Ortodoksija 9986-590-56-6 [PDF]

Zitiervorschau

Gilbert Keith Chesterton

ORTODOKSIJA

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

aidai 1998

ISBN

9986-590-56-6

tel Vertimas j lictuvill k.

-

Rasa

Drazdauskicnė,

l99ti

TURINYS

R. Drazdauskienė. Trubadūras ir jo svajonių š;tlis ............... 7 . .....•....•...

11

DE.PROTIS ........... ..

···············································

16

.......................... .................... 34

!VADAS, GINANTIS VISA KITA ......

lt. Ill.

MINTIES SAVIŽUDYBĖ

IV.

El.FŲ ŠALIES

V.

PASAULIO VĖLIAVt\ . .

.......... 5'2

ETIKA......................... .

.................................. ....... 15

PAR A D O KS AI ... ..................................... 93

VI.

KIUKŠČIONYHĖS

VII.

AMŽINOJI REVOLIUCIJA ............

....... 117

VIli. ORTODOKSIJOS ROMANTIKA ..

........................... 143

IX.

AUTORITETAS IR NUOTYKIŲ IEŠKOTOJAS . .

.... ...... 162

TRUBADŪRAS IR JO SVAJONIŲ ŠALIS

.,A!'. trokštu iša ilk i nti savo tikėjimą, nes jis y pač gerai ati­ d vas i n i poreiki p až j stam us d alyk u s ju ng ti su nepa7.jstamais, kurj krikščionybė teisingai pa vad i no roman­ tika." Didžiausia entuziasto ir romantiko Chestertono pagy· ra krikščionybei - pripažinimas, kad ji išsaugo ir puoselėja nu otyk i ų ir romantikos dvush1. Jūsų rankose - nu otyk ių rom a niiS, p ri me n a nt is stebukl inę pasaką. Jame knibždėtc kn ibž da keb;čia u sių sutvėrimų - ir žmogus-vi5čiukas, ir ke­ le tas mėlynų tigrų, ir padangėsna kylant ys skarm ali ai , ir b e s i­ ju ok i a nti, OOkanti gam iu, ja u ne snioji šv. P r anci škau s sesutė. Pagrindinis šio romano heroj u s nerangus, naivus ir atkak­ lus, toks išplėstakis trubadūras (pasiskolinus paties 11utoriaus mėgstamiausią v i d u ra mžių riterystės laikų metaforą), ieškan­ tis išsvajotos .šulics; visi jam tvirtina, kad klajoti n c rimta, pa ik a ar net pavojinga, tat:iau jaunik ait:io dvasia alksta nuoty­ kiiJ, ir jj pradžiug i ns net baisiausias slibinas, mat, kur sl i b i ­ nai, ten knrnlaitės. Jo nepatenki na beveik geri ar beveik t eis in­ gi dalykai, nes būdamas tyros sielos ir aštraus proto suvoki a. kad idealo ieško ne ve l tui. Ku ip dera pasakai, hero jau s norai, o kartu k ei st u būdu ir mūsų slapti troškimai, galiausiai iš­ sipildo. T.,i kvapą gniau žianti dv;.ISios kelionės istorija, ir kui uiverčiame paskutini jos p u slap j , akies kampeliu d i rst el i me i paskutinės paslapties kraš t eli - "kartais vaizduojuosi, ka d tai jo džiaugsmas",- mūsų pačių sielose atgyja tolimų kclionill nerimas ir a nos stebuklingos ša li es ilgesys. Ši knyg a iš esmės ne reikal auj a papildomo j vado. o tai, kil reikia, autorius pasakė sav a ja me "Įv a de , ginančiame visu kiUI". Ti esa, autorius tvirtino, kad jo istorijn iš esmės nuobo­ di, o pateisinti j l l t i ką, j oj e užsipun\a imcmr.:s, ka d Sie l rypia moral�; kny­ ��� �j,· ilpic c ti k tik i šgirdęs ap i e juos kalbanl. Ne, vizija v i s ada yru tvirta i r p a t ikima . Vizija visada yra faktas. Tai tikrovė dažnai apgauna. Aš tikiu libera· lizmu, ka ip tikėjau visada, net labiau negu visada. Tačiau buvo i r t o ks rožinis nuivumo laikotu rpis, kai ti k ėj u u liberalais. Pasi rinkau pavyzdžiu šį nepraeinanti tikėjimą t odėl, ka d , bandant rasti mano asmeninio mąstymo š a k n i s , j i s , manau, gali būti laikomas vieninteliu pozityviu pagrindu. Užaugau liberalioje aplinkoje ir visuomet tikėjau dem o kra t ij a , elemen­ taria l i beralų doktrina apie !'!ave valdančią žmoniją. Jeigu kam nors !i frnzė atrodo neaiški ar nuvalkiota, galiu tik stabtclė­ ti akimirką ir paaiškinti, jog demokratijos, kaip j ą s upnmm, principą !;Udaro dvi prielaidos. Pirma, v i s ie m s bcnllri dalykili yra svarbesni už d alyk u s , kurie būdingi kam n o rs vienam. Paprasti dalykai vcrtingcsni už nepaprastus; ne. j i e nei ne·

