Susitikimai su filosofija : nuo Herakleito iki Huserlio 9955085487, 978-9955085485 [PDF]

Zitiervorschau

ADAM SIKORA

Alma littera

UDK

1(091) Si49

Versta iš: Sikora OD HERAKL!TA DO HUSSERLA. Spotkania z filozofią. Wydaw­

Adam

nictwo N aukowe Warszawa,

ISBN

9955-08-548-7

i

Literackie

O PEN,

2001

© Adam Sikora & OPEN Wydawnictwo Naukowe i Literackie, 200 l © Vertimas i lietuvių kalbą, jCirarė Shrsyrė, 2004 © Alma littera, 2004 "

f '

. � ""

'1

l

' )'

-

--·

'\ '

l

'

'

/'i .. ;./, \ ,,,, "" ··.)

•

AUTORIAUS ŽODIS

Pateikdamas skaitytojui dar vieną papildytą ir pataisytą - apybraižų rinkinio „ N uo Herakleito iki Hu­ serlio" leidimą, pridėjau paantraštę „Susitikimai su filosofija" . Ji pa­ brėžia populiarų knygos pobūdį: man rūpėjo ne tiek nuodugniai ir metodologiniu požiūriu tiksliai apibūdinti filosofines sistemas, kiek palengvinti pirmąj ą skaitytojo pažintį su filosofine problematika, kuo paprasčiau (o tai, pasak Einšteino garsaus posakio, anaiptol nereiš­ kia prasčiau) ją išdėstant. Kad buvo pasirinkti būtent tie, o ne kiti filosofai (šioj e knygoje j ų aptarta ne taip jau mažai - keturiasdešimt keturi) , lėmė iš dalies asmeninės simpatijos, iš dalies - tradicija. Be to, siekiau, kad antiki­ nei, viduramžių ir naujųjų laikų filosofijai čia būtų atstovaujama kiek įmanoma visapusiškiau, kad tinkamai išryškėtų reikšmingiausi ir la­ biausiai išplėtoti atskirų jos etapų problematikos aspektai i r kad ne­ būtų apeitas nė vienas visuotinį pripažinimą pelnęs ar svarbų vaid­ menį suvaidinęs mąstytojas. Susitikimams, į kuriuos kviečiu, nereikia tolimų kelionių: jie vyksta išimtinai Europos filosofinės kultūros zonoje. A išku, toji kul­ tūra anaiptol nėra vienintelė ar „vienintelė teisi nga" . Be to, XX am­ žius paspartino europocentrizmo saulėlydį ir išmokė mus kuklumo . Susivokėme, kad mūsų europietiškosios kultūros prielaidas sudarė kitos, ankstesnės kultūros, kuriomis ji rėmėsi; kad jos sklaidą inspi­ ravo įvairūs pavyzdžiai; kad greta jos funkcionuoja kiti pasaulio kul­ tūrą turtinantys modeliai. Tačiau kitų kultūrų pažinimo kelias eina per savosios, protėvių sukurtos kultūros įsisąmoninimą.

5

AUTORIAUS ŽODIS

Knygos pradžioje aptariu keleto senovės Graikijos filosofų pa­ žiūras, tačiau anaiptol ne dėl to, kad būčiau „graikų stebuklo" teori­ jos šalininkas. Ši teorija graikų filosofij ą regėjo intelektinėje tuštu­ moje, traktavo ją kaip savitą fenomeną, susiformavusį atsietai nuo kitų kultūrų ir civilizacij ų. Tuo tarpu patys graikai yra ne kartą pa­ brėžtinai nurodę poveikį, patirtą bendraujant su senovės Rytų tauto­ mis. Savita graikų kultūra, pažinimas ir menas formavosi veikiami skolinių ir sąsajų. Sinkretiškas graikų filosofijos pobūdis, kitų kultū­ rų elementų perėmimas lėmė, kad ji tapo civilizacijos istorijos gran­ dimi; išmetusi inkarą į praeitį, ji atsivėrė ateičiai. Knygoje aptariamų filosofų rikiuotę pradeda Herakleitas, o bai­ gia Nyčė, Froidas ir Huserlis, kurių kūryba reiškia nauj ųj ų laikų fi­ losofij os pabaigą ir kartu atveria dabartinės filosofijos etapą. Tačiau šiuolaikinių filosofų pažiūros - ne šios knygos tema. Perteikdamas filosofų pažiūras, neretai suteikiu žodį j iems pa­ tiems - tais atvejais apybraižos veikėjo mintys išskiriamos kursyvu. [.„] . Kadangi ši knyga yra populiaraus pobūdžio, apsieita be biblio­ grafinių nuorodų ir vertėj ų pavardžių.

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

Apmąstant, kas tai yra filosofija, ne­ retai remiamasi dviem tariamai priešingomis nuomonėmis. Antai Platanas dialoge „Teaitetas" sako, kad filosofija kilo iš n uostabos, o būti filosofu reiškia viskuo stebėtis. Kitaip mano Markas Aurelij us, Romos imperatorius ir filosofas stoikas: pasak jo, filosofija mus kaip tik moko niekuo nesistebėti. Jau užsiminiau, kad šios nuomonės - tik tariamai priešingos, mat jas galima s uj ungti į vientisą bendresnio pobūdžio teiginį. Juk galima manyti, kad pirmoj i liečia filosofavimo genezę, o antroji nusako, koks yra filosofij os tikslas ir kuo ji mums naudinga. Tokiu atvej u galime sakyti, kad psichologinių ištakų po­ žiūriu filosofij a gimsta iš nuostabos ir filosofai esame d ė l t o , kad viskuo stebimės, bet, kita vertus, filosofai esame v a r d a n t o , kad niekuo nesistebėtume ir stengtumėmės viską suprasti . Nuostaba žmogų apima, kai jis peržengia natūralios, apie save nesusimąstančios egzistencijos sferą, išeina už instinktyvių reakcij ų, įgūdžių ir įpročių zonos, kitaip tariant, kai, suvokdamas pats save, įsisąmonina savąją kitybę aplinkos atžvilgiu . Būtent tada gimsta sve­ timumo pasauliui jausena, kuri ir yra n uostabos šaltinis. Pasaulis s uvokiamas kaip išoriška, svetima, netgi p riešiška tikrovė, kaip kaž­ kas, prie ko žmogus nepritampa, kas nepaliauj amai verčia jį būti susirūpinusiu, nes visada gali įvykti kas nors netikėta. Kaip tik dabar pasaulį asimiliuojanti mintis stengiasi tą svetimumą įveikti; žmogus trokšta pasaulį suprasti, padaryti jį skaidrų, kad galėtų jame gyventi sąmoningai, įvaldydamas jį bei savo paties likimą. Dėl to žmogus ir

7

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

bando išsiaiškinti, kokią prasmę turi tai, kas yra, buvo ir b us, jis ieško egzistencij os prasmės. Tačiau ar toj i prasmė glūdi pasaulyje galutiniu, baigtiniu pavidalu, panašiai kaip trynys kiaušinyje ar rie­ šutas kevale? O gal veikiau tą prasmę pasauliui s uteikia pačių žmo­ nių pastangos keičiantis kartoms, vykstant istoriniam kultūros kūri­ mo procesui? Tai ne vien teoriniai, bet ir praktiniai klausimai. J uk teiginys, kad pasaulis turi prasmę, negali žmogui nesukelti rūpesčio, kaip tą prasmę įžvelgti ir kaip prie atskleistųj ų reikalavimų pritaikyti savo paties gyvenimą. Argi tokioje situacijoje susitaikymas su pasauliu ne­ reiškia prisitaikymo prie pasaulio tvarkos, kuris atpalaiduoj a žmogų nuo atsakomybės už jo sanklodą? Kita vertus, argi prielaida, kad pa­ saulis, kuriame žmonės egzistuoja, anaiptol neturi nuosavos, kartą ir visiems laikams galioj ančios, galutinės prasmės, o toji prasmė pasau­ liui tik suteikiama - pati savaime nepatvirtina žmogaus pastangų, reikalaudama peržengti atskleistąj ą egzistavimo sanklodą ir prisiimti moralinę atsakomybę už tai, kokia bus ateitis? Tai iš tiesų svarbūs klausimai. Užsiminiau, jog n u o s t a b a ir s u p r a t i m a s - tai filosofi­ jos šaltinis ir tikslas . Bet kuo gi mus, XX amžiaus žmones, žengian­ čius į XXI amžių, galėtų sudominti prieš šimtmečius išgyventos nuo­ stabos ir refleksijos? Argi tų laikų problemos nėra vien atgyvenę, mūsų jau nebejaudinantys anachronizmai? Net ir vynas, kurį laikas tik bran­ dina, suteikdamas daugiau kvapnumo ir stiprumo, perlaikytas pra­ stėja. Tad ar verta kapstytis po praeities dokumentus ir vargti, sten­ giantis j uos išsiaiškinti? Klausimas gana rimtas ir apsvarstyti jį turime rimtai . Juk anaiptol neprivalu žinoti ir prisiminti įvykių vien dėl to, kad jie kadaise kažkur yra įvykę. Mes j uk nesame negyvų įvykių ir sustabarėjusių minčių registratoriai. O jeigu gręžiamės į praeitį, tai šitai darome ir norime daryti tik vildamiesi, kad gautos žinios pra­ turtins mūsų pačių pasaulį. Aiškinamės ne šiaip praeitį, o tai , kuo ji reikšminga ir turi vertę mums, dabarčiai. Mūsų domėjimasis praeiti-

8

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

mi yra paremtas interesu. Tačiau kai tasai suinteresuotumas peržen­ gia tam tikras ribas, turime savęs paklausti, ar praeitis netapo patogia fikcija, kurios kartkartėmis griebiamės, norėdami ką nors pagrįsti, pašventinti ar sukompromituoti. Filosofijos istorikas yra tarsi m i n t i e s a r c h e o l o g a s : j is iškapsto iš praeities pažiūrų iškasenas - idėjas, kurios buvo užval­ džiusios žmogaus protą. Jis stengiasi atsakyti į klausimą, apie ką ir kaip kadaise mąstė filosofai. Jam iš tiesų tenka pasistengti, nes nuo tyrimo obj ekto j į skiria ne tik laikas. Net ir turėdamas po ranka se­ niai rašyto veikalo originalą (o j uk dažniausiai istorikas priverstas tenkintis tik vertimu ar net tarpininkų persakymais) , j is privalo ži­ noti, jog sąvokų ir terminų reikšmė yra daugiau ar mažiau pasikeitu­ si, jog jų reikšminiai atspalviai bei supratimo būdas jau kitokie. Ne­ retai jie taip smarkiai pakitę, kad kiekvienas bandymas adekvačiai aprašyti kieno nors pažiūras primena pastangas iš lūpų j udesių iš­ skaityti vidinių išgyvenimų intensyvumą ir turinį. Kalbu apie tai, nes labai svarbu įsisąmoninti, kad joks ankstesnių pažiūrų išdėsty­ mas negali pretenduoti į galutinį žodį ir visada tėra daugiau ar ma­ žiau pagrįsta hipotezė. Filosofijos istorikas yra ne tik istorikas, bet ir filosofas. Tiesą sakant, jį domina praeitis, tačiau į ją gilindamasis, jis neišvengiamai įsitraukia į diskusiją, kurios iš ankstesnių pažiūrų tebėra „gyvos" , „aktualios" ar netgi „teisingos", kitaip tariant - kurios j ų peržengė praėj usio laiko rėmus. Tai jau ne istoriko, o filosofo kompetencijos klausimas. Uždavinio dvilypumą lemia ne vien disciplinos pobūdis, bet ir ja besidominčių žmonių lūkesčiai . Skaitytojas trokšta keliauti laike, pažinti kitokią, savitą dvasinę buvusio pasaulio sanklodą, suvokti anų laikų pažiūras autentišku pavidalu, rekonstruoti jų reikšmę kadaise vykusių diskusijų, problemų ir jų aiškinimų fone. Tačiau j is laukia ir atsakymo į klausimą, kaip tos diskusij os, problemos ir j ų sprendimai atrodo šiandien, ką jos reiškia čia ir dabar, kokia j ų aktualioj i vertė.

9

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

Galima sakyti, kad filosofijos istorikas - kaip ir jo veikalų skaityto­ jas - anų laikų mąstytoj ą įtraukia į to meto kontekstą ir sykiu j į iš to konteksto ištraukia, norėdamas užduoti jam klausimus ir rasti jo kū­ ryboje atsakymus, kurie šiuolaikiniu pavidalu net ir didžiausiam pra­ eities išminčiui nebūtų galėję ateiti į galvą. Žmogus egzistuoja laike. Būtent laikas ženklina žmogaus egzis­ tavimo laikinumą ir niekais paverčia jo kūrinių patvarumą. Juk ne­ retai mums tenka atsisveikinti su vienais daiktais ir pakeisti j uos ki­ tais. Kartais tai darome visiškai abej ingai, o kai kada - su džiaugsmu ar gailesčio gaidele. Mūsų namų užkaboriai prigriozdinti nebereika­ lingų rakandų. T ai nejaugi visa, ką paveldime iš praeities, turi pa­ kliūti tik į mūsų dabarties sandėlius, į nenaudingų, negailestingo laiko tėkmės sunaikintų daiktų zoną? Iš tikrųj ų, kas laike randasi, laike ir išnyksta, negrįžtamai senėdamas ir galiausiai suirdamas. O gal skirtingi žmogaus kūriniai sensta skirtingai, gal kai kurie j ų senė­ ja ypatingu būdu, t. y. n e n u s t o j a g a l i o j ę daugelio kartų gy­ venime? Pasvarstykime valandėlę. Štai, pavyzdžiui, technikos gaminiai darbo įrankiai. Jie sensta ta prasme, kad mažiau patogūs yra pakeičia­ mi patogesniais, t. y. tokiais, kuriems reikia mažiau žmogaus pastan­ gų, be to, kurie padidina j ų efektyvumą. Užtat senais įrankiais nusto­ jame naudojęsi. Negana to, gamybos procese pasidaro nebereikalingos ir žinios apie tuos įrankius - jos nebepadeda sprendžiant nauj us užda­ vinius. Pavyzdžiui, diližaną pakeitė nepalyginamai už j į greitesnis ir kur kas talpesnis traukinys. O naujo tipo garvežių ir vagonų konstruk­ toriui bei gamintoj ui nereikia išmanyti, kaip gaminamas diližanas, tos žinios jam visai nebeturi vertės. Technikui nebūtina išmanyti tech­ nikos istoriją, nors kitais - įsigyvenimo kultūroje - aspektais tokios žinios gali būti naudingos ar net pageidautinos. Aišku, seni įrankiai savo metu galėjo būti nuostabi technikos nauj ovė, ne kartą paspartinusi gamybos raidą. Deja, įrankiai neiš­ vengiamai atgyvena, ir ateina metas, kai j ie betinka tik į muzieją

10

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

Taks yra technikos likimas, bet argi ne panašiai atsitinka ir su vadi­ namaisiais tiksliaisiais mokslais? Visiškai ką kita matome, pažvelgę į kūrybos bei meno kūrinių suvokimo sritį. Akivaizdu, jog kontaktas su šiuolaikinio meno kūri­ niais jokiu būdu negali pakeisti mūsų sąlyčio su praeities šedevrais. Pikaso (Picasso) paveikslai nesumenkina Rembranto (Rembrandt) kūrybos, Folknerio (Faulkner) ar Kamiu (Camus) knygos - Dantės ar Šekspyro (Shakespeare) kūrinių, o Brazilijos architektūra nesusil­ pnina mūsų žavėjimosi senosios Krokuvos statiniais. Š iuo atvej u iš tiesų negalime teigti, kad naujosios verrybės visiškai asimiliuoj a se­ nąsias, kurios dėl to netenka savarankiškos reikšmės ir autonomiškos egzistencijos. Tiesa, meno kūriniai irgi sensta, tačiau kitaip negu technikos gaminiai. Juk neįmanoma įsivaizduoti, kad šiuolaikinis dailininkas tapytų kaip Rafaelis (Raffaello) ir šitaip sukurtų meniniu požiūriu reikšmingų kūrinių, kad dabarties rašytojas rašytų kaip Gėtė (Goe­ the) ar Stendalis (Stendhal) , o architektas projektuotų kaip Koračis (Corazzi) . Būtent šia prasme meno kūriniai sensta, ir bet koks ban­ dymas mėgdžioti senuosius meistrus tėra imitacija, su tikruoju me­ nu turinti nedaug ką bendra. Tačiau tie kūriniai nesensta ta prasme, jog neįmanoma, kad kada nors kas nors galėtų j uos atstoti, kad j ie netektų unikalaus pobūdžio, savo individualios vertės - žodžiu, viso to, kas lemia jų gebėjimą, nepaisant laiko nuotolio, mus jaudinti, sužadinti vaizduotę ir praturtinti mūsų potyrių pasaulį. Kitas klausimas, ar susiliesdami su meno kūriniais, su kuriais kontaktavo ir mūsų protėviai, - taigi matydami iš esmės t ą p a t į , - mes j uos suvokiame ir išgyvename lygiai t a i p p a t ir mūsų asociacijos, mūsų estetinės ir intelektinės reakcijos yra analogiškos. Nes jeigu taip nėra, tai meno kūriniai ne tik išlieka istorijoje, sustin­ gę materialia forma tarsi praeities paminklai, bet ir joje gyvena, at­ skleisdami vis nauj ų reikšmių, atsakydami į kitus klausimus, tenkin­ dami kitokius poreikius . Ir tai nė kiek nekeista. Juk iš kasdienės

11

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

patirties žinome, kad grįžę prie kadaise perskaitytų knygų keičiame ankstesnius vertinimus, įžvelgiame kitokias vertybes. Mat knygos „by­ loj a" vienokius ar kitokius dalykus priklausomai nuo mūsų intelek­ tinės brandos lygio, nuo to, kiek esame sukaupę gyvenimo patirties, kaip išlavintas mūsų jautrumas ir skonis, kur krypsta mūsų interesai ir kokie klausimai rūpi. Hėgelis (Hegel) mėgo kartoti: „Kas protingai paklausia, tam ir pasaulis protingai atsako " . Būtent todėl meno kūriniai priklauso ne tik praeičiai, bet ir mūsų - netgi labai asmeniškai - dabarčiai. Kas­ kart kitaip ir vis nauj ai j uos iššifruoj ame. Taip yra su meno kūri­ niais. Bet argi tai nebūdinga ir filosofij ai? Bandydami perteikti filosofinę sistemą (ypač jei stengiamės po­ puliariai ją išdėstyti) , neišvengiamai susiduriame su pavojumi per­ dėm ją suprastinti arba iškreipti. Turiu galvoje ne tik pastangas ade­ kvačiai perskaityti ir išaiškinti sudėtingus tekstus, suprasti jų vidinę logiką, bet ir bendresnio pobūdžio dalykus. Net ir giliausias sąlytis su filosofo kūryba negali išsemti filosofi­ nės sistemos pažinimo uždavinių. Tam būtina platesnė, imanentinę pačios mąstysenos analizę peržengianti perspektyva, o ne tas tradici­ nis filosofijos istorijos tyrimo būdas, kuriam būdinga įprotis redu­ kuoti jos objektą į „knygų galeriją", į atskirų sistemų aprašymą ir interpretaciją, tarsi tos sistemos būtų savaimingi reiškiniai. Juk kiek­ viena filosofinė teorija yra savo meto vaisius, jos šaknys glūdi visuo­ tinėj e kultūros istorijoje. Ją sukūrė konkrečios epochos žmonės, dis­ ponuojantys tam tikru pažinimu, kilę iš tos, o ne iš kitos socialinės grupės, sluoksnio ar klasės, veikiantys tokiomis, o ne kitokiomis is­ torinėmis aplinkybėmis. Filosofinė sistema - tai ne tik individo patirčių ir pažinimo re­ zultatas, bet ir ištisų socialinių grupių praktinių patirčių kristalizaci­ ja bei bandymas j as susumuoti. Jos forma ir turinys didžia dal i m i priklauso nuo tradicijos, su kuria j i save sieja ir kurią paveldi, nuo to, kokiais pažinimo horizontais ir sukauptais žinių rezervais toj i epo-

12

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

cha disponuoj a. Štai kodėl filosofinės sistemos supratimas reikalauj a konkrečios istorinės analizės, kodėl būtina tirti istorinį procesą, ku­ riam vykstant žmonės kuria idėj as ir skelbia savo įsitikinimus. Tik tokia analizė padeda atskleisti tikrąją abstrakčių filosofinių tezių reikš­ mę, objektyvų j ų turinį. Šio teiginio svarbą išryškina suvokimas, jog sistema, savo metu turėj usi apibrėžtą reikšmę, laikui bėgant apauga naujomis reikšmė­ mis. Kai kada tai leidžia giliau įsiskverbti į jos kūrėjo intencij as, tarsi pasitvirtintų principas: „Jūs pažinsite j uos iš vaisių" . Tačiau kur kas dažniau tarp filosofijos kūrinio ir jo istorinio egzistavimo atsiveria gili bedugnė. Kiek kartų senovės mąstytoj ai, žvelgdami iš ano pasau­ lio į savo vėlesnius interpretatorius ir girdėdami jiems patiems pri­ skiriamas pažiūras, būtų galėję griežtai protestuoti ir, perfrazuodami Evangelisto žodžius, teigti: „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mū­ siškiai " . Įsisąmoninę mums aktualias vienų a r kitų tezių reikšmes, į j ų autorių žvelgiame per savo meto prizmę ir priskiriame jam įsitikini­ mus, kurių j is neišsakė, primetame jo mintims tam tikrą tvarką ir reikšmę - nors j is pats su tuo, ko gera, niekada nesutiktų. Ilgainiui netgi nebesuvokiame, jog filosofinė sistema pagal jos kūrėjo intenci­ j as - tai vienas dalykas, ta pati sistema visuomenėje, kurioje ji susi­ formavo - kitas dalykas, istoriškai apibrėžtas jos perskaitymo būdas tam tikroje epochoje - trečias dalykas. Antai grįžimas prie Aristote­ lio viduramžiais reiškė ne tiek autentiškų jo pažiūrų prisiminimą, kiek filosofinės sukrikščioninto Aristotelio vizijos kūrimą. Kartais būdavo tiesiog teigiama, kad ant pagonio Aristotelio, „nelyginant ant asilo" , reikia užsodinti Kristų, ir tokiu būdu jo pažiūros būtų susietos su krikščionišku kanonu. Prieinu itin sudėtingą momentą. Kiekvienoje, net ir labiausiai išplėtotoje filosofinėje sistemoje esti iki galo neišsakytų dalykų, ku­ rių interpretavimas neišvengiamai sukelia ginčų. T odė! tikslinimo ir plėtoj imo procese, kuris vyksta istorijoje, visada daugiau ar mažiau išeinama už pradinės sistemos rėmų, o tai reiškia, jog ji kinta.

13

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA'

Štai pirmas pavyzdys. Jauna.�is Hėgelis aistringai susižavėjęs skaitė Ruso (Rousseau) ir rėmėsi jo apibrėžimais. Tačiau pasitelkęs jo idė­ jas Hėgelis iš tikrųj ų bandė į savąją pasaulėžiūrą įtraukti revoli ucij os faktą ir j os apnuogintas problemas, kitaip tariant, tuo reiškėsi jo pa­ stangos intelektiškai prisitaikyti prie naujo, neaiškaus ir dar nestabi­ laus pasaulio, kuris Ruso kūryboje buvo savotiškai išpranašautas. Jo­ je Hėgelis rado prielaidų ir išeities taškų savaj am, dialektiniam, socialinės tikrovės suvokimui. Tačiau loginiuose Hėgelio išvedžioj i­ muose Ruso sistema buvo išskaidyta. Mat Hėgelis, perėmęs atski ras idėj as, abstrahavosi nuo Ženevos mąstytoj o pažiūrų visumos, jis tas idėjas transformavo, suteikė joms kitokį turinį, po to j as logiškai įtraukė į kitą visumą, t. y. į savo paties pasaulio sampratą. Šitaip tąsa susij ungė su dialektiniu neigimu. Iš Ruso kūrybos perimti motyvai ne tik buvo pakeisti ir išplėtoti, bet ir įgijo visiškai kitą reikšmę; taip atsitiko todėl, kad j ie atsidūrė kitoj e istoriosofinėj e perspektyvoje, operavusioje kitokio pobūdžio sąmone, nauj omis socialinėmis pa­ tirtimis, kitokia istorijos proceso samprata. Stai kodėl Hėgelio per­ skaitytasis Ruso jau nebebuvo autentiškasis Ruso . Kitas pavyzdys liečia Hėgelio paveldo likimą. Esame kalbėję apie dviej ų koherenčių sistemų - išplėtotos struktūros doktrinų - santy­ kį . O dabar aptariame atvejį, kai filosofinė sistema pradeda „nauj ą gyvenimą" tarp žmonių, kurie tariasi esą tos filosofinės mokyklos mokiniai, skleidžiantys jos idėj as, ir kurie anaiptol nesiekia - nepai­ sant kai kurių sistemos patikslinimų ar modifikacijų - išeiti už „mo­ kyklos" kūrėjo nustatytų rėmų. Jų aktyvumo dėka filosofinė doktri­ na ima skverbtis į kasdienę sąmonę, daro įtaką žmonių pažiūroms ir jų pripažįstamoms vertybėms. Tačiau jų veikla galiausiai lemia, kad žmonių mąstysenoj e įvyksta gana radikalių permainų. Hėgelio filo­ sofija tampa kasdieniu hėgelizmu. Mat filosofinių tezių samprata ir j ų suvokimo būdas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo konkrečiq istorinių aplinkybių, nuo suvokėjų socialinės padėties, nuo to, kokią vertybių sistemą jie pripažįsta ir kokie yra politiniai tų vertyb i LĮ pa-

14

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

grindai ... Pasikeitus istorinėms sąlygoms, kyla nauj ų klausimų, o j ų pobūdis dabar jau priklauso nuo senuosius filosofinius tekstus skai­ tančių ir j uos interpretuojančių žmonių padėties. Atsakymai į tuos klausimus ne tik patikslina pradines tezes, bet ir jas transformuoja. Šis aktyvaus suvokimo procesas kaip tik ir reiškiasi nauj ajam laikotarpiui būdinga - kitaip tariant, jos interesus ir poreikius ati­ tinkančia - filosofinės problematikos atranka, naujoviška pradinių kategorijų ir sąvokų samprata, kitokia jų reikšmės hierarchizacij a. Tokia modernizuojančio pobūdžio filosofinės sistemos interpretaci­ ja nėra joks išdavystės aktas, nes ji pratęsia tos sistemos gyvavimą. Sistema, kuri nepasiduoda šiuolaikiškai - tegu tai ir prieštarautų kū­ rėjo intencijoms - perskaitoma, patenka į idėj ų kapinyną ir tampa istorikų refleksij ų obj ektu. Filosofinė doktrina gyvena istorijoje tik tiek, kiek ji geba pasikeisti, kiek ji gali būti naujai perskaitoma, pasi­ duoda adaptavimo procedūroms. Tai kaina, kurią ji moka, kad išlik­ tų istorijos arenoj e. Grįžtu prie klausimo: k a s t a i y r a f i l o s o fi j a ? Šis klau­ simas yra toks pat senas, kaip ir sritis, kurią ši sąvoka pažymi, o atsa­ kymų yra kone tiek pat, kiek būta įvairių filosofinių doktrinų. Jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad filosofijoje stinga principinės pozicij ų dermės ne tik vienais ar kitais pavieniais klausimais, bet ir funda­ mentiniais, j os pačios obj ektą liečiančiais aspektais. Ši aplinkybė tar­ si atskiria filosofinę refleksij ą nuo kitų intelektinės veiklos sferų, pa­ vyzdžiui, nuo mokslo, kuris atsiranda tik tada, kai yra išskiriama ir daugiau ar mažiau aiškiai apibrėžiama tai, kas sudaro jo objektą. Ki­ taip yra filosofij oje. Ji nuolat svarsto, kas esanti, ką turinti tirti, ir šitaip tampa - vis iš naujo ir iš naujo - pati sau problema. O ar apskritai yra įmanomas vienareikšmis atsakymas? Stabtelė­ kime ir atkreipkime dėmesį į patį klausimą. Nėra jokios abejonės, jog tai - filosofinis klausimas. Negalime į jį atsakyti, neturėdami tam tikros išankstinės pozicijos; j is tik tariamai atrodo esąs nešališkas, iš tikrųj ų jis visada yra ir k l a u s i m a s , ir a t s a k y m a s . Antai pa-

15

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

našus yra ir klausimas „kas aš esu?" . Negalime į j į atsakyti grynai aprašymo būdu, neutraliai, tarsi gebėtume iššokti patys iš savęs ir žvelgti į save iš išorės, tartum į kokį obj ektą. Klausdamas „kas aš esu?", aš jau iš anksčiau kažką apie save žinau, kažkaip save suprantu, jaučiu ir išgyvenu. Būtent dėl to pats klausimas - neretai pačiam to nesuvokiant - signalizuoja ir projektuoja būsimo atsakymo turinį. Analogiškai yra ir su filosofija: kiekvienas bandymas atsakyti į klau­ simą, kas j i yra, bet kokia pastanga ją apibrėžti iš esmės yra f i l o s o fi n i s a k t a s . Šitai rašydamas, reiškiu įsitikinimą, jog nėra jokios obj ektyvios, nuo laiko nepriklausomos filosofijos esmės, į kurią būtų galima ape­ liuoti sprendžiant ginčus ir kuri teiktų mums tikslią informaciją apie tai, kas yra filosofija pati savaime ir kaip ją reikėtų suprasti. Manau, kad vienintelė filosofavimo tikrovė yra jos pačios istorija. Dėl to į klausimą, kas yra filosofij a, visai neįmanoma atsakyti atsietai nuo jos istorijos. Ką tik pasakiau, kad atsakyti į klausimą, kas yra filosofij a, lei­ džia tik filosofijos istorija. Tačiau tokį atsakymą privalome kažkokiu būdu turėti dar prieš imdamiesi filosofij os istorijos - bent jau tam, kad galėtume apibrėžti jos objektą. Šitaip susidaro uždaras loginis ratas: filosofij os istorija turi atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, nors pati be tokio atsakymo yra negalima. Būtent šis savitas para­ doksas lemia, kad filosofija yra pati sau problema. Dabar pasiaiškin­ kime, iš kur ji kyla. Jau sakiau, kad filosofavimo tikrovė yra jos istoriškumas. Filo­ sofavimo paradoksalumą sudaro faktas, kad filosofuojant siekiama suprasti istoriškumą į tą istoriškumą neišvengiamai įtrauktos min­ ties pastangomis. Norint istoriškumą suprasti, suteikti jam prasmę, reikia jį peržengti, atsidurti už jo ribų. Kaip tik todėl kiekviena filo­ sofija - tai mėginimas anuliuoti istoriją, taigi visa, kas atsitikti na, nepastovu, laikina, ir sykiu - tai tvirto pagrindo, būtino vientisumo, nepažeidžiamos tvarkos paieškos. Šios atkaklios pastangos pasi rodo

16

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

esančios bevaisės. Mat jokia filosofinė sistema, kuri stengiasi įveikti istoriškumą, būdama į jį panirusi, negali jo visiškai peržengti ir ga­ liausiai nustoti buvusi savo meto kūdikis. Dėl to j okia jos forma nėra galutinė, baigtinė, uždara, kiekviena filosofinė problema yra pasmerk­ ta būti tik dalinai ir reliatyviai išspręsta. Ieškodami absoliučios reikš­ mės, filosofai galiausiai sukuria tik vieną iš daugelio istorijoj e funk­ cionuojančių reikšmių. Šiaip ar taip, filosofija visada yra savo laiko vaisius. Tai - jos stiprybė ir kartu ribotumas. Ji stipri tuo, kad iškeldama aktualias ir svarbias problemas, siūlydama nauj us sprendimus, įsiskverbia į kas­ dienę sąmonę, tampa integraliu kultūros sandu, dažnai skatina veiks­ mus ir tam tikra prasme daro poveikį dabarčiai . Ji ribota, nes jos galimybes apibrėžia epochos horizontai: žmogaus gyvenimo aplin­ kybės, istoriškai pasiektas žmogaus ir pasaulio pažinimo lygis, socia­ liniai konfliktai . . . Dėl to nauj ai epochai visada tenka ieškoti naujos filosofijos formulės ir naujų sprendimų. Jeigu ir pasitelkiami praei­ ties laimėj imai, tai stengiamasi j uos kritiškai interpretuoti ir papil­ dyti, žodžiu - permąsryti. Į praeities filosofinių doktrinų pažintinių horizontų ribotumą atkreipiau dėmesį anaiptol ne dėl to, kad žvelgčiau į jas iš aukšto . Tokia pozicij a būtų ne tik perdėm lengvapėdiška, bet ir nevaisinga. Žmogus, kuris pabrėžia turįs apie ką nors daugiau žinių nei Aristote­ lis, savaime dar nėra išmintingesnis už Aristotelį. Jis pamiršta, jog tai, kad j is „žino daugiau" , yra ne tiek j o asmeninis laimėjimas, kiek Aristotelio ir jo įpėdinių nuopelnas. Juk šių laikų pažinimas ir kultū­ ra yra neįsivaizduojama be praeities paveldo, be civilizacijos laipsniš­ kos ir vargingos raidos. M ūsų sąvokos ir įsirikinimai, savaime aišku, gerokai nutolę nuo anksčiau gyvavusių požiūrių. Tai gal filosofijos istorija turi likti vien filosofijos istorikų, atgyvenusių idėj ų kolekcininkų valdomis? Ne­ jaugi iš tikrųj ų verta kapstytis po praeities dokumentus ir vargintis, norint j uos suprasti? Manau, j og verta - ir ne tik dėl to, kad tai skati-

VILNIA1JS u��!'1�DSITETO

BiBLlfflEKA

17

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

na mus nuodugniau mąstyti, ne dėl to, kad norint iki galo priimti šiuolaikinę kultūrą, būtina pažinti j os genealogij ą i r rai dos kelius. Didžiulę šių tyrimų vertę sudaro tai, kad jie teikia įkvėpimo, padeda susiorientuoti dabartyj e, sprendžiant painias mūsų problemas. Taigi filosofijos atvej is yra kitoks negu specialiųjų mokslų. Moks­ lu galima užsiimti, nesigilinant į jo istoriją. Kiekvienas geras vadovė­ lis yra akumuliuota istorinių kurios nors disciplinos laimėjimų iš­ raiška. Pakanka priimti jo tezes, kad galėtum žengti toliau. Tiesa, Einšteinas (Einstein) domėjosi mokslo istorij a, tačiau reliatyvumo teorijos suformulavimui tai turėj o ne didesnę reikšmę negu jo groj i ­ mas smuiku. Kitaip yra filosofijoje. Negalima filosofuoti, nesiremi ant filosofine tradicija, neatsigręžus atgal į problemų bei j ų sprendimo istoriją, į sąvokų ar kategorij ų istoriją. Šiuolaikiniam filosofui Plato­ nas ar Dekanas (Descartes) yra ne anachroniški senų laikų mąstyto­ jai, bet tam tikra prasme šiuolaikiniai filosofai, su kuriais diskutuo­ jama, kurių idėj os įveikiamos arba plėtojamos ir su kuriais reikia nusistatyti savo santykį tam, kad būtų įmanomas asmeninis pasaulė­ žiūrinis apsisprendimas. Nors filosofij a ir menas - labai skirtingi dalykai, tarp j ų esama ir analogijos. Kaip praėjusių epochų menas mums sukelia estetinių emocij ų, taip ir praeityje gyvavusios filosofinės pažiūros j audina mūsų intelektą. Jos praplečia minties horizontus, kursto intelektines pa­ stangas, neretai pateikia perspektyvių ir nauj ų sprendimų. Praeities filosofai, j ei tik j ie iš tikro buvo filosofai, visada gyvi - jie visą laiką yra tarp mūsų su savo klausimais, nerimu, galynėjimosi su intelekti­ ne substancija įtampa, nes būtent j ie suformavo ir toliau - vis iš nau­ jo - formuoja mūsų intelektinį paveldą. Žinoma, pagal metrikos duo­ menis didiej i filosofai priklauso negrįžtamai praėj usiam laikui, bet kartu j ie savo pažiūromis yra mūsų dabarties dalelės. Jie dabarčiai priklauso tiek, kiek mes j ų kūryboj e ieškome įkvėpimo ir stengiamės rasti atsakymus į mūsų klausimus. Filosofijos istorijoje svarbūs ne tik vieno ar kito mąstytojo pa­ siūlyti problemų sprendimai . Dėl istoriškai riboto pažinimo jie neiš-

18

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

vengiamai buvo neišsamūs, vienašaliai ir neretai klaidingi. Tačiau net ir tasai sprendimų netobulumas turi tam tikrą vertę, nes parodo ivairias pažinimo galimybes ir perspektyvas. Filosofijos istorijoje svarbi ir intuicij a, kuri kai kada esti naivi ir sykiu primenanti vizij ą, kaip antai Demokrito koncepcij a, daugiau negu dviem tūkstantmečiais aplenkusi atomo atradimą, kurį padarė fizikai. Tačiau pats esmingiausias dalykas filosofinės minties istorijoje yra klausimai. Būtent j ie, provokuodami atsakymų paieškas, sudaro prielaidas teorinėms problemoms, kurios nuolat lydi žmogaus protą ir, teikdamos įkvėpimo bei medžiagos vėlesniems intelektiniams ap­ mąstymams, tampa integraliu kultūros kūrybos proceso dėmeniu. Viena pirmųj ų senovės Graikijos filosofinių mokyklų, vadina­ moji elėjiečių (Elėjos) mokykla, kurios iškiliausias atstovas buvo Par­ menidas, laikėsi prielaidos, kad tikrovės esmė yra nekintama ir nej u­ danti. Aišku, tokia pasaulio samprata kirtosi su duomeni mis, kuriuos mums teikia j uslės. Elėjiečiai kvestionavo j uslinio pažinimo vertę ir ėmėsi j udėjimo kritikos, stengdamiesi įrodyti vidinį j udėj imo prieš­ taringumą, taigi ir tai, kad jis iš esmės negalimas. Yra žinomi vieno j ų, Zenono, argumentai. Štai kaip buvo įrodinėj amas vadinamasis „Achilo" argumentas: greičiausias bėgikas niekada nepasivys lėčiau­ sio, jeigu pastarasis startavo anksčiau. Vijikas pirma turi nubėgti iki tos vietos, kurioje buvo pirmasis bėgikas, tačiau šis jau bus kitoje vietoje. Ir taip be galo - vijikas vis artės prie pirmojo, tačiau niekada jo nepavys. O j uk kasdienė patirtis mums sako, kad neįmanoma įvyks­ ta: greitakojis Achilas visada pralenks vėžlį. Arba štai kitas, „strėlės" argumentas: lekianti strėlė kiekvienu laiko atkarpos momentu yra tam tikrame erdvės taške. Vadinasi, tuo momentu ji nej uda. Kitoje laiko atkarpoje j i yra kitame erdvės taške, vadinasi ji taip pat nej uda. Taigi kaip iš rimties būsenų sumos gali rastis j udesys? - klausia Ze­ nonas Elėjietis. Čia susiduriame su neišsprendžiamu prieštaravimu. Elėjiečių argumentai, kritikuojantys visuotinę patirtį ir pripa­ žintas aksiomas, galėtų būti traktuojami stačiai kaip įdomios smulk-

19

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA'

menos. Tačiau tai - ne šiaip sau įdomybės, o veikiau reikšmingas kultūros istorijos faktas, iš esmės paveikęs jos raidą. Paradoksali j ų forma sužadino intelektualines ištiso būrio mąstytoj ų pastangas. Ir ne tik senovėje, bet ir nauj aisiais laikais. O elėj iečių paradoksų spren­ dimas pasidarė įmanomas tik po matematikoje įvykusios revoliuci­ jos (kai buvo pereita nuo be galo mažų dydžių teorijos prie matema­ tinės aibės ir diferencialinio skaičiavimo idėj os) . Elėjiečių atvejis liudija, koks sudėtingas yra filosofijos vertės klau­ simas. Tą vertę reikia matuoti ne tik atsižvelgiant į siūlomų sprendi­ mų teisingumą, bet ir į istorinį jų vaidmenį, turint omeny tiek aną laiką, tiek ir tolimesnes epochas. Ne mažiau svarbu atsižvelgti į j ų vaidmenį kultūros formavimosi procese. Štai kodėl bandymas anali­ zuoti filosofijos istorij ą vien tik abstrakčitĮ tiesos ir netiesos kategori­ jų požiūriu yra mažai vaisi n gas. Tokiu atvej u ji kvalifikuojama, neat­ sižvelgiant į konkrečias istorin es sąlygas, nulėmusias tam tikrų pažiūrų radimąsi, dar daugiau - abstrahuojantis nuo vertės, kurią ji įgauna mūsų civilizacijos istorijoje, generuodama kultūrą; filosofijos praei­ tis čia parodoma nelyginant sandėlis, kur laiko sugraužtų ir visiškai nebenaudingų rakandų krūvoj e trūnyj a keletas vertingų daiktų. Filosofija aiškina pasaulį ir domisi žmogaus problematika. Ji kelia gyvenimo prasmės klausimus, apmąsto žmogaus pašaukimą, sten­ giasi suformuoti savą dorovės poziciją, nustatyti vertybes, kurias rei­ kėtų įdiegti. Taigi ji trokšta formuoti žmogų ir padėti j am pasirinkti dorovines nuostatas, spręsti konfliktines situacijas, tobulinti savo gy­ venimą. Tiesa, tokio pobūdžio problemų sprendimas visada yra kon­ krečių individų reikalas. Darome pasirinkimus savo pačių apsispren­ dimu ir atsakomybe, priklausomai nuo asmeninės patirties, pažinimo ir dorovinio j ausmo. Ir niekas negali mūsų atpalaiduoti nuo sava­ rankiškų pastangų ir asmeninės atsakomybės. Tačiau sunkiomis gy­ venimo situacijomis labai svarbu įvairių galimybių suvokimas bei galimų sprendimų sugestija. Filosofijos istorijos studijos, praplėsda­ mos mūsų horizontą, būtent šioje plotmėje suteikia mūsų veiksmams daugiau racionalumo. Su tuo siejasi j os aktualioji reikšmė.

