 1980, t. 1, p. 160-170.

P r e k y b a i r B a l t i j o s s a l i ų ūki s

283

visuomet atsirasdavo kitų turtuolių. Vėliau kurdami šeimas ir ribo­ dami jų dydį vyrai ir moterys galėjo gyventi laisviau ir turtingiau, ir iš tikrųjų turimi liudijimai tokias tendencijas patvirtina. Dėl gausių nederliaus aprašymų galbūt nublanksta tas faktas, kad būta ir nepa­ prastai derlingų metų, be to, ūkiuose būdavo nuimamas labai nevie­ nodas derlius. Badas ir maras išmarindavo žmones, bet už tai mažiau burnų tekdavo maitinti išlikusiems gyviems. Palankiais metais Oxenstiernos dvarų darbininkai Livonijoje gyveno gerai: iš dvaro prie­ vaizdo užrašų matyti, jog per dieną žmonės gaudavo 3812 kalorijų ir dar 500 kalorijų gerdami šviesųjį alų. Kai kurie Vasos miesto žlugi­ mo liudijimai rodo, jog primityvios gausos laikotarpis, kaip XVI am­ žių pavadino Elis Hecksheris, galėjo trukti kur kas ilgiau, nei įsivaiz­ davo didysis istorikas, bent jau tiems, kurie tarnavo karaliui.14 Vis dėlto dauguma istorikų sutinka, kad kaimiečius slėgė sunki tiek žemvaldžių, tiek valdovų uždėta našta ir kad dauguma jų buvo paskendę baisiame skurde. Skurdas valdžiai kėlė didelį rūpestį. La­ bai baimintasi bastūnų. 1611 metais Kristijonas IV parapijiečiams patarė vos pamačius besiartinančias nepageidaujamas elgetų gaujas skambinti bažnyčių varpais ir ginklais vyti jas šalin. Kalinių išlaiky­ mui pinigų nešvaistydavo —nusikaltėliai būdavo iš miestų išvaromi. Ieškant būdų suvaldyti miesto apylinkėse valkatas, kartais būdavo renkamas elgetų karalius. Sučiupti užkietėję bastūnai būdavo verčia­ mi be atlyginimo dirbti didikams arba karūnai: Kristijonas IV valka­ tų darbą naudojo didelių užmojų statyboms, stojusius dirbti vagis jis netgi adeisdavo nuo mirties bausmės. Duomenys apie valkatų skai­ čių nėra patikimi, nes vieškeliais keliaudavusių žmonių skaičius la­ bai priklausė nuo metų laiko ir derliaus rezultatų. Keliuose galėjai pamatyti grįžtančių karių, darbo ūkyje ieškančių vyrų bei moterų, kromelninkų ir visokiausių tarpininkų, tačiau keliauninkų smarkiai padaugėdavo, kai ištuštėdavo grūdų maišai. Daug kas pasitraukdavo 14Hecksherio pateikti skaičiai bei išvados kelia tam tikrų abejonių: ir. Morell M. „Eli F. Hecksher, the ,food budget’ and Swedish food consumption from the sixteenth to the nineteenth century”, Scandinavian Economic History Revieiu, 1987, 35: 67-107.

Didžioji

Švedijos

valstybė

284

nuo žemės ir bėgdavo j miestus, mėgindami išsisukti nuo reikalo mokėti nuomą už žemę, darbo prievolių ar mokesčių. Viena priežas­ čių, XVII amžiaus pabaigoje vertusių atsisakyti vomedskab sistemos Danijoje, buvo ta, kad karūna ėmėsi plėsti miestus. 1680 metais bu­ vo išleistas įsakas, kuriuo vietos pareigūnams liepta nebepersekioti į miestus pabėgusių valstiečių, nes darbo jėga buvo tiek pat reikalinga miestuose, kiek ir kaimuose. Tačiau pietinių Baltijos pakrančių mies­ tai patys turėjo atsispirti žemvaldžių reikalavimui grąžinti pabėgė­ lius. 1633 metų taisyklėms, kurios leido pabėgusius valstiečių vaikus įkišti į kalėjimą ar nuplakti, Konigsbergas smarkiai priešinosi, tačiau dėl kietų Leibeigenschaftgniaužtą, didžiojo kurfiursto dėka Karaliau­ čiui netekus savo nepriklausomybės, biurgeriai didikų spaudimo neadaikė. Demografinė stagnacija, o kai kuriuose miestuose ir gyven­ tojų mažėjimas rodo, jog miestų tarybos nesistengė pritraukti pabėgėlių, kurie paprasčiausiai galėjo papildyti valkatų būrius. Valkatos ir bežemiai vargšai sudarė žemiausią visuomenės sluoks­ nį ir negalėjo tikėtis aukštosios valdžios gailesčio, nors visuomenės gyvenimą ji stengėsi griežtai prižiūrėti. Tai, kokiu mastu valstiečiai buvo saugūs didėjant mokesčiams, kelia prieštaravimų. Fussingas yra tos nuomonės, kad Danijos ūkininkai jautėsi pakankamai drąsiai, galėdami kovoti už savo teises, kurias gynė teismai, tuo tarpu Olsenas teigia, jog valstiečiai paprastai gerokai pagalvodavo prieš paduo­ dami savo šeimininką į teismą. Remdamasis istoriniais šaltiniais Thomas Munckas neseniai padarė išvadą, jog vietinių teismų pareigūnai atsispirdavo feodalų spaudimui ir valstiečių skundus palaikydavo. Munckas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kokią svarbą turėjo galimy­ bė paduoti karaliui peticiją, kuri kartais duodavo rezultatų.15Suda­ 15 Šiuo klausimu ir. Munck T. Thepeasantry and the early absolute monarchy in Denmark 1660-1708. Copenhagen, 1979, p. 59-65, 151 ir toliau, 242. Skrubbeltrang F. Dėt danske landbosamfund 1500-1800. Copenhagen, 1979, p. 70-71. Del skir­ tingo žemvaldžių ir valstiečių santykių interpretavimo žr. Fussing H. Herremandog f&stebonde: Studier i dansk landbrugshistorie omkring 1600. Copenhagen, 1942; ir Olsen G. Hovedgard og bondegard: Studier over stordriftens udvikling i Danmark i tiden 1525-1744. Copenhagen, 1957.