52

už juos. Žmogus yra kažkits ba i s i nu už žmones, i.. a žkas d aug keisčiau. Paties 7.mogilkumo stebuklo pojūtis t u � 1 etų m u myse būti ry�kesnis, negu bet kokia galios, inte l e k to, n u : m l ar civilizacijos keliama nuostaba. Paprasta..'\ d v ik ojis t m ogus t urėt ų verti ši rdi labiau už bet kokią muziką i r ste� h i n l i loabi u u už bet ko ki ą karikuiŪrą. Mirtis tragiškesnė n e t ni m ir t i iš b a d o . Tu rėti n osj yru dnr komiškima, negu turėti n nr ma n išk ą nosj. 'Hti pirmasis demokratijos pri n c ipa s : žm o n ė ms sv a rbiau· !'o !cmokrutija t vir t i mt, jog val d y mas (pagalba \•aldyti gen t j ) panašus j js i my l ėjimą, o n e j ei l i ų rašymą. T.1i an aip t o l n e tus pal, kus groti baž n yči os vargonais, p i ešt i ant pergamento, a t ras t i S iaurės a.Ęi g al j ( toks n uobodus įprotis), daryli mirties l.. ilp

)'fil užkcrėlas. Saulė šviečia todėl, kad yro1 užburtu. Visiškai nesut inku, kad

Uti rnntastika

nr

netgi mistika.

\'ėliau galime šiek t i e k pasi n a u d o t i mistika, bet šis praktiš-

1-.as daiktų apibUdini mas yra tiesiog racionulus i r agnostiš1-.ao;. 'Ibi vienintelis bOdas, kuriuo aš galiu žodžiais išreikšti 59

,

aii!kų ir a pibrėžtą savo s u vo k i miĮ j u g \•isi daikt:ai tarpusavy­

tarp skr a idym o i r k inušin i ų dėj imu nėru Žmogu s, šnekantis apie ,.dėsnj", kurio n i e­ kad a ne ma tė, ir yra mistikas. Maža to, vidut i n is mokslinin­ kas gri ežtąj;1 prasme yrot scnlimcnlalistas. J is scntimcntalistas iš esmės, t n i yra ž mo gu s , kur i su nk t c pc rs unk i a i r a p sva i g i ­ na paprastos mmciacijos. J is tn i p dainni m u t � s . b i p pa ukš­ čiai skraido ir deda kiau!linius, knd j a uč i a tarp šių c.h• icj tĮ idėjtJ privalant egzis t uot i kažkokj m i g lot i}, subtilų ryšj; tuu t a r p u jok i o ryĮio nė ro1. P&�mcstols jsi m y lėj ė lis gali nebesuge­ b ėt i atskirti mėnulio nuo meilės, kurios neteko; lyg i ili tu i p ma­ lerialistns n es ugeb a illskirti mėnuliu nuo po tvyn i ų . Ab ie m atvej ai" n ė r a j nkin ryšio, išskyrus tai, bd t uodu dcdykus tenka m a lyt i k11rtu. Senlimenlalistui obel!ii iiedų kv apas gali išspnus­ t i a b ra s, nes kažkokių n ca iSki ų a!ii m e n i škų a sociacij ų dėka žiedai j am prim e n a vaikystę. Toks pat scntimcnlidus yro1 profe­ so ri us materhtlist:1s ( nors j i s i r sl ep i a savo ašaras): kažkok ių neailkiq asmeniiikLJ asociacij11 dėkil obe l s ž i e d a i j a m pr i m e ­ na obuolius. O ramus pnsak ų lnlies racionalistas nesupranta. kodėl, a h s t ra ktia i k a lban t , ;,mt obels negalėtų au gt i sk a is ­ či a i rau donos tu lpė s; jo šal yj e t ai p karlais pasitaiko. Tačiau ši p m d i n ė nuostilta n ė n 1 pup r a sčiausia fantazija, kylanti iš p a sa k ų ; prieši ngni, t u i iš čia kyl u vi s u pasuk ų aistra. Visi mėgstnme p as akoj imus apie m e il ę, n e s egzis t uoju ly t i es instinktas - lygi ai taip mielai k l a uso m ės s tul bin anči ų isto­ rijų, nes jo!i paliečia pačią senojo stebėjimosi i ns li n kt o gi­ lumoJ. Tai jrudo faktas, kad ko l v a ikas y m v i s a i mažas, pasakų jam nereikia, u ž t c nk ol pilpras t ų pasnkojimtĮ. Pau gyvenimas yra p a k a nk a m ai jdomus. S ep tynme t i s susijaudina, išgirdęs, j og 'lhmi,; atidarė duris ir pamatė s li bi n ą . Bet t rej ų m et ų v a i k i) j a udi n a vi e n p as ak oj i m as apie tai, kad Tomis at idarė duris. Berniukai žuvisi romantiškomis istorijomis, o kūdi­ kiai mėgsta real ist iš kus pi\Silkojimus - jiems jie atrodo roman­ tiški. Iš t i k rųj ų k il d ik is . m:mo many m u , yra bene vienintelis je labai skirinsi, jog

jo ki o logi nio l)ii o .