20

KUO NAUDINGA FILOSOFIJOS ISTORIJA?

Filosofija per savo istorinę raidą, kaip žinia, sprendė be galo daug problemų. Ji aiškino pasaulio sandarą ir jo esmę, pažinimo galimybes ir realius jo kelius, žmogaus vietą istorijoje ir visuomenė­ je, jo pašaukimą. Tačiau ar esama kokio nors taško, kuriame visi tie skirtingi klausimai sietųsi ir susilietų į vienalytę visumą, į vientisą pasaulėvaizdį? Atsakymai į šį klausimą bi:idavo - ir tebėra - įvairūs. Vienų manymu, tokią centrinio pobūdžio problematiką sudaro bū­ ties teorija, arba ontologija, kitų požiūriu - pažinimo teorija, arba epistemologij a, dar kitų - istoriškumo vizij a. Pastarasis pasirinkimas man artimiausias. Mano manymu, filosofijos in teresai yra akivaiz­ džiai antropocentriški : filosofija yra humanistikos disciplina, kurios dėmesio centre - net ir tada, kai ji sprendžia pasaulio struktūros pro­ blemas ar aiškina jo permainų ir evoliucij os mechan izmą - yra Žmo­ gaus problematika. Juk pasaulio sandaros klausimas organiškai siej a­ si su klausimu, kokia yra žmogaus vieta pasaulyje i r koks jo santykis su aplink j į esančiais reiškiniais. Taip kalbėdamas išsakau tam tikrą požiūrį - t. y., jog žvelgiant iš istorinės perspektyvos, filosofijos ir pasaulėžiūros kryptys gali būti interpretuojamos visų pirma žmogaus išgyveni m LĮ, pati rčių, aspira­ cijų kategorijomis. Tokiu atveju jos yra specifiškai žmogiškas pasau­ l io, kuriame žmogus egzistuoja, išgyvenimo rezultatas; istoriškai kin­ tančių žmogaus egzistavimo horizontų įsisąmoninimo raiška; žmogaus situacijos, egzistencinių ir socialinių konfliktų išraiška; galiausiai tai ambicingos intelekto pastangos aprėpti tikrovę i r bandymas su­ kurti jos paveikslą - prasmingo pasaulio paveikslą. Būtent šiuo sie­ kiu filosofai išreiškia (kartais patys to nesuvokdam i , o kartais sąmo­ ningai) įsitikinimą, kad pasaulis, kuriame žmogus egzistuoja, anaiptol neturi gatavos, savos, visiems laikams galiojančios, galutinės pras­ mės, kad toj i prasmė pasauliui suteikiama žmogaus pastangomis per kultūrą ir istoriją. Štai toks moralas, kuriame glūdi žmogaus atsako­ mybės už savo pasaulį postulatas, sakytume, spontaniškai gimsta iš mūsų sąlyčio su filosofinės minties istorija.

21

KNYGOS VEIKĖJAI

(apie 540-apie 480 pr. Kr.), įžy­ mus vadinamosios Jonij os mokyklos atstovas. Yra išlikę cik smul­ kūs jo kūrinių fragmentai bei aprašymai, kurių daugiausia pa­ teikta Diogeno Laertijo veikale „Garsiųjų filosofų gyvenimai ir pažiūros" bei Ariscocelio raštuose.

H E R A K L E I TAS EF E S I E T I S

0 E M O K R l T AS AB D E R l E T l S (apie 460-370 pr. Kr. ) , atomis­

tikos kūrėj as. Plaronikas Trazilas l a. po Kr. aprašė jo teorij as ir sudarė tetralogiją, apėmusią net 52 veikalus. Nė vienas jų ištisai nėra išlikęs; yra išlikusių cik nedidelių fragmentų - be kita ko, jie pateikti Diogeno Laertijo istorijoje „Garsiųj ų filosofų gyveni­ mai ir pažiūros" bei Ariscocelio raštuose.

S o K RATA s (469-399 pr. Kr.), Platano ir kitų filosofų mokytojas; jo šalininkais skelbęsi mokiniai sukūrė savas, vadinamąsias sok­ racikų (kinikų, kirėniečių, megariečių, eritriečių) mokyklas. Ka­ dangi Sokratas ne rašė, o mokė gyvu žodžiu, j o pažiūros yra ži­ nomos tik iš tarpinių, neretai prieštaraujančias versijas pateikian­ čių šaltinių. P L AT o NA s (apie 427-347 pr. Kr.), Sokraco mokinys. Po moky­ tojo mirties palikęs Atėnus, grįžo cik praėjus beveik dvidešimčiai metų; čia įkūrė mokyklą, kuri buvo vadinama Akademija. Svar­ biausi dialogai: „Procagoras" (apie dorą) , ,,Apologija", „Faidras" (apie sielos ir idėjos santykį), „Faidonas" (apie sielos nemirtin­ gumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą) , „Vals-

22

KNYGOS VEIKĖJAI

tybė", „Parmenidas" (apie dialektinį metodą), „Sofistas" (apie būtį) , „Timajas" (apie gamtos filosofiją) , „Įstatymai".

AR r s T o T E L r s (384-322 pr. Kr.) , Platono mokinys. Gimė šiau­ rės Graikijos miestelyje Stageiroje. Dvidešimt metų praleidęs Aka­ demijoje, mirus Platonui, įkūrė savo mokyklą. Aristotelio veika­ lai suskirstyti į septynias grupes: l) logikos raštai („Pirmoj i ana­ litika", „Antroj i analitika"), 2) fizikos raštai, 3) biologij os raštai, 4) raštai iš psichologijos („Apie sielą" ) , 5) raštai apie pirmąj ą fi­ losofij ą („Metafizika"), 6) raštai apie praktinę filosofiją („Niko­ macho etika", „Politika" ) , 7) estetikos raštai („Poetika"). EPIKŪRAS ( 341-270 pr. Kr. ) , platoniko Pamfilo ir Demokrito šalininko Nausifano mokinys, perėmęs pastarojo pažiūras. Įkūrė savo mokyklą (iš pradžių Mitilėnėj e, vėliau Atėnuose) . Iš gau­ saus palikimo (manoma, jog parašė apie 300 traktattĮ) yra išlikę tik trys laiškai ir keletas kitų kūrinių fragmentų. E P l K T E T A s (apie 55-apie 135 po Kr. ), įžym us stoicizmo atsto­ vas. Kilęs iš Hierapolio, buvo vergas, vėliau adeisti nis. Domicia­ no ediktu filosofus ištrėmus iš Romos, apsistojo N i kopolyje (šiau­ rės Graikij oj e) , kur įkūrė savo mokyklą. Jo teorijas aprašė Flavi­ j us Arianas („Diatribės" , iš kurių išliko tik keturios knygos; „En­ cheiridion" - „Vadovėlis"). P L o T INA s (apie 204-apie 269) , neoplatonizmo kūrėj as. Gimė Likopolyje (Egipte) . Studijavo filosofij ą Aleksandrijoje, vadovau­ j amas Amonij o Sako. Apie 244 m. atvyko į Romą, čia įkūrė savo mokyklą. Gausybę Plotino idėjų, kurias j is į gyvenimo pabaigą užrašė, nesirūpindamas jų kalbine išraiška ir pavadinimais, su­ klasifikavo Porfyrijas Tyrietis ir pavadino „Eneadomis". A uR E L l Ju s A u Gu s T r NA s (354-430) , šventasis, Bažnyčios tė­ vas ir daktaras. Buvo retorikos mokytoj as, 387 m. apsikrikštijo, paskutinius trisdešimt gyvenimo metų buvo Hipo Regij aus

23

KNYGOS VEIKĖJAI

(Hipono) vyskupas ir pagrindinis Bažnyčios organizatorius Šiau­ rės Afrikoj e. Reikšmingiausi kūriniai - traktatai „Apie tikrąj į ti­ kėj imą" , „Apie Trejybę", „Apie Dievo valstybę", dialogai „Apie laimingą gyvenimą", „Apie sielos didybę" , „Solilokvija", „Prieš akademikus" , taip pat autobiografinis veikalas „Išpažinimai".

] O NAS Š KO TAS ERI U G E NA (apie 810-apie 877) , filosofas, teologas ir poetas, Karolio 11 Plikagalvio rūmų mokslininkas. Pa­ grindinis jo veikalas - traktatas „Apie gamtos skirstymą". Be to, parašė veikalą ,,Apie predestinacij ą" , išvertė iš graikų kalbos į lo­ tynų Pseudodionisijo raštus, pridėjo komentarus. P J E RAS A B E L ARAS (1079-1142) , filosofas ir teologas. Dėstė Melene, Korbėjuj e ir Paryžiuje. Svarbiausi veikalai, kuriuose, be kita ko, rašė apie proto vaidmenį, aiškinant tikėjimo tiesas, bei išdėstė etiką, pabrėžiančią intencijos vaidmenį : „Taip ir Ne" , „Krikščioniškoji teologija" , „Etika, arba pažink save", „Filosofo, žydo ir krikščionio pašnekesys". Nemažos apimties autobiogra­ finio kūrinio „Mano negandų istorij a" (Historia calamitatum Abaelardi) autorius. T O M AS AKVINI E T IS (apie 1225-1274) , dominikonas, šventa­ sis (kanonizuotas 1323 Jono XXII) , Bažnyčios daktaras (1567 tituluotas „angelų daktaru"). Jo filosofinės ir teologinės pažiūros buvo pripažintos oficialiu Katalikų bažnyčios mokslu ( 1 879 m. enciklika Aetemi patris) . Svarbiausi veikalai: „Sąvadas prieš pa­ gonis" (dar vadinamas „Filosofij os sąvadu" ) , „Teologij os sąva­ das", „Apie būtį ir esmę". J o H A NE s A s E K H AR T A s Qohannes Eckhart; apie 1260-1327) , dar vadinamas Mokytoj u Ekhartu, dominikonas, mąstytoj as ir teologas, vienas įžymiausių europietiškosios mistikos atsrovų. Savo pažiūras (1329 m. Jonas XXII savo bulėje j as pasmerkė) išdėstė Pradžios, Išėjimo, Koheleto ir Išminties knygų komentaru ose, traktatuose („Pamokančios prakalbos", „Dieviškosios paguodos

24

KNYGOS VEIKĖJA1

knyga") bei pamoksluose (kuriuos žodžiu ir raštu skelbdavo vo­ kiečių kalba) . N l Ko L A s M AK l A v E L l s (Niccolo Machiavelli; 1 469- 1 5 27) , politikos filosofas, istorikas, diplomatas . Florencijos respublikos antrosios kanceliarij os sekretorius, sugrįžus i valdžią Medičiams buvo priverstas iš politinio gyvenimo pasitraukti. Svarbiausi vei­ kalai: „Kunigaikštis" , „Pamąstymai apie Tito Livij aus pirmąją dekadą" , „Florencijos istorija" .

D Ž O R D ANAS B R U NAS (Giordano Bruno; 1 548-1 600) , domi­ nikonas, filosofas. Apkaltintas erezij a ir ekskomunikuotas, pabė­ go iš Italijos ir keliavo po Europą, dirbo mokytoj u; sulaikytas Venecij oje ir išduotas inkvizicijai, iškalėj ęs septynerius metus, buvo sudegintas ant laužo . Svarbiausi veikalai : „Apie priežastį, pradžią ir vienovę", „Apie begalinę visatą ir pasaulius". F RAN s l s B E l Ko NA s (Francis Bacon; 1 5 6 1 - 1 626) , valstybės vei­ kėjas ir filosofas . Studijavo Kembridže filosofiją, Londone - tei­ sę. Padaręs puikią politinę karjerą, apdovanotas garbingiausiais titulais, 1 62 1 m. buvo apkaltintas kyšininkavimu, ir jo karjera staiga nutrūko. Svarbiausi veikalai: „Esė, arba socialiniai ir doro­ viniai patarimai" , „Naujasis Organonas", „Naujoji Atlantida" . R E N Ė D E KAR T A s (Rene Descartes; 1 5 94- 1 650) , lotynizuota forma Kartezijus, filosofas ir matematikas. Gimė La Hajė Pran­ cūzij oje. Ieškodamas tolerancijai ir minties laisvei palankios ap­ linkos, ilgesniam laikui apsigyveno Olandijoje; mirė Stokholme. Svarbiausi veikalai : „Samprotavimas apie metodą" (tai matema­ tinių bei gamtamokslinių traktatų rinkinio įžanga) , „Apmąsty­ mai apie pirmąj ą filosofij ą" , „Filosofijos pradai" , „Sielos aistros" . T o M A s H o B s A s (Thomas Hobbes; 1 5 8 8- 1 679 ) , filosofas, po­ litikos teoretikas. Oksfordo universiteto absolventas. Prigimti­ nės teisės ir visuomeninės sutarties teorijos kūrėj as. Svarbiausi veikalai: „T eisės, dorovės ir politikos pradmenys", „Filosofijos 25

KNYGOS VEIKĖJAI

pradmenys" („Apie kūną" , „Apie žmogų", „Apie pilietį" ) , „Le­ viatanas, arba bažnytinės ir pasaulietinės valstybės materija, for­ ma ir valdžia" . B A R U C H A S ( B E N E D I K T A S ) S P I N O Z A ( 1 637- 1 677) , filo­ sofas. Gimė Amsterdame. Išauklėtas kaip žydas ortodoksas , stu­ dijavo Maimonidą ir kabalistus; 1656 m. už eretiškas pažiūras buvo pašalintas iš žydų bendruomenės. Uždarbiavo šlifuodamas optinius stiklus. Svarbiausi veikalai: „Dekano filosofijos princi­ pai", „Teologijos ir politikos traktatas" , po mirties išleista „ Eti­ ka, įrodyta geometriškai" . B L E z A s P A s K A L I s (Blaise Pascal; 1623-1662) , fizikas, mate­ matikas, filosofas. Bendravo (ypač artimai po 1654 m. pati rto gilaus religinio išgyvenimo) su Port Roj alio jansenistais. Svar­ biausi veikalai: „Provincialės" (taip populiariai vadinami „Laiš­ kai į provincij ą bičiuliui"), „Pono Paskalio mintys apie religij ą i r kai kuriais kitais klausimais" (arba tiesiog „Mintys") . D ž O N A S L O K A S Qohn Locke; 1632-1704) , filosofas ir politi­ kas. Oksfordo universiteto absolventas ir dėstytojas. Bičiuliavosi su lordu Š afrsberiu (Shaftesbury) : šiam esant valdžioj e, užėmė aukštus postus. Ir kaip politinis veikėj as, ir kaip rašytojas laikėsi liberalių pažiūrų. Svarbiausi veikalai: „Laiškas apie toleranciją" , „ Ž mogaus proto apybraiža", „Du traktatai apie valstybinį valdy­ mą", ,,Apie auklėjimą" . G o T F R Y D A S V I L H E L M A S L E I B N I C A S (Gottfried Wil h e l m Leibniz; 1646- 1 716) , filosofas, matematikas, diplomatas. Ėj o įvairias pareigas Palatinato, Hanoverio, Prūsijos kunigaikšči LĮ rū­ muose. Bedyne įkūrė Mokslo Akademiją ir tapo jos preziden t u . Išgarsėjo, pasirodžius veikalui „Teodicėjos esė apie Di ev o geru­ mą, žmogaus laisvę ir blogio kilmę" . Svarbiausi veikalai: „ N a u j i pamąstymai apie žmogaus protą", „Monadologija" , „ P r i g i m t i es

26

KNYGOS VEIKĖJAI

ir malonės principai, pagrįsti protu" , „Filosofo tikėj imo išpaži­ nimas " , „Metafiziniai apmąstymai" . D ž A M B A T l s T A v l K A s (Giambaccisca Vico; 1 668- 1 744) , filo­ sofas, labiausiai domėjęsis istorij os klausimais. Eidamas trisde­ šimtuosius, laimėjo retorikos dėstytojo konkursą Neapalio uni­ versitete ir čia dirbo iki mirties. Svarbiausias veikalas, kurį nuo­ lat tobulino - „Nauj asis mokslas" (trečias ir paskutinis variantas pasirodė j au po autoriaus mirties) . (George Berkeley; 1 68 5- 1 7 5 3 ) , filoso­ fas. Studijavo, vėliau dėstė Dublino Trejybės koledže; įšventin­ tas anglikonų bažnyčios diakonu, 1 732 m. tapo Kloino (Airija) vyskupu. Bičiuliavosi su Džonacanu Svifcu Qonachan Swifc) . Svar­ biausi veikalai: „Trakcacas apie žmogiškojo pažinimo pagrindus" , „Trys Hilaso i r Filono dialogai".

D ž o RD ŽAS

BERKLIS

D E r v r o A s H l ū M A s (David Hume; 1 7 1 1 - 1 776) , filosofas, is­ torikas ir ekonomistas . Edinburgo universiteto absolventas . Bi­ čiuliavosi su klasikinės policinės ekonomijos kūrėj u Adamu Smi­ tu (Smich) , dirbdamas anglų ambasados Paryžiuje sekretoriu­ mi, susipažino su d'Alamberu (d'Alembert) , Didro (Dideroc) ir Ruso (Ro usseau) . Svarbiausi veikalai : „Trakcacas apie žmo­ gaus prigimtį " , „Esė apie dorovę ir literatūrą" , „ Ž mogaus pro­ to tyrinėj imai", „Dorovės pagrindų tyrinėj imai", „Dialogai apie p rigimtinę religij ą" . ( V o L T A l R E ) , tikroj i pavardė Fransua Mari Aruė (Fran�ois Marie Arouec; 1 694- 1 778) , viena svarbiausių prancū­ zų Š vietimo figūrų. Kūryba yra iš visų raštijos sričių: filosofijos, istorijos, poezijos, dramos, epistolografijos. Svarbiausi veikalai: „Niutono filosofijos pagrindai", „T rakcacas apie toleranciją" , „Fi­ losofijos žodynas", „Filosofas ignorantas" , filosofiniai romanai „Kandidas, arba optimizmas", „Zadigas, arba Likimas " .

VO LTE RAs

27

KNYGOS VEIKĖJAI

D E N r D I D R O (Denis Diderot; 1 7 1 3- 1 784) , rašytoj as, meno te­ oretikas, kritikas, filosofas, didžiojo XVII I amžiaus prancūzų fi­ losofų kūrinio - „Enciklopedij os" , tapusios svarbiausiu jo gyve­ nimo tikslu, redaktorius ir vienas autorių. Reikšmingiausi veika­ lai: „Filosofinės mintys", „Laiškas apie akluosius", „Apie gamtos aiškinimą" , „D'Alambero sapnas", filosofinės apysakos „ Žakas fatalistas", „ Ramo sūnėnas " . l M A N U E L l S K A N T A S (lmmanuel Kant; 1 724- 1 804) , filosofas. Karaliaučiaus universiteto teologijos fakulteto absolventas, vė­ liau profesorius ir rektorius. Svarbiausi veikalai: „Grynoj o proto kritika" , „Praktinio proto kritika" , „Sprendimo galios kritika" , „Prolegomenai į bet kurią būsimą metafiziką, galėsiančią tapti mokslu" , „Dorovės metafizikos pagrindai" , „Amžinoji taika" . J o H A N A s G o T L Y B A s F I e H T Ė Qohann Gottlieb Fichte; 1 762- 1 8 1 4) , filosofas. Jėnos ir Berlyno universitetų dėstytojas, pirmasis Berlyno universiteto rektorius. Svarbiausi veikalai: „Ap­ reiškimo kritika" , „Mokslo teorija" , „ Žmogaus pašaukimas", „Už­ dara komercinė valstybė" (čia kuriamas idealios valstybės san­ tvarkos projektas) , „Kalbos į vokiečių tautą" . F R y D R l e H A s v l L H E L M A s J o z E F A s š E L l N G A s (Fried­ rich Wilhelm Joseph Schelling; 1 77 5- 1 8 54) , filosofas, Jėnos, Viurcburgo ir Berlyno universitetų profesorius, Miuncheno ir Berlyno mokslų akademij ų narys. Svarbiausi veikalai: „Gamtos filosofija", „Apie pasaulinę dvasią", „Transcendentalinio idealiz­ mo sistema" , „Filosofija ir religija", „ Ž mogaus laisvės filoso fi n iai tyrinėj imai" , „Meno filosofij a" . G E o R G A s v l L H E L M A s F R y D R l e H A s H Ė G E L l s (Geo rg Wilhelm F riedrich Hegel; 1 770- 1 83 1 ) , filosofas. Dėstė J ė n o s , Heidelbergo, Berlyno universitetuose, buvo Berlyno universi te­ to rektorius. Svarbiausi veikalai: „Dvasios fenomenologija" , „ Lo­ gikos mokslas" , „Filosofij os mokslų enciklopedija", „T ei sės fi -

28

KNYGOS VEIKĖJAI

losofija" , „Vokietijos santvarka" , po mirties išleistos „Istorijos fi­ losofijos paskaitos", „Estetikos paskaitos", „Filosofijos istorijos paskaitos" . L l Ū D Y l G A S A N D R E A S F O J E R B A C H A S (Ludwig Andreas Feuerbach; 1 804- 1 872) , filosofas. Studij avo teologiją ir filosofi­ j ą, klausė Hėgelio ir jo mokinių paskai tų. Vėliau, toldamas nuo hėgelizmo, daugiausia nagrinėjo religij os problemas. Svarbiausi veikalai: „Dėl Hėgelio filosofijos kritikos" , „Pagrindiniai ateities filosofijos teiginiai", „Krikščionybės esmė" , „ Religijos esmė". O G r u s T A s K o N T A s (Auguste Comte; 1 79 8- 1 8 57) , filosofas ir sociologas, Paryžiaus politechnikos instituto absolventas, 1 8 1 71 822 m. buvo Sen-Simono sekretorius, pozityvizmo pradinin­ kas. 1 848 m. įsteigė Pozityvistų draugiją, padėj usią pagrindą po­ zityvizmo sąj ūdžiui, kurio autoritetu tapo. Svarbiausi veikalai: „Pozityviosios filosofijos kursas" , „Apie pozityviosios filosofijos dvasią" , „Pozityviosios politikos sistema" . K A R L A S H E l N R l C H A S M A R K S A S (Kari Hei nrich Marx; 1 8 1 8-1 8 8 3 ) , filosofas, ekonomistas, politinis visuomenės veikė­ jas, Pirmoj o Internacionalo įkūrėjas. Svarbiausi veikalai : „Dėl Hėgelio filosofijos kritikos", „ 1 844 m. ekonominiai filosofiniai rankraščiai" (išleisti 1 932) , „Komunistų partijos manifestas" (ben­ draautoris Frydrichas Engelsas) , „Luj i Bonaparto briumero aš­ tuonioliktoji", „Dėl politinės ekonomijos kritikos", „Kapitalas" (l ir 11 tomai, parengti Engelso, išleisti po mirties) . S l O R E N A S K l E R K E G O R A S (S0ren Kierkegaard; 1 8 1 3- 1 8 8 5 ) , filosofas. Kopenhagoje studijavo teologiją, čia pragyveno beveik visą gyvenimą. Kvestionavo Hėgelio racionalizmą ir panteistinį romantizmą, ieškojo autentiškosios krikščionybės formulės. Svar­ biausi veikalai: ,,Arba - arba" , „Gyvenimo etapai", „Baimė ir dre­ bėj imas", „Mirtina liga" , „Filosofinės nuotrupos" .

29

KNYGOS VEIKĖJAI

Š O P E N H A U E R l S (Arthur Schopenhauer; 1 7 8 81 860) , filosofas. Gimė Gdanske, studijavo ir buvo habilituotas Bedyne. Nepakęsdamas, kad Berlyno universitete viešpatavo hė­ gelizmas, metė docentūrą ( 1 8 3 1 ) ir persikėlė į Frankfurtą, čia gyveno kaip privatus mokslininkas . Svarbiausi veikalai: „Keturi pakankamo pagrindo principo šaltiniai", „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" , „Apie žmogaus valios laisvę".

A RTŪ RAS

M I L I S Qohn Stuart Mill; 1 806- 1 873) , filosofas, logikas ir ekonomistas . Filosofo Džeimso Milio Qames Mill) , drauge su Džeremiu Bentamu Qeremi Bentham) vadova­ vusio anglų „filosofų radikalų" grupei, sūnus. Utilitaristų drau­ gijos įsteigėj as, Bendruomenių rūmų narys (nuo 1 865) . Svar­ biausi veikalai: „Logikos sistema" , „Politinės ekonomijos pagrin­ dai" , „Apie laisvę", „Utilitarizmas", „Autobiografija" .

D ž ONAS STIUARTAS

(Herbert Spencer; 1 820- 1 903), fi­ losofas ir sociologas, geležinkelio inžinierius ir žurnalistas. Kaip savamokslis įsigilinęs į gamtos ir socialinius mokslus, parašė pen­ kių dalių veikalą „Sintetinės filosofijos sistema" („Pradmenys " ; „Biologijos pagrindai" ; „Psichologij os pagrindai" ; „Sociologijos pagrindai"; „Etikos pagrindai") .

H ERBERTAS

S PENSERIS

V 1 L J A M A S D ž E l M S A s (William James; 1 842- 1 9 1 0) , filosofas ir psichologas, įžymus pragmatizmo atstovas. Rašytojo Henrio Džeimso (Henry James) brolis. Harvardo universiteto (Bostone) medicinos fakulteto absolventas, to paties universiteto (nuo 1 8 80) filosofijos ir psichologij os profesorius. Svarbiausi veikalai : „Psi­ chologijos pagrindai", „Tiesos kriterij us" , „Teisė tikėti", „Religi­ nės patirties įvairovė", „Pragmatizmas" , „Senoviški mąstymo bū­ dai nauj u pavadinimu", „Visatos filosofija" . A N R I B E R G s o N A s (Henri Bergson; 1 8 5 9-1 94 1 ) , filosofas. Pro­ vincij os bei Paryžiaus vidurinių mokyklų filosofijos mokytojas, vėliau (nuo 1 900) - Kolež de Frans (College de France) profeso-

30

KNYGOS VEIKĖJAI

rius ir Prancūzų akademijos akademikas . 1 927 metų Nobelio literatūros premijos laureatas. Svarbiausi veikalai: „Traktatas apie betarpiškus sąmonės duomenis", „Materij a ir atmintis", „Apie kūno ir dvasios santykį" , „Įvadas į metafiziką", „Kūrybinė evo­ liucij a" , „Du moralės ir religijos šaltiniai". F R Y D R l C H A S V l L H E L M A S N Y Č Ė (Friedrich Wilhelm Nietz­ sche; 1 844- 1 900) , filosofas. Nuo 1 869 m. Bazelio universiteto klasikinės filologijos profesorius. Vėliau interesai nukrypo iš es­ mės į filosofinę, pirmiausia - į kultūros filosofij os problematiką. Svarbiausi veikalai: „Tragedijos gimimas, arba helenizmas ir pe­ simizmas " , „Apmąstymai ne laiku", „ Ž mogiškumas, antžmogiš­ kumas", „ Ryto aušra" , „Džiugusis mokslas " , „ Š itaip kalbėjo Za­ ratustra" , „Anapus gėrio ir blogio" , „Apie dorovės genealogiją" , „Ecce homo " , „Stabų saulėlydis", „Valia viešpatauti" . Z I G M U N D A S F R O I D A S (Sigmund Freud; 1 8 5 6- 1 939) , neu­ rologas ir psichiatras, psichoanalizės kūrėjas. Vienos universitete studijavo mediciną, čia buvo habilituotas ir tapo profesoriumi. Tyrinėjo hipnozę ir isteriją, dirbo terapeutu. Svarbiausi veikalai: „Sapnų aiškinimas " , „Kasdienio gyvenimo psichopatologij a" , „Totemas ir tabu", „Anapus pasitenkinimo principo" , „Ego ir id", „Vienos iliuzijos ateitis", „Kultūra kaip kančios šaltinis", „Mo­ zė ir monoteizmas " . E D M U N D A S H u s E R L I S (Edmund Husserl; 1 8 5 9- 1 93 8 ) , filo­ sofas, fenomenologijos pradininkas ir vienas jos kūrėj ų. Studij a­ vo Leipcige, Bedyne ir Vienoje, čia apgynė doktoratą. Dėstė Ha­ lės, Getingeno ir Freiburgo universitetuose. Svarbiausi veikalai: „Loginiai tyrinėj imai", „Fenomenologijos idėja" , „Filosofij a kaip tikslusis mokslas" , „Grynosios fenomenologijos ir fenomenolo­ ginės filosofij os idėjos" , „Dekartiškieji apmąstymai" , „Europie­ tiškųj ų mokslų krizė ir transcendentalinė fenomenologija".

31

Kiekviena mokykla turi demesio vertų idijų, kuriomis ji skiriasi nuo kitų mokyklų. [ . .} Protas, matantis tik vieną, sektiną, pavyzdį, yra ribotas. D ž:OVANIS PIKO DELA MIRANDOLA

Viskas turi būti padaryta kiek įmanoma paprasčiau, bet ne prasčiau. ALBERTAS EINŠTEINAS

HERAKLEITAS, ARBA APIE DAIKTŲ KINTAMUMĄ

Neaiškusis, tamsusis, mįslėmis kal­ bantis filosofas - taip jį pravardžiavo vėlesnių kartų mąstytojai. Net ir Sokratas, graikų tragiko Euripido paklaustas, ką manąs apie Heraklei­ to kūrybą, atsakė: „Ką supratau, yra kilnu, turbūt yra kilnu ir tai, ko nesupratau; tačiau norint įsigilinti, reikėtų būti Delo naru [t. y. kilusiu iš Delo salos Egėjo jūroje]". Viename iš išlikusių veikalo fragmentų yra paties Herakleito perspėjimas skaitytojui: Skaitydamas Herakleito

iš Efeso knygas, perdaug neskubek. Mat kelias nelengvas. Jį gaubia tamsa iš šviesos nenuskaidrintos miglos. Tačiau sykiu priduria: Bet jeigu tau vadovaus pašvęstasis, kelias bus šviesesnis nei saule. Apie Herakleito gyvenimą žinoma nedaug. Negalime net pasa­ kyti, kada j is gimė ir kada mirė. Ž inome tik, kad kūrybiškiausias jo gyvenimo laikotarpis sutapo su VI ir V amžių pr. Kr. sandūra, kad jo gimtinė buvo Jonijos miestas Efesas, pro kurį ėjo karalių kelias, ve­ dęs iš Persijos sostinės Sardų į vakarus. Efesas buvo turtingas mies­ tas: tais laikais j is buvo Artimųj ų Rytų prekybos centras, čia buvo kalamos nuosavos gryno aukso monetos ir kuriami jų vertę regu33

HERAKLEITAS, apie 5 40-apie 480 pr.

Kr.

liuojantys įstatymai . Į miestą atvykdavo daugybė svetimšalių iš įvai­ rių pasaulio kraštų, tarp jų - iš Egipto, Finikijos, Persijos, net ir iš tolimosios Mesopotamij os. Atkeliaudavo ne tik su prekėmis ir auk­ su, bet ir su savais papročiais bei tikėjimais. Tai lėmė, kad Efesas tapo ne tik to meto pasaulio prekyviete, bet ir įvairių kultūrų bei religij ų sandūros ir konkurencijos vieta. Plečiantis prekybai , gausė­ jant turtų, augo priešiškumas tarp turtingųj ų ir neturtingųj ų, laisvų­ jų ir vergų - visa tai nebeišsiteko tradicinių socialinių formų rėmuo­ se, lygiai kaip nebegalėjo išlikti seniej i tradiciniai įsitikinimai, nuolat konfrontavę su naujomis idėj omis. Filosofinės Herakleito idėjos tai šių procesų raiška. Nežinome jo gyvenimo detalių, nedaug ką težinome ir apie jo kūrybą. Herakleito veikalas žuvo, iki mūsų dienų išliko tik apie šim­ tas fragmentų. Tačiau nepaisant naikinančios laiko galios, filosofijos istorijoje jis buvo reikšmingas kaip mąstytojas, išreiškęs savo epochą ir apvaisinęs ateitį. Nė vienas iš vėlesnių didžiųj ų mąstytojų negalėjo likti abej ingas j o idėjoms. Filosofijos istorijoje j o mintys dažnai pasi­ telkiamos, kad būtų joms pritariama, arba kad būtų jos kritikuoja­ mos (neretai įnirtingai) . Dėl to mūsų kultūroje jos tebėra gyvos. Herakleitas sukūrė dinamišką pasaulio viziją, dialektinę tikro­ vės sampratą, kuri reiškinius traktuoja kaip tarpusavyje susijusius, j udančius, kintančius. Toji genialių spėjimų ir įžvalgios intuicijos kupina vizija buvo savo meto vaisius. Tai buvo ambicingas bandy­ mas teoriškai išreikšti realią istorinę patirtį. Prielaidas tam sudarė archajiškųjų kolektyvinės gyvensenos formų krizė, gentinės sistemos suirimas. Herakleito didybė reiškėsi tuo, kad j is gebėjo pro konkre­ čią patirtį įžvelgti tam tikrą universalų matmenį, kitaip tariant, tai, kas yra reikšminga nepriklausomai nuo laiko padiktuoto scenarijaus, kas liudija pastangas atsakyti į klausimus, liečiančius žmogaus esmę ir pasaulio prigimtį. Senosios formacijos saulėlydis apėmė plačias kultūros sferas. Į istorijos archyvą nenumaldomai traukėsi ne tik atgyvenusios sociali-

34

HERAKLEITAS, apie 540-apie 480 pr.

Kr.

nės formos: toks pat likimas ištiko ir tradicinius papročius, senuo­ sius tikėjimus, anksčiau gyvavusius įsitikinimus. Ligi tol vyravusios nuomonės ir įstatymai nebeatrodė esą „šventi nemirtingųj ų įstaty­ mai, atsiradę ne vakar ir ne šiandien, o egzistuoj antys žemėje nuo amžių" (Sofoklis, „Antigonė") . Teiginiai, jog visada taip buvo ir vi­ sada taip manyta, žmonių jau netenkino. Visos aksiomos, kurios iki tol daug nesusimąstant buvo pripažįstamos kaip įprastinės, tapo kri­ tiško svarstymo ir gvildenimo objektu. Iškilo naujų problemų, ku­ rios senoviškoms, sustabarėjusioms gimininėms bendruomenėms, gy­ venusioms tradicijos ir rutinos rėmuose, buvo visiškai svetimos. Net ir senų gerų laikų ilgėj ęsi žmonės nebegalėjo remti s vien protėviais ar dievais. Savo ilgesį jie dabar privalėjo pateisinti ir pagrįsti. Net ir linkusieji pasikliauti tikėjimu turėjo nuolat savęs klausti: kodėl? Ta­ sai „kodėl?" lietė begalę klausimų, kuriuos žmogui kėlė socialinis gy­ venimas ir aplink j į esanti tikrovė. Išsilaisvindami iš tradicij os pan­ čių, žmonės vis aiškiau įsisąmonino, kad seniej i mąstymo ir veiklos būdai nebegalioj a, kad j uos reikia atmesti, jie troško naujai suprasti aplinkinį pasaulį, rasti j ame savo vietą, sąmoningai tvarkyti savo pa­ čių gyvenimą. Herakleito pažiūros - tai šio savotiško socialinio že­ mės drebėjimo raiška. Jo manymu, tikrovė anaiptol nėra nej udri ir nekintama būsena ar galutinio, kartą ir visiems laikams apibrėžto pavidalo visuma. Prie­ šingai, pasaulis - tai tekanti, neaiški ir dinamiška sankloda, egzis­ tuojanti laike. Pasaulis - tai procesas. Tikrovės esmę geriausiai išreiškia transformacijos, visuotinės kai­ tos sąvoka. Daiktai atsiranda, kinta, galiausiai išnyksta. Jie egzistuo­ ja tarp buvimo ir nebuvimo , gimimo ir mirties. Dėl to tikrovės at­ vaizdas yra upė. Joj e viskas teka (panta rei), niekas nestovi vietoje. Neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, - sakė Herakleitas. Ne­ įmanoma dėl to, kad kiekvienu momentu atiteka kiti vandenys, to­ dėl upė niekada nėra tokia pat. Pagaliau neįmanoma ir dėl to, kad mes patys nuolat keičiamės. Mes ir apie save negalime paprasčiausiai

35

HERAKLEITAS, apie 5 40-apie 480 pr. Kr.

pasakyti, jog esame, nes mes sykiu ir esame, ir nesame. Tiesa yra tik tai, kad be paliovos tampame: vaiku, jaunuoliu, subrendusiu vyru, seniu . . . Beje, atrodo, j og kai kurie daiktai išlieka tuo pačiu pavidalu, tačiau tas jų pastovumas - tik iliuzij a. Tai, ką atskiri žmonės laiko pastovia būtimi, išminčiui yra tik viena iš daugelio formų, amžino nykimo proceso etapas. Mat nėra daiktų, kurių savybės būtų pasto­ vios ir nekintamos. Įsitikinimas, kad daiktai pastovūs - tai iliuzija, kurios šaltinis yra mūsų pažinimo trūkumai ir mūsų gyvenimo tra­ pumas. Gyvenimas trunka neilgai, ir per tokį trumpą laiką nedaug ką įmanoma pastebėti. Jeigu gyventume tik akimirką, argi galėtume pastebėti augalo augimą, argi esamu pavidalu jis mums neatrodytų pastovus? Tai garsusis „efemeridės sofizmas" , laikinos esybės - kuri dėl savo laikinumo tiki, jog aplink ją esantys daiktai nekintami iliuzija. Kiekvienas daiktas nuolat kinta, įgyja vis naujų formų. Tačiau tikrovė nėra tik atskirų daiktų suma, izoliuotų objektų rinkinys. Tik­ rovė yra tam tikra organiška visuma, nes jai būdingos vidinės sąsajos. Atskiri daiktai, įvykiai ar procesai yra tarpusavyje susiję, o j uos ski­ riančios ribos yra tokios pat nepastovios, kaip ir riba tarp šilumos ir šalčio, tarp dienos ir nakties, tarp j aunystės ir senatvės . . . Taigi joks daiktas neegzistuoj a nepriklausomai nuo kitų daiktų, nepriklauso­ mai nuo tuos daiktus siejančių santykių. Laikantis požiūrio, kad tikrovė yra tam tikra vientisa, dinamiš­ ka sistema, sykiu pripažįstama, jog ji nuo amžių egzistuoja ir kinta. Todėl klausimas, kaip ji atsirado, neturi prasmės. Pasak Herakleito, visatos niekas iš dievų nesukūrė. T odė! norint j ą paaiškinti, reikia pasikliauti patirtimi ir protu, o ne remtis religinėmis mitologinėmis koncepcijomis. Ne tradicinė tikėj imų sistema, o patirtis ir protas geba atskleisti tikrąją tiesą apie pasaulį, paaiškinti visas dabartines j o egzistavimo formas. Tačiau ar pasaulio vizija gali būti iki galo redukuota į daugybės kintamų daiktų aprašymą? Ar už viso to, kas kinta, nesama ko nors

36

HERAKLEITAS, apie 5 40-apie 480 pr.