P r e k y b a i r B a l t i j o s š a l i ų ūki s

285

rant žemės nuomos sutartį danų ūkininkai sumokėdavo pradinį mo­ kestį (stedsmal, indfastningj. Tai greičiausiai lėmė pasiūlos ir paklau­ sos dėsnis. Be to, ūkininkai turėdavo mokėti metinį žemės nuomos mokestį - landgilde. Arentas Bernstenas 1656 metais išleistoje kny­ goje Danmarckis og Norgis Fructbar Herlighed teigė, jog mokestis už nuomojamą žemę siekdavo trečdalį ūkininko užsėtų javų, tačiau tiks­ lios mokesčio sumos nustatyti neįmanoma. Neabejotina yra tai, kad vyriausybė nedėjo didelių pastangų reguliuoti nei pradinio, nei že­ mės nuomos mokesčio, nors kišosi į reikalus, susijusius su darbo bei transporto prievolėmis, kurios XVII amžiaus viduryje smarkiai pa­ didėjo, tačiau nebuvo efektyvios. Pagrindinis krūvis tekdavo žemės nuomininkams, gyvenusiems toje parapijoje, kur buvo dvaras. Ke­ lias dienas per savaitę jie privalėdavo be adyginimo dirbti dvaro že­ mėse. Už tai šie ugedagsbender pagal įsigalėjusį paprotį būdavo atlei­ džiami nuo mokesčių (šis paprotys buvo panaikintas 1662 metais, kai karūna įvedė visuotinį žemės mokestį). Formaliai Danijos ūkininkų naudojimosi žeme teisė buvo apsau­ gota geriau nei Švedijoje ir Suomijoje, tačiau jie turėjo paklusti že­ minantiems persikėlimo apribojimams ir galiausiai priklausė nuo žem­ valdžio, kuris bet kada galėjo rasti būdų ūkininką išvaryti ar perkelti kitur. XVII amžiaus viduryje Švedijoje vykęs visuotinis laisvųjų že­ mių pajamų perdavimas didikams sukėlė didelį valstiečių nerimą. 1649 metais rašyto pamfleto žodžiais, „laisvasis valstietis buvo pri­ verstas susitaikyti su mintimi, jog teks priimti tokias pat sąlygas, ko­ kias turėjo didikų valstiečiai, arba turės perduoti savo tuną bei teises kilmingajam žemvaldžiui, kuris nustatys tokį žemės nuomos mokes­ tį, kokį įsigeis”16. Tačiau kai kurie istorikai linkę manyti, jog šie skattefralsebonder protestai buvo perlenkti. Švedijos istorijos tyrinėjimai rodo, jog jų priespauda nebuvo didesnė nei kitų valstiečių. Upplando diduomenė dažnai neužkraudavo visos prievolių naštos, o riksdage priešinosi mėginimui įvesti naujus ypatinguosius mokesčius, ku­ rie būtų labai apsunkinę jų žemės nuomininkų padėtį. Teismo 16 Roberts. Siveden as a great power 1611-1697. London, 1968, p. 98-99.

Di d ž i o j i Švedi j os val st ybė

286

dokumentuose nedaug užfiksuota išvarymo iš ūkio atvejų, tačiau žem­ valdžiai valstiečius išlaikyti prie žemės stengėsi. Juridinė nuostata, jog valstiečiai turi teisę tik gyventi ir dirbti žemę (domintum utile) ir, trejus metus iš eilės nesumokėję mokesčių, gali jos netekti, daugiau buvo taikoma Suomijoje. Tačiau remiantis istoriniais šaltiniais gali­ ma manyti, kad karūna bent jau stengėsi valstiečius ginti tiek, kiek didikai siekė juos padaryti beteisiais, o Vakarų pakrantėje dovanotų žemių savininkai grafai ir baronai dažniausiai nesistengdavo atimti ūkio iš valstiečių, kurie nepajėgia sumokėti mokesčių.17 Galimas dalykas, jog buvusieji karūnos bei mokesčius mokėję vals­ tiečiai, atsidūrę kilmingųjų šeimininkų priklausomybėje, gyveno kur kas geriau, nei senesnioji istorikų kana mano, tačiau juos trikdė pa­ kitusi teisinė padėtis. Tad kodėl jie skundėsi ir kodėl taip troško redukcijos? Agrenas ir Revera linkę nekreipti dėmesio į valstietijos nusiskundimus 1650 metų riksdage, tačiau Jutikkala mano, jog vals­ tiečių skundų blogu šeimininkų elgesiu mastas dar neatspindi tikro­ sios jų padėties. Įtampą didino daug dalykų: žemių dalijimo banga karalienės Kristinos valdymo laikais, dėl to pakitę valstiečių, karū­ nos bei didikų santykiai, karo prievolės, mokesčių ir darbo prievolių našta, visuotinis žemas našumo lygis, kurį dar labiau smukdė skur­ das ir badas dėl blogų derlių. Visa tai kėlė valstiečių pasipiktinimą, kurį jie, suprantama, nukreipdavo prieš savo šeimininką. 1650 metų riksdage valstiečių luomas daugiausia skundėsi dėl sunkių karūnos žemių išdalijimo pasekmių ir ragino karalienę susi­ grąžinti laisvąsias ir karūnos žemes.18Kristina palaikė tai iššūkiu jos prerogatyvai, bet šiais reikalavimais pasinaudojo siekdama pasodinti į sostą savo pusbrolį. Tačiau Karolis Gustavas iš tikrųjų ketino su­ grąžinti karūnai žemes, iš dalies taip tikėdamasis spręsti karo finan­ savimo klausimą, ir 1655 metais buvo įgyvendinta dalinė redukcija. 17Agren K. The Reduktion. SiuecUn’s age ofgreatness 1632-1718 (leid. M. Roberts). London, 1973, p. 237-261. Jurikkala E. Tabnpoika - aatelismies-kruunu. Maapolitiikka ja maanomistusoloja Pohjoismaissa 1550-1750. Helsinki, 1983, p. 68-76. Liiukko, op. čir., p. 443 ir toliau. 8Trijų nekilmingųjų luomų prašymas išspausdintas Roberts, op. cit., p. 101-105.