60

asmuo, kuriam nehūtlĮ nuobodu klausytis šiuolaikinio r eul i s ·

1 i nio romano. Tai jrodo, kad netgi vaikų kambarin pnsakos I ėra tik aidas do m ėj i m o ,; i i r žavėj imusi, atsiradusio dar kone prieš gimsliml. Š i os e pasakose J)asakom;•, kad obuoliai buvo a u ks i n i a i , t i k si ekia n t a t g a i v in t i u ž m ir šUĮ a ki m i r k ą , kai at­ radome, jog j i e yra ža l i . Upės čia plūsta vynu vien tam, kad \"i�ną beproti�k;Į a k i m i r k &Į prisimintume. j og j ose teku v;m­ duo. Jau sakiau, kad tai visiSkai racio n a l u i r netgi agn o s t i!i­ k;l. 1�ačinu š i u o a s pe kt u aš l i kr:li renkuosi a u k š t c s n įjj a gnns­ l icizmą; geriau j j pavad i n t i Nežinoj i m o . Visiems mums teko

e knygose ir, tiesą sa k a n l , visuose roma· kuris pamido savo \'ardą. Šio; žmogus vaikiilO viską m a ty l i ir ver l i n l i ; negali tik prisimin­ li. kas ji,; tok:t. ll1i vu, kiekvienus mūsų yra �ios istorijos herojus. Visi p a mi ršt a me , kas mes l o k i e . G ul i me s u p r a s t i kosmosą, hct egtJ - niek;t(Jn; mū5Ų sava."itis tolime:tnė už bel ku rią žvaigždę. ·1u t u r i mylėti Dievą, savo Vie�p u t j ; bet n et u r i paž i n t i savęs. Visi mes kenčiume nuo tos pačios d vns i n ė s negal in,;; visi e.lliame p:un idę savo vardus. Visi mes pa m irš ome, kas B tikrųjų esame. Viskas, ką v ad i n a me sveiku prot u , racionalumu, p r a kt išku ­ m u , pozityvizmu, reiškia t i k tai, kad tam tikrame mirtinai su­ "tingusiamc gyve n i m o lygmenyje p a m i dlame, jog esame pa· ruirSę. Visu, k ą vadiname dv:1sia, m e n u , ekstaze, r e iš k ia tik t a i , kad viem.J diding;Į sek u n dę prisimename, jog pam i ršo m e . Mes vaikštome ga tvėmis, kaip las žmogus be u tm i n t ic s i.;, pusakojimų, kupini tam I ikro pu�p rot išk o žavėjimusi, t aC.: iau l a i vis l i c k žavėjimasis. Žavėjimasis ne tik lotyniškąją, b e t i a angliiii k ąj;a prasme. Nuost aboje e sa m u pozityvaus pagyros d �o· mento. Tai d;u v i c m1s keliaženklis, kurj tu rime ryškiai pa7.ymėli savo ke l i o nėje per ptqsi;

jei

saulė

būi\Į gyv a , ji ioktų. Thi neteisinga n e t

k a l b a n t a p i e žinomus faktus. Juk jv;lirovę ž m o n i ų darbams paprastai teikia

ne gyve n i m as,

bet m irtis. j11 jėgos arba troški­

mo sunykimas a r pa.o;ikeitimns. Žmogus ke i dėl nedidelės reikmės pavarb'O e i t i

ar n u ova r g i o .