Kr.

pastovaus, amžina? Kuo pagrįstas tas pasaulio vientisumas, iš kur ir dėl kokių priežasčių jis atsiranda? Atsakymų į šiuos klausimus Herakleitas ieškojo eidamas savo pirmtakų jonėnų - Talio, Anaksimandro ir Anaksimeno - pėdomis. Jis pripažino, jog visa, kas egzistuoj a, kyla iš vieno pagrindo, iš vie­ nos nedalomos substancijos - archės. Taigi pasaulio vienovės esmę sudaro jo pirminio prado tapatumas; nėra daikto, kuris nebūtų to pradinio pagrindo transformacijos produktas, iš jo viskas randasi ir viskas galiausiai į jį sugrįžta. Herakleito požiūriu, tas daikto pagrin­ das yra ugnis. Tai elementas, sudarantis visų daiktų esmę, lemiantis mūsų pasaulio formų ir objektų įvairovę. Ugnis yra amžina ir bega­ linė, ji neatsiranda ir neišnyksta, jai nebūdingi jokie apriboj imai nei laike, nei erdvėje. Visa, kas atsiranda ir kas egzistuoj a, yra j os trans­ formacijos rezultatas . Taigi niekas nekyla iš nieko ir į nieką negrįžta; viskas yra materialių formų kaita. Mirtis nereiškia išnykim o ir pa­ baigos, j i yra tik vienos egzistavimo formos perėj imas į kitą. Š itaip Herakleitas dar gana naivia forma išreiškė įsitikinimą, kad pasaulis yra vientisas ir begalinis, kad j o substancija nesunaikina­ ma. Logiškai nuoseklus j o aiškinimas suj ungė tokias, atrodytų, prie­ šingas kategorijas, kaip vienis ir daugis, pastovumas ir kintamumas, esmė ir reiškinys, amžinybė ir laikas. Bet kodėl pasaulio substancija yra ugnis? Tokią prielaidą lėmė tiek destruktyvi šios stichijos galia, tiek jos teikiamos geradarybės. Juk šviesa ir šiluma ugnies produktai - yra būtina bet kokios gyvy­ bės sąlyga, o temperatūros svyravimai yra svarbiausia įvairių gamtoje vykstančių pokyčių priežastis. Taigi drąsią hipotezę patvirtino kas­ dienė patirtis. Be to, ši prielaida leido suvokti tikrovę kaip procesą. Ugnis kondensuotu pavidalu srūva iš kalnuotųj ų pasaulio raj onų, tampa oru, šis pavirsta į vandenį, kuris savo ruožtu toliau transfor­ muojasi į visišką ugnies priešybę - žemę. Atrodytų, jog sunki ir ma­ syvi žemė toliau nebekinta, bet taip anaiptol nėra. Juk žemė iškvepia garą ir pamažu pavirsta į vandenį, kuris, iš pradžių įgavęs drėgnų, o -

-

37

HERAKLEITAS, apie 5 40-apie 480 pr.

Kr.

po to sausų švytinčių debesų pavidalą, vėl grįžta į kalnuotuosius ug­ nies raj onus ir su ja susij ungia. Taigi kelią „žemyn" nuo ugnies iki vandens papildo kelias aukštyn - nuo žemės iki ugnies. Ciklas užsi­ daro , bet nesibaigia. Prasideda kitas ciklas . Ir taip - per amžius . Aristotelio mokinys Teofrastas, aprašydamas Herakleito pažiū­ ras ir lygindamas jas su kitų Jonijos mokyklos mąstytoj ų pozicijo­ mis, atkreipė dėmesį į tai, jog Herakleitas iš Efeso (kaip ir Talis, kuris manė, kad archė yra vanduo, arba kaip Anaksimenas, pasak kurio, tai esąs oras) „irgi pripažįsta vieną pradą, kuris ir j uda, ir yra apibrėžtas, tačiau tuo p radu jis laiko ugnį ir iš ugnies, kuri tai sutirš­ tėj a, tai išretėj a, kildina visa, kas egzistuoja, o paskui vėl į ugnį sugrą­ žina, nes bet koks pagrindas iš prigimties yra ugnis" . D inamiška ugnies prigimtis leido Herakleitui j ą įžvalgiai trak­ tuoti kaip turiningą tikrovės simbolį. Pastebėsime, jog čia kalbama ne tik apie kintamumą, bet ir apie p rieštaringumą. Ugnis, kuri įsi­ liepsnoja ir gęsta, kuri neša mirtį ir gimdo gyvybę, naikina ir kuria, plastiškai išreiškė dinamišką ir kupiną prieštaravimų būties prigimtį. Tie prieštaravimai turėj o paaiškinti daiktų kintamumą, jų radimosi, raidos ir išnykimo procesą. J uk kiekviename tikrovės fragmente glū­ di vidinė įtampa, kuri yra j udėj imo šaltinis. Taika ir karas ne šiaip sau vienas po kito stoj a, o egzistuoj a sudarydami tarpusavio įtampą. Jei išnyktų p rieštaravimai pasaulis suirtų ir mirtų. Dėl to karas yra gimdanti ir kurianti j ėga, jis yra

visa ko tevas, visa ko karalius, nes

viskas gimsta ginčijantis. Šią mintį Herakleitas plėtojo ne kartą. Pasak j o , p rieštaravimai yra visuotinio pobūdžio, j ie apima visas tikrovės sritis ir negali būti redukuoj ami tik į vieną apibrėžtą formą. Kiekvienas momentas yra susikertančių tendencij ų atstojamoj i - kaip temperatūra yra šilumos ir šalčio atstoj amoj i. Nors prieštaravimai - tai nenutrūkstamo kon­ flikto b ūsena, j ie nėra atskirti neįveikiamo barj ero . Tam tikrose situ­ acijose jie pereina vienas į kitą, net pasikeičia vietomis : teisingumas pasirodo esąs neteisingumas, meilė - neapykanta, auka - budelis . . .

38

HERAKLEITAS, apie 540-apie 480 pr.

Kr.

Vadindamas karą visa ko tėvu ir karaliumi, Herakleitas sąmo­

ningai vartoj a titulą, kurį Homeras suteikė Ozeusui, - tuo jis nori

pabrėžti, jog ne dievai, o p rieštaravimai yra kuriančioj i pasaulio prie­

žastis ir jo variklis .

Tačiau ar prieštaravimais paremtas pasaulis - tai vien disonansų

rinkinys, netvarkinga p riešiškų tendencij ų krūva? Aišku, kad ne. Pa­

sak Herakleito , priešybės papildo viena kitą, ir iš tų „skirtingų daly­

kų" gimsta rišlus vienis, turtinga savo įvairove visuma. Tiesa, visur

viešpatauj a nesantaika ir kova, tačiau šie priešingi veiksniai - nelygi­

nant atskiri muzikos kūrinio tonai - susij ungia, ir iš jų atsiranda gra­

žiausia harmonija. Beje, metus žvilgsnį, matosi tik disharmonija, bet

j uk

paslėpta harmonija yra tobulesne už akivaizdžią. Ir nors tikrove megsta slapukauti, vis dėlto j ą galima atskleisti . Reikia tik atsikratyti tikėj imo ir iliuzij ų, pasikliauti protu ir pasitelkti visas jo išgales. Ne manimi, o dėsniais pasikliovus, išmintinga pripažinti, kad visi daiktai sudaro vienovę. Taigi priėj ome prie Herakleitui būdingos dėsnio, Logoso, viską

valdančios protingos minties idėjos. Nepaliauj amai kintančiame pa­

saulyje išryškėja visagalis būtinumas, pastovi ir protinga visa ko tvar­ ka. Iš įvairiausių įvykių mozaikos išnyra racionali tendencij a, dėsnis,

kuris pavieniams faktams suteikia protingą p rasmę ir iš jų sukuria tikrąj ą harmonij ą.

O

kadangi tas dėsnis yra bendras visoms būtims,

galime jį suvokti mintimi, galime jį įsisąmoninti ir sup rasti. Tik dės­ nio įsisąmoninimu paremta tikroj i išmintis. Ji anaiptol nėra tapati gebėj imui pažinti daugybę daiktų, ji siejasi ne su enciklopediniu išsi­

mokslinimu, o su pažinimu to, kas bendra, kas liečia daiktų kaitos mechanizmus . Nes tik toj i išmintis leidžia mums protingai gyventi,

veikti dabartyj e ir numatyti ateitį .

Aptariau Herakleito tikrovės teorij ą. Nepamirškime, kad j i lie­

čia ne tik gamtos pasaulį , bet ir - dargi pirmiausia - socialinį pasau­ lį. Ji buvo ne tiek gamtos stebėj imo ir tyrimo rezultatas, kiek filosofo

patirties, kuria iš esmės i r rėmėsi jo intelektinė pozicij a pasaulio at­ žvilgiu, susumavimas.

39

HERAKLEITAS, apie 540-apie 480 pr.

Kr.

Kintamumo idėja turėj o atrodyti savaime aiški žmogui, kuris buvo senųj ų socialinių formų lūžio ir žlugimo liudininkas, o dialek­ tikos tezė, skelbianti, kad iš mirties gimsta gyvenimas, kad vienų mir­ timi jie gyvena, kitų gyvenimu jie miršta, buvo puikiai suprantama žmogui, kurio akyse gimė nauja epocha. Juk kasdieniai pastebėjimai iš tiesų teikė daug peno daiktų reliatyvumo motyvo apmąstymams: antai liga malonumu ir gėriu paverčia sveikatą, alkis - sotumą, nuo­

vargis - poilsį; žmonės nežinotų, kas yra teisingumas, jeigu nebūtų ne­ teisingų dalykų; pati gražiausia beždžionė yra bjauri, palyginus su žmo­ gumi; gimusieji nori gyventi irpriklausyti nuo savęs, tačiau patys palieka vaikų, kad ir šie savo ruožtu numirtų. Akylas gyvenimo stebėjimas skatino atsisakyti besąlyginių ver­ tybių sistemos, tarsi tos vertybės būtų kartą ir visiems laikams „duo­ tos" nekintama galutine forma. Jis reikalavo reliatyvizuoti vertini­ mus, suvokiant, jog tai, kas naudinga ir kas žalinga, kas gražu ir kas bjauru, yra reliatyvūs dalykai. Žodžiu: j is reikalavo atsižvelgti į kon­ krečią santykio struktūrą, tirti specifines laiko ir vietos sąlygas. Žmogaus ir pasaulio apmąstymai, kurių šaltinis - įvairialypis pažinimas, Herakleito laikais dar nebuvo išsirutulioję. Pažinimas dar buvo menkas, patirtis skurdi. Todė! nieko keista, kad jo dialektinėje pasaulio vizijoje daug nutylėjimų, metaforų ir net naivybių, pavyz­ džiui, tokių, kaip atsakymas į klausimą, kodėl pasigėręs vyras svirdu­

liuoja, pasiduoda vedamas nesubrendusio vaiko ir nesuvokia, kur ei­ nąs, - mat taip esą todėl, kad jis turi drėgną sielą, tuo tarpu tik sausa siela yra išmintingiausia ir geriausia.

Nepamiršdami Herakleito pasaulio vizijos naivumo ir primity­ vumo, nepamirškime ir novatoriškų filosofo idėj ų bei genialių jo įžvalgų. Nors tos idėjos ir įžvalgos gimė prieš pustrečia tūkstančio metų, j os j au pranašavo mūsų šiuolaikinę - gilesniu pažinimu pa­ grįstą - tikrovės sampratą.

DEMOKRITAS: ŽMONĖS IR ATOMAI

Manoma, j o g Demokritas b uvo garsios ir labai turtingos giminės palikuonis. Paveldėjęs didžiulius turtus, juos išeikvoj o kelionėms. Už tai jis net buvo patrauktas teis­ man. Mat tais laikais tėvo turto iššvaistymas buvo laikomas įstatymo pažeidimu, o tai padaręs žmogus tapdavo pariju ir negalėdavo būti palaidotas gimtinėje. Tačiau Demokritas bausmės išvengė, nors teis­ mo salėje nei aiškinosi, nei teisinosi. Jis paprasčiausiai paėmė kny­ gą - savo klajonių ir apmąstymų vaisių - ir ėmė skaityti. Stulbinanti tikrovės vizija, kurią jis išdėstė, privertė teisėj us suklusti, sukėlė j ų nuostabą. Taigi teisminis tyrimas virto filosofiniu disputu, o teisėjai tapo uoliais naujojo mokslo šalininkais. Galiausiai įstatymą pažei­ dusi veika buvo pripažinta garbingu poelgiu, o grėsusi bausmė pa­ keista į apdovanojimą. T eismas pareikalavo, kad valstybė skirtų De­ mokritui dotaciją, kuri leistų jam ramiai tęsti mokslinius tyrimus. Tokia yra legenda, atspindinti tikrą filosofo charakterio bruožą: karštą žinių troškimą, kuriam Demokritas pašventė visą asmeninį gyvemmą. 41

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

Lyginant su amžininkais, aš aplankiau didžiausią Žemes dalį, sakė j is, tyrinijau įvairiausius dalykus, mačiau, kokia didele yra kli­ mato ir kraštų įvairove, girdijau daugybę mokytų vyrų. Jo klajonių -

keliai vedė per visą to meto civilizuotąj į pasaulį: Babiloniją, Persij ą, Egiptą, Indiją . . . Jis mokėsi pas persų ir chaldėj ų išminčius bei ma­ gus, pas Egipto šventikus, pats darė bandymus, tyrinėjo ir lygino. Taip gimė iš tiesų enciklopedinė sistema, apimanti to meto pažini­ mo visumą. Ji buvo išdėstyta septyniasdešimtyje traktatų, kuriuose formos meniškumas ir stiliaus grožis lenktyniavo su turinio platumu ir mąstymo gilumu; tai buvo traktatai iš matematikos, etikos, astro­ nomijos, logikos, fizikos, poetikos, biologij os, technikos, politikos . . . Taigi Demokritas tikrai pelnytai buvo vadinamas „visažiniu" , „fi­ losofijos penkiakovininku" ( Diogenas Laertijas) , mąstytoj u, kuris „ty­ rinėj o viską" (Aristotelis) ir „nuo nieko neatsiribojo" (Ciceronas) . Demokrito veikalus ištiko negailestingas likimas . Tačiau žiau­ rus j is buvo tik veikalams, bet anaiptol ne idėjoms. Iki mūsų laikų neišliko nė vieno veikalo (yra išlikusių tik nedidelių fragmentų, ku­ rių autorystė neretai abejotina) , tačiau užmarštis jo idėj ų neįveikė, laiko išbandymus jos pergalingai atlaikė - ne tik susilaukė sekėj ų, kaip Epikūras ar Lukrecij us, bet ir tapo atspara, formuojantis nauj ų­ jų laikų filosofij ai ir nauj ųj ų laikų mokslui, turėj o įtakos Džordanui Brunui ir Galilėj ui. D emokritas - ato mistikos kūrėj as . Tačiau nepamirškime, kad iš p radžių žodis „atomas" reiškė ne tik mažiausią nedalomą me­ džiagos dalelę , bet ir žmogų kaip i ndividą. Kai kurie tyrėj ai netgi pab rėžia, kad filosofinė D emokrito atomistika - tai jo individua­ listinių socialinių pažiūrų perkėlimo į gamtos pasaulį rezultatas . Šiaip ar taip, tarp jo socialinės teo rij os ir gamtos vizij os esama ste­ bėtino panašumo . Gimininės sistemos (kurioj e žmogus buvo anonimiška visumos dalelė, visais aspektais išlaikanti bendrumą su kitais giminės nariais, ir b ūtent tai apibrėžė j os tapatybę) irimas galiausiai lėmė visuomenės

42

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

susiskaidymą į atski rus elementus. Žmonės pamažu pradėjo suvokti savąj į individualumą ir savarankiškumą, paj uto savąj į „aš " . Šis įsisą­ moninimas b uvo viena iš polio, t. y. valstybės-miesto, kūrimosi bei prasidėj usio darbo pasidalij imo pasekmių; mat vykstant darbo pasi­ dalij imui, atskiriems individams atiteko įvairios , skirtingos funkci­ jos. Stiprėj anti individualizacija iškėlė į dienos šviesą teorinę proble­ mą: kas lemia, kad tos atskiros dalelės drauge sukuria visumą, kokia yra tos visumos prigimtis, kitaip tariant, koks yra visuomenės ir j ą valdančių dėsnių pobūdis? Atsakydamas į šį klausimą, Demokritas laikėsi „natūralaus bū­ vio " koncepcijos: pavieniai individai veikia nesaistomi j okių tarpu­ savio santykių ir

gyvena diena iš dienos kaip laukiniai žvėrys, pavie­ niui ieškantys grobio. Toks buvo pradinis žmonij os istorijos taškas.

Tačiau laikui bėgant individualių žmogaus j ėgų menkumas ir nuola­ tiniai pavoj ai privertė sutelkti pastangas ir veikti vieningai . B ūtent asmeninė nauda išmokė žmones veikti išvien ir tapo kertiniu visuo­ menės akmeniu. Dėl šio siekimo patenki nti natūralias žmogaus reik­ mes tam tikroj e istorijos stadij oj e atsirado visuomenė. Jos egzistavi­ mą lemia sąmoningo kūrimo aktas , j i yra tarpusavio s utarties, turinčios tikslą suj ungti pastangas bendram reikalui, rezultatas. P ri­ dursime, kad tokiu požiūriu rėmėsi „socialinės sutarties" teorij a, ta­ pusi itin populiari, praėj us daugiau nei dvidešimčiai amžių. Demokrito koncepcij a suteikė visuomenės refleksij ai pasaulieti­ nį pobūdį. Socialinio būvio genezė buvo paaiškinta natūralistiškai . Nebeliko reikalo apeliuoti į dievus ir antgamtines j ėgas . Norint at­ skleisti socialinio gyvenimo formavimosi mechanizmus, sup rasti j o tikslus, dorovės principus, teisinę sistemą, pakako įsisąmoninti žmo­ gaus situacij ą pasaulyje, natūralias jo reikmes bei jų tenkinimo gali­ mybes. Mat ne tik socialinė organizacij a, bet ir dorovė bei teisė yra susitarimo rezultatas . Juk

nieko nėra teisėta ar neteisėta visoms toms būtybėms, kurios nesugebėjo tarp savęs susitarti, kad kitų neskriaustų ir pačios nebūtų skriaudžiamos. Nei teisė, nei dorovė neegzistuoj a pa-

43

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

čios savaime, jos yra ne dangaus dovana, o mūsų pačių nustatytos ir visada grindžiamos tarpusavio susitarimu. Apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, kas gražu ir kas bjauru, kas teisinga ir kas neteisinga, pri­ klausomai nuo poreikių ir situacijos sprendžia žmonės. Žmonės sukūrė visuomenę bendram labui, siekdami laimės ir bandydami išvengti kančių. Taigi laimė siej asi su gali mybe realizuo­ ti natūralius poreikius. Tačiau žmogus neturėtų bet kokia kaina siekti tuos poreikius patenkinti. Gyvendamas su kitais žmonėmis bendruo­ menėje, j is turi paisyti jų gerovės. Žmogus negali kitų skriausti, kad j am pačiam savo ruožtu netektų patirti skriaudos. Taigi savo troški­ mus ir emocij as jis privalo tramdyti. Jis turi prisiminti, kad jeigu kas

negeba gerio valdyti ir deramai su juo elgtis, iš gerio išauga blogis. Gra­ žu yra tik tai, kas saikinga. Saikingumas - tai pusiausvyra tarp indi­

vido troškimų bei tikslų ir jo pajėgumo bei galimybių, tarp žmogaus asmeniškų troškimų ir kolektyvo bendro intereso . Šitaip Demokrito etika įgavo intelektualizmo bruožų: prielai­ doje, kad būtina sąlyga, norint pasiekti laimę, yra išmintis, mokėj i­ mas gyventi, gebėjimas tinkamai elgtis, slypėjo įsitikinimas, kad gy­ venimo ir veiklos visuma turi būti proro kontroliuoj ama. Gilus vanduo tik tada bus malonus, kai išmoksime plaukti . . . J o etikai būdingos i r visuomeniškumo tendencijos. Žmogus j uk nėra nuo visuomenės atitrūkęs individas; j is yra pilietis, politi­ nio kolektyvo dalelė, todėl jo elgesys peržengia privatumo sferą, siejasi su kolektyvinio gyvenimo pagrindais ir šiuo požiūriu yra vertinamas - kaip dorovingas, kai derinasi su bendruoj u interesu, kaip nedorovingas, kai šiam prieštarauj a. Nepamirškime, pabrėžė Demokritas, j o g gerai tvarkomame mieste klesti didžiausias teisingu­

mas, o tai ir yra svarbiausia. Išsaugojus tai, viskas išsaugoma, o su­ griovus - viskas griūva. Teiginys, kad visuomenė yra individų susivienijimas, turi ne tik pasaulėži ūrinę bei etinę, bet ir praktinę politinę prasmę. J uk jis skelbia demokratijos principą, lygybės idėją (savaime aišku, tik grai-

44

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

kų polio piliečių, t. y. laisvųj ų žmonių, o ne vergų) . Pagaliau, išsa­ kydamas savo politinius įsitikinimus, Demokritas rašė, jog kiek laisve

yra geriau už vergystę, tiek ir skurdas, esant liaudies valdžiai, yra geriau nei vadinamoji gerove, valdant valdovams. Taigi bendroj i vi­

suomenės koncepcij a logiškai implikuoj a nuostatą, kad tinkamai organizuotas kolektyvas privalo gerbti visų piliečių, teisėtų kolek­ tyvo narių, teises ir rūpintis natūraliomis j ų reikmėmis . Toks yra aukščiausias bendruomenės tikslas . Vadinasi, visuomenė yra savarankiškų ir laisvų individų, susi­ vienij usių tarpusavio sutarties pagrindu, suma. O gal ir pasaulis apie mus yra kažkokių paprastų elementų sistema? Tai iš tiesų įdomus klausimas, sykiu - ir tyrimo uždavinys. Jis reikalauj a sinchronizuoti visuomenės paveikslą su pasaulio paveikslu, sujungti juos į vieną tik­ roves v1z1ią. Nėra abejonės, jog socialinės pažiūros bei socialinė patirtis ne­ mažai lėmė Oemokrito mokslą apie gamtą. Kita vertus, tas mokslas buvo ir gamtos tyrimų bei kasdienių stebėj imų rezultatas. Imkime, pavyzdžiui, tokį reiškinį, kaip kai kurių kūnų traukimasis. Kaip gi toks reiškinys būtų įmanomas, tarus, kad visas kūnų tūris yra ištisai užpildytas? - klausia Demokritas. Ir atsako: kūnų tūrio padidėj imo arba sumažėjimo faktą galima paaiškinti, tik padarius prielaidą, kad kūnai yra sudaryti iš dalelių, tarp kurių yra laisvos erdvės . Arba kitas pavyzdys - kūnų sugerties, arba absorbcijos, problema. Juk audinys sugeria vandenį tik todėl, kad jis nėra tolydžios sandaros, t. y. tarp j į sudarančių atomų yra tuštumos. Būtent j ą užpildo vanduo . Pagaliau iškyla ir kūnų konsistencijos klausimas. Pasak filosofo, tai , kad kū­ nai esti kietesni ar minkštesni, atitinka tankesnį arba retesnį jų dale­ lių išsidėstymą. Tik priėmus atomo ir tuštumos hipotezę, galima paaiškinti patirčiai prieinamus faktus. Demokrito pažiūrose glūdėjo tikrovės, kaip dinamiškos struk­ tūros, susidedančios iš tuštumoje egzistuojančių atomų, vizija. Ato­ mai - tai elementarios nedalomos medžiagos dalelės; tuštuma - tai

45

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

vieta, kurioj e jie juda. Atomai yra amžini ir nesunaikinami, jie neat­ siranda ir neišnyksta, be to, jie yra nekintami. Jų yra be galo daug, o tuštuma, kurioje jie egzistuoja, neturi jokių erdvinių apribojimų. Dėl ro visata yra beribė, joj e egzistuoja nesuskaičiuojama daugybe pasau­ lių, kurie skiriasi dydžiu. Kiekvienas jų yra atomų susij ungimo rezul­ tatas, lygiai kaip ir pavieniai, iš kasdienės patirties mums žinomi daik­ tai bei reiškiniai. Visi jie yra apibrėžtos elementarių dalelių struktūros. Kadangi būdinga atomų savybė yra j udėjimas, tos struktūros yra ne statiškos, o dinamiškos. Tiesa, atomai yra nekintami, bet atomų j un­ giniai, sudarantys daiktų įvairovę, nuolat kinta - atsiradę susijungus atomams, jie keičiasi ir galiausiai, suirus struktūrai, išnyksta. Taigi atskiri daiktai - ir ne tik daiktai, bet ir ištisi pasauliai - turi savo istoriją. Vieni pasauliai dar auga, kitijau klesti, o dar kiti žūsta. Išsky­ rus atomus ir tuštumą, nėra nieko amžina, nekintama, pastovu . . . Ar tikrovė apie mus yra tik tuštumoje besiblaškančių atomų cha­ osas, vyksmas, kurio neįmanoma suprasti? Pasak Demokrito, gam­ toje esama tam tikros pastovios tvarkos, visa, kas įvyksta, įvyksta vei­ kiant tam tikriems dėsniams. joks daiktas, - teigia jis, neatsiranda -

be priežasties, o turi kokį nors pagrindą, kuris yra būtino pobūdžio.

Mokslo uždavinys yra aiškinti priežastis, klausti „kodėl? " . Atsaky­ mas į šį klausimą yra vertesnis nei Persijos karalystė, nes žinoti, kaip yra iš tikrųj ų, reiškia išmintingai ir palaimingai gyventi. Viskas pasaulyje vyksta būtinumo pagrindu. Apibrėžtomis tra­ somis j udantys atomai susiduria ir susij ungia, sudarydami daugiau ar mažiau kompaktiškas struktūras. Atsitiktinumų nebūna. Tik žmo­

nes iš atsitiktinumo sąvokos pasidari uždangą savo neįžvalgumui pri­ dengti. Atsitiktinumas iš esmės yra tamsumo funkcija, priežasčių ne­

žinojimo išraiška, kitaip tariant, tai subjektyvi kategorija. Senovėje populiaraus anekdoto, iliustruojančio atsitiktinumo fe­ nomeną, herojus buvo plikagalvis vyras, kuriam einant per lauką ant galvos užkrito vėžlys. Demokrito požiūriu, net ir toks keistas nuoty­ kis neiškrenta iš pasauliui būdingo priežastingumo sąsajų. Žmogus

46

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

ėjo per lauką, nes skubėjo namo. Toje vietoje j is atsidūrė apibrėžtu laiko momentu, kurį lėmė jo ėjimo greitis. Vėžlys nukrito ne be prie­ žasties, o todėl, kad jį iš nagų paleido erelis. Erelis paleido vėžlį, nes, pamatęs pliką galvą, palaikė ją akmeniu. Mat ereliai turi įprotį neši­ ni vėžliu pakilti į orą ir numesti jį ant akmens, kad sudužtų šarvai ir jie galėtų prieiti prie mėsos. Taigi netikėtas nuotykis pasirodo esąs priežasčių nulemtas įvykis, kiekvienas jo elementas - būtinas. Dievai iš pasaulio vizijos, kaip ir iš visuomenės koncepcijos, bu­ vo išstumti. Gamta buvo aiškinama remiantis ja pačia; nebebuvo reikalo griebtis antgamtinių jėgų įsikišimo . Vienintelis visko, kas eg­ zistuoja, šaltinis yra atomų kombinacijos. Kai atomai vieni su kitais susij ungia, atsiranda daiktai, o kai skaidosi, prasideda daiktų irimas. Be to, šie procesai vyksta dėsningai, j uos siej a priežasties ir pasekmės ryšys, patvirtinantis, jog determinizmas yra visuotinis. Aptikti tas sąsaj as ir priežastis - mokslo uždavinys. Jo ėmęsis mokslas gali paaiš­ kinti tikrovę, atsakyti į žmogų kamuojančius klausimus ir paleng­ vinti kasdienį jo triūsą. Minėjome, kad atomai yra amžini, nedalomi ir nekintami. O ar jie vieni nuo kitų skiriasi? Jeigu skiriasi, tai kokio pobūdžio savybė­ mis? Demokritas laikosi prielaidos, kad kokybiniu požiūriu atomai yra vienodi. Tačiau jie skiriasi kiekybinėmis savybėmis - forma, dy­ džiu, vieta erdvėje ir laike. Tie kokybiškai vienodi atomai ir sukuria įvairius daiktus ir gausias jų savybes. Savybės esti dvejopos: vienos j ų (pavyzdžiui, forma i r vidinė struktūra, kitaip tariant, geometriniai ir kiekybiniai ypatumai) yra objektyvi pačių daiktų savastis, o kitos nėra jiems objektyviai būdingos, o tik išreiškia mūsų reakcij as į tam tikras atomų kombinacijas. J usliškai suvokiamos kūnų savybės (spalva, šiluma, kvapas) iš tikrųj ų nėra jų pačių savybės, paprasčiausiai mes tuos daiktus šitaip suvokiame: saldumas yra sutartinis dalykas, kartu­

mas - sutartinis dalykas, karštis - sutartinis dalykas, šaltis - sutartinis dalykas, spalva - sutartinis dalykas, o iš tikrųjų egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Antai Malmazijos vynas pats savaime nėra saldus, bent j au

47

DEMOKRITAS, apie 460-api e 370 pr.

Kr.

atomai, iš kurių jis susideda, šios savybės neturi. Vynas yra sudarytas iš smulkių, švelnių ir glomių dalelių, kurios, jį geriant, švelniai lie­ čia, glosto mūsų stemplę ir sukelia malonumo bei pasitenkinimo, žodžiu - saldumo, jausmą. Pasaulio paveikslas, kurį mums teikia j uslės, paprastai yra neiš­ samus ir netobulas, o neretai ir apgaulingas. Mat stebėjimo būdu negalime tiesiogiai įžvelgti tikrovės elementų, arba atomų. Jie perne­ lyg maži. Negalime stebėti ir jų elgesį valdančių dėsnių, kitaip ta­ riant, negalime patirti įvykių būtinumo, jų reiškimosi ir kitimo tvar­ kos. Užtat, stebėdami pasaulį, mes priskiriame j am bruožus, kurių jis iš tikrųj ų neturi. Dėl to j uslinis pažinimas - tik miglotas pažini­ mas. Tiesa, j is teikia mūsų pažinimui medžiagos, bet toji medžiaga turi būti patikrinta ir suprasta. Tikrasis pažinimas ir tikrosios ži­ nios - tik proto dalykas. Kadangi miglotas pažinimas nepajėgus ką

nors labai mažą nei pamatyti, nei išgirsti, nei užuosti, nei paragauti, nei suvokti paliečiant, o tyrimas reikalauja tikslumo, jo vietą užima tikrasis pažinimas, turintis subtilesnį pažinimo organą. Taigi j uslinis

pažinimas turi būti papildytas protiniu pažinimu. Tik tada pavienės informacijos gali transformuotis į visa apimančią sistemą, harmo­ ningą tikrovės pažinimą. Kartais teigiama, kad atomistikos kūrėjas apskritai kvestionavo j uslinio pažinimo vertę. Legenda skelbia, kad Demokritas ,,laisva va­ lia atsižadėjo akių šviesos, nes tikėjo, kad nuo regėj imo iliuzijų ir pinklių išvaduota jo siela mąstys skvarbiau ir gebės tiksliau protauti" (Celijus Aulas) . Krikščioniškos pakraipos kritikas Tenulianas reika­ lą aiškino visiškai kitaip : „Demokritas save apakino, nes negalėjo žiūrėti į moteris ir j ų negeisti, o prie j ų neprieidamas kentėj o " . Demokrito sistema buvo tokia nuosekliai materialistinė ir pa­ saulietinė, kad Platanas savo „Įstatymuose" patarė jo šalininkus bausti rykštėmis, ištrėmimu ar net mirtimi, nes jie keliantys grėsmę valsty­ bei ir tikėj imui. Tačiau Demokrito teorija pergyveno savo priešinin­ kus. Jos teiginiai numatė pažinimo raidos gaires, o iškeltos proble-

48

DEMOKRITAS, apie 460-apie 370 pr.

Kr.

mos skatino ir brandino intelektinę kūrybą. Demokrito sukurta ato­ m o , kaip mažiausios nedalomos medžiagos dalelės, koncepcija išliko beveik nepakitusi iki XIX amžiaus pabaigos, o jo mintis, kad pasau­ l i ų esama daugybė, o visata - beribė, tebėra aktuali iki šiol. Jo ato­ mistinė socialinė teorija atrodė patraukli dar ir XVIII amžiuje, o pa­ žinimo problemų apmąstymai tapo vis iš nauj o įsiplieskiančių filosofinių svarstymų objektu. Tai vis darbai „ ano rimto ir garbaus vyro, kuris gyrėsi nenoru išgarsėti" (Ciceronas) ir kurį mūsų laikai pavadino „Aristoteliu, ankstesniu už patį Aristotelį" .

SOKRATAS, ARBA SAVIMONĖS LINK

Chairefontas - smalsus aistringas jaunikaitis - patraukė į Apolono šventyklą Delfuose, norėdamas ora­ kulo paklausti, kas yra didžiausias pasaulio išminčius. Dievas prana­ šės pitijos lūpomis atsakė, jog pats išmintingiausias iš visų - Sokra­ tas. - Ir ką dievas tuo nori pasakyti? - svarstė Sokratas. - Ką tokia

mįsle turetų reikšti? juk aš, tiesą sakant, nesijaučiu turįs nei daug, nei maža,i išminties. Tai ką jis iš tikrųjų pasako teigdamas, kad esu išmin­ tingiausias? juk turbūt jis nemeluoja. jam nederetų meluoti.

Gilindamasis į paslėptą orakulo verdikto reikšmę, Sokratas ga­ liausiai pripažino savo pranašumą. Tai nesusiję su žinoj imu. Nei j is, nei kiti žmonės nieko nežino. Skirtumas tik tas, kad kiti, regimybę laikydami tikrove, o nuomones - tiesa, mano tapę išmintingi. Jie įsivaizduoja kažką žiną, nors iš tikrųjų jų žinojimas nė grašio never­ tas; j ie mano esą protingi, bet iš tikrųj ų tokie anaiptol nėra, jie tik pasidavė puikybei, nes prarado kritiškumą. Aš už kitus žmones pra­ našesnis tuo, - tarė sau Sokratas, - kad aiškiai suvokiau savo neišma­ nymą ir šitaip atsikračiau tikėjimo iliuzij ų, kasdienių nuomonių ir 50

SOKRATAS, apie 469-apie 3 9 9 pr.

Kr.

pripažintų aksiomų. Tik dabar, kai įsitikinau, kad žinau, jog nieko nežinau, galiu imtis ieškoti tiesos, idant realizuodamas priesaką gnothi seauton „pažink pats save" (toks užrašas buvo ant minėtos Apolono šventyklos portiko) , surasčiau tiesą savo sielos gelmėse. Taigi Sokrato pozicijai būdingas nepasitikėjimas tradicinėmis nuo­ statomis ir esamais mokslais. Filosofas suabejojo jų verte ir savo misija laikė neigimo bei kritikos aktą. Jis jautėsi turįs ypatingą pašaukimą diegti atėniečiams įsitikinimą, kad jų žinios - nieko vertos, ir tuo suža­ dinti jų kritiškumą. Vaikštinėdamas miesto gatvėmis jis stabdydavo praeivius, užduodavo jiems klausimus ir analizuodavo atsakymus tol, kol išryškėdavo jų absurdiškumas. Taip jis elgėsi su žmonėmis, kurie patys save laikė arba buvo laikomi didžiai išmintingais. Priversdavo juos pripažinti savo neišmanymą arba atsidurti kvailio vietoje. Visa tai vykdavo dalyvaujant jaunuoliams, kurie lydėjo jį ir klausėsi pokalbių. Šitaip jis „atsisėdo miestui ant sprando, nelyginant dievo rankos pa­ siųsta sparva" (Platonas), leido skepticizmo geluonis, griovė pripažin­ tus autoritetus. Todėl nieko nuostabaus, kad galiausiai buvo apkaltin­ tas kaip oficialiosios religijos priešas ir jaunimo tvirkintojas, atiduotas teismui ir nubaustas mirtimi. Jis buvo teisiamas ir dėl politinių moty­ vų, nors proceso metu apie tai nekalbėta. Sokratas kvestionavo demo­ kratinės tvarkos vertingumą ir stojo prieš demokratines institucijas. Tarp filosofo mokinių ir bičiulių buvo daug aristokratų, atvirų demo­ kratijos priešų, tautiečių nemėgstamų žmonių, tokių kaip Kritijas, va­ dovavęs trisdešimties tiranų grupelei, kuri Atėnų kapituliacijos metu, pralaimėjus karą su Sparta, užgrobė valdžią. Tiranijos žlugimas ir demokratinės santvarkos restitucija - tai sąlygos, leidusios Sokratą patraukti teisman. Kita vertus, pasmerkus mirti jam buvo duota ir galimybė pasirinkti kitokio pobūdžio baus­ mę. Sokratas tokią galimybę atmetė. Nepaisydamas bičiulių įkalbi­ nėj imų, jis nesutiko ir bėgti iš Atėnų. Išdidumas ir karštas įsitikini­ mas savo teisumu neleido j am „ tarsi išmaldos prašyti prailginti gyvenimą, kuris būtų buvęs šimtąkart blogesnis už mirtį" . Jis pasi-

51

SOKRATAS, apie 469-apie 399 pr.