P r e k y b a ir Ba l t i j o s š a l i ų ūki s

287

Buvo išvardytos aštuoniolika „nedalijamų sričių”, kurių visos anks­ čiau karūnai priklausiusios žemės turėjo būti sugrąžintos. Teko grą­ žinti ir visas po 1632 metų dovanotas žemes, tačiau didikams buvo leista rinktis trejus metus mokėti „kontribuciją”, prilygstančią grą­ žintinų dvarų pelno mokesčiui. Galiausiai vėl buvo patvirtintas 1604 metais Norrkopingo rezoliucijoje suformuluotas dovanotų žemių naudojimo pagal sutartį principas, kuris atitinkamai turėjo būti tai­ komas visoms žemėms, kurios pažeidžiant rezoliuciją buvo atiduo­ tos alodiniam naudojimui. Karolis Gustavas dėl dalyvavimo karuose retai ilgesnį laiką išbū­ davo šalyje, be to, ankstyva jo minis 1660 metais neleido iki galo įgyvendinti karūnos žemių susigrąžinimo programos, ir ji nuo 1633 metų ėmė nykti. Dar kaną šis klausimas iškilo aštuntojo dešimtme­ čio karų laikotarpiu, 1680 metų riksdage trys nekilmingieji luomai įteikė memorandumą, kviesdami karūną išdalytas žemes susigrąžin­ ti. Didikų pritarimas buvo gautas gana dviprasmiškos procedūros būdu, rojalistų panijai, kuriai vadovavo Hansas Wachtmeisteris, pa­ sinaudojus atskirų Aukštuomenės rūmų (riddarhus) klasių būgštavi­ mais ir susiskaldymu. 1680 metų rezoliucija siekė kur kas toliau nei 1655 metų redukcija, įgaliojusi karūną susigrąžinti dvarus užjūrio provincijose, grafų ir baronų valdas bei vadinamuosius Norrkopin­ go rezoliucijos dvarus, t. y. sutaninio, pusiau feodalinio naudojimo žemes. Tai nelietė tik smulkesnių žemės valdų, tačiau 1682 metais ir ši nuolaida buvo panaikinta, kuomet karalius privenė luomus pripa­ žinti, jog viduramžių Žemės įstatymas suteikia jam išskirtinę teisę savo nuožiūra naudotis visais feodais. Laikui bėgant, dėl redukcijos laisvųjų valstiečių ėmė daugėti, o žemvaldžių viešpatavimas silpo. Aišku, magnatai, kaip anksčiau tei­ gė istorikai, elgetomis netapo. Danijos karūna po 1660 metų ėmė pardavinėti žemes, kad galėtų likviduoti susidariusias skolas. Kara­ liaus žemių valdose 1650 metais buvo 30 250 ūkių, tačiau 1688aisiais jų liko tik 14 679, o anksčiau turėtoji pusė visos ariamosios žemės sumažėjo iki vieno ketvirtadalio. Pagrindiniai žemių gavėjai buvo naujoji proprietarer klasė, kuriai priklausė ir Henrikas Mūlleris

Didžioji

Švedijos

valstybė

288

bei Gabrielis Marselis. Didikai, norėdami išmokėti skolas, taip pat parduodavo savo dvarus, o 1662 metais panaikinus draudimą dva­ rus parduoti nekilmingiesiems, juos įsigyti galėjo turtingi miestų aris­ tokratai. Iš 1660 metais 95 procentų seniesiems dvarininkams pri­ klausiusių žemių 1710-aisiais jiems teliko tik 38 procentai, 19 procentų turėjo naujoji diduomenė, o 43 procentai priklausė nekil­ mingiesiems žemvaldžiams. Bajorija buvo labai prasiskolinusi ir smar­ kiai nukentėjusi nuo žemės ūkio smukimo, tad dauguma jų nuskur­ do: vienas iš Urnės giminės narių 1730 metais dirbo samdiniu Vendsysselyje, o Valdemaras Daa Judandijoje baigė dienas būdamas vargšu nuomininku. Tie, kuriems pavyko išsilaikyti naudingų vedy­ bų ar šeimininkiškumo dėka, vis dar naudojosi didikų privilegijo­ mis. Jų rankose buvo galvijų eksportas, dvarai adeisti nuo dešimti­ nės, o aukštesnieji didikai galėjo turėti savo teismus ir skirti baudas kietasprandžiams valstiečiams. Nuo 1670 iki 1682 metų didikai netgi atgavo dvarų atleidimo nuo mokesčių privilegiją, kurią stambiųjų dvarų savininkai išlaikė ir po 1682 metų. Švedijoje senoji diduomenė atsigavo, nors jų valdos dėl redukci­ jos ir sumažėjo beveik pusiau. Magnus de la Gardie senatvę praleido sielvartaudamas dėl skurdo, į kurį buvo įstumta jo šeima, tačiau kita kana, jo paveldėtojai, jau vėl krovė šeimos tunus, sėkmingai speku­ liuodami susiaurėjusioje žemės rinkoje. Karolis XI stengėsi, kad kil­ mingosios žemės (frabejord) nepatektų į prasčiokų rankas. Jo įpėdi­ nio 1717-1718 metų tyrimai parodė, jog tik septyni procentai fralse ūkių atiteko nekilmingiesiems savininkams. Daugiausia tokių ūkių aptikta buvusiose Danijos provincijose Blekingėje ir Hallande. Suo­ mijoje, kur 1655 metais žemių dovanojimo mastas buvo didžiausias, grąžintinų karūnai žemių buvo kur kas daugiau nei Švedijoje. 1725 metais 70 procentų ūkių buvo karūnos žemėse, 22 procentai pri­ klausė laisviesiems valstiečiams ir tik septyni procentai - fralsejord. Pasienio provincijoje Kexholme, kur beveik visa žemė buvo išdova­ nota, karūna toliau taikė mokestinio ūkininkavimo būdą. Žiaurus mokestininkų elgesys ir reikalavimai sukėlė neramumus, kurie 16961697 metais virto atviru sukilimu.