č i a savo judesius

Jis lipa

j o m n i b u s ą , nes

pėsčiol5, arba eina, ne!' pavargo sėdėti vietoje. Bet

jeigu i:moguus gyvenimas,

jo džiugesys bŪ LlJ tokie gigantiš­ i Jslingtoną, tai g a lė tų rcguliuri;li, k a i p Temzė t e k a j Šierncsą. Jo gy­ ve ni m o greitis ir susijaudinimas būUĮ rumūs k a ip mirtis. Sau­ l ė pakyla k i ek v i e n ą rytą. Aš keliuosi ne kns ryUJ; bet ši j\·airo­ vė atsiranda ne dėl mano veiklos, o dėl neveiklumo. l.šrcikšiu esm� populiaria fraze: ga l i būti taip, kad saulė pakyla km;­ dicn, nes niekada nepavargsta to daryl i. Jos jprotis gali kilti ne iš gyvybės t r ū k u m o , bet iš j o s a nt pl ūdži o . Tai, apie ką a š k a l b u , g a l i m e stcbė l i vui kuose, kai jie s u s i r a n da žnidim;l a r poldtų, teikianti ypatingą pasitenkinimą. VnikiiS rilmingui spar­ do daiklus pakelėje dėl to, kad jaučia gyvybės perteklių, o ne jos stoką. Vaikams bDdingas beribis vi tališkumas, jų dva­ si a aštri ir laisvn, todėl jie nori, kad viskns kartotųsi ir nesi­ keistų. Jie nuolat s a ko : .,Dar kartą" , - i r suau g usieji karloj n , k o l k o n e krinta negyvi. Thi l o d ė l , kold suuugę žmonės nepa­ kunkami stiprūs mėgautis monotonija. Bet Dicvns galbūt pa­ kunkamai stiprus. Gali būti, jog kiekvieną rytą Dicvns sako ki, kad jie niekada nepa\·arglų e i l i

eiti t e n laip pat

sau lei: .,Dar kartą .. , - i r kickvicncĮ vakarą:

.• Dar

kartą", ­

m ė n u l i u i . Gal visos saulutės vie nodOs ne dėl kokio nors

au ­

tomutiško būtinumo; galbūt D ievas sukuria kickvicm1 snulu­ tę a t s k i r a i . tiesiog nickadu nepavargsta to daryti. Gali būti, kad Jam bOdi ngas amžinus kūdi kystės ilpel itas; j u k meR nu­ si dėjo m e ir pasenome, o mŪSlJ Tėvus j a u n e s n i s už m u s . Pasi­ kurtojimas gumt oj e gali būti ne šiaip sau monotonija, bet tcal rini s encore. Dangus gali paprašyti e1tcore pa u kšč i o , kuris pudėjo kiaušinj. Jeigu žmogus pradeda i r paleidžia i pasauli kOdikj, o ne žuvj, šikšnosparni arba grirą, tai gali būti anaip68

tol ne dėl to, kad esame pasmerkti g)•vulio l i k i m u i be gyvy­ bės nr t i kslo. G a l i būti, jog mažytė mūsų tragedija pasiekė d ievus. jog j i e žavisi j a iš žvaigždėtų

Sil\'0

galerijų ir jog kiek­

\· ienos žmoggkos dramos paba igoj e , prieš n u s i l e i d ž i a n t nždang;1 i , žmogus vi5 kviečiamas i r kviečiamas i scemĮ. Tai atsitiktinai gali kartotis m i l ijonuM met11 ir baigtis kiekvie­

n ą akimirką. Kart\J kartas žmogus gali gyve n t i 7.emėjc, i r vis t i e k kiekvic na!i gimi mas - tai pasku t i n is j o pasirodymas. 10ks buvo mano pirmasis j s i t i k i n i mas, j j sukėlė l:okas, vaikiškoms m1mo emocijoms susidnrus su šiuolaikiniu tikė­ j i m u i vidut i n ę sėkmę.

A.S visndu ncaiikiai jaučiau, jog fak­

tai - tai stebu klai t a prasme, k;td jie stebėtini: dabar pradė­

jau laikyti juos stebuklais griežtesne prasme - jie sukelti t)•čia.

Tai reiškia, kad faktai yra - ar gali būti - pasikartoj a ntys kažkokios val ios pa.-; ireišk i m a i . Trumpai tariant, vi!lada tikė­ j a u , kad pasaulyje egzistuoja magija; dabar ėmiau galvoti, lmd galbllt jame egzistuoja m;,agas. 1i.li atitiko giluminę, nuola­

I in� i r pusiau sąmoni ngą emociją, knd mūsų pasauli�; t u r i kažkokĮ t i kslą, o kur y r a tiksla.s, t e n y r a i r asmuo. Man visada

al rodė, kad gyv e n i m as - tai pirmiausiu istorij a ; o kur istori­ j:t. ten pnsakotojas. Bet modernioj i mintis smogė i r antrajl•i muno žmogiii­ k;d tradicij a i . Ji prieši nosi fėj11 supratimui apie griežtas ribas

hci s.1lygas. Vieninte l i a i dalyk a i , apie ku riuos j i kalbėjo mie� l a i . buvo plėtimusis i r didybė. Hcrbcrta.or;; Spenceris būtų labai susierzinęs, kieno nors pa\•udintas imperialistu, todėl ncpap­ ra:-tai guila, kad niekas to nep;ad11rė. J i s buvo niekingiausias i m rcrialistas. Jis popul iarino paniekos vertą minti, kad saulės :-.istc mos dydis t u rėtų sukelti d idesnę pagurbq, negu dva-; i n ė ž m ogaus d o g m a . Kodėl žmogus t u r ė t ų a u k o t i s a v o o r u m ą S ; m l ė s sistemai, o ne, pavyzdžiui, bangin i u i ? Je igu tik dydis