Kr.

rinko orią mirtį. Kai kalėjimo patarnautoj as ištiesė nuodų taurę, pa­ sak Platano, ,,labai mielai ją paėmė; jo ranka nesudrebėjo [ . . ] , iškart vienu mauku be mažiausių pastangų ir pasišlykštėj imo išgėrė" . O kai bičiuliai ėmė visu balsu raudoti, nusistebėjo dėl tokio jų elgesio - esą todėl išprašęs moteris, kad šios tokių dalykq nekrėstų. Sokrato byla jo mirtimi nesibaigė. Filosofo pozicija, jo idėjos bei tragiškas likimas padarė didžiulį poveikį amžininkams ir būsi­ moms kartoms, nepaisant to, kad savo mokslo jis raštu neišdėstė. Sakė nenorįs plunksna ir rašalu seti žodžius, kurie bejegiai byloti už save ir negeba tinkamai mokyti tiesos. Jis labai vertino gyvą, balso mo­ duliacijomis bei išraiškingu gestu pabrėžiamą žodį, tiesioginį sąlytį su pašnekovu, galimybę derinti argumentaciją su šio lygiu ir intere­ sais, tiesiog akyse ieškant supratimo blyksnio. Jis nenorėjo rašyti trak­ tatų, skirtų anoniminiam skaitytoj ui, kurti veikalų, kurie į užduoda­ mus klausimus atsako „iškilminga tyla" ir, „išsisklaidę į visas puses " , pakliūva į netikusias rankas, esti klaidingai interpretuojami arba puo­ lami be jokios galimybės apsiginti. Todėl ir mes, kalbėdami apie Sokratą, esame pasmerkti tenkintis tarpiniais šaltiniais. Juose patei­ kiama medžiaga gana nevienalytė ir menkai patikima. Kas jis buvo iš tikrqj ų, niekada nebesužinosime. Galbūt (j ei pa­ sikliausime satyriniu didžiojo komedij ų kūrėjo Aristofano pasakoj i­ mu) - įtartinas gamtos filosofas, klastingas novatorius ir bedievis so­ fistas, mokęs, kaip įrodyti, jog tai , kas netiesa, yra tiesa, o kas neteisinga - teisinga? O gal veikiau (pagal Ksenofonto panegiriką) blaivaus proto ir kiek banalus mąstytojas, savo mokymu skelbęs pa­ plitusias ir nuvalkiotas tiesas? O gal - kaip liudija Platanas - žmo­ gus, kuris, suvokęs savo neišmanymą, aistringai ieško dramatiškose gyvenimo aplinkybėse slypinčios tiesos? Tikėtina, kad būtent Plata­ no liudijimai yra arčiausiai tiesos. Tačiau niekada neturėtume pa­ miršti, kad Platano dialoguose Sokratas neretai išsako autoriaus idė­ jas, todėl sunku atsakyti į klausimą, kada Sokratas kalba savo vardu, o kada jo balsu byloja Platanas. .

52

SOKRATAS, apie 469-apie 3 9 9 pr.

Kr.

Kokios buvo tikrosios Sokrato pažiūros, tebesiginčijama iki šiol.Tačiau nepriklausomai nuo to, kas jis pats buvo, labai svarbu, kuo jis tapo istorijoje. Ir jeigu net, kaip j au minėta, Platono Sokratas buvo išgalvotas personažas, jo reikšmė vis tiek būtų buvusi didesnė nei daugelio tikrai gyvenusių mąstytoj ų. Didesnė, kadangi j is ištisus amžius veikė ir formavo žmogaus protą ir taip įaugo į kultūrą, kad norint aprėpti jo įtaką, iš esmės reikėtų iš nauj o parašyti visą filoso­ fijos istoriją iki pat mūsų dienų. Su Sokrato vardu paprastai siejamas reikšmingas filosofinės mąs­ tysenos posūkis. „Nuo seniausių laikų iki pat Sokrato, - rašė Cicero­ nas, - filosofija tyrinėjo skaičius ir j udėjimą, ieškojo atsakymo į klau­ simą, kokiu pagrindu atsiranda visi daiktai ir į ką jie vėl sugrįžta; be to, buvo uoliai tyrinėjamas žvaigždžių dydis [ . . ] ir visi dangaus reiš­ kiniai. Sokratas pirmasis filosofiją nuleido iš dangaus ant žemės, į miestus, netgi į namus, ir liepė tyrinėti gyvenimą, papročius bei tai, kas yra dora, o kas nedora" . Su šiuo posūkiu siejasi vėliau prasidėjusi filosofij os humanizacija: jos dėmesio centre atsirado žmogus, jo pa­ šaukimas, dorovinė pozicija, etinės ir intelektinės vertybės, kitaip ta­ riant, filosofinės antropologijos problematika. Kaip tik ši problema­ tika turėj o ženklinti vienintelio svarbaus - Sokrato manymu pažinimo ribas. Antai sutikdamas su priekaištu, kad jo nedominąs pasaulis, net miesto, kuriame gyvena, apylinkės, filosofas atsakė: Aš .

juk megstu mokytis. O apylinkes ir medžiai nenori nieko manęs išmoky­ ti, mane moko tik žmones čia, mieste. Sokratas nukėlė filosofij ą „iš dangaus ant žemės", tačiau tiesos liepė ieškoti ne ant žemės ar gatvėse, o pačiame žmoguje. Jis atmetė ligi tol gyvavusias nuomones, nes jos neparemtos vidiniu intelekti­ niu išgyvenimu; vieninteliu autoritetu - išskirtiniu tiesos ir netiesos kriterij umi - laikė individualią savimonę ir sąmoningą intelekto sprendimą. Šitaip Sokrato moksle, pasak Hėgelio, „sąmonė grįžo į save " . Ji tapo refleksijos, pretenduojančios pažinti besąlyginę tiesą, išeities tašku ir pagrindu.

53

SOKRATAS, apie 469-apie 399 pr.

Kr.

Individualią sąmonę - tikrąjį autentiškos tiesos pagrindą ir šal­ tinį - slegia tradicinių įsitikinimų balastas. Todėl reikia jo atsikraty­ ti. Čia padeda filosofo „ironija" ir jo naudojamas elenktinis (nugin­ čij imo) metodas. Jis paremtas destrukcija: šis metodas turėjo atskleisti paplitusių nuomonių apgaulingumą, įprastinių teiginių klaidingu­ mą ir šitaip išlaisvinti žmogų nuo jų įtakos. Šią funkciją ir atliko Sokrato klausimai. Jie vertė kamantinėj amąj į žmogų iš savo požiūrio padaryti visas galimas išvadas ir šitaip atskleisti, kuo jo įsitikinimas nėra pakankamas ar stačiai absurdiškas. Tik negebantis šito suvokti kvailys galėjo ir toliau laikytis ankstesnės tezės. Sokratas pasitelkė ir kitą, vadinamąjį maj eutinį, metodą, kurio uždavinys buvo padėti žmogui surasti tiesą, palengvinti jam nuo ne­ žinojimo pereiti prie žinoj imo . Šį metodą filosofas prilygino pribu­ vėjos menui . Jo požiūriu, mokymas nėra - kaip įprasta manyti - ko­ kių nors nauj ų žinių perteikimas mokiniui. Tokių žinių ir pats mokytoj as neturi. Mokymas veikiau yra tiesos ieškojimo bendromis pastangomis procesas. Svarbu, kad mokinys, tinkamai vadovauja­ mas, aiškiai suvoktų savo sielos turinį, suprastų j oj e potencialiai glū­ dinčias, tačiau dar neįsisąmonintas tiesas. Vadinasi, mokytojas nėra nei nauj ų žinių kūrėjas, nei žmogus, kuris jomis ką nors apdovanoj a. Jo misij a yra „nuimti derlių", pa­ dėti save pažinti tiems, kuriuose glūdi kokia nors blaivi ir teisinga mintis. Jis, tarsi pribuvėj a, tik prižiūri, kad gimdymo procesas vyk­ tų tinkamai . Tikroji išmintis, gyvenimo tikslo ir žmogaus pašauki­ mo suvokimas, doros ir aukščiausio gėrio, arba to , kas žmogui svar­ biausia, pažinimas prieinamas ne visiems, o tik tiems, kurie turi švelnią sielą ir iš prigimties yra dori. Doros ir išminties išmokti neįmanoma. Arba žmogui tai duota, arba ne. Žmonėms galima įdiegti įvairius profesinius įgūdžius ir išlavinti vienokius ar kito­ kius gebėj imus, bet ne daugiau. Taigi Sokrato pozicija buvo tam tikra prasme antidemokratiš­ ka. Elitui (t. y. tiems, kurie turi švelnią sielą) j is priskyrė išmintį bei

54

SOKRATAS, apie 469-apie 399 pr.

Kr.

dorą ir pripažino natūralią jo teisę valdyti valstybę. Šios pažiūros išreiškė ne tik tam tikrus socialinius ir politinius įsitikinimus. Tokia pozicija stiprino individo autonomiškumą. Juk tiesa žmogui yra ne tai, kas pateikiama kaip tiesa, remiantis išorinio autoriteto galia, o cik tai, kas išreiškia j o individualios savimonės tiesą. Lygiai taip gėris yra ne tai , ką gėriu laiko viešoj i nuomonė, o tik tai, kas sielai atsi­ skleidžia kaip gėris. Spręsdamas, kas gera ir kas bloga, kas tiesa ir kas netiesa, žmogus pats sau yra teisėjas. Būdamas protinga dorovinė esybė, jis yra visiškai suverenus, kai atskleidžia savyje, savo viduje vienintelį svarbų žinojimo bei dorovinių principų šaltinį. Siekdamas sutvirtinti žmogaus autonomiškumą, Sokratas buvo linkęs netgi ne­ paisyti pasaulio, kuriame žmonės gyvena. Rūpinimasis siela, kuri lemia individo žmogiškumą, yra di­ džiausios svarbos dalykas. Tas rūpestis turi pranokti visus troški­ mus ir norus . Apsaugoti sielą nuo demoralizacij os ir sugedimo yra svarbiau, negu apsaugoti visą valstybę. Juk kareivis privalo n arsiai kariauti, amatininkas - sumaniai dirbti anaiptol ne todėl, kad taip daryti jį įpareigoja valstybės priedermių kodeksas, o todėl , kad tam j is yra įsipareigojęs pats p rieš save, rūpindamasis tobulinti sielą. Šitokiu būdu Atėnų viešojo gyvenimo idealui, kuriam būdingas siekimas individualius norus paj ungti visuomenės gerovei ir vals­ tybės interesams, Sokratas priešpriešino privataus gyvenimo idea­ lą, kuris aukščiausiomis vertybėmis laiko sielos tobulinimą, pastan­ gas išskleisti individualumą ir savąj į žmogiškumą. Dvasiškai tobulėti reikia anaiptol ne tam, kad po mirties susilauktum kokio nors at­ pildo - mes j uk niekada nesužinosime, kas mūsų laukia po mirties. Visa mūsų sąmoninga egzistencija telpa žemiškoj o gyvenimo rė­ muose. Vadinasi, reikia stengtis nesuteršti jo kvailumu, neteisybe, bailumu, visada, kiekvienu atvej u elgtis taip, kad nepažeistum sa­ vojo žmogiškumo . Netrokštu garbės, skelbė filosofas, - bet ieško­ -

damas tiesos, stengsiuosi gyventi kiek galėdamas doriau, o kai išmuš valanda - numirti.

55

SOKRATAS, apie 469-apie 399 pr.

Kr.

Sokratas reikalavo tobulinti sielą. Tačiau siela, jo supratimu, nėra kokia nors metafizinė substancija, nepriklausoma nuo kūno. Siela tai galimybė atskirti gėrį ir blogį, arba individuali sąžinė. Laikantis tokios sielos sampratos, susij ungia ir sutampa intelektinės ir dorovi­ nės vertybės. Žinojimas pasirodo esąs tapatus dorai . Žinojimas to, kas gera ir kas bloga, padeda būti doram. Žmogaus valia visada yra pažinimo palydovė. Žinodamas tiesą, žmogus niekada nesielgs prie­ šingai tai tiesai. Jeigu kas elgiasi blogai, tai tik dėl to, kad nežino, koks elgesys yra geras. Tačiau nežinoj imas nieko nepateisina, o visa­ da žmogų apsunkina. Kvailumas yra intelekto defektas, prilygstantis nedorovingumui . Kita vertus, nesąmoningai padarytas geras poelgis iš esmės nėra dorybė, dorovinės vertės j is neturi. Savimonė, kurią žmogus susiformuoja, pažindamas savo sielą, yra ir išminties, ir doros šaltinis. Sykiu ji yra galutinis žmogaus gyve­ nimo tikslas, kurį palaiko nuolatinės intelekto pastangos ir doras elgesys. Žmogus, kaip dorovinė esybė, lieka sau ištikimas tik tada, kai siekia išminties ir ją įgyj a, kai orientuojasi į dorą ir ją įkūnija. Moralumas realizuoja žinojimą ir šia prasme jis yra žinojimo funkci­ ja. Toks doros ir žinojimo sutapatinimas - Sokrato etinio intelektu­ alizmo pagrindas. Jo intelektualizmas sykiu buvo ir rigorizmas, rei­ kalavęs elgtis paisant išimtinai tik protingo dorovingumo, o ne kokių nors kitokių motyvų. Taigi tiesa ir dora yra tas pat, nors reiškiasi skirtingai. Žinome, kad neteisingumas, neteisėtumas, bailumas, ištvirkimas - tai blogis. Žinome, kad teisingumas, teisė, drąsa, susilaikymas - tai gėris. Tas gėris ar blogis liečia patį žmogų priklausomai nuo jo žmogiškumo. O kas yra aukščiausias gėris, aukščiausia dorybė? Sokratas sako šito nežinąs. Ir priduria: Toks išmintingas gali būti nebent dievas, žmogaus išmintis nedaug verta. Ji gali padėti žmogui vingiuotame gyvenimo kelyje, patarti, kas geriau ar blogiau tinka konkrečioje situacijoje. Tačiau niekas jokiomis pastangomis negali surasti galutinės, abso­ liučios tiesos, kuri būtų reikšminga kiekvienam žmogui ir tiktų vi-

56

SOKRATAS, apie 469-apie 3 9 9 pr.

Kr.

sais jo gyvenimo atvejais. Užtat žmogus visada privalo būti pareng­ t i es t. y. nuolatinės intelektinės įtampos ir neramios sąžinės - bū­ senos. Toks yra mūsų pačių žmogiškumo kelias į tikrąjį savęs pažini­ mą. Šiame kelyje „dvasia sergėtoj a" daimonion, t. y. vidinis balsas, nuolatiniu savo nepasitenkinimu sako tiktai „ne" , ji niekada neišta­ ria „taip" , o savo pritarimą išsako tylėjimu. Tačiau kai tas vidinis balsas tyli ir savo prieštaravimu netrikdo mūsų sąžinės, galime būti tikri, kad mūsų mintis lydi tiesa, o mūsų veiksmus - dora. Tada atsiranda ir palaima, neatsiej ama žinojimo ir doros palydovė. Sokratas filosofijos obj ektu padarė žmogų ir j o dorovinį likimą. Tuo jis atvėrė jai naujas perspektyvas, iškėlė nauj ų problemų, klausi­ mų. Tačiau jų neišsprendė. Sokrato sekėjai stengėsi j as išnarplioti, ir, nors jų atsakymai buvo diametraliai skirtin �i, visi jie laikė save tikraisiais didžiojo mokytojo idėj ų plėtotoj ais . Sitaip Sokratas apsi­ gyveno Platano, kinikų, kirėniečių, stoikų, epikūriečių kūryboje . . . Jis įaugo į filosofinę kultūrą. Sokratui „istorij a iš tikrųj ų suteikė ne tą satisfakciją, apie kurią jis tribunole pranašingai kalbėj o savo teisėjams, - rašo Irena Krons­ ka, - j is susilaukė ne galutinės reabilitacijos ir pripažinimo visiems laikams, o kur kas vertingesnio atpildo: j is tapo amžina filosofijos problema" . -

PLATONAS: IDĖJOS IR DAIKTAI

Įsivaizduokime tokią sceną: didžiu­

lė tamsi ola, joje - grandinėmis sukaustyti žmonės . Už jų nugaros,

lauke, saulėtos dienos šviesoj e kažkas vyksta. Tačiau žmonės negali iš olos išeiti; jie sėdi tamsoj e i r tik stebi prieš j ų akis praslenkančius šešėlius . Po kurio laiko j ie nebej aučia savo pančių - j iems atrodo, kad gyvena kaip laisvi ir nepriklausomi žmonės . Jiems ima atrodyti, kad p riešais slankioj antys šešėliai egzistuoj a realiai, kad jų būtis yra nepriklausoma ir kad tai - tikroj i realybė. B ūtent tokia, pasak Platono, yra žmogaus situacij a. Jis gyvena regimybės pasaulyj e, j o egzistencij a - bep rasmė, bevertė ir betiks­ lė, jo pažinimas - tik tariamas . Tačiau žmogus turi didžiulį šansą. Savo sielos pastangomis j is gali nusimesti grandines i r ištrūkti į dienos šviesą, jis gali pažinti tiesą ir suteikti savo gyvenimui tikrąj ą p rasmę. Tas šansas - tai filosofija. Tikroj i filosofij a, o n e pažiūros sofistų ar Demokrito sekėj ų , Platono taip nekenčiamos

prakaituotos Pirono demokratijos apologetų,

58

nešvarios,

tariamų išminčių, ku-

PLATONAS, apie 427-apie 347

rie

pr. Kr.

begediškai, bet su didžiausiu triukšmu jsibrove į filosofijos sferą, ir

savo paistalais ati traukė žmones nuo tikrosios tiesos. Tikroj i - tai paties Platano filosofij a. Platano parabolė, prilyginusi žmogaus egzistencij ą kalinių gy­ venimui tamsioj e oloj e, filosofiniu požiūriu yra daugiareikšmė. Joj e tarsi lęšyj e fokusuoj asi vos ne visa filosofo minties problematika, j o požiūris į pasaulį, žmogų, p ažinimą. Pasak Platono, kaip kūniškos esybės mes priklausome mate­ rialių kūrinių pasauliui. Kūnas yra mūsų netobulumo šalti nis, j i s yra grandinė, siej anti mus s u regimybės pasaul i u , n e s materialių daiktų tikrovė nėra tikroj i realybė. Juslių pasau l i ui p riklausantys daiktai turi savą isto rij ą: j i e atsiranda, n uolat k i n ta, gal i ausiai iš­ nyksta. Taigi jie yra neto b uliaus i . Tobulumas - tai pilnatvė , p rie jos nieko nebepridėsi i r iš jos n ieko neb eati m s i . Ji iš esmės yra amžina ir neki ntama, ji neturi j okių ap riboj i m ų n e i erdvėj e , nei laike . Visa, kas tob ula, yra užbaigtos fo rmos i r egzis tuoj a be j okių pokyči ų . Tačiau a r ribotų ir kintamų kūniškų daiktų pasaulis yra vienin­ telė žmogui prieinama tikrovė? Platonas į šį klausimą atsako neigia­ mai . Nėra abej onės, kad mes turime kūną, tačiau mes turime ir sielą. Ji lemia, kad mes p riklausome kito pobūdžio tvarkai , kitokiai tikro­ vei - idėj ų tikrovei. Mat greta j uslinių reiškinių pasaulio egzistuoj a tikroj i būtis, kurios ypatybė - pilnatvė ir tobulumas . Tai - nemate­ riali būtis, amžinų ir nekintamų idėj ų sfera. Iš tikrųj ų egzistuoj a tik idėjos. Kūniški daiktai gimsta ir išnyks­ ta, taigi jie yra tarp b ūties ir nebūties, egzistavimo ir neegzistavimo. Tai tik atspindžiai, tarsi vaizdai ant vandens. Kūniškų dai ktų egzis­ tavimas yra ne savaiminis, o antrinis. Jų b ūtis priklauso nuo idėj ų, kurias jie atspindi . Į materialią medžiagą įsispaudžiančios idėjos tai daiktų šaltinis. Tačiau toj i medžiaga nėra patvari, j i deformuoj asi ir suyra. T odė! daiktai niekada negali pasiekti savo pirmavaizdžių

59

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

tobulumo, jie visada yra riboti, nepakankami, menki arba verti pa­ niekos. * Platano poziciją apibrėžiame kaip obj ektyvųjį idealizmą. Kaip idealizmą - nes laikomasi požiūrio, kad tikrovės esmė yra ne mate­ riali, o ideali. Kaip objektyvųj į - nes manoma, kad toji ideali būtis egzistuoja už žmogaus ir nepriklausomai nuo jo sąmonės, kad jos egzistencij a yra savaiminga. Būtent ši dvasinė tikrovė yra tikrasis žmogaus tikslas. Fiziniu buvimu apsiribojantis žmogus užsidaro tariamame pasaulyje. Jis gy­ vena kaip barbaras, kuris mano, jog šešėliai - tai realiai egzistuojan­ tis pasaulis, ir kuris teikia pirmenybę ne tiesai, o nuomonėms, ne gėriui, o blogiui. Jis visą gyvenimą kaupia varį, tardamas jį esant auksu. Tai Platano mąstysenai būdinga asketizmo tendencij a: nepri­ siriškime prie j uslinių daiktų pasaulio, valdykime savo aistras ir po­ reikius, įveikime kūniškąją savo prigimtį. Platanas pabrėžia, j og rei­ kia visa siela atsižadėti atsirandančių ir išnykstančių reiškinių pasaulio ir atsigręžti į tikrąją, t. y. pastovią ir nekintamą, būtį. B ūdami kūniškos esybės, mes sukiojamės gausybės daiktų pasau­ lyje. Tačiau mūsų pašaukimas peržengia šio pasaulio ribas. Mes pri­ valome savo pastangomis pažinti galutines tiesas ir siekti dorovinio

*

Panieką materialiajam pasauliui Platano teorijoje savotiškai atsveria įsitikinimas, kad juslinė tikrovė nėra vien tuščia šešėlių, rakių tolimų gėriui ir neturinčių jokio būties pagrindo, žaismė. Bandydamas paaiškinti, kodėl kūrėjas padarė taip, kad radosi mūsų pasaulis, filosofas rėmėsi prielaida, kad kūrėjas yra geras. O kas yra geras, niekam niekada nejaučia jokio pavydo. Nesaistomas šio jausmo, jis troško, kad viskas būtų kuo panašiau į jį. Taigi gėrio idėj a savo prigimties galia (mat gėris visada persiduoda, taigi jis visada yra kuriantis) s ureikia būtį baigtiniams esiniams, yra pasaulio demiurgas. Būtent iš jos materialūs daiktai gauna savąją vertę bei egzistencijos prasmę ir pagrindą. Vadinasi, jie ne tik egzistuoja, bet egzistuoja būtinumo pagrindu kaip teisėtos gėrio emanacijos. Š i kūrėjo ir kiirinio sąsajas pabrėžianti pažiūra įkvėpė Plotiną ir turėjo esminės įtakos krikščioniškajai (kaip antai Pseudodionisijo, Eriugenos, Mokytojo Ekharro) mąstysenai.

60

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

tobulumo, susieti savo egzistencij ą su amžinąja būtimi, o ne su tuo, kas kada nors kuo nors taps ir vėl išnyks. Tačiau ar j uslės ir per jas pasiektas pažinimas mums šiame kelyje padeda? Ar menas pasitar­ nauj a tiems mūsų siekiams? Į šiuos klausimus Platonas atsakė neigia­ mai . Juslių objektas yra šešėliai, juslinis pažinimas - tik šešėlių šešė­ lis. Dėl to ir jo pažintinė vertė - minimali. Kaip ir meno, kuris meniniame paveiksle vaizduoja ir aprašo pasaulį. Bet j uk tas pasaulis savaime neegzistuoj a, dar daugiau - jis yra netobulas ir blogas. To­ dė) menas, kuris tėra vaizdo vaizdas, yra dvi gubas blogis. Pasak Platono, j uslės ir menas nelaiduoja mums tikrojo pažini­ mo, dėl kurio tik ir verta stengtis. Nesuteikdami tikrojo pažinimo, jie mus demoralizuoja - tuo reiškiasi pražūtingas jų vaidmuo . Mat j uslės mus siej a su pasaulio regimybe, sukelia įvairių aistrų. Joms tarpininkaujant, imame vertinti tariamas vertybes, siekiame mate­ rialinių gėrybių, trokštame mėgautis gyvenimu, tenki nti kūniškus troškimus ir atsižadame mūsų tikrojo pašaukimo . Todėl iš idealios valstybės reikėtų išvyti pseudofilosofus, kurie, pasikliaudami juslių informacij a, būtimi laiko tik tai, ką geba apglėbti rankomis. Dėl to reikėtų ištremti ir poetus, tokius kaip Homeras, kurie ne cik skelbia juslinio pasaulio grožį bei kūniško egzistavimo vertę, bet net ir die­ vams suteikia niekingą žmogišką pavidalą ir aikštingus polinkius. Jie - blogi žmogaus mokytojai ir patarėjai. Jusliniai potyriai negali mums suteikti tikrosios realybės pažini­ mo; jie veikiau kliudo, nei padeda pažinti tiesą. Todėl turi me užsi­ merkti ir užsikimšti ausis, kad susitelkę į save savo sieloje atrastume tiesą. Tik mąstymu, kuriuo reiškiasi sielos gebėjimas įžvelgti būtį, gali­ me peržengti kūniškojo pasaulio ribas, išsivaduoti iš grandinių, per­ kelti žvilgsnį nuo šešėlių prie paties modelio, žodžiu - kopti aukštyn,

iš požemio į saulę. Tačiau kokiu būdu siela, gilindamasi į save, gali pažinti tobulą pasaulį? Iš orfikų - graikų religinės sektos, kurios pradininkas esą buvęs mitinis poetas Orfėjas, mūzos Kaliopės sūnus, - Platonas per-

61

PLATONAS, apie 42 7-apie 347 pr.

Kr.

ėmė preegzistencijos idėj ą. Orfikai laikėsi sielos nemirtingumo dog­ mos ir manė, jog siela turinti pereiti materialių įsikūnijimų (meta­ morfozių) grandinę, kad galiausiai susij ungtų su dievybe ir pasiektų amžinąj ą laimę. Panašiai ir Platonas mano, kad žmogaus siela kadai­ se yra gyvenusi tobulame pasaulyje ir dėl to (nors degradavo ir susi­ jungė su kūnu) tą pasaulį tiesiogiai pažįstanti. Svarbu tą pažinimą atskleisti, ištraukti jį iš po j uslingumo „barbariško purvo".* Kadangi tobulojo pasaulio pažinimas glūdi žmogaus sieloje, rei­ kia tik jį atskleisti. Dėl to pažinimo procesas iš esmės yra prisimini­ mo procesas (anamnesis). Gilindamasis į save, analizuodamas savo sielą, žmogus atranda nenykstamos vertės tiesas. Tuo pagrįstas Pla­ tono požiūris į mokytoją: tą požiūrį dialoguose realizuoj a Sokratas. Platono piešiamas mokytojas neperteikia žinių ir nemoko, o tik pa-

* Sielos preegzistencijos ir degradacijos idėja abstrakčia prasme iš anksto numatė gimtosios nuodėmės problemą. Mūsų kūniškoji egzistencij a yra blogis, nusidėju­ sios sielos blogis. Sielos ir kūno susijungimas yra bausmė ir sykiu permaldavimas, leisiantis antrą kartą pasiekti tobulumo. Š ią mintį perėmė krikščionybė savajame išvarymo iš rojaus mite. Tačiau krikščionybė rėmėsi ir dualistine Platano tikrovės koncepcija bei su ja susij usia žmogaus vizija. Krikščioniškoji mąstysena adaptavo bendrųjų idėj ų , kurios yra už daiktų, teoriją - skirtumas tik tas, kad čia laikomasi požiūrio, jog tos idėjos egzistuoja Dievo prote kaip idealūs modeliai, pagal ku­ riuos Dievas per šešias kūrimo dienas pašaukė egzistuoti atskirus daiktus, lygiai kaip, disponuodamas žmogaus idėja, sukūrė Adomą. Taigi Platano filosofija tapo vienu iš filosofinių krikščionybės šaltinių. Bažnyčios tėvai ne tik rūpestingai skaitė Plataną, bet ir dažnai jį cituodavo, aptikdami jo raštuose idėj ų, atitinkančių j ų tikėjimo tiesas. Č ia išryškėjo tam tikras teologinis keblumas. K ą daryti su Platano siela? Juk šis taurus vyras, iš anksto nuspėjęs krikščioniškąj į pasaulėvaizdį, buvo pagonis. Tačiau pagonis jis buvo iš būtinybės, nes gyveno prieš Kristaus apsireiš­ kimą. Nors j is negavo krikšto malonės ir negalėjo būti išganytas, tačiau pasmerkti jo sielą amžinoms pragaro kančioms atrodė neteisinga. Š i problema, beje, liečiama ir Danrės „Dieviškojoje komedijoje". Aprašydamas savo klajones po anapusinį pasaulį, poetas mini zoną, kuri yra „taurių pagonių" (Sokraro, Platano, Aristote­ lio) sielų prieglobstis. Tiesa, jų sielos nebuvo išganytos, bet nebuvo ir nubaustos, taigi jų egzistencija - rami ir kone palaiminga.

62

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

deda samprotauj ančiam mokiniui - užduoda klausimus, kreipian­ čius jį į teisingą atsakymą. Padėdamas išryškinti tai, kas slypi moki­ nio sieloje, jis atlieka tik akušerio funkciją. Galiausiai pats Platonas save laikė vieninteliu dogmatišku Sokrato mokiniu, o savo filosofij ą traktavo kaip didžioj o mokytojo pažiūrq užrašus. O ar visi žmonės vienodai geba pasiekti tikrąjį pažinimą? Plato­ no požiūriu, anaiptol ne visi. Sielos esti įvairios, tobulumo hierar­ chijoje j os užima nevienodą vietą. Tiesą geba pažinti tik pačios ver­ tingiausios sielos. Ž mogaus sielą Platonas vaizdžiai palygino su poriniu vežimu. Važnyčioja vežikas - protas; vienas žirgas reprezentuoja narsumą, ant­ rasis - aistringumą. Kai kada antrasis žirgas pasirodo aktyvesnis. Ta­ da j is nutempia sielą ant žemės ir panardina ją į juslingumą, kol ši prisigeria užmaršties ir pritvinksta neramaus įniršio. O kai kada stip­ resnis yra narsusis žirgas. Tada žmogus tampa drąsus, pasirengęs did­ vyriškiems žygiams ir gebąs pasišvęsti. Tačiau kai kada vežikas protas abu žirgus suima į savo rankas, ir visas vežimas kyla aukštyn , į tiesos šviesą, į kurią, tik pats protas, sielos važnyčiotojas, gali pažvelgti. Bū­ tent tokią, proto dominuoj amą, sielą turi filosofas. Taigi priėj ome prie išminties platoniškosios sampratos. Tikroji išmintis remiasi anaiptol ne daugybės dalykq išmanymu. Ž mogus, kuris domisi kūniškąja tikrove ir ją tiria, gilinasi į atskiras mokslo sritis, nėra filosofas. Tikroji išmintis prieinama tik žmonėms, kurie, nusigręžę nuo regimybiq pasaulio, prisiliečiaprie to, kas visada išlieka kaip buvęs, nes išmintis - tai pažinimas to, kas iš tikrqj q egzistuoj a, kas pačia esme yra tobula. Š tai kodėl valstybę turi valdyti filosofai . Tik j ie, disponuodami pažinimu, gali j ą vairuoti tinkama linkme. Ir tik filosofas, siej antis savo egzistenciją su tobulumu, pats labiausiai prie tobulumo priartėja. Nes valstybės tikslas nesietinas su materia­ liomis vertybėmis. Svarbu ne tai, kad valstybė būtq turtinga ir pasi­ turinti, kad ji būtų galinga, kad pavieniai piliečiai galėtų tenkinti kūniškąsias reikmes. Visi šie tikslai - apgaulingi ir netikri. Valstybė

63

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

visų pirma turi įgyvendinti dorovines vertybes, gėrio idėją. Tai jos pašaukimas. Platoniškoji sielos koncepcija metafiziškai pagrindė tam tikrą visuomenės sampratą. Priklausomai nuo sielos tobulumo laipsnio, žmonės turi užimti vienokią ar kitokią vietą visuomenės hierarchij o­ je. Jeigu dominuojanti jų sielos dalis yra protas ir jie yra filosofai, jie turi valdyti. Jeigu jų sielos ypatybė yra narsa, jie turi būti sargybiniai ir ginti tvarką. Pagaliau turintiems mažiausiai subtilią, geidulių bei polinkio į kūniškus malonumus žalojamą sielą, tenka būti pavaldi­ niais ir imtis įvairių darbų. Tarp šių luomų nėra j okio perėjimo . Platonas n e tik buvo įsitikinęs, kad valstybę turi valdyti filoso­ fai, kitaip tariant, dvasios aristokratij a, bet ir pats praktiškai pabandė savo pažiūras įgyvendinti Dionisij o Jaunesniojo dvare Sirakūzuose. Bandymas buvo nesėkmingas, ir Platonas, įsivėlęs į pilietinį karą, per plauką išvengė žūties. Buvo netgi parduotas į vergiją ir tik drau­ gų išpirktas galėjo ir toliau užsiimti filosofija. Tačiau nepaisant as­ meninių nesėkmių, jo pažiūros nepasikeitė, maža to - įgavo dar ra­ dikalesnį antidemokratišką pobūdį. Demokratinės sistemos jis tiesiog nekentė. Jo įsitikinimu, tai esanti pati blogiausia santvarka, leidžian­ ti valdyti menkystoms ir kelianti socialinę anarchiją. Platonas buvo konservatorius, ilgesingai žvelgęs į senąj ą aristokratinę sistemą išlai­ kiusią Spartą. Jis netgi linkėjo, kad Spartos konfliktas su jo paties gimtuoj u miestu Atėnais baigtųsi Spartos pergale. Platono socialinės refleksijos išeities taškas, kitaip nei Demokri­ to, b uvo ne individas, o valstybė kaip visuma, kaip organizmas, kaip būtis, iškilusi virš individo. Juk ne pavieniai piliečiai tarpusavio su­ tarimu sukuria valstybę - ji egzistuoja nepriklausomai nuo jų. Ne valstybė turi paklusti individams ir rūpintis jais, o individai turi būti pavaldūs valstybei ir rūpintis jos gerove. Kalbama ne apie atskirų asmenų laimę, ne apie tai, kaip padaryti laimingą kurį nors vieną

gyventojų sluoksnį; įstatymais siekiama, kad visa valstybe būtų laimin­ ga; įkalbintijimais ir prievarta sutaikindamas piliečius, įstatymų leidi-

64

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

jas lenkia į tai, kadjie tarp savęs dalytųsi gerybemis, kurias kiekvienas geba sukurti bendram labui. Atskiras žmogus Platono valstybės vizijoje nėra suvereni ir sa­ vaiminga vertybė, ir jo asmenine laime ir gera savij auta nėra ko rū­ pintis. Jis vertas tiek, kiek padeda įgyvendinti bendruosius valstybės interesus. Taigi objektyvioje vertybių hierarchijoje valstybės idėja už­ ima aukštesnę padėtį negu pavieniai žmonės. Ne valstybė egzistuoja mūsų dėka, o mes tampame žmonėmis tik gyvendami valstybėje. Laikantis tokio požiūrio, mintis, kad visuomenė susideda iš indivi­ dų - gana nepageidautina, o bet koks individualizmas - kenksmin­ gas. Š tai kodėl Platono piešiamas bendruomenės idealas susideda iš individų, kurie gyvena, mąsto ir veikia vienodai , p riklausomai nuo socialinėje hierarchij oje užimamos vietos. Š io idealo turi siekti val­ dovai, paj ungiantys visą piliečių gyvenimą taisyklėms ir n ormoms bei visapusiškai jį kontroliuojantys. Įstatymų leidėjas turi kontroliuoti piliečių santuokas [ ] , o pas­ kui rūpintis gimines pratęsimo bei palikuonių auklejimo dalykais. Pa­ sak Platono, jis turi piliečius nuodugniai aukleti nuo mažens ir toliau visą. gyvenimą. [ . . . ] , turi rūpestingai stebeti, kasjuos liūdina ir kas teikia . . .

džiaugsmo, ko jie trokšta ir kokioms aistroms pasiduoda tarpusavyje bendraudami [ . . ] , turi kontroliuoti, kaip piliečiai užgyvena turtą. ir kam leidžia pinigus, kokius sanderius tarpusavyje sudarineja ir kada jų netesi [ . ] . O kai viskas bus iki galo įgyvendinta ir valstybeje įsiviešpa­ taus tvarka, jis apmąstys, kaip reikia laidoti mirusiuosius ir kokiomis ypatingomis apeigomis pagerbti garbingai žuvusius žygyje. .

. .

Įstatymų leidėjas turi reguliuoti ir guolio dalykus, kad koks ne­ tikėlis nepadarytų žalos valstybei dauginimosi reikaluose: moterys te­

gul gimdo valstybei vaikus nuo dvidešimties iki keturiasdešimt penkerių metų, o vyrai [ . . . ] tegu duoda valstybei vaikus iki penkiasdešimt penke­ rių metų. Platono valstybės koncepcija yra loginiu požiūriu stebėtinai nuo­ sekli. Valstybė - tai hierarchinės struktūros organizmas, kurio atski-

65

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

ras dalys palaiko visumą. Toji visuma yra aukščiausias gėris. Jos funk­ cija yra smulkmeniška žmonių kontrolė, siekiant suvienodinti j ų džiaugsmus i r liūdesį, mintis ir veiksmus, supanašinti j uos ir ugdyti paklusnumą valdovams. Ž alinga yra visa, kas skaldo visuomenę - ne tik politinės aistros, bet ir per dideli turtai, neloj ali literatūra, ekstra­ vagantiška apranga bei šukuosena. Net ir pokyčiai bei nauj ovės mu­ zikoje yra pavojingas dalykas. Muzikos stilius niekada nepakis be per­ versmo esminiuose politikos dalykuose. Todėl svarbu pasirūpinti, kad sklandžiai veiktų cenzūra, netgi prižiūrėti, kad piliečiai būtų tinka­ mai apsikirpę ir tvarkingai apsirengę bei apsiavę. Mat jeigu valstybė yra organiška vienalytė visuma, tai net ir vieno j os fragmento kves­ tionavimas gali nulemti totalų jos virsmą. Klystume, jeigu Platano koncepcijoje pastebėtume tik norą grįžti į senus gerus laikus. Jo teorij a rėmėsi įžvalgiu socialinių faktų stebė­ j imu. Darbo pasidalijimas skatino ne tik socialinio gyvenimo indivi­ dualizaciją (ši tendencija atsispindėjo Demokrito koncepcijoje) , bet ir susiejo atskirus individus tarpusavio priklausomybės ryšiais. Ž mo­ nės pradėjo atlikti socialiai naudingas funkcij as, jų veiksmai ir dar­ bas tapo visos sistemos funkcionavimo ir jos griežtos integracijos prie­ laida. Kaip tik Platanas bene pirmasis istorijoje pastebėj o tą kitą socialinio darbo pasidalijimo pusę ir padarė išvadą, kad štai dabar

niekas iš mūsų nebegali išsiversti viena_s, kiekvienam reikalinga daugybe kitų žmonių. Taigi kuris jų - Demokritas ar Platanas - buvo teisus? Tam tik­ ra prasme abu buvo teisūs ir sykiu neteisūs. Abu rėmėsi realių socia­ linių faktų analize, bet neišvengė vienašališkumo, pabrėždami tik vieną sudėtingo proceso pusę. Tas vienašališkumas lėmė, kad ir socialinis atomizmas, ir tradicinė jo antitezė - organiškoji visuomenės vizija yra klaidingi. Š iandien manoma, kad tiesa glūdi tik j ų sintezėje. Mokiniai į savo mokytoją žiūrėjo kaip į pusdievį. Kasmet švęs­ davo jo gimimo ir mirties sukaktuves, giedodavo himną, šlovinantį „dieną, kurią dievai davė žmonėms Plataną" . Tačiau antikos pasau-

66

PLATONAS, apie 427-apie 347 pr.

Kr.

lyje j is nesusilaukė ypatingos šlovės ir atgarsio . Iškiliausiu senovės mąstytoj u jis buvo pripažintas gerokai vėliau, baigiantis antikos epo­ chai. Krikščioniškoji filosofija iki XIII amžiaus formavosi, labai stip­ riai veikiama jo idėj ų; su šūkiu grįžti prie Platano prasidėjo Rene­ sansas. Iš Platano turtingo paveldo įvai rių idėj ų sėmėsi daugelis filosofinių srovių, savaip jas interpretuodamos. Platano dialogai bu­ vo pripažinti aukščiausiu grožinės kūrybos laimėjimu ir jos etalonu. Jo pažiūros peržengė intelektualiojo pasaulio ribas ir ėmė funkcio­ nuoti kaip kasdienės sąmonės dėmuo . Daugybė žmonių, niekada negirdėjusių apie Plataną, kartoja jo mintis, o kita daugybė maištau­ ja prieš jo teorij as, nė nenutuokdami, kad šios yra jo sukurtos. Dėl to net ir kvestionuodami Platano nuostatų bei sprendimq teisingumą, negalime nepripažinti istorinio jų vaidmens - jos tapo esminiu šiuo­ laikinės kultūros ir civilizacijos formavimosi dėme n i u .