P r e k y b a ir Ba l t i j o s š al i ų ūki s

289

Redukcija vyko ir Baltijos kraštuose. Karūna susigrąžino trečdalį Estijos ir ketvirtadalį Oselio salos žemių. Livonijos žemės, kuriose po XVII amžiaus trečiojo dešimtmečio karų viešpatavo švedai, buvo ypač nuniokotos. Lenkijos karaliaus įsteigtus starosti dvarus, kurie sudarė beveik pusę dirbamos Livonijos žemės, karūna buvo išdova­ nojusi daugiausia švedų magnatams. 1678 metų Halmstado riksdage šias žemes buvo reikalaujama sugrąžinti karūnai, o 1680 metais vienas rojalistų vadų pareiškė, jog užjūrio provincijos turi išsilaikyti pačios ir būti gynybiniu karalystės bastionu, o ne našta jai. Todėl, kaip užbaigė Wachtmeisteris, išdalytąsias privatiems asmenims že­ mes reikia sugrąžinti valstybei.19Iki 1687 metų redukcija Livonijoje buvo beveik užbaigta. Karūna pasirinko lizingo politiką ir vietos di­ dikams dvylikai metų nuomojo starosti it mes. Tačiau iki 1693 metų karūnos ir vietinių didikų (Ritterschafi) santykiai taip pašlijo, kad karalius nusprendė šias žemes išnuomoti nuolatiniam naudojimui lojaliems švedų aristokratams, tokiems kaip Hansas Wachtmeisteris, kurio gauti dvarai per metus duodavo daugiau kaip šešis tūkstančius riksdalerių pelno. Svarbiausias redukcijos tikslas buvo sugrąžinti karūnai nuo Gus­ tavo Adolfo valdymo laikų prarastus ar išdalytus dvarus, bet kara­ liaus įgaliotinių atliekami nuosavybės teisių tyrimai daugumai vieti­ nių didikų grėsė dvarų netekimu. 1678 metais Baltijos kraštų žemės savininkų atstovai aplankė Karolį XI stovykloje prie Ljungbio ir ga­ vo tai, ką palaikė karališkuoju privilegijų ir teisės į dvarus patvirtini­ mu. Įsiliepsnojus debatams, Baltijos didikai tvirtai laikėsi įsitikini­ mo, jog karalius duoto žodžio laikysis. Tačiau Karolis apsidrausdamas pabrėžė, jog didikai galės turėti tik tokių privilegijų, kurios nekenks karūnos bei valstybės interesams. Baltijos bajorai bergždžiai priešta­ ravo - karūnos įgaliotiniai pritaikė redukciją visoms žemėms, ku­ rios, jų manymu, priklausė valstybės valdoms, bet po to buvo išdaly­ tos (t. y. ordino bei vyskupų žemės). Iki 1687 metų redukcija buvo beveik baigta. Po dvejų metų karališkąja rezoliucija buvo paskelbta, 19 Isberg A. Kari XI och den hvlandska adeln 1684-1695. Lund, 1953, p. 11.

Didžioji

Švedi jos

valstybė

290

kad visa nuosavybė, iš kurios per metus gaunama iki 1500 talerių pajamų, paveldimosios nuomos teise turinti atitekti buvusiems savi­ ninkams, o šiems nuomos mokestis gali būti sumažintas trečdaliu, jeigu jie už kiekvienus penkiolika bakenų žemės pristatys po kareivį. Nuoma paprastai būdavo mokama grynaisiais pinigais ir iki paskuti­ niojo XVII amžiaus dešimtmečio jos galėjo būti surenkama daugiau kaip pusė milijono sidabrinių talerių kasmet. Tuo metu atlikta dide­ lė kadastro revizija nustatė bazinį mokesčių vienetą pagal valstiečio prievoles dvarui ir šitaip karūnos pajamas padidino mažiausiai 25 procentais. Baigiantis Karolio XI valdymo laikotarpiui Baltijos provincijos duodavo gero pelno: iki 1696 metų į iždą Stokholme perduodama suma išaugo iki pusės milijono sidabrinių talerių. 1699 metais paja­ mos viršijo išlaidas Estijoje maždaug 334 000 sidabrinių talerių, o po vienerių metų Livonijoje - 404 598 sidabrinių talerių. Daugiau kaip penktadalį pajamų 1699 metais valstybė gaudavo iš Baltijos pro­ vincijų bei Ingrijos, o gautas iš šių žemių pelno perviršis sudarė vieną dešimtąją dalį nacionalinio biudžeto.20Iš Baltijos provincijų į Švedi­ ją buvo tiekiami dideli grūdų kiekiai: 1696-aisiais - krizės metais buvo atgabenta net 800 000 tonų. Didelė netektis buvo Baltijos pro­ vincijų praradimas Karolio XII valdymo laikotarpiu ir vienintelė pa­ guoda Švedijai liko Nystado taikos sutartimi gauta teisė be muito kasmet įsivežti grūdų už 50 000 rublių. Paprastosios valstybės pajamos 1699 metais sudarė daugiau kaip šešis su puse milijono sidabrinių talerių, iš kurių tik šiek tiek daugiau kaip pusę sudarė pačios Švedijos pajamos. 1693 metais karalius pa­ skelbė, kad jokia ypatinga luomų parama nereikalinga, nes karalys­ tės finansų padėtis yra gera. Eli Hecksheris kritikavo Karolio XI re­ formas kaip grįžimą prie nelankstaus natūrinio ūkio, kuris silpnino mokumą ir kenkė karaliaus autoritetui. Vėliausieji tyrinėjimai kelia 20 Lundkvist S. „The experience of empire: Svveden as a great povver”, Siveden s age of greatness 1632-1718. 1973, p. 23-24. Piirimae H. „Rootsi riigi ja Liivimaa finantsisuhted XVII sajandil”, Uurimusi Iddnemeremaadeajaloost. Tartu Riikliku Ulikooli toimetised 371. Tartu, 1976, p. 3-32.