i mdo. kad žmogus nėra Dievo atvaizdas, t a i tas atvuizdas Į!ali hflti banginis, tiesa, kiek beformis atvaizda!i - galėtume 1)avad i n t i j i impresionistiniu portret u . Visai bcrgJ.džia jrodi·

o , ym m a ža s : j i s m a ž as medžiu. Bet Herbertus Spence­ r i s, kupi n a s pasipūtėliško imperializmo, tv i rt in u , jog mus kaž­ kokiu būdu nuga lėj o ir pavergė astronominė visata. Apie žmo­ gų i r j o id e n Ius j i s kalbėjo v i si� k ai taip pat, ka i p jžūliausias u n ionistas kalba apie a i r iu s i r j ų idealus. Ž m o nij ą jis paver­ tė m aža t;.autcle. Jo hlog;Į jtakų guli m a j ž iūrė ti net dvasingiau­ s hl ir garhingiausill vėliau rašiusi ų m o ks lin in k ų fu n l as lų kūri­ n iu o se , bū l e n t - a n ks tyvu osi uose Herberto Gcorge'o Wellso rom a n u ose . Duugybė moralistų pe rdėdavo , vai?.d uodumi že­ mės ydingumą. Wellsas i r j o m o k y k l os atstovai, priešingai, ydingu pav e r tė dan g ų . Thrė t u mc pa kele i akis i žv a igždes, iš kurių nleis m ū s ų praž ū t i s. T.1čiau r;tida, u pi e ku r i ą kalbu, buvo dar pavojingcsnė. Jau esu p ast e bėję s , k ad m a t e r i al ista s, k a ip ir bepro t is , uždary­ las kalėjime, vienos minties k a l ėjime . S icms žmonėms, atmdo, teikė yd in go jkvėpimo kartojimas, jog j ų k a l ėj i m a.'i labai dide­ lis. Tok io s moksli�kai paaiškintas visalos dydis nea t ne šė j ok io na uj umo , j o ki o p a l e ngvėj i mo . Kosmosas buvo amžinai, bet neigi nelikėčiausi11mc jo išs i d ės ty me negalėjo atsirasti nieko likrai jdo m au s, pavyz dži ui, atleidimo arba laisvos v1t li os. Tok i a k os mo so pa sl a pl i cs d i d ybė a r menkumas čia nicko nekeitė. Taip pat galėtume pranešti Rcd i n go k alėj i mo k a l i n i u i , n or ė ­ dami ji p ra d ii uginli, kad jo k nlėj i m as jau i &si p l ėt ė iki p us ės šalies. Prižiūrėlojas vis tiek negalės jam p a r odyti nieko dau­ giau, k a ip tik be galu p ly ti n čius a k meninius korido r i us, s ken­ dinč i u s n i ū r i oje p r i et em oje , be j o kių ž m ogiš k u m o že n k l ų . Ta ip ir šitie erdvės plėtėjai gali parodyt i t ik v is da ugiau bcgali­ n i q e rd vės kori d o r ių, s k e n d i n č i ų n i ū ri oj e saulės .šviesoje. be jokių dieviškumo že n kl ų . Pasu k ų š a lyj e egz is t avo tikri jslntymai, juos buvo g a l i m a sul a u i:yl i � juk įs ta l y m o apibrėžimus r o d o , kad j i s ga l i būti s ul a užyl as. Tačiau šio k o s m i nio ku l ėji mo m�"Chanizmus ne­ pažeidžiamas - mes ir patys es a me tik šio nu:: c hanizmu dalis. nė ti, kad ž mo gu s., p a l yg in t i s u kosm s u

ne t pa lyg i n u s su a rt i m ia usiu

70

Mes arba ne ga l ėj o m e ko nors daryt i . arba huvomc lemties p ri\'ersti tai d u ry t i . Mi5tinės sųlygos idėja i š n yko visiškai; nebe l ik o nei griežto j s t a t y m ų l a i ky m o s i , nei malonumo j uos tlažeisti. Š ios visatos d i du m a s nebeturėjo nė žen klo to oro

gūsio š v i e ž u m o bei gaiVukurti daiklo skulptū rą, g a l i m a sukurti i r skulptūrėh;. Tie žmonės mok ė , jog v is a t a nuosekli, bet jie n c mylėjo v isat os. Tuo t;upu man visata bai­ siausi;li patiko, aš n o rėj a u k rei pt is j j ą mažybin i a is žodžiais. Dažnai ta i p ir dariau, i r n i e k a d ncatrodė, kad j i p ri cš t a m u ­ tų. Iš tikrųjlJ a� visai r i m t a i jauči a u , jog tas m iglotus vitališ­ kumo dogm a s g al i m a geriau i � rci kš t i l a i k a n t pa!in u l j mažu, n e gu pa vadi n u s j j dideliu. Mat be ga lybe i bOdi ngas t a m t i k ras nerūpcstingu mas, p rie š i ng as g i l i am , pamaldžiam r ū pesčiui . k u ri ai jaučinu, liesdamasis prie gyven im o vertingumo bei grėsmė s . J i e išreiškė tiktai a tgras lJ i š lai d av i mą; Iuo tarpu at j aučiau šve n t ą !iykšlulnll. Tuupumas juk daug romanl iškes­ g a l ima suvokti kaip mažą visumą. Jei prie kari n i n ko ū sų p ri d u ri u m as kardas,