ARISTOTELIS: VIDURIO IMPERIJA

Marksas Aristotelį pavadino „grai­ kų filosofijos Aleksandru Makedoniečiu" . Ir ne be pagrindo. Tai, ką Aleksandras Didysis nuveikė karinėje bei politinėje plotmėje, Aristotelis nuveikė kultūros sferoje. Juk Aris­ totelis - panašiai kaip Aleksandras, užkariavęs visą to meto civilizuo­ tąjį pasaulį ir jį po savo karūna suvienijęs - „užvaldė" savo meto pa­ tirčių ir teorinių refleksij ų visumą ir sukūrė ištisą enciklopedinę sistemą. Toji sistema buvo programinis bandymas susumuoti ligto­ lines intelektines pastangas. Tiek būta analogijos. Tačiau Aleksandro imperij a po j o mirties žlugo. Kitoks likimas laukė Aristotelio kūrybos: ji ne tik pergyveno kūrėją, bet po daugelio metų susilaukė didžiausio triumfo, kone vien­ valdiškai įsiviešpatavusi europiečių mentalitete. , Pergalingas aristotelizmo žygis prasidėjo XII amžiuj e. Viduram­ žių Europa su j uo iš pradžių susipažino tarpininkauj ant arabams, taigi iš esmės perėmė tą interpretaciją, kurią Aristotelio doktrinai suteikė Rytų filosofai Averoj us ir Avicena. Ši interpretacija prieštara68

ARISTOTELIS, 3 84-3 22 pr.

Kr.

vo oficialiajam Bažnyčios požiūriui, kitaip tariant, ji buvo pagoniš­ ka. Todėl nieko nuostabaus, kad Bažnyčia ją pasitiko represijomis. Jau 1 2 1 O metais prancūzų vyskupų sinodas uždraudė viešai ir priva­ čiai studij uoti Aristotelio veikalus, vėliau dra udi mą pakartojo po­ piežiai Grigalius IX ir Urbonas IV. Tačiau draudi mai ir represijos nepajėgė pakirsti aristotelizmo autoriteto . Šal i n i n hĮ vis gausėj o, ir jis tapo realia j ėga. Matydama negalėsianti įveikei i ntelektualinės aris­ totelizmo įtakos, Bažnyčia nusprendė jį paj ungti sau - interpretuoti ortodoksiškai ir suderinti su krikščioniškuoj u pasaulėvaizdžiu. Šį už­ davinį atliko Tomas Akvinietis, nepaisant to , kad pradžioje j o triūsą lydėjo nepasitikėj imas, j is buvo kritikuoj amas ir net smerkiamas. Iš Aristotelio filosofijos pašalinęs neortodoksiškas idėj as, j is įtraukė ją į krikščioniškąj ą tradiciją. Šitaip aristotelizmas tapo nenugi nčijamu intelektualiniu autoritetu. Aristotelio filosofij os įtraukimas į krikščioniškąj ą trad iciją reiš­ kė, jog nusistojo sąsaj a su antikine filosofija ir mokslu. Tai buvo didžiulės svarbos faktas. Drauge su Aristotelio sistema p rieš to meto Europą atsivėrė pasaulis, turtingas senovės žmonių sukauptos patir­ ties ir žinių. Tačiau sukrikščionintas aristotelizmas transformavosi į privalomą kanoną, kurio ribų nevalia buvo peržengti i r k urio n iekas negalėjo kvestionuoti. Liko tik nevaisingas komentavimo uždavi nys. Vienvaldis aristotelizmo įsiviešpatavimas susilaukė p ro testq mokslo vardu oponavusios opozicijos. Aristotelis buvo genialus - tai tiesa. Jis išsprendė daugybę problemų, tačiau kai kurie jo sp rendi mai buvo naivūs ir netgi akivaizdžiai klaidingi - beje, kitokie jie ir nega­ lėjo būti. Jis užsimojo „išmatuoti laiką" - nors neturėj o laikrodžio; ėmėsi meteorologinių tyrimų - nors neturėj o barometro ; vykdė ast­ ronominius stebėj imus - nors neturėjo optinio vamzdžio. Savaime aišku, j og jo požiūris į pasaulį bei pasaulio samprata turėj o būti ribo­ ta ir neišsami. Toliau plėtojantis mokslui, nuolatiniai konfliktai su Aristotelio doktrina buvo neišvengiamas dalykas. Didiej i mokslo at­ radimai, tarp j ų ir Koperniko teorija, į Aristotelio pasaulio viziją ne-

69

ARISTOTELIS, 384-322

pr. Kr.

tilpo . Todėl vardan doktrinos nuoseklumo jie buvo pasmerkti. Tai buvo pabaigos - suprantama, ne mokslo, o scholastinio aristoteliz­ mo - pradžia. Kovoje su j uo susiformavo renesansiškoji mąstysena, oponuojant Aristoteliui ir scholastinėms jo filosofij os interpretaci­ joms, gimė Beikona (Bacon) ir Dekano (Descartes) sistemos. Tačiau aristotelizmas netapo tik kultūros istorij os epizodu. Ir visai ne dėl to, kad daug Aristotelio teiginių - pavyzdžiui , jo logika, kuri, šiek tiek modifikuota, vis dar tebėra mokyklinio ugdymo daly­ kas, - išlaikė savo vertę. Kalbama apie kur kas svarbesnį momentą. Istorinę filosofinės doktrinos vertę išreiškia ne tik sąsaj ų ir tąsos gij ų skaičius, bet ir kritikos, kurią j i sukėlė, diapazonas, kitaip tariant, ne tik ryšiai, bet ir opozicija yra intelektinės priklausomybės raiška. Be Aristotelio nebūtų jo oponentų. T ai jis iškėlė problemas, kurios su­ žadino kai kurių žmonių intelektą. Tai j is pasiūlė sprendimus, kurie vėliau buvo kvestionuoti ir pakeisti kitais. Galiausiai net ir kitoniški sprendimai tam tikra prasme buvo paties filosofo apibrėžti - j uk jie radosi kaip j o pasiūlymų paneigimas . Šia prasme Aristotelio mąsty­ sena visuotinės kultūros istorij oje - labai svarbus šaltinis. Be jos ne­ būtų ne tik Tomo Akviniečio, kuris Aristotelį pripažino ir jį sukrikš­ čionino, bet ir Dekano, kuris Aristotelio sistemą įveikė ir, j ai oponuodamas, suformulavo savo paties filosofinį credo. Savo svarstymus pradėj ome, atkreipdami dėmesį į Aleksandro ir Aristotelio analogij ą. Tačiau šiuos žmones susiej o ne tik minėta analogija, bet ir asmeniniai likimai. 343 m. pr. Kr. Filipas Makedo­ nietis pakvietė tuomet j au garsų filosofą į savo rūmus ir patikėjo j am sosto įpėdinio ugdymą. Aristotelis j į auklėjo trej us metus. Galimas dalykas, j og būtent j is įskiepijo Aleksandrui didybės aistrą ir norą užvaldyti pasaulį. Vienaip ar kitaip, Plutarcho liudij imu, pats Alek­ sandras tvirtinęs, kad „nors gyvybę gavęs iš kitų, tačiau gyvenimo meno jį išmokęs tik Aristotelis" . Mokytojas daugiau ar mažiau prisidėj o prie savo auklėtinio didybės, o auklėtinis savo mokytoj ui dosniai atsilygino. Ne tik ap-

70

ARISTOTELIS, 384-322

pr. Kr.

rūpino j į tais laikais milžiniška aštuonių šimtų talerių kvota, bet ir įsakė, kad iš visos imperij os filosofui būtų pristatoma faunos ir flo­ ros pavyzdžių, teikiama žinių apie socialinį ir religinį gyvenimą, teisės principus . . . Be to, jo žinion buvo paskirtas nemažas būrys žmonių. Esą net Aleksandro kariuomenės žygis į Nilo aukštupį įvyko Aristotelio iniciatyva, nes šiam rūpėj o ištirti reguliarių tos upės po­ tvynių priežastį. Laikotarpis, kai Aristotelis buvo karalių karaliaus favoritas, in­ telektiniu požiū�iu buvo pats vaisingiausias jo gyvenime. Tiesa, bė­ gant metams, santykiai pašlijo, tačiau tikrosios nesėkmės prasidėj o po Aleksandro mirties. Atėnuose makedoniečių šalininkai pralaimė­ jo, ir Aristoteliui, kaip nekenčiamo užkariautojo bendrininkui, teko bėgti. Tai atsitiko paskutiniais jo gyvenimo metais: jis mirė Chalki­ dėje, Eubojos saloje. Prieš tapdamas Aleksandro mokytoj u, Aristotelis gavo puikų fi­ losofinį išsimokslinimą Platano Akademij oje. Į ją įstoj o dar septy­ niolikmetis j aunuolis, palikęs gimtąjį Stageirą. Akademijoje pralei­ do dvi d e š i m t m e t ų , tačiau n i ekada n e b uvo o r r o d o k s i škas plaronininkas. Esą pats Platanas savo gabiausią mokinį palyginęs su „kumeliuku, kuris įspiria savo motinai, prieš tai iščiulpęs visas j os jėgas " . Platonas man brangus, sakydavo Aristotelis, bet dar bran­ gesne yra tiesa. O kadangi tos tiesos Platano filosofijoje jis nerado, smarkiai j ą kritikavo. Atitolęs nuo Platano, 3 3 5 metais pr. Kr. prie Apolono Likėjo šventyklos įsteigė savo mokyklą.* Aristotelis atmetė Platano tikrovės sudvej inimo koncepcij ą, pagal kurią tikrovė suskaidoma į tikrąj ą, t. y. amžinų ir tobulų idėj ų būtį, ir šešėlių, t. y. materialių kūrinių pasaulį. Toks suskai­ dymas neturįs j okio pagrindo . Idėj os - tai abstrahavimo rezulra-

-

* Iš čia kilo pavadinimas licėj us (gr. Lykeion, lot. Lyceum) . Kadangi paskaitos ir disputai paprastai vykdavo pasivaikščiojimo galerijoje, mokytoją ir jo mokinius vadindavo peri paretikais (gr. peripatetikos vaikščiojanris) . -

71

ARISTOTELIS, 384-322 pr.

Kr.

tas, o ne obj ektyvi tikrovė. Taigi jos negali egzistuoti už konkrečių daikttĮ nei būti jų provaizdžiais . Ir kaipgi iš to , kas idealu ir amži­ na, galėtq rastis tai, kas realu, konkretu ir istoriška? Kaip gali at­ skirai nuo pavienių daiktų egzistuoti tai , kas turėtų s udaryti tų daiktų esmę, j ų esencij ą? J uk aš esu žmogus anaiptol ne dėl to, kad mano egzistencij a siej asi su kažkokia žmogiškumo idėj a, o dėl to, kad žmogiškumas glūdi manyj e kaip integralus mano žmogiškojo buvimo dėmuo . Vadinasi, Platonas neteisus teigdamas, jog vienintelė pasaulio substancija yra idėjos. Bet neteisūs ir tie filosofai, kurie mano, j og vienintelė substancija yra materija. Nei idėj os, nei materij a savaran­ kiškai neegzistuoja. Iš tikrųjų egzistuoja tik realūs mūsų pasaulio daik­ tai ir reiškiniai, materija ir formos. Jos sudaro vienovę. Štai marmu­ ro skulptūra. Ji susideda iš dviej ų elementų: beformės medžiagos, kuri egzistavo dar prieš skulptoriui imantis darbo, ir formos - idea­ laus pavidalo, kurį skulptorius suteikė tam marmuro luitui, pavers­ damas jį statula. Tie du dėmenys - materij a ir forma, kūniškasis pra­ das ir idealusis pradas - yra kiekviename žmogaus kūrinyj e . Ir ne tik Žmogaus, bet ir kiekviename gamtos kūrinyje. J uk pats marmuras turi tam tikrą formą, išski riančią jį iš mineralų pasaulio ir sudarančią jo rūšinį savitumą. Materij a yra kiekvieno daikto dėmuo. Ji yra amžina, niekada nesuyranti ir negalinti turėti pradžios. Tačiau tai yra neapibrėžtas dalykas, neturintis j okių savybių. Tiesa, j i yra visų procesų ir daiktų pagrindas, bet pati savaime ji negali būti daiktų, j ų j udėjimo ir kiti­ mo šaltinis. Jos egzistavimas lemia ne daiktų ir procesų realybę, o j ų galimybę. Toji galimybė virsta tikrove tik susij ungusi s u forma. Bū­ tent forma yra aktyvusis, kuriantysis pradas. Formos dėka substanci­ ja tampa tuo, kuo ji yra - konkrečiu daiktu. Taigi tik forma yra j udėj imo šaltinis. Nes j udėj imas yra aktualizacijos - tai yra to, kas potencialu, virtimo tuo, kas aktualu - procesas; jis yra galimybės per­ ėjimo į realybę procesas.

72

AIUSTOTELIS, 384-322

p r . Kr.

Forma, kaip kuriantysis pradas, yra ne cik j udėj imo šaltinis, bet ir j o tikslas. Idealus skulptūros planas, gimęs kūrėj o galvoj e, yra jo kūrybos priežastis ir sykiu norma, apibrėžiami medžiagos apdoroj i­ mo būdą, kitaip tariant, tikslas, kuriam paj ungti kūrėjo veiksmai . Kiekviename užbaigtame akte, pasak Aristotelio, galime įžvelgti ne cik išeities tašką, bet ir gatavą rezultatą, idealų modelį. Kjekvienoje būryj e glūdi užslėptas vidinis tikslas. Jis mums akivaizdžiai atsisklei­ džia, užsibaigus procesui, j udėj imui pasiekus tikslą. Todėl norint pa­ aiškinti pasaulį, nepakanka analizuoti priežasties ir pasekmės ryšius, būtina atsižvelgti ir į jo tikslus. Kiekvienas būvis yra tam tikrų prie­ žasčių rezultatas ir kartu tam tikro tikslo realizacija. M ūsų aplinkinis pasaulis yra vientisa priežastingumo bei tiks­ lingumo ryšiais susij usiq įvykių grandinė. O ar toj i grandinė yra begalinė? Į šį klausimą Aristotelis atsakė neigiamai - jis pripažino pirmąj ą priežastį ir galutinį tikslą. Kaip tik šis momentas pasitar­ navo tam, kad Aristotelio filosofij a vėliau buvo sukrikščioninta išryškinta pasaulio pirmosios priežasties ir galutinio tikslo idėj a, kitaip tariant, iškelta pasaulio bei jo įstatymų kūrėj o, arba Dievo , problema. Materij ą ir formą siej a substancij os kategorij a. Nei forma, nei materija atskirai neegzistuoj a. Jas atskirti galime tik abstrahuoda­ mi, išryškindami skirtingas to paties dalyko puses . Pasi telkęs sub­ stancijos idėj ą, Aristotelis stengėsi suderinti dvi priešingas graikų mąstysenos atšakas : materialistinę gamtos filosofij os tradicij ą ir ide­ alizmo tradicij ą. Iš to turėj o rastis sistema, peržengianti pasaulė­ vaizdžių barj erus - nesutapdama nei su platoniškuoj u idealizmu, nei su demokritiškuoj u materializmu, j i turėj o įveikei j ų vienašališ­ kumą i r sudaryti sintezę . Sintezės paieškų yra ir Aristotelio visuomenės teorijoje. Kas stebi augimą. nuo pat pradžios, rašė filosofas, - gali susidaryti teisingiau­ sią. požiūrį į dalyką.. T ai kokia yra socialinio būvio genezė? Kaip jis susiformavo, kaip skleidžiasi ir koks j o tikslas? V alsrybė, pasak Aris-

73

ARISTOTELIS, 384-322

pr. Kr.

totelio, yra natūralios raidos produktas. Pirmoj i to proceso grandis yra paprasčiausia žmonių bendrij a - šeima. Per ją realizuojamas rū­ šies išlaikymo poreikis; šeima tenkina tiesiogines, kasdienes reikmes. Atėjo metas, kai dinamiškai augančios reikmės šeimos rėmuose ne­ begalėj o būti patenkintos. Dėl to šios bendrijos susij ungė į platesnes bendrij as - gyvenvietes, kaimiškas bendruomenes. Solidari žmonių veikla šiuose didesniuose kolektyvuose leido geriau patenkinti reik­ mes. Tačiau tik valstybės - t. y. plačiausios bendruomenės, iki galo pasiekusios įvairiašalės autarkij os būklę - radi masis leido tas reikmes (beje, ne tik materialines, bet ir dvasines) maksimaliai įgyvendinti. Taigi valstybė turi savo priešistorę. Ji yra ne tik tiesioginė natū­ ralios raidos pasekmė, bet ir tikslas, kurio žmogus nepaliauj amai sie­ kia. Visiems žmonėms iš prigimties būdinga potraukis gyventi ben­ druomenėj e , nes žmogus yra politinė esybė (zoon politikon). Tik valstybėje - susiedamas savo egzistenciją su visuotinėmis vertybėmis jis tampa protingas. Ir tik tada j is tampa dorovine esybe. Tik sociali­ nio sambūvio sąlygomis etinės kategorijos įgauna prasmę. Jos yra ne žmogaus santykio su pačiu savi m i , o jo santykio su kitais žmonėmis, greta kurių j is gyvena ir su kuriais bendradarbiauja, matas. Tik valstybėje mes iš ti krųj ų tampame žmonėmis, nes joje reali­ zuojame savo prigimtį. Be val stybės gali gyventi gyvuliai ir dievai, o mes juk nesame nei vieni, nei kiti . Nors, istoriškai žvelgiant, valstybė yra pavienių individų susivienijimo rezultatas, loginiu požiūriu ji yra pirmesnė už individus. Juk tik valstybėj e ir tik j os dėka j ie tampa žmonėmis. Todėl valstybė yra vertingesnė už individą. Ir todėl kiek­ vienas turi j ai paklusti. Nereikia manyti, - teigė Aristotelis, kad -

kuris nors pilietis priklauso pats sau, priešingai, visi priklauso valstybei, nes kiekvienas jų yra valstybės dalis.

Valstybė yra nedaloma visuma. Ji yra organizmas, kurio atskiros dalys egzistuoja visumai ir vardan jos, kad išsipildytų jos pradiniai tikslai. Žmogaus vertė priklauso nuo j o vaidmens tarnauj ant visuo­ menei, nuo to, kiek jo veikla atitinka visumos interesą. Tik tokia

74

ARISTOTELIS, 384-322

pr. Kr.

veikla suteikia individo gyvenimui racionalumo ir gali laiduoti j am tikrąj ą asmeninę laimę. Šios minties laikėsi ir Platonas. Visuomenė - tai virš individo iškilusi visuma. Individas turi tai visumai paklusti, suvokdamas, jog čia glūdi jo egzistencij os prasmė. Nėra didesnio gėrio, kaip tarnauti valstybei vardan jos stiprybės ir vienybės. Tačiau Platonas įsivaizda­ vo, kad ta vienybė reikalauj a individų tarpusavio supanašėj imo, j ų minčių, j ausmų i r veiksmų suvienodėj imo. Norėdamas eliminuoti dalinių interesų priešingumą, jis užsimojo likviduoti privatinę nuo­ savybę, sugriauti monogaminę šeimą ir įteisimi bendras žmonas sukurti valstybinį projektą, reguliuoj antį dauginimąsi bei nuo tėvų atskirtų vaikų auklėjimą. Kitaip manė Aristotelis. Valstybė iš tiesų yra aukščiausias gėris, o j os vienybė - svarbiausias tikslas, tačiau valstybės gėris, j os galia ir turtingumas nereikalauj a sunaikinti individualumo ir supanašinti vi­ sus piliečius, o priešingai - svarbu, kad individualūs jų gebėj imai maksimaliai išsiskleistų. Valstybė kaip visuma yra turtinga būtent dėl to, kad žmonės yra skirtingi, kad jie atlieka skirtingas funkcijas. Iš visiškai vienodų individų valstybe negali susiformuoti. Įvairovė yra pilnatvės išsipildymo, įvairiašalės autarkijos prielaida. Todėl indivi­ dualumo sklaidai nereikia priešintis, bet būtina siekti, kad daliniai interesai neprieštarautų bendrai gerovei. Žmones reikia taip išauklė­ ti, kad savo elgesį jie normintų pagal visuotinius bendrabūvio prin­ cipus, be to, reikia siekti, kad valdovai įtrauktų žmones į gyvenimą, bausdami už egoizmą ir savanaudiškumą. Dėl to Aristotelis, atmetęs bendro turto postulatą, stojo už privačią nuosavybę, laikydamas ją būtina žmonių aktyvumo sąlyga. Tačiau j ą gindamas, j is sykiu iškėlė saiko reikalavimą. Būtent saikas, jo požiūriu, yra grožio ir teisingu­ mo išraiška. Saikas - tai aukso vidurys tarp dviej ų kraštutinumų: pertekliaus ir nepritekliaus. Turimieji per daug yra kenksmingi valstybei. Jie rūpinasi tik savo gerove ir vadovaujasi egoistiniais interesais. Tačiau

75

ARISTOTELIS, 384-322

pr. Kr.

grėsmę valstybei kelia ir neturintiej i nuosavybės. Nevaržomi dorovi­ nių stabdžių, jie stengiasi bet kokia kai na ištrūkti iš skurdo, kursto neramum us ir anarchij ą. Šie du sluoksniai tarpusavyje nuolat kon­ fliktuoj a. Tačiau visuomenė nepasiduoda vis iškai sui rutei ir nežlun­ ga, nes j oje reiškiasi stabilizuoj antis veiksnys . Tai „vidurinioj i klasė" , kitaip tariant, žmonės, neturintys per daug turtq, bet ir nekamuoj a­ mi nepriteklių. Ši klasė - vertingiausias valstybės d ė m uo - stoja prieš galingųj ų uzurpaciją ir sykiu išlaiko m i n ią paklusn ią. Būtent šios klasės interesais savo politikoj e turi v a d ov a u t i s valstybė, siekdama įgyvendinti idealą - eliminuoti kraštutines klases . Akivaizdu, jog Aristatelio valstybės idealas buvo politiškai nuo­ saikus, nepripažįstantis jokių kraštuti n u m q , paremtas devizu, jog pri­ tarti verta tik saikui. Tačiau to idealo pagri n d i mas nebuvo teoriškai vienalytis. Savo vizij oje Aristotelis suj u ngė ski rt ingas idėj as, siekda­ mas j ų sintezės. Kaip ir Demokritas, j is laikėsi požiūrio, kad visuo­ menė yra individų susivienij imo produktas , bet sykiu pritarė Plata­ no minčiai, kad ji yra organizmas, iški lęs virš individų ir - j eigu ne istoriniu, tai loginiu požiūriu, - jq atžvilgiu pirmesnis. Kaip ir De­ mokritas, j is teigė, jog valstybė, siekda ma, kad jos piliečiai būtų lai­ mingi, turi gerbti individualius poli nkius, interesus, reikmes. Kita vertus, jis, kaip ir Platanas, iš individLĮ reikalavo absoliutaus paval­ dumo valstybės tikslams ir patarė valdovams prižiūrėti tuos, kurių gyvensena nesiderina su santvarka. Saiko sąvoka paremta ir Aristotelio etika. Priešingai negu Plata­ nas, Aristatelis teigė, kad gėris yra realus, o ne idealus dalykas, kad tai yra vertybė, susij usi su konkrečia žmogaus prigimtimi. Todėl gė­ rio esmę galima atskleisti ne abstrakčiais samprotavimais, o anali­ zuojant realią žmogaus egzistencij ą, įsisąmoninant tikslus, kuriuos žmonės sau kelia ir stengiasi įgyvendinti. Tie tikslai esti įvairūs: vieni jų yra žemesni, kiti aukštesni. Žemesni tikslai yra priemonė aukštes­ niems tikslams pasiekti. Tačiau ši priemoniq ir tikslų grandinė nėra begalinė, nes yra aukščiausias ir galutinis tikslas, kurio siekiant visi

76

ARISTOTELIS, 384-322 pr. Kr.

kiti tikslai yra tik priemonės. Tas aukščiausias gėris yra laimė. O kuo paremta laimė? Aristotelio manymu, ji siejasi su žmogui būdinga veikla. Žmogus yra racionali ir mąstanti esybė, todėl laimė yra protą atitinkanti veikla. O protinga veikla yra tobulo gyvenimo pamatas. Etinės dorybės nėra žmogui įgimtos. Iš prigimties mes esame po­ tencialiai dorovingi, tačiau toji potencija realizuojasi tik protingoje veikloje. Elgdamiesi teisingai, tampame teisingais, veikdami nuosai­ kiai, esame nuosaikūs . . . Kiekvienai žmogaus veiklos sričiai būdinga savita dorybė. Ji tampa mūsų savastimi, kai elgiamės taip, kaip reika­ lauja protas, kai valdome aistras ir nepuolame į kraštutinumus. Vie­ nintelis tikras kelrodis, vedantis į tobulumą, yra užrašytas ant Apolo­ no šventyklos Delfuose: meden agan - laikykis vidurio. Dorybė visada yra viduryje tarp dviejų kraštutinumų. Antai drąsa yra viduryje tarp bailumo ir nutrūktgalviškumo, dosnumas - tarp išlaidumo ir šykštu­ mo, kuklumas - tarp vergiško nuolankumo ir puikybės, santūri kalbė­ sena - tarp nešnekumo ir plepumo, linksmumas - tarp niūrumo ir paikiojimo, savitvarda - tarp neryžtingumo ir ūmumo . . . Tik jaunystė ir nesubrendimas yra kraštutinumų laikotarpis - kaip tik tada kyla grėsmė atsidurti priešingame poliuje. Mat kraštutinumas lengvai per­ eina į savo priešybę, panašiai kaip nuolankumas gali peraugti į puiky­ bę. Tik subrendęs, gyvenimiškos patirties sukaupęs vyras gali būti do­ roviškai tvirtas ir elgtis neprarasdamas saiko jausmo. „Aukso vidurys" laikomas dorybe net tik kalbant apie indivi­ dus. Su j uo sietina ir visuomenės dorovė. J uk teisingumas, kurį vals­ tybė privalo pripažinti ir praktiškai laikytis, yra vidurys tarp netei­ singumo, kai daroma skriauda kitiems žmonėms, ir neteisingumo bei skriaudos, patiriamos iš kitų žmonių. Dėl to Aristotelis teisingu­ mą dažnai prilygindavo bičiulystei, pabrėždamas, kad svarbiausias

politikos uždavinys yra įdiegti bičiulystę, nes žmonės, kurie vienas kitą. skriaudžia, negali būti bičiuliai. Aristotelio etika - nuosaikumo ir sveiko proto etika. Vienas an­ tikos laikų kritikas jį pavadino „be saiko saikingu" žmogumi. Savo

77

ARISTOTELIS, 384-322

pr. Kr.

etinėj e aukso vidurio doktrinoje Aristotelis stengėsi įveikti dviejų do­ rovės sistemų - Platono, siekusio idealaus gėrio ir niekinusio kūniš­ kumą, ir Demokrito, pripažinusio natūralias reikmes - priešingu­ mą, siekti jų sintezės. Panašiai kaip Platonas, dorovės šaltinį j is įžvelgė savitoje žmogaus funkcijoje, kuri reiškiasi protinga sielos veikla, tačiau, kaip ir Demokritas, proto veiksmus j is siejo su konkrečia žmogaus tikrove - natūraliomis reikmėmis, žemiškais tikslais bei bendrą so­ cialinį gyvenimą reguliuoj ančiais principa is. Aristotelio sistema buvo tikra encikloped ija, apėmusi didžiumą senovės mokslo. Norėdamas paili ustruoti bendrą Stagei riečio filoso­ fijos tendenciją - minėtą sintezės siekį, įrvi rtintą programin iame aukso vidurio ideale - apsiribojau keliais j o siCtlomų sprendimų pavyzdžiais. Tai buvo „didžioj o derinimo" p rograma. Tačiau kartais lengviau su­ j ungti ugnį i r vandenį negu skirtingas teorines ir pasaulėžiūrines po­ zicijas. Suj ungti Platono tradicij ą s u materialistine gamtos filosofijos tradicij a iš tiesų nelengva. Tuo paaiškinamas tam tikras Aristotelio doktrinos nevienareikšmiškum as, kuris ir nulėmė, kad aristoteliz­ mas galėj o tapti ir iš tikrųj ų tapo išeiti es tašku skirtingoms filosofi­ nėms srovėms ir įkvėpė prieštaringas pasaulėžiūrines nuostatas.

EPIKŪRAS, ARBA APIE LAIMINGĄ GYVENIMĄ

Atėnų centre, vartų, vedančių į so­ de skendėjusį namą, frontone matėsi užrašas: „Užeik, čia tau bus gera, čia siekiama didžiausio gėrio - malonumo" . Žadama laimė tu­ rėjo paskatinti praeivį žengti pro vartus, atsižadėti pasaulio, kuris yra ne kas kita, kaip kruvinų įvykių - karų, politinių perversmų, sociali­ nių sukrėtimų - teatras. Nes tik toli nuo karų sukeltos suirutės ir politinių aistrų galima pasiekti tikrąją ramybę. Ir tik gyvendamas tvarkingai ir protingai, bičiulių būryje, gamtos prieglobstyje, toli nuo partinių rietenų, gali patirti laimę. Nes ji yra individualios žmogaus sąmonės dalykas ir glūdi j ame pačiame. Užtat reikia pasitraukti iš politinės veiklos pasaulio ir lathe biosas gyventi pasislėpus. Tokia buvo nauj osios filosofinės mokyklos, kurią 306 metais pr. Kr. įsteigė Epikūras, deklaracija. Charakteringas šios mokyklos bruožas buvo atsiriboj imo nuo visuomeninės ir politinės veiklos po­ zicija, kurią suformavo tragiškos patirtys bei nuojauta, kad artėja krizė, pranašauj anti neišvengiamą graikų pasaulio saulėlydį. Epikūras gyveno itin dramatišku laikotarpiu. Jo jaunystės lai-

79

EPIKŪRAS, 34 1 -270

pr. Kr.

kais susiformavo ir suklestėjo Aleksandro Didžiojo imperija. Bran­ dos metais jis buvo imperijos žlugimo ir įnirtingos diadochų kovos dėl Aleksandro valdų pasidalijimo liudini nkas. Filosofo gimtinė Atė­ nai tapo niokoj ančių karų ir politinių perversmų arena. Svetimųj ų nusiaubtą ir nukariautą kraštą tuo pat metu alino vidiniai tarp savęs kovojančių partijų vaidai ir nesibaigianti valdžios kaita, o stiprėjan­ tis vergų priešinimasis vis dažniau peraugdavo į atvirus maištus. Epikūras skaudžiai išgyveno tėvynės nelaimes . Jausdamas savo bejėgiškumą, jis laikėsi programinės nuostatos nedalyvauti politinia­ me gyvenime. Nusišalinęs nuo politikos, visą dėmesį kreipė į indivi­ dą, jo gėrio ir laimės problemą. Karo žiaurumų ir dorovinio pakriki­ mo metais jis projektavo dvasinio atsi nauj inimo programą; kančių laikotarpiu jis kūrė laimingo gyvenimo viziją ir skelbė, j og ji įgyven­ dinama. Būtent Epikūro filosofija turėjo būti ta veikla, kuri, pasi­

kliaudama tyrintijimais, laiduos laimę.

Filosofijos vertė nėra paremta grynuoj u pažinimu, nes filosofija nėra nei išmintis vardan išm i n ties, nei menas vardan meno. juk me­ dicinos moksftt vertiname ne del jo paties, o galvodami apie sveikatą, sakė Epikūras, valdymo meną giriame ne deljo paties, o atsižvelgda­ -

-

mi į jo naudingumą, lygiai taip ir išminties - gyvenimo meno - niekas netrokštų, jeigu ji niekam nepasitarnautų.

Filosofij os vertę lemia visų pirma tai, kad ji sudaro galimybę mums protingai ir sėkmingai veikti. Iš jos kyla praktinės elgesio tai­ syklės, arba tikroj i išmintis, kuri reiškia išmanymą, ko reikia trokšti, o ko vengti, norint pasiekti laimę. Kiekvieną savo egzistencijos aki­ mirką esame kryžkelėje, siūlančioje rinktis įvairiausias galimybes ir kryptis, nors į laimę veda tik vienas kelias. Tad ką daryti, kad jį atpa­ žintume ir pasirinktume? Epikūras atsako: filosofuoti, nes tik filoso­ fij a gali mūsų gyvenimą padaryti sąmoningą, elgesį - protingą, pasi­ rinkimą - laimingą. Tegu jaunuolis nemano, kadfilosofaoti dar suspis,

ir tegu filosofijos neatsižada, sulaukęs senatves. Niekas nera nei perjau­ nas, nei per senas rūpintis sielos sveikata.

80

EPIKŪRAS, 34 1 -270

pr. Kr.

Didžiausias gėris žmogui yra laimė. Bet prieš siekdamas laimės, žmogus turi išsivaduoti iš baimės, kuri jį demoralizuoja, gyvenimą paverčia košmaru, daro jį bevertį. Jis turi įveikti dievų baimę. Žmo­ nės nusprendė, kad dievai yra visagaliai, ir išsigalvojo, kad dievai valdo pasaulį ir žmogaus likimą. Šis įsivaizdavimas įstūmė j uos į ne­ gandų bedugnę ir davė pagrindą rastis klaidingai, visagalių ir kerš­ tingų dievų baime paremtai religij ai. Versdama žmogų nusižeminti, beribės dievų galios akivaizdoje pasij usti varganam ir menkam, reli­ &ij a atima iš žmogaus gyvenimo savaimingą vertę ir savarankiškumą. Zmogus nustoj a buvęs savo likimo šeimini n kas. Jis pasirodo esąs pastumdėlis likimo rankose, dominuojančiu jo veiklos motyvu tam­ pa pomirtinės bausmės baimė, kuri sunaikina tikrąjį gyvenimo džiaugs­ mą. Šitaip religij ai paj ungtas žmogaus gyvenimas p ra randa savaran­ kišką prasmę ir nustoja buvęs aukščiausias gėris: jis pasi rodo esąs tik priemonė, leidžianti pelnyti pomirtinį atlygį ir padedanti išvengti baisios bausmės. Galiausiai Epikūras prieina prie išvados, kad dievq visagalybės pripažinimas nesuderinamas su gyvenimo teigimu, su tikraj ai žmo­ gaus prigimčiai būdingu laimės troškimu. Tačiau dievq buvimo fi­ losofas neneigė. Jis tik išstūmė j uos už pasaulio sferos ir nep ripažino j okios jų įtakos žmogaus likimui. Dievų gyvenimas yra tobulas, iš­ mintingas, gražus ir laimingas; j ie neturi j okių rūpesči q, bet ir ki­ tiems jų nesuteikia. Jie nevadovauja pasauliui ir nelemia žmonių da­ lios ar nedalios, o rūpinasi tik savimi. Dėl to dievų nereikia bijoti, nereikia su j ais sieti savo egzistencijos. Jie nesikiša į pasaulio likimą, nevadovauja mūsų gyvenimui, nebaudžia ir neapdovanoj a mūsų už mūsų veiksmus. Taigi esame savo gyvenimo šeimininkai, patys mo­ tyvuojame savo veiksmus, o už tinkamą elgesį gauname didžiausią dovaną - laimingą gyvenimą. Trokšdamas išaukštinti žmogų, suteikti jo gyvenimui savaran­ kišką vertę, Epikūras atmetė tikėj imą dievų visagalybe. Šitaip jis iš­ vadavo žmogų iš pasmerkimo baimės, bet sykiu atėmė iš dievų atsa-

81

EPIKŪRAS, 34 1 -270

pr. Kr.

komybę už blogį, kurio yra pasaulyje. Bet kaip su blogio buvimu suderinti tezę, jog dievai yra visagaliai? Arba dievai, būdami be galo geri, mato blogį ir trokšta pasaulį nuo jo išvaduoti, bet negali to padaryti - taigi yra bej ėgiai, arba jie, būdami visagaliai, gali blogį pasaulyje panaikinti, tačiau to nenori ir j į toleruoja - taigi nėra geri. O jeigu jie nori nuo blogio pasaulį išva­ duoti ir gali tai padaryti, tai kodėl blogis i r tol i au pasaulyje išlieka? Š tai klausimas, kuris turi likti be atsakymo, jeigu nenorime dievų įžeisti, nepripažindami jų galios arba gerumo. Todėl dievams bus geriau, - sako Epikūras, - j eigu pripaži nsi me, kad j ie nesikiša į pa­ saulio reikalus ir nėra atsakingi už j o l i k i mą. Vadinasi, dievai nėra nei mūsų gyvenimo kūrėj ai, nei teisėj a i . J ie yra tik tam tikras sekti­ nas dorovinis pavyzdys, visapusiško i r laimingo gyvenimo modelis. Epikūro piešiamas dievų, k ur i e n i eko neveikdami mėgaujasi sa­ vo laime, paveikslas buvo tars i p i kta oficialiųj tĮ dievų parodij a, o jo aistringa kova su apvaizdos ir d ievų val džios pasaulyje idėja - pasikė­ sinimas į religij ą. Kaip teigia v i e n as Cicerono dialogo personažas, „atėmęs iš nemirtingų d ie v q bet kokį paslaugumą, Epikūras su šak­ nimis išrovė iš žmogaus s iel o s rel igiją [ . . . ] , nes kaip gali rastis dievo­ baimingumas, jeigu dievams Žmo nės nerūpi" . Jo doktrina „dievus pripažįsta tik žodžiais, bet iš ti krqj q juos atmeta" . Būtent tai sukėlė stiprų pasipriešinimą, o Epikūras susilaukė kritikos, kurią ypač griežtai reiškė stoikai, o vėliau - krikščionys. Ž mogaus gyvenime neturi likti vietos dievų baimei. Nuo jos žmogų išvaduoja filosofija, padėdama suprasti tikrovę ir savo egzis­ tencijos prasmę. Ji atskleidžia, kad pasaulis yra mechanizmas, kurį išjudina amžinieji gamtos dėsniai, ir dievams nebėra kur įsikišti. Aiškindamas pasaulį, Epikūras rėmėsi Demokrito filosofij a, jo tikrovės samprata, postulavusia, kad tikrovė sudaryta iš begalinio skai­ čiaus materialių elementų - atomq, judančių beribėj e erdvėje. Ta­ čiau perėmęs Demokrito teoriją, Epikūras padarė j oje esminę patai­ są - iškėlė parenklizės idėj ą ir sukūrė nuokrypių teoriją.

82

EPIKŪRAS, 34 1 -270

pr. Kr.