P r e k y b a i r B a l t i j o s s a l i ų ūki s

291

abejonių šių prielaidų teisingumu, nors, kaip nurodė Svenas-Erikas Astromas, kuklios Karolio XI valdymo pabaigoje sukauptos atsargos (1698-1699 metais praktiškai išnaudotos iškilmingoms karaliaus lai­ dotuvėms ir jo įpėdinio karūnacijos iškilmėms) buvo prekybos paki­ limo Švedijos neutralumo laikais rezultatas. Su kreditoriais karūna elgėsi gana savavališkai ir 1693 metais buvo likusi 1,3 milijono riksdalerių skola. Nutrūko ankstesniaisiais dešimtmečiais Švediją palai­ kiusios pinigų įplaukos iš užsienio - prancūzų subsidijos ir laivų mui­ tai Prūsijos uostuose 1633 metais sudarė beveik trečdalį visų pajamų (tam galima būtų priešpastatyti pajamas iš užjūrio provincijų). Įsivėlus į dar vieną karą su Danija, Lenkija ir Rusija —pastaroji buvo grėsmingas nuolatinis priešas - netrukus išryškėjo Švedijos ekono­ minis ribotumas.21Tai, kad mokesčiai būdavo mokami grūdų stati­ nėmis, žuvimi ar sviestu, nebuvo Švedijos politikos Baltijos šalyse Achilo kulnas, nes, kaip nurodo Birgitta Odėn, valstybei tai buvo naudinga kainų infliacijos atveju: lemtingos buvo ribotos karūnos galimybės padidinti pajamas mokesčiais ir kitokiomis rinkliavomis arba gauti paskolų. Odėn padarė tokią išvadą: ,Agrarinėje Švedijos visuomenėje Vazų ir Karolingų valdymo laikais neįmanoma buvo mobilizuoti valstietijos lėšų užsienio politikos ambicijoms įgyven­ dinti, nesukėlus rimtų socialinių bei politinių sunkumų.”22 Tokio finansinio stabilumo, koks buvo Švedijoje valdant Karo­ liui XI, Danijai nepavyko pasiekti. Nacionalinė skola 1660 metais siekė daugiau kaip keturis milijonus riksdalerių, neskaitant skolų kuni­ gaikštystėms. Nors penki šeštadaliai kreditorių buvo danai, bet užsie­ nio skolos sudarė trečdalį visų skolų: vien tik aštuonioms Ham­ burgo šeimoms Danija buvo skolinga 670 000 riksdalerių, tuo tarpu 21 Plg. Hecksher G. Svenskt arbete och liv firan medeltiden till nutiden. Stockholm, 1941, p. 161. Cavallie J. Fran fred till krig. De finansicila problemen kring krigsutbrott ar 1700. Upsala, 1975. Astrom S.-E. „The Svvedish economy and Svveden’s role as a great povver 1632-1697”, Siveden's age ofgreatness 1632-1718. 1973, p. 79-100. 22Odėn B. „Naruraskatter och krigspolitik: ert finansiellt dilemma”, Scandia, 1967, 33: 18.

Didžioji

Švedijos

valstybė

292

Gabrielis Marselis reikalavo grąžinti 272 000, o Henrikas Mūlleris 335 000 riksdalerių. Iš pradžių nuo kreditorių buvo mėginama gin­ tis įkeičiant karūnos žemes bei asignacijomis iš valstybės pajamų, ypač iš muito mokesčių. 1660 metų gruodžio mėnesį asignacijos bu­ vo panaikintos, kad galima būtų reformuoti pajamų sistemą, bet ne­ trukus prie jų vėl sugrįžta. Pirklių namai, skolą atgavę žeme, dažnai susidurdavo su sunkumais, kadangi šio turto negalėjo paversti gry­ nais pinigais, kurių jiems reikėjo atsiskaityti su savo kreditoriais.23 Skolos likvidavimas dalijant karūnos žemes išsprendė tiesioginę fi­ nansų krizę, bet susiaurino karūnos galimybes gauti paskolų. Nete­ kusi pajamų iš savo žemės valdų, karūna turėjo padidinti mokesčius. Kietųjų javų (hartkorri) mokestis, 1662 metais įvestas pagal pasku­ bomis sudarytą žemės registrą, kuris apėmė ir iki to laiko neapmo­ kestintas valdas bei dvarų nuomininkų žemes, turėjo duoti 280 000 riksdalerių pajamų - dukart daugiau nei 1640 metų dvigubinio mo­ kesčio rinkliava, o iki 1668 metų buvo numatyta surinkti 420 000 riksdalerių. Remiantis tuo pačiu žemės registru buvo renkami ir ypa­ tingieji mokesčiai, kėlę neviltį valstiečiams, kurie jau ir taip vilko sunkią mokesčių naštą. Nuo mokesčių adeistų kavalerijos dvarų stei­ gimas po 1670 metų, nesibaigiantis karūnos žemių bei pajamų dali­ jimas, Skanijos karo sunkumai vyriausybę privertė dar kartą inspek­ tuoti žemę. 1664 metais sudarytas ir daugeliu atžvilgių netikslus žemės registras užfiksavo bendrą nacionalinę 443 759 tender hartkom (td. htk., arba statinė kietųjų javų, buvo mokesčio dydžio nustatymo vie­ netas) sumą. Kristijono V 1688 metų žemės registre buvo nurodyta 349 139 td. htk., kitaip sakant, apmokestinamas šaltinis buvo suma­ žėjęs vienu penktadaliu. Ypač tai buvo ryšku Jutlandijoje bei Fyno saloje ir apskritai valstiečių žemėse. Nors 1682 metų įstatymai ir apribojo atleidimą nuo mokesčių daugiau kaip 200 td. htk. žemės valdoms bei valstiečių ūkiams dešimties mylių nuo dvaro ribose, bet 23 Jorgensen J. Bilantz 1660. Adelsvaeldens bo Festskrift til Astrid Friis. Copenhagen, 1963, p. 153-171. Jorgensen J. „Denmark’s relations with Lubeck and Hamburg in the seventeenth century”, Scandinavmn Economic History Revieiu, 1963, 11: 73-116.

P r e k y b a ir Ba l t i j o s š al i ų ūki s

293

toks ryškus apmokestinamos žemės sumažėjimas sukėlė rimtų pro­ blemų. 1683 metais karalius pritarė valstybės iždo pasiūlymui visus balandžio ketvirčio mokesčius sumažinti trečdaliu ir pareikalavo pil­ no skolų sąrašo, kad galima būtų apsvarstyti nuolaidas. Tačiau ap­ skritai vyriausybė nelabai reagavo į valstiečių maldavimus sumažinti mokesčius, nenorėjo daryti nuolaidų ir vakarinių pakrančių gyven­ tojams, kentėjusiems nuo slenkančio smėlio.24Užsienio politikos am­ bicijos ir beatodairiškas pinigų švaistymas karo reikalams dažniau­ siai niekais paversdavo „diržų susiveržimo” politiką, žlugdydavo fiskalines reformas, o valstybės iždas beveik visą Kristijono V valdy­ mo laikotarpį balansavo ties bankroto riba.