nis už iilaidumą. Žvuigždė.o; j i e m s atrodė nesibaigiančio.s pus­ pensio verlės p aj amos; aš žvclgiau i iiU ksi n �;

saullf bei sidab·

rin j mėnulj ir jaučiausi tarsi moksleivis, t u rįs vi e n ą suvereną i r vieną š i l i n gą . Gcriaus.iai š i u os pusinu sąmoningus įs i t i k i n i m u s a t i t i n k a

kai k u r i ų p a s a koj imų spalvos

b ei nuolaika. Jau s a k i a u , kcad t i k

slebuklinės pasak os ga l i išreikšli manu j ausm;h j o g g y... cni­

mas -

tai ne v i e n m a l o n u mas .

bel i r s;,wo l i 5 k a ekscentriška

pri\'ilegija. Tą an trą kosmoso jaukumo jausmą ge r i a usi 11i išreikš nuoroda d;lf

vienos knygos, ku ri ą \'isi skailo paauglyslėjc. -

.,Rohinzonas Kruzas"; aš

i•l

šios knygos gyvyhė kylu iš

irgi tat.la skaičiau. Nenykslcm t i

t o , k11d j oj e š l ov i n a m a r i bo tu m o

p o e zij a , nclgi b e p r nligk a u p d ai ru mo romuntika. Kruz;as atsi­

d u r ia

anl m ažutės uolos su keletu reikmenų, t i e s iog išmes­ daiktų, iSgclbėtų

t ų j ūro s ; geria u si a knygos dalis )'ra .sąr;ašn�>

su d užus laivui. Didžiausia poem a - inventoriaus sąra.�a.'li.

72

Kiek-

... icnmi virtuvės jrankis tnmpa idealu, nes Kruzas gulėjo jo nc­ I S i m n k t i iš j ū ros. Tušėiu ar bjauriu dienos metu lnbui sveika pažvelgti i ką nors - anglil! žarstekli a rba knygt) lentyną ir pag;•lvoci, koki džiaugsmą galėtume patirti, ištraukę tai iš skęstančio h1ivo i vienišą salelę. Bet dar sveikiau nepamirš­ ti, jog visi duiktai buvo šitaip vos per plauką i&gclbėti: vis­ kas yra išnešta iš sudužusio l a ivo. Kiekvicna.'li žmogus yra plltyręs vieną siaubi ngą nuolykj: tai nejvykt;s negimimas kaip kūdikil(, niekada ne mačiusių dieno.."i šviesos. Mano paauglys­ t.:s laik;lis dnug buvo šnekama apie suvaržytmi a rba sunai­ kintus genijus; jprust;1 būdavo sakyti, jog šis žmogus galėjo hf1ti Didis. Mano manymu, daug rimėiau ir kcisčiau tai, kad kiekvienas žmngu.s, einantis gatve, galėjo visai nebūti. Aš iš tikrųj11 ju tau (ši fantazija gali pasirodyti kvo1ila), tar­ si visil pasaulio daikllĮ tvurka bei jų l'lkaičius būtų mmantiš­ kos Kruzo luivo liekanos. Tai, kad egzistuoja dvi lytys i r viena :;;,mlė, buvo panašu i tai. kad išliko du �autuvai ir vienas kir­ \'is. Neregėtai svarbu nė vieno jų neprarasti � bet tam tikra prasme visai smugu, kad nieko negnlima pridė t i . Medžiai ir phmctos atrodė k a i p daiktai, iigelhė li iš duženą: kai išvy­ dau Malt�rhorną, nudžiugau, kud toje sumaištyje jis nebuvo pamirštas. Aš luupi;m žvaigždes, lyg tai būtą safyrai (Milto­ no ,.Rojuje'' jos taip ir vadinamos); aš br.nnginuu kalvas. Visata yra vienas brangakmenis; jprasta brangakmenius vadinti ncprilygstmnais i r ncjkainojamais, bet šiuo atveju tai ubso­ liuėiai teisinga. MŪS\Į kosmosas neturi :mu lygių, neturi nė k a i nus, kito tok i(l būti ncgilli. S tai či;t b;1igiasi neišvengiamai neadckvatus bandymas ap­ !ni­ sant jos trDkumų - ttJkių, lmip slibinai. Ketvirta, derama p a dė ­ kos už jj rorma y ra Iam I ik r a s nuolankumas ir susiluikynms: turėtume alsidėkoti Dievui už u h1 ir burgundišką vyną 1uo, kad per daug jų negeri ame . ne to, mnsų pare iga yra paklus­ ti tam, kas mus sukūrė. Paskutinis ir kciliėiausias d a ly kus: aš liusiduriom n e ui š k ų , ncapibrėžt11 jspūdj, kud v i s i ge ri daly­ kili - tui l ikuči11i, išgelbėti iš k;1ž k o ki ų priešistorinių griu ­ vėsių ir šventai saugomi. Žmogus išgelbėjo scwo turtus kaip Kruzas savo jrankius - sudužus laivu i . Aš jaučiau visa tai, bet mano amžius nesuteikė man j o ki o padrąsinimo. Visą ii­ tą laiką nė nepngulvojau apie krikSčioniš koŲų t eolog ij ą.