Oemokrito požiūriu, pasaulyj e viskas vyksta būtinumo pagrin­ du. Atomo trasa kiekvienu j udėj imo momentu yra tiksliai apibrėžta, lygiai taip pat nepaj udinami gamtos dėsniai apibrėžia tiek j ų susi­ jungimą į atskirus materialius objektus, tiek ir augimo bei irimo p ro­ cesus. Atsitiktinumas - tik subjektyvi kategorija, mūsų neišmanymo pasekmė, priežasčių nežinojimo išraiška. Iš esmės visi įvykiai yra prie­ žasčių nulemti ir būtini, ir pasaulyj e niekas nevyksta atsitiktinai . Tuo tarpu Epikūras, kitaip negu Demokritas, laikėsi tam tik­ ro atomų „spontaniškumo " p rielaidos . Išorinės priežastys atomų judėj imo trasos griežtai neapibrėžia. Taigi esam a nuokrypio gali­ mybės - todėl atomų j udėj imo neįmanoma abso l i učiai tiksliai nu­ matyti . Visada lieka tam tikra neapibrėžtumo ir i n d ividualios lais­ vės zona. Š itaip iš Epikūro pasaulio vizijos išnyko besąlyginio būtinumo, fatumo motyvas; j oj e buvo kur reikštis ir spontaniškai veiklai, ir laisvai valiai . Atomų parenklizės teorija j is pagrindžia laisvę i r argu mentuotai atmeta fatalistinį determinizmą. Pasak paties Epikūro , geriau jau pa­

tiketi nesąmonemis apie dievus, negu pasiduoti gamtininlių lemties jun­ gui. Nesąmones palieka bent šiokią tokią viltį, kad dievus galima per­ maldauti, juos šlovinant, tuo tarpu gamtininktĮ lem tis visiems maldavimams kurčia. Argi galėtume žmogų pamokyti gyventi kitaip, negu gyvena, argi galėtume jo poelgius girti ar peikti, jeigu pripažintume, kad pa­ saulyje viskas būtina? Juk jis nėra savo likimo šeimininkas, ir jo elge­ sys nuo jo paties nepriklauso . Š itaip traktuojamas žmogus būtų be­ valis pėstininkas, kurį ant pasaulio šachmatų lentos stumdo aklas būtinumas. Argi galima pėstininkui užkrauti atsakomybę dėl praloš­ tos partijos? Argi turėtume jį girti už sėkmi ngą ėjimą? Juk j is visada daro tik tokius veiksmus, kokius yra priverstas daryti, neturėdamas jokios galimybės pasirinkti. Parenklizės idėja nepaj udinamoje gamtos dėsnių sistemoje at­ vėrė platų lauką atsitiktinumui reikštis. Nei atskiras atomas, nei išti-

83

EPIKŪRAS, 34 1 -270

pr. Kr.

si pasauliai, nei galiausiai žmogus nėra besąlyginės prievartos belais­ viai . Mat individualios lemties nebūna. Tikrovėje mes esame tarsi plaukikai upėj e. Nors ir plaukiame pasroviui , tačiau visada galime pasirinkti judėjimo trasą. Galime plaukti arba srovės vidury, arba arčiau vieno ar kito kranto , galime išvengti sūkurių ir aplenkti seklu­ mas . Kiekvienas turime veikimo laisvę. T odė! mūsų plaukimo keliai ir stiliai gali esmingai skirtis. Š ia prasme mūsų gyvenimas yra laisvos valios reiškimosi sfera. Kiekvienas žmogus, rinkdamasis iš daugybės įvairių galimybių, pats sau nusibrėžia siektinus tikslus, pats nusistato atitinkamą elgseną - šia prasme jis yra savo likimo šeimininkas. Jaus­ damasis savarankiškas, žmogus pati ria džiaugsmą, kuris iš tikrųj ų yra ne kas kita, kaip iš lemties išpieštas malonumas. Ž mogaus laisvės pripažinimas Epikūro doktrinoje siejosi su at­ sakomybės reikalavimu. Jeigu esu savo likimo kalvis, tai atsakau už savo veiksmų pasekmes; jeigu renkuosi , tai mano pasirinkimas gali būti arba geras, arba blogas. Būdamas laisvas, žmogus gali atsižvelgti į perspėj imus, dėl to pravartu žmogų mokyti tobulinti savo gyveni­ mą. Kadangi žmogaus poelgiai yra laisvo apsisprendimo pasekmė, gerą poelgį reikia pagirti ir už jį apdovanoti, o blogą - peikti ir už j į bausti. Tikėjimo ir dieviškos apvaizdos atmetimas taip pat leidžia pasi­ justi savo likimo šeimininku, atgauti kūrybiško gyvenimo džiaugs­ mą, tikrąją dorovinę jo prasmę ir atsakomybės j ausmą. Nors tai ne­ abej otinai yra viena laimės sąlygų, tačiau jos nepakanka laimei pasiekti. Išsilaisvinęs iš dievų baimės ir nustoj ęs maldauti dievus to, ką pats gali pasiekti, žmogus dar turi įveikti mirties baimę. Mirtis mums nieko nereiškia - sako filosofas. Esame, kol gyvename, o kai nustojame gyventi, mūsų j au nebėra. Mirtis yra ir kūno, ir sielos baigtis. Siela yra kūniškų elementų struktūra, todėl ji negali egzistuoti pirma kūno ar po žmogaus mir­ ties. Taigi žmogus neturi bijoti pomirtinio gyvenimo. Jo siela nieka­ da negali būti pasmerkta Tartam kančioms. Kerberas ir erinij os yra

84

EPIKŪRAS, 3 4 1 -270

pr. Kr.

ti k bendruomenės prietarai, o pragaras žmogui - tai tik kvailio gyve­ nimas. Vienintelis laimės garantas - išmintingas gyvenimas čia, že­ mėje. Tad nemenkinkime gyvenimo, pasikliaudami geresnio gyve­ nimo po mirties viltimi. Pripažinkime, jog kartą jau gimėme, o gimti du kartus negalime, pripažinkime, jog gyvenimas bėga irjo nebesugrą­ žinsi. Nepamirškime, kad laimingas gyvenimas yra aukščiausia ver­ tybė, todėl naudokimės džiaugsmais jų neatidėli odami. Mirties akivaizdoje visi mes, žmonės, gyvename mieste be gynybi­ nių pylimų. Mirtis yra neišvengiama ir reiškia galutinę baigtį. Tačiau mums lieka gyvenimas. Privalome mokėti juo naudotis. Mūsų žmo­ giškojo amžinybės ilgesio išsipildymą laiduoja cik žmonių giminės pastovumas. Gyvendami teisingai ir išmintingai, nuveikdami dar­ bus, kurie mus pergyvens, išliekame palikuonių atmintyje ir šitaip pasiekiame vienintelį žmogui prieinamą nemirtingumą. Iš baimės išsivadavęs žmogus susiduria su klausimu: kaip gyven­ ti ir kaip elgtis, kokio tikslo siekei? Pirmiausia turime išmokei tikrojo gyvenimo meno. Geriausias mokytoj as čia yra gam ta. Reikia tik ja pasikliauti ir gyventi su ja santarvėje. Juk visoms esybėms bl"1dinga trokšti malonumo ir vengei kančios. Pagal gamtos reikalavimą malo­ numas mums yra gėris, o kančia - blogis, nes skausmas mažina pri­ gimtinį organizmo džiaugsmą ir „išveda jį iš pusiausvyros". Tačiau malonumo siekimas nereiškia lengvabūdiško ir nekritiško atsidavi­ mo bet kokiam smagumui, tenkinant bee kokį poreikį ar troškimą. Poreikiai esti įvairūs. Vieni jų - kaip antai troškimas numalšinti alkį ar įgyti teisingų žinių - yra natūralūs ir būtini. Kiti, pavyzdžiui, rafi­ nuoto maisto ar p uošnaus rūbo poreikiai, yra natūralūs, bet anaiptol nebūtini; j uos galima, bet nebūtina patenkinti. Galiausiai kai kurie poreikiai, pavyzdžiui, reikšmingumo, garbės ar turtų troškimas, nė­ ra nei natūralūs, nei būtini: jie yra prasimanyti, dirbtiniai, ne susiję su gamtos reikalavimais, o civilizacijos išugdyti. Civilizacija, kuriai būdingas vidinis prieštaringumas, duoda žmogui didžiules pažini­ mo bei gyvenimo tobulinimo galimybes, bet sykiu sukelia įvairių

85

EPIKŪRAS, 3 4 1 -270

pr. Kr.

poreikių ir troškimų, kurie žmones demoralizuoj a, trikdo vidinę j ų ramybę i r vienas kitam prieštarauj a. Todėl greta civilizacijos pažan­ gos turi vykti ir dorovinė pažanga. Priešingu atvej u technikos galia ir vartotoj iški troškimai taps žmonių tarpusavio konfliktų, griaunan­ čių karų šaltiniu ar net kels grėsmę visai žmonių giminei. Todėl, pasak Epikūro, nereikia siekei įgyvendinti visų troškimų.

Kiekvienam troškimui reikia užduoti tokį klausimą.: kaip bus, jeigu man pasiseks jį įgyvendinti, ir kaip bus, jeigu nepasiseks. Turime pasi­ rinkti ir sutramdyti savo aistras. Kitaip tapsime j uslių vergais, o jeigu galutinai joms pasiduosime, ne kartą teks patirti daugiau skausmo ir kančios, nei jų būtų grėsę tų j usliniLĮ troškimų nepatenkinus. Aki­ mirkos malonumas gali mums atei tyje suteikti daugiau skausmo ir galiausiai padaryti mus nelaimingus. Kita vertus, tam tikras skaus­ mas gali mums atnešti daugiau malonumo, panašiai kaip chirurgo skalpelis suteikia sveikatos. Todėl subrendęs žmogus neretai teikia pirmenybę ne akimirkos malonumui, o akimirkos skausmui, supras­ damas, jog negalima gyventi maloniai, negyvenantprotingai, lygiai kaip negalima gyventi protingai, negyvenant maloniai. Nuovokus protas nuolat mus moko, kaip pasielgti, ir niekada neklysta, kai reikia pasi­ rinkti, kas laiduoja laimę. Todėl turime pasikliauti protu ir valios pastangomis sutramdyti aistras. Jeigu leisime joms skleistis ir stiprė­ ti, jos bematant paims viršų ir padarys mus nelaimingus. Sudrumstos

sielos neramina ir didesnes paguodos jai neteikia nei didžiausi turtai, nei minios pagarba ir susižavtijimas, nei apskritai kas nors iš to, ko reikalauja netramdomi geismai. Laimė, pasak Epikūro , siejasi su sielos ramybe ir skausmų ne­ kamuoj amu kūnu. Laimė yra didžiausias malonumas, bet kelias į j ą veda - paradoksalus dalykas - per malonumų tramdymą. Nie­ kas, ko gera, taip griežtai nestojo prieš nuolaidžiavimą j uslinėms pagundoms ir aistringą malonumų vaikymąsi, kaip Epikūras. Nie­ kas antikos pasaulyje, ko gera, neatstovavo ir tokiai asketiškai pozi­ cij ai . Jei nori kurį žmogų padaryti laimingą ir turtingą, mokė filo-

86

EPIKŪRAS, 34 1-270

pr. Kr.

sofas , neduok j am pinigų, o geriau suvaržyk jo poreikius. Kuo mažiau j is turės poreikių, tuo jo egzistencij a bus ramesnė, neskaus­ minga, lai minga. Dėl to turėk kuo mažiau troškimų. Tai yra tik­ riausias kelias į kančios netrikdomą b ūvį arba nuolatinį pasitenki­ nimą - taigi į laimę. Hegesijas, pramintas Peisitanatu (tas, kuris pataria mirti) , šią mintį logiškai išskleidė iki kraštutinės išvados: jeigu aukščiausias žmo­ gaus tikslas yra laimė, o ji neatsiej ama nuo kančios netrikdomo bū­ vio, turime pripažinti, kad tokio pobūdžio laisvę gali suteikti tik mir­ tis. Todėl reikia ją sąmoningai pasirinkti . Kai jo mokiniai pradėjo elgtis taip, kaip patarė mokytojas, valdžia buvo priversta uždrausti j am mokyti. Laimės sąvoką Epikūras siejo su ataraksij a - netrikdoma sielos ramybe, ir aponij a - skausmų nekamuoj amu kūnu. Tačiau Epikūro postuluojamas reikalavimas vengti skausmo nereiškė ragi nimo bai­ liai bėgti nuo kančios, o skatino drąsiai su j uo susiremti . Filosofas reikalavo fizinių kančių akivaizdoje b ūti drąsiam ir ištvermingam. Tiesa, jis pripažino, jog skausmas yra blogis, tačiau, jo manymu, žmogui tas blogis nėra itin grėsmingas ir visada pakenčiamas, nes galima jį įvaldyti. Ž mogus gali būti laimingas, nepaisant skausmo, jeigu tik ištverme ir dvasine ramybe gebės j į įveikti . Suprantama, kančios iš žmogaus gyvenimo nepavyks išstumti, tačiau kančią reikia ir galima įveikti. Tik skausmo pergalėjimas gimdo tikrąj į malonu­ mą, žmogaus vertą laimę. Ji nesusij usi nei su malonumų vaikymusi, nei su marinimusi vardan rnarinimosi asketiškai suprantamos dory­ bės ir paniekos kūnui vardu. Savęs apribojimas taip pat turi ribas, pridūrė Epikūras, o kas jas peržengia, susilaukia to paties, kaip ir -

-

žmogus, kenčiantis dėl apsiribojimo stokos. Laimės trokštantis žmogus nėra paliktas pats sau. Jis gyvena tarp kitų žmonių ir turi protingai tvarkyti savo - ir ne tik savo - egzisten­ ciją. Nevalia skriausti kitų, kad ir pats kitų skriaudos nepatirtum. Privalai gyventi santarvėje su aplinkiniais ir būti naudingas, padėda-

87

EPIKŪRAS, 34 1 -270

pr. Kr.

mas visiems, kas to vertas, paklusdamas socialinio bendrabūvio prin­ cipams ir rūpindamasis visų gerove. Saugumo poreikis verčia žmogų tramdyti agresyvią savimeilę, nesitaikstyti su skriauda, o tai sudaro sąlygas tarpusavio bendradarbiavimui ir teisingumui. Ir tik teisingai suorganizuotoj e visuomenėje yra galima tarpusavio palankumas, kuris šalina skriaudų ir kentėjimų priežastis: pavydą, neapykantą, panie­ ką . . . Pasidaro galima ir bičiulystė, kuri neabejotinai yra vertingiausia brangenybe. Bičiulystei reikia geros valios i r pastangų, taigi j ą bran­ dina abipuse santarve, leidžianti mums palaimingai pasikliauti kito

pagalba. Dorovinė doktrina Epikūrui pelnė „tokią gausybę bičiulių, kad ir ištisi miestai j ų nebūtų sutalpinę" (Diogenas Laertij as) . Jis buvo pripažintas „etinės išminties kūrėju", i šsklaidžiusiu „fizinio apakimo miglas" ir įteisinusiu žmogiškąją laimę žemėje. Dėl to Epikūro mo­ kiniai jį laikė žmonių giminės geradari u . J ie susibūrė į bičiulių, ku­ riuos žavėjo mylimo mokytojo gyven imas ir išmintis, draugiją. Jo sodas tapo vieta, kurioj e buvo ais tringai dirbama, siekiant dvasinio tobulumo. Mokiniai išsaugoj o atm in tyje mokytoj o kalbas ir, laiky­ damiesi j o nurodymų, kartodavo patys sau, jog dievybe nera baisi, jog

mirtis yra neišvengiama, jog visa, kas gera, nesunkiai pasiekiama, o kas bloga, nesunkiai pakeliama. Tai buvo garsieji Epikūro gydymo re­ ceptai, turėję laiduoti žmon ijai išsivadavimą iš baimės ir padaryti žmogų laimingą. Tačiau nemažai buvo ir jo doktrinos priešininkų. Paradoksalu, tačiau Epikūras buvo kaltinamas skelbęs bailų kvietizmą, skatinęs ištvirkimą ir visokį pasileidimą. Esą jis mėgavęsis apsirijimu ir netgi „dukart per dieną nuo apsirijimo vemdavęs" , gynęs ištižimą ir grio­ vęs visus kilnius idealus. Tokią nuomonę apie Epikūrą ir jo mokslą skleidė krikščionių mąstytojai. Ir ne be pagrindo . Jis išties galėjo apie save pasakyti Lukrecijaus poemos žodžiais: Kalbu apie didingus dalykus ir einu skardingais keliais, Sutraukydamas religinius pančius ir demaskuodamas dievus.

EPIKTETAS, ARBA SUSITAIKYMAS SU LI KI M U

Apie 90 metus p o K r. Romoj e įvy­ ko viena iš daugelio vergų atleidimo ceremonijų. Preroriaus akivaiz­ doje vergo savininkas apsuko vergą aplink, šiuo judesiu simbolizuoda­ mas jo padėties ir likimo pasikeitimą, po to liktorius pal ietė šluotele atleistinio galvą, šiuo gestu suteikdamas atleidimui teisės sankciją. Š i­ taip „vergu gimęs, kūnu paliegęs, neturtingas kaip Iras, bet nemirtin­ giesiems mielas" Epiktetas (net jo vardas reiškė „nupirktas, įgytas") tapo laisvuoju žmogumi. Tačiau likimo permaina nereiškė pašaukimo permainos. Dar būdamas vergas, Epiktetas susidūrė su filosofija, netgi lankė Romos stoiko Muzonijaus Rufo paskaitas ir ryžosi gyvenimą pašvęsti filosofijai. Taigi jis liko mokytojas ir auklėtojas, žmonių gydy­ tojas, ketinęs žadinti j ų sąžinę ir nuodėmingumo jausmą, apsaugoti juos nuo pražūties ir kančių, parodyti kelią, vedantį į laimę. Tai, kas Epiktetui buvo asmeninio pašaukimo dalykas, valdžios atstovai trak­ tavo kaip uzurpaciją, galėjusią turėti grėsmingų pasekmių. Filosofai, ypač stoikai, buvo laikomi pavojingais maištininkais, kurių teorijos kėlė grėsmę imperijos idealams ir institucijoms. 89

EPIKTETAS, apie 5 5 apie 1 3 5 po -

Kr.

Interesų kovoje, savaime aišku, laimėjo realią galią turėję val­ džios žmonės. Nuo Nerono laikų filosofai buvo persekioj ami, j uos pasmerkdavo tremčiai, neretai net nubausdavo mirtimi. Ir Epikte­ tas, praėj us penkeriems metams nuo atleidi mo, Domiciano ediktu buvo išsiųstas iš Romos. Apsigyveno Nikopolyje, mažame Epyro mies­ telyje, ir čia įkūrė savo filosofinę mokyklą, kuri gana greitai išgarsė­ jo. Jis susilaukė šlovės ir pripažinimo, nors savo samprotavimų raštu neišdėstė (panašiai kaip Sokratas, labiau vertinęs gyvą žodį ir asme­ nišką pavyzdį) . Tačiau Epikteto samprotavimus užrašė Flavij us Aria­ nas, jo mokinys ir įžymus imperatoriaus Hadriano laikų graikų re­ nesanso atstovas, norėjęs „ateičiai išsaugoti savo mokytoj o idėjas ir jo drąsių, atvirų pokalbių prisiminimą" . Į filosofinį originalumą ir novatoriškumą Epiktetas nepretenda­ vo. Jis save laikė veikiau stoikų doktrinos tikrųjų kūrėj ų (Zenono iš Kitijo, Kleanto, Chrisipo) mokiniu ir idėjų skleidėj u - jų raštuose jis ieškojo įkvėpimo ir atsakymų į rūpimus klausimus.* Ankstesniųj ų stoi­ kų veikaluose j is rado priimtinų sprendimų bei jo paties j ausmus ir temperamentą atitikusį pasaulio išgyven imo būdą. Tačiau Epiktetas ne tik kartojo senas tezes, bet ir bandė jas suderinti su naujomis patir­ timis ir naujais poreikiais. Tai lėmė jo pažiūrų savitumą. Jo filosofinių interesų centre, kaip to reikalavo laiko dvasia, bu­ vo dorovės ir religijos klausimai . Filosofinis pažinimas j am atrodė neatsiej amas nuo dorovinio veiksmo ir dieviškos pasaulio tvarkos suvokimu paremto religinio potyrio. Tai filosofij ą suartino su teolo­ gij a, pažinimą - su tikėj imu. Jau minėj au, kad Epiktetas nekūrė nauj ų kanonų, tik „į senus ąsočius įpylė j auno vyno" . Tačiau, nepaisant to, savo veikla j is prisi* Epiktetas buvo ne paskutinis iš didžiųjų stoikų. Po jo svarbų vaidmenį stoicizmo istorijoje suvaidino Seneka, dorovinio turinio „Laiškų Lucilijui" autorius, ir Mar­ kas Aurelijus, parašęs veikalą „Sau pačiam". Stoikas buvo ir V-VI amžių sandūro­ je gyvenęs Boecijus, kurio traktatas „Filosofijos paguoda" buvo labai populiarus viduramžiais.

90

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po Kr.

dėjo prie filosofinės pozicijos, kuri jam buvo artima, iškilimo . Jo, kaip mokytojo, aktyvumas lėmė, kad stoicizmas tapo esminiu to meto pasaulio kultūros faktu, turėj usiu įtakos žmonių įsitikinimams ir pri­ pažintoms vertybėms. Jeigu Epiktetas ir nenusipelnė atskiro skyriaus filosofijos istorijos vadovėliuose, jeigu jo ir nevadinsime didžiu filo­ sofu, vis dėlto jis buvo svarbi , reikšminga mūsų civilizacijos istorijos figūra. Jo dėka stoikų filosofij a, darydama poveikį besiformuojan­ čiai krikščioniškajai mąstysenai, įaugo ne tik į filosofinę kultūrą, bet ir į kasdienę sąmonę. Epikteto manymu, filosofij a prasideda, kai žmogus suvokia sa­ vo silpnumą ir bejėgiškumą. Ž mogus yra menka ir laikina aplink jį esančio pasaulio dalelė, o j o gyvenimas - kančių grandinė. Tačiau žmonės trokšta laimės; būdami pavaldūs neišvengiamam būtinumui, j ie karštai siekia laisvės. Ar įmanoma j ą pasiekti? Ar tam pakanka pažinimo ir apmąstymų apie visatos prigimtį? Anaiptol, - sako Epik­ tetas. Ž mogui pirmiausia reikalingas praktinis gebėj imas gyventi. Pats pažinimas vertas tiek ir tik tiek, kiek parengia mus veiklai ir tarnauja dorovei. Pažinimas vardan pažinimo, įgytas iš tuščio smalsumo, no­ ro išgarsėti ir susilaukti šlovės, visada atneša daugiau žalos negu nau­ dos. Taigi svarbu ne tai, kad žmonės išmoktų „gražbyliauti " , o kad jie taptų laimingi, laisvi, gebėtų tinkamai veikti ir mokėtų gyventi . Turima omenyje ne žodžių filosofij a, o veiksmų filosofij a. O kas lemia žmo &aus vertę? Anaiptol ne intelekto gebėj imai ir ne sukauptos žinios. Zmogaus vertę apibrėžia charakterio kokybė. Todėl ne tiek svarbu lavinti protą, kiek ugdyti ir grūdinti valią. Pir­ menybė teikiama ne mokymui, o auklėj imui, visų pirma doroviniam. Svarbiausias filosofijos uždavinys yra formuoti dorovines nuostatas. Būtent filosofija, nustatydama iš teorinių mokslų plaukiančias prak­ tines pasekmes, stengiasi tobulinti žmogaus gyvenimą, moko jį gy­ venti protingai. Ž mogus yra aplinkinio pasaulio dalis, o pasaulyje viešpatauja racionali tvarka ir darna. Atskiri elementai yra griežtai susij ę vienas

91

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po Kr.

su kitu ir harmoningi . O iš kur kyla toji tvarka? T ai nėra atsitiktinu­ mo dalykas - ji buvo nustatyta galutiniu pavidalu. Kaip atskiruose žmogaus dirbiniuose visada matyti išmintingas sumanymas ir ga­ mintojo ranka, taip ir visa pasaulio sandara bei jame viešpatauj anti tvarka liudij a esant kūrėj ą. Tai j is nustatė tikrovės tikslus ir prižiūri, kaip jie įgyvendinami, bei įsiterpia į pasaulio likimą. Tai jis nurodė, kad turi būti žiema ir vasara, vaisių gausa ir nederlius, nusižengimas ir dora. Tai jis harmonizavo pavienius dai ktus ir suteikė jiems prasmę. Leisdamas, kad ant vieškelio telkšotų bala, j is tuo pači u davė van­ dens, kad galėtume kojas nusimazgoti . Atrodytų, jog barzda - visiš­ kai nenaudingas dalykas. Betgi tai - ženklas, išski riantis vyriškąją ly­ tį, taigi jos b uvimas pagrįstas. Net ir atgrasC1s monscrai yra naudingi. Kuo gi būtų tapęs Heraklis, jei nebC1tų buvę mirtį ir siaubą sėj ančių pabaisų, su kuriomis jis kovojo ir k ur i a s n u galėjo? Ogi ištižėliu, ku­ ris ramutėliai ir prabangiai snūduri uot q sau visą gyvenimą. Raciona­ lią prasmę, pasak Epikteto, turi net i r v ::i.bzdž i ų buvimas: įkyriai trik­ dydami miego malonumą, jie neleidžia m um s persimiegoti. Taigi visa, kas egzistuoj a, yra protinga i r bC1ti na, kiekvienas įvykis yra ra­ cionalus įvykių grandinės elemen tas , i r nė vienas j ų neišvengia visa­ galės apvaizdos dėmesio. Dievybe visada visk4 mato. Apvaizdos tvarkomas pasaul i s yra protingas ir tobulas . Taigi jis tikrai nusipelno, kad žmogus jį savano riškai p riimtų, susitaiky­ tų su j uo ir pripažintų, jog išmintinga yra, kad viskas vyktų taip, kaip vyksta. Bet koks maištas ga li žmogui atnešti tik bėdų, užtat susitaikymas su tikrove laiduoja vidinę ramybę, dvasinę paguodą ir moralinę stiprybę. Pasaulis yra tobulas, vienaip ar kitaip racionalus ir gražus. Ta­ čiau kaip pasaulio tobulumą suderinti su tuo, kad j ame yra ir neto­ bulumo, blogio, bjaurasties? Ar atsakomybė už blogį ir trūkumus tenka dievybėms? Sekdamas stoicizmo doktrina, Epiktetas ėmėsi teodicėjai būdin­ gos dievo pateisinimo problemos. Pavieniai dalykai iš tiesų atrodo

92

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po

Kr.

esą netobuli, riboti ir blogi. Tačiau jie yra ne patys sau, o visumai. Jų tariamas netobulumas iš tikrųj ų yra pasaulio likimams naudingas ir būtinas. Juk dienos negali b ūti be nakties, narsos - be bailumo, tie­ sos - be netiesos, doros - be nusižengimo. Pavienių dalykų netobu­ lumas susiklosto į tobulą visumą, kuriai būdinga vidinė harmonija, pilnatvė, visapusiškumas.

Kai žvelgi į save kaip į žmogų, kuris yra tam tikros visumos dalis, supranti, - pabrėžė Epiktetas, - jog tos visumos labui tau gali tekti ir susirgti, ir keliauti jūra, kur tavęs laukia visokiausi pavojai, ir patirti sielvart4, ir net prieš laik4 numirti. Neretas atvej is rodo, kad didžiausias blogis, vertas paniekos ir pasmerkimo , yra kaip tik bailus bėgimas nuo pavoj aus ir mirties. Nei kančia, nei bj aurumas, nei galiausiai mirtis nėra blogis pats sa­ vaime. Blogas gali būti tik doroviškai nemotyvuotas žmogaus san �­ kis su minėtais įvykiais, t. y. mirties kančios, bjaurumo baimė. Sia prasme dorovinis blogis yra išimtinai žmogaus gyvenimo sritis, ir tik žmogus už jį atsakingas. Blogio problema yra ne pasaulio ir jo san­ klodos problema, bet tam tikro žmogaus santykio su aplinkine tik­ rove p roblema. Zmogus pasaulyje - tarsi aktorius. Jis yra gigantiško spektaklio dalyvis, jis vaidina vaidmenį, kurio pats nepasirinko, dramoje, ku­ rios pats nerašė. Pjesė buvo sukurta anksčiau, o vaidmenis paskirstė režisierius . Ne nuo žmogaus priklauso, koks vaidmuo j am teks - el­ getos ar turtuolio, luošio ar atleto, monarcho ar paprasto piliečio . Jam telieka meistriškai, kuo geriau suvaidinti skirtąj į vaidmenį. Jis turi negailėti pastangų, kad visiškai paklusęs dievų valiai kaip reikiant

atliktų savo uždavinį pasaulyje. Taigi vesk mane, Dzeusai, ir tu, manasis Likime. Su džiaugsmu paklusiu j ūsų ženklui ir nedelsdamas eisiu keliu, Kurį man gyvenime skyrė likimas: Maištauti - nusikaltimas, eiti - būtinybė, o skundai - nepadės . . . Cituojamose Kleanto giesmės eilutėse glūdi įsitikinimas, kad likimo nuosprendis neapskundžiamas, todėl reikia su j uo susitaikyti.

93

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po Kr.

Tai ir yra tikroj i išmintis: ji reiškia ne bevaisį maištingumą, o pasi­ kliovimą dievybe - jos nutarimų priėmimą, sąmoningą veikimą ir protingą susitaikymą. Išmintinga ir teisinga yra pripažinti, kad esa­ ma pasaulio tvarka yra būtina ir racionali. Apie tai byloj a mokslas. Tačiau mokslu užsiimame ne tam, kad pakeistume mūsų pasaulį. Pažįstame tikrovę, kad galėtume, remdam iesi žiniomis, patys pasi­ keisti ir tobulinti save. Tačiau kaip dažnai žmogaus troškimai ir valia konfliktuoja su apvaizdos nuosprendžiais. Kaip dažnai žmogus sten­ giasi palenkti likimą savo valios nuosprendžiams ir maištauja prieš tai, kas neišvengiama. Už tą maištą jis paprastai yra baudžiamas ne­ sėkmėmis ir kančiomis. Todėl nemaištau k, žmogau, niekada nesi­ stenk palenkti įvykių valios sprendi mams, o visada tramdyk valią, priversk ją pasiduoti įvykių tėkmei. Tik tada tavo gyvenimas plauks ramiai, be baimės, sumaišties ir kanči ų . [ r t ik tada tapsi laisvas. Mat laisvė nėra būtinumo priešybė. Nejaugi m a n a i , klausia Epiktetas, kad laisvė reiškia, jog gali kaip norėdamas rašyti Diono vardą? Anaip­ tol. Pirmiausia turi išmokti rašyti t a i p , kaip reikia, susipažinti su rašybos taisyklėmis ir jų laikytis. Ž mogus tampa laisvas, kai išlieka savimi ir realizuoja savo pa­ šaukimą. Kuo labiau jis ištikimas sau, tuo labiau j is ištikimas die­ vams ir jų nustatytiems įstatymams. Pripažindamas esąs protingas, jis sykiu pripažįsta pasaulį , savo liki mą ir savo paskirtį ir šitaip išven­ gia pralaimėj imų ir nesėkmių, nes atsiriboj a nuo iracionalių moty­ vų - aistros ir geidulių, teikiančių neišvengiamų kančių. S upranta­ ma, tam nepakanka pasyviai pasiduoti įvykių tėkmei. Būtinos dvasios pastangos ir nuolatinė įtampa, tvirtas apsisprendimas bet kokiomis sąlygomis išlikti savimi. Reikia išmokti pakelti visokias gyvenimo staigmenas, išsaugoti savąjį „aš". Kaip šito pasiekti? Ogi stengiantis būti visiškai nepriklausomu nuo piktos ar geros fortūnos. Juk yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, mes jiems visiškai nepaveikūs. Tačiau mes dažnai prie tų dalykų prisirišame, imame j uos perdėm vertinti ar net įsivaizduojame negalį be jų gyventi. Š itaip pakliūvame -

94

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po

Kr.

į jų nelaisvę, leidžiame jiems visu svoriu mus užgulti ir prispausti prie žemės. Trokšdami j ų, tampame jų permainingumo ir nepastovumo žaisliukais. M ūsų padėtis panaši į žmogaus, vedančio asilą vieškeliu, kuria­ me tykoja plėšikai. Jis stengiasi apginti savo nuosavybę. Bet ar už­ pultas jis nepraras asilo, o priešindamasis argi negaus lazdų? Tad kam gi tu, žmogeli, saugai tą asilą? Nejaugi be jo negali gyventi, argi jis - tai tu? Ir ko pergyveni, jo netekęs? Argi dėl to nustosi būti savi­ mi? Juk niekas niekada negali atimti iš tavęs to, kas iš tikrųj ų tau priklauso. Net ir baisiausias tironas, kuris tave įkalins ar net atims gyvybę, gali įkalimi tik tavo kūną, o j uk tasai kūnas - tai ne tu, nes gyvybę esi gavęs iš kitų, ir apvaizdos valia ji visada gali būti iš tavęs atimta. Numok ranka į visą mamą ir viską mesk, atsižadėk visų ap­ čiuopiamų dalykų, dėl kurių gali būti paimtas į nelaisvę-. kūno, turtų, draugų, šeimos, visuomeninės padėties . . . Nes iš tikrųj ų neįveikia­ mas esei tik žmogus, kuris nepasiduoda išvedamas iš pusiausvyros dėl nuo j o valios nepriklausomų dalykų. Iš tikrųj ų laisvas esti rik žmogus, kuris yra savo valios šeimininkas, nepasiduoda liūdesiui ir nerimui, nesibaimina ir nesiblaško, geba nepasiduoti j okioms aist­ roms ir išlaikyti dvasios ramybę. Taigi apatij a yra aukščiausias draus­ mingo žmogaus gyvenimo tikslas ir didžiausia dorybė. Ji sykiu yra ir dovana, nes tik apatija daro žmogų nepriklausomą ir gali laiduoti j am laimę. Mat laimingas yra žmogus, įgijęs dorą, t. y. pasiekęs tiks­ lą, į kurį nukreiptas dorovingas elgesys. Epiktetas stengėsi gyvenimą orientuoti į vertybes, kurios priei­ namos pačiam žmogui ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Tai dvasinės vertybės. Jos nereikalauja įveikti pasaulį ir j į valdyti. Ž mo­ gus neišvengiamai turi su pasauliu susitaikyti. Svarbu įveikti save, valdyti savo paties gyvenimą ir troškimus bei kreipti j uos doros link. Aukščiausia vertybė yra dora. Ji nėra priemonė kokiam kitam tikslui pasiekti, bet tikslas pati savaime. Siekimu realizuoti mumyse glūdin­ čias vertybes kaip tik ir remiasi žmogaus suverenumas, dorinė jo au-

95

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po Kr.

tonomij a. Būti doru reiškia gyventi pagal savo paties protą, paisant savosios esmes. Š itaip neišvengiamo likimo apibrėžtoj e pasaulio vizijoje atsira­ do vietos žmogaus autonomij ai ir laisve i . ] ų ribas nustato individo vidinio gyvenimo sfera. Ž mogus, įmestas į absoliučių būtinumų pa­ saulį , pats savyj e, savo viduje randa laisvės ir dorinio pasirinkimo prieglobstį. Taigi jis gyvena tarsi Demokri ro „geležinių dėsnių" pa­ saulyje spontaniškai lekioj antis Epikūro atomas, gebantis išsaugoti vidinę laisvę ir su ja susij usią dorinę atsakomybę. Laimingas žmogus - tai žmogus, kuris, galutinai išsivadavęs iš geismų ir aistrų, visada vadovauj asi p roto nurodymais. Jis yra esybė be žemiškosios tėvonijos, be savo k rašto, d raugų, šeimos . . . Kiekvie­ nas laimingas žmogus - tarsi dievo ki:i d i kis yra pasaulio pilietis, kosmoso gyventoj as . Juk visatos dės n i LĮ skalėje visi žmonės lygūs. Nėra žmonijoj e esminio skirtumo tarp vergo , adeistinio ir laisvojo . Kiekvienos žmogiškosios esybės daimonas ir esmė yra protas, visiems bendra dievo mintis, glūdinti kiekviename žmoguje ir nuo jo neat­ s1epma. Epikteto doktrina žmogui suteikė kosminę savo būties sampra­ tą. Susij ungdamas su dievybe ir pri artėdamas prie amžinybės, jis tar­ si dematerializavosi ir nustojo buvęs istorine ir socialine esybe. Epikteto požiūriu, vienintelė tikroj i vergija yra dvasios vergija. Ji randasi nepriklausomai nuo socialinės žmogaus pozicijos. Vergas iš esmės gali būti laisvesnis už visateisį imperijos pilietį. Š itaip ver­ gas, kurį Aristotelis laikė tik „kalbančiu įrankiu", įgijo teisę į žmogiš­ kumą ir šansą būti laisvas. Tačiau tai buvo tik iliuzinė, sąmonės sfe­ roje uždaryta laisvė. Ji reiškė susiraikymą su tikrove, abejingai priimant savo padėtį tokią, kokia ji yra. Aptariau dvi filosofines pozicijas: epikūrizmą ir stoicizmą. Jos buvo iš esmės skirtingos. Epikūras norėjo išvaduoti žmogų iš dievų baimės ir dėl to nepri­ pažino jokios jų įtakos pasaulio likimui. Tuo tarpu stoikų požiūriu, .

.

-

96

EPIKTETAS, apie 5 5-apie 1 3 5 po Kr.

t i kėj i mas dievų buvimu ir j ų įsikišimu - tai paguodos ir dorovinės s t i p rybės šaltinis. Epikūras norėjo padaryti žmogų savo likimo šeimininku. Jo po­ ži ūriu, žmogaus gyvenimas turi savitą vertę, jis nepavaldus neišven­ giamam būtinumui, kiekvienas žmogus visada yra savo ateities šei­ mininkas, o laisva ir spontaniška veikla yra aukščiausias gėris. Kitaip manė stoikai. Jų doktrinoj e žmogus - tai aktorius, vaidinąs apibrėž­ tą, apvaizdos jam skirtą vaidmenį, aktorius, nuo kurio režisierius ne­ nuleidžia akių ir kuriam lieka tik visiškai paklusniai ir nuolankiai vykdyti savo užduotį pasaulyj e ir tobulinti savo dvasią. Pagaliau Epikūras laikėsi požiūrio, kad aukščiausią tikslą - lai­ mę - galima pasiekti, gerbiant kūniškos prigimties reikalavimus, vengiant kančių, gyvenant p rotingai ir j aučiant malonumą. Tuo tarpu stoikai patarė kūniškąj ą prigimtį įveikti, laimę jie tapatino su dora, kurią siej o su troškimu doroviškai tobulėti, išsiugdyti dvasi­ nes vertybes. Tai gana skirtingos doktrinos, tačiau jose būta ir kai kurių pa­ našumų. Greta abiem bendros asketizmo tendencijos, jos abi nelin­ kusios maištauti. Epikūras siūlė pasitraukti į nuošalią vietą ir ten ramiai sau gyventi. Stoikai ragino priimti viską taip, kaip yra, nesi­ kišti į natūralią įvykių tėkmę. Abi doktrinos apeliavo į individą: so­ cialinė individo egzistencij a ir su ja susij usios viltys bei lūkesčiai nei vienos, nei kitos nedomino . Š iuolaikiniam žmogui, ko gera, artimesnės pasaulėžiūrinės ir do­ rovinės epikūrizmo nuostatos. Tačiau Kristaus eros pradžioj e ateitis priklausė stoicizmo idėjoms. Būtent jos inspiravo krikščioniškąją mąs­ tyseną ir sykiu su jos laimėj imais išsikovojo pilietines teises Europos kultūroje, įsiliej o į kasdienius įsitikinimus ir paplitusius tikėjimus.