24 Munck, op. cit., p. 65-88.

Didžioji

Švedijos

valstybė

DEŠI MTAS SKYRI US

Visuomenė ir kultūra baroko amžiuje

KASDIENIAI DŽIAUGSMAI IR RŪPESČIAI

Švedų mokslininkas Olofas Rudbeckas savo veikale Atlantica (1679) aprašė derlingą, gausią gyventojų protėvių žemę, iš kur senovės gotai pasklido po Europą. Toks įvaizdis visai nesiderino su demografine šalies situacija paties Rudbecko laikais. Nuo visuotinio tvano išsigel­ bėjusius žmones dosnumu viliojusio Dievo ir Gamtos palaiminto krašto vizija Rudbeckui pirmiausia turėjo sukelti šlovingos mitinės praeities vaizdus. Švedų rašytojų įsitikinimu, Kūrėjas jų kraštą apdovanojo sveiku klimatu ir gausia flora bei fauna, tačiau amžininkai XVII amžiaus Šve­ dijoje tokio dosnumo apraiškų neaptiko. XVII amžiaus devintajame dešimtmetyje Švedijoje lankęsis anglas Williamas Carras rašė: „Tas, kuris skaitė šio amžiaus pasakojimus apie Gustavo Adolfo ir jo tautie­ čių žygdarbius, gal įsivaizduoja, kad tik puiki šalis galėjo išugdyti to­ kius karius; bet pamatęs ją iš arčiau jis greitai nusivils.” Keliautojai aptikdavo ir derlingesnių žemių, pavyzdžiui, Regnard’ui Pietų Švedi­ jos lygumos priminė Prancūziją, tačiau Carro aprašytosios plikos uo­ los, miškai bei ežerai formavo bendrą šalies gamtos įvaizdį.1 5 Carr W. Remarks of the govemment of severallparts of Germante, Denmark, SiveedLand, Hamburg, Lūbeck and Hanseatiąue Toįvns. Amsterdam, 1688, p. 171-172. Regnard J. Theatre de Regnard, suivi de sės voyages en Laponie, en Pologne, etc. Paris, 1866, p. 619-620.

V i s u o me n ė i r k u l t ū r a b a r o k o a m ž i u j e

295

Kaimai su ilga eile išsirikiavusių dviaukščių medinių namų bei ūkio pastatų buvo būdingi tik toms vietovėms, kuriose palyginti ilgą laiką buvo dirbama žemė, kaip Centrinės Švedijos lygumose, tačiau ne tokiose derlingose vietovėse kaip Vakarų ir Centrinė Jutlandija, dažniau aptinkamos buvo viensėdijos. Didelę Siaurės Europos dalį dengusiuose tankiuose miškuose radę tinkamų ganiavai vietų, iškirtę mišką žmonės taip pat įsikurdavo atskirose gyvenvietėse. Išdegin­ tuose miškų plotuose dirbama žemė greitai nusialindavo ir žmonės turėdavo ieškoti kitos vietos gyvenimui. Daug kur gyvendavo dide­ lės šeimos po trisdešimt ar keturiasdešimt žmonių, tai būdavo glau­ džios bendruomenės, galinčios išlaikyti sergančius ir senus savo na­ rius, aišku, ir sveikuosius. Tokios bendruomenės turėdavo būti ekonomiškai nepriklausomos, nes įsikūrusios atokiose vietovėse jos dažnai būdavo atkirstos nuo išorinio pasaulio. Kadangi kelių buvo mažai, nusipirkti būtiniausių dalykų ar parduoti savo prekių į turgų žmonės keliaudavo nešuliniais arkliais, rogėmis ar pėsčiomis net ir šio amžiaus pradžioje.2 Kadangi žmonės gyveno išsisklaidę, Siaurės Europos ūkininkas turėjo išmanyti kalvio ir račiaus, dailidės ir mūrininko darbą. Nedi­ deliuose miesteliuose buvo tik pagrindinių amatų dirbtuvės, kurių ekonominę padėtį silpnino konkuruojantys magnatų samdyti ar kai­ mų amatininkai. Dėl muitų ir akcizo mokesčių atvežamoms į mies­ tus prekėms buvo paplitusi kontrabanda ir biurgeriai negalėjo už­ kirsti kelio kaimo prekybai ar kasmetinėms mugėms, kurios trukdė jų verslui. Prekių gabenimas dėl didelių atstumų bei raižytų vietovių trukdavo ilgai ir buvo brangus: Abrahamui Mommai atsivežti grū­ dus į geležies fabriką Laplandijoje kainavo tiek pat kiek patys grūdai. Labai trūko užeigų ir viešbučių, kur galima būtų rasti prieglobstį: šalia pagrindinių kelių įsikūrę danų kunigai dažnai skųsdavosi, kad Žr. Berg G., Svensson S. Svensk bondekultur. Stockholm, 1969, p. 51-67 apie gyvenvietes Svedijjoje; ir Voionmaa V. Suomen karjalaisen heimon historia (per­ spausdintas 1915 m. leid.). Porvoo, 1969, p. 165-186, p. 387 ir toliau apie gyven­ vietes ir didelių šeimų ūkius Karelijoje.

Didžioji

Švedijos

valstybe

296

ieškantys namų užuovėjos keliauninkai neduoda jiems ramybės. Sun­ ku buvo rasti maisto ir prieglobstį didelei Bulstrodės Whitelocko palydai, kai ji traukė Švedijos keliais, o kaną pasiuntiniui kilo įtari­ mas, jog jautienos kepsnys, kuriuo jį vaišino šeimininkas, iškeptas iš griovyje rastos karvės dvėselienos.3 Paprastų žmonių maisto racionas buvo vienodas ir skurdus. Siau­ rės Suomijos valstiečiai, kaip pasakoja tėvas Outhier, maitinosi džio­ vinta žuvimi, rūgusiu pienu bei sausa, kieta miežine duona; Regdard’as aptiko, kad toli šiaurėje į duonos tešlą buvo minkomi sumalti žuvų kaulai ir medžių žievė. Livonijos valstiečiai valgydavo ruginę duoną su pelais (Spreubrot). Jamtlande, kur buvo gausu šviežios žu­ vies ir laukinių žvėrių, gyventojai laimikį sūdydavo arba rūkydavo; šviežios mėsos beveik nevanodavo net ir tose Švedijos srityse, kurios augindavo gyvulius. Daržoves vanodavo retai, anot Rūgeno salos valstiečių, —„gronfauder dt wi nich "(žolės nevalgome)4. Kava ir arba­ ta paprastiems žmonėms buvo neįperkama: Danijoje XVIII amžiaus pradžioje pusė svaro arbatos kainavo tiek kiek šeši buteliai vyno. Jei tikėsime Regnard’u, tabakas buvo vartojamas plačiau: Baigę vaišintis, tuningiausieji [lapiai] desertui išsitraukia mažą tabako gniutulėlį iš už ausies, kur įpratę jį džiovinti... Kurį laiką kramto, o iščiulpę sultis vėl užsikiša už ausies, kad šviežio skonio įgytų; tuomet vėl kurį laiką kramto, ir vėl kaip anksčiau, o kai tabakas jau nebe toks stiprus, tada jį surūko.5