V. PA SAU L I O V Ė L I AVA

buvau dar vo1i ka s, dažnai g i rdė dav a u kalbant apie du žmones, kuritĮ var d ai buvo opti mistas ir p cs i mi!'.t as . nerūpestin­ gai prisipaži nti, kad ni e k a d a labai a i� k i a i ncsupr.atau, ką j i e reiškia. Vienintelis (.hllyk as, k u r j ga l i m a laikyti s avaime su­ prantamu, bu"o tas, kad šių žodžilJ prasmė ni e ka i p negalėjo su ta pt i su reikšme. Paprasčiausias pažod inis u iškinim a s bū­ Ill to k s - opt i m istas l ai ko šj pas a u l i geriausiu iš viliŲ gal imų , o pesimistas - blogi; visų krauphJ religijų kraupiausiu - viduje esančio dievo J.!tlrbinimas. Tas, kuris pažjsta benl vieną žmogų, žino, kaip turi veikti jo kūnas; ta�. kuri!ii pilžjsta bent vieną Aukštc�­ nin!tios Min ties Centro il t stovą , žino, kaip jis vdkia. Galiau· !.naighĮ forma tokia pati kaip vienos Š k o t ijos grafystė�t kon· Lfuai, rai gali būti atsitiktinumas. Bet jeigu snaigės jgyja t i ks­ liai tokj pavidalą. kaip Hemptun Korto labirinlas, manau, Į!alimc t u i vndinti stebuklu. Kaip tik tokiu stebuklu ai: laikuu krikščionybės filosoriją. Mū!HĮ modernaus pmmulio sudėtin­ gumas daug geriau jrodo i�pažinimo tiesą negu vi!im; papnastm; t ikėjimo amžių problemos. Būtent Noting Jlile ir Batcrsyje pro1dėjau suprasti, kad krikščionybė teisi nga. Būtent todėl li­ kėjimu doktrinos i r viso!i d e t a lės uptariamos i t i n smulkiai, ir

iiis smulkmeniškumus labai erzina visus bcsii:avinčius krikš· ėillnybc , bet j u netikinčius. Kai patiki išpažinimu, prudcdi di­ džiuotis j u sudėtingumu, panašiai kuip mokslininkai didžiuo­ jasi mokslo sudėtingumu. 'lhi rodo, kiek daug jame atrad i m ų . Jeigu koks dalykas tcisi ngils, t a i j j pngirsime pa!iak�, kad j is s u b t i l i a i t c i !i.ingas. Laztla gali atsi t i k l i n a i atitikti drevę, o ak­ m u o - angą. Tačiau i r mklas, i r spyna yra sudėtingi. Jeigu raktas tinka spyn a i , vądina.�;i, t a i las raktas. Š is smulkmen iškas tikslumas nepapmslui upsunkinu dar­

b:!. kurio dahar ėmiuusi - aprašy t i l iesos kaupimųsi. Žmogui lilhai sunku ginci lni, kuo jis absoliučiai t i kras. Lengviau, k:ti Įsitikinimus d a l i n is. :! mogus iš dollics t i k ras tada, k n i j is

ym atmdęs \'ieną ar k i t ą to dalyko jrndyntą ir guli j j i�dės­ l y t i . Bet negali sakyli esąs visi\ i t ikras filosofine teorij a, jei r:ulai vienų j ą patvirti n a n t i įrodymą. Visai jsitikin�s būsi tik

mo atveju, kui teoriją patvinins viska.o;. l r juo daugiau besi­ � k i riltnčių pricii:asčių kryps j s i t i k i n i m o l i n k , juo smarkinu "uglumsimc, sta iga pupraAius jas upibcnd r i n l i . J e i v i d u t i n i o intelekto imogų n e i iš šio, nei iš to p:•klaustume: . .K n i p manote, kun ch·ili?..acija geresnė už h1 ukinių bendruomenę'?", jis ap­ " l u lhęs nužvc lgtų vieną d a i k t q pn kitu

i r tcgalėlq nerišliai

iii\'ch l c n t i : " N a kaipgi. ltai ten knygl) l e n tyna ... i r anglys k i h i rėlyj c ... fortepijonai ... i r polic i n i n k a i . .. Pagrindinis ci\•i­ l izacijos puol imas už nežmogišką niūrumą; nuoširdų pesimizmą