PLOTINAS: TARP BŪTIES IR N E B OTIES

Tai, kas dieviška mumyse, megmu s a kė Plotinas savo mokiniams. Tačiau tai reikalavo atsisakyti da iktq pasaulio, atmesti žemiškąjį gė­ rį, nepasiduoti j usliq spaudim u i , atsi kratyti geiduliq ir aistrq, žo­ džiu - vardan to reikėjo atsižadėti kūno ir iš esmės pranokti savo fizinę prigimtį. Plotinas nepasakodavo ap ie savo gyvenimo kelią, neleisdavo skelbti savo portretq, nekviesdavo mokiniq (Romoj e jo įkurtos ir plačiai garsėj usios mokyklos įtaką patyrė ir turtingi bei įtakingi asmenys, įskaitant patį imperato riq Galieną ir jo žmoną Saloniną) švęsti savo gimtadieniq, net ir gimimo datos nėra atskleidęs . Beje, nepaisė net higienos reikalavimq. Rašyti pradėjo tik į gyvenimo pabaigą, tačiau niekinamai žiūrėjo ir į materialią savo minčiq for­ mą: nesirūpino stiliumi ir fo rmuluočiq tikslumu, niekada netaisė gremėzdiškų sakinių, nė vienas iš penkiasdešimt keturių traktatų neturi pavadinimo . Tik vėliau gabiausias jo mokinys Porfyrij as Ty-

pakyleti iki to, kas dieviška visatoje,

98

-

PLOTINAS, apie 204-apie 269

rietis suredagavo ir pagal temas suskirstė jo rašinius į šešias kny­ gas - sudėj o į kiekvieną po devynis rraktatus ir pavadino „Eneado­ mis" („Devintinėmis" ) . Š itaip suklasifi k uota Plotino kūryba ėmė funkcionuoti Europos filosofijoj e. Jo mąstysenos atspirties taškas yra grynai savaim inga, pirmutinė ir vienintelė būtis - Absoliutas. Tik tai, kas pirmučiausia, kas nerei­ kalauja buvimo ko nors pirmesnio - tik tai egzistuoj a savaime. Visa, kas nėra vienis, reikalauj a pavienių daiktų, kurių pagrindu galėtų būti, o Absoliutas, būdamas pirmas ir vienintelis, yra besąlygiškai savaimingas. Taigi galime mąstyti apie Jį, neieškodami jokių loginių sąsaj ų su kuo nors kitu, nes jis yra tas, kas tiesiog yra tas, kas egzis­ tuoj a pats savyj e, per save ir sau. Absoliutas, būdamas gyvybingas kiekvienos pavienės būties šal­ tinis, tam tikra prasme yra aukščiau egzistavimo, nes yra už jį anks­ tesnis ir jį sąlygojantis; todėl pats jis yra ne būtis, o jos Gimdytojas. Būdamas konkrečių daiktų atžvilgiu pirmesnis ir nuo j ų nepriklau­ somas, Jis lieka neprieinamas žmogaus pažinimui . Mūsų pažini­ mas operuoj a sąvokomis, kurios liečia konkrečius esinius: jos fik­ s uoj a daiktus i r j ų b ūs e n a s , j i e m s b ūd i n g ą k i n t a m u m ą i r prieštaravimus, žodžiu - regimojo pasaulio įvairovę. B e to, kiek­ viena sąvokinė kažko apibrėžtis sykiu yra to kažko apriboj imas, arba jo ribų įsisąmoninimas : sakydami, kad kažkas yra būtent tai , sykiu konstatuoj ame, kad tai nėra kažkas kita i r kad tasai „kita" , nuo kurio skiriasi mūsų aprašomas daiktas, egzistuoj a. O Absoliu­ to neįmanoma kaip nors apriboti - apimdamas viską, jis neturi j okių ribų. Taigi jis mums yra neišsemiamas šaltinis, begalinė ap­ rėptis, nesuvokta visybė, kurią išreikšti žodžiais esame bej ėgiai, nes tai p ranoksta kalbos galimybes. Neigimas yra vienintelis kelias, ve­ dantis sąvokomis operuoj antį protą į Absoliutą; b ūdamas šiuo at­ žvilgi u bej ėgis, protas būtį s uvokia kaip kažką iš esmės priešinga -

99

PLOTINAS, apie 204-apie 269

ribotų ir kintamų daiktų pasauliui, t. y. kaip beribę, belaikę, bega­ linę - gali ausiai kaip žodžiais neišreiškiamą esatį . . . * Nors Plotinas teigė, jog racionaliam pažinimui Absoliutas ne­ prieinamas, pats visaip bandė jį sąvokini u bC1du apibrėžti, pasitelk­ damas daugybę žodžių: Vienis, Savaime Esantysis, Karalius, Neapib­ režtis, Patsai, Anas, Šaltinis, Nenusakomasis Taip elgėsi, p uikiai suprasdamas, kad tai tik nevykę bandymai žodžiais išreikšti tai, kas sąvokomis iš principo nepagaunama i r neišreiškiama, kad tokios pa­ stangos primena užmojį šaukštu išsemti vandenyną. Nepaisant to, jis pripažino, kad pastangos žodžiais išsakyti neišsakoma yra kon­ struktyvus aktas, nes padeda žmogui lengviau prabusti savame kūniš­ kumo kiaute, skatina dvasinį jo aktyvu mą ir ugdo jo gebėj imą kon­ templiuoti Absoliutą. Mūsų kalbijimo ir rašymo tikslas, - pabrėžia filosofas, -yra padetipasirengti kelionen pasJį ir samprotavimais įžiebti kontempliacijos poreikį. Ir priduria: tarsi rodytume kelią trokštančiam . . .

kažką įžvelgti. Mat mokslas tegali parodyti kelią ir paskatinti žygiui, o įžvalga - tai jau reikalas to, kuris nori pamatyti. Taigi iš tikrųj ų tik intuicij os aktas, tiesioginis išgyven i mas, mistinė ekstazė atskleidžia Žmogui Absoliuto buvimą ir daro jį žmogui prieinamą. Tačiau kol kas susilaikykime nuo bandymo atsakyti į klausimą, kokios yra tokio bendravimo su Aukščiausia būtimi galimybės ir sąlygos. Absoliutas, kuriam būdinga amži nas pastovumas, yra ir visko, kas egzistuoja, pradžia: Vienio prigimtis - būti visų daiktų gimdytoju. Š iuo požiūriu kiekvienas esinys yra Absoliutas, nes iš Jo kyla, ir sykiu

* Toks mąstymo būdas Europos kulrūroje davė pradžią sąj ūdžiui, vadinamam nega­ tyviąja reologija (šį rerminą pirmasis pavarrojo Pseudodionisijas , anoniminis re­ ologinių filosofinių rrakrarų aurorius, gyvenęs veikiausiai Sirijoje V-VI amžių san­ dūroje ir pasirašinėjęs Kristaus amžininko Dionisijo Areopagiro, Arėnų areopago nario ir pirmojo Arėnų vyskupo, vardu) . Iškilūs negatyviosios reologijos arsrovai buvo, grera kirų, Eriugena, Mokyrojas Ekharras, Marsilijus Fičinas (Marsilio Fici­ no) , Jakobas Bėmė (Boehme) ir Hėgelis.

1 00

PLOTINAS, apie 204-apie 269

nėra Absoliutas, nes Jis, emanuodamas iš savęs daiktus ir leisdamas j iems egzistuoti, pats nieko nepraranda ir išlieka nesumažėjęs. Kūry­ binė Absoliuto veikla, duodanti pradžią atskiroms būtims, sudaro Jo prigimtį - taip pat, kaip saulė iš prigimties suteikia šviesai švytėjimo ir gyvybę kuriančios galios. Taigi tai, kas iš Absoliuto kyla, nors nuo jo skiriasi, tačiau nėra nuo jo visai atskiriamas dalykas, lygiai kaip saulės šviesa, būdama kas kita nei pati saulė, yra sykiu tai, kas saulę visada supa ir nuolat lydi. Vienis realizuojasi visatoje. Iš Jo viskas emanuoja tokiu pat bū­ du, kaip upė išteka iš savo versmės, kuri, ištekindama vis nauj us van­ denis, pati lieka neišsemiama. Viskas emanuoja iš Vienio, taigi viskas vienaip ar kitaip toje versmėj e dalyvauja. Dalyvavimo laipsnis pri­ klauso nuo vietos, tenkančios būčių emanacijos grandinėje. Toji gran­ dinė susideda iš vis mažėjančio tobulumo pakopų, t. y. kiekviena paeiliui emanavusi būtis yra mažiau tobula už savo priežastį. Pasek­ mė niekada negali būti tobulesnė už savo priežastį - iš kur gi tas didesnis tobulumas galėtų rastis? - bet j i negali būti ir tapati su prie­ žastimi, nes tokiu atvej u nuo jos nesiskirtų. Kaip upės vandenys, kurie, toldami nuo šaltinio, pamažu netenka savo pradinio kristališ­ ko skaidrumo ir drumstėja, kai kada net pavirsdami į klampią pelkę, taip ir atskiros būtys, nutoldamos nuo Prabūties, laipsniškai degra­ duoja. Š ią išsekimo, leidimosi žemyn tendenciją papildo kilimo, ko­ pimo aukštyn tendencija: j uk kiekvienam esiniui yra būdingas troš­ kimas grįžti į prarastąjį vienumą ir tobulumą, siekimas susij ungti su Absoliutu. Š is grįžimas atgal gali realizuotis tik žmoguje ir per žmo­ gų. Tokia yra tikroji jo, o sykiu ir kosminė, misija. Pirmoji hipostaze - t. y. būtis, emanavusi iš Pravienio ar Prabū­ ties - yra protas. Aišku, protas čia suprantamas ne kaip pavienės sie­ los galia, taigi ne kaip individualus gebėjimas, o kaip objektyvi ir visuotinė būtis. Būdama arčiausiai Absoliuto, ji yra iš visų esačių tobuliausia. Vis dėlto net ir ši, pirmoj i, hipostaze jau yra degradavu­ si - mat ji nebėra tolydi. Protas, savimonės akte atsigręždamas į save,

101

PLOTINAS, apie 204-apie 269

suvokia ir atskiria save, kaip save stebintį, kitaip tariant, kaip pažini­ mo subj ektą, nuo to, į ką j is gręžiasi kaip į būsimų žinių obj ektą, kitaip tariant - nuo pažinimo obj ekto. Tas dvilypis protas, t. y. pro­ tas, kuris ir pažįsta, ir yra pažįstamas - tai an troj i hipostazė. Jo min­ tys (idėjos) tampa atskirų daiktų, kurie užpildo pasaulį, priežastimis ir modeliais. Absoliutą kontempliuoj antis ir sykiu save pažįstantis protas emanuoj a psichinį gebėj imą, kuris sudaro nuo jo ski rtingą žemes­ nės pakopos b ūtį, kitaip tariant, dar vieną hipostazę, vadinamą sie­ la. S iela, kontempliuodama tai, kas yra už jos, t. y. protą, bei save pačią, trokšta kurti. Tačiau j os galia yra ribota ir menka. Dėl to visa, ką j i emanuoj a, - visas j uslinis pasaulis - netampa savarankiš­ ka būtimi arba dar viena hipostaze. S iela yra p askutinė, žemiausia būčių emanacijos pakopa. J uslinis pasaulis susideda iš dviej ų netolygios vertės dėmenų sielos ir kūno. S iela suteikia kūnui egzistencij ą ir gyvybę, o kūnas sielos dėka dalyvauj a egzistavimo ir gyvenimo procese. Siela kuria daiktus pagal tobulus modelius - proto idėj as . Idėjos dalyvauj a ma­ terialiuose daiktuose, o daiktai savo ruožtu dalyvauj a idėj ose, su­ panašėj a s u jomis. Tačiau j ie visada yra atspindžiai - taigi netobuli ir nevisapusiški. Mat daiktai randasi, diferencij uoj asi, kinta: jie ne tiek yra, kiek be paliovos randasi, o po to išnyksta. Tikrovėj e j ie egzistuoj a, nenueidami į nebūtį, tik tiek, kiek dalyvauj a idėj ose ir su JOm1s s1ei asi. Materija yra paskutinė degradavusios tikrovės p akopa. Jos buvi­ mas bemaž vienareikšmis su nebuvimu. Iš tikrųjų materijai nebūdin­ gas tas „yra : - teigia Plotinas, - nes jeigu būtų būdingas, joje būtų nors šiek tiek gėrio, taigi jos atžvilgiu „yra " [ . . . ] reiškia tą patį, ką ir „ nėra ': Dėl to materiją galime apibrėžti tik negatyviai , kaip kažką nepakankama, nevisapusiška, kaip buvimo stygių, taigi - kaip nebū­ tį. O kadangi buvimas yra gėris, tai jo priešybė, nebūtis, yra blogis. Š itaip Plotinas pirmasis istorijoje suformulavo blogio, kaip stygiaus, '

1 02

PLOTINAS, apie 204-apie 269

teoriją: blogis realiai, t. y. ontologine žodžio prasme, arba kaip ob­ jektyvus pačios būties dėmuo, neegzistuoja, j is yra tik tam tikra ne­ gatyvumo apraiška: tai stokoj antis, t. y. ribotas arba nevisapusiškas, buvimas, arba gėrio stygius. Š is teiginys tapo teodicėjos, pirmiausia Augustino sukurtos jos versijos, pagrindu. Sielai, arba dėl sąsaj ų s u kūnu degradavusiam protui, yra būdin­ ga laikiškumas. Galima sakyti, kad veikiau ne siela egzistuoja laike, o laikas egzistuoja joje. Tik kurdama j uslinius daiktus siela išj udina laiką arba tampa laikina. Tačiau, kita vertus, ji geba išsivaduoti iš laiko gniaužtų ir grįžti į savo tikrąj ą tėvonij ą - Absoliutą, kuris j ai yra pats tikriausias, savyje įžvelgiamas pasaulis. Taigi veržimasis į Absoliutą nereikalauj a peržengti savęs, ieškant kažko, kas yra už pa­ ties ieškančiojo, o priešingai - tai grįžimas į savo tikrąj ą vidinę esmę. Mes, žmonės, anaiptol nesame nei izoliuoti, nei atskirti, ir nors įsiter­

pusi kūniškoji prigimtis ir patrauke mus į save, tačiau kvepuojame vie­ niu ir nežūvame, nes Neapibrežtis, kart4 mus apdovanojusi, neatsi­ trauke, ir kol išliks Tuo, Kuo yra, dalins nuolatos Savo dovanas. Vadinasi, tikroj i žmogaus esmė yra už jo empirinės egzistenci­ jos. Pačia savo esme žmogus anaiptol nėra tai, kas konkrečiai jis yra laike. Kiekvieno individo buvimo pagrindas ir tikslas yra „žmogus ap­ skritai" , žmogiškumo idėja. Anaiptol ne Sokratas, kaip konkretus žmo­

gus, suteikti „ ne žmogui" „žmogaus būtį ': nes atskiras žmogus egzistuo­ ja, kiek jis dalyvauja „žmoguje ': Tas „žmogus apskritai" , įeidamas į kokį nors konkretų individą, tapdamas atskiru empiriniu žmogumi, nenustoja buvęs savimi, arba bendrybe, kadangi tas pats visur atsi­ randa sykiu su visybe. Panašiai esti su antspaudu, kai j is uždedamas ant įvairių vaško gabaliukų: atspaudų įvairovė yra medžiagos skirtin­ gumo funkcija, tačiau kiekvienu atveju tai yra tos pačios matricos atspaudai . Konstitucinis žmogaus pagrindas yra siela - ir tik siela. S ielos susij ungimas su kūnu yra blogis, o atsiskyrimas - gėris. Teigdami,

1 03

PLOTINAS, apie 2 04-apie 269

kad siela subiūra del to, kadpasiduoda kūno ir materijos traukai, susi­ maišo ir sugenda, būsime teisūs. T odė! grįždamas atgal prie savo es­ mės, žmogus turi atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo, atsisakyti visko, kas savita, atskira, individualu: reikia marinti kūną, kad paaišketų, jog „žmogus "yra kitoks nei išores daiktai. Siela tarp jų yra tarsi kalėj i­ me, nes j uslinis pasaulis yra tik tamsoj e skendi nti ola (čia Plotinas pasitelkia Platano metaforą) . Ž mogus pasaulio sanklodoje užima vidurio vietą. Apatinemis da­ limis jis susieina su kūniškuoj u pasauliu, o viršutinemis dalimis - su proto pasauliu. Jis gali pasukti abiem kryptim is: žemyn - į blogį ar­ ba aukštyn - į gėrį. Galimybė pasirinkti skirtingus kelius Plotinui atrodo akivaizdi. Tiesa, žmones gundo materialių daiktų kerai, jie prisiriša prie žemiškų dalykų, pasiduoda gamtos magijai. Visa tai - apgaulingos vilionės, pa­ vergiančios žmogų, verčiančios jį pasiduoti geidulių ir kūniškų po­ traukių spaudimui. O kai siela ima paklusti kitokiems, nei ji pati, da­ lykams, ji netenka savitumo ir laisvės. Tačiau kadangi laisvė yra vidinė sielos kokybė, siela negali jos visiškai netekti. Panašiai kaip šviesa, net būdama silpna ir išsklaidyta, nenustoja buvusi šviesa, taip ir siela, kol egzistuoja ir išlieka savimi, negali visiškai netekti laisvės ir polinkio daryti gera. Tik veikdama pagal savo pačios prigimtį, išsivaduodama nuo kūno spaudimo, vadovaudamasi tiesa ir gėriu, ji yra pajėgi pasiek­ ti tikrąją autonomiją, visišką nepriklausomybę nuo išorinio pasaulio. Fatalistinės Demokrito doktrinos teiginys, kad mūsų likimas yra iš anksto mechaninių jėgų apibrėžtas, Plotino manymu, neatitinka tikrovės. Remdamiesi tokiu primityviu požiūriu, kad siela yra tik atomų visuma, mes negalėtume paaiškinti, kodėl žmogus mąsto, ger­ bia tiesą, trokšta kontempliuoci grožį ir aukština dorą. Jeigu viskas iš tikrųj ų būtų tik atomų j udėjimo rezultatas, tai ar galėtume teigei, kad žmonių veikla yra sąmoninga? Juk, minėtos doktrinos požiūriu, mes visada skubame ten, kur mus, tarsi besielius kūnus, varinija ir

stumia kūniški atomai.

1 04

PLOTINAS, apie 204-apie 269

Laisvės - vidinės sielos ypatybės - pagrindas yra suvereni, nuo išorės nepriklausoma, apšviesta valia. Apšviesta ji yra todėl, kad no­ ri nr pasiekti tikrąj ą laisvę, nepakanka norėti ir veikti, dar reikia iš­ laisvinti mūsų norus ir veiksmus nuo atsitiktinumo, pažinti tai, kas teisinga ir kas neteisinga. Č ia filosofas laikosi Sokrato bei Platano etinio intelektualizmo nuostatos: nežinoj imas nubraukia laisvę, tuo pačiu ir dorą, kuri reiškia tą pat, ką ir pažinimas, nes dorai elgtis gali tik tas, kas žino tiesą. Plotinas išskyrė atsitiktinį ir tikrąjį egzistavimą. Atsigręžimas į save reiškia atotrūkį nuo atsitiktinės tikrovės ir sueitį su būtimi. Ke­ lias į šį susitikimą veda per atskirtį nuo kūno, kuris yra sielos kalėji­ mas, jos bejėgiškumo šaltinis ir ją kamuoj ančio blogio priežastis. Dėl to žmogus privalo atsilaisvinti nuo kūniškumo, t. y. atsitverti nuo egzistavimo j uslių pasaulyje: nuo viso to, kas individualu, savita, skir­ tinga. O apsivalydamas ir grįždamas atgal į save, į savo esmę, j is per­ žengia pats save, mistinės ekstazės aktu susiliej a su Absoliutu, pasi­ nerdamas į jį tarsi vandens lašas į bekraštį vandenyną. Tikroj i mūsų egzistencij a prasideda tik tada, kai, atsikratę savitumo, kuris mus izoliuoja nuo visa apimančios būties, prisiglaudžiame prie jos. Taip mąstydamas ir kalbėdamas, Plotinas tapo vienu iš dvasinių europietiškosios mistikos tėvų. Savo teorij oje j is adekvačiai išreiškė amžiną žmogaus troškimą įveikti savo netobulumą ir izoliuotumą. Jo mintyse randame ne tik žmogaus esybę persmelkiantį troškimą ištrūkti iš laikinosios egzistencij os ir nepriklausyti nuo aklų likimo atsitiktinumų, bet ir tikėjimą galimybe pasiekti palaimą, kurios nie­ kas niekada nebegalės atimti.

ŠV. AUGUSTINAS: TARP PRAGARO IR DANGAUS

Kai Augustinui buvo likę gyventi dvidešimt metų, Romą nukariavo ir nusiaubė vestgotų karalius Ala­ rikas. Praėj us dvidešimčiai metų po jo mirties, Amžinasis miestas vos išvengė panašaus likimo užpuolus jį hunų vadui Atilai. Per liku­ sią pusę amžiaus paskutinis Vakarų imperatorius buvo nuverstas nuo sosto, o valdžią perėmė germanų vietininkas. Senasis pasaulis galuti­ nai sužlugo . Augustinas buvo ne tik didžiosios imperij os agonij os liudinin­ kas. Tam tikra prasme j is buvo jos duobkasys . B ūtent j is atliko plataus užmoj o griaunamąj į darbą, aštriai kritikuodamas ligi tol gyvavusius įsitikinimus ir pažiūras. Tačiau Augustinas nauj ąj į pa­ saulėvaizdį kūrė anaiptol ne tuščioj e vietoje, ne lauke, išvalytame totaliai paneigus nusistoj usią kultūrą. Jis sąmoningai rėmėsi Plata­ no ir neoplatonikų filosofij a ir įtraukė ją į krikščioniškąją tradicij ą; antai Plotino teorijoje jis įžvelgė sistemą, labiausiai atitinkančią per­ galę iškovoj usios Bažnyčios doktrinos nuostatas ir ideologinius po­ reikius . Tačiau šią filosofij ą, kuri, jo požiūriu, tebuvo tik įžanga į 1 06

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-430

tikrąj į krikščioniškąj į mokslą, j is suderino su Š ventuoj u Raštu. Tik krikščioniškaj am mokslui Dievo apreikšto žodžio dėka prieinama absoliuti tiesa. Taigi būtent krikščionybė turėj o tapti galutine žmo­ giškoj o pažinimo realizacij a. Buvo sukurtas kanonas, kurio niekas niekada nebeturėj o keisti. Augustinas buvo filosofinio krikščionybės kanono kūrėj as ir pa­ goniškosios mąstysenos kritikas. Maža to. Jis stojo į kovą su ereti­ kais. Ž mogus, į tikrąjį tikėj imą atsivertęs jau b ūdamas brandaus am­ žiaus, pap rastai nepraranda neofito uol um o ir stengiasi šventu gyvenimu, besąlyginiu atsidavimu Bažnyčiai pelnyti j aunystės nuo­ dėmių atleidimą. Todėl nieko nuostabaus, kad jis nenuilsdamas ko­ vojo su erezijomis, silpninusiomis krikščioniškoj o pasaulio vienin­ gumą ir kėlusiomis skilimo grėsmę. Tai buvo realus pavoj us, ir tai aiškiai suvokdama Bažnyčia skelbė, jog nukrypimas nuo ortodoksi­ jos - sunkiausia nuodėmė. Taigi Augustinas itin akylai ieškojo erezij os apraiškų ir stengė­ si j as demaskuoti. Vardan ištikimybės tikėjimui jis kritikavo net savo paties kūrybą. Į gyvenimo pabaigą septyniasdešimtmetis H i­ po Regij aus vyskupas, daugybės veikalų, visų pirma autobiografi­ nio kūrinio „Išpažinimai" bei traktato „Dievo valstybė" , autorius, dar kartą perskaitė ką parašęs ir pateikė negailestingą vertinimą. Š itaip gimė precedento p asaulinėj e literatūroj e neturintis kūrinys „Permąstymai" , kurį galima laikyti tikėj imo grynumo manij a ap­ sėstos sielos paveikslu. Augustino filosofij a tapo neatsiej amu katalikiškosios ortodoksi­ jos dėmeniu, Bažnyčios doktrina, kurios ji niekada neatsižadėjo, ne­ bent, paisydama laiko reikalavimų, ją kiek sumodernino. Tačiau sy­ kiu - tikra istorijos ironij a - Augustino pažiūros tapo intelektualinio nerimo židiniu, kursčiusiu Bažnyčiai priešiškas paieškas. Antai Re­ nesanso epochos humanistai, siekdami atnauj inti krikščioniškąjį pa­ saulėvaizdį, šv. Augustiną priešpriešino šv. Tomui; Augustinu rėmė­ si tokios ortodoksijai priešiškos srovės kaip jansenizmas; Augustino

1 07

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-430

kūryboje įkvėpimo sėmėsi liuteronizmas, kalvinizmas bei kiti nuo katalikybės atsitraukę reformaciniai sąj ūdžiai. Istorija parodė, kad šv. Augustino mintys gali būti įvairiai interpretuoj amos ir jas galima įkomponuoti į viena kitai prieštaraujančias koncepcij as. Pasak Augustino, filosofij a yra autentiškas vidinio nerimo bal­ sas. Žmogus joje ieško atsakymo į klausimą, kokia egzistencijos prasmė ir kaip pasiekti laimę. Jis ieško, nes žinoti šitai jam neduota, o esama padėtis verčia jį j austi nuolatinį nerimą ir kentėti . Ž mogus yra esybė, kuri įtraukta į laiko gniaužtų suspaustą žemiškąj į gyvenimą. Jis turi praeitį ir ateities viltį. Tačiau praėjęs laikas yra pasibaigęs ir užda­ ras - tai, ko j au nebėra, kas negrįžtamai praėjo ir niekada nebegrįš. Lygiai taip ir ateitis - tik pažadai, laikas, kurio dar nėra ir kuris, galimas dalykas, niekada neateis. Taigi gal žmogaus egzistencija apsiriboj a dabartimi, esama aki­ mirka, šia diena? O gal ji yra tik taškas tarp dviej ų nebūties polių praeities ir ateities? Gal tokiu atvej u žmogus turi gyventi tik šia die­ na, nepasiduodamas jokiems apriboj imams ir dorovinei drausmei? Gal j is iš tikrųj ų gyvena tik čia ir dabar, hic et nune? Juk pati dabar­ tis - tik sąlyčio linij a, nepagaunama akimirka, pereinamasis būvis, kuriame ateitis negrįžtamai tampa praeitimi. Tai, ko dar nėra, tam­ pa tuo, ko j au nebėra. Jeigu taip yra iš tikrųj ų, tai žmogaus egzistavi­ mas laiko tėkmėje yra lygiareikšmis neegzistavimui . Negailestingas laikas viską sunaikina ir suardo; ir todėl mes sukiojamės regimybių ir miražų sferoje, nes pasaulio apie mus daiktai - taip pat kažkas netik­ ra. Mes niekada negalime pasakyti, kad jie egzistuoja; jie visada kaž­ kuo tampa - galiausiai suyra ir sudūlėj a. Jie visada egzistuoja tarp to, kas b uvo, ir to, kas bus, jie be paliovos keičiasi. Visa, kas teka, kas nepastovu, kas išsisklaido ir tarsi tolydžio žūva, yra nebūtis, - pabrėžia Augustinas, pritardamas Platanui; visas daiktų pasaulis yra nebūtis. Tačiau žmogaus gyvenimas neišsitenka laiko tėkmėje. Ž mogus trokšta priartėti prie amžinybės, kuri yra tikroj i jo viltis ir ilgesys. Jis

1 08

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-430

trokšta sustabdyti judėj imą, kad pasiektų stabilumą, kuriame nėra nei praeities, nei ateities - tik dabartis, nepasiduodanti gedimui. Bet ar tie troškimai pasiekiami? Ar jie nėra tik chimera? Augustino nuo­ mone - anaiptol. Jis tvirtai tiki, kad virš kintančių kūniškų fenome­ nų pasaulio egzistuoja amžina ir tobula būtis - Dievas, kuris „yra" ir kurio atžvilgiu neturi prasmės joks „buvo" ar „bus " . („Aš esu, kuris esu", - pasakė Dievas Mozei) . Ž mogus - ne tik kūniška esybė, jis yra apdovanotas ir siela, kuri veržiasi į Dievą, į ti krąj į savo garbinimo objektą. Toj i siela teikia žmogui amžinybės šansą ir tikrosios laimės galimybę. Ž mogus yra sielos ir kūno vienovė. Tačiau tokių skirtingų sub­ stancij ų susij ungimas lemia, kad žmogaus prigimtis nėra harmonin­ ga visuma, savo viduje ji nedarni ir sutrikusi. „Negeisk" , - įsako evan­ gelistas, - betgi mes negalime išsivaduoti iš savo geismų, ir jie mus draskys tol, kol liksime žmonėmis, panirusiais į žemiškąj į pasaulį. Kaip negalima suderinti laiko su amžinybe, taip neį manoma iki galo harmonizuoti sielos ir kūno. Žmogus bej ėgis atsižadėti kūno ir pa­ saulio . Todėl būtina j uos užvaldyti. Turime malšinti kūno potrau­ kius, kad nenusidėtume geiduliais, dėl kurių žmoguje ima karaliauti , šėtonas, užvaldydamas jo širdį. Reikia gyventi pasaulyje, bet nusigręž­ ti nuo jo kerų ir j uos paniekinti, nes, - kaip rašo evangelistas, - jei

kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės. Filosofinę Augustino poziciją apibrėžė kraštutinis teocentrizmas . Visas žmogaus gyvenimas nukreiptas į Dievą. Ž mogus niekada ne­ turi pamiršti, kad žemėj e j is - tik piligrimas, kurio tikroji tėvonija ir tikslas yra dangiškoji buveinė. Jis privalo mylėti vienatinį Dievą, o visą kūniškąjį pasaulį, tai yra visa, kas jusliška, paniekinti. Vis dėlto žmonės gėrisi aukštais kalnais, milžiniškomis jūros bangomis, plačiais upių kriokliais, vandenynų platybėmis ir žvaigždžių toliais; maža to, jie mėgaujasi žemiškomis gėrybėmis ir perdėm pasikliauj a savimi. Jie neatsižvelgia į tai, kad pasaulis - tai tuštybė, kurios reikia atsiža-

1 09

ŠV. AUGUSTINAS, 3 54-430

dėti ir neapkęsti, nepaliekant landos šėtonui . Tik visa širdimi atsiža­ dejęs šio pasaulio, žmogus atsikrato šetono. Jis iš tikrųj ų išsivaduos tik tada, kai, visiškai pasitikėdamas Dievu, įveiks žmogiškąją puikybę. Pranašas Jeremij as skelbia, kad „prakeiktas yra žmogus, įtikėjęs žmo­ gų" , kitaip tariant, žmogus, visiškai pasikliauj antis savimi. Š itaip Dievo didybės šlovinimas Augustino filosofij oj e susisiejo su pasaulio niekingumo idėja, savo ruožtu paneigusia savarankišką žemiškos egzistencijos vertę. Mainais už visa tai Augustinas žmogui pažadėjo amžinąj ą palaimą. O kas yra laimė ir kaip galima tapti laimingu? Laimė, - sako Augustinas, - neatsiej ama nuo trokštamo gėrio pilnatvės. Tai - ra­ mybės būsena, o ne siekimas ar veikla. Siekimas visada nukreiptas į kažką, ko pasigendama, taigi jis yra stygiaus simptomas. Niekas ne­ gali būti laimingas, jausdamas kažko stoką, nedisponuodamas ob­ jektu, kurio jis ilgisi. Tačiau ar pakanka įsigyti visa, ko širdis geidžia, turėti visas trokštamas kūniškas gėrybes, kad būtume laimingi? Sa­ vaime aišku, nepakanka. Juk kūniškos gėrybės yra reliatyvios ir efe­ meriškos, tai dalykai, kurie prieš rasdamiesi yra nebūtis, egzistuoda­ mi - eina į nebūtį, ir suirę -pereina į nebūtį. Kūniškomis gėrybėmis reikia mokėti naudotis, tenkinant būtinus poreikius. Tačiau kaip ga­ lima prie tokių dalykų prisirišti ir trokšti j uos nuolat turėti? Juk tu­ rėdami gėrybių, mes visą laiką bijome j ų netekti, rūpinamės dėl gali­ mų likimo staigmenų. Kūniškos gėrybės kursto mūsų gobšumą, kurio niekada negalėsime patenkinti . Prisirišimas prie jų demoralizuoja žmogų, nukreipia dėmesį nuo tikroj o žmogaus pašaukimo .

Materialių gerybių turime visomis pastangomis šalintis ir kaip įma­ nydami jų sergetis, kol tebegyvename, turedami šį kūną, - rašė Augus­ tinas, - nes būdamos lipnios, jos gali sustingdyti mūsų sparnus. O tie sparnai turi būti sveiki ir tobuli, kad galetume pakilti iš mūsų skurdo tamsybes į amžinąją šviesą. Užtat reikia išsivaduoti nuo rūpesčio dėl efemeriško ir reliaty­ vaus gėrio, atsigręžti į tai, kas iš tikro egzistuoja ir yra visada toks pat.

1 10

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4--430

Tik tada žmogaus nekamuos baimė ir vidinis nerimas. Tas aukščiau­ sias gėris, gėris, už kurį didesnio gėrio nėra, yra Dievas. To dėl iš tikrųj ų laimingas yra tas, kas suartėjo su Dievu ir pelnė išganymą. Nerimas­ tinga yra mūsų širdis, - aimanavo Augustinas, kol neranda atilsio -

Tavyje.

Kokiu būdu žmogus gali suartėti su Dievu ir pelnyti amžiną palaimą? Nesiveržk į pasaulį, - pataria Augustinas, - grįžk į save: tie­ sa glūdi pačiame žmoguje. Pažinti save, Augustino požiūriu, reiškia pažinti Dievą, o išganymas - tai pasiektą pažinimą atitinkančios veik­ los funkcija. Tačiau iš kur žmoguje gali rastis toj i tiesa? Pagaliau ar jis pats vien savo pastangomis gali j ą atskleisti? Tą tiesą žmogui suteikė Dievas . Ir tik vidinio nušvitimo, iliumi­ nacijos būdu siela geba ją pažinti. Dievas yra tikrasis mūsų nušvitimo Tėvas, intelektinio nušvitimo Tėvas, dvasinis Mokytojas. Nes iškreip­ tas ir netobulas žmogaus protas pats iš savęs negali sukurti teisingo pažinimo ir neišvengiamai turi remtis apreiškimo autoritetu; o vie­ nintelis neklystantis apreiškimo aiškintojas, kurio autori tetas beri­ bis, yra Bažnyčia. Tiesa glūdi žmoguj e, tačiau ne jis yra j os šaltinis. Ž mogus tiesą gavo iš Dievo . Ne cik tiesa, bet ir išganymas nėra žmogaus nuopel­ nas. Kad žmogus pelnytų išganymą, nepakanka dorai gyven ei ir veržtis į Dievą. Žmogus negali varžyti Dievo laisvės ir trokšti atlygio už dorus poelgius ar pavyzdingą gyvenseną. Darydamas sprendimus, Dievas yra absoliučiai laisvas, jis nėra įpareigotas teikti dovanas. Bet j eigu jis, būdamas gailestingas, tokias dovanas teikia, tai visada yra išskirtinis ir nebūtinas aktas, priklausantis tik nuo jo malonės. Tik malonė atveria žmogui rojaus vartus, nes niekas kitas nebus išganytas, išskyrus t4, kurį Dievas panorės i$anyti. Malonė nėra žmo­ gaus nuopelnas, ji yra tik jo šansas. Juk Sventajame Rašte rašoma: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų" . Pats Dievas visada rodo, kam nori, gailestingum4, o k4 nori, grūdina. Atleisdamas žmogui jo pakly­ dimus ir nuodėmes, jis „rodo gailestingumą" savo paties apsispren-

111

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-43 0

dimu. Jis tai daro iš malonės, vadinasi, ne už darbus, kitaip malonė nebūtų malonė.*

Taigi žmogaus išganymas nuo žmogaus nepriklauso. Dievas, teik­ damas malonę, neieško motyvų ir neapdovanoj a žmonių pagal jų nuopelnus. Malonė žmogui visada yra laiminga ir netikėta dovana, kurios jis gali cik karštai trokšti, bee neturi teisės reikalauti. Jam telie­ ka kančios kupina žinia, plaukianti iš Viešpacies žodžių: „Ieškosite manęs, tačiau manęs nerasite", ir viltis bei skausmingas laukimas, žinant, jog kada nors išsipildys pranašystė, skelbianti, kad „ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu" (Apreiški­ mas Jonui) . O kodėl žmogui taip reikalinga Dievo pagalba? Iš tikrųj ų Die­ vas apdovanojo žmogų laisva valia, norėdamas, kad - tapęs nepri­ klausomas nuo aklo būtinumo - šis turėtų galimybę pasirinkei gerą ir teisingą dorovinį gyvenimą. Tačiau žmogus laisvą valią panaudoj o blogam. Užuot veržęsis į Dievą, jis nusigręžė nuo Kūrėjo ir ėmė pa­ sikliauti pats savimi. Pirmas savarankiškas žmogaus žingsnis, spontaniška jo paties iniciatyva pasirodė esanti fundamentalus blogis ir jo nuopuolio prie­ žastis. Ž mogus buvo nubaustas - išvarytas iš rojaus. Prigimtinė nuodė-

* Malonės problema, kurios augusriniškąj į sprendimą rik glaustai apžvelgiau, turi ilgą ir audringą teologinę istoriją. Tai fakto, kad iškeltieji klausimai iš principo negali būti vienareikšmiškai paaiškinti, išraiška. Tas negalėjimas, kaip rašo Leše­ kas Kolakovskis, nėra šiaip sau negalėjimas, o kosminis negalėj imas, dramatiškas ir įstabus negalėj imas, nes jo šaknys glūdi pačioje kūrėjo (absoliuto) sąvokoje; mat jis turi būti sykiu ir visokio gėrio (ir tik gėrio) kūrėjas, ir partikuliarinės, neišven­ giamai „savaimingai" blogos valios autorius; išskirtinis išganymo teikėjas ir teisė­ jas, reikalaujantis, kad toji valia su juo bendradarbiautų; Dievo, kuris dialogą su savo mylimu žmogumi kas akimirką paverčia byla prieš žmogų ir kuris toje byloj e sykiu yra ir šalis (juk kalbama apie D ievo paveikslą) , ir teisėjas (nes Dievas yra įstatymų kūrėjas) , ir kaltintojas (nes Jis yra teisingas) , ir advokatas (nes Jis yra gailestingas), ir budelis.

1 12

ŠV. AUGUSTINAS, 354-430

mė atvėrė tarp jo ir Dievo neįveikiamą bedugnę. Ž mogaus prigimtis buvo iškreipta ir negrįžtamai prarado savo pirmapradę nekaltybę. Visos būsimos kartos, ištisa žmonių giminė dėl Adomo poelgio tapo nuodėminga ir pasmerkta. Vadinasi, žmogus pats savaime gali daryti tik bloga. Kadangi žmogaus prigimtis yra sugedusi, o jo istorij a - nuodėminga, žmogus j au prieš gimdamas yra pasmerktas ir demoralizuotas. Net ir trokš­ damas gėrio, jis daro vien bloga. „Gimę nuodėmėje ir būdami nuo­ dėmingi, gimdysime nuodėmingus; gimę melagiais - melagius; bū­ dami ištvirkę - gimdysime ištvirkėlius; belaisviai - belaisvius. Esame ligoniai nuo tos akimirkos, kai atėjome į pasaulį, visą laiką, kai j ame gyvename ir kai j į apleidžiame; nuo koj ų pirštų iki viršugalvio nėra mumyse nieko sveika" , - praėj us keliams amžiams aimanavo šventa­ sis Bernardas. Tik Dievo malonė ir parama gali žmogų ištraukti iš nuodėmės. Taigi žmogaus egzistencija y11a dramatiškai prieštaringa. Iš gėrio išauga neišvengiamas blogis. * Ž mogaus gyvenimą gadina amžino pasmerkimo baimė, nerimas ir siaubas. Tačiau tą baimę lydi nuolankus malonės laukimas ir tikėjimas Dievo gailestingumu. Ne-

* Kalbama apie dorovinį blogį. Augustinas atmerė manichej ų nuostatą, kad blogis egzistuojąs ontologiškai (kaip objekryvus būties dėmuo) , nes rokia koncepcija su­ darė pagrindą dramatiškai alrernaryvai: arba Dievas, būdamas visa ko Kūrėj as, yra blogio kaltininkas, ir tada turime pripažinti, kad Jis nėra absoliutus gėris, arba blogis nėra Dievo kūrinys, ir tada Dievas nėra vienintelis visa ko kūrėjas, greta Jo egzistuoja Dievo galiai nepavaldus šėronas. Tai lėmė Augustino bandymą apeiti akivaizdžią alrernaryvą - sukurti blogio, kaip privatio, srygiaus, negaryvios būklės, koncepcij ą. Iš tikrųjų, - teigė Augustinas, - egzistuoja rik Dievo sukurtas gėris. Blogis yra rik ribotumas, netobulumas, gėrio srygius, panašiai , kaip kvailumas yra išminties s roka. I š šios idėjos plaukė paradoksali išvada: iš tikrųjų egzistuoja rik gėris, račiau blogis yra vienintelis daiktų ir viso sukurtojo pasaulio egzistavimo būdas. Mat kiekviena sukurta būtis iš prigimties yra ribota ir nerobula. Taigi grįž­ kime prie mūsų pavyzdžio: tik Dievas yra absoliučiai išmintingas, j oks žmogus niekada negali tokios išminties pasiekti. Kaip rik dėl šito ribotumo jis egzistuoja kaip žmogus, kaip esybė, kuri skiriasi nuo Dievo ir kuri yra Dievo pašaukta.