Netuningieji nusiraminimo bei paguodos ieškodavo tabake ir al­ koholyje, dažnai jais ir gydydavosi, nes kitų vaistų neturėjo. 1639 metais danų daktaras skundėsi, jog netuningi žmonės gyvena labai skurdžiai ir jo paslaugomis naudotis neįstengia, o gydosi Rostoko ' Whitelocke B. Journalofthe Swedish Embassy 1653-1654 (2 tomai). London, 1888, t. 1, p. 188. 4Steffen W. Kulturgeschichte von Rūgen bis 1815. Cologne, 1963, p. 300. Berg, Svensson, op. cit., p. 97 ir toliau. s Regnard, op. cit., p. 580.

V i s u o me n ė i r k u l t ū r a b a r o k o a m ž i u j e

297

alumi. Daug Danijos valstiečių dėl fizinių negalių net netikdavo ka­ rinei tarnybai, bet jei būtų galėję gydytis, galėtų būti sveiki. Keliau­ jančių šundaktarių sugebėjimai būdavo labai abejotini: gydydavo nuo „prancūziškosios ligos” randų, dėl norinčių operuotis pacientų var­ žydavosi su barzdaskučiais chirurgais (o kartais ir su budeliu). Ta­ čiau nebuvo viskas taip niūru. 1684 metais barzdaskučiai Kopenha­ goje įsteigė mokomuosius kursus, o miesto universitete 1718 metais įkūrė pirmąją chirurgijos katedrą. Thomas Bartholinas buvo žino­ mas Europoje anatomas, į 1644 metais Simono Paulli Domus Anatomica universitetą stebėti jo atliekamų viešų skrodimų susirinkdavo daug studentų iš užsienio. Danijoje pradėtos rengti pribuvėjos, buvo prižiūrima, kad vaistai būtų patikimi ir geros kokybės. Tačiau šalies gydytojai vis tiek negalėjo įveikti maro epidemijų, kurios siautėjo Danijoje Didžiojo šiaurės karo metu ir vien tik Kopenhagoje išguldė dvidešimt tūkstančių žmonių. Pastangos užkirsti kelią plisti šiai ligai dažnai žlugdavo susidūrusios su pasipriešinimu. Karlshamno mies­ telėnai nepaisė Blekingės provincijos valdytojo įsakymų ir iš bendrų maro duobių mirusius perkeldavo į šventorių, kur lavonai neužkasti išgulėdavo savaičių savaites. Valdytojas skundėsi, jog sergantys ir svei­ kieji gyvena drauge, puotauja ir geria, „kol gyvybė jų dar neaplei­ do”6. Sunkiai dirbusių, jėgas palaikiusių tik skurdžiu maistu, griežtos moralės normų, kai už menkiausią nusižengimą grėsė šiurkščios ir žiaurios bausmės, suvaržytų žmonių gyvenime mažai vietos likdavo prieraišumui ir švelnumui. Pasak Livonijos kronikininko Christiano Kelcho, nedaug buvo moterų, kurios būtų galėjusios pasidžiaugti, jog vyrai jų niekuomet nėra mušę. Su vaikais taip pat būdavo elgia­ masi šiurkščiai. Valstietis paprastai būdavo vaizduojamas kaip neta­ šytas, šiurkštus gyvulys, kurio įgimtą tingumą bei įžūlumą galima įveikti tik jėga. Anot vieno rašytojo, „ po teisybei jie buvo žmonės... 0 Hallerman P. „Tillstandet i Blekinge under dėt stora nordiska kriget”, Karolinska Forbundets Arsbok, 1926, p. 248. Blekingėje galėjo būti nuo septynių iki šešiolikos tūkstančių maro aukų.

Didžioji

Švedijos

valstybė

298

bet visi gerai žino apie šlykščius jų įpročius... Valgydami šakutėmis nesinaudoja, o visus penkis pirštus sukiša į dubenį”7. Bet buvo ir kita gyvenimo pusė, kurią geriausiai atskleidžia liaudies dainos ir pasa­ kos. Pasakojama apie tai, kaip verkiančius dėl pamesto vertingo da­ lyko - žiedo, karvės ar arklio - grįžusius jaunikaitį ar mergelę namo guodžia artimieji, arba apie mergaitę, kuri miške renka uogas savo motinai, ir sūnų, kuris atsilygina motinai už jam gimstant patirtus skausmus. Liaudies poezijoje atsispindi gyvenimo grožis ir kančios: Igav on olla iluta, hale olla laulemata, kole kao kukkumata, raškė roomuta elada. Ma ise ilutegija, roomu kaili kandija.

Niūru, kai teisybės nėra, liūdna gyvent be dainų, negirdėti gegulės raudos, sunku be džiaugsmo gyvent. Patsai aš džiaugsmą sukursiu ir jį išdalysiu visiems.8

Engiami žmonės ieškojo paguodos poezijoje. Artojas turėjo žinoti savo vietą ir ja tenkintis. Dvare dirbę valstiečiai neretai turėdavo iškęsti prievaizdų ir antstolių keiksmus bei smūgius. Danijoje ir pietinės Balti­ jos pakrantėsežemvaldžiai už menkiausią prasižengimąturėjo teisęgriebtis fizinių bausmių. Švedijos karūnos geranoriškiems ketinimams pažaboti bent baisiausias baudžiavos apraiškas vietinė bajorija smarkiai priešino­ si. Karoliui XI 1681 metais pasiūlius panaikinti baudžiavą, Livonijos didikai atsakė, jog neturėdami valstiečių šiame krašte negyvens. 1696 metų įsakymas įvardijo prasižengimus, už kuriuos išnuomotų karūnos žemių valstiečiai galėjo būti baudžiami, o nuskriaustiesiems suteikė teisę kreiptis į vietos teismus ir net generalgubernatorių, tačiau įgyvendinti šį įstatymą privačiuose dvaruose sutrukdė karas. Danijos fizstebonde, palyginti su Baltijos kraštų baudžiauninkais, nuo žemvaldžių priklausė kur kas mažiau. Jie laisvai galėdavo kreiptis

7 Steffen, op. cit., p. 287 (citata iš 1684 metų pamfleto). 8Nirk E. Estonian literature. Tallin, 1987, p. 24. Žr. taip pat Kuusi M. ir kiti. Fintiish folk poetry: epic. Helsinki, 1977.