:•� laikiau

ir tebclai k.au ncalleist im• n u odėme. Nenuoširdus

J"lt." simizmas

yra

socialinis pusiekimas, jis pakankumai ntalo­

IIIIS. ir, laimci, pcsimizm01s beveik visada ncnuoširdus. Bel jeigu, k a i p snkė šitie žmonės, krikščionybė yrn grynas pesimizmas n

priešinimasis gyvenimui, tada aš visiškai pasirengęs ii puėius i tamsybes i r sumaištj, apšvielė 1 1 k l· j i m ą ti k ra šviesa. J.š liesų istoriškai Baž n y č i a tuo pačiu 1 1 1 l"l u skatino i r celibatą, ir še imą; I U O p11čiu melu (jeigu t a i p •:alima pasakyti) aist ringui skatino gimd)•ti vuikus, ir aistrin­ l'·•i ragino jų ncgimdyti. Abu dalykus j i saugojo grct11, vieną 1 1 1 h : kihl, kaip dvi sodrias spalvas - raudoną i r baltą, kaip • . Uidtmi! ir baltą šv. Jurgio skydu laukus. Bažnyčia visad01 svei1-. .u IH;kcntė musvumtt. J i nekcnčin dviejų spalvų mišiniu, to u u : n k učio rilosorų jrankio. Ji nekenčia evoliucijos, k u r i oj e 1 1 1nda vi rsta h a l l a, tolygius purvi nant p i l k u m u i . Tiesą sakant, \ .,,. B m;,m atsako: .,o išnaudojim;ls atitinka šj evoliucijos etapą". Kil galiu jam atkirsti, jeigu amžino kriterijaus nėra? Jei gali huti. kad išnaudotojai alsilikcr nuo dabarli nės moralės, tai kmlėl negali būti, kad (ilantropai yra ją pralcnkę'! Ir kas paga­ liau tu dabarties montlė, jeigu ne mondė, lygiai tokia pat nl·pagaunama, kaip duhartics akimirka? Taigi galime sakyti, kad pastovus idealas novatoriui rei­ b.:llingas ne mažiau, negu konservaloriui; jis būtinas i r tada, b. a 1 norime tiksliai ivykdyti karaliaus skirtq mirties bausmę, n tadn, kai norime pačiam kanlliui įvykdyti mirt ies bausmę. I i i iJutina nusikaltusi aibe nuodėmhJ, tačiau tenka pripažinti, b. onl ji neturi nicko bendra su evoliucija. Geriausias atsaky­ llla:-. į evoliuci nink11 mėg:namc1 klausimą yra kirvis. Evoliuci­ nmkas klausia: ,.Kur, jūsų manymu, yra riba?". o rcvoliueinin­ b. a .. iJtsako: .,Mano manymu, ji čia: tarp jūsų galvos ir kūno". 1 :1 111, kud būtų suduotas benl vienas smūgis, kiekvieną akimirllS

ką turi egz is t u ot i 01bs t raktus gėris ir a bs tra k t u� b l og i s; j e i norime, kad jvykttĮ st a igū s veik�mai, turi egzistuoti amžini d alyk a i . Ta i gi bet kokiam s u p ra nt amam žm ogau s tikslui, per­ m a i n o m s ar esamos p adė t i es iš l a i ky m u i , j k ū r i m u i sistemos, kuri e gzis t u ot ų amž i n a i, k ai p Ki n ij oje , urba kcisllĮsi k as mė­ nesi, k ai p Pra nc ū zų re vol i ucij os p ra d ži oje - v i sk am lyg i n i būtina nekintamo1 vizij a. To1i p i r ma s m ūs11 reikal avimas. Kai u žr a š i a u visa t a i ant popieriaus, dar kartą p aj u ta u , kad d i sk us ij oj e dalyvauja dar kažkas, - t a i p žm ogu s p e r gat\•ė s tr i ukšm ą i šgi rs t u bažnyčios varpus. Tursi kažkas sakė : .,Ma­ no id e a l as mOIŽll maži a u s i a i pastovus; j i s huvo pastovus prieš atsiram.la n t p asau l i o pamatams. Ma nosios to bu lybės v i zij os t i k rai neg a l i m a p a ke i s t i , nes jos va rdns EUcnas. G n l i pilke is­ ti vietą, j k uri ą k e l i auj i , bet n e p a k e i s i vietos, iš kurios atė­ j ai . Ortodoksas visada tu ri t u rėti p r ie ž a st j ke l t i rev n l i ucij ą , m:s žm o n ių širdyse �ėtonas p t1 rny nė Dicv;4. Dangi:;k;Jjamc p a sa u l yj e pragaras kada i se sukilo p r i eš dangų. Tačiau š i am e p a sa u l yj e d a n gu s su kyl a pr i eš pragarą. Revoliucij