1 13

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-430

rimas ir viltis - tai du žmogaus gyvenimo poliai, tarp kurių išsitenka visa jo istorij a. Nuodėmės ir malonės doktriną Augustinas kūrė, polemizuoda­ mas su pelagianizmu. Britų vienuolis ir vyskupas Pelagij us skelbė, kad žmogaus prigimtis nėra sutepta pirmosios nuodėmės. Adomo nuodėmė buvo tik jo nuodėmė. Nė vienas žmogus į pasaulį neateina su kokia nors dėme, ir visa, kas jo gyvenime yra doroviškai gera ar bloga, priklauso tik nuo jo valios ir veiksmų. „Esame pradėti, nebū­ dami nei dori, nei nusidėję" - sakė Pelagijus. Ar gyvensime teisingai, ar neteisingai, priklauso tik nuo mūsų apsisprendimo ir pastangų. Pelagij aus samprotavime slypėjo iš esmės eretiška mintis. Jeigu žmogaus prigimtis nėra sugadinta gi mtosios nuodėmės, tai teiginys, kad Kristus atpirko žmonij ą, neturi jokios prasmės. Pasak Pelagi­ jaus, Kristaus gyvenimas ir kančia nebuvo būtinas atpirkimo aktas, o tik moralinis dorovingo elgesio i r tauraus gyvenimo pavyzdys. Išga­ nymui nebūtinas nei krikšto aktas, nei priklausymas Bažnyčiai, o tik doros ir gėrio praktikavimas, savarankiškos individo pastangos. Kitaip manė Augustinas. Jo požiūriu, gimtąj a nuodėme sutep­ tas žmogus negali kurti gėrio pats iš savęs. Pagalbą j am gali suteikti tik Kūrėjas. Tačiau kuo labiau Augustinas sumenkino žmogų, tuo labiau išaukštino Dievą, tuo garsiau skelbė Bažnyčios didybę ir reikš­ mę. Mat tik Bažnyčioj e žmogus gali rasti prieglobstį ir paguodą, iš­ melsti atleidimą ir tikėtis išganymo . Norėdamas atsakyti į klausimą, iš kur radosi nuodėmė ir blogis, Augustinas pritarė laisvos valios idėjai. Ieškodamas pateisinimo Die­ vui, jis užkrovė atsakomybę žmogui . Dievas visada kuria gėrį, tik iš žmogaus ir žmoguj e kyla blogis. Paaiškinęs blogio genezę, Augusti­ nas išplėtojo malonės teoriją. Kiekvieno individo elgesys ir visi jo veiksmai visada priklauso nuo to, ar j is susilaukė malonės, ar ne - tai lemia žmogaus likimą, kurio j is pats negali pakeisti. Dieviškosios nulemties galia vieni žmonės susilaukia išganymo, kiti - pasmerki­ mo. Ž mogaus valia, - įrodinėj a Augustinas, - yra tik įrankis Apvaiz-

1 14

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-430

dos rankose. Ž mogus siekia gėrio, jeigu susilaukia paramos; o jeigu jam neskirta malonė, j is kuria blogį . Taigi žmogaus gyvenimas klostosi dvejopai, yra pats savaime prieštaringas ir tragiškai dvilypis. Ir ne tik individo, bet ir ištisų ben­ druomenių gyvenimas. Galiausiai žmonij a suskyla į dvi skirtingas išganytųj ų ir pasmerktųjų - visuomenes. Vieni sukuria Civitas Dei (Dievo valstybę) , o kiti - Civitas terrena (žemiškąją valstybę) . Visa žmonių giminės istorija yra tų dviej ų prieši ngų visuomenių susidūri­ mo arena, gėrio ir blogio kovos laukas . Kai kurie tyrinėtojai šioje Augustino vizij oje įžvelgė manicheiz­ mo moryvų - j uk Augustino Dievo valstybė yra žemiškosios valsty­ bės priešybė lygiai taip, kaip manichej iškoj i gėrio ir šviesos karalystė yra priešinga blogio ir tamsos karalystei. Tačiau Augustinas ne tik teigė, kad egzistuoj a tos dvi valstybės, bet ir nurodė neišvengiamą Dievo valstybės pergalę. Toji pergalė turėjo suteikti žmonių giminės istorijai vientisumo ir pagrįsti jos prasmę. J uk visi istoriniai įvykiai nuo pat istorijos pradžios iki jos pabaigos - yra Apvaizdos rankose. Kiekviena tauta ir kiekvienas žmogus dalyvauja toje pačioje dramoje ir siekia įgyvendinti tą patį tikslą. Galima net sakyti, kad tam tikra prasme visa žmonija yra tarsi vienas žmogus, kuris Dievo valia pati­ ria apvalantį ir apšviečiantį atskirų apreiškimų poveikį. Tačiau visą malonių ir apreiškimų veiksmingumą patirs tik bū­ simi išrinktiej i, t. y. šventųj ų bendruomenės, kurios sukūrimas yra visatos ir jos istorijos tikslas, nariai. Tiesa, toji šventųj ų bendruome­ nė jau yra už istorijos sferos, tačiau tik jų dėka realizuoj asi laiko eg­ zistavimą pagrindžianti providencinė (apvaizdiškoji) to tikslo pras­ mė. Tas galutinis istorij os tikslas daro istorij ą suprantamą, nes atskleidžia to, kas vyko, vyksta ir vyks, prasmę; galiausiai tai nulemia istorijos filosofijos ir teologijos susiformavimą. * * Graikų kultūroje išryškėjo pastangos iš reiškinių srauto išskirti amžiną, nekintamą jo esmę arba esenciją Qonijos filosofams tai - „archė", elėj iečiams - „būtis",

1 15

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-43 0

Augustino filosofijos centras yra Dievas. Ta i Dievas žodžio fiat (tebūna) galia iš nebūties kūrė pasaulį. Tai jis sukūrė žmogų. Tačiau koks mažas ir bejėgis Kūrėjo galybės akivaizdoje pasirodė žmogus. Sugundytas ir nusidėjęs, jis atitrūko nuo Dievo, ir j o gyvenimas tapo šėtono valdomis. Be Apvaizdos pagalbos jis gali daryti tik bloga, ir nėra j am išsigelbėjimo. Tam, kad galėtų pažinti tiesą, j is turi tapti apšviestuoj u; kad galėtų suprasti - turi karštai tikėti; kad gebėtų gy­ venti dorovingai - turi rasti atramą už savęs; kad pelnytų išgany­ mą - turi susilaukti malonės ir gailestingo atleidimo už pirmųj ų tė­ vų nusidėjimą. Visas jo gyvenimas i r visos viltys priklauso ne j am pačiam. Mylėdamas Dievą ir absoliučiai atsiduodamas Bažnyčiai, jis turi visiškai atsižadėti savęs, o tai, ką turi ir ko trokšta, patikėti Baž­ nyčiai. Ir nors prieš j į atsiveria amžinosios laimės perspektyva, jis niekada nesij aus tikras, j į visada kamuos baimė ir nerimas. Ž mogus, kaip kūrinys, iš nebūties pašauktas egzistencij ai, yra paženklintas fundamentalaus neautarkiškumo. Jis nėra pats sau pa­ kankamas nei būties struktūros, nei pažinimo ar veiklos sanklodos atžvilgiais. Tačiau šie trūkumai ir nuolat j uos lydinčios kančios turi ypatingą prasmę. Kaip tik iš jų kyla tas vaisingas žmogų kamuoj antis ir jį sergėjantis nerimas, kuris neleidžia rasti prieglobsčio ir nusira­ minimo niekur kitur, kaip tik Dieve (o j uk jo dėka ir vardan jo žmo-

Demokritui - „atomas", Platanui - gėrio idėja) . Š iuo požiūriu, visa, kas individu­ alu, kas priklauso laiko sferai, isikomponuoja į nekintamas kosmines struktūras, pats laikas esminės reikšmės neturi, j is yra užbaigtas ratas (ciklinio laiko teorija) . Kitaip manoma j udėj ų ir krikščionių kultūroje. Č ia Dievas, sureikdamas iš nebū­ ties pašauktiems daiktams būtį, sykiu apibrėžia jų tikslą. Taigi pasaulis turi pra­ džią, bet turi ir pabaigą. Laikas įsiterpęs tarp tų dviejų polių: j is yra kryptingas, negrįžtamas, žodžiu - linij inis. Visi įvykiai išsidėsto tam tikra teisėta, tealogiškai vainikuota eiga ir sukuria istoriją. Taigi pirmą kruopštų bandymą suformuluoti istorijos filosofiją ir teologiją randame kaip tik Augustino traktate „Dievo valsry­ bė". Kita vertus, laiko cikliškumo idėja iš Europos kultūros istorijos neišnyko (jai atstovavo pirmiausia Vikas ir Nyčė) .

1 16

ŠV. AUGUSTINAS, 3 5 4-430

gus buvo sukurtas) . Būtent toks, Augustino manymu, yra skausmin­ go gyvenimo patirties vaisius, esminė jo tiesa. Net ir nepripažįstant tos tiesos, negalima nematyti šv. Augusti­ no mintyse autentiškų žmogaus egzistencij os problemų, raiškios dra­ matiško žmogaus likimo paj autos; žmogaus, kuris, karštai trokšda­ mas laimės, blaškosi tarp laikinybės realumo ir amžinybės ilgesio, tarp baimės ir vilties . . .

ERIUGENA, ARBA DIEVAS, PASAULIS IR ŽMOGUS

J is buvo karaliaus favoritas, su val­ dovu jį siejo labai šilti santykiai . Kitaip j is vargiai būtų galėjęs gy­ venti dvare, tuo labiau išlikti gyvas po tokio štai nutikimo . Kartą, kai jie šnekučiavosi, karalius paklausė priešais sėdintį filosofą: „ Kas skiria kvailį nuo Š koto ? " , ir išgirdo atsakymą: „Stalas " . Tuo tarpu Karolio I I Plikagalvio, Vakarų Frankų valstybės karaliaus, globa Jonui Š kotui (pravardė kilusi iš lotyniško Airijos pavadinimo Sco­ tia Maior) , dar vadinamam Eriugena (nuo kekiško „ Ž aliosios sa­ los" - Erin - pavadinimo) , buvo itin reikalinga: 8 5 5 metais jo moks­ lą pasmerkė Valensij o s susirinkimas, o po penkerių metų - ir Langreso sinodas. Pasak vieno pasipiktinusio diakono, nepaisant visų pasmerkimų, „tas tiesos priešininkas ne tik išvengė visų sank­ cij ų, ne tik už bausmę nebuvo nutildytas, bet dargi yra visaip giria­ mas ir didžiai gerbiamas " . U ž ką gi j is buvo pasmerktas? Pagal krikščionišką tradiciją (pirmiausia Augustino kūryboje) buvo nusistojęs kanonas, kad visa, kas nėra Dievas, priklauso kūrini-

1 18

ERIUGENA, apie 8 1 0-apie 877

jai ir yra iš nebūties pašaukta egzistuoti žodžio fiat - tebūna - galia. Taigi Kūrėj ą ir jo kūrinį skiria ontologinė praraja, nes tai yra dvi iš principo skirtingos būtys. Pirmoj i būtis, iš kurios esmės kyla egzis­ tencija - tai besąlygiškai autarkiška, iki galo tobula, visais atžvilgiais neribota, begalinė, nekintama, amžinybėj e egzistuojanti būtis. Jos atžvilgiu neturi prasmės joks „buvo" ar „bus " . Antroj i būtis yra atsi­ tiktinė ir nebūtina, egzistencija iš jos esmės nekyla, todėl egzistenci­ j ai ji turi būti pašaukta. Tai yra kintama, taigi laike vegetuoj anti b ūtis, kuri tikrojoje būtyj e kažkaip dalyvauja, bet pati iš savęs būtimi netampa. Tokios būties statusą turi egzistencijai pašauktų daiktų, pasižyminčių principiniu neautarkiškumu, pasaulis. Jie nėra patys sau pakankami nei būties struktūros, nei veiklos struktūros atžvil­ giais, todėl tiek buvimo, tiek ir veiklos atžvilgiu j ie turi būti palaiko­ mi. Š itaip ortodoksinėj e krikščioniškojoje mąstysenoje susiformavo dvi neatsiejamos idėjos: absoliučios Dievo nepriklausomybės nuo pa­ saulio idėja ir absoliučios pasaulio priklausomybės nuo Dievo idėja. Tačiau kodėl Dievas pašaukė egzistencijai tuos fundamentalaus autarkiškumo stokoj ančius daiktus? Kitaip tariant, koks yra kūrimo motyvas? Augustinas į tai atsakė trumpai: Dievas kuria, nes jis yra geras. Tačiau toks atsakymas buvo aiškiai nepakankam as. Kodėl ge­ rumu reikėtų laikyti tai, kad egzistencijai buvo pašauktas Kūrėj ui visiškai nereikalingas pasaulis? Pagaliau ar tasai gerumas aktualizuo­ j asi tik daiktų kūrimo aktu? Juk, kaip tvirtino Augustinas, Dievui nebūdingas joks potencialumas. „Išpažinimų" autorius galiausiai pri­ pažino, jog atsakymas į klausimą, koks yra pasaulio sukūrimo moty­ vas, peržengia žmogaus proto galimybių ribas, todėl žmogus privalo pasitenkinti, įtikėdamas tai, kas sakoma Š ventajame Rašte. Kitaip manė Eriugena. Jis labai tvirtai pabrėžė, kad tikejimas žadina intelek­ tinio pažinimo troškimą, taigi žmogaus gyvenimo tikslas yra suprasti, nes į dangų patenkama tik per filosofiją. Pritardamas Sokrato tezei, jog pažinimas ir dora yra tapatūs, Eriugena teigė, kad kiekviena sielo­

je nušvintanti dorybe gimsta iš proto uwinimo.

1 19

ERIUGENA, apie 8 1 0-apie 877

Iš tikrųj ų tarp žmogaus proto ir apreikšto žodžio nėra ir negali būti prieštaravimo. Jo išvengiame, tinkamai interpretuodami Šven­ tąjį Raštą, o tai reiškia - eliminuodami tas jo pažodines reikšmes, kurios, būdamos perkeltinės arba simbolinės, nepasiduoda suderi­ namos su pažinimu. Ž mogus, Eriugenos manymu, gali suprasti sukūrimo motyvus ir prasmę; jis gali net mintimi suvokti neišvengiamą jo būtinumą. Mat Dievas ne šiaip sau yra, tarytum koks konkretus daiktas, veikiau Jis yra tapsmas. Tik pasaulio kūrimo procese (ir kūrimo dėka) j is laipsniškai atskleidžia savo prigimtį, atpažindamas visą iki tol pa­ slėptą jos turtingumą. Įsisąmonindamas pats save, jis tarsi savo pa­ ties veiksmais save formuoj a. Š į pilnatvės siekiančios Dievo būties dinamiškumą atskleidžia pats terminas Theos. Š io žodžio etimologi­ ją Eriugena siej o su graikišku theo - bėgu. Taigi D ievas „bėga" , kur­ damas daiktus, kol galiausiai „pribėga" iki visiško išsipildymo . Vadinasi, pasaulio kūrimas yra Dievo esmės manifestacija, laips­ niškas j os pačios bei jos savybių atsiskleidimas - arba teofanij a. Dva­ siai tas pat „reikštis" ar „sukurti" , „mąstyti" ar „veikti" . Antai Vieš­ pats, kaip pasakojama Š ventajame Rašte, tarė: „Tebūna", ir viskas atsirado. Dievas, išreikšddmas pats save, sukuria ddiktus, - pabrėžė Eriu­ gena, - o sukurdamas ddiktus, sukuria pats save. Kai sakome, j og Dievas sukūrė visus daiktus, turime suprasti, kad Dievas yra visuose daiktuose. Mat kiekviena pasekmė yra išsipil­ džiusi, realybe tapusi priežastis; o tai, kas aktualizuojasi pasekmėje, anksčiau turėjo glūdėti jos priežasties prigimtyje, taigi iš ten ir kyla. Todėl teigiame, - padarė išvadą filosofas, - kad Dievas, kaip prie­ žastis, glūdi savo pasekmėse, arba daiktuose. Taip sakydami, turime pripažinti, kad pasaulis yra dieviškas ne tik ta prasme, kad tik Dievas pašaukė j į egzistuoti, bet ir ta prasme, kad Jis j ame nuolat yra ir kad būtent j ame pats išsipildo. Dėl to kiekvienas pasaulyj e esantis daik­ tas, būdamas Dievo dalelė, padeda mums Jį pažinti . Dievas yra sykiu kūrėjas ir kūrinys, Jis kuria daiktus ir juose

1 20

ERIUGENA, apie 8 1 0-apie 877

realizuojasi. Jis žingsniuoja įvairiomis pasekmių formomis, iki pat ga­ lutines visos gamtos tvarkos. Šitokiu būdu, sistemingai įeidamas į visa ką, Jis sukuria viską ir tampa viskuo visame kame bei, kviesdamas viską atgal į save, grįžta pats į save. Vadinasi, pasaulis nėra amžinas, jis turi

ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Kitaip tariant, Dievas, sukūręs iš savęs kūrinį, po to per kūrinį vėl grįžta į save. Tačiau tuomet jis tampa išsipildžiusiu Dievu, jau realizuotų galimybių Dievu, iki galo įsisą­ moninusiu savo paties vidin į turtingumą. Taigi galima sakyti, jog ir Dievas turi savo istoriją - j uk pabaigoj e jis jau nebėra toks pat, koks buvo pradžioje. Kūrėjo „augimo" procese galima išskirti keturias formas arba fazes. Pirma: kuriančioj i, bet nesukurta gamta, arba Dievas kaip vis­ ko, kas egzistuoja, šaltinis. Antra: kuriančioj i ir sukurta gamta, ki­ taip tariant, Dievo prote kylančios idėjos - daiktų priežastys; iš šių idėj ų atsiranda ne tik pavieniai daiktai, j ų giminės ir rūšys, bet, pa­ sak iškilaus viduramžių filosofijos istoriko Etjeno Ž ilsono ( E tienne Gilson) , „iš giliausios savo prigimties paslapties ima skleistis ir Die­ vas, apsireikšdamas pats sau") . Trečia: sukurtoji, bet nekurianti gamta, apimanti atskirų daiktų pasaulio visumą. Pagaliau ketvi rta: nesukur­ ta ir nekurianti gamta, arba Dievas kaip tikslas, kurio galiausiai sie­ kia ir kuriame išsipildo egzistencijai pašauktų daiktų visuma. Š io kelio etapus Eriugena šitaip įsivaizdavo : Žemiškieji kūnai, kurie yra žemiausiai, pavirs į dangiškus kūnus. Po to prasides visos juslines kūri­ nijos vienijimasis ir jos virsmas į dvasinr [ . . . ] . Pabaigoje visa kūrinija susivienys su Kūreju ir bus su juo irjame. Tokia bus visa ko, kas mato­ ma ir nematoma, pabaiga, nes visa, kas matoma, pereis į dvasiška, o dvasiška pereis į patį Dievą.

O kokia vis dėlto yra žmogaus vieta ir koks jo vaidmuo toje kosminėje dieviškumo tapsmo odisėj oj e ir jos galutiniame išsipildy­ me? Čia jam tenka išskirtinė ir savita vieta: žmogus reprezentuoja trečiąjį pasaulį, kuriame susij ungia skirtingi tikrovės lygmenys. Tre­ čiasis pasaulis - tai pasaulis, kuris, būdamas viduryje, sujungia savyje

121

ERIUGENA, apie 8 1 0-apie 877

aukščiausi4 dvasinį ir žemiausi4 kūniškąjį pasaulius, iš dviejų padary­ damas vien4. Šis pasaulis - tai išskirtinai žmogus, kuriame susivienija visa kūrinija. Matjis susideda iš kūno ir sielos [ . . ] . Kūnas apima vis4 kūniškqj4 prigimtį, o siela vis4 nekūniškqj4. Dėl to apie žmogų sako­ ma - vientisas. O kai Biblija pasakoj a, kad žmogus buvo sukurtas .

šeštąj ą dieną, vadinasi, jau po to , kai buvo sukurta visa visata, tuo pačiu pripažįstama, tarsi j am būtų skirtas visų daiktų skliauto viršū­ nės ir sykiu būsimos tvarkos pranašo vaidmuo. Nors žmogus pri­ klauso gyvulių rūšiai, tačiau j is peržengia to pasaulio ribas ir pasiekia sferą, kuri yra būdinga dangiškosioms būtims. T ai sferai priklauso jo siela, kuri iš esmės pirmiausia yra intelektas arba pažintinė galia, ge­ bėj imas suprasti ir spręsti. Kai sakau „suprantu, kad esu ': - tikino Eriugena, - tai argi į ttĮ vien4 žodį „suprantu " neįdedu trijų viena nuo kitos neatsiejamų reikšmių? Nesjuk parodau, kad esu, kadgaliu supras­ ti ir kad esu ir suprantu, jog esu? Argi nematai, kad tuo vienu žodžiu yra pažymima būtis, galimybė ir veiksmas?

Ž mogaus prigimties supratimas verčia atsigręžti į būvį iki pir­ mapradės nuodėmės. T ai buvo tobulas žmogaus egzistencijos būvis: žmogus tada naudojosi visomis dvasinėmis gėrybėmis, mėgavosi ab­ soliučia laisve ir vidiniu vientisumu - žodžiu, j is buvo panašus į Die­ vą. Tačiau šis pradinis Žmogaus prigimties vientisumas buvo pražu­ dytas . Pi rmap radė nuodėmė lėmė, kad tarp žmo nių atsirado ski rtumų - radosi tai, kas atskira, individualu, specifiška. Tačiau su­ skaldžiusi pirminį prigimties vientisumą, nuodėmė jo nesunaikino, o tik deformavo. Dėl to žmogaus grįžimas į aną idealųj į būvį - įma­ nomas dalykas. Pirmapradės nuodėmės padariniai liečia ne tik žmogaus gyveni­ mą, bet ir tikrovę apie žmogų. Materialusis pasaulis, iš pradžių egzis­ tavęs idealiu pavidalu, po žmogaus n uopuolio irgi degradavo („Vis­ ką, ką s ukūrei, s ugadino nedorėliai " , - sako psalmių autorius, kreipdamasis į Dievą) . Jeigu per žmogų net ir gamta „nupuolė", per žmogų j i turės ir atgimti. Tai irgi žmogaus uždavinys.

1 22

ERIUGENA, apie 8 1 0-apie 877

O kaip atsirado nuodėmė? Ji atsirado laisvu valios apsisprendi­ mu, kuris būdingas tik žmogui . joks gyvas kūrinys, išskyrus žmogų, neturi sprendimo laisvės ir galimybės pasirinkti. Piktnaudžiavimas sprendimo laisve, arba veikiau geros valios stoka, tapo nuodėmės šaltiniu. Beje, toji stoka tarsi buvo paties Kūrėjo įkalkuliuota į žmo­ nijos istoriją, ją savo ruožtu pateisino būsima neišvengiama žmogaus deifikacija. Š iuo požiūriu pirmapradę nuodėmę galima laikyti lai­ minga nuodėme (jėlissima culpa). Tiesa, žmogus buvo išvytas iš ro­ j aus, tačiau tas išvij imas tapo Kūrėjo malonės apraiška; j uk Jis norėjo ne tiek žmogų paniekinti, kiek leisti j am atgimti, jį nušviesti, kad jis gebėtų atpažinti tikrąj į gėrį ir galėtų ramiai „skinti vaisius nuo gyvy­ bės medžio" . Š itaip samprotaudamas, Eriugena kvestionavo dvej opos predes­ tinacijos tezę, kurią, remdamasis šventuoj u Augustinu, skelbė jo am­ žininkas Gotšalkas (Gottschalk) Orbieris. Laikydamasis prielaidos, kad bet kurio žmogaus išganymas arba pasmerkimas yra iš anksto nulemtas, j is rašė: „Tikiu ir išpažįstu, kad visagalis Dievas numatė ir nulėmė amžinąjį šventųj ų angelų ir išrinktųj ų žmonių gyvenimą, tuo tarpu šėtonui - visų demonų vyriausiaj am - su visais puolusiais j o angelais ir visais nenaudėliais žmonėmis, kurie yra jo pavaldiniai, lygiai taip pat teisingiausiu savo nuosprendžiu už visiškai aiškiai nu­ matytas būsimas jų nuodėmes skyrė pelnytą amžiną mirtį" . * Kitaip samprotavo Eriugena. Jo manymu, esama vienos ir rik vienos pre­ destinacijos: kiekviena būtis nulemta gėriui. Juk gamta, būdama iš Dievo, negali būti nuodėminga. Jos tikslas yra Dievas, arba pats to* Bažnyčia dvejopos predesrinacijos reoriją pasmerkė, nes minris, kad žmogaus paskir­ tis priklauso išimtinai nuo Kūrėjo sprendimo, kvesrionavo rezę, jog „už Bažny­ čios nėra išganymo" . Parsai Goršalkas, nureisras ir pasmerkras kaip ererikas, bu­ vo už bausmę išplakras, priversras savo rankomis sudeginri savo kūrinius ir rurėjo leisri arsiskyrėlio dienas vienuolyne (čia j is išbuvo iki par mirries) . Tarp kirko, dvejopos p redesrinacij os teorija rapo vienu iš esminių kalvinizmo dokrrinos dė­ menų.

1 23

ERIUGENA, apie 8 1 0-api e 877

bulumas. Tokia perspektyva nesuderinama su amžinoj o pasmerki­ mo idėj a, nes tokiu atvej u nelaimė būt11 tokia pat amžina, kaip ir laimė, pyktis - kaip ir gerumas, šėtono karalystė - kaip ir Dievo kara­ lystė. Š ventoj o Rašto žodžius apie amžinąj į pasmerkimą ir pragaro

kančias reikia suprasti tik perkeltine prasme, o ne pažodžiui. Anks­ čiau ar vėliau gėris nugalės blogį, kuris yra tik atsitiktinis, taigi ribo­ tas laike, dalykas. Maža to, blogis ir su j uo susij usi kančia neturi savarankiškos būties ir nuosavos prasmės, o atlieka tik tarnybinę funk­ ciją: tai viena iš tobulėj imo proceso grandži ų - aukštesnio gėrio dė­ muo. Iš tikrųj ų, pasaulio visumos požiūriu, blogis neegzistuoja. Vi­ sos kūrinijos universume negali būti jokio bjaurumo, jo negadina joks blogis ir neklastoja bei neklaidina jokia klaida, - skelbė Eriugena. Dievas neleidžia, kad visumoje vyktų tai, kas pasitaiko dalims. Univer­ sumo visumoje nei bjaurumas nėra bjaurus, nei blogis kenkia, nei klai­ da klaidina.

Ž monij os istorij a yra žmogaus dieviškumo brendimo proce­ sas . Nes žmogaus siela pačia savo esmeyra artimiausia Dievui. Kai j i sugrįš į pirminio tobulumo b ūvį ir atliks savo misij ą, įgyvendinda­ ma pašaukimą, tarp jos ir Dievo nebebus j okios pertvaros. Toks Dievu virtusio žmogaus, žmogaus, kuris tapo tikru D ievo sūnumi, paveikslas yra Kristus. jeigu Dievo Sūnus tapo žmogumi, sampro­ tauj a Eriugena, kodėl turėtų stebinti tai, kad žmogus, įtikėjęs Die­ -

-

vo sūnų, taps Dievo sūnumi? juk Žodis tapo kūn u, idant kūnas, tai yra žmogus, per kūną, įtikėjęs Žodį, galėtų tapti Žodžiu. [ . ] Žmones dievais padarė Tas, kuris Dievą, pavertė žmogumi. Kita vertus, toji . .

savojo žmogiškumo, kaip dievybės, realizacija, siekimas b ūti vertu Dievo paveikslo ir dieviško titulo iš kiekvieno reikalauj a karštai ir visomis išgalėmis stiprinti savo intelektualines ir dorovines galias, žodžiu, reikalauj a tikro n ušvitimo . Paryžiaus susirinkimas, įvykęs 1 2 1 0 metais, įsakė sudeginti Eriu­ genos veikalą „Apie gamtos skirstymą"; šį įsakymą 1 225 metais pa­ tvirtino popiežius Honorijus 111. Bažnyčios požiūriu, Dievo, kaip

1 24

ERIUGENA, apie 8 1 0-apie 8 77

tapsmo, vykstančio kūrinij oj e ir per kūriniją, koncepcij a peržengė ortodoksijos ribas. Tačiau iš tikrųj ų turėta omenyje ne tik - gal vei­ kiau ne tiek - teologiniai ir filosofiniai klausimai. Mintis, kad Die­ vas yra pasaulyje, iš esmės kvestionavo institucij os, įsiterpiančios tarp Kūrėjo ir žmonių, taigi Bažnyčios, reikalingumą. Dėl jos reikalingu­ mo abejonių kėlė ir žmogaus supanašėj imo su Dievu, siejant tai tik su paties žmogaus pastangomis, perspektyva, kuri buvo paremta prie­ laida, jog atskiro žmogaus ir Dangiškoj o Tėvo ryšys yra tiesioginis, grynai asmeniškas, kylantis iš jų prigimties tapatumo . Eriugenos nu­ brėžtame žmogaus tapimo Dievo sūnumi kelyje nenumatyta vietos institucijai, pretenduoj ančiai būti išskirtiniu tiesos sergėtoj u ir vie­ ninteliu neklystančiu tikėj imo tiesų aiškintoj u. Popiežiaus ir vyskupų pasmerkimai Eriugenos idėj ų poveikio nesustabdė. Jos turėj o įtakos mistikos istorij ai, ypač stipriai reiškėsi Mokytoj o Ekharto doktrinoje bei Jakobo Bėmės pažiūrose, per j ų kūrybą įsitvirtinei romantikų sąmonėje, o labiau racionalizuotą po­ būdį įgavo vokiečių klasikinėj e filosofijoj e, pirmiausia - Š elingo te­ orijoje. Galima teigti, kad Eriugenos veikalas „De divisione naturae" vos ne prieš tūkstantmetį savotiškai išpranašavo Hėgelio „Dvasios fenomenologiją" .

ABELARAS: PROTAS IR TIKĖJIMAS

„ M irė galų Sokratas, didžiausias Vakarų Platanas, mūsų Aristotelis, iškiliausias iš visų kada nors pa­ saulyje gyvenusių dialektikų" , - tokią epitafij ą Pjerui Abelarui (Pier­ re Abaelard) parašė vyriausiasis Kliuni vienuolyno abatas Petras Garbingasis, vėliau paskelbtas šventuoj u. Dvejais metais anksčiau, 1 1 40 , popiežius Inocentas II, atkartodamas S uasono ( 1 1 2 1 ) bei Senso ( 1 1 40) sinodų vertinamąsias išvadas, savo bulėj e rašė: „rem­ damiesi šventųj ų kanonų autoritetu, smerkiame visas Pjero teori­ j as, sykiu ir j ų autorių, kuriam, kaip eretikui, skiriame amžino ty­ lėj imo bausmę " . Dramatiškas Pjero Abelaro gyvenimo peripetijas lydėjo ganėti­ nai prieštaringi atgarsiai, kurių nepavadinsi nei santūriais, nei argu­ mentuotais. Vienus j is beatodairiškai žavėdavo ir pavergdavo stebė­ tina savo išmintimi ir mokytumu (antai jo paskaitos sutraukdavo minias entuziastų) ; kiti, prieštaraudami ir pasipiktinę, buvo pasiren­ gę viskam, kad tik kartą ir visiems laikams atimtų j am galimybę dės­ tyti ir kad jo idėj os nepasklistų. Ogi j am tai buvo ypatingos svarbos 1 26

ABELARAS, 1 079- 1 1 42

dalykai. „Mano nelaimių istorijoje" jis pats rašo, kad dar būdamas paauglys taip įsitraukęs į mokslus, kad [ . . ] atsisakęs tarnystės Marso .

rūmuose ir atsidavęs Minervos globai, kartu su paveldėtu turtu ir pirm­ gimystės privilegijomis palikdamas savo broliams garsinti riteriškq gar­ bę. Studijoms ir pedagoginei karjerai jis paaukojo ne tik pirmgimys­

tės teises, bet ir meilę. Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedros kanauninkas Fulberas (Fulbert) savo dukterėčios Eloizos auklėjimą patikėj o Abelarui , kuris nuo 1 1 1 3 metų dėstytojavo Pary­ žiuje (teisė mokyti tais laikais buvo rezervuota dvasininkų luomui: Abelaras, kaip klierikas, priklausė šiam luomui i r, kaip ir kiti klieri­ kai, nešiojo tonzūrą - susilaikymo ženklą) . Moteris buvo j auna ir graži, be to, dar ir retų gabumq. Intelektualinė bičiulystė netruko peraugti į emocinį ryšį, ir po kurio laiko dažnesni tapo bučiniai nei mokslingos išvados. Ir rankos dažniau lietėsi liemens nei knygos pusla­ pių. Kai Eloiza pastoj o, kanauninkas pareikalavo, kad j ie susituoktų.

Abelaras svyravo, jo priešinimąsi skatino ir Eloiza, kuri nenorėjo, kad vedybos priverstų mylimąjį atsižadėti išsvajotoj o filosofo ir klie­ riko idealo ir kad, prisiėmęs šeimos pareigas, j is, kaip žmogus, kurio asmeninis gyvenimas kertasi su skelbiamais idealais, pakenktų savo šlovei, sužlugdytų karj erą (kaip vėliau rašė pats filosofas, ji kalbėjo tiek apie žalą,, kuriq man padarytų vedybos, tiek ir apie sunkumus, kurių priežastimi jos taptų) . Galiausiai mylimiej i susituokė (tais lai­

kais tai buvo leidžiama - klierikas negalėj o vesti tik našlės) , tačiau nusprendė savo santuoką laikyti paslaptyje; kad nekiltų kokių įtari­ mų, Eloiza buvo išsiųsta į vienuolyną. Įpykęs kanauninkas užsiundė budelius ir šie Abelarą iškastravo (tai įvyko 1 1 1 8 metais) . Persekiojamas už įsitikinimus, priverstas atsisakyti pedagoginio darbo, filosofas, ieškodamas išsigelbėj imo, pabėgo iš Paryžiaus. Jis prisiglaudė Š v. Dionizo abatijos vienuolyne, vėliau Kvinsi dykvietė­ je pastatė Parakleto (kuris tapatinamas su Š ventąj a Dvasia, o neopla­ tonistinės pakraipos doktrinose - su Logosu) koplyčią ir čia skaity­ davo paskaitas; po kurio laiko koplyčią j is padovanojo to paties vardo

1 27

ABELARAS, 1 079- 1 1 42

vienuolynui, kurio vyresnioj i tuo metu jau buvo Eloiza. Į Paryžių Abelaras grįžo tik 1 1 35 metais ir čia ant Š v. Genovaitės kalvos, ap­ suptas klausytoj ų minios, pasiekęs šlovės bei kūrybingumo viršūnę, skaitė teologijos ir filosofijos paskaitas. Abelaras kvestionavo kone visuotinai pripažintą tezę, kad tikėj i­ mas ir protas tarpusavyje siejasi; Anzelmas Kenterberietis* ją išreiškė garsiąja formule: „tikiu, kad suprasčiau" (fides quaerens intellectum). Laikantis šios formulės, intelektinės pastangos turėjo reikšti ne tiek tiesos ieškojimą ir atradimą, kiek tikėj imo tiesų pagrindimą. Mat tikėj imas, šiuo požiūriu, yra ne tik teisėtas pažinimo išeities taškas, bet ir galutinis jo tikslas. Protas visada turi eiti tikėj imui iš paskos, jis turi tikėjimui tarnauti ir j į stiprinti, nes pats protas tik tikėj ime ir per j į randa savojo buvimo pagrindą ir prasmę. Abelaras tokią menki-

* Anzelmas iš Aosros -- benedi krinas, Kenterberio vyskupas, šventasis, Bažnyčios daktaras - yra laikomas vienu iš scholastikos rėvų. Scholastika buvo vadinama „mokyklinė" viduramžių filosofija, kuri buvo dėstoma dvasinėse seminarijose ir universitetuose. Nepaisant skirti ngų požiurių, šiai filosofijai buvo budinga: l ) glau­ dus ryšys su teologija, siekiant susieti tikėj imą ir protą; 2) ypatingas dėmesys for­ maliajai samprotavimo pusei (silogizmui, vardų logikai ); 3)privalomas senovės filosofų autoriteto pripažinimas. Iš pradžių scholastikai didžiulę į raką darė Plata­ nas ir neoplatonizmas (Plotinas, Pseudodionisijas) bei šv. Augustino idėjos, o nuo XIII amžiaus ji įkvėpimo sėmėsi pirmiausia iš Aristotelio filosofijos bei jos inter­ pretacijų ir tobuliausią išraišką įgavo šv. Tomo doktrinoj e. Kitame šimtmeryje susiformavo antitomistinė srovė, kurios tendencijos bene ryškiausiai pastebimos Dunso Š koto ir jo mokinio Viljamo Okamo mąstysenoje. Š ie filosofai rėmėsi ma­ tematiniais bei gamtamoksliniais Oksfordo mokyklos (kurios svarbiausias atstovas buvo XIII amžiaus eksperimentinių mokslų pradininkas Rodžeris Beikonas) ryri­ nėj imais ir arsrovavo empirisrinei metodologijai bei nominalizmo tendencijoms. Tai ypač akivaizdžiai parodo, pavyzdžiui, Okamo postulatas (vėliau pavadintas „Okamo skustuvu"), reikalavęs atmesti visas buris, kurių pripažinti musų neverčia patirtis, kitaip tariant, iškėlęs devizą, j og, nesant burinybės, nereikia dauginti bu­ čių. Vėlesniais amžiais dar labiau išaugęs formaliųj ų elementų dominavimas lėmė, kad bręstant Renesanso mąstysenai, „scholastikos" terminas tapo tuščio verbaliz­ mo, bevaisių tyrinėj imų ir dogmatinių sprendimų sinonimu.

1 28

ABELARAS, 1 079- 1 1 42

nančią, instrumentinę proto interpretacij ą atmetė. Jo požiūriu, pro­ tas yra pirminė ir autonomiška vertybė. Tikėdamas proto gebėjimu adekvačiai pažinti tiesą, jis tvirtai pabrėžė, kad nedera tiketi tuo, ko

dar nesi supratęs. Taigi protas pranoksta tikėjimą, be to, j is apibrėžia tikėjimo tu­ rinį. Tikėj imas be supratimo - ne daugiau nei prielaida, ir tik sam­ protavimas suteikia j am nepriekaištingą tikrumą. Todėl visais atve­ jais reikia paisyti proto nurodymų. Siekiant tokio tikslo kaip tiesa, pirmiausia reikia paruošti dirvą, t. y. pradėti nuo abejonės, kvestionuojant paplitusias nuomones, įsi­ senėj usius įpročius, kasdienius įsitikinimus, stengtis išsivaduoti nuo abejotinų autoritetų spaudimo. Žmones linkę įpročius paversti antra prigimtimi, - teigė Abelaras, ir sulaukę brandaus amžiaus, jie laiko­ si įsikibę vaikystije įdiegtų nuostatų. Tik išmokę naudotis nuosavu protu, j ie pagaliau gebės vadovautis sava, o ne svetima nuomone, ne -

perimti kitų pažiūras, o savarankiškai aiškintis tiesq. Kiekvieną problemą svarstant, pravartu suabejoti,

patarinėjo fi­ losofas . Beje, abejonė yra tik išeities taškas, siekiant atsl