Vi s uo me nė ir k u l t ū r a

baroko a mž i uj e

299

į žemesniuosius teismus, ir tas nebuvo labai brangu. Teismo pareigū­ nai nebuvo aukščiausios kvalifikacijos (istoriniai šaltiniai liudija, jog dvaro teisėjais būdavo skiriami arklininkai ar dvaro valdytojai, esama nemažai pasakojimų apie neatsakingus ir nekompetentingus šimtinių teismų (herredsting) pareigūnus), todėl, be jokios abejonės, piktnau­ džiavimo atvejų pasitaikydavo, ypač maždaug penkiasdešimtyje dvaro teismų {birketingj. Tačiau tai, kad valstiečiai reguliariai ieškojo įstaty­ mų pagalbos, rodo, jog įstatymai buvo svarbi priemonė atitaisyti danų ūkininkams padarytas skriaudas, pavyzdžiui, Bovlingo lensmanas skun­ dėsi Kristijonui IV, jog žemės nuomininkai, protestuodami dėl jo įvestų darbo prievolių sąlygų, jį užtampė po teismus. Ne visados valstiečiai teisybę suvokdavo taip, kaip ją įtvirtindavo įstatymas. Danijos valstiečiai nesutiko paklusti Danijos įstatymų (Danske Lov) straipsniui, kad vogti žemvaldžio mišką - nusikaltimas, ir senu papročiu tęsė laiko išbandytą tradiciją. Bornholmo gyventojai iškilus konfliktui su centrine valdžia remdavosi Frederiko III jiems suteikto­ mis privilegijomis: daug įvairių teisių turėję laisvieji valstiečiai ginčuo­ se su žemvaldžiais, vertusiais juos eiti darbo prievoles, remdavosi senu papročiu. Pastoriaus ir jo avelių santykius taip pat lemdavo papročiai ir tradicijos. Kunigą parapijiečiai neretai vertindavo pagal tai, kaip jis toleruoja pusiau pagoniškus jų papročius, kaip moka atsilyginti už įprastas dovanas. Norėdamas paveldėti giminaičio parapiją, Suomijo­ je dvasininkas privalėdavo įgyti žmonių palankumą. Nors vyskupai ir įvairūs valstybės įsakai smerkė pagonybę, pusiau pagoniški papročiai gyvavo: net XIX amžiuje dvasininkai Suomijoje sulaukdavo prašymų išvaryti piktąsias dvasias iš apsėstojo arba pasinaudoti savo tariamai magiška galia ir surasti brūzgynuose paklydusią karvę. Kaimo dekanas U. A. Plesneris 1832 metais rašė: „Tarp paprastų žmonių vyrauja požiūris, jog aukštesnieji Danijos visuomenės sluoks­ niai gyvena žemesniųjų sąskaita, Didžiūnai visi vienodi, sako ir tik­ rai taip mano valstiečiai.”9 Plesneris rašė jau po žemės reformų ir '' Bjern C. Botidt, herremand, konge. Bondtn i 1700-talUts Danmark. Copenhagen, 1981, p. 43.

Didžioji

Švedijos

valstybė

300

užfiksavo tai, kas buvo tapę giliai įsišaknijusiu ir karčia patirtimi pa­ remtu įsitikinimu. Netgi ir Švedijoje, kur politinė bei socialinė ap­ linka valstietijai buvo kur kas palankesnė negu pietinėse Baltijos pa­ krantėse, tokia nuostata nebuvo retenybė, kaip galima spręsti iš daugybės patarlių ir priežodžių. Bet apskritai, kaip teigia dausas Bjornas veikale apie Danijos valstietiją, viešpataujančią tvarką vals­ tiečiai priimdavo ir darbu, o ne protestais stengdavosi pagerinti savo padėtį. Nebuvo daug progų pasinaudoti silpnosiomis viešpataujan­ čios sistemos vietomis, o su tais, kurie savo skriaudoms atitaisyti im­ davosi kolektyvinių veiksmų, būdavo lengvai susidorojama. Jei ne­ klusnieji valstiečiai nebūtų plakami, kaip 1663 metais pareiškė Henrikas Mūlleris, tai nei jis, nei kiti žemvaldžiai ar valdžia šalia „tokios maištingos liaudies” nebūtų saugūs. Kurstytojai būdavo be­ mat sukišami į Kopenhagos Blatarno kalėjimą. Panašus likimas 1672 metais ištiko ir Hanso Schacko dvaro valstiečius. Išsibarsčiusių Šve­ dijos magnatų žemės valdų prievaizdai taip pat skųsdavosi, jog jų autoritetą griauna pikti liežuvautojai nuomininkai, nesibodintys ir maišto kurstymo.10 Gerai žinomas danų priežodis sako: „Valstietis - ne žąsis, nors ir pilkas”, ir tikrai iš kitų visuomenės sluoksnių valstiečiai išsiskirdavo pilkomis namų verpimo kaimietiškomis drapanomis. Apie ūkinin­ ko padėtį galima buvo spręsti pagal jo žemės dydį, pagal tai, kokios rūšies mokesčius jis moka, arba pagal santykius su šeimininku, ku­ riuos, beje, būdavo gana sunku nusakyti. Valstiečių ūkius labai veikė karai, mokesčių našta, žemės nuomos mokesčiai ir darbo prievolės, absoliutizmo laikotarpiu pakitusi žemės naudojimo forma ir likimo vingiai. XVII amžiaus antrojoje pusėje Zelandijos saloje smarkiai su­ mažėjo valstiečių ūkių ir atsirado daug samdinių (